Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunučių lengvosios atletikos čempionatas. Jame dalyvavo kaltinė­niš­kis Justas Ašmonas, treniruojamas Severino Čėsnos. 

Pandemija bei mažas treniruočių skaičius nesutrukdė Justui pasiekti pergalės. Rutulio stūmimo rungtyje 4 kg sveriantį įrankį jis nustūmė 15,15 m ir užėmė pirmąją vietą.

Džiaugiamės pasiekimais ir linkime gerų artėjančių startų.

Emilija AŠMONAITĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

Greitas gyvenimo tempas, darbas, rūpesčiai, išban­dy­mai ir besikeičiančios aplinkybės neretai įtraukia žmo­nes į rutiną, nuo kurios sunku pabėgti. Vieni atsipalaiduo­ja, skaitydami knygas ar žiūrėdami televizorių, o kiti – lošdami ir visai negalvodami apie galimas pasekmes. 

Psichologas Oleg Mackevič pasakoja apie klastingą priklausomybę nuo azartinių lošimų ir sunkų jos gydymą.  

Vienintelė prekė – „turtingas gyvenimas“

Azartiniai lošimai yra lyg parduotuvė, kurioje vienintelė parduodama prekė – „turtingas gyvenimas“. Šių žaidi­mų istorija skaičiuoja jau tūks­tančius metų. Anuomet bu­vo lošiama retai ir nedidelėmis sumomis, tačiau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuziją, kad lošiant galima susikurti sėk­mingą bei klestintį gyvenimą.

Pinigų trūkumas, nenuginčijamo lošimo fakto neigimas, nuotaikų kaita, melas ir augančios skolos greitųjų kreditų bendrovėms yra vieni iš pasitaikančių sutrikimo požymių, kuriuos pastebi lošiančiųjų artimieji. 

„Anksčiau artimieji savo jėgomis bandė išgelbėti bėdoje atsidūrusį lošėją ir darė tai dažniausiai norimo rezul­tato nesuteikiančiais ir net ne­tinkamais metodais. Pas­ta­rai­siais metais stebime didesnį vi­suo­menės sąmoningumą, kai prieš savarankišką artimojo gelbėjimą yra konsultuojamasi su specialistais. Pa­tys lošėjai pagalbos ieško jau tuomet, kai nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, o kartais ir 10 metų“, – sako specialistas. 

Priklausomybė nėra išgydoma staiga

Priklausomybės pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, biologinės, materialinės – dažniausiai labai stipriai pakeičiančios žmogaus gyvenimą. Neretai lošėjai netenka finansinio pagrindo, praranda draugų bei artimųjų pasitikėjimą, jaučiasi vieniši, nereikalingi, suprastėja jų emocinė ir fizinė būsenos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais kenčia nuo įvairių psichosomatinių sutrikimų, gali įsitraukti į alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, galvoja apie savižudybę ar bando žudytis. 

Svarbu suprasti, kad priklausomybė nėra medicininė prob­lema, kurią galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, kurio metu žmogus susipažįsta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus bei emocijas.

Priklausomybei nuo azartinių lošimų, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, būdingi atkryčiai. Jų skaičius kiekvienam yra skirtingas. Atkryčiai suke­lia skausmą, priverčia jausti gėdą, savigraužą, savęs menkinimą bei neviltį. Dažniausiai lošiantys asmenys būna įsitempę, suirzę, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, todėl pagerinti emocinę būse­ną siekiama, gaudant savo „do­zę“ jaudulio ir tariamos laimės lošimo metu.

Lošimo neįmanoma „persivalgyti“

Svarbu suvokti, jog priklausomybė nuo lošimų yra kitokia nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, nes nėra jokios išorinės medžiagos, kurią būtų galima „mesti“, kaip narkotines ir psichotropines medžiagas. 

Anot specialisto, noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie tokių savigydos priemonių, kurios labiau primena viduramžių raganavimą, o ne gydymą: kodavimai, „užšnabždėtų“ viralų vartojimas, nežinomų „specialistų“ pažadai išgydyti per vieną seansą.  Psichologo O. Mackevič teigimu, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 proc. lošiančiųjų, bet taip yra todėl, kad didžioji dalis daro ne tai, ką rekomenduoja specialistai, o tai, ką nori patys.

Pasitaiko atvejų, kuomet dar nėra susiformavęs priklauso­mas elgesys, ir lošiantieji savo jėgomis įveikia šią priklausomybę bei niekada prie jos negrįžta. Bet tai nulemia lošimo trukmė ir asmeninės žaidėjo savybės. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo greičiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau jį įveikti. 

Žmogus – savo gyvenimo „architektas“ 

Lošėjai jaučia didelę kaltę prieš artimuosius, gėdą dėl sa­vo elgesio bei jo padarinių, todėl dažnai jaučiasi skolingi, nori pakeisti požiūrį į save, dėl to ir siekia pasveikti ne dėl savęs, o dėl kito. Lošiančiojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkinių, nesidalija savo jausmais. 

„Psichologai yra tik pakeleiviai šioje lošėjo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, nes savo gyvenimo „architektas“ yra pats žmogus. Kiekvienas iš mūsų turime peržiūrėti savo požiūrį į kitą žmogų, ugdyti savyje empatiją, atjautą, meilę bei rūpintis artimuoju. Tuomet jam nereikės ieškoti paguodos, sle­piantis priklausomybės su­temose“, – sako psichologas O. Mac­­ke­vič.

Kasdien aukščiau pasilypėjanti saulė atkakliai bando sušildyti per naktį sužvarbusią žemę, ir nors pastarosiomis dienomis šilumos nedaug, oras jau kvepia pa­va­sa­riu. Pražydo snieguolės, paupiuose skleidžiasi blin­dės, galvas pradeda kelti tulpių daigai. Į gėlynus ir daržus dar tik­rai neisime, tačiau pavasarinei sėjai ruoštis pats laikas. Prisiekusių daržininkų palangės jau žaliuoja, ant jų – ne tik prieskoninės žolės ir svogūnų laiškai, bet ir paprikų daigai. Jos dygsta ilgiausiai, todėl sėjamos anks­­čiausiai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Vasario pabaigoje vykusiame savivaldybės tarybos po­sėdyje tvirtinant šių metų rajono biudžetą, buvo svars­tomas ir klausimas, kiek iš tiesų patarėjų reikia merui. Ta­čiau pasiūlę išsiversti su vienu pagalbininku, paliekant tik vieną patarėjo etatą, opozicijos nariai sulaukė griežto mero Algirdo Meiženio atsako, jog net diskusijos apie tai esančios „didžiulė gėda“. Ir, kaip jau įprasta dabartiniam rajono vadovui, pagrindinis argumentas, motyvuojant, kodėl jam reikia dviejų patarėjų, buvo standartinis pamo­ralizavimas konservatoriams, pateikusiems šį pasiūlymą, kad ir jų meras „praėjusią kadenciją turėjo du“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Praėjusi savaitė neatnešė ypatingai svarbių naujienų, ir tai gerai. Prisimename la­kų blogo palinkėjimą: kad tu gyventum permainų laikais! Kiekvienas, ko gero, savo kailiu esame patyręs, kad įvairūs visuomeniniai pokyčiai, reformos, ne­duok Dieve – konfliktai su­jau­kia mūsų gyvenimą, iš­­mu­ša iš vėžių, sukelia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą bei įtam­pą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Ar pernai užklupusi pandemija ir karantino suvaržymai pakeitė darbo rinką Šilalės rajone? Apie tai, kokius pokyčius labiausiai pastebėjome ir kaip keitėsi nedarbo rodikliai, kalbamės su Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktore Jurgita Petraitiene.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Nuo jaunystės rankdarbius mėgstanti šilališkė Kristina Venckienė sako, jog, atradusi naują jų rūšį – nėrimą iš virvelių – ėmėsi šio pomėgio su didžiuliu užsidegimu. Beje, Kristina, įgijusi ekonomistės profesiją ir visą gyvenimą dirbusi „su skaičiais“, yra įsitikinusi, kad rankdarbių ma­nija gali užvaldyti bet kokios specialybės žmones.

„Šalia savo tiesioginio darbo visada tai mezgiau, tai siuvau. Mano vaikai augo apmegzti – juk anuo metu nebuvo iš ko rinktis. Paskui atėjo laikas, kai mezginių nereikėjo – viską išstūmė europietiškos prekės. Kartą netyčia facebook’e pamačiau darbų iš virvelių. Mane jie sužavėjo: buvo nauja, nebandyta, nepatirta. Pirmiausia viską dariau sau, namams: padėkliukus, krep­šius, krepšelius, dėžutes. Domėjausi, tobulinau, ieško­jau kaž­­ko naujo. Pamažu „įsidirbo“ ranka – pradžioje nėriau iš ga­na storų, 4–5 mm storio, vir­ve­lių, dabar perėjau prie plo­nesnių, man tokie gaminiai daug stilingesni“, – pradžią prisimena Kristina.

„Atrodo, jog, įtemptai neriant, turėtų pavargti rankos? Nie­­­ko panašaus! Jei tiesiogi­nia­me darbe, prie kompiuterio, įskaus­davo sprandą, tai neriant to nejaučiu. Net­gi atvirkščiai – dirbu atsi­pa­lai­davusi, su tokiu skoniu! Ir kai sumažėja užsakymų, būna „štiliukų“, jau­čiuosi nekaip. Rudenį jau net mąsčiau padėti virveles „į pavėsį“, bet pasipylė užsakymų Kalėdoms, ir vėl užsivedžiau iš naujo.

„Facebook‘e turiu puslapį k.v. virvelė, kur demonstruoju savo gaminius. Pirkėjos susisiekia su manimi, aptariame norimo gaminio formą, spalvą, siunčiu nuotraukų papildomai. Turtų iš savo darbų, žinoma, nesusikraunu – tai yra pomėgis, kuris teikia džiaugsmą ir prasmingai užpildo laisvalaikį. Ką daryčiau dabar, būdama pensijoje? Žiūrėčiau į lubas ir į nieko gero nerodantį televizorių? Dabar gi man trūksta laiko! Neriu neskubėdama, kruopščiai, kad gaminys būtų išvaizdus, dailus, kad pirkėjos nenusiviltų. Nesvarbu, ar daryčiau užsakovėms, ar dovaną savo draugams bei artimiesiems, neriu vienodai atsakingai. Dėl savo darbų nesu gavusi jokių pastabų. Atvirkščiai – moterys siunčia padėkos kupinus laiškus.

Ne naujiena man ir jau pa­baigtą gaminį išardyti. Žiū­rėk, vakare numezgu, atrodo, viskas gerai, bet pasižiūriu rytą ki­tomis akimis – ne, nepatinka, ir išardau“, – pasakoja rankdarbių meistrė.

Kristina neslepia, kad gamina ne tik sau, draugėms, giminėms, bet ir parduoti. Pasak moters, mūsų valstybėje toks įstatymas: parduodi, gauni pi­nigų, tai privalai mokėti mokesčius. Tad Kristina turi įregistravusi individualią veiklą ir, anot jos, dirba „ne juodai“.

„Juk reikia bent už virveles šiek tiek atgauti. Štai 3 mm storio virvelių ritė, kurioje yra 200 metrų, kainuoja 6,5 euro. Iš jos nuneriu du 35x25 cm dydžio padėklus. O jeigu reikia ketu­rių, šešių ar daugiau? Taigi nuneriu, „įmetu“ į facebook‘ą. Ypatingai jo lankytojas „užkabina“ naujovės. Vos tik pademonstravau segtuvo dydžio portfeliuką, jį tuoj nupirko mažeikiškė, gyvenanti Lat­vijoje. Netrukus atsiuntė žinutę: „Sveiki, portfeliuką gavau – nerea­lus”. Smagu tokius žodžius skaityti.

Visada noriu, jog būtų grįžtamasis ryšys, jog žinočiau: gavo, liko patenkinta, o jei kas nors ne taip, galima ištaisyti. Sykį pirkėja pageidavo padėk­liukų komplekto. Atrodo, suderinome viską. Padariau, iš­­siunčiau. Atsakymas: „Ačiū. Ga­­­vau“. Su­klu­sau – kažkas ne taip. Pasirodo, kai moteris, būdama svečiuose, pamatė mano nertus padėkliukus, sakė buvusi užburta jų grožio ir panoro tokius įsigyti. Bet nuotraukoje spalva ne visada būna tokia, kokia yra iš tiesų. Taip ir nutiko. Galiausiai nusiunčiau klientei jos pageidautus rusvo perlo virvelių padėklus, ir ji liko patenkinta“, – pateikia pavyzdį Kristina, įsitikinusi, jog bend­rauti svarbu ne tik dėl pirkėjų rato, bet ir dėl gaminių prestižo. 

Kristina savo rankdarbius įver­tina taip: patogu, patikima, funk­cionalu.

„Kadangi virvelė yra sintetinė, gaminiai iš jos reikalauja mažiausios priežiūros. Tik jeigu jie komponuoti su kitos medžiagos deta­lė­mis, jas reikia apsaugo­ti. Tai­gi ar tai būtų krep­šys, rankinė, takelis, padėk­las ar net kili­mas, dailiai susuki ir – į skalbyk­lę.

Įjun­gi vilnos programą ir visas rūpestis. Ar­ba plauni rankomis su šepečiu ir ūkišku muilu. Pas­kui ištampai, išdžiovini – ir kaip naujas. Nei lyginti, nei krak­molinti.

Dabar, kai neriu delnines, rankines, dažnai manęs klausia, kas kuria jų modelius. At­sa­kau: o kam galva? Susikuriu viziją, kaip daiktas tu­rėtų atrodyti, o paskui pats dar­bas diktuoja gaminio dydį ir formas. Reikia pasakyti, jog mažų rankinių paklausa menkesnė: jie kasdienai per „mandrūs“, o prie puošnių drabužių tarsi per prasti. Be to, dauguma moterų mėgsta dideles rankines. Jos ir paklausesnės“, – dalijasi įžvalgomis meistrė.

Ji teigia žinanti, jog jau nemažai moterų užsiima nėrimu iš virvelių, ir svarsto, kiek ilgai dar tai bus madinga – juk viskas ateina ir viskas praeina.

„Buvo planuota surengti ma­no nėrinių parodą dar vasarį, bet viską pakoregavo karantinas. Va­sarą rengti tik­rai neverta: no­risi šiek tiek gaminių par­duo­ti, o eks­po­zi­ci­joje jie užsiguli. Todėl ir skelbiuosi facebook‘e.

Ieškau nau­jovių, išmėginu šilko siūlus, liną, džiutą. Ran­ki­nu­kas iš rafijos irgi mano naujas gaminys. Rafija – tai virvelė iš popieriaus. Skir­tin­gai negu gaminiai iš sintetinės virvelės, ku­rie yra sunkūs, nunerti iš rafijos – leng­vu­čiai. Beje, sudrėkę netįžta“, – naujovę pristato Kris­tina.

Poreikis ieškoti, domėtis, dirb­ti su užsidegimu ir atsidavimu įrodo, jog viduje gyva meno gyslelė.

„Yra mūsų giminėje tokių šak­nų. Dar prisimenu močiutę, sėdinčią staklėse ir au­džian­čią daugianytes kapas. Buvau gal šeštokė, kai vąšelį rankoje lai­kyti mane išmokė mamos sesuo Te­re­sė Gal­minienė. Nuo to laiko su juo ir nesiskiriu. Atsimenu, stu­den­taudama, pabėgusi iš paskaitų, megzdavau sau megztukus... Turiu pusseserių, gražiai piešiančių, gami­nan­čių papuošalus iš keramikos, karoliukų. Pusbrolis, baigęs taikomąją dailę, dabar gyvena Anglijoje, užsiima gyvenamųjų būstų dizainu. Mano dukra Greta Vil­niaus dailės akademijoje bai­gė vi­zua­linio dizaino studijas. Taigi meno pojūtis ir poreikis pareina mums su genais“, – neabejoja rankdarbių meistrė.

Tad Kristina, pasinėrusi į ieškojimų jūrą, mesti ar apleisti mielo pomėgio tikrai nesiruošia: tai suteikia jai džiaugsmo, šviesos ir pilnatvės, kurie veda laimingo gyvenimo keliu.

O jeigu reikia originalios dovanos, norite padaryti staig­me­­ną draugei ar kaimynei, Kris­ti­na kviečia užsukti į face­book’e puslapį k.v. virvelė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo 

ir Algimanto AMBROZOS

„Sidabrinės linijos" sausio-vasario mėnesiais atliktas vyresnio amžiaus žmonių poreikių tyrimas parodė, jog karantino metu informacijos įvairiais klausimais ieškojo 7 iš 10 senjorų. Daugiausiai domėtasi sveikatos temomis, koronavirusu, taip pat buitiniais, komunalinių paslaugų klausimais, laisvalaikiu.

Pasiekė įprastai neanketuojamą grupę

Su amžiumi aktyvi informacijos paieška slopsta, tačiau 7 iš 10-ties senjorų ieško jiems rūpimos informacijos. Taip paaiškėjo „Sidabrinei linijai" šių metų pradžioje atlikus vyresnio amžiaus žmonių tyrimą. Jame dalyvavo beveik 500 žmonių, sulaukusių 60 ir daugiau metų.

Pasak „Sidabrinės linijos" psichologės Živilės Kaniavienės, tokia apklausa padeda susidaryti detalesnį Lietuvos vyresnio amžiaus žmogaus portretą. „Pasiekti šią auditoriją nėra lengva. Daugeliu atveju visuomenės apklausos užsibaigia ties pensinio amžiaus riba (apie 63-64 metus), tad duomenų apie visuomenės vyresniųjų elgseną itin stinga. Tai patvirtino ir mūsų atliktas tyrimas – kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jį pasiekti. Jis mažiau naudojasi naujausiomis technologijomis, pagrindinę informaciją gauna iš artimiausios aplinkos, televizijos, radijo ir pokalbių telefonu", – priduria psichologė.

Iš pusės tūkstančio respondentų, 100 buvo 60 ir daugiau metų sulaukę „Sidabrinės linijos" pašnekovai, kuriems klausimai užduoti telefonu. Kitą dalį sudarė nuotoliniu anketavimo būdu pasiekti to paties amžiaus žmonės. Jų atsakymai lyginti tarpusavyje, kadangi grupės išsiskyrė savo veiklumu – internetinę apklausą užpildę žmonės laikomi aktyviais, nes buvo pasiekti per Trečiojo amžiaus universitetus, Lietuvos pensininkų sąjungą „Bočiai" ir kitas senjorus telkiančias organizacijas. Tuo tarpu „Sidabrinės linijos" pašnekovams skambinta atskirai, jie reprezentavo socialinę atskirtį patiriančių senjorų grupę.

Pandemijos nerimas atsispindi ir informacijos paieškose

Tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus žmonės pastaruoju laiku labiausiai domėjosi ir informacijos ieškojo sveikatos priežiūros klausimais (64 proc.), tokiais kaip profilaktika, gydymu, reabilitacija, vaistais.

Didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių jautė nerimą pandemijos metu. Todėl nestebina, kad jiems norėjosi kuo daugiau sužinoti apie virusą, jo sukeliamus simptomus, taip pat domėjosi testavimu. Per visą laikotarpį senjorai aktyviai stebėjo sergančiųjų rodiklius šalyje, Vyriausybės skelbiamą informaciją. Pasirodžius pirmosioms žinioms apie galimas vakcinas, vyresnioji visuomenės dalis sekė vakcinacijos procesą, karantino apribojimus.

Panašiai domėtasi įvairiais buitiniais, komunalinių paslaugų klausimais, laisvalaikiu (kultūros, sporto, visuomeniniais renginiais, bendruomenių susitikimais), parduotuvių darbo laikais, prekių ir maisto į namus užsakymu, pakitusia poliklinikų darbo tvarka, kitų ligų gydymu.

Lyginant dvi apklaustųjų grupes, apklaustiesiems internetu ženkliai svarbesni tapo Covid-19, laisvalaikio praleidimo, prekių įsigijimo ar kiti klausimai, tuo tarpu „Sidabrinės linijos" pašnekovams aktualesni sveikatos, vaistų, socialinių ar kitų paslaugų klausimai. 

Nors apklausoje vyrų dalyvavo mažiau (15 proc.), jie pripažino daugiau domėjęsi socialinių paslaugų, finansų ir teisiniais klausimais, jiems labiau nei moterims aktualesnės buvo psichinės sveikatos, sielovados, pagalbos dėl priklausomybių temos. Vyriausioji grupė (sulaukę 80-ties ir daugiau metų) domėjosi socialinėmis paslaugomis, finansų tvarkymu. Didelių skirtumų tarp miesto ir kaimo gyventojų informacijos paieškos nepastebėta, gyvenantiems kaimo vietovėse kiek labiau nei kitiems rūpėjo dvasinė, sielovadinė informacija, mokesčių klausimai. 

Kiek aktyviai ieškome informacijos brandžiame amžiuje?

Remiantis tyrimu, patys informacijos aktyviai ieško ir ją randa 70-ties metų dar nesulaukę žmonės – tai patvirtino 8 iš 10-ties apklaustųjų. Tuo tarpu apklausos vyriausieji (virš 80-ties metų) pripažino informacijos ieškantys rečiau – sau rūpimu klausimu plačiau domėjosi vos 6 iš 10-ties respondentų. Ž. Kaniavienės teigimu, tai paaiškinti galima natūraliai vykstančiais virsmais – sulėtėjusiu gyvenimo tempu, sumažėjusiu judumu, ribotais fiziniais poreikiais ir siauresniu socialiniu ratu.

Taip pat atsiskleidė ryškus kontrastas dėl informacijos paieškos priemonių tarp apklaustųjų internetu ir telefonu. Net 93 proc. internetinės apklausos dalyvių internetą rinkosi ir informacijos paieškai.

„Visai kitokią elgseną rodo „Sidabrinės linijos" pašnekovai. Net 80 proc. apklaustųjų telefonu, nepriklausomai nuo jų amžiaus grupės ir nuo to, gyventų mieste ar kaimo vietovėje, informacijos ieškojo jiems įprastais būdais – klausė savo aplinkos ar teiravosi telefonu. Tik kas ketvirtas mūsų apklaustas pašnekovas informacijos ieškojo ir internetu. Nežymus skirtumas matyti ties 70-ties metų riba. Jaunesni labiau linkę klausti kitų žmonių, o 70-mečiai ir vyresni dažniau informacijos ieško telefonu. Taip gali nutikti dėl amžiaus siaurėjančiu socialiniu ratu, artimųjų ir draugų netekties", – „Sidabrinės linijos" patirtimi dalinasi Ž. Kaniavienė.

Pirmiausia griebiamasi telefonų

Tyrime domėtasi, ar vyresnio amžiaus žmonės jaučia neigiamą nusistatymą jų amžiui. Tai patvirtino kas dešimtas apklaustasis, ir kas šeštas vyresnis nei 80-ties metų „Sidabrinės linijos" pašnekovas. Pastebėta, kad neigiamą aplinkos nusistatymą savo atžvilgiu jaučiantys žmonės, informacijos linkę teirautis telefonu.

„Vyresnis žmogus įpratęs bendrauti gyvai, jam daug paprasčiau paskambinti į įstaigą ir paklausti, nuo kada iki kada ši dirba, pasiteirauti poliklinikoje dėl galimo vizito. Taip jaučiasi saugesnis. Jei šios informacijos nesulaukia, ar į jo skambutį niekas neatsako, toks žmogus jaučia nerimą, dažnu atveju, jei tik žino mūsų telefono numerį, skambina į „Sidabrinę liniją", – tendencijas pastebi „Sidabrinės linijos" skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.

Siekdami atliepti šios jautrios auditorijos poreikius, „Sidabrinė linija" šalia įprastų draugystės pokalbių ir emocinės pagalbos, pradėjo teikti ir informacinę pagalbą. „Senjorai, nežinodami kur kreiptis jiems svarbiais klausimais, patarimo sulauks paskambinę nemokamu telefonu 8 800 800 20". 

„Sidabrinė linija" prailgino darbo laiką

„Kasdien kalbamės su įvairaus amžiaus ir poreikių senjorais. Skambindamas į „Sidabrinę liniją" dažnas siekia ne tik susirasti bendramintį pokalbiams telefonu, ar norėdamas pasiguosti, būti išklausytas. Mums skambinantys senjorai prašo patarimo, nežinodami kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, teiraudamiesi kur jiems kreiptis iškilus įvairiems klausimams. Apklausdami savo pašnekovus, taip pat ir kitus to paties amžiaus žmones, siekiame išsiaiškinti jų poreikius, susisteminti duomenis ir taip nusibraižyti vyresnio amžiaus žmonių informacinės paieškos žemėlapį", – sako K. Čiuželienė.

Karantino metu pastebėtas išaugęs informacijos poreikis „Sidabrinę liniją" paskatino išplėsti darbo valandas.

„Nuo kovo 1 d. senjorų skambučių nemokamu telefonu 8 800 800 20 darbo dienomis laukiame nuo 8 iki 22 val, savaitgaliais – nuo 11 iki 19 val. Kitu metu skambinantiems pašnekovams, kaip ir iki šiol, mūsų skambučių centro konsultantės perskambins artimiausią darbo dieną," – sako K. Čiuželienė.

„Sidabrinės linijos" paslaugomis jau naudojasi daugiau nei 4 000 senolių, vien per 2020-uosius metus reguliariai bendravo 1 545 pašnekovų poros, arba 30 proc. daugiau nei 2019 metais. Nuo veiklos pradžios 2016 metais „Sidabrinėje linijoje" įvyko  per 75 000 pokalbių, trukusių daugiau nei 27 000 valandų. Nuolatinį bendravimą su pašnekovais šiuo metu užtikrina kone 700 aktyvių savanorių bei 13 žmonių komanda. Šie skaičiai – tai geriausias „Sidabrinės linijos" kuriamo poveikio – vienišumo ir atskirties mažinimo – įrodymas. Daugiau informacijos apie „Sidabrinę liniją" rasite interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt

„Sidabrinės linijos" tyrimo duomenys

Praėję metai parodė, kaip greitai mums įprasta situacija gali apsiversti aukštyn kojomis. Ir jei kovos su pandemija būdą jau daugiau mažiau radome, tai visa eilė aplinkosauginių, darnaus vystymosi, taršos problemų vis dar reikalauja pasukti galvą. Todėl jau penktus metus pakuočių tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ ir aplinkosauginė iniciatyva „Kita forma“ vyresnių klasių moksleivius kviečia į „Žaliąją olimpiadą“. Moksleiviai skatinami patys domėtis aplink egzistuojančiomis problemomis, siūlyti įvairių aplinkosaugos problemų sprendimo būdus, įsitraukti į pokyčius ir jais užkrėsti visą mokyklos bendruomenę.

Ežerų krašto „žalieji“ – rūšiuoja knygas ir neužleidžia vietos finale

Ignalinos rajono Didžiasalio miestelio „Ryto“ gimnazijos komanda šioje olimpiadoje ruošiasi dalyvauti jau ketvirtą kartą. Gimnazijos biologijos mokytojas Kęstutis Vaitkevičius prisimena, jog prieš kelerius metus jo suburta „Žaliojo ryto“ komanda nusprendė išrūšiuoti nereikalingas knygas ir stirta po stirtos jos užpildė pusę biologijos paruošiamojo kabineto. Knygos buvo atiduotos perdirbti. Nuo to laiko kiekvieną vasarį-kovą jis sulaukia klausimų: ‚kada rinksime senas knygas?“ Tai – savotiška mokyklos apsivalymo akcija.

„Mokykloje atsiradus rūšiavimo dėžėms, jos nuolat užsipildydavo, moksleiviai patys nešdavo dėžių turinį išrūšiuoti į miestelyje esančius konteinerius,“ – dar vieną po „Žaliosios olimpiados“ prigijusią iniciatyvą prisiminė mokytojas.

Vis tik įdomiausia moksleiviams visais metais buvo vasaros užduotis – jie organizavosi į talkas arba tvarkydavosi individualiai, rūšiavo gamtoje rastas šiukšles. K. Vaitkevičius atskleidžia, kad Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos „Žaliasis rytas“ komandos sudėtis visus trejus metus praktiškai nesikeitė. Tik šįmet dvyliktokai greičiausiai užleis vietą jaunesniems. Didžiasalio gimnazistams visais metais pavyko prasiskinti kelią į „Žaliosios olimpiados“ finalą – K. Vaitkevičius prisimena, kaip jie ruošdavosi, atidžiai skaitydavo medžiagą.

„Turime labai stiprią komandą, jiems visada įdomu. Informacinės medžiagos būdavo labai daug, bet mūsų būdas – du mokiniai gilinasi į vieną kurią nors dalį ar temą. Taip ir pasidalindavome,“ – prisiminė biologijos mokytojas.

Vyresnieji įkvėpė pradinukus kartu su mokytojomis gaminti darbelius ne iš naujų priemonių, o iš antrinių žaliavų. „Žemės dienos“ proga mokykloje rengiamos tokių darbų parodos.

„Mūsų miestelis – gamtos apsuptyje. Turime ir tvenkinių netoliese – nueiname stebėti paukščių. Ir vaikai auga su pojūčiu, jog yra arti gamtos,“ – pokalbį baigia „Ryto“ gimnazijos mokytojas.

Gilinasi ne tik į nykstančias rūšis, tačiau ir kiek marškinėlių reikia aštuntokui

Gargždų „Kranto“ fizikos, matematikos ir gamtos mokytoja Ilona Tulabienė ir jos moksleivių komanda – „Žaliosios olimpiados“ veteranai.

„Nors mūsų komanda nuolat keičiasi, nes mūsų mokykla – pagrindinė ir vaikai išeina į gimnazijas. „Žalioji olimpiada“ iš tiesų atliepia labai daug kompetencijų, todėl dalyvaujame nuo pat jos rengimo pradžios“ – sako I. Tulabienė.

Ji antrina mokytojui Kęstučiui – moksleivius itin įtraukė praėjusios vasaros užduotis rinkti šiukšles iš gamtos. Gargždų moksleiviai drąsiai iš upelių ritino padangas, komandos kapitonas „išžvalgydavo“ teritorijas, o tuomet kviesdavosi draugus jas sutvarkyti.

„Mano komandos vyrai – labai vieningi. Jie ūgteli pamatę, kiek gali padaryti. Su šia klase buvau nuo septintos klasės. Dar labai džiaugiuosi, kad į tą procesą jie įtraukia ir šeimas,“ – pastebi mokytoja.

Mokytoja atskleidžia, kad klasė diskutuoja ne tik apie nykstančias rūšis ir tirpstančius ledynus, tačiau ir kodėl neužtenka trijų vietoje septynių? Kaip atsispirti  blizgančiam reklamų pasauliui?

„Iš ko pasiūti mūsų drabužiai? Diskusijose nagrinėjame audinius, medžiagas, nuolat ieškome to „antrojo lazdos galo“. Gili vaikų įžvalga buvo, jog sėdint nuotolinėse pamokose tereikia tik vieno džemperio ir džinsų – tampa svarbiau, ką kalbi, nei kaip atrodai,“ – sako I. Tulabienė.

Ji pripažino, jog „Kranto“ mokyklai prasimušti iki finalo būna sudėtinga, nes šios mokyklos moksleiviai neretai būna gerokai jaunesni už konkurentus. Kol kas komanda grumiasi pusfinaliuose, tačiau praėję, 2020-ieji metai, jiems padovanojo su niekuo nesulyginamą išskirtinių svečių patirtį.

„Buvome vieninteliai, į pusfinalį atvykę gyvai. Visi kiti buvo užsidarę karantine. Negalėjome patikėti, kad viskas – tik dėl mūsų! Beje, tai ir buvo paskutinis kartas, kai mums kas nors davė mokyklinį autobusiuką, – juokėsi I. Tulabienė. – Amžiumi esame jaunesni už kitus, tad neįveikėme konkurentų, tačiau naujos žinios ir nauji gebėjimai lieka ilgam.“

Iš dalyvaujančių „Žaliojoje olimpiadoje“ pavyzdį ima ir žemesnių klasių Gargždų moksleiviai – pavyzdžiui, praėjusiais metais per karantiną, kai teko neštis pietus į mokyklą, jie atsisakė vienkartinių indelių ir įrankių.

Dalyvaudami olimpiadoje pakeitė kasdienius įpročius

Šiaulių Didždvario gimnazijos mokytoja Virginija Savickaitė su moksleiviais „Žaliojoje olimpiadoje“ dalyvauja nuo pat konkurso pradžios.

„Pati konkurso idėja – labai šauni. Mes turime pradėti galvoti, kaip mes gyvenam. Vaikams sakau: kai žmonės tyčiojasi iš gamtos, dabar pastaruosius metus gamta nusprendė pasityčioti iš mūsų,“ – samprotavo chemijos mokytoja.

Moksleiviai taip įsitraukia į šio konkurso užduotis, kad vos užbaigę vieną olimpiadą jau svarsto, kad reikės dalyvauti ir kitąmet.

„Ir vaikų įpročiai dalyvaujant šiame konkurse – keičiasi. Jie jau nebeperka kavos vienkartiniuose puodeliuose (kas buvo net madinga), nesipuikuoja gazuotų gėrimų buteliukais. Atsineša vandens gertuvėse. Atsineša savo puodelius,“ – pastebėjo Virginija Savickaitė.

Dalyvaudami žaidime moksleiviai visuomet siekia įtraukti į veiklas mokyklos bendruomenę. Mokytoja prisimena iniciatyvą surinkti mokykloje nebereikalingą makulatūrą – dalis knygų ir dokumentų buvo surinkta iš bibliotekos bei kabinetų, tačiau mokytojai paragino  visų klasių moksleivius nebereikalingas knygas atnešti į mokyklą, o vėliau makulatūrą surinko atliekų perdirbėjai. Mokykla turi ir tradicijų, suteikiančių naudą bendruomenei, pavyzdžiui, sutvarkyti šalia besidriekiančią kaštonų alėją, surinkti šiukšles, sugrėbti lapus.

„Kai aplink gražu – tuomet ir šiukšlės nesinori numesti,“ – pastebėjo mokytoja Virginija Savickaitė

Ji prisimena tuos metus, kai į finalą buvo galima nuvykti į Vilnių, o vos baigę žaidimą moksleiviai pareikšdavo: „Kitąmet – vėl dalyvaujam!“

„Toks entuziazmas tik įrodo, kad moksleiviams yra įdomu. Jie nesako, kad reikia daug mokytis, važiuoja ir dalyvauja. Tuomet ir mes džiaugiamės. Be to, olimpiados užduotys leidžia vėliau pritaikyti savo žinias praktiškai,“ – pastebėjo chemijos mokytoja.

„Žaliosios olimpiados odisėjos“ finale I-ąją vietą iškovojusi komanda laimės pagrindinį prizą – kelionę, II-os ir III-ios vietų nugalėtojai – kitus aplinkosauginį pažinimą tęsti skatinančius prizus.

Susidomėjusieji kviečiami registruotis https://forms.gle/TmkxBday6yAN4eL79. Daugiau informacijos apie projektą  „Facebook“ paskyroje “Žalioji olimpiados odisėja“.

Nuo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo prabėgo 31-eri metai. Per šį lai­kotarpį mūsų šalis ne tik pati sutvirtėjo kaip valstybė, bet ir užaugino laisvų, kūrybingų bei aktyvių piliečių kartą. Kartą jaunų žmonių, kurie stengiasi kurti gražesnį rytojų.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariui laukuviškiui Valentui Mikaločiui Kovo 11-oji yra ypatinga diena ne tik dėl valstybinės šventės – šią dieną gimtadienį švenčia ir jis pats. 

Paklaustas, ką reiškia būti gimusiam tokią simbolinę die­ną, Valentas sako, jog labai džiau­giasi, savo gimtadienį mi­­nėdamas istorinę Lie­tu­­vai datą. Pa­sak jo, Ne­pri­klau­so­my­­bės atkūrimo diena svarbi nuo mažens, nes primena, kad jau 31-erius metus gyvename laisvoje valstybėje. 

O kokia jis bus dar po 30 me­tų?

„Esu įsitikinęs, jog ateityje gyventi Lietuvoje bus tik geriau. Jau dabar mūsų šalis žengia koja kojon su didžiosiomis Europos valstybėmis. Turime daugybę talentingų mokslininkų, meno ir kultūros žmonių, sportininkų, kurie mūsų valstybę garsina savo darbais. Aš įsivaizduoju ir norėčiau, kad po 30-ies metų mūsų šalis būtų saugi užuovėja visiems lietuviams: ir tiems, kurie čia auga bei gyvena, ir tiems, kurie yra toli nuo savo krašto arba dar tik žada grįžti iš užsienio valstybių. Neabejoju, jog Lietuva bus atvira visų pa­žiūrų žmonėms, šalis, kurio­je kiekvienas galės gyventi orų gyvenimą. Pats kiek galė­da­mas savo darbu ir veikla stengiuosi padėti savo tėvynei bei jos žmonėms tą saugumą kurti ir užtikrinti. Esu pasirengęs ją ginti nuo pavojų, nors labai tikiuosi, kad to neprireiks“, – sako Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų ba­taliono karys. 

Pasiteiravus, kodėl nusprendė pasirinkti kario kelią ir kas jį tam paskatino, vaikinas teigia, jog tai kario kelias jį pasirinko pats.

„Buvau pašauktas atlikti sa­vo pareigą Tėvynei – visuotinę privalomąją karo tarnybą. Tie metai man suteikė daug galimybių išbandyti save, išmokti naujų dalykų bei susipažinti su puikiais žmonėmis. Mano manymu, mūsų šalyje turime daug puikių, pilietiškų jaunuolių. Jie vis įrodo, kad net didžiausioje bėdoje galime vienas kitam pagelbėti“, – neabejoja Valentas.

Ir labai džiaugiasi, kad būtent jaunų žmonių užsidegimas, patrio­tiškas nusiteikimas skatina įvairias pilietines ini­ciatyvas, jų dė­ka padaroma daug prasmingų dar­bų. 

„Mane labiausiai žavi pilietinė iniciatyva „Stip­rūs kartu“. Ji suvienijo daugybę savanorių, kurie padeda mūsų senjorams per ka­rantiną apsirūpinti ne tik maistu, bet pagelbsti jiems ir kitose srityse. Gaila, tačiau dėl apribojimų negalėjau pats prisijungti prie šios gražios akcijos, nors būdamas jaunuoju šauliu mokykloje, dalyvavau ne viename renginyje ar panašioje iniciatyvoje. Kasmet Vilniuje dalyvaudavau bėgime „Gy­vy­bės ir mirties keliu“, visuomet sten­giuosi prisidėti prie ak­ci­jos „Darom“ ir taip gražinti sa­vo apylinkes, yra ir kitų veik­lų, kur galiu būti naudingas“, – sako karys.

Ir nors kartais jauni žmonės yra kaltinami pilietiškumo stoka, Valentas su tuo nesutinka. Jis net neabejoja, jog šiuolaikinis jaunimas yra pilietiškas ir atsakingas.

„Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis Lietuvos žmonių yra pilietiški. Būtent todėl ir džiaugiuosi, gyvendamas čia, su jais. O mes, jau demokratijoje užaugusi karta, tikrai žinome ir nepamiršime, kokia kaina esame laisvi, todėl sveikinu visus su prasminga mūsų valstybės švente“, – sako ir savo gimtadienį kartu su Lietuva švenčiantis laukuviškis.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto I kurso žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.