Sena ir žinoma legenda kalba, kad džiazas, gimęs Naujajame Orleane prieš 120 ar maždaug tiek metų, senaisiais ratiniais garlaiviais Misisipės upe nuplaukė iki Memfio, Sant Luiso ir Čikagos. Kokiomis upėmis plaukė toliau, kokius vandenynus perskrodė ir kokiuose uostuose apsistojo – sunku tiksliai beatsekti, bet vienas faktas yra žinomas ir aiškiai užfiksuotas: džiazo laivas, vairuojamas Tauragės džiazo festivalio kapitono Valdo Latožos, ir vėl atplaukė į Tauragę. Kad ir po šimto dvidešimt metų, bet atplaukė ir, matyt, išmetė inkarą ilgam. Žinia, užsukdavo į Tauragę ir anksčiau viena kita džiazo pavienė valtelė, bet tai toli gražu nebuvo laivas-festivalis.

Jau septintąjį kartą, po ilgų karantino mėnesių, prasidėjo džiazo muzikos fiesta. Žinoma, ne visi mėgsta džiazą, kaip ir ne visi skaito poeziją ar klausosi klasikinės muzikos, bet yra pulkai žmonių, kurie tiesiog žavisi džiazu ir be jo svaiginančių melodijų negali įsivaizduoti pilnaverčio gyvenimo. Tokių žmonių yra ir Tauragės padangėje.

Kaip visada, festivalio pirmasis koncertas vyko Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri ir šį kartą svetingai sutiko muzikantus ir klausytojus. Kalbėjausi su šios bažnyčios klebonu Ediku Šulcu kelios dienos prieš koncertą. Jis pergyveno: ar spės susitvarkyti, apsišvarinti, žolę nupjauti, ar bus žiūrovų, kaip čia viskas po karantino vyks... Viską suspėjo lauksargiškiai, padėjo seniūnija, savanoriai pagalbininkai ir bažnyčia gražiai pasiruošė sutikti svečius. O tie svečiai – ypatingi, puikiai žinomi šalyje ir toli už jos ribų džiazo muzikantai. Tai pianistas, kompozitorius, džiazo improvizatorius, Klaipėdos universiteto menų fakulteto profesorius, koncertavęs daugybėje džiazo scenų Europoje ir pasaulyje Saulius Šiaučiulis bei jo buvę studentai, dabar partneriai ir kolegos, kuriais pagrįstai maestro Saulius didžiuojasi, vadina savo vaikais, Rasa Serra ir Laimonas Urbikas.

Rasa yra malonaus tembro vokalistė, tarptautinių konkursų dalyvė ir nugalėtoja, dainų tekstų autorė, vokalo pedagogė, liaudies dainų atlikėja, L. Urbikas – populiarus Lietuvoje saksofonininkas, klausytojus užkrečiantis savo energija ir spalvingais pasirodymais.

Į festivalio atidarymo koncertą susirinko pilna bažnyčia džiazo pasiilgusių žmonių, sveikinimo kalbas sakė, suvenyrus muzikantams teikė Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuris, beje, prieš pradedant darbą Seime net keletą metų buvęs pagrindiniu festivalio fotografu (jis yra žinomas fotomenininkas, Fotomenininkų sąjungos narys). Romualdas užsiminė, kad šis festivalis galėtų tapti ir tikriausiai taps vienu iš kertinių kultūrinės programos dalių, jeigu Tauragė nugalėtų konkurentus ir būtų paskelbta 2023 m. Kultūros sostine. O tokių užmojų ir ambicijų Tauragė turi.

O kaip gi atidarymo koncertas? Sunku rasti tinkamų žodžių, nes visi jie atrodo jau girdėti, padėvėti. Labai geras koncertas, pašėlusiai geras, įtaigus ir aukščiausios prabos. Prasidėjęs prof. S. Šiaučiulio kerinčiomis kompozicijomis, šio pianisto virtuoziškomis improvizacijomis, dainininkės R. Serra įspūdingu vokalu ir L. Urbiko vingriomis į meditaciją gramzdinančiomis saksofono melodijomis, vertė klausytojus susikaupti ir gėrėtis po bažnyčios skliautais aidinčia muzika bei jai pritariančiais skraidančiais palubėse žvirbliais. Koncertą puošė ne tik S. Šiaučiulio kompozicijos, bet ir subtilios lietuvių liaudies dainos, meistriškai atliekamos dainininkės ir įvilktos į nepakartojimą improvizacijomis apipintą pianisto ir saksofonininko akompanimentą. Labai įdomi, daug kam netikėta ir negirdėta, kaip teko po koncerto išgirsti žiūrovų nuomonę, liaudies dainų ir džiazo sintezė. Žinoma, labai maloniai klausėsi ir klasikinio džiazo kūriniai, nes jų atlikimas buvo tiesiog meistriškas, skleidžiantis gerą energiją, kurią pajautė visi klausytojai.

Už nuostabų muzikos vakarą atlikėjams dėkojo kun. E. Šulcas, festivalio įkūrėjas V. Latoža, koncerto vedėjas Laimonas Rimkus. Kunigas užsiminė, kad bažnyčia jau turi savo vargonus, kuriuos belieka, radus lėšų, sumontuoti. Tuomet bus galima ir vargonų muzikos koncertus rengti. Šią mintį pasigavo prof. S. Šiaučiulis bei saksofonininkas Laimonas, prižadėję tokį koncertą surengti.

Liepos 3-iąją įvyko antrasis koncertas parke Tauragėje, prie „Bangos“ kavinės.

Eugenijus ŠALTIS

Linos LAUCIUVIENĖS nuotr.

Projektui „Švietėjai, nešę mūsų kraštui viltį“ gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos fi­nansavimą, Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje vyko konferencija, skirta V. Stat­ke­vičiaus 110-osioms gimimo metinėms pa­minėti. 

Susirinkusiuosius pasveikino Kultūros paveldo departamento vyr. spe­cialistė Jur­gi­ta Viršilienė, Ši­la­lės muziejaus direktorė So­neta Būdvytienė.

Konferencijos me­tu lektoriai supažindino dalyvius su kultūros puoselėtojais, kraštotyrininkais V. Statkevičiumi, Ma­rijona Čil­vi­nai­te, Dionizu Poš­ka, Nor­bertu Vė­liumi bei jų nuveiktais darbais, indėliu į kraštotyrą, archeologiją, istoriją, etninę kultūrą. 

Pranešimus skaitė žinomi šios srities žinovai. Klaipėdos universiteto Bal­tijos regiono istorijos ir archeologijos insti­tuto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Gintautas Za­bie-

la pristatė pranešimą „V. Stat­kevičiaus indėlis į mūsų kraš­to archeologijos lobyną“. G. Za­­biela teigė, jog V. Statkevičius yra vienas žymiausių XX a. žemaičių milžinų archeologijoje, jo surinkti keli šimtai radinių iš tuometinių ardomų ir naujai surastų geležies amžiaus kapinynų yra pagrindinis šaltinis pažinti senąją Šilalės krašto istoriją. 

Didelę įtaką mūsų krašto kultūros puoselėjimui, jos sklaidai bei išsaugo­jimui turėjo kraš­totyrininkė upyniš­kė M. Čil­vi­naitė. Pranešėja Lie­tu­­vių lite­ra­tūros ir tautosakos instituto Tau­to­­­sakos archyvo skyriaus jaunesnio­ji moks­lo darbuotoja Gražina Ka­džy­tė teigė asmeniškai pažinojusi M. Čil­vinaitę ir V. Stat­kevičių, tarp jų buvo užsimezgusi šilta draugystė. Lek­torė papasakojo apie kraštotyrininkų nuveiktus darbus, pasiekimus savo profesinėje srityje.  

Pranešimą apie M. Čilvinaitės šeimos genealogiją (šeimos kilmę, istoriją bei šaltinius) pristatė Klaipėdos universi­teto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas Ernestas Va­si­liaus­kas.

Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų buvo D. Poška, kuris įkūrė pirmąjį Lie­tuvoje muziejų, parašė žymiausią poemą „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“. Apie D. Poš­kos lituanistinę kūrybą pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė.

Šilališkiai didžiuojasi turėdami vieną žymiausių pasaulyje pripažintą etninės kultūros tyrinėtoją N. Vėlių. Pranešimą skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarė, docentė Bronė Stun­džie­nė. Lektorė papasakojo apie etninės kultūros reikšmę N. Vėliaus visuomeninėje ir mokslinėje veikloje.

Liaudiškos muzikos kūrinių susirinkusiesiems dovanojo Ši­lalės kultūros cent­ro folkloro ansamblis „Veringa“, tradicinių kanklių ansamblis (vadovė – Jo­lanta Kažukauskienė, instru­mentinės grupės vadovas – Vac­lovas Rudys). Renginį vedė muziejininkė Edita Mer­kelienė.

Edita MERKELIENĖ,

muziejininkė, projekto vadovė 

Aurelijos JURČIENĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansavo: 

Jeigu kam atrodo, kad gyvename ramiame miestelyje, ku­­­ria­me mažas nusikalstamumas, pastarasis policijos užfiksuotas įvykis įrodo, jog jau ir mūsų palyginti atokiame nuo didžiųjų miestų krašte negalime būti ramūs, kad kvaišalai nepasieks jaunimo – prieš pat Jonines mieste sulaikytas nemenkas narkotinių medžiagų kiekis.

Parengta pagal Tauragės AVPK inform.

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Šilalės valdžia gyventojams netrukus turėtų pranešti gerą žinią – nuo liepos 1 d. rajone pinga šildymas bei karšto vandens paruošimas. Nors tai ir faktas, didelių vilčių geriau nepuoselėti. Mat šiluma pinga simboliškai ir, ko gero, labai trumpam, geriausiu atveju – tik iki rudens, kol prasidės šildymo sezonas, kuriam biokuras jau dabar perkamas penktadaliu brangiau nei praėjusį šildymo sezoną.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Pats vidurvasaris – kai saulė pačioje savo kelio viršūnėje, dienos ilgiausios ir šviesiausios. Visa augmenija klesti, veši. Tai vasaros saulėgrįža. „Kupolinių“  šventei pradėjome ruoštis jos išvakarėse. Moterys ėjo į laukus kupoliauti – rinko įvairiausius žolynus. Kad jie turėtų gydomųjų ir norų išsipildymo galių, ėjome į devynias puses po devynis žingsnius ir surinkome devynis žolynus...

Jau tradicija tapusi „Kupolinių“ šventė, vykusi Kvėdarnos seniūnijos Sauslaukio kaime, seniūnaitės Ritos Eitmonienės sodyboje, – tai projektinis renginys, finansuojamas Šilalės rajono savivaldybės etninės kultūros plėtros programos. Susirinkusiuosius pasveikino Pajūralio laisvalaikio salės renginių vedėja Alma Šimkuvienė, kartu su Pajūralio bibliotekininke Stase Pūdžemiene, sukvietusi į šventę. Pagal senas tradicijas ir papročius, kupolinės švenčiamos pagerbiant pagrindinius simbolius. Tai oras, žemė su augmenija, vanduo, ugnis. Apie magišką žolelių, vaistažolių reikšmę ir jų galias pasakojo žolininkė Birutė Normantienė iš Pagramančio. Viena po kitos sekė apeigos: Jonų, Janinų, Rasų pasveikinimas, vainikų pynimas ir plukdymas, įvairūs būrimai, aukuro uždegimas, ugnies garbinimas bei pan.

Šventės dalyvius linksmino Pajūralio laisvalaikio salės moterų šokių kolektyvas „Sūkurys“ (vadovė Alma Šimkuvienė), muziką ir dainas dovanojo kapela „Subata“ iš Rietavo (vad. Aida Liutikienė). Šventės dalyviai išsinešė gerą nuotaiką ir šypseną veiduose. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo organizuojant šventę.

Alma ŠIMKUVIENĖ

Pajūralio laisvalaikio salės renginių vedėja

Gabijos BREITERYTĖS nuotr.

Tie, kurių gyvenimas tekėjo įprasta vaga, nė nesu­si­mąs­to, jog greta yra žmonių, kuriems viskas pasisekė ne iš pirmo karto. Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė Daiva Rudminienė sako, kad tokių, kurių gyvenimai verti romano puslapių, Šilalės gatvėmis vaikšto dešimtys.

Kažkada buvo laikas, kai mokytis suaugusiųjų mokykloje bu­vo gėda. Galbūt dėl to ir dabar vis dar atsiranda būtent taip manančiųjų. Tačiau nemažai daliai žmonių išties reikia ant­ro šanso, todėl jie šia mo­kymo įstaiga labai džiaugia­si. 

„Nenoriu kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, tačiau mūsų mokyklos absolventų yra labai daug, jie dirba ne tik aptarnau­jančiame sektoriuje, bet ir vals­tybinėse institucijose. Kiek­vieno jų gyvenimas – atskira istorija, galime daug kuo didžiuotis. Būtent mūsų auklėtiniai kaskart įrodo, jog amžius tikslui pasiekti nėra riba. Todėl neretai jie ne tik sau suteikia antrą šansą, bet ir tampa pavyzdžiu kitiems. Ypatingai smagu tada, kai buvę mokiniai padaro karjerą, susikuria gerą gyvenimą ir neužmiršta sugrįžti pas mus pasidalinti savo pasiekimais. Juk jeigu ne sprendimas įgyti vidurinį išsilavinimą, žmogus gal taip nieko ir neturėtų“, – svarsto Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė D. Rud­minienė.

Ji užsimena, jog kalba ne tik apie mūsų rajono valdžioje, bet ir aukščiausiose šalies institucijose dirbančius absolventus. Tačiau mokyklos vado­vė pripažįsta, kad suaugusiam žmogui apsispręsti grįžti į suolą yra sunku emociškai. Su­dė­tin­ga laikyti brandos egzaminus su tais, kurie amžiumi tinka į vaikus ar net anūkus. Ir vis tik Šilalėje tokių užsispyrusių žmonių atsiranda kasmet. 

„Džiugina ne tik siekis įgyti brandos atestatą, bet ir tai, kad mūsų mokiniai laiko valstybinius (ne mokyk­linius) eg­zami­nus. Tarkime, šiemet jie rinkosi matematikos, geogra­fijos, fizikos, informatikos bei anglų kalbos egzaminus. Ir, beje, kiek­vienais metais yra patenkančių tarp tų, kurių žinios įvertinamos aukščiausiais balais. Ži­noma, besirenkantieji šiuos egza­mi­nus tu­ri aukš­tą mo­tyvaciją ir dažnai iš anksto žino, ko nori, ko sieks, įgiję atestatą. Tarkime, į penktą dešimtį įkopęs vyras vėliau įgijo teisininko kvalifikaciją ir šiuo metu dirba viename Lietuvos teisme. Beje, teisininkų turime ne vieną. Mums, kaip pedagogams, aišku, liūd­na, jog niekas ne­besirenka pedagogikos studi­jų. Bet tai aktualu visai šaliai“, – pastebi pašnekovė.

Pasak D. Rud­mi­nie­nės, kiek­vienais metais išlydimoje absolventų laidoje būna bent viena šeima – ateina ne tik sutuoktiniai, bet štai ne taip seniai vienas vyras mokslus baigė kartu su duk­ra, kuri mokėsi bendrojo lavinimo mokyk­loje. 

„Mergaitė nenorėjo paklusti tėvo reikalavimui susiimti paskutiniais mokslo metais. Jos motyvai bu­vo elementarūs – pats nesimokei, o kitiems moralizuoji. Tad tėvas panoro dukrai įrodyti, kad ji neteisi. Ir jam tai pavyko“, – atskleidė vieną iš gausybės istorijų D. Rudminienė.

Žmonės ateina į mokyklą kiek­vienas skirtingu keliu, nors dažnai juos kausto baimė, jog bus nesuprasti ar net išjuokti. Kokia to priežastis? 

„Suaugusiųjų mokykloje niekas mokinių neskirsto nei pagal amžiaus, nei pagal „gerumo“ kategorijas. Štai todėl iš gim­nazijos atėję mokinai pradeda geriau mokytis, būna, kad po metų, įgiję pasitikėjimo savimi, vėl grįžta į bendrojo ugdy­mo įstaigą. Todėl raginu visus, kurie abejoja, drąsiai pas mus užsukti, pasikalbėti – priimame kiek­vieną kaip savą, be išankstinių nuostatų“, – sako Su­augusiųjų mokyk­los vadovė.

Ji teigia pastebinti keistą fenomeną – mokiniai randa tuos pačius mokytojus, nes didžioji dalis pedagogų turi pamokų ir bendrojo lavinimo, ir Su­augusiųjų mokyklose, tačiau santy­kis yra visai kitas. Mat jau­nuoliai čia gauna daugiau dėmesio, todėl kyla jų savivertė, niekas iš bendramokslių nesišaipo, jų nežemina. 

Šilalės suaugusiųjų mokyk­los bend­ruomenė nėra didelė, darbuotojai, pasak jos vado­vės, susigyvenę tarsi viena šeima. Direktorė galvoja, jog galbūt šis išskirtinis bruožas ir lemia, kad kolektyve vyrauja stabilumas, mokytojai yra aukštos kvalifikacijos, geba dirbti su įvairaus amžiaus bei pasirengimo mokiniais. Mokyklos direktorė įsitikinusi, jog tai itin svarbus profesionalumo įvertinimas, nes kiekvieną mokinį, nesvarbu, kokių gabumų, būtina parengti brandos egzaminams taip, kad jis juos išlaikytų gerai.

„Gaila tik, jog darbdaviai ne visada yra linkę teigiamai vertinti savo darbuotojų, mūsų mokinių, pastangas ir ne kiekvienas noriai išleidžia į mokslus, sudaro galimybę pasirengti egzaminų sesijai. Tačiau, žinoma, negalima absoliutinti – yra tokių, kurie aktyviai domisi, kaip sekasi jų darbuotojams“, – pastebi pedagogė. 

Šios mokyklos auklėtiniai turi ir privalumų – tarkime, mažylius auginančios moterys gali atsivesti juos į pamokas, nes yra žaidimų kambarys, dirba auklėtojos, kurios, kol mamos mokosi, vaikais pasirūpina. Geru pavyzdžiu direktorė įvardija šilališkę, paauglystėje nuklydusią klaidingais keliais, todėl įveikusią tik 6 klases. Į Suaugusiųjų mokyklą ji atėjo jau pilnametė, o kol išlaikė abitūros egzaminus, spėjo ištekėti ir susilaukti dviejų atžalų. Dabar moteris tvirtai stovi ant kojų, turi gerą šeimą, nevengia pripažinti savo klaidų, kurių, tikina, neleisianti kartoti savo vaikams. Tokių mokinių, kurie būdami 35-erių tebesimokytų 7-oje klasėje, yra kasmet, tad D. Rudminienė pabrėžia, jog baimė, kad kažkas pasijuoks, šaipysis yra be jokio pagrindo.

„Kas iš ko gali juoktis, jeigu visi tokie pat? O mokytojams ta svetima laimė, blizgančios akys yra didžiausias apdovanojimas. Kiekvienais metais, kai į rankas paimu pluoštą atestatų, aplanko nuostabus jausmas – štai ir vėl išleidžiame būrį žmonių, kurių gyvenimas taps geresnis. Labai smagu, jog galime prie to prisidėti“, – sako Suaugusiųjų mokyklos vadovė.

Ir pastebi, kad jeigu ne mokymasis šioje ugdymo įstaigoje, vargu ar dalis jaunų šilališkių kada gyvenime būtų išvykę į užsienį, o dabar įvairiausių projektų dėka jie jau pabuvojo Ispanijoje, Rumunijoje – anglų kalba kuo puikiausiai susikalba. Mokyk­los vadovė labiausiai džiaugiasi tuo, kad grupė jaunuolių savo akimis pamatė ir suvokė, jog visur žmonės gyvena tais pačiais rūpesčiais, taip pat mokosi, dirba ir yra atsakingi už savo gyvenimą. 

Kai kurie jaunimo klasių mokiniai baigia vidurinio išsilavinimo kursą, kai kurie įgyja pagrindinį ir mokslus tęsia profesiniuose centruose, kur kartu su viduriniu išsilavinimu įgyja ir profesiją. Tad šioje ugdymo įstaigoje mokinių skaičius visada yra skirtingas, iš anksto tiksliai jo suplanuoti nėra galimybių. 

„Viskas pas mus taip pat, kaip bet kurioje kitoje mokykloje, tik pamokos vyksta ne rytais, o popiečio valandomis. Be to, suaugusiesiems skiriama mažiau ugdymo valandų, jie gali rinktis mokytis mažiau dalykų, o jaunimo klasėse ugdoma pagal poreikius. Suaugusiųjų mokykla Šilalėje išsiskiria dar ir tuo, kad yra įkurtos klasės mokiniams, kuriems reikalingas specialusis ugdymas. Šiuo metu mokosi 21 toks auklėtinis (7–21 m.). Juos mokykla iš namų atsiveža visai dienai.

„Tai didžiulė paspirtis tiek ugdytiniams, tiek jų tėvams. Pastarieji turi daugiau laisvo laiko, gali dirbti visą dieną ir būti ramūs dėl savo atžalų. Mūsų auklėtojos, dirbančios su specialiųjų poreikių žmonėmis, yra įgijusios specialų išsilavinimą, turime priemonių bei tinkamų patalpų, kur auklėtiniai gali saugiai leisti laiką. Veikia ramybės, žaidimų kambariai, kabinetas gydomajai mankštai ir t. t. Be to, teritorija saugi, Si­mo­no Gaudėšiaus gimnazija leidžia nau­dotis savo sporto aikštynu bei kiemeliu“, – džiaugiasi nuo 2019-ųjų atsiradusiomis galimybėmis mokyklos direktorė.

Ji pastebi, kad ne vi­sų rajonų savivaldybės geba išlaikyti Su­au­gu­sių­jų mokyklas. Pavyzdžiui, Plun­gės ir Kel­mės patirtis rodo, jog bandant šią mokyk­lą jungti prie bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų, suaugusiųjų ugdymo išvis neliko. D. Rudminienė galvoja, kad pag­rindinė išnykimo priežastis – prarastas suaugusių bei jaunimo klasių mo­­kinių pasitikėjimas. Juk jie į mokyklą ateina būtent dėl to, kad ji veikia atskirai ir jiems netenka patirti pažeminimo.

Todėl ir mūsų rajono valdžios svarstymai dėl Suaugusiųjų mokyklos likimo šiemet sukėlė daug nerimo. Tačiau reikia tikėtis, jog Šilalėje ši ugdymo įstaiga išsilaikys.

Suaugusiųjų mokyklos archyviniai do­kumentai leidžia spėti, kad patį didžiausią pakilimą mokykla išgyveno apie 1956-uosius. Tai liudija mokinių sąrašai bei jų gyvenamosios vietos. D. Rud­minienės atverstas to meto žurnalas liudija, jog tuo laiku čia mokėsi Šiau­lių, Varnių, Kelmės, Vilkaviškio, Še­­du­vos ir kitų Lietuvos rajonų gyvento­jai. 

„Todėl tiek mokyklos darbuotojai, tiek rajono gyventojai esame dėkingi rajono valdžiai, kuri suprato tokio ugdymo būtinybę ir ne tik nesunaikino ug­dymo įstaigos, bet ir suteikia sąlygas dirbti profesionaliai bei teikti itin aukštos kokybės paslaugas“, – sako Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė D. Rud­minienė.

* * *

Šilalės suaugusiųjų mokykla savo istoriją skaičiuoja nuo 1945 m. spalio 15 d. Tuo metu prie dabartinės Simono Gaudėšiaus gimnazijos buvo įkurtos suaugusiųjų II, IV ir V klasės, kuriose mokėsi 41 mokinys. 1956–1957 mokslo metais mokyklą lankė 141 mokinys. 1964 m. prie Šilalės vakarinės mokyklos buvo atidarytas neakivaizdinis skyrius, o prie Šilalės rajono vidurinių ir aštuonmečių mokyklų – konsultaciniai punktai, kurie apie 1983-iuosius vėl panaikinti. 1973 m. Šilalės vakarinę neakivaizdinę mokyklą baigė 1327 abiturientai. Tai buvo didžiausia baigusiųjų laida per visą mokyklos gyvavimo istoriją. 

* * *

Pirmoji mokyklos direktorė buvo Regina Doveikienė, nuo 2004-ųjų jai vadovauja D. Rudminienė.

2020–2021 mokslo metais joje dir­ba 25 mokytojai, iš jų – 2 moky­tojai ekspertai, 13 turi metodininko kategoriją, 8 – vyr. mokytojo.

Šiais mokslo metais mokėsi 168 mokiniai, suformuotos 2 specialiųjų ugdymosi poreikių klasės, viena – jaunimo, 5 – suaugusiųjų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Pakeisti rutininę kasdieną daro­si lengviau – ir dėl beveik nebejuntamo karantino, ir dėl daugiau keliauti ir dalyvauti skatinančios vasaros. Patekti į viduje vyks­­tan­čius renginius daug pa­pras­čiau, o neturintiems koronovi­ru­so imu­ni­­­teto gali­my­bė taip pat sudary­ta – miestuo­se įrengti testavimo punk­tai, ku­riuose per keliasdešimt minu­čių (už­si­re­gistravus iš anksto – ne­­mokamai) galima gauti 48 val. ga­lio­jantį Gali­mybių pasą. 

Praėjusį sekmadienį prasidėjo į vasarą antrus metus dėl pandemijos nukeltas tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“. Daugybė susitikimų, pokalbių bei skaitymų iki liepos 11-osios vyks Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei užsienyje. Atidarymo šventės startą davė tiek gyviems, tiek virtualiems susitikimams, o negalintys dalyvauti gyvai kviečiami renginius stebėti per „Poezijos pavasario“ Facebook paskyrą. Klaipėdoje klausytis poezijos bus kviečiama ir ant vandens, nes liepos 10 d. poetai eiles skaitys laive. Visa festivalio programa – Lietuvos rašytojų sąjungos tink­lalapyje rasytojai.lt.

Liepą visoje šalyje kultūros gerbėjus džiugins ir daugybė geros muzikos ren­ginių. Liepos 4 d. Palangoje prasidėsiantis IX tarptautinis M. K. Čiur­lionio muzikos festivalis klausytojus kvies net į 11 renginių. Iki liepos 14 d. skambės garsių, visame pasaulyje pripažinimą pelniusių profesionalų atliekami gerai pažįstami klasikinės muzikos šedevrai ir kūriniai, sukurti specia­liai šiam festivaliui. Užsienio ir Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždės koncertuos Palangos botanikos sode, Kurhauzo salėje bei kultūros bare „Kablys + jūra“ (festivalio programa internete klasika.org, o bilietus įsigyti www.bilietai.lt).

VII-ojo Tauragės džiazo festivalio atidarymas vyks liepos 1-ąją Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur su programa „Laiptai į dangų“ muzikos gerbėjus pasitiks džiazo bei liaudies dainų atlikėja Rasa Serra, kompozitorius, muzikantas Saulius Šiaučiulis bei saksofonininkas Laimonas Urbikas.

Festivalis „Tauragės džiazo dienos“, pa­sak jo organizatoriaus Valdo Latožos, išskirtinis tuo, kad nėra vieno savaitgalio festivalis, o vyksta keletą mėnesių ir netgi darbo dienomis, didžioji dalis koncertų – nemokami. Išsamią programą galima rasti www.silalesartojas.lt.

Prasidėjo septintą kartą organizuoja­mas bestselerių autorės K. Sabaliauskai­tės mokinių rašinių konkursas. Iki spalio 8–12 klasių mokiniai kviečiami rašyti tema „Muzika mano gyvenime“. Kvietimą pagalvoti apie tapatybės raišką, vystymąsi ir meditaciją per muziką K. Sabaliauskaitė kviečia kartu su lei­dykla „Baltos lankos“ – pirmos ir ant­ros vietos laimėtojus rengėjai apdovanos specialiais prizais. 

Nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl didelio atgarsio kultūros pasaulyje sulaukusio menininko D. Liškevičiaus videoperformanso „Kliaskas/Restartas“. Dar 2000 m. sukurtas ir paviešintas kūrinys nepasitenkinimo sulaukė dėl provokuojančio išpildymo – menininkas šokoladu išteptą veidą ir rankas nusivalo į Lietuvos vėliavą. Vis dėlto tyrimas dėl Lietuvos simbolio išniekinimo pasibaigė neprasidėjęs – jį Vilniaus apylinkės prokuratūra nutraukė dėl suėjusios senaties. 

Kotryna PETRAITYTĖ 

Neseniai gavau knygą „Lietuvos privačių muziejų žinynas“, išleistą 2019 m., sudarytojas Eimantas Kont­rimavičius. Su įdomumu perskaičiau. Nemažai tuose mu­zie­juose senosios technikos eksponatų, daugelis jų atspindi kaimų gyvenimą, amatus.

Knyga suskirstyta pagal Lietuvos etnografinius regionus. Daugiausiai privačių muziejų leidinio sudarytojas rado Aukštaitijoje – net 50, Žemaitijoje – 38, Dzūkijoje – 20, Sūduvoje – 8, Mažojoje Lietuvoje – 5. Pastebėjau, kad Upynos liaudies amatų muziejus turi tokių eksponatų, kurių nėra paminėta privačiuose Lietuvos muziejuose. Tad noriu gerbiamiems muziejaus lankytojams ir laikraščio skaitytojams pateikti apie juos žinių.

Žaislai – barškučiai iš paukščių gerklių. Rudenį šeimininkė, išpjovusi žąsis, kalakutus, antis, jų gerklių neiš­mesdavo, o padarydavo vaikams žaislus-tarškynes. Gerklikes labai švariai iš­plaudavo, į vidų įpildavo keletą žirnių, galiukus sukišdavo į vienas kitą. Pa­si­­da­rydavo nedidelis, iki 5 cm skersmens, ratukas. Jį gerai išdžiovindavo. Pa­purčius ratukas imdavo tarškėti. To­kius žaisliukus moterys panaudodavo ir siūlams suvyti į kamuolius.

Padėklas – rinkė. Rudenį raugiant kopūstus į medinį kubilą, po jo dugnu reikia padėti kamšą, kad mušant kopūstus neišmuštų dugno iš graižtų. Kai kurie gaspadoriai pasidarydavo specia­lų vainiką – rinkę iš šiaudų: ant medinio lanko apsukdavo storą supintą ar susuktą šiaudų virvę. Tokį padėklą panaudodavo ir nuo ugnies nukeltam puodui padėti, kad neišpaišintų grindų.

Mentelė kiaulių skūroms lupti. Po­­kario metais valdžia reikalavo, kad žmogus, papjovęs kiaulę, būtinai nuluptų skūrą ir priduotų į paruošų supirkimo punktą. Lupant odą peiliu, ant jos dar likdavo nemažai taukų. Tada skerdikai sugalvojo pasidaryti specialų įrankį. Tai apie 30 cm ilgio, 8 cm pločio medinė arba geležinė mentelė su plonu priekiniu galu, o kitame – nedidelė rankenėlė. Lupant tokia mentele oda likdavo švaresnė. Taip susitaupydavo ir taukų.

Įrankis žibalinei lempai pakabinti. Paprastai lempos patalpoje turėdavo nuolatinę vietą. Nagingesni gaspadoriai sugalvojo padaryti įrankį, kurio pagalba žibalinę galėtų pasikabinti bet kurioje kambario vietoje. Tai apie vieno metro ilgio, 8 cm pločio lentelė su per vidurį išpjautu plyšiu. Per jį prakišdavo kabliuką, ant kurio pakabindavo lempą. Tą lentelę galėdavo pasikišti po balkiu bet kurioje kambario vietoje.

Piemenų palaidynė. Prakutę vaikai pasidarydavo palaidynę akmenukams laidyti. Tai būdavo apie 40–50 cm ilgio, 3–4 cm pločio, 2 cm storio peilio formos išdrožta ąžuolinė lentelė. Iš kito galo lentelės – įpjova  iki rankenos. Į išpjovą įdėdavo akmenuką ir užsimoję sviesdavo nepaleidę palaidynės iš rankos. Taip sviestas akmenukas lėkdavo toliau negu iš rankos.

Šukų valymo priemonė. Seniau retai plaunant galvą šukos pritukdavo nešvarumų. Jas valydavo šepečiu, muilu. Kitos moterys paprašydavo vyrų, kad padarytų nuolatinę šukų valymo priemonę. Kambaryje prie durų staktos pri­kaldavo arklio uodegos ašutų pundelį. Šukomis braukdavo per ašutus ir taip jas išvalydavo. Toks įrankis niekur nepasimesdavo, visada būdavo toje pačioje vietoje.

Kumeliukų klizma. Ūkininkai augindavo kumeliukus. Būdavo, kad jie susirgdavo „priyvirtine“ (vidurių užkietėjimu). Jam gydyti gaspadoriai naudodavo klizmą. Tai iš vieno, dažniausiai tuščiavidurio, medžio išskobtas 30 cm ilgio, 10 cm pločio indelis. Jo dugne įdėtas vamzdelis, kuris jungiasi su žarnele (šlangute).

Špūlvindis. Visa jo konstrukcija – kaip ir verpimo ratelio, tik vietoje žirklių bei špūlės yra įdedama 20 cm ilgio, 10 cm pločio medinė ritė. Tokias rites, prisuktas įvairių spalvų siūlais, suverdavo ant stovo. Apmetant audimą, būdavo leng­viau atrinkti reikiamos spalvos siūlus negu rinktis iš kamuolių, sudėtų į kokią pintinę.

Pastogių užkamšalas. Pastačius na­mą, tarp paskutinio rąstų vainiko ir stogo lieka tuščias tarpas. Per jį žiemą pripustydavo sniego. Žmonės pasidaryda­vo užkamšas. Tai tarpkazilio ilgio ir 15–20 cm storio išilginių ruginių šiaudų pundelis, apvyniotas ir surištas plona virvele.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Pasaulinė pandemija sukėlė begalę sunkumų, streso, nežinomybės ir dar daugiau diskusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų. 

Šis laikotarpis buvo ypatingai sunkus visiems, tačiau, norint sužinoti, kokiomis nuotaikomis ir mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skir­tingų šalies rajonų bei dalijamės jų asmenine patirtimi.  

„Noriu grįžti į darbą, į renginius, keliauti“

Karolina iš Palangos džiaugiasi, jog pavyko pakankamai nesudėtingai išgyventi didžiau­sių karantino sugriežtinimų laikotarpį.

„Žinoma, dabar, kai situacija pasikeitusi, drįstu pasvajoti apie keliones į užsienį bei kitas pramogas“, – prisipažįsta ji. 

Moteris teigia, kad sprendimą vakcinuotis lėmė tikėjimas medicina ir mokslu, tačiau jos aplinkoje yra ir mąstančių kitaip. 

„Tikiu mokslu bei medicina. Kita vertus, tarp mano pažįsta­mų yra ir nusiteikusių prieš vakcinaciją. Nemanau, jog kažkuri pusė yra teisi ar neteisi. Aš pasvėriau visus už ir prieš. Noriu grįžti į darbą, į renginius, keliauti, tad apsispręsti buvo leng­va“, – tvirtina ji, pridurdama, kad nemato prasmės veltis į dis­kusijas su savo bičiuliais ar apskritai nepažįstamais žmonėmis, kurie nesiruošia vakcinuotis: „Kiek­vienas, kuris domimės bet kuriuo klausimu, labiau esame linkę priimti tuos argumentus, kurie palaiko mūsų jau susiformavusią nuomonę“.

Turime jausti atsakomybę 

Mažeikiškė Gerda teigia, jog itin griežtai laikėsi visų karantino rekomendacijų: „Ne­ri­mavau ir dėl savo, ir dėl artimųjų sveikatos, todėl į karantino sąlygas žvelgiau rimtai – visuomet buvau namie ir neturėjau tiesioginių socialinių kontaktų. Manau, dėl to ir pavyko neužsikrėsti koronavirusu, nes vengiau visų įmanomų rizikų“.  

Moteris pasakoja, kad tuo metu, kai buvo pats pandemijos krizės įkarštis, labai daug žmonių susidūrė su rimtomis problemomis, neteko darbo, atsisveikino su artimaisiais, todėl psichologinės pagalbos poreikis buvo didžiulis. 

„Matydamas šią situaciją, Kri­zių įveikimo centras, kuriame savanoriavau, buvo suinteresuotas, jog psichologai teiktų pagalbą ne tik nuotoliniu būdu, bet ir gyvai. Todėl man pasisekė, kad buvau paskiepyta per vieną pirmųjų vakcinacijos bangų. Nė kiek nesvarsčiau dėl to, ar vertėtų skiepytis, ar ne, nes man tai buvo savaime suprantama ir neišvengiama. Manau, jog šis virusas gali tapti mūsų kasdienybe, todėl kaip skiepijamės nuo gripo ar kitų ligų – taip pat ir nuo šitos“, – tvirtina Gerda. 

„Iš tiesų aš esu laimingas žmo­gus, nes man asmeniškai neteko patirti netekčių ar skausmo, kurį vis dar matau savo aplinkoje. Liekamieji reiškiniai bei pasekmės yra išties labai liūd­nos, ir niekada nežinai, kada pats gali atsidurti kitų vietoje. Man visa tai atrodo labai rimta, ir, manau, mes visi turėtume jausti tą atsakomybę“, – įsitikinusi Gerda.

Vakcinacijos galimybės Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvoje kviečia­mi nemokamai skiepytis visi gyventojai nuo 12 metų. No­rin­tys užsiregistruoti ar užregist­ruoti kitą asmenį vakcinacijai gali tai atlikti internetu www.koronastop.lt arba Karštosios linijos numeriu 1808. 

Vakcinai galima registruotis bet kurioje savivaldybėje, kur jums patogiau. Svarbiausia turėti asmens tapatybę liudijantį dokumentą ir atvykti nurodytu adresu ne anksčiau nei 10 minučių iki nurodyto laiko. Užregistravus 12–15 m. amžiaus vaiką skiepijimui, į vakcinacijos centrą kartu turi atvykti bent vienas iš tėvų (įtėvių), globėjų arba rūpintojų. Atvykimas yra traktuojamas kaip sutikimas skiepytis.

Po vakcinacijos jūsų bus paprašyta palaukti 15 min. šalia procedūrinio kabineto, kad būtų laiku suteikta būtina skubioji pagalba, jei įvyktų staigi nepageidaujama reakcija į vakciną. 

Jei jums reikalingos dvi vakcinos dozės, antrai dozei patiems registruotis nereikia – jos datą ir laiką suderinsite vakcinacijos centre po to, kai būsite paskiepyti pirma doze.

Persirgę COVID-19 gali būti skiepijami praėjus 180 dienų po šios ligos diagnozės. Tačiau gyventojas gali vakcinuotis anksčiau, jeigu prieš skiepijimą atliekamas antikūnų tyrimas rodo neigiamą rezultatą, t. y. nenustatomi IgG antikūnai (tarp COVID-19 ligos diagnozės bei antikūnų tyrimo turi praeiti ne mažiau kaip 3 savaitės).

Taip pat vertėtų žinoti, kad vakcinomis nuo kitų ligų, pavyzdžiui, erkinio encefalito, rekomenduojama skiepytis iš­laikant bent 2 savaičių tarpą.  

Išsamesnė informacija apie vakcinacijos procesą konk­re­čioje savivaldybėje skelbia­ma savivaldybių interneto sve­tai­nėse. Jų kontaktus bei pag­rin­dinę informaciją rasite interneto svetainėje www.koronastop.lt/vakcinavimas.

Taip pat visuomet galima kreiptis Karštosios linijos numeriu 1808, kuriuo paskambinus, gyventojams bus atsa­kyta į klausimus apie vakcinavimo procesą, pagelbėta už­registruoti vakcinai.

Nuotr. iš asmeninio archyvo