Traukinyje, vykusiame iš Kramatorsko į Kyjivą, mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas šias penkias kelionės valandas pamiegoti. Tačiau po kurio laiko prabudo ir priėmė mano pa­siūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistip­ri­nusi užkandžiais moteris sutiko pasikalbėti ir leido įrašyti mūsų pašne­kesį, iš anksto įspėjusi, jog neatskleis savo pavardės ir nutylės kai ku­riuos atsakymus. Tačiau ji sutiko pasakyti, jog jos vardas yra Viktoria, o jos vyras vardu Oleksandras. Taip pat leido viešinti savo šeimos nuotraukas.

– Kiek jums metų?

– 43-eji.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu vyrą ir tris vaikus: 21-erių bei 9-erių sūnus ir 20-metę dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, jis jau daug mėnesių yra rusų nelaisvėje, į kurią pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet tikiu, jog bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Esu savanorė „Azov“ būrio karė. Savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jam teks ilgai gydytis, nes belaisviai patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be mamos, be to, ypač mažasis turbūt labai ilgisi tėvų...

– Aš ilgiuosi jų visų, bet kitaip pasielgti negalėjau. Sužinojus, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, man verda kraujas. Supratau, jog turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nesibaiminu – jie yra patikimose mano tėvų, savo senelių, rankose.

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore. Or­ga­nizavau paramos „Azov“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto zoną, nors priešo bombos atskrido ne kartą. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio ko­vų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kyjivą, rūpestį į miestą suplūdusiais pabėgėliais ir fronte esančiais „Azov“ kariais.

– Ar daug moterų kovoja „Azov“ gretose?

– Iš 800 bataliono kovotojų 23 yra moterys.

– Ar vyrai jas saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– Ne, fronte moterys neturi lengvatų. Tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kitų gyvybė bei operacijos sėkmė.

– Ar pasidažote ir prieš kovinę operaciją?

– Taip. Tai mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savais reikalais, pamiršti karo įtampą.

– Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo, išmuša iš kovinio nusiteikimo?

– Ne. Be to, „Azov“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu. Mes esame tarsi didelė šeima, tad jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statyti savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad visi sutilptume – ir vaikai, ir anūkai, o aš tokiame dideliame savo šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien hobis, bet vėliau ėmė duoti neblogą pelną.

– Koks jums buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku, norisi gyventi, tačiau gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, jog vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatve einant galima žū­ti. Nenoriu sėdėti sudėjusi rankų, kai mano tėvynė užpulta. Jei bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Ne, atlikę kovinę užduotį ilsimės 2–3 dienas ir retkarčiais tuo laiku leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Dabar pirmą kartą per keturis mėnesius.

– O kur buvo karinė užduotis?

– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, iš Jungtinės Karalystės.

– O iš Lietuvos, Latvijos, Estijos?

– Mūsų batalione nėra. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda. Amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane supranta ir palaiko.

– Gal jūsų tėvai ar seneliai buvo kariškiai?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Ar teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, kad galėjome žūti, kad viskas galėjo pasisukti bloga link­me.

– Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Operacijos metu tam nėra laiko, bet šiaip meldžiuosi. Pastebėjau, jog dauguma karių pasimeldžia.

– Ar nebūna akimirkų, kai pasijaučiate pervargusi ir svarstote pasitraukti iš fronto?

– Būna. Kartais taip norisi grįžti na­mo... Bet imu galvoti, kad negaliu nu­vilti savo bendražygių, mes juk karo šei­ma. Pa­kalbu su jais, jie paguodžia. Įpi­la arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika...

– Saldumynai padeda?

– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai. Labai įstrigo atvejis, kai, einant pro kažkokį kaimelį, tokia močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausio – gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino.

– O kolaborantų sutinkate?

– Gaila, bet tokių yra daug. Sutikę žmogų iš jo akių žvilgsnio, elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius, ar okupantus, ir žinome, jog kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsime apšaudyti. Tačiau ne­galime jais užsiimti, nes einame vykdy­ti užduoties. Kolaborantais užsiima ki­ta tarnyba.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie juos galvojate?

– Šitas karas vyksta ne pagal karo taisykles – okupantai žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerk­ves, už­minuoja vaikų žaidimų aikšteles. Kal­bin­dama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nežino nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų. Jie atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų ir čia dauguma gaus galą, o už tuos pinigus jiems gal pastatys antkapį. 

Mes, ukrainiečiai, žinome, už ką kovojame – už savo vaikų ateitį laisvoje, demokratinėje šalyje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Metų pradžioje įprasta žvelgti į ateitį, tad ir Lietuva drą­siai pažvelgė į akis gresiančiai demografinei perspektyvai. Mūsų šalis sensta beveik du kartus greičiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų amžiaus mediana sieks 51 m., o gyventojų skaičius kris iki 2 mln. Tarp kitų demografinės problemos sprendimų įvardijamą siūlymą tvarkyti darbo migracijos procedūras atvykstantiems daugelis kritikuoja.  

Elena LEONTJEVA 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Praėjusį penktadienį visoje Lietu­voje liepsnojo laužai – taip pa­žy­mė­ti mūsų tautos is­to­­ri­niai įvykiai. Ša­lies miestuose vyko įvairūs ren­gi­niai ir akci­jos – štai kaimynai tau­ra­giškiai surengė jau tradicija tapusią akciją „Sustok už didvyrius“. Jos metu pagrindinėse gatvėse nu­si­drie­kė gy­va dviejų kilometrų žmo­nių gran­di­nė, akcijos dalyviai pa­si­puo­šė tautiniais atributais, ran­ko­se lai­kė ne tik Lietuvos, bet ir Uk­­rai­nos vė­liavas. Tokia rimties nuo­taika Tau­ra­gėje neužsitęs – jau šios sa­vaitės pabaigoje čia vyks didy­sis Lie­tu­vos kul­tūros sostinės ati­darymo rengi­nys.

Penktadienį (sausio 20 d., 18 val.) Tau­ragės pilies kiemelyje visai apskričiai reikšmingus metus atidarys teatralizuotas šviesos bei muzikos performansas „Kultūros muitinė – penki keliai“. 150 šokėjų, dainininkų ir aktorių pasakos sudėtingą ir daugiau nei 500 metų skaičiuojančią Tauragės krašto istoriją. Atidarymo renginys – nemokamas, jame kviečiami dalyvauti ir šilališkiai.

Ketvirtadienį Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, skambėjo pasaulinė stambios formos chorinio kūrinio „Baltijos mišios“ premjera. Pirmą kartą kūrybai susivienijo trijų Baltijos šalių kompozitoriai, o kūrinio atlikimui – Estijos, Latvijos ir Lietuvos chorai. Tikimasi, kad „Baltijos mišios“ bus atliktos Latvijoje ir Estijoje. Kūrėjai sako, jog prieš 4 metus neplanavo, kad „Baltijos mišios“ taps kūriniu, kurio premjera įvyks sausio 13-osios išvakarėse. Ir juolab, jog jis nuskambės tuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas. 

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lie­tuvos 100-mečiui Mažosios Lietuvos istorijos muziejus parengė dvi parodas: Danės skvere galima apžiūrėti fotografijų parodą „Šimtmečio veidai“, o Pilies muziejuje – „1923-ieji. Klaipėda ir Lie­tuva: istorija, politika, diplomatija“. Klai­­pėdos krašto metams skirta paroda Da­nės skvere, prie naujųjų fontanų, veiks iki balandžio 1 d., paroda muziejuje – iki vasario 10 d.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras keičia repertuarą, atsisakydamas rusų kompozitorių kūrinių. Va­sa­rio 10, 11 ir 14 d. vietoj S. Pro­kofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ bus rodomas baletas „Barbora Radvi­laitė“, o vasario 23, 24 ir 25 d. vietoj baletų diptiko, kuriame turėjo skambėti I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – baletas „Procesas“. 

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kviečia dalyvauti konkurse ir šiemet išleisti savo pirmąją knygą. „Pirmosios kny­gos“ konkurso rašytojų komisija anonimiškai išrenka po vieną geriausią prozos ir poezijos rankraštį, laimėtojų kūrinius išleidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la „Pir­mosios knygos“ leidinių serijoje. Konkurso nuos­tatus galima rasti rsleidykla.lt/pk-konkursas/, o rezultatai bus paskelbti gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. „Pirmosios knygos“ serijoje knygas yra išleidę dabar žinomi kūrėjai Giedrė Kazlauskaitė, Ma­rius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Rim­vydas Stankevičius, Mindaugas Kviet­kaus­kas, Tomas Vaiseta ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Apžvelgdama prabėgusius dvylika mėnesių ir žvelgdama į ateinančių metų planus galiu pasidžiaugti, jog teatrui pavyko įgyvendinti ir net pranokti išsikeltus tikslus“,- Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

2022-ųjų premjeros

2022 metus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras dedikavo pasakoms. Didžiaisiais 2022-ųjų pastatymais tapo kelių fantastiniais siužetais grįstų operų ir šokio spektaklio premjeros. Metai prasidėjo nuo didelės apimties Antonino Dvoržako (Antonín Dvořák) operos „Undinė“ premjeros, o rudenį publikai pirmą kartą pristatyta Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, skirta kompozitoriaus 90 metų jubiliejui. „Kai planavome pastarosios operos pastatymą prieš keletą metų, tikėjomės, jog jubiliejų minėsime drauge su kompozitoriumi. Deja, kompozitorius naujojo pastatymo nebeišvydo, tačiau „Lokio“ atgimimas Lietuvos operos scenoje – ypač svarbus Lietuvos kultūros įvykis, nes scenoje gyvuojantys B. Kutavičiaus kūriniai – gražiausias ir prasmingiausias paminklas jo kūrybiniam palikimui“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Publikos susidomėjimo sulaukė ir šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera. „Muzikiniam teatrui tai labai reikšmingas pastatymas, nes jame pavyko suvienyti skirtingų kartų, tautų ar patirčių kūrėjus ir sukurti ypatingą projektą, kokio mūsų scenoje dar nėra buvę. Triptiko kūrėjais tapo KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, taip pat muzikiniame teatre šokėjos karjerą jau baigusi bei patyrusia choreografe tapusi Aušra Krasauskaitė ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko anksčiau bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“. Projektas kelią skynėsi sunkiai, tačiau visas pastangas atpirko išskirtinis rezultatas! Publika vis dar diskutuoja, kokie tie šių laikų kovotojai su vėjo malūnais ir kaip juos vadinti“,- akcentuoja vadovė Laima Vilimienė.

2022-aisiais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė kaip reta daug renginių, skirtų įvairiems jubiliejams. Muzikinis teatras inicijavo bei rugpjūčio 1 dieną 770-ąjį gimtadienį šventusiai Klaipėdai įteikė ypatingą dovaną – oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą, kuria pradėjo II tarptautinio Klaipėdos festivalio programą. Buvusios Mėmelburgo pilies vietoje įrengtoje scenoje pristatytą teatralizuotą oratoriją specialiai šiai progai rašė du Klaipėdoje gyvenantys broliai pranciškonai – kompozitorius, brolis pasaulietis Alvidas Remesa OFS ir libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM.  Įsimintinu Klaipėdos festivalio baigiamuoju akcentu tapo elingą užliejęs operos gala koncertas, skirtas KVMT 35 metų veiklos sukakčiai paminėti.

„Didžiuojamės, kad apsilankymas festivalyje tampa gražia vasaros tradicija vis didesniam meno gerbėjų būriui, kad jų atvyksta iš vis tolimesnių kraštų. Vasarą atsisveikinome su senojo elingo scenos pasididžiavimu tapusia Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, o šiemet laukiame naujos išskirtinės premjeros“,- sako Muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė.

Rezidentai pristatė „Buratiną“

Besibaigiant rudeniui ne vien suaugusius, bet ir vaikus pradžiugino kompozitoriaus Jurgio Gaižausko edukacinės operos vaikams „Buratinas“ premjera, skirta kompozitoriaus gimimo 100-mečiui. Tai – sutrumpinta operos versija kamerinei orkestro ir choro sudėčiai, pritaikyta mažesnei erdvei. Lapkričio 19 ir 20 d. vykę premjeriniai spektakliai užbaigė 2022 m. birželio–lapkričio mėnesiais teatre vykusią Jaunimo rezidenciją, kurios metu J. Gaižausko operą drauge su patyrusiais teatro profesionalais statė atrinkti rezidentai – jaunieji vokalistai, scenografė ir kostiumų dailininkė, Klaipėdos vaikų operos studijos dainininkai. „Esame vieninteliai Lietuvoje šio kompozitoriaus jubiliejui skyrę didelį sceninį veikalą – vieną mėgstamiausių kada nors Lietuvoje parašytų operų vaikams. Jau pirmi „Buratino“ spektakliai parodė, kad publika jo labai laukė ir nepraleis nė vienos galimybės jį pamatyti“,- spektaklio sėkme didžiuojasi L. Vilimienė.

Viena iš svarbių KVMT repertuaro krypčių – edukaciniai renginiai ir spektakliai. Muzikinio teatro nauja tradicija – edukaciniai renginiai, kurių metu galima diskutuoti su spektaklio kūrėjais, o vėliau stebėti spektaklio repeticiją. Publika jais labai domisi ir laukia susitikimų. Didelio susidomėjimo sulaukia 2022 metais vėl pradėtos rengti ekskursijos supažindinančios su Muzikinio teatro užkulisiais: tiek mažam, tiek dideliam įdomu išvysti kur saugomas spektaklių rekvizitas, praverti siuvyklos duris ar pabendrauti su čia dirbančiais profesionalais. Beje, ekskursijos po užkulisius atgimė Klaipėdos festivalio metu, kai žiūrovams atvėrėme elingo užkulisius: buvo galima išvysti kaip iš vandens išnyra „vaiduoklių“ laivas, iš kur pasipila vanduo scenoje sukeliantis didžiulę audrą.

Pasaulinės operos dienos proga (2022 m. spalio 25 d.) gilintasi į šio žanro subtilybes diskusijoje-koncerte „Žvelk giliau“, kurioje Dr. Danutės Petrauskaitės kalbinami filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas gvildeno operos fenomeną, iš ko jis susideda ir kaip veikia, atsiliepdami į temą „Išpakuokime operą“ (Unboxing Opera). Šią dieną drauge su kitais pasaulio operos teatrais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kasmet mini kaip asociacijos „Opera Europa“ narys.

Netrūko progų nustebinti

2022-ieji prasidėjo nuo tradicinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncerto, skirto Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos (sausio 15 d.). Koncerto programa „Marių pasakos“, kurioje skambėjo pirmąkart KVMT simfoninio orkestro atliekamos Anatolijaus Liadovo ir A. Dvoržako simfoninės poemos bei Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“, dar kartą patvirtino nepaprastai išaugusį vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujamo orkestro meninį lygį ir potencialą.

Pavasarį pirmą kartą buvo surengtas koncertas „Tautų muzika“, kuriuo norėta atkreipti dėmesį į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno kolektyvų tarptautiškumą. Kone ketvirtis Muzikinio teatro darbuotojų – atvykėliai iš kitų šalių, tad norėta publikai pristatyti jų atstovaujamų kraštų kultūrinę paletę. „Tai puiki proga ne tik mūsų publiką supažindinti su kitų šalių muzika ir kultūra, bet ir įvairiapusiškiau atsiskleisti mūsų darbuotojams. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas, o mūsų kolektyvas ir toliau pildosi naujais atvykėliais iš vis egzotiškesnių šalių, tad programa „Tautų muzika“ taps tradicija“,- sako L. Vilimienė. „Tarp ilgamečių, publikos pamėgtų projektų galiu paminėti ir Tarptautinei šokio dienai (balandžio 29 d.) skirtą, pavasarį trečiąkart surengtą projektą „Dėmesio! Baletas“. Jo metu Muzikinio teatro baleto trupės nariai kviečiami kurti ir publikai pristatyti choreografines miniatiūras: ne tik patys kurti choreografiją, bet išmėginti scenografo, kostiumų, šviesų dailininko profesijas. Praktika parodė, kad turime daug neatskleistų talentų, o du iš nuolatinių projekto dalyvių – Daria Verovka ir Yanas Malaki –jau pasižymėjo minėtame „Donos Kichotės“ pastatyme“.

Gastrolės pakylėja

2022-uosius vainikavo choreografo Martyno Rimeikio sukurto šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ gastrolės Poznanės Stanislavo Moniuškos vardo Didžiajame teatre. „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Padėkos kauke“ apdovanoto, prancūzų kultūros kanale „Mezzo TV“ rodyto spektaklio bilietai buvo išpirkti gerokai anksčiau, nei jis pasiekė Lenkiją. „Publika mus labai šiltai sutiko, domėjosi ne tik šiuo pastatymu, bet ir plačiau šiuolaikine Lietuvos kultūra. Tad jaučiamės pakiliai – lyg Lietuvos kultūros ambasadoriai, pristatę kitos šalies žiūrovams tai, kas Lietuvoje sukurta geriausio“,- džiaugiasi Muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė. Šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ tapo ir gastrolių Lietuvoje lyderiu, nes pradžiugino Tauragės muzikos ir Plungės Mykolo Oginskio festivalių žiūrovus.

2022 m. rudenį KVMT kolektyvai aplankė daugybę šalies miestų. Spalį Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiose skambėjo Charles‘io Gounod „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“. Lapkričio mėnesį Kaune pristatyta Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Gruodį po didžiausias šalies scenas – Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno – arenas keliavo nepaprastos sėkmės sulaukęs Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“.

Didžiuojamės kolegomis ir jų kūriniais

Už reikšmingiausius darbus ir nuopelnus teatro menui Klaipėdoje kuriantiems teatralams įteikus „Padėkos kaukes“ paaiškėjo, kad teatro meno kūrybine komanda tituluota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjų komanda už vienaveiksmius šokio spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, o nominacija „Už nuopelnus teatro menui“ skirta solistui Šarūnui Juškevičiui. Operos solistė Lina Dambrauskaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi“ už Mari vaidmenį G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).

Laukiama rekonstrukcijos finalo

Tikimasi, kad šiemet bus baigti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato atnaujinimo darbai, kuriuos atlieka generalinis rangovas „Infes“. Jau įrengtas pastato konstruktyvas, atlikta didžioji dalis fasado darbų. Pastato viduje šiuo metu atliekami inžinerinių sistemų įrengimo darbai, įrenginėjimas didžiosios žiūrovų salės akustinis kiautas. Tuo pat metu taupant laiką montuojamos reikalingos scenos technologijų sistemos.

„Muzikinis teatras yra sudėtingiausias teatro tipas: čia veikia orkestras, choras, šokėjai, solistai, tad visos inžinerinės sistemos turi tiksliai sąveikauti laike ir erdvėje. Muzikiniame teatre ypač svarbūs akustikos niuansai, čia turi būti efektyvi, tačiau negirdima vėdinimo sistema, nepriekaištingai veikti scenos mechanizmai su trimis aukštyn-žemyn 10 m amplitude judančiomis platformomis“,- pasakoja Muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Naglis Stancikas.

Naujajame priestate atsisakyta senosios architektūros – jis taps moderniu statiniu, tūriu bei masteliu ryškiai kontrastuojančiu su senaisiais pastatais. Čia įsikurs dvi žiūrovų salės. Suprojektuotos masyvios stiklo plokštumos, banguojantis dinamiškas stiklo pluošto betono fasadas, o tai nulėmė sudėtingus monolito darbus: daug laužtų, ovalių formų, masyvių konstrukcijų. Plokštės KVMT pastatui pagal projekte numatytų išlenkimų matmenis specialiai gamintos užsienyje. Išlikusioje senojo pastato dalyje svarbiausiu akcentu tapo antrajame aukšte įrengta Kolonų salė, kuri darniai susijungė su holu, esančiu naujajame priestate.  Didžiausio dėmesio ir profesionalumo reikalauja Didžiosios žiūrovų salės įrengimas. Tai sudėtingos formos apie 19 m aukščio patalpa, išgaubta visomis kryptimis, su specialiais laiptais, turinti kelis šimtus skylių iš apačios įrengiamam tyliam vėdinimui.

Mes išvien su Ukraina

Praėjusieji metai visiems atnešė ir naujų skaudžių patirčių. Vasarį Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą palietė visą pasaulį, o Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – tiesiogiai. „Kaip žinia, mūsų teatre dirba daug ukrainiečių, ypač daug jų KVMT baleto trupėje. Netikėtai prasidėjus karui, dalis mūsų baleto trupės narių buvo Kyjive. Grįžti iš karo apimtos šalies pavyko tik merginoms, o trys baleto artistai dėl visuotinės mobilizacijos negalėjo išvykti. Devynis mėnesius vyko intensyvus susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, kasdienis moralinis palaikymas, situacijos stebėjimas, o visai neseniai įvyko tai, ką galima vadinti tikru kalėdiniu stebuklu. Mūsų baleto trupės nariai ukrainiečiai grįžo ir jau šoka spektakliuose! Buvo surengti koncertai, kurių metu surinktos lėšos, tarpininkaujant labdaros ir paramos fondui „Baltijos impresijos”, pervestos Ukrainiečių kultūros ir švietimo centrui „Rodyna“ teikiančiam pagalbą nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Vyko daug Ukrainai palaikyti skirtų renginių: kovo 30 d. - koncertas „Už taiką ir laisvę“ Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose, balandžio 18 d. - koncertas „Vilties pergalė“ Klaipėdos šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, gegužės 1 d. - koncertas „Sveika, Taikos karaliene“ Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčioje, gegužės 15 d. - koncertas „Sveika, Taikos karaliene“ Palangos švč. M. Marijos Ėmimo  dangų  bažnyčioje. KVMT renginiuose buvo pakviesti dalyvauti Ukrainos atlikėjai, tad rugpjūčio 5- 6 dienomis R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ spektakliuose ir rugpjūčio 7 d. Gala koncerte - dainavo operos solistas Taras Shtonda (Ukraina). Prisidedame kuo galime ir nekantriai laukiame pergalės!“,- pasakoja vadovė L. Vilimienė.

KVMT inform.

Savaitgalį pristatytas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, diriguojami vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistai Rita Petrauskaitė, Mindaugas Rojus ir Šarūnas Šapalas atliko įspūdingą programą, kurioje skambėjo svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika.

Mintis ir jausmus paveikęs koncertas

Anot muzikologės, profesorės Daivos Kšanienės, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 – mečiui Muzikinis teatras parengė solidų, ilgaamžę šio krašto muzikinės kultūros vystymosi istoriją atliepiantį akademinį renginį – aukštosios muzikos koncertą. „Turint galvoje šiandieninę, kruvino karo siaubu paženklintą būtį, suprantant, kad muzika savo poveikio bei dvasinės įtaigos dėka, yra galingas, mintis ir jausmus veikiantis substantas, šis koncertas tapo vienu ryškiausių svarbiosios Klaipėdos krašto dienos akcentų“,- sako profesorė. 

„Puikus koncertas visomis prasmėmis: gerai sudėliota koncentruota programa, tiek idėjiškai, tiek dramaturgiškai; sukurta pakili, šventiška, tačiau be pompastikos atmosfera. Meninė kokybė taip pat aukšta, itin „išaugo“ Muzikinio teatro orkestras. Naujos kokybės lygį jis ypač pademonstravo atlikdamas M. K. Čiurlionio "Miške". Džiugina vyriausiojo dirigento maestro Tomo Ambrozaičio darbas“,- akcentavo muzikologė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Laima Sugintienė.

Pasak filosofo Arvydo Juozaičio, parašiusio libretą istorijų operai „Klaipėda“, kurios premjerą išvysime vasarą elinge, koncertą „Lietuviais esame mes gimę“ galima vadinti ypatingos šviesos švente: „Muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio, pranešėjai, spalvinis scenos sprendimas – viskas buvo aukščiausios kokybės. Atlikti rečiausi muzikiniai kūriniai, nuskambėjo ir atliekami pirmą kartą. Visa tai suteikė žmonėms ir Klaipėdos kultūrai nepakartojamos istorinės akimirkos pajūtį!“.

„Dėkoju už nuostabias jaudinančias akimirkas. Didžiulis pasididžiavimas kūrėjais ir kūrinių atlikėjais“,- rašė Irena Baltiejienė.

„Šių dienų kontekste būti lietuviu, kalbėti savo kalba ir turėti taikų dangų virš galvos - didžiulė vertybė. Lietuvybės puoselėjimas, savo indentiteto, kalbos, tradicijų, kultūros saugojimas ir vystymas - didžioji mūsų visų užduotis“,- sako koncerte dainavusi Muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė.

Daug grožio tiesų

Sausio 14 dieną muzikos gerbėjams pristatytas iškilmingas koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui sujungė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą ir chorą, diriguojamą vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistus Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų ir Šarūną Šapalą. Programoje skambėjo svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika. Publiką sužavėjo lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) sukurtos simfoninės poemos „Miške“ (1900–1901) atlikimas.

Koncerto ekskliuzyvas - ypatingai Klaipėdos krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusio Stasio Šimkaus (1887–1943) retai atliekamos simfoninės poemos „Nemunas“ ištrauka. „Talentingieji teatro solistai R. Petrauskaitė (sopranas), M. Rojus (baritonas) padainavo ir nuostabias, visų mylimas S. Šimkaus harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Tamsioj naktelėj“ ir „Anoj pusėj Dunojėlio“ bei  jautriąją, melodingąją „Kur bakūžė samanota “(ž. P. Vaičaičio). Klausydami šių talentingų miniatiūrų, galėjome prisiminti S. Šimkaus žodžius: „Kukli sielos gelmėse gimusi dainužė trumpai valandėlei gali mums atskleisti daug didžiojo grožio tiesų“. (Nespausdinti S. Šimkaus dienoraščiai).“,- primena profesorė D. Kšanienė. Istorinei progai skirtoje programoje neapsieita ir be kitos populiarios S. Šimkaus dainos – patriotinės giesmės chorui „Lietuviais esame mes gimę“, tapusios ir visą koncerto programą įvardijančiu šūkiu.

Nekantriai laukiame premjerų

Klaipėdos šiandienos laikotarpį koncerte atstovavo nauji Klaipėdoje gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozitorių kūriniai. „Nekantraudami laukėme talentingos, produktyvios, plačiai žinomos kompozitorės L. Narvilaitės kūrinio ištraukos iš kelių autorių kuriamos istorijų operos „Klaipėda“, kurios premjera įvyks šų metų vasarą. Intriguojantį fragmentą atliko KVMT choras (chormeisteris V. Konstantinovas), orkestras, solistai R. Petrauskaitė ir Š. Šapalas. Kompozitorius V. Konstantinovas taip pat yra vienas iš būsimos operos „Klaipėda“ autorių, tačiau koncerte girdėjome kitą, pirmą kartą atliktą, jo veikalą – 2022 m. sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė“. Maestro V. Konstantinovas puikiai pažįsta Mažosios Lietuvos liaudies dainas, jų savybes, yra sukūręs ne vieną kompoziciją, remdamasis šio krašto dainų motyvais, tad neabejotina, kad ir šis kūrinys gražiai įsilies į Klaipėdos krašto dienos atmosferą ir bus pamėgtas publikos“,- sako D. Kšanienė.

Vokiškąjį Klaipėdos krašto kultūros dėmenį priminė koncerto pabaigoje KVMT simfoninio orkestro ir choro atliekta Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ (1935–1936) pirmoji dalis „O Fortuna“. Šis kūrinys anonsavo vasarą vyksiantį III-iąjį Klaipėdos festivalį, kuriame numatoma kantatos sceninio pastatymo premjera Klaipėdos elinge.

DKFOTO nuotr.

55-erių Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto Cirkuny kaimo, kuriame iki karo gy­veno šeši tūkstančiai žmonių. Moteris tuo pačiu buvo vienintelė, kuri į blok­notą kasdien užsirašinėjo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vie­nin­telė, gelbėjusi nuo bado išvykusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny kaimo okupacija, prasidėjusi jau pirmąją karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų liko sugriauti arba suniokoti. Taip atsitiko todėl, jog per Cirkuny kaimą, nutolusį 5 kilometrus nuo Charkivo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Tačiau didžiausi griovimai pra­sidėjo Ukrainos kariams per­ėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kuomet atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia ėmė griauti svarbiausius pastatus šioje bei gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fab­rike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos ko­men­danto valandos bei lekian­čių bombų ir kasdien gamino bei nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims bei 27 katėms. Moteris savo kieme iki karo irgi laikė po kelis  gyvūnus, o per rusų okupaciją jos sodyba ir troba buvo tapusi keturkojų prieglauda.

„Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir virtas bulvių lupenas“, – sakė Svet­lana. 

Moteris teigė kitko jiems pasiūlyti negalėjusi, nes parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus ėmė vežti vėliau. 

Nešdama maistą gyvūnams S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, toliau eidavo pas keturkojus. 

Svetlana teigia nepatyrusi nė mažiausio sužeidimo, tačiau jai iš šulinio besemiant vandenį, kurį ruošėsi nešti gyvūnams, atlėkusi bomba išvertė dalį jos namo sienos ir nuplėšė stogo kampą.

„Dabar žmonės sako, jog be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama keturkojus. Bet jeigu būčiau to nedariusi ir sėdėjusi troboje, bomba mane būtų užmušusi. Gal Dievas manęs pasigailėjo už rūpestį gyvūnais“, – svarstė moteris. 

Dvi Svetlanos dukros ragino mamą atvykti pas jas į Char­kivą, tačiau moteris sakė nenorėjusi palikti nei namų, nei gyvūnų. 

„Bombų nebijojau, bet vaikščiodama tuščia gatve, po sugriautus kiemus neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtąjį kaimą niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – apgailestavo moteris. 

Ji kasdien į sąsiuvinį užsirašinėjo, kiek bombų atlekia į kaimą, o tai esą darė norėdama žinoti, kuri bus paskutinė. Iš pradžių per parą bombų priskaičiuodavo po 15, vėliau – 30, o dar vėliau – net po 90. Ta, kuri apgriovė jos namą, esą buvo 2025-oji, o iš viso priskaičiavo kiek daugiau, nei 6000...

Moteris ir dabar šeria daugybę svetimų šunų bei kačių, nes tik keli kaimynai grįžo į sugriautą kaimą ir pasiėmė savo keturkojus.

„Tokia jau gimiau – nuo vaikystės negalėjau abejingai praeiti pro benamius gyvūnus ir tempdavau juos namo. Myliu viską – gamtą, gyvūnus, žmones ir ypatingai mažus vaikus, todėl verkiau, kai okupantai susprogdino mokyklą. Manau, karai vyksta dėl to, jog dalis žmonių myli tik save, o reikia mylėti visus. Visuomenėje negali būti benamių žmonių, o tuo labiau – gyvūnų, nes jei mes, žmonės, juos prijaukinome, tai privalome jais ir rūpintis“, – sakė bebaimė gelbėtoja.

Kitoje gatvės pusėje gyve­nan­ti Svetlanos kaimynė 50-me­tė

Liuba Vid­rihan per okupaciją irgi liko kaime, bet šis sprendimas padarė ją neįgalią. Moteris nebevaldo vienos pėdos ir jaučia nuolatinius skausmus stubure bei nugaroje, nes joje liko skeveldrų, kurios susmigo, šalia sprogus bombai.

„Ji atskrido į kaimynų kiemą, o aš tuo metu laisčiau darže cukinijas. Sprogimo sukelta smūgio banga mane pargriovė ir kontūzijo, mažai ką pamenu“, – pasakojo Liuba.

Valytoja dirbusi ir su vyru suvirintoju nedideliame namelyje gyvenusi moteris neslepia, jog per okupaciją maisto labai trūko. Kartu su 16 ir 23 metų dukromis bei vyresniosios sužadėtiniu esą ištisas dienas valgydavo vien sriubą, virtą kieme ant laužo iš per žiemą užsilikusių daržovių. Iš įvairių kruopų moteris šeimai kepė ir kažką panašaus į duoną bei kasdien melsdavosi, kad greičiau baigtųsi karas. Dabar situacija, moters teigimu, yra geresnė nei per okupaciją, bet irgi nelengva: kaime vis dar nėra elektros, neveikia nė viena parduotuvė, be to, abu sutuoktiniai neturi darbo ir tenka maitintis iš savanorių atvežamų maisto paketų. 

„Bet mūsų kariams fronte dar sunkiau. Turime iškęsti viską, svarbu, kad būtume laisvi“, – sakė L. Vid­ri­han.

Dar vienas S. Sliusarenkos kai­mynas, 66-erių Nikolajus Griš­ko, okupacijoje išbuvo tik dešimt dienų, tačiau teigė patyręs tokių baisių išgyvenimų, jog abu su žmona Nadežda net pasiligojo: vyrui ėmė drebėti ranka, o žmonai pakilo kraujospūdis, prasidėjo nemiga.

„Žmona labiausiai baimin­davosi bombų ir po kiekvieno sprogimo krūpčiodavo. Nu­tarėme nešdintis iš kaimo, norėjome vykti į neužimtą Uk­rai­nos pusę, bet okupantai ne­­leido. Tad neliko kito pasirinkimo, kaip trauktis į Rusiją“, – pasakojo Nikolajus.

Vyriškio teigimu, į jo kiemą atsibeldę okupantai patys paragino bėgti į Rusiją, gąsdindami, jog priešingu atveju visi žus, mat per Cirkuny kaimą eina fronto linija.

„Daug nebesvarstėm, o kai bomba pataikė į tvartą, nuo smūgio išdužo namo langai bei sueižėjo stogas, nutarėme pasitraukti. Tiems, kas neturėjo automobilio, buvo pasiūlyta lipti į specialiai atsiųstą autobusą“, – pasakojo N. Griško. 

Rusijoje bėgliai esą buvo priimti rūpestingai, jiems išmokėta dvigubai didesnė pensi­ja nei Ukrainoje. At­vykėliai ga­vo mai­s­to, telefono korteles, o į atidarytas bankų sąskaitas esą kiekvienam buvo perves­ta po 10 tūkst. rublių, kas tolygu 140 eurų. Iš pradžių bėg­liai apgyvendinti pionierių sto­vyklose pasienio mieste Bel­go­ro­de. Vėliau buvo pervežti į Sta­re Jaskole gyvenvietę 200 km už Belgorodo. Bet paaiškėjus, kad atvykėlius planuojama ilgam įkurdinti Ru­­sijos gilumo­je, N. Griško su žmo­na nusprendė grįžti atgal į Uk­rainą. Taip daryti juos ragi­no ir internetu susisiekę vaikai. Į Uk­rainą sutuoktiniai vyko per Bal­ta­ru­siją, Latviją, Lietuvą ir Len­ki­ją. Į Charkivą jie atvyko vasaros pradžioje, bet į vos už 10 km esantį Cirkuny kaimą buvo leista atsikraustyti tik po trijų mėnesių. 

Kaimas buvo išvaduotas gegužės pradžioje, tačiau traukdamiesi okupantai užminavo teritoriją, ir Ukrainos kariams prireikė daug laiko nukenksminti minas. O ir dabar kaime reikia vaikščioti tik gatvėmis bei šaligatviais, į pievas ir pamiškes eiti draudžiama – gali būti minų.

„Gerai, kad esu ūkiškas ir nebuvau išmetęs langų mediniuose rėmuose. Grįžę su žentu vėl juos įstatėme, užtaisėme skyles stoge, tad sušalti neturėtume“, – vylėsi vyriškis.

N. Griško teigė negalintis suprasti, kodėl okupantai užminavo sporto aikšteles, namų laiptines, kiemus, nes juk taip nekariaujama su gynėjais, bet siekiama žudyti civilius.

„Esu rusakalbis, kaime visi šnekame rusiškai, todėl nei aš, nei kaimynai nesuvokiame tokio Maskvos karių žiaurumo. Tai nežmoniška, barbariška“, – sakė N. Griško.

Vyriškis aprodė skeveldrų suvarpytą namą, apgriautą tvartą bei išverstą sodybos tvorą ir teigė, jog pavasarį su žentu viską atstatys.

„Iškęsim visas negandas, esame stiprūs ir kantrūs, tačiau to, ką mums priešai padarė, nepamiršime niekada ir nelinkime niekam patirti“, – sakė pensininkas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Aukso vainiko“ konkursą 2005 m. inicijavo Lietuvos nacionalinis kultūros cent­ras. Šis prestižinis apdovanojimas skiriamas tradicinio meno meistrams už liaudies vaizdinę (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomąją (tekstilė, keramika, taikomieji medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, pynimas iš vytelių, margučių, sodų, verbų kū­ri­mas ir kt.) dailę bei kryždirbystę (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėles ir kiti tradicinės formos paminklai).

Parodos-konkurso tikslas – palaikyti gyvybingas lietuvių liaudies meno tradicijas, skatinti kuo daugiau liaudies meistrų įsitraukti į kūrybinę veiklą, pristatyti ir populiarinti jų kūrinius, įvertinti bei pagerbti talentingiausius kūrėjus.

Šiemet finalinis renginys ir geriausių tautodailininkų apdovanojimai vyko Gelgau­diš­kio dvare (Šakių r.).

Respublikiniame konkurse „Aukso vai­­nikas 2023“ dalyvavo 28 liaudies meistrai iš visos

Lietuvos. Šilališkis tau­to­dai­li­ninkas Alfonsas Maulius apdovanotas trečios vietos diplomu bei mažuoju Aukso vainiku.

Geriausiu vaizduojamosios dailės meistru pri­pažintas Gintautas Akstinas (Alytaus apskritis). Geriausio taikomosios liaudies dailės meistro vardas atiteko tautinių kostiumų suvalkietiškų prijuosčių audėjai Janinai Bla­žie­nei (Marijampolės apskr.). „Aukso vainiku“ pasipuošė ir kryždirbys Andrius Bieliukas (Ma­rijampolės apskr.).

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro 

scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS nuotr.: A. Maulius su žmona; tautodailininko kūriniai

Sausio 18 d., 18.30 val., prieš Zigmaro Liepinio operą „Paryžiaus katedra“ (Žvejų rūmuose) pirmą kartą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijoje bus iškilmingai suteikti teatro emeritų vardai. Jais taps ilgamečiai Muzikinio teatro solistai Jadvyga Grikšienė ir Viačeslavas Tarasovas.

„Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijoje - tai bus ypatinga diena, nes tądien gims nauja ir labai prasminga tradicija – garbingo teatro emerito vardo suteikimas ilgamečiams teatro kolektyvo nariams. Emerito vardas – tai profesinės veiklos įvertinimas, skiriamas už ypatingus nuopelnus Lietuvos menui ir kultūrai. Džiaugiamės, kad galime pasveikinti ne vieną kūrybines aukštumas pasiekusį kolektyvo narį, įvertinti jų indėlį ir ilgametį nuoširdų atsidavimą prakilniai profesijai. Didžiuojamės, kad garbingi emerito vardai bus suteikti teatrui daugybę dešimtmečių paskyrusiems solistams J. Grikšienei ir V. Tarasovui“, –  sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Emerito garbės vardo suteikimas teatrų bendruomenėje – retas reiškinys, šis statusas labiau sietinas su akademine bendruomene, dvasininkija. Vis dėlto emeritų menininkų – ne tik solistų, bet ir dirigentų, režisierių, net vadybininkų – esama Niujorko Metropolitano operoje, Prahos ir kituose teatre. 2013 m. pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje teatro emerito garbės vardas buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Virgilijui Noreikai.

Spektaklis stebins ir debiutais

Opera-melodrama „Paryžiaus katedra“ sausio 18-ąją į pragaištingų meilės jausmų upę panardins geriausius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro  solistus ir kviestinius atlikėjus. Solistė Rita Petrauskaitė įkūnys vieną mylimiausių savo vaidmenų - Esmeraldą, scenos džentelmenas Edmundas Kučinskas taps Kvazimodu. Klausysimės romantiškųjų Valdo Kazlausko (Frolo) ir Kęstučio Nevulio (Grenguaro), nuoširdžiosios Loretos Ramelienės (Giudulės). Nekantriai laukiame debiutų: solistas Eimantas Bešėnas pirmą kartą dainuos Febo partiją, Ernesta Stankutė - Flerdelisės, o Farshad Abbasabadi - Žibrono. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas dirigento Giedriaus Vaznio.

Eimantas Bešėnas nuo 2023 m. sausio - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Jis studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Algirdą Janutą bei prof. V. Noreiką, kur įgijo bakalauro (2017 m.) ir magistro diplomus (2019 m.) bei pedagogo kvalifikaciją. Stažavosi Madride (Ispanija). Dainininkas bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos orkestrais ir kameriniais ansambliais, Lietuvoje ir svetur atlikdamas įvairaus žanro vokalinę muziką – nuo senosios estrados, lietuvių kompozitorių bei užsienio klasikų kūrinių iki operos. Operos scenoje E. Bešėnas debiutavo dainuodamas teatro „Vilnius City Opera“ pastatymuose, kur sukūrė Jauno filistino vaidmenį C. Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“ (2017) ir Čaplickio vaidmenį P. Čaikovskio vaidmenį „Pikų damoje“ (2019). Nuo 2021 m. E. Bešėnas dirba vokalo pedagogu Vilniaus mokytojų namų mišriame chore „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Kaveckas).

Esmeralda ir Kvazimodas

„Esmeralda iš „Paryžiaus katedros” – vienas mylimiausių mano vaidmenų. Z. Liepinio sukurta muzika įtraukia ir užburia savo įtaigumu ir paslaptimi. Vos pasigirdus pirmiesiems orkestro akordams pasineriu į gūdžiuosius viduramžius. Kiekvieną kartą atlikdama savo partiją dainuoju jautriai išgyvendama herojės jausmus.

„Paryžiaus katedra” vėl ir vėl įtraukia į savo pasaulį, pilną aistrų, meilės, neapykantos, keršto ir mirties. Labai džiaugiuosi ir laukiu susitikimo su Z. Liepinio muzika, kuri užburia mus visus“, – sako solistė R. Petrauskaitė. 

Džentelmeniškasis scenos riteris E. Kučinskas nuo paauglystės svajojo ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Ir būtent Kvazimodą – pagrindinį Victoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“ veikėją. Populiaraus dainininko svajonę išpildė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

„Kvazimodo arijos – efektingos. Nebandau jų atlikti tradiciniu operiniu balsu, dainuodamas prisilaikau lengvo pop rock stiliaus. O pagrindinį dėmesį scenoje skiriu jausmui. Geriau tegu tobulai nesuskambės kuri nors nata, tačiau neleisiu žiūrovui suabejoti Kvazimodo meile“, – akcentuoja E. Kučinskas.

Dainininkas įsitikinęs, kad meilė – tai žmogaus motyvacija gyventi, variklis, vedantis mus į priekį, skatinantis siekti kilnių tikslų, karjeros, žmogiškosios laimės... Ji nepavaldi amžiui ar socialiniam statusui. Kita vertus, meilė yra ir liga, o kartais kone apsėdimas.

Linkėjimus siunčia kompozitorius

„Paryžiaus katedra“ yra vienas mėgiamiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikos spektaklių. Operą sukūrė latvių kompozitorius Z. Liepinis (g. 1952) – vienas ryškiausių, net skandalingiausių šiuolaikinių Latvijos menininkų. Jos premjera Latvijos nacionaliniame operos teatre įvyko 1997-ųjų balandį. Už šios operos sukūrimą Z. Liepinis apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu, įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu. Klaipėdoje ši opera buvo pastatyta dar 2005 m.

Praėjusiais metais Klaipėdoje, minit kompozitoriaus 70 metų jubiliejų, Z. Liepinis prisipažino, kad buvo sužavėtas klaipėdiečių dėmesiu. Kompozitorius siunčia linkėjimus ir tikina, jog ilgas operos gyvavimas scenoje bei neblėstanti publikos meilė – jam pati gražiausia dovana.

„Kiekvienam autoriui labai malonu, kad jo kūriniai rašomi ne dūlėjimui stalčiuose, o yra atliekami ir mėgstami publikos. Antraip kam muziką rašyti?“ – sako kompozitorius.

Operos-melodramos sėkmę lėmė ne tik originali ir patraukli muzikinė operos kalba, bet ir XIX a. prancūzų romantiko V. Hugo romano ilgaamžiškumas bei šlovė. Įtaigi režisūra, nuoširdi artistų vaidyba sukrečia kiekvieną.

KVMT inform.

Vasario 4 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 10, 11, 15 d., 18.30 val., vasario 12 d., 17 val., – Agota Kristof „Premjera! Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Vasario 18 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 19 d., 12 val. ir 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego Karalienė“ (7+). Rež. Paulius Tamolė.

Vasario 24 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Vasario 25 d., 18.30 val., – Milan Marković Matthis „Labas Rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 26 d., 17 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

* * *

Kovo 4 d., 18.30 val., – pagal Stanisław Lem „Robotų pasakos“. Rež. Konrad Dworakowski.

Kovo 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai Kurios Erelių Rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Kovo 10, 25 d., 18.30 val., – Eduardo De Filippo „Kalėdos Kupjelų Namuose“. Rež. Povilas Gaidys.

Kovo 24 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 26 d., 17 val., – GINTARAS GRAJAUSKAS „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas.

Kovo 30, 31 d., 18.30 val., – Tadeusz Słobodzianek „Mūsų klasė“. Rež. Oskaras Koršunovas.

* * *

Balandžio 1 d., 12 val., – Milan Marković Matthis „Labas rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 1 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Balandžio 2 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“. Rež. Laura Groza.

Balandžio 6, 7 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Balandžio 13 d., 18.30 val., – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Balandžio 14 d., 18.30 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

Balandžio 16 d., 17 val., – Joanna Bednarczyk „Lost Lost Lost“. Rež. Michał Borczuch.

Balandžio 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Balandžio 23 d., 17 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Balandžio 26 d., 18.30 val., – Agota Kristof Premjera! „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Balandžio 28 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 29 d., 18.30 val., – Agata Duda – Gracz „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą (18+).

* * *

Gegužės 4, 5 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Gegužės 11 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 12 d., 18.30 val., – pagal Bertoldą Brechtą „Mama drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 13 d., 18.30 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Gegužės 14 d., 17 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. MĀRA ĶIMELE.

Gegužės 17, 18 d., 18.30 val., – Agota Kristof „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Klaipėdos dramos teatras

+370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt