Visą mėnesį socialiniuose tinkluose dominuoja tautinė simbolika, tri­spal­­vės gėlės, kai kurių švietėjų, visuomenininkų idėjų dienoraščiuose – vals­tybės švenčių minėjimo scenarijai. Stengiantis, kad projektai nebūtų uždari, kai kuriose mokyklose, pasitelkus nuo­tolinius instrumentus, vyksta atviros pamokos, renginiai, atspindintys Lietuvos istorijos faktų liudijimus, de­monstruojama mokinių kūrybinė, intelektinė ir meninė veikla. Kaip ži­nia, tarp daugybės neeilinių dienų yra ir itin didžios dienos: Vasario 16-oji, Ko­vo 11-oji.

Kas buvo tie 1918-ųjų žmonės, sudėtingu ir lemiamu momentu turėję drą­sos bei ge­bėjimo susitarti? 

Tarp jų yra ir Ši­lalės rajo­ne gimęs sig­na­­taras, Prezidentas Alek­sand­ras Stul­ginskis.

Jis gimė 1885 m. vasario 26 d. netoli Kaltinėnų, Ku­ta­liuo­se, dvylikos vaikų šeimoje. Bū­­­­si­mo politiko vaikystė bei paaug­lys­tė prabėgo, ganant gyvulius, mokantis namuose, vėliau – pradžios mokykloje Kal­ti­nėnuose, po to – Kra­žiuo­se. Po ankstyvos motinos mirties nuskurdęs tėvas toliau leisti mokytis Alek­sand­ro nebeįstengė. Tačiau atkaklus jaunuolis su brolių ir sesers finansine pagalba įstojo į Liepojos gimnaziją, vėliau – į Kauno kunigų seminariją. Bet šventinimų į kunigus atsisakė, motyvuodamas, jog naudingesnis Lietuvai būsiąs, pasirinkęs pasauliečio kelią. 1913 m. A. Stulginskis baigė Halės žemės ūkio institutą Vokietijoje, grįžo į Lietuvą, po tam tikrų carinės valdžios trukdžių įsidarbino agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje susirgęs ir atkakęs į Vilnių, čia nusprendė pasilikti, įsitraukė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, organizavo pedagogų kursus, susipažino su būsima žmona Ona Matulaityte.

Beje, jai Aleksandras piršosi net penkis kartus, mat mergina dvejojo, ar prisiimti visuomeninę naštą ir gyventi su idealistu. Tai labiausiai ir stabdė suvalkietę Oną. Vis tik nugalėjo žemaitiškas atkaklumas. Kaip parodė istorija, Stulginskių šeima buvo pavyzdinė ir ne veltui tarpukaryje krikščionių demok­ratų pateikiama kaip sektinas modelis. 

Aktyvi A. Stulginskio politi­nė karjera prasidėjo 1917 m., kai jis buvo išrinktas į Lie­tu­vos Tarybą, 1923 m. jis ta­po Lie­tuvos Prezidentu. 1927-ai­siais, praėjus metams po prezidenta­­vi­mo, jis atsitraukė nuo politikos ir išvyko į savo ūkį Jo­kū­bave (Kretingos r.). Ten, prie pat tuometinės Vo­kie­­ti­jos sienos, buvusį Lie­tu­vos Pre­zi­den­tą, visuome­ni­nin­ką, politiką ir užtiko 1940 m. sovietinė okupacija. Ne­pa­si­nau­dojusi galimy­be pasitrauk­ti į Va­karus, buvusi pir­moji Lie­tu­vos pora 1941 m. bir­že­lio 14 d. kartu su dešimti­mis tūkstančių kitų lietuvių bu­vo ištremta į Sibiro lagerius ir išskirta: Aleksandras atsidūrė Kras­nojarsko krašte, Ona – Ko­mi­jo­je. Lietuvoje liko mediciną studijavusi jų duktė Aldona, kuri antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant sovietams, pasitraukė į JAV.

Be teismo sprendimo lageriuose ir kalėjimuose A. Stul­gins­kis buvo kalinamas 11 me­tų. Palyginimui – šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir kitose demok­ratinėse valstybėse, be teismo sprendimo joks asmuo nega­li būti sulaikytas ilgiau nei 48 valandas. Tad tokia buvo „so­vietinė teisė“...

1952 m., būdamas 67-erių, buvęs Lietuvos Prezidentas už tai, kad ėjo valstybines pareigas, pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą buvo nuteistas 25 m. kalėjimo, įskaitant kalėtą laiką nuo 1941-ųjų birželio. 

Tik po Stalino mirties pradėjus palaipsniui paleisti likusius gyvus politinius kalinius ir po 13 metų neteisėto žeminimo, alinančių priversti­nių darbų A. Stul­­ginskis susitiko su žmona, dar po poros metų grįžo į Kauną. Čia ilgai teko vargti dėl prisiregist­ra­vimo, nega­lėjo įsidarbinti net paprastu darbininku, be to, suluošinta sveikata ir amžius darė savo. Ilgametė tremtis palaužė mylimos žmonos sveikatą ir ši 1962 m. mirė. Po septynerių metų, sulaukęs 84-erių, Anapilin išėjo ir Pre­zidentas A. Stul­ginskis. Kuk­lios laidotuvės, apie kurias mažai kas Kaune ži­nojo, į Panemunės kapines sutraukė tik nedidelį artimųjų būrelį. Tačiau be sovietinės valdžios pareigūnų eks­cesų vis tiek neapsieita – po laidotuvių kai kurie jų dalyviai buvo tardomi.

Istorijos mokslų daktaro Al­fonso Eidinto darbo anonse A.  Stulginskis pristatomas kaip vienas iš Nepriklausomos Lie­tu­vos atkūrėjų, Lietuvos Tary­bos narys, Vasario 16-osios Nepri­klausomybės Akto sig­na­ta­­ras, pirmųjų Laikinųjų Lie­tu­vos vyriausybių minist­ras, Stei­­gia­mojo Seimo pirminin­kas, 1922–1926 m. – pirmasis kons­­titucinis Lietuvos Res­pub­li­kos Prezidentas, įtvirtinęs de­mok­­ratinės santvarkos pag­rin­­dus.

Atminkime tai ir, jungiami Trispalvės, dalinkimės savo šalies istorija. Tik ji gali atskleisti tautiškumą, padėti rasti sprendimus. Ji yra geriausia dovana mums, pozityvumo šaltinis,   matant, jog auga nauja neabejinga karta, reikalinga valstybingumui, moderniai Lietuvai, prisidedanti prie visuotinės ge­rovės.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas

Prisimenu: tas vakaras prie televizoriaus buvo kažkoks neramus. Sekiau vakarinį Aukščiausiosios Tarybos posėdį, ir širdyje kirbėjo sumišę jausmai: ar išdrįsime, ar nepabūgsime, o kas po to? Kai pirminin­ku patvirtintas Vytautas Landsbergis 22 val. 44 min. paskelbė apie atkurtą Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, jutau ir pasididžiavimą savo šalimi, ir nerimo ženklus. Nė nepastebėjau, kaip įsipyliau stiklelį ir su žmona apsikabinome...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18

Dėl pandemijos užsienio keliones turėję atidėti lietuviai atranda savo kraštą – tokio turistų antplūdžio, koks buvo pernai, kai kurie rajonai dar nebuvo regėję. Tarp jų – ir Šilalė, sulaukusi kur kas daugiau lankytojų, nei įprasta. Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad, pasibaigus pirmajam karantinui, gyventojai ypač aktyviai keliavo po savo kraštą.

Pranešama, jog 2020-ųjų liepą įvairiose apgyvendinimo įstaigose apsistojo daugiau nei 317 tūkst. žmonių, o tuo pačiu metu 2019-aisiais jų buvo 282 tūkst. Daugiausiai turistų bei poilsiautojų sulaukė pagrindiniai šalies kurortai – Palanga, Druskininkai, Klaipėda, Neringa ir Birštonas.

Palangoje trečiąjį praėjusių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigose apsistojo beveik trečdaliu daugiau žmonių nei 2019 m., Druskininkai sulaukė beveik 60 proc. daugiau poilsiautojų.

Tačiau poilsiautojų pamėgtus kurortus praėjusiais metais aplenkė kai kurie turistų mažiau atrasti šalies regionai. Statistika rodo, kad apgyvendinimo įstaigose Šilalės rajone pernai trečiąjį ketvirtį apsistojo net 227 proc. daugiau žmonių nei tuo pat metu užpernai. Tokio nakvynės ieškojusių turistų antplūdžio nebuvo matęs ir Pakruojo rajonas. Praėjusių metų liepą, rugpjūtį ir rugsėjį šiaurės Lietuvos rajone buvo apgyvendinta 203 proc. daugiau turistų nei užpernai. Biržų kraštas pernai taip pat sulaukė gerokai daugiau turistų – liepą, rugpjūtį ir rugsėjį čia bent vienai nakvynei buvo apsistoję 177 proc. daugiau svečių nei tokiu pat metu užpernai.

Viliojo maistu ir piliakalniais

Įspūdingo turistų srauto pernai sulaukė Šilalė. Statistikos departamento duomenimis, vasarą mūsų rajone veikiančios apgyvendinimo įstaigos priėmė 1974 asmenis (2019 m. – 588).

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotoja Edita Merkelienė sako, kad daugiau svečių kraštas sulaukė Šilalėje atsidarius naujam trijų žvaigždučių viešbučiui „Muontis“.

Be to, pasak muziejininkės, Šilalė buvo įtraukta į projektą „Keliauk su Rasa“, kurio dalyviams buvo siūloma paragauti iš kanapių, duonos minkštimo ir smulkiai supjaustytų obuolių pagaminto Kūčių valgio „Meškuos šūduks“. Šis senovinis Šilalės krašto patiekalas pernai pateko ir neįprastus skonius pristatantį GASTROliavimo gidą.

E. Merkelienė teigė, jog turistus į Šilalę traukė ir piliakalniai, kurių yra net 34. Lankomiausi – Medvėgalio, Bilionių ir Indijos. Taip pat populiaru buvo plaukti baidarėmis Jūros ir Akmenos upėmis.

Nors dėl karantino pernai turistinis sezonas buvo kiek trumpesnis, tačiau, pasak E. Merkelienės, Dionizo Poškos Baublių muziejus lankytojų sulaukė bemaž tiek pat, kiek ir ankstesniais metais. Į Šilalę atvykusieji užsukdavo ir į unikalią miške stovinčią Drungeliškės koplyčią.

Tiesa, tenka pripažinti, kad skaičius gerino ir Šilalės apgyvendinimo įstaigose pernai gausiau apsistoję Šilalės kultūros centrą renovavę darbininkai, daugiabučius atnaujinantys statybininkai ir kt.

E. Merkelienė atkreipė dėmesį, kad baigiamas tvarkyti Padievaičio piliakalnis taip pat bus pritaikytas lankyti ir galbūt, pasibaigus karantinui, taps nauju traukos objektu.

„Tikimės, kad lankytojai norės išvysti vietą, kur savo gyvenimo pradžioje rezidavo kunigaikštis Gediminas“, – vylėsi muziejaus darbuotoja.

Ne visiems 2020-ieji buvo sėkmingi

Gausiau pernai buvo lankomi ir Molėtų bei Klaipėdos rajonai, taip pat Kretinga, Anykščiai. Beje, Vilniaus rajone pernai trečiąjį ketvirtį apgyvendinta 107 proc. svečių daugiau nei atitinkamu laikotarpiu 2019 m. Daugiau klientų vasarą bei rudens pradžioje sulaukė ir apgyvendinimo įstaigos Prienų, Plungės, Vilkaviškio, Zarasų, Marijampolės, Raseinių ir Utenos rajonuose. Vis dėlto dėl COVID-19 pandemijos ir sumažėjusio užsienio turistų srauto, daugeliui apgyvendinimo įstaigų praėję metai nebuvo itin sėkmingi. Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. jos sulaukė 2,2 mln. turistų (46 proc. mažiau nei 2019 m.), iš jų užsieniečių – 505,6 tūkst. (73,4 proc. mažiau). Ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį buvo apgyvendinta 320,8 tūkst. turistų, o tai yra 61,6 proc. mažiau nei per tą patį 2019 m. laikotarpį. Turistų iš užsienio apgyvendinta 50,2 tūkst., arba 87,2 proc. mažiau, šalies gyventojų – 270,6 tūkst., arba 38,9 proc. mažiau.

Daugiausiai turistų viešbučiai, svečių namai bei moteliai sulaukė iš Ukrainos – 6,3 tūkst. ir iš kaimyninių šalių (Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos), kurių apgyvendinta 16,9 tūkst. Turistų skaičius iš Europos Sąjungos šalių (neįskaitant Jungtinės Karalystės), palyginti su 2019 m. ketvirtuoju ketvirčiu, sumažėjo 88,4 proc. ir sudarė 20,6 tūkst.

Statistikos departamento duomenimis, apgyvendinimo įstaigos dėl veiklos suvaržymų, susijusių su COVID-19 pandemija, praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paslaugų sektoriuje patyrė didžiausią nuosmukį – 43 proc., kelionių agentūrų, ekskursijų organizatorių, išankstinio užsakymo paslaugų ir susijusios veiklos įmonių apyvarta sumažėjo 19,5 proc.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sausio 13-osios proga Laisvės partijos narys, Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas T. Raskevičius informavo Lietuvos visuomenę apie baigiamą rengti lyčiai neutralios partnerystės įstatymo projektą. Viešojoje erdvėje kilo nemaža sumaištis, o ypač sujudo šeimų ir visuomenės interesą ginančios nevyriausybinės organizacijos, teisininkai, įvairūs visuomenininkai. To buvo galima tikėtis, juo labiau, kad panašią iniciatyvą buvo bandyta Seimui siūlyti ir 2017 m., ir ji tuo metu sulaukė ne tik stipraus visuomenės pasipriešinimo, bet ir nesėkmės Seime – buvo atmesta dar pateikimo metu.

Tačiau praėjusios kadencijos Seime gimė kita teisėkūros iniciatyva kartu gyvenančių asmenų praktinėms problemoms spręsti. Seimo narių grupė pateikė Susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymo projektą, kuris nekuriant teisinių šeimos santykių, būtų sprendžiamos ir homoseksualių asmenų bendro gyvenimo problemos. Šiam įstatymo projektui Seimas pritarė pateikimo stadijoje. 

Per pastaruosius kelis metus žiniasklaidoje vyko intensyvi lyčiai neutralios partnerystės viešųjų ryšių kampanija. Gal visuomenės nuotaikos pasikeitė? Juo labiau, jog rinkėjai paskutiniuose Seimo rinkimuose didelį pasitikėjimą suteikė proliberalioms jėgoms. Tad kaip šį klausimą visuomenė vertina dabar?

Laisvos visuomenės instituto užsakymu 2021 m. sausio 15-19 d. ir 19-27 d. dvi tarptautinės visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai/The Gallup International“ ir „Norstat“ atliko  apklausas, siekiant išsiaiškinti Lietuvos visuomenės nuomonę dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo ir tai, kokiam teisiniam tos pačios lyties asmenų bendrabūvio statusui visuomenė teikia pirmenybę.

Kurią iniciatyvą šeimos politikos srityje visuomenė palaiko?

Dviejų skirtingų kompanijų ir skirtingu būdu surinkti ir skaičiuoti duomenys rodo tą pačią tendenciją: 58 proc. (Baltijos tyrimai) ir 68 proc. (Norstat) 18–74 metų apklaustųjų nurodo, kad palaikytų iniciatyvą stiprinti bei remti šeimas, kurias sudaro vyras ir moteris ir kurios augina vaikus. Iniciatyvą pakeisti teisinę šeimos sampratą, jog šeimos teises įgytų ir tos pačios lyties poros, palaikytų tik 8 proc. apklaustųjų. Kad palaikytų abi šias paminėtas iniciatyvas šeimos politikos srityje nurodė 21 proc. (Baltijos tyrimai) ir 20 proc. (Norstat) šalies gyventojų.

Taigi, apklausos rodo, kad tik 8 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų palaiko liberalių politikų iniciatyvą „pakeisti teisinę šeimos sampratą, kad šeimos teises įgytų ir tos pačios lyties poros“. Didžioji dalis visuomenės (58-68 proc.) mano, jog didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas „stiprinant ir remiant vyro bei moters šeimas, kurios augina vaikus“. Didžiajai daliai visuomenės akivaizdu, kad būtent tokia, vaikus auginantis vyro ir moters šeima, yra visuomenės ir valstybės pagrindas ir jos stiprinimo politika yra gyvybiškai svarbi. 

Ar visuomenės nuomone homoseksualios poros yra šeima? Koks teisinis reguliavimas būtų teisingas, siekiant sureguliuoti tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą?

Didžiausia dalis apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų ( 41-42 proc.) mano, kad homoseksualios poros nėra šeima, tačiau svarbu užtikrinti joms reikalingą teisinę apsaugą spręsti praktines jų gyvenimo problemas (finansų tvarkymo, paveldėjimo, turto dalybų skiriantis, atstovavimo sveikatos klausimais ir kt.). Penktadalis (20-23 proc.) apklaustųjų mano, kad homoseksualios poros jau dabar turi visas joms reikalingas teises bei teisines garantijas, o mažiausia dalis (17 proc.) palaiko teiginį, jog homoseksualios poros turi teisę į šeimos santykius, dėl to svarbu įteisinti lyčiai neutralią partnerystę. Penktadalis (19-21 proc.)  respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Abi apklausos rodo, kad homoseksualių asmenų problemos visuomenėje yra girdimos. Tačiau lyčiai neutralios partnerystės instituto įvedimui ir jų teisinio reguliavimo prilyginimui šeimos santykiams pritaria tik 17 proc. visuomenės. Daug didesnė dalis (41-42 proc.) mano, kad nors „homoseksualios poros nėra šeima, tačiau svarbu užtikrinti joms reikalingą teisinę apsaugą sprendžiant jų praktines problemas“. Tai rodo, jog viešojoje erdvėje intensyviai kuriamas mitas, kad mūsų visuomenė yra homofobiška, neatitinka tikrovės. Didžioji dalis jos, nors ir nesutinka, kad homoseksualios poros yra šeima, pritaria tam, jog homoseksualių asmenų bendras gyvenimas būtų teisiškai sureguliuotas.  Lietuvos žmonės supranta, kad teisingumo principas reikalauja vienodas situacijas traktuoti vienodai, o skirtingas – skirtingai. Todėl tos pačios lyties porų praktines problemas reikia spręsti įteisinant ne lyčiai neutralią partnerystę, kuri kurtų šeimos santykius, bet Susitarimą dėl bendro gyvenimo, kuris neimplikuotų šeimos santykių, nesulygintų vienos lyties porų su vyro ir moters šeimomis ir tuo pačiu nesudarytų įsivaikinimo ar pagalbinio apvaisinimo galimybės vienalytėms poroms nei dabar, nei ateityje.

Kiek visuomenė pritaria kad homoseksualios poros gali sukurti šeimą?

Tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė (55-56 proc.) apklaustų 18 – 74 m. Lietuvos gyventojų nepritartų tam, kad Lietuvoje šeimą galėtų kurti tos pačios lyties poros. Tam pritartų mažiau nei trečdalis (27-31 proc.) respondentų, kurių daugumą sudaro jauni, šeimai dar neįsipareigoję žmonės. 13-18 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Abi visuomenės nuomonės apklausos iš esmės rodo tas pačias tendencijas: partnerystei pritaria mažuma, o prigimtinės vyro ir moters šeimos išsaugojimui ir stiprinimui – dauguma Lietuvos gyventojų.

Retorinis klausimas

Artėjančioje Seimo pavasario sesijoje visuomenė turės unikalią progą įsitikinti: ar mūsų demokratiniu keliu išrinktas Seimas, svarstydamas ypatingai svarbius įstatymus dėl šeimos, įsiklausys į visuomenės ir savo rinkėjų nuomonę, nepasiduodamas  „ideologizuotam“ jo mažumos agitavimui transformuoti mūsų visuomenę ir valstybę, pakertant vyro ir moters šeimos kaip jos pagrindo pamatus.  Tai nėra sprendimas dėl eilinio įstatymo. Jei Konstitucija šeimą įvardina kaip visuomenės ir valstybės pagrindą,  ar šis pagrindas gali būti  keičiamas prieš visuomenės valią?

Audrius GLOBYS

Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas

Tarp ūkininkų verda aistros ir ginčai dėl naujų mėšlo bei srutų tvarkymo reikalavimų, kurie turėtų įsigalioti šių metų pabaigoje – teigiama, kad jie yra per griežti. Tačiau tenka pripažinti, jog kai kuriems nė motais ir dabartinė tvarka, patvirtinta maždaug prieš du dešimtmečius, o jų nevalyvumas netampa kliūtimi gauti net Europos Sąjungos paramą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.17

Prieš savaitę Šilalės savivaldybės taryba patvirtino šių me­tų pajamų ir išlaidų planą, nuo kurio priklausys sa­vi­val­dybės įstaigų veikla, viešųjų paslaugų kokybė bei gy­venimo gerovė. Nors daugeliui poreikių, tarp jų – ir rajo­no valdžios atlyginimams, pinigų numatyta vienuolikai mė­ne­sių, savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius tvirtino, jog biudžetas yra subalansuotas, o viešojo sektoriaus darbuotojai šiemet gyvens taip pat neblogai, kaip ir praėjusiais metais.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.17

Gavėnia artina Prisikėlimo šventę, todėl tikinčiųjų akys vis dažniau krypsta į sa­vąsias bažnyčias. Su džiaugsmu sutikta ir žinia, jog jau galima lankytis ir Šv. Mi­šio­se, tačiau dvi mūsų rajono bažnyčios tikinčiuosius kol kas pasitinka ne iki galo su­tvarkytos. Pernai prasidėjęs Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčių remontas dar tęsis ir šiemet, todėl jau dabar prašoma parapijiečių pagalbos. Tiesa, paramą joms žada ir savivaldybė: Laukuvos bažnyčiai šiemet numatyta skirti 15 tūkst. eurų, Šilalės – 20 tūkst. Eur.

Darbai tik įpusėjo

Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atra­dimo parapijos pastoracinės ta­rybos pirmininkas Kęstutis Auš­kalnis džiaugiasi, jog dešimt­metį lauktas remontas pernai pagaliau tapo realybe. Atlikti polichrominiai tyrimai parodė, kad Laukuvos bažnyčia yra unikali – vienintelė Lietuvoje dekoruota Art Deco stiliumi. Tokio stiliaus bažnyčių visame pasaulyje yra vos kelios. Tačiau ir be polichrominių tyrimų parapijiečiams buvo aišku, jog jų maldos namus pirmiausia reikia gelbėti nuo lėto griuvimo. Aižėjo pamatai, nuo drėg­mės skilo sienos, gabalais krito lubų tinkas, o pradėjus remontą, paaiškėjo, kad visiškai supuvusios ir lubas laikančios sijos. 

„Pernai atlikome nemažai dar­bų, pavyko išvaduoti pastatą nuo avarinės situacijos – džiaugiamės, jog bažnyčia nebegriūva, sienos nebesiskleidžia. Bet darbų dar daug, net dvejiems metams, todėl nekantriai laukiame pavasario, kad galėtume tęsti, kas pradėta“, – sakė Lau­kuvos parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas. 

Pernai Laukuvos Šv. Kryžiaus At­ra­dimo bažnyčiai remontuo­ti buvo panaudota 110 tūkst. eurų – tiek lėšų skyrė Kultūros paveldo departamentas, Šila­lės savivaldybė ir Laukuvos parapijos tikintieji. Pasak K. Auš­kalnio, iš Kultūros paveldo departamento tikimasi pinigų su­laukti ir šiemet, prisidėti žadė­jo ir savivaldybė, kai taryba patvirtins rajono biudžetą. Sun­kiausia sukaupti parapijos dalį. 

„Žmonės aukoja, kiek gali, bet sumos būna nedidelės – dau­guma kaime gyvena sunkiai. Daug aukų sulaukėme prieš Ka­lėdas, dėl to pavyko atsiskaityti už praėjusių metų darbus. Bet norint pradėti antrą bažnyčios remonto etapą, vėl reikia pinigų. Žmonės dabar retai ateina, todėl visais būdais bandome juos pasiekti“, – neslėpė K. Auš­kalnis.

Laukuvos bažnyčioje šiemet nu­matyta užtaisyti sienų plyšius, nuvalyti kalkes, suremontuoti grindis ir duris, tad lėšų reikės ne tik suplanuotiems darbams, bet ir techniniuose projektuose nenumatytiems dalykams. 

Remti savo bažnyčią, kad ji trauktų jaukumu ir šiluma – kiekvieno parapijiečio pareiga. Laukuviškiai, pasak pastoracinės tarybos pirmininko, tą daro iš širdies, tačiau laukiama, jog galbūt prie savo miestelio bažnyčios atnaujinimo aukomis prisidėtų ir išvykę gyventi į didžiuosius miestus ar emigravę į užsienį. Kiekviena atnešta ar į sąskaitą pervesta auka yra dokumentuojama, kad ateities kartos žinotų, kam dėkoti už savosios bažnyčios išsaugojimą. Negalinčių į kleboniją atvykti parapijiečių ar toliau nuo gimtinės gyvenančių laukuviškių prašoma pervesti aukas į Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo baž­nyčios sąskai­tą AB „Swed­bank“ Nr. LT66 7300 0100 3619 1702.

Remontą stabdo ir pandemija

Nuo praėjusios vasaros remontas vyksta ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žie­čio bažnyčioje – keičiamos grin­dys, kurios, kaskart vis palopant, tarnavo nuo pat maldos namų pastatymo 1909 metais.

Pasak parapijos dekano, klebono kun. Sauliaus Katkaus, pradėjus remonto darbus ir išėmus grindis, atsivėrė pagrindas, ant kurio bažnyčia buvo pastatyta – ant žemės buvo supiltos ano meto statybinės medžiagos. Visas jas reikėjo išvežti, žemės sluoksnį paruošti naujiems darbams.

„Grindys jau yra išbetonuotos, po betonu išvedžioti šildymo sistemos vamzdžiai, taigi jos šyla. Dabar sprendžiamas grindų dangos pirkimo klausimas. Tie­kėjas jau pasirinktas, dar derinamos techninės detalės. Kol sutartis galutinai nepasirašyta, įvardinti įmonės ne­norėčiau. Galiu pasakyti, kad ji specializuojasi būtent šitoje srityje – grin­dų dangą yra tiekusi net dešimčiai bažnyčių: Kū­lu­pė­nų, Telšių mažajai, Ma­žei­kių, Plungės ir kt. Žinoma, nesu ekspertas, bet kiek konsultavausi su bažnyčių klebo­nais, susidūrusiais su šios įmonės darbu, nusiskundimų ar ne­pasitikėjimo neišgirdau. Pir­ki­mų procesas labai ilgas, jį dar stabdo ir pandemija, dėl jos stringa dangos įsigijimas iš Ki­nijos. Tad, manau, darbai bažnyčioje geriausiu atveju bus atnaujinti tik baigiantis pavasariui. 

Džiaugiuosi, kad visada galiu pasitarti su pastoracine taryba, žmonėmis, kurie išmano statybos darbus, žino, kaip geriau padaryti vieną ar kitą. 

Pernai Šilalės bažnyčios remontui savivaldybė skyrė 20 tūkst. Eur. Bet esu tos nuomonės, kad jeigu neprisideda pati tikinčiųjų bendruomenė, tai ji neįvertina nei pastangų, nei rezultato. Todėl puiku, jog žmonės neliko abejingi: prisidėjo ir talkomis, ir aukomis. Šildymo sistemos bei lietaus kanalizacijos įrengimo darbus atliko UAB „Danrita“ ir UAB „Šilalės vandenys“. Svar­biausia yra žmo­nių suvokimas, jog visa, kas daroma, yra visos bend­ruomenės labui“, – pasa­kojo klebonas kun. S. Katkus.

Dekanas taip pat primena, kad jau galima dalyvauti pamaldose, žinoma, laikantis vi­sų saugumo reikalavimų, išlaikant atstumus.

Norintieji prisidėti prie mūsų miesto maldos namų atnaujinimo paaukoti lėšų gali pervesdami į banko sąskaitą (Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija, juridinio asmens kodas 191280972, „Swedbank“, a.s. LT35 7300 0100 0258 2730. Susisiekti su klebonu galima tel. (8-687) 1-58-66 ar el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Daiva BARTKIENĖ

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.