Šiemet sukanka 80 metų nuo Lietuvos gyventojų masinio trėmimo pradžios į at­šiau­rias sovietų sąjungos vietoves. Trė­mimais buvo siekiama pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinti ir asimiliuo­ti mūsų kraštą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Ma­siniai trėmimai prasidėjo 1941-ųjų birželio 14 d., šeš­ta­dienį, 2–3 val. nakties. Be kaltės ir jokio teismo vien birželio 14–18 d. iš Lie­tuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule mūsų tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Apie tremtį – tik tyliai...

80 metų – visas žmogaus gyvenimas. Dėkingi Dievui tie, kuriems buvo lemta, atlaikius tremties kančias, išvysti brangios tėviškės dangaus žydrynę, jos žaliuojančius laukus, įkvėpti išsiilgto tyro tėvynės oro, kurio nesvetingame krašte trūko kam dešimt, o kam ir daugiau metų. Dešimtys tūkstančių senų, jaunų, mažų ir net kūdikių amžiams liko gulėti tolybėse nuo savo tėvynės...

80 metų... Vis labiau mąžta tiesioginių tų tragiškų įvykių liudininkų. Bet mūsų tauta, anot Dalios Krasauskienės, tremtinių dukros ir anūkės, neturi teisės to pamiršti.

„Tremtis palietė mano šeimą, ir aš negaliu tylėti. Ypač svarbu apie tai kalbėti jaunimui, kuris vis labiau tolsta nuo tų skaudžių įvykių. Ko norėti – juk aš jau trečia karta“, – sako Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos muzikos mokytoja.

Dalia pasakoja savo mamos Petronėlės Lukoševičienės prisiminimus – dukros lūpomis pra­byla tremties išgyvenimai. Mama Anapilin išėjo praėjusių metų gruodį, baigdama 82-uosius.

„Tik prasidėjus Sąjūdžio ju­dėjimui ir stojus laisvai Lie­tu­vai, imta garsiai kalbėti apie tą baisų trėmimo periodą. Patys iš tremties grįžę tautiečiai, kaip prisimenu iš mamos pasako­ji­mų, apie tai galėjo pasikalbėti tik pačių artimiausių žmonių rate ir tai – tyliai... Negalėjai žinoti, kas nugirs ir kuo tau atsisuks. Prisimenu, kai grupė mūsų gimnazijos mergaičių rengė projektinį darbą apie trem­­tį ir kalbino mano mamą, tai ir aš dar daug ko negirdėto sužinojau... Ma­ma, atrodo, visą tą laiką iki Lie­tuvai tampant laisvai, jautė kažkokią baimę – tarsi nusikaltusi būtų ji, o ne prieš ją ir dešimtis tūkstančių mūsų tautiečių okupacinė valdžia būtų rengusi genocidą“, – sako Dalia.

Išskyrė amžiams

„Abu mano tėvai buvo tremtiniai – juos, dar nedidelius, išvežė kartu su tėvais. Bet susipažino jau grįžę į Lietuvą“, – pra­deda pasakojimą Dalia.

Pasak Dalios, mama buvo de­šimties metų, o jos sesuo Au­gustina – dviem vyres­nė. Su tėvais jie gyveno Ma­žei­kių rajone.

„1947 m. mamos tėtis įsijungė į partizaninę veiklą, bet buvo suimtas ir išvežtas į Ka­za­chstaną, į Karagandos kasyk­las. Liko močiutė viena su duk­romis kupinos nerimo. Ne­trukus suėmė ir jas. Kelionė, anot mamos, gyvuliniuose va­­gonuose truko bene savaitę. Nu­gabeno į Irkutsko sritį, Se­rebrovo gyvenvietę. Dar kelyje sunkiai plaučių uždegimu susirgusi sesė vos nuvažiavus mirė. Ten ir liko amžiams... Vis pagalvodavau, gal pavyktų palaikus parvežti, bet mama protindavo: ką tu, vaikeli, berasi. Po kiek laiko atėjo žinia, kad nebėra ir mamos tėčio – taip jo ir nebepamatė... O juk abu su močiute buvo dar jauni žmonės“, – pasakoja Dalia.

Petronėlė lankė mokyklą, baigė 10 klasių, bet toliau nebesimokė.

„Pasakodavo turėjusi labai gerų draugių, sugyveno su vietiniais. Aišku, patyrė ir alkio, ir šalčio, tad visos močiutės suk­nelės, skarelės, bateliai buvo išmainyti į bulves, miltus, kruopas, kad tik būtų pavalgiusios. Džiaugėsi draugiška bendruomene – lietuviai vieni kitiems labai padėdavo, bendraudavo. Yra daug mamos nuotraukų iš švenčių, suėjimų – ir liūd­nesnių, ir linksmų, kur ji su armonika, gitara, dainuojanti. Grį­žusi į Lietuvą, ištekėjusi inst­rumentus pamažu primiršo, bet dainos ir giesmės lydėjo iki pat kol jėgos leido“, – prisimena savo energingą, nenuilstančią mamą Dalia.

„Mama pasakodavo, jog trem­tyje visada paminėdavo Va­sa­­­rio 16-ąją, švęsdavo Ka­lė­das, Velykas. Malda, tylia daina. Taip stengėsi išlaikyti tautišku­mą, tradicijas, tikėjimą. Gy­ve­­ni­mas buvo ištisa nežinomybė – grįš jie kada į Lietuvą ar ne. Ir kai bene po dešimties metų pasakė, jog gali, netikėjo: o gal išveš kur nors kitur, tik ne į Lietuvą“, – mamos pasakojimais dalijasi Dalia.

Naujas gyvenimas

Grįžusi į Lietuvą, pasak Da­lios, mama baigė kooperacijos technikumą, įgijo buhalterės specialybę ir visą gyvenimą buhalteriavo įvairiose įstaigose bei įmonėse. Bene iki aštuoniasdešimties tvarkė ir šilališkių Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos buhalteriją. 

„Dirbdama Akmenėje, netru­kus susipažino su mano tėčiu, ištekėjo ir abu atsikėlė į Kvė­dar­ną, nes, prasidėjus meliora­cijai, čia imta statyti gyvenamuosius namus, gavo butą, dar­bus ir nugyveno visą amželį. Ak­tyviai pasinėrė į visuomeninį gyvenimą: ir mama, ir tėtis, grojęs akorde­o-­

nu, buvo labai muzikalūs, juos visą gyvenimą lydėjo daina, muzi­ka. Vos susikūrus

Sąjūdžiui, pirmajam susiėjimui  Kvėdarnoje, kuriam vadovavo Kęstutis Bal­čiūnas, buvau subūrusi būrelį dainininkų, tuomet pirmą kar­tą nuskambėjo tremtinių dainos „Leiskit į tėvynę“, „Ar ne auksinės vasaros“. Šiandien šios bei daugelis kitų yra mintinai išmoktos ir išdainuotos“, – pasakoja tremtinių dukra.

Pasak Dalios, mama niekada nesiskundė dėl tremtinės likimo, niekam nepriekaištavo, nieko nekeikė. Tragiškas likimas neužgožė širdyje žmogiškumo, nežadino neapykantos.

„Ji dažnai, žiūrėdama televizijos laidas, stebėdavosi, kodėl tiek daug pykčio liejama ant rusų tautybės žmonių apskritai. Ji sakė tremtyje sutikusi labai nuoširdžių, supratingų, atjaučiančių vietinių gyventojų, turėjo labai daug draugių. O su likimo sesėmis lietuvėmis, su kuriomis susipažino tremtyje, mama visą gyvenimą bend­ravo, susitikdavo politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, vykstančiame Ariogaloje. Tik pernai, kai sveikata jau nebeleido, žiūrėjome kartu televizijos reportažą, ir mačiau, kad mamos čia nėra – ji visa širdimi ten, tarp savų, tokių pat kaip ji, atlaikiusių pažeminimą, badą, nepritek­lius. Bet nepalūžusių, stiprių savo tikėjimu, viltimi, meile tėvynei“, – jaudindamasi prisimena Dalia.

Ir supranti, kokia artima bei svarbi jai yra tremties tema ir kodėl Dalia sako negalinti tylėti, o stengiasi, kad tremties aidas nenutoltų kaip daina medžių viršūnėmis, bet gyventų tremtinių vaikų, anūkų, proanūkių sąmonėje.

Vertybės – iš tėvų

Ne veltui sakoma, kad istorija gyva, nes liudija.

„Visi esame žmonės, visi lygūs. Bet užtenka kažkam vie­nam valdyti, ir gali kilti bai­sūs dalykai. Ar nėra dabar tokių pavydžių pasaulyje? Deja, ir šiandien žudomi žmonės“, – sako Dalia.

Ji teigia esanti dėkinga tėvams už meilę dainai ir muzikai, tai nulėmė ir jos gyvenimo kelią. 

„Mokau vaikus muzikos gimnazijoje ir Šilalės meno mokyk­loje, vadovauju chorui, ansamb­liams. Į pamokas visada įvedu tremties temą. Pa­si­klausome dainų, pažiūrim filmuotų medžiagų. Padainuojame ir patys: dainos tokios jautrios, ilgesingos. Anksčiau su mokiniais dalyvavome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamame rašinių, piešinių, dainų konkurse tremties tema. Esame pelnę laureatų vardą. Jei po pandemijos ši veikla atsigaus, dalyvausime vėl. Labai džiaugiuosi, kai mokiniai į tai įsitraukia, kuria, ieško. Galbūt ir jų šeimose buvo tremtinių?..

Užauginome tris vaikus, auga keturi anūkai. Du vaikai gyvena Anglijoje, tai taip jų ilgiuosi... Irgi tremtis, tik ne taip vadinasi ir be prievartos. Taip pat spėlioju: grįš ar ne jie į Lie­tuvą... Savo šeimoje stengiuosi kartoti tai, ką puoselėjo tėvai: sek­madieniai būdavo tėvų diena, iš bažnyčios visada eidavome pas juos pietų, bendraudavome, kalbėdavomės. 

Tremties iš ją patyrusių žmo­nių sąmonės neištrinsi: baisios netektys, baisūs išgyvenimai, visada kraujuojanti žaizda... Kai mama žiūrėdavo laidas „Misija Sibiras“, matydavau ir išgyvendavau jos skausmą: o gal sutvarkys kapelius, kur guli mano sesė, – vildavosi, ir širdyje jai tarsi ramiau tapdavo“, – prisimena Dalia.

Dalia – tremtinių dukra ir anūkė, to­kių kaip ji yra daug. O kokie bus proanūkiai, mokytojos įsitikinimu, priklausys nuo to, kaip vyresnieji sugebės tai įdiegti ateinančioms kartoms.

„Viskas – mūsų rankose. Todėl privalome kalbėti, pasakoti, dainuoti, puoselėti, minėti tautos brangias šventes bei sukaktis. Turime eiti priekyje visų, ir tik tuomet kiti seks iš paskos. Tremtinių bend­ruomenė gali labai susiaurėti – gyvų liudininkų lieka vis mažiau. Bet jų priesakai, jų atmintis privalo gyventi ir išlikti gyvi“, – įsitikinusi D. Kra­saus­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš tremtinės P. Lukoševičienės albumo ir Algimanto AMBROZOS

Regis, visi žinome, kam skirti skolos lapeliai, esame girdėję, kad visus susitarimus būtina įforminti raštu, bet kai su skolininku susitarti gražiuoju nėra jokių galimybių, paaiškėja, jog kalčiausias dėl to yra patiklumas. O dėl to kyla konfliktai ne tik tarp nepažįstamų žmonių, bet ir tarp giminaičių, kaimynų ar net gerų bičiulių. Neretai tokios situacijos atveda ir į teismą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Siekdama patenkinti didėjantį ūkininkų ir kitų asmenų poreikį naudotis valstybine žeme, Nacionalinė žemės tarnyba per 2021 m. planuoja suprojektuoti apie 15 tūkst. žemės ūkio paskirties sklypų, kurių didžioji dalis numatoma skirti nuomai, kita dalis gali būti projektuojama pirkimui, t. y. gali būti projektuojami tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai ar žemė, reikalinga žemės ūkio paskirties pastatams eks­ploatuoti.

Romualdas BUKAUSKAS

NŽT Šilalės skyriaus vedėjas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Praėjusių metų balandžio 30 d. darbo grupė rajono vadovams pateikė išvadas, siū­lan­čias optimizuoti savivaldybės administracijos struktūrą. Tada ir paaiškėjo, jog se­niūnijose nelieka seniūnų pavaduotojų, sumažinta žemės ūkio specialistų etatų, į So­cia­linių paslaugų namus perkelti seniūnijų socialiniai darbuotojai. Pastaruoju metu vis dažniau prisimenama ir darbo grupės rekomendacija sujungti seniūnijas. Tam jau pa­siruošta – taryba patvirtino gyventojų apklausos organizavimo tvarkos aprašą. Tik panašu, kad seniūnijų ateitis priklausys ne nuo gyventojų valios, bet nuo politinių vėjų – tarybos nariai neslepia, jog mažųjų seniūnijų išsaugojimas yra viena iš naujos koalicinės sutarties sąlygų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Ar gali profesionalus menas išeiti už muziejaus galerijų, ekspozicijų sienų, įžengti į miestiečių gyvenimą, įsikurti kasdieniškoje aplinkoje – parke, gatvėje, aikštėje, asmeniniame ausinuke? Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kūrybinė komanda sako: neabejotinai taip!

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ jau trečius metus organizuojamas menų festivalis KVADRATU šiemet ieško įrodymų, jog, besikeičiant pasauliui, viena išlieka nepakitę – žmogaus kultūros troškulys. O iš pandemijos pančių besivaduojanti kultūra transformuojasi ir ieško naujų formų pasiekti apribojimų sukaustytus žmones. Saviizoliacija mieste – tokia šių metų KVADRATO koncepcija, atliepianti visuomenės gyvenimo aktualijas.

„Menas yra ta jėga, kuri gali pralaužti sienas, išeiti iš kvadrato rėmų bei plėsti ribas“, – teigia Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė.

Tuo įsitikino ir tauragiškiai bei miesto svečiai, įsitraukę į praėjusį savaitgalį miesto šventės metu pristatytus festivalio KVADRATU kultūrinius potyrius.

Tauragė. Mašinos. Objektyvas                                                  

Menų festivalio atidaryme, renginių organizatorė-edukatorė Renata Jančiauskienė kalbino vieną iš festivalių autorių, fotomenininką Mindaugą Kavaliauską. Svečias iš Kauno atvyko su Tauragėje pirktu automobiliu, kuris, pastatytas ant Bažnyčių g. šaligatvio, tapo meniniu sprendiniu ir pristatymo akcentu.

Fotomenininko nuotraukų ciklas „inCARnation“ (in-car-nation, liet. „tauta mašinoje“) eksponuojamas Tauragėje, Bažnyčių gatvėje, ties 15 namu. Ten netradiciniu formatu vyko ir festivalio atidarymas.

Prieš du dešimtmečius menininkas atkreipė dėmesį, kad Lietuva ypatinga dideliais tarpkontinentinės automobilių prekybos, aptarnavimo, remonto, autodetalių ir kitų verslų mastais, o pats automobilis tapo nauju kulto objektu. M. Kavaliauskas didelio formato kamera ėmė fotografuoti automobilių prekeivių, vairuotojų, naudotojų, meistrų, kelininkų, detalių pardavėjų kasdienybę, laisvadienius bei įtampos momentus. Nemažą dėmesį skyrė ir automobilizuoto Lietuvos peizažo tyrinėjimams.

Tauragėje tai itin aktuali tema – automobilių prekybos verslas neformaliai kuria Tauragės tapatybę. Juokaujama, jog Tauragė – tai Lietuvos Paryžius, čia yra vieta, vadinama „Luaro slėniu“, ir net prancūzų pardavėjai galvoja, kad Tauragė yra ne miestas, o šalis. Karantinas privertė užverti šalių sienas, tuo smarkiai paveikdamas tauragiškių automobilių prekybos verslus, jau tapusiais paveldimais šeimos verslais.

Parodos aktualumą gerai iliustruoja lankytojų refleksijos – festivalio atidaryme dalyvavę verslininkai nuotraukose atpažino savo verslo objektus, savo kasdienybę pamatė kitomis akimis – tapusią menu. Taip kuriamas kūrėjo dialogas su parodos lankytoju, kurio tarpininku tampa muziejininkas.

Prasmių ir formų paieškos

Penkiose miesto vietose visą vasarą tauragiškiai galės gėrėtis fotomenininkų darbais, susitikti su jais neformaliose miesto erdvėse gryname ore, dalyvauti teminėse ekskursijose. Netradicinėse erdvėse – Pilies kiemelyje, Atgimimo aikštėje, J. Kalvano parko pievelėje, Vasario 16-osios g. eksponuojamos parodos: Andriaus Repšio „Projektas 1808. Karantinas“, Benjamino Pociaus „Apie vaikus“, M. Kavaliausko „Autoportretai ir Autopeizažai“, Bruno Alencastro „Obs-cu-ra“, Vytauto Butkaus „Tilžė – Soveckas“.

„Visos penkios parodos mieste virto neatskiriamomis nuo miesto instaliacijomis. Vietos ir turinio sąlytis verčia žiūrovą įsitraukti ir tapti instaliacijos dalimi, atrandant parodas per savo patirtis. B. Alencastro paroda „obs-cu-ra“ eksponuojama priešais daugiabučių langus, verčia žiūrovą spėlioti, kuris langas slepia fotografijose atvaizduotus žmonių portretus su kambario interjerais. V. Butkaus fotografijos kiek primena Henri Cartier-Bressono išlaukto momento ir balansuotos kompozicijos fotografiją. Bresoniška dinamika suteikia kadrui gyvumo, ką tik įvykusio įvykio jausmą. Ryškūs akcentai išdėlioti kompozicijoje, leidžia pamatyti autoriaus pririotetus“, – parodas trumpai pristatė TKM „Santaka“ muziejininkas fotografas bei pagrindinis lauko parodų idėjos koordinatorius Juozas Petkevičius.

Maža to, muziejus žengia į kultūrinės žiniasklaidos lauką – lauko ekspozicijas papildo tinklalaidės, kuriose kalbinami fotomenininkai padeda žiūrovui suvokti parodos kontekstą bei praplečia potyrių ribas gyvu pasakojimu. Tauragėje tai – absoliučiai naujas žanras.

„Vizualiniai pasakojimai stenduose persikelia į pasakojimus tinklalaidėse, kuriose muziejaus darbuotojai šnekino festivalio autorius. Tačiau viena tinklalaidė yra truputį kitokia negu visos likusios, kartu su muziejaus bendruomene sukūrėme filosofinį pasakojimą apie karantino uždarytą žmogų, kurio vienintelis sąlytis su realia aplinka yra langas. Pasakojimus inspiravo nuotraukų esė „obs-cu-ra“, – teigia tinklalaidžių idėjos autorė R. Jančiauskienė.

Tinklalaides galima rasti Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ „Youtube“ kanale, vartotojų patogumui jas pasiekti galima iš karto lankant fotografijų parodas – tereikia išmaniuoju telefonu nuskanuoti QR kodą. Beje, tinklalaidėse skambantis garso takelis – tauragiškio Luko Zeringio kūryba.

Festivalį finansuoja Lietuvos Kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ inform.

Povilo POŠKOS nuotr.

Nuotraukų ciklas „inCARnation“. AUTO turgus Tauragė, 2018. Nuotraukoje pro būdelės langą matyti ant vieno Tauragės pastatų esantis Eifelio bokšto muliažas

Daugiau informacijos:

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Kultūros, turizmo projektų ir viešųjų ryšių specialistė

Agnė Vitartaitė

Tel.: +370 609 15508, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kai nedidelio ūkio šeimininkų teiraujiesi, kaip sekasi, dažniausiai jie pasiūlo apsilankyti stambiuose ūkiuose, kur didelės gyvulių bandos, karves šeria ir melžia robotai, o patys nesą pavyzdys, iš kurio būtų galima pasisemti patirties, pasimokyti ir išvengti galimų klaidų. Tenenių seniūnės Loretos Petravičienės paprašius parekomenduoti darbštų ūkininką, ji nė nesvarsčiusi pasiūlė Danutę ir Antaną Mauricus iš Pakalniškių II kaimo: „Tvarkingas, besiplečiantis ūkis. Darbštūs ne tik tėvai – ir sūnūs savo ūkius kuria“.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Liaudies išmintis byloja, jog vienu užpakaliu kelių kėdžių neužsėsi. Tas pats ir su darbais – šimto griebdamasis, kurio nors vis tiek neapžiosi. Tačiau mūsų rajono vadovams, regis, liaudies išmintis nesako nieko: jie vadovaujasi taisykle „jei gali, griebk“.

Gegužės pabaigoje posėdžiavę rajono politikai pritarė visiems finan­sa­vi­mą teoriškai galintiems gauti projektams, net ir tokiems, kurie sąžiningai dirbančius bei mokesčius mokančius gyventojus gali varyti į neviltį. Pasirodo, savivaldybė nutarė prašyti milijono eurų, kad galėtų pastatyti namus keturioms moterims ir taip padėti joms užauginti vaikus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Birželis prasidėjo tikra va­­sariška atgaiva po vė­sių ir lietingų orų, kai net gry­bai ėmė dygti. O sa­vai­­tė užsi­baigė kone kiek­vie­nam mie­­la Tėvo die­na, ku­ri ar­ba suvirpina pri­si­mi­­nimų jausmus, arba su­da­ro ga­li­my­bę apkabinti sa­vo arti­miau­sią žmogų. Prieš tai dar pa­žy­mėjome Tarp­tau­ti­nę vaikų die­ną, po to – Są­jū­džio įkū­rimo 33-ią­sias me­ti­nes, galų gale šeš­ta­die­nį Rotušės aikš­tėje Vil­niaus meras Re­­migijus Ši­­­ma­šius leido reng­­­ti pa­ro­do­mą­jį Laisvės par­tijos su­va­žia­vi­mą. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43