Gyvenimas yra spalvingas savo įvykiais ir kasdienybės nuotaikomis, kūrybiniais darbais ir išminties lobiais. Žmogus, įeidamas į gyvenimą, ne visuomet suranda tai, ką iš anksto tikisi rasti. Dienų karuselės dažnai įstringa, besisukdamos ir besisupdamos tai aukščiuose, tai nuolydžiuose. Kiekvienoje būties kelionėje netrūksta spąstų, klastingų žabangų, renesansinių barika­dų, užmaskuotų griovių ar visai nematomų kliūčių. Ir visiems dera prisiminti savo gyvenimo sėkmes bei praradimus, plojimų bangas ir pykčio ar pagiežos grimasas. Visiems tampa aišku, kad ir laurų kelias, ir dilgėlėtas takas – čia pat, šalimais, ties kiekviena kryžkele ar klaidesniu posūkiu. Niekas nepatars ir laiku neperspės, kaip išvengti trukdžių, nuopuolių, kad viskas klotųsi sėkmingai, įgeidžiai ir iki galo...

Kol prisiminimų prakartėlėse dar neišblėso jaunystės darbai bei jų patirtys, kol atminties pliūpsniai ir vėlei nukelia į pirmąją Šilalės darbovietę – Švietimo skyrių (kiek vėliau – į Kultūros skyrių), verta tai iškloti popieriuje, sužadinti prisiminimus, bent mintyse susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbus ir jų mastą, pagalvoti apie tuomečio gyvenimo iškraipas bei dvasios trukdžius ir pabandyti nubraižyti anų laikų ideologizuoto gyvenimo koordinates. Nes būta visko – ir džiaugsmo valandų, ir bukos valdininkiškos (biurokratinės) kasdienybės apsupties, kai norėta daug, o galimybių to siekti buvo labai mažai dėl įvairiausių keistų priežasčių.

Partokratinis diktatas dažnąsyk vers­davo nuleisti rankas, bet nusišlavus dva­sinės atsparos laiptus, vėl norėdavosi ieškoti išeities, dirbti dar kūrybingiau, nepaisant „baltųjų rūmų“ prievartos, nuolatinių pamokymų (tiksliau – prievar­tinio pamokslavimo, visažinystės ar mask­vietiškos raidos priedermingumo įrodinėjimo). Daž­nai teko suktis ir raitytis lyg ka­rosui kaistančioje keptuvėje. Laimei, bū­ta tolerantiškų švietimo vadovų, kaip E. Da­vidonienė, V. Noreika, kurių va­lia, išmanumas ir juolab išmintingumas teikė ištvermę, dvasinę atsparą ir žmogiškąjį supratingumą. 

Jaunam specialistui reikėjo ne tiek patarimo, o pritarimo, ne ministeriškų nuorodų, bet savos ir savitos minties palaikymo bei jos įgyvendinimo be kasdienių trukdžių. Humanitarinės mokyk-

lų programos buvo ateizuotos ir inter­nacionalizuotos. Vadinasi, mokytojų pamokos turėjo būti aukšto „idėji­nio lygio“ bei pataikūniškumo bukai so­vie­ti­zacijai ir atvirai rusifikacijai. Ta­čiau daugeliu atvejų šilališkiai pedagogai jau drįso kalbėti savo sielos kalba. Tokių mokytojų buvo tarp lituanistų bei rusistų, tarp istorikų ir geografų. Mokėta išmoningai „prisitaikyti“ prie reikalavimų, kurie keitėsi kas metai, kas pusmetį. Štai sugalvojo sovietiniai didaktikos „korifėjai“, jog kažkur Lipecke mokytojai itin daug dėmesio skiria savarankiškam mokinių darbui pamokose, ir tuoj pat gimė lietuviškoji instrukcija visiems ir visur dirbti taip, kaip dirbo ano krašto pedagogai. 

Susidomėjau šiomis pasiūlomis, bet pastebėjau, kad rajono mokytojai ir be minėtų nuorodų buvo itin dėmesin­gi mokinių savarankiškumo ugdy­mui pa­­mokoje. Prof. Vincas Auryla pasiūlė man temą būsimai disertacijai „Sava­ran­­kiškas mokinių darbas literatūros pamokose 10–11 klasėse“. Pradėjau kaup­ti konkrečią pamokų medžiagą Šila­lės, Kvėdarnos ir Upynos vidurinėse mokyklose, tačiau priverstinė dvejų metų tarnystė sovietinėje armijoje tiesiog išmetė mane iš vėžių, ir visa disertacijos medžiaga nuėjo į asmeninį archyvą.

Po to perėjau dirbti Kultūros skyriaus vedėju, tad radosi naujų kūrybinių užmojų bei sumanymų. Perėjimas į kitą veiklos sferą nebuvo rožėmis nubertas kelias, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tai buvo labai ideologizuota sritis, visų valdžios grandžių akylai perregima ir vertinama pagal partokratinę nomenklatūrą, juolab, kad kultūros darbo stebėtojų ir „sargų“ buvo ir partijos, ir vykdomajame komitetuose. Šie instruktoriai buvo, deja, ne patarėjai, konkrečiai nurodantys naujas darbų kryptis, bet kritikai, grasintojai ir baudėjai. 

Tad regėjau ir juodo, ir balto, ir šilto, ir šalto. Tiesą sakant, dažniau – juodo ir šalto. Stengiausi dirbti ne pagal partinio plenumo nutarimo raidę, bet pagal savitą, nuovokų bei praktiškai įgyvendinamų darbų pobūdį. Daug skaičiau, kasmet prenumeruodavau po penkiolika spaudinių, gilinausi į kraš­totyros ir kultūros paminklų specifiką.

No­­rėjosi kuo geriau pažinti Šilalės rajoną – šį nuošalų Žemaitijos kampe­lį, pa­jausti kaimiškosios gyvensenos ir jau­senos dvasią. Aktyviai bendrauda­mas su „Artojo“ laikraščiu, suvokiau tuomečio jo redak­toriaus Alfonso Brie­­džio tautines, patriotines nuostatas, ką pa­stebėjo ir gausus šio laikraščio pre­nu­me­ra­torių būrys. Tiesa, mokytojai ir kul­­tū­rininkai galėjo būti aktyvesni, pasakodami savo prisiminimus, užrašyda­mi tautosaką, spausdindami savo lite­ra­tū­rinę kūrybą.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius 

(Bus daugiau)

Kelionės yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Pa­prastai kelionė suprantama kaip neeilinė, nekasdienė iš­vyka, dažniausiai į užsienio šalį. Asmens dokumentų galiojimo datos patikrinimas ir apgalvotas daiktų krovimasis yra būtina pasiruošimo dalis. Bet ar visada pasirūpiname savo sveikata? Ar koronaviruso pandemija mus išmokė elgtis atsakingiau?

Apie užkrečiamųjų ligų rizikas, būtinas prevencijos prie­mones bei lietuvių keliavimo įpročius pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus patarėja Rasa Liausėdienė.

Griežtų reikalavimų nebėra, tačiau pandemija tęsiasi

Pasaulio sveikatos organiza­cija (PSO) 2020 m. kovo 11 d. paskelbė pandemiją. Pirmas COVID-19 užsikrėtimas Lie­tu­voje buvo užregistruotas 2020-ųjų vasario 28 d., 2020-ųjų ko­vo 15 d. Lietuvoje paskelbtas karantinas, 2020 m. gruodžio 27 d. Lietuvą pasiekė pirmosios vakcinos nuo COVID-19 ligos. Per COVID-19 pandemiją išmokome „gyventi su virusu“. Nepaisant to, koronavirusas nie­kur nedingo. PSO nėra paskelbusi pandemijos pabaigos, todėl, R. Liausėdienės teigimu, ri­zika užsikrėsti koronavirusu vis dar išlieka dėl šiuo metu vy­raujančių viruso atmainų.

Specialistė pokalbį pradeda nuo priminimo: „Šių metų gegužės 1 d. ekstremalioji situa­cija dėl koronaviruso pandemijos infekcijos pli­timo grėsmės buvo atšaukta. Tai reiškia, kad iš bet kurios pasaulio šalies į Lietuvą atvykstantiems keliautojams netaikomi jokie su koronavirusu susiję reikalavimai“.

Pasak R. Liausėdienės, prieš išvykstant į kelionę, privaloma pasidomėti COVID-19 situacija bei reikalavimais, ku­rie yra būtent toje šalyje, į kurią susiruošėte vykti. 

„Šią informaciją galima rasti Už­­sie­­nio reikalų ministerijos (URM) interneto svetainėje (https://keliauk.urm.lt/). Ke­­liau­­­jantiesiems į Eu­ropos Są­­jun­­gos šalis sukurta speciali platforma „Re-Open EU“, kur 24 kalbomis pateikiama ir nuolat atnaujinama informacija apie keliones, sveikatos apsaugos priemones pandemijos metu ES ir Šengeno šalyse. Plat­forma padeda pasinaudoti laisvo judėjimo teise ir išlikti saugiems bei sveikiems“, – teigia NVSC specialistė.

Svarbu pasirengimas

Šiuolaikinės technologijos su­teikia galimybę nuvykti į bet kurią pasaulio šalį. Kartu tai yra rizika užsikrėsti egzotinėmis ligomis. NVSC duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo užregist­ruoti 58 įvežtiniai maliarijos at­vejai, 31 strongiloidozės, 31 Den­gės karštligės, trys odos išmalijozės ir vienas vidurių šiltinės at­vejis. R. Liausėdienė ragina pasidomėti, kokių užkrečiamųjų ligų rizika yra galutiniame ke­lionės taške, bei susipažinti su šių ligų pasireiškimo požymiais ir prevencinėmis priemonėmis, o geriausia – apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ar gydytoją infektologą. Tai daryti, anot specialistės, reikėtų likus 4–6 savaitėms iki išvykimo.

„Nuo kai kurių užkrečiamųjų ligų keliautojus gali apsaugoti vakcinos ar atitinkamų vaistų vartojimas. Dėl šios priežasties svarbu laiku pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertins bendrą organizmo būk­lę ir pagal išvykos tipą, truk­mę, tikslą, atsižvelgiant į užkrečiamųjų ligų riziką, pateiks konkrečių rekomendacijų bei suteiks kitos vertingos informacijos apie užkrečiamųjų ligų prevenci­ją“, – sako R. Liau­sė­die­nė. 

Kasmet atnaujinamą PSO re­ko­menduojamų ir privalomų skiepų bei profilaktinių priemonių sąrašą galima rasti NVSC interneto svetainėje (https://nvsc.lrv.lt/skiepai-ke­liautojams).

Vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju

„Dažniausiai keliautojams rekomenduojami skiepai yra nuo hepatito, vidurių šiltinės, choleros, gelto­nojo drugio ir meningokokinės infekcijos. Vykstantie­siems į Pietų Ame­rikos bei Af­rikos valsty­bes, kuriose rizikuojama užsikrėsti geltonuo­ju drugiu, paprastai patariama nuo šios ligos pasiskiepyti. Ke­liaujantie­siems į vietą, kurioje nebus sąlygų palaikyti higie­nos normų, vertėtų pasiskiepyti nuo hepatito A bei vidurių šiltinės. Žinant, kad užsienyje teks kontaktuoti su gyvūnais, rekomenduojama pasiskiepyti ir nuo pasiutligės“, – pasakoja R. Liausėdienė ir priduria, jog specialistų patarimai dėl vakcinų yra grįsti atsižvelgiant į šalį, kur keliaujama, kelionės truk­mę, tikslą, gyvenimo toje vietoje sąlygas bei keliaujančiojo sveikatos būklę ir ankstesnį profilaktinį skiepijimą.

Laikas, per kurį susiformuoja imunitetas, priklauso nuo to, nuo kokios užkrečiamosios ligos skiepijama, kiek dozių reikalinga ir ar žmogus nuo šios ligos buvo skiepytas anksčiau.

R. Liausėdienė sako, kad „nė­ra bendro skiepijimosi plano, todėl kiekvienam asmeniškai rekomenduojama gydytojo kon­sultacija, kurios metu išsiaiškinama, kokios vakcinos asmeniui reikalingos.

Specialistė akcentuoja, jog tarp­tautinis skiepijimo bei pro­filaktikos priemonių pažymėjimas, įrodantis gautas vakcinas, įsigalioja tik praėjus 10 dienų po skiepijimosi. Skiepų pasą, išduodamą sveikatos priežiūros įstaigose, privaloma turėti tiems, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę teritoriją. Tad tiems, kurie ruošiasi keliauti, būtina į tai atsižvelgti, kitaip į šalį jie gali būti neįleidžiami.

Ką vertėtų prisiminti kelionėje?

NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus patarėja R. Liau­­sėdienė sako, kad pagrindinės savisaugos priemonės lankantis užsienio šalyje yra tokios kaip ir koronaviruso pandemijos laikotarpiu.

„Keliaudami išlikite budrūs, kuo dažniau plaukite rankas, turėkite drėgnų servetėlių, rankų dezinfekavimo priemonių, venkite sąlyčio su sergančiais asmenimis bei sergančiais gyvūnais, laikykitės atstumo tarp žmonių, jeigu reikalaujama – dėvėkite medicinines kaukes ar­ba respiratorius. Valgykite tik gerai termiškai apdorotą maistą, kur užtikrinama higiena. Ven­kite sužeidimų, susižeidę nuvalykite ir nuplaukite žaizdą dezinfekuojančiu tirpalu, užklijuokite orui laidžiu tvarsčiu, o įkandus gyvūnui nedelsdami pasiskiepykite nuo pasiutligės. Pasitikrinkite, ar turite galiojantį skiepą nuo stabligės, nes bet koks sužeidimas kelionės metu gali būti šios ligos priežastis. Jei esate pasiskiepiję nuo stabligės daugiau nei prieš dešimt metų, būtina kartoti skiepą“, – aiškina specialistė.

R. Liausėdienė džiaugiasi, kad, NVSC duomenimis, atsi­žvel­giant į registruojamas įvež­ti­nes egzotines infekcijas Lie­­tu­voje, į konsultuojamų asmenų skaičių dėl skiepų prieš kelionę, galima daryti prielaidą, jog Lie­tuvos gyventojai kiekvienais metais, prieš vykdami į svečias šalis, vis labiau domisi profilaktinėmis priemonėmis.

Pasakoms dedikuotus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro metus tęsia dar viena premjera: jau lapkričio 11–12 d., 18.30 val. Žvejų rūmų didžiojoje salėje bus pristatytas šokio spektaklių triptikas „Dona Kichotė" pasakojantis apie amžinas vertybes, didžius siekius ir už juos kovojančius šių laikų idealistus. 

Spektaklio transformacijos 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė pasakoja, kad šio teatro repertuaras planuojamas keli metai į priekį, tad gal prieš kelerius metus gimė sumanymas pastatyti šokio spektaklį „Don Kichotas". „Per šį laiką pasaulis pasikeitė, tad ir spektaklio sumanymas transformavosi į „Doną Kichotę". Trečioji Muzikinio teatro 2022-ųjų metų premjera pasakos ne apie visiems žinomą herojų Don Kichotą, spektaklyje nerasime ir kitų šio literatūrinio kūrinio veikėjų. Pristatysime šiuolaikiniam pasauliui labai svarbias, jautrias ir sektinas žinomo idealisto Don Kichoto idėjas, kad ir jo ėjimą prieš vėją nepaisant to kas vyksta aplink. Tai taps puikia pasakoms skirtų metų tąsa: pirma metų premjera tapo Antonino Dvoržako opera „Undinė", antra – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys", o dabar – „Dona Kichotė", – pasakojo vadovė L. Vilimienė. 

Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje paruošė choreografas Gajus Žmavcas (Slovėnija), dirbęs choreografo asistentu Klaipėdos elinge kuriant du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater" (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris"; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, KVMT baleto artistai, ukrainiečiai – Daria Verovka ir Yanas Malaki, įsimintinai debiutavę kaip choreografai teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022"; muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė. 

Žengia į Europą 

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo choreografo, triptiko „Dona Kichotė" režisieriaus Aurelijaus Liškausko artėjanti premjera parodo naują, dar aukštesnį jo vadovaujamos baleto trupės lygį. „Prieš daugiau nei tris metus mūsų trupė smarkiai atsinaujino, o šiuo metu galime dar kartą konstatuoti ir pasidžiaugti kokiais sparčiais žingsniais ji žengia į priekį, į Europą. Pristatome išskirtinį šokio spektaklių triptiką, kuris sukurtas mūsų trupės narių ir atvykusių choreografų. „Dona Kichotė" – labai stiprus kontrastingas kūrinys. Svarbu, kad publika neišsigąstų dulkių, nuogumo ir keistų dalykų", – sako Aurelijus Liškauskas. 

„Kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę vaizdavausi kaip unikalią, idealią moterį ir sykiu bendros visumos dalį – vieną iš mūsų, kaip naujos gyvybės šaltinį. Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Tikiu, kad į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai ras savo atsakymus", – sako kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva. 

Moters transformacijos 

Choreografės Aušros Krasauskaitės įkvėpimu choreografijai tapo ikonos. „Dievo Motinos atvaizdai palietė kažką, glūdintį mano širdies gelmėse. Domėjausi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis. Visa tai susisiejo su asmenine patirtimi: iš naujo ieškau savo kaip moters santykio su mane supančiu pasauliu; mąstau apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis. Noriu papasakoti apie moters transformacijas, apie gyvenimo vingių kraštutinumus. Moteris ant kurių laikosi pasaulis", – tikina žinoma choreografė, savo kūriniuose jau ne kartą pasakojusi apie moteris ir jų išskirtinumą.  

Savo išgyvenimus sukurtoje choreografijoje atskleis ir jaunoji kūrėja Daria Verovka: „Šiuo pirmu savo dideliu choreografiniu pastatymu noriu atkreipti dėmesį į moteris ir jų ypatingą reikšmę šiandienos pasaulyje. Dėl įvairiausių priežasčių žmonės praranda savo vidinę „šviesą". Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas,  žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė išlaikiusi vidinę šviesą savyje – tai mano Dona Kichotė. Šiame siužete jai nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, tačiau noriu įkvėpti žmones siekti kilnių siekių, jais tikėti nepaisant aplinkybių...". 

„Mano kuriama choreografija – kone mano autobiografija. Seniai svajojau į sceną perkelti savus išgyvenimus, o ne pramanytus. Publikai pristatysiu savo jausmus, tad labai laukiu premjeros. Siužeto linija pagrįsta pasirinkimo laisvės, galimybės išreikšti save ir savo sumanymus siekiu. Mano choreografijos herojus kovoja su neteisybe, jis ieško laisvės savo sprendimams, nori, kad jo gyvenimas būtų kitoks. Jis nori sukurti tai, kas suteiks aplinkai džiaugsmo ir laimės. Deja, aplinka jį slopina, tad herojus nutaria pasiduoti... Laimei, istorija turi gelbėtoją-moterį: vienam tai mama, kitam – mylimoji, trečiam – draugė", – sako choreografas Yan Malaki. 

Branginti akimirkas 

Choreografas Gaj Žmavc sako, kad kūrėjui sunkiausia nusakyti apie ką pasakos spektaklis, nes tai kaip mes pajaučiame, suprantame veiksmą scenoje vyksta kiekvieno mūsų emociniame lygmenyje. „Nors laukiu premjeros, liūdna žinoti, kad teks išsiskirti su šiais nuostabiais žmonėmis. Tai parodo, kad turime dar labiau branginti kiekvieną kartu praleistą akimirką. Klaipėda menininkui – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kaip ir Nidos kopos, mažai žmogaus paliestas Baltijos pajūris. Mane pakerėję vaizdai persikėlė į teatro sceną bei tapo fonu mano kompozicijoje plėtojamai Donos Kichotės temai. Ilgai galvojau, ką galiu sukurti KVMT baleto trupei. Ji vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais – iš pradžių su prisitaikymu svetimoje terpėje, paskui pandemija, daugelio jų tėvynėje vykstančiu karu ir t. t. Šios nelemtos aplinkybės atvedė prie minties, kad jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes turime žygiuoti į ateitį. Man svarbūs šių jaunų žmonių išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą", – sako Gaj Žmavc. 

Triptiko „Dona Kichotė" muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas atsižvelgdamas į romano apie išmoningąjį idalgą Don Kichotą iš La Mančos autoriaus gyvenamąjį laiką Renesanso ir baroko sandūroje su triptiko režisieriumi Aurelijumi Liškausku aptarė galimų kompozitorių ir kūrinių sąrašą, tad kurdami savąsias Donos Kichotės interpretacijas visi keturi choreografai savo statomoms miniatiūroms pasirinko baroko epochos muziką. Ji labiausiai atliepė kiekvieno jų sumanymui, rezonavo su jų patirtimi ar tiesiog suvirpino sielos stygas.  

KVMT inform. 

Nors COVID-19 pandemija tampa neatsiejama visų mūsų gyvenimo dalimi, itin svarbu nepamiršti išmoktų pamokų. Tik atsakingai elgdamiesi galime apsaugoti save ir savo aplinką nuo koronaviruso infekcijos bei kitų užkrečiamųjų ligų, keliančių grėsmę sveikatai, o kartais – ir gyvybei.

Apie tai, kaip koronavirusu užsikrėtė visa šeima ir kodėl dar būdama nėščia moteris nusprendė pasiskiepyti, pasakoja šiaulietė Rūta Mankienė. O apie pagrindines prevencines ir apsaugos priemones, padedančias apsisaugoti nuo daugelio virusinių infekcijų, primena vaistininkė Laura Mockutė. 

Užsikrėtė visa šeima

Šiauliuose gyvenanti Rūta sako, jog pirmasis jų šeimoje COVID-19 infekcija užsikrėtė dvejų metukų sūnelis. 

„Pirmiausia jam pasireiškė 39–40 laipsnių temperatūra.

Tuo metu labai išsigandau ir iš­­kart paskambinau vyrui – pa­­prašiau, kad parvažiuotų iš dar­bo namo. Bijojau, jog vaikui staiga dar labiau nepablogė­tų“, – atviravo moteris. 

Nors sūnaus sveikata taikant tinkamą gydymą vis gerėjo, po kelių dienų koronaviruso infekcija užsikrėtė pati Rūta ir jos vyras. Pasak moters, simptomai buvo panašūs į peršalimo, tik stipresni. 

„Mums stipriai laužė kaulus, labai skaudėjo galvą ir gerklę, neturėjome jėgų. Tai buvo pragariškas metas, kuomet su tokia savijauta reikėjo dar pasirūpinti kūdikiu bei likusia šeima“, – sakė moteris, pridurdama, kad blogiausios buvo pirmosios keturios dienos, kai nebuvo jėgų net pakilti iš lovos.

Ragina nepanikuoti ir reaguoti ramiai

Pajutus COVID-19 ligai būdingus simptomus, pirmiausia patariama nepanikuoti ir įsivertinti savijautą. 

„Specifinio šios ligos gydymo nėra, todėl gydome tik atsiradusius simptomus, priklausomai nuo jų pobūdžio“, – sakė vaistininkė L. Mockutė.

Ji priminė, jog reikėtų vengti kontakto su kitais asmenimis, tokiu būdu nesuteikiant virusui galimybių toliau plisti visuomenėje. 

Koronaviruso infekcija užsi­krėtusiam žmogui aktualūs skausmą, temperatūrą, kosu­lį, gerklės skausmą malšinan­tys vaistai. Būtina vartoti daug šiltų skysčių, stiprinti imu­ni­te­tą. Maistas turėtų bū­ti svei­kas, gausus vitaminų. 

Būk­­lei negerėjant ar pasunkėjus, reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad jis įvertintų si­­tua­ciją ir skirtų gydymą.

Taip pat piliečiai raginami nemokamai pasiskiepyti nuo COVID-19, kadangi vakcinacija organizmui sukuria imunitetą ir padeda išvengti rimtesnių sveikatos sutrikimų bei komp­likacijų. 

Veiksmingiausias būdas kovoti su ligomis

Lietuva yra viena iš tų šalių, kurios vienos pirmųjų suskubo pasirūpinti veiksmingiausia apsauga savo gyventojams – vakcinomis nuo COVID-19 ligos. Vakcinacijos mastai Lie­tu­voje parodė, kad didelė dalis žmonių suvokia tiek šios koronaviruso infekcijos grėsmę, tiek mokslo bei inovacijos galią kovoje su šiuo pasaulį išvarginusiu virusu. O nuo spalio pradžios 18-os sulaukę ir vyresni šalies gyventojai gali pasiskiepyti jau ir antra sustiprinančiąja COVID-19 vakcinos doze. Tuo tikslu naudojamos šiuo metu Europoje dominuojančiai Omikron atmainai adaptuotos vakcinos.

Vakcinacijai galima regist­ruo­­tis interneto svetainėje www.koronastop.lrv.lt arba pa­skam­binus į savo gydymo įs­taigą. Skiepytis galima ne tik toje gydymo įstaigoje, kurioje pacien­tas yra prisiregistravęs, bet ir kitose, kur patogu atvykti. Taip pat internetu galima užregist­ruoti kitą asmenį, pavyzdžiui, šeimos narį – tokiu atveju, prisijungus savo vardu, reikės įvesti registruojamo žmogaus asmens kodą.

Rizikos grupėms priklausantiems asmenims rekomenduojama vienu metu pasiskiepyti nuo COVID-19, gripo ir pneumokokinės infekcijos – tokiu būdu išvengiama galimų ža­lingų padarinių sveikatai arba jie maksimaliai sumažinami. Vi­sais atvejais dėl skiepų reikėtų in­di­vidualiai pasitarti su savo šei­mos gydytoju.

Dėvi kaukę, nors neprivaloma

Būdama šešioliktą savaitę nėščia Rūta pasiskiepijo iškart, kai šalyje buvo atvertos vakcinacijos galimybės visiems norintiesiems, ne tik senjorams.

„Pasvėriau riziką tarp to, kas būtų, jei pasiskiepyčiau, ir kas, jei nepasiskiepijusi susirgčiau koronavirusu. Skiepai išsaugojo mūsų pasaulį nuo ilgą laiką kankinusių ligų, ir tame aš nematau jokių problemų. Mokslas ne veltui prailgino žmogaus gyvenimą dešimt­mečiais, todėl aš juo pasitikiu. Mano aplinkoje nemažai žmonių sirgo koronavirusu, džiugu, kad jiems pavyko išvengti sunkių komplikacijų. Manau, jog tam didelę įtaką padarė tai, kad visi yra pasiskiepiję“, – sakė Rūta.

Moters įžvalgos – ne be pag­rindo. COVID-19 ne tik suparalyžiavo įprastą visuomenės gyvenimą, bet ir pareikalavo daug gyvybių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo COVID-19 pandemijos pradžios šalyje mirė beveik 9400 žmonių, o 2021-ieji Lietuvoje pasižymėjo kaip daugiausiai mirčių per trisdešimtmetį pareikalavę metai. Viena iš pagrindinių priežasčių – koronaviruso infekcija.

Tokios grėsmės akistatoje tik visuotinis sąmoningumas ir susitelkimas bend­ram tikslui gali padėti išvengti katastrofiškų padarinių. Rūtos nuomone, piliečiai turėtų jausti atsakomybę ne tik prieš save, bet ir savo aplinką: „Reikia suprasti, kokį poveikį asmeniniai pasirinkimai gali sukelti kitiems. Juk jei aš leng­vai persirgsiu, tai dar nereiškia, kad ir kitas išvengs rimtų sveikatos problemų“.

Nors šiuo metu kaukių dėvėjimas šalyje yra neprivalomas, Rūta dėvi kaukę eidama į polikliniką, taip pat jausdama peršalimo simptomus, tokius kaip sloga, kosulys ar kitus. 

„Suprantu rizikas ir nenoriu nei užkrėsti kitų, nei užsikrėsti pati“, – sakė ji. 

Blogiausi scenarijai gali pasikartoti

Vaistininkės L. Mockutės teigimu, nors su šiuo virusu jau išmokome susigyventi, tik­riau­siai kiekvienas žinome, kokių pasekmių jis turėjo žmonių sveikatai. 

„Negalime į koronavirusą žiū­rėti pro pirštus ir nekreipti dėmesio. Pirmiausia reikia rūpintis savimi ir savo sveikata. Sveikai maitintis, stiprinti imunitetą, daugiau būti gryname ore. Tu­ri­me būti sveiki ir stiprūs, kad organizmas galėtų kovoti su infekcijomis“, – priminė spe­cia­listė.

Vaistininkė pažymėjo, jog šiuo metu COVID-19 susirgimų skaičiai išlieka gana dideli, tik sergamumo formos yra lengvesnės, primenančios paprastą per­šalimą, be komplikacijų. 

„Žinome, kad virusai gali mutuoti. Tad nors dabartinė COVID-19 forma yra lengvesnė, mes tikrai nenorime, jog atsirastų nauja atmaina su sunkesniais ligos simptomais. Dėl to turime paruošti savo imuninę sistemą, laikytis higienos principų, prevencinių bei apsaugos priemonių rekomendacijų, rūpintis savimi ir vieni kitais“, – teigė ji.   

Svarbi apsaugos priemonių visuma

Pasak vaistininkės, pagrindi­nės prevencinės priemonės ap­saugo ne tik nuo COVID-19, bet ir nuo kitokios virusinės infekcijos. 

„Nors oras vis labiau vėsta, būtina vėdinti patalpas, nes nevėdinamas patalpų oras yra itin sausas. Dėl to sausėja ir nosies gleivinė bei tampa mažiau atspari infekcijoms“, – aiškino specialistė. 

Ne mažiau svarbu visaver­tė mityba, gausi vaisių ir daržovių, pakankamas suvartojamų skysčių kiekis. 

„Virusinės infekcijos plinta oro lašeliniu būdu, todėl reikė­tų atsakingai laikytis asmeninės higienos – dažniau plauti rankas, prisiminti kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo taisykles. Ne­švariomis rankomis stenkimės neliesti akių ir burnos“, – priminė vaistininkė. 

Pasikeitė visuomenės įpročiai

L. Mockutė pabrėžė, kad pastarieji metai turėjo teigiamos įtakos visuomenės higienos įpročiams:

„Matome didesnį susidomė­ji­mą visomis dezinfekcinėmis priemonėmis. Žmonės ieš­ko tiek dezinfekcinių gelių ar skysčių rankoms, tiek viso­kiausių dezinfekuojančių ser­ve­tėlių. Taip pat jei žmogus užsideda medicininę kaukę, pajutęs peršalimo simptomus, tai jau nieko nestebina. O dar prieš kelerius metus tikrai būtų buvę keista gatvėje ar prekybos centre pamatyti žmogų su kauke“, – sakė vaistininkė. 

Kiekvienas socialiai atsakingas pilietis turėtų maksimaliai sumažinti riziką užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Tai įmanoma tik sąžiningai laikantis saugumo rekomendacijų, pasitikint mokslu bei oficialia informacija. 

Šiais laikais dezinformacijos gausa yra milžiniška, to­dėl ypač svarbu pasitikėti tik kompetentingų medicinos eks­pertų bei mokslininkų nuo­mo­ne, o pačią naujausią infor­ma­ciją skaityti oficialiuo­se ati­tin­kamų įstaigų tinklalapiuose ir jų atstovų pra­ne­ši­muo­se.

Daugiau su COVID-19 pandemija susijusios aktualios informacijos galima rasti tink­lalapyje www.koronastop.lrv.lt. 

Pasibaigė visą spalį aktualios do­kumentikos gerbėjus džiuginęs vienas populiariausių festivalių „Ne­­­pa­­togus kinas“. Šiemet geriausiu fil­mu iš­rink­tas režisieriaus Louiso Hot­­hot­­ho­to kūrinys „Keturios ke­lio­nės“. Ta­čiau veiklos kultūros ger­bė­jams ne­trūks­ta ir lapkritį.

Aukštųjų mokyklų studentų chorų fes­tivalis subūrė dvidešimt akademinių chorų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vil­niaus aukštųjų mokyklų, į jį atvyko studentų choras iš Balstogės technologijos universiteto. Koncertai vyko Vilniaus Pran­ciškonų, Bernardinų, Šv. Jo­nų bažnyčiose, Dailės akademijoje, Vil­niaus katedroje. Žiūrovai išgirdo Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ skambėsiančius kūrinius. Pasak organizatorių, festi­valis – vienas svarbiausių renginių, padėsiančių studentų chorams geriau jai pasirengti. Aukštųjų mokyklų chorų festivalis rengiamas nuo 1998 m. ir pamečiui keliauja per didžiuosius Lie­tuvos miestus.

Lapkričio 2 d. Niujorke prasidėjo jau penktus metus iš eilės vykstantis Niu­­jor­ko Baltijos šalių kino festivalis, pristatantis naujausius Lie­tuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjų filmus. Iš viso bus parody­ta 15 vaidybinių, dokumentikos ir animacinių filmų. Tarp jų – Kris­­tijono Vil­džiūno „Dainos lapei”, Lau­­ryno Ba­rei­šos „Piligrimai“, Emi­lijos Škar­­nulytės „Ka­pi­nynas“, Man­to Kve­da­ra­vi­čiaus „Ma­­riu­polis 2“ ir „Mariu­polis“. Fes­­ti­va­lio temą „Praeitis ar dabartis“ pa­­dik­tavo Baltijos šalis bei pasaulį sukrėtusi Ru­sijos invazija į Ukrainą. 

Praėjusią savaitę prestižiškiausia Pran­cūzijos literatūrinė Goncourt`ų premija skirta Brigitte Giraud už knygą „Vivre vite“ (liet. Gyventi greitai). Labai asme­niškame pasakojime autorė aprašo, kaip ji ir jos vyras Claude`as buvo pasiruošę naujai savo gyvenimo pradžiai. Vyrui buvo 41-eri ir jis buvo atsidavęs muzikai. Brigitte buvo 36-eri, ji, dirbdama knygų pardavėja, rašė. Mažo sūnaus tėvai nusipirko namą miesto pakrašty­je, manydami, jog toks prieglobstis leis jiems gyventi nerūpestingą šeimos gyvenimą. Viskas susiklostė kitaip. 1999 m. birželio 22 d. Claude`as, turėjęs pasiimti sūnų iš mokyklos, sudaužė motociklą. Jis žuvo, o kartu su juo – ir visos šeimos viltys. Gon­court`ų premi­ja įtei­kiama kartu su vos 10 eurų čekiu, jį gavėjai mieliau įrėmina, o ne įneša į banką. 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2022 m. Bičiulių premiją skyrė Pran­cū­zų institutui Lietuvoje – už nuolatinę paramą prancūzų ir frankofoniškų literatūrų kūrinių vertimams į lietuvių kalbą, už literatūros sklaidą organizuojant knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais. Beveik 25 metus Prancūzų institutas Lietuvoje skatina frankofoniškos literatūros vertimą į lietuvių kalbą pagal „Oskaro Milašiaus“ paramos leidybai programą. Nuo 1998 m. pagal šią programą buvo paremta daugiau kaip 250 knygų leidyba. 

Lie­tu­vos kultūros pasaulis praėju­sią savaitę neteko žymaus skulptoriaus Leo­no Striogos. Me­ni­ninkas yra sukūręs daugiau nei 1000 įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki kamerinių skulptūrų iš medžio. L. Strio­ga 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už medžio skulptūras „Gyvenimo paliestas“, „Moteris paukštė“, „Oželio ganymas mėnesienoje“, „Tėviškės kelias“, „Paukštis, šildantis pasaulį“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Neretai žmonės, žinodami, jog ga­li išvengti atsako­my­bės, leidžia sau daugiau nei derėtų. Gal todėl tiek daug ne­tolerancijos slepia­si in­ternete, kur komenta­rus pa­­si­ra­šo anonimai, netikrų pro­filių kū­­rėjai. Ta­čiau būna ir „drąsuolių“, kurie tikisi, kad internete jų reiškiama nuo­monė atsako nesulauks.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Visi Šventieji ir Vėlinės mums su­teikė daugiau rimties, susikaupimo ir susimąstymo, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina. Tai nereiškia, jog į viską galime numoti ranka ir rūpintis tik savo gerove, nepadėti artimam ir vargstančiam. O būtent tokios pagalbos šiandien reikia Uk­rainai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Legendinis Brodvėjaus miuziklas „Čikaga" su trenksmu grįžta į Lietuvos arenas: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio", gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20 d. – Kauno „Žalgirio" arenose miuziklo statytojai žiūrovus perkels į muzikos, šokio ir aistrų kupiną praėjusio amžiaus JAV miestą Čikagą.  

Nors kūrėjai – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – dėl konfidencialumo įsipareigojimų negali atskleisti, kiek kainavo miuziklo pastatymas, jie tvirtina, kad tai bene brangiausias Lietuvoje pastatytas miuziklas. Kaina nėra vienintelė paslaptis, kurią slepia „Čikaga". Susipažinkite su faktais, kurių tikriausiai nežinojote apie šį legendinį miuziklą: 

• Miuziklas „Čikaga" pastatytas remiantis tikra istorija – žudikės Velma Kelly ir Roxie Hart turėjo prototipes. Abi jos, kaip ir miuziklo herojės, buvo apkaltintos meilužių nužudymu ir abi buvo išteisintos. 
• „Čikagos" istorijos autorė yra laikraščio „Chicago Tribune" žurnalistė Maurine Dallas Watkins, rašiusi reportažus apie abiejų moterų teismo posėdžius.  
• Sukurti miuziklą „Čikaga" režisierių ir choreografą Bobą Fosse privertė žmona, labai norėjusi Brodvėjaus scenoje suvaidinti Roxie Hart.  
• Miley Cyrus tėvas, dainininkas Billy Ray Cyrus, Brodvėjuje atliko advokato Billy Flynno vaidmenį.  
• Vienintelis miuziklas, kuris Brodvėjuje rodomas ilgiau nei „Čikaga", yra „Operos fantomas".  
• Finalinėje miuziklo scenoje Velma ir Roxie Brodvėjaus publikai kaskart meta 8 rožes. Iš viso jų išmėtyta jau daugiau nei 81 tūkstantis.  
• Populiariausia miuziklo „Čikaga" daina laikoma „Cell Block Tango", kuri „YouTube" kanale buvo peržiūrėta jau daugiau nei 30 mln. kartų. 
• Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenciją miuziklą „Čikaga" rodyti arenose. Tad didžiulėms erdvėms teko pritaikyti ne tik scenografiją, bet ir pasitelkti papildomas pajėgas – didesnį orkestrą, chorą.  
• 2018 m.  „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose prestižiniu apdovanojimu už miuziklo „Čikaga" scenografiją buvo apdovanota Renata Valčik.  

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu turi licenciją trims miuziklo parodymams. Ketinančius apsilankyti „Čikagoje" Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina paskubėti įsigyti bilietus, nes jų mažėja, o publikos susidomėjimas tik didėja!  

Bilietus platina bilietai.lt ir ticketmarket.lt 

Traukinys į iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio nuo Charkivo yra 90 kilometrų, važiavo net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo atkurtas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia ieškoti aplinkkelių, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, bet šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma pabėgo į saugesnes vietas.  

Balaklėja šiame kare buvo ta­pusi svarbia strategine vieta, dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulių sukrėtimų. Miestą rusų kariai užėmė rugsėjo 3-iąją. Okupantai planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už 100 km Don­base uždaryti apsuptyje Uk­rainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą, ir 30 km atgal atstumtas priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje. Šis miestas abiem kariuomenėms svarbus ir tuo, jog čia buvo didžiuliai Uk­rainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus iš­­si­kasė abi kariuomenės, o virš žmonių galvų kasdien ėmė skrai­dyti bombos. Labiausiai nuo spro­gimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – Ba­­­lak­lėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Toks vardas mikrorajonui buvo suteiktas, kai prieš penkis de­šimt­­mečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams. So­vietmečiu didžiausiu darbdaviu Ba­lak­lėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius, netekus Rusijos rinkos, jis užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42-ejų mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje. Viengungis vyras su sesers šeima buvo priverstas ten bėgti, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės sakyti nepanoro, mat prisibijo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, nes juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Ser­ge­jaus bendradarbis Alek­sand­ras. Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn bičiulis grįžo savaite anksčiau.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškė­je nutrauktą elektros liniją. Dar­buo­tojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse gulėjusios minos ir užmynė ant jos. Sprogimas jį sunkiai su­žeidė, o skeveldra, perskrodusi Aleksandrui plaučius, jį užmušė“, – neslėpė ašarų Ser­ge­jus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės, keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos...

Prie autobusų stotelės pastebėjau keliasdešimt vietos žmonių, dauguma jų buvo pensininkai. Pa­sidomėjęs, ko laukia, iš­girdau, kad gyventojai kas ry­tą čia susieina tikėdamiesi, jog bus atvežtas humanitarinis mais­to krovinys. Mat nors mais­to pirmą savaitę po išvadavimo jiems buvo gabenama so­čiai, dabar jau kurį laiką jo nebesulaukia.

„Mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, bet daugiausiai pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris. 

Ji sakė esanti pensininkė, 40 metų dirbo istorijos mokyto­ja šalia esančioje mokykloje. Mo­teris teigė, jog dauguma jau­nų ar turtingesnių žmonių ka­ro pradžioje išvyko, o čia likę drau­giškai prižiūri jų butus. Mo­teris džiaugėsi, kad jos duk­ra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati ji nesiryžo bėgti, nes yra pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti bu­to.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Tačiau apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti tik anonimiškai.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpaišydavo raidę „Z“, grobė televizorius, telefonus, net baldus išsiveždavo, o radę telefone ne­patikusių žinučių jį sudaužydavo. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus ve­žė į policijos rū­sį, kankino“, – pa­sakojo viena moteris.

Kita teigė, jog gy­vena greti­mame kai­me, kuriame ba­za­vo­si grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais bei kojų spyriais dėl smulk­menų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jis iš­prie­varta­vo. Če­čė­nas kibo prie visų moterų. Kai nuve­džiau tardymui sa­­vo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė pa­dovano­siąs mašiną ir naują televizorių... Ži­­nojau, jog tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi 30-metė mo­teris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes nors Uk­rai­nos valdžia pensiją pervesda­vo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams, ne­buvo kaip jų išsiimti. Mik­ro­ra­jone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų. Mais­tą jis pardavinėjo brangiai, bet prie parduotuvės stovėdavo kelis šim­tus metrų nusitęsu­sios eilės, apsipirkti eidavo žmo­nės iš visų aplinkinių kaimų. Gre­ta parduotuvės nukrito net septyni sprogmenys, jos sie­nos yra apgadintos skeveldrų, ta­čiau tik kartą nesunkiai buvo su­žeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.

„Mes labai norėjome susisiekti su išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavo­mės. Bet kai sykį ten nukritusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau neberizikavome“, – sakė Andrejus. 

Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo gaminti ant laužo kieme. 

„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar už­kalti fanera. Mano aštuonių bu­tų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, visi langai yra išdužę“, – nerimavo Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai 56-erių moteriai labai pa­sisekė – atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, viena į butą įlėkusi skeveldra praplėšė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo. 

Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis, įdarytomis daržovėmis. Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo – jame neseniai buvo palaido­ti penki ukrainiečių kariai. Vie­tos žmonės pasakojo, kad jie žu­vo rugsėjo 7-ąją, prasidėjus pergalin­gam Ukrainos armijos puolimui, kai į jų mašiną pataikė priešo tankas.

Ant šviežiai supilto kapo įbestas medinis kryžius ir nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Far­tu­nas, Maka, Enotas, Nau­jasis, Svo­­bodianas...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Jei jaučiate širdies permušimus, širdies plakimas yra per greitas arba per lėtas, pulsas neritmiškas – gali būti, jog sergate širdies ritmo sutrikimu. Pasak gydytojo kardiologo, med. m. dr. Justo Simonavičiaus, di­džioji dalis širdies plakimų, perplakimų ir permušimų yra nepavojingi, ta­čiau kai kurie ritmo sutrikimai gali sukelti itin sunkių komplikacijų.

Eglė DAGIENĖ

www.manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83