Ūkininkų laukuose jau prasideda tręšimo sezonas. Įprastai mėšlavežis vykdavo rude­nį, tačiau dabar sezoniškumas išsiplėtė – per žiemą sukauptą mėšlą į žemę ūkininkai įterpia ir pavasarį. Išsiplėtė ir trąšų asortimentas: vandentvarkos įmonėms ieškant galimybių atsikratyti nuotekų dumblo, atsirado ūkininkų, sutinkančių juo tręšti savo laukus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.23

Artėjančias šv. Velykas turbūt jau kiekvienas jaučiame savo širdyse. Gražu, jog atsi­randa žmonių, kurie, įkvėpti šios dvasios, Velykas pasitinka, sukurdami šventę sau, savo bendruomenės nariams, o kartu – ir netyčia užklydusiems prašalaičiams.

Originalią akciją, lauk­dama šv. Velykų, surengė Gir­diškės kaimo bendruomenė, vadovaujama pirmininkės Lai­mos Skir­gailienės. Gir­diš­kės Švč. Mer­gelės Marijos Snie­­gi­nės baž­ny­čios tvorą puošia žaismingi velykiniai karpiniai: margučiai, kiškučiai.

Pasak Laimos, kuri bendruomenei vadovauja nuo praėjusių metų spalio, pirma mintis pagražinti miestelį jai kilo prieš Kalėdas – tuomet ant baž­nyčios tvoros buvo „išsirikiavę“ karpyti seniai besmegeniai. Dailės ir technologijų mokytoja dirbančiai Laimai fantazijos, žinoma, netrūksta, tad ir velykiniai karpiniai jos vaizduotėje gimė nesunkiai.

„Pati ieškojau medžiagos, be­je, ji klojama po grindimis, iš kurios galima karpyti, ruošiau le­kalus. Labai dėkoju bend­ruomenės moterims, mano pagalbininkėms Jo­lantai Valskytei, Stasei Bart­kienei, Nijolei Vai­či­kauskienei, Birutei Ga­­jaus­kienei, Stasei Mar­tusevičienei, ku­­rios ir karpė, ir klijavo, ir visaip kitaip stengėsi. Taip pat esu dėkinga ir parapijos klebonui kun. Vy­tau­tui Šiaudvyčiui, su kuriuo vi­sada randame bendrą kalbą, jaučiame jo pritarimą, geranoriškumą.

Bendruomenei vadovauju ne­seniai ir tikrai nemanau, kad nuveikėme daug – kitos bend­ruomenės nuėjusios jau labai toli. Reikia nemenkai pasi­steng­ti, bandant jas vytis“, – sa­kė pirmininkė.

„Smagu, jog parapijiečiai yra aktyvūs ir dirba drauge – vienas juk nieko nepadarysi. O ši­tokie darbai prilygsta staig­me­nai“, – džiaugiasi kun. V. Šiaud­vytis.

Upynos seniūnas, laikinai einantis ir Bijotų seniūno pareigas Ignas Gužauskis taip pat gyrė Girdiškės bendruome­nės pirmininkę už iniciatyvą bei veik­lumą ir teigė neabejojan­tis, jog tai paskatins ir kitus žmones už­siimti įdomia veikla.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pajūryje gyvenantis Julius Šerpetauskis – pastarųjų die­nų žvaigždutė. Šilališkis, grodamas klarnetu, pelno aukštus įvertinimus konkursuose. Jo mokytojas Algirdas Pet­raitis negaili auklėtiniui pagyrų, o mama Genovaitė sa­ko apskritai nesuprantanti, iš kur tas vaiko potraukis mu­zikai. 

Pradžia buvo sunki

Su 12-mečiu šeštoku Juliumi kalbėjomės po to, kai jis kartu su bendramoksliu Arnu iš Šilalės meno mokyklos tapo nugalėtojais respublikiniame dai­lės ir muzikos konkurse, skirtame Lietuvos valstybingumui.

Berniukas mokosi Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijo­je ir Šilalės meno mokykloje. Klar­netu, pasak jo paties, groja, nes patinka. Dar skambina pianinu, bet klarnetas – vis tiek artimesnis instrumentas. Nors pradžia nebuvo lengva.

„Pirmasis mano mokytojas A. Petraitis ir dabar mane tebemoko. Tik jis ir aš žinome, kiek teko paplušėti, kad valdyčiau instrumentą taip, kaip dabar. Esu dėkingas mokytojui, kad jis manimi tikėjo. O pradžia bu­vo labai sunki, mokytojas ne kar­tą ne tik guodė, bet ir ašaras šluostė. Ir štai po ilgo darbo man pavyko“, – didžiuojasi Ju­lius.

Darbštumas davė rezultatą

Mokytojo metodininko A. Pet­raičio klarneto klasėje J. Šer­petauskis mokosi nuo 2015 m. Iš pradžių mokėsi groti išilgine fleita, o nuo 2017-ųjų – klarnetu. Paskatintas mokytojo, berniukas prieš pusantrų metų pradėjo dalyvauti festivaliuose bei konkursuose.

„Julius yra ypač aktyvus ir stropus, kalėdiniams bei pavasario koncertams mokykloje paruošia po 4–5 kūrinius, dalyvauja ir savo gimnazijos, bendruomenės veikloje. Jis yra gabus ir jautrus mokinys. O tai svarbu, mokantis muzikuoti. 

Gaila, jog pandemijos metu ne­galime dirbti kontaktiniu bū­du, manau, kad pasiektume dar puikesnių rezultatų. Tačiau prieš akis dar dveji mokslo metai Ši­lalės meno mokykloje, neabejoju, kad Julius dar ne kartą garsins Šilalės vardą respublikiniuose konkursuose“, – giria savo auklėtinį pedagogas.

2019 m. J. Šerpetauskis dalyvavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir muzikos bei meno mokyklų bendrame projekte „Muzika kviečia kiekvieną“ ir XXIX Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų festivalyje „Vaikai ir muzika” Pla­teliuose. Tais pačiais metais iškovojo diplomanto vardą tarptautiniame medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų so­listų konkurse „Ventus musi­cale 2019“ Vilniaus Balio Dva­riono dešimtmetėje muzikos mokyk­loje. Pernai XXVIII Juozo Pakalnio respublikinio jaunų­jų atlikėjų pučiamaisiais ir mu­ša­mai­siais muzikos instrumentais konkurse Kauno Juo­zo Gruo­džio konservatorijo­je Julius laimėjo pirmąją vietą, o VIII Lie­tu­vos jaunųjų atlikėjų lietuviškos mu­zikos konkurse „Atlėk, sakale“ Alytuje – trečiąją. 

Šie metai taip pat jau pažymėti: res­pub­likiniame jaunųjų at­likėjų konkurse „Nau­jieji atradimai“ Ute­­nos meno mo­kykloje berniukas tapo trečios vietos laimėtoju, o respub­li­kiniame vai­kų ir mokinių dailės ir muzikos festivalyje-konkurse „Laisvė – tai kūrybos pradas“ Širvintų meno mokykloje pelnė laureato vardą. Šiame konkurse kartu su Juliumi dalyvavo ir šilališkis dailės klasės mokinys Arnas Ra­manauskas (mokytoja Ilona Venc­kienė). 

Šeimoje – trys muzikantai

Juliaus mama Genovaitė neslepia – sūnus nustebino ir ją pačią.

„Aš su muzika niekaip nesusijusi. Tiesa, mano mama jaunystėje grodavo armonika, bet daugiau muzikalumo genų mū­sų šeimoje nėra“, – juokiasi Ge­no­vaitė.

Moteris augina tris vaikus, Julius – vyriausias. Mamos nuos­tabai, mažieji irgi seka jo pėdomis.

„Julius norėjo mokytis groti saksofonu, bet Šilalėje neat­sirado tokios srities mokytojo. De­šimtmetė Melita susižavėjo mokytojos Dainoros Zlot­ni­kovienės griežimu smuiku ir pati panoro tuo užsiimti. Įstojo į Šilalės meno mokyk­lą, jau trečius metus lanko smuiko klasę pas mokytoją Lianą Bag­do­nie­nę. O septynerių Stasys Aidanas irgi mokosi groti fleita pas tą patį mokytoją A. Petraitį. Tad aš likau tik klausytoja ir aktyviausia jų gerbėja“, – sako Genovaitė.

Mama džiaugiasi, jog vaikai atsiskleidžia ne tik kaip muzikantai: Melita dar mokosi dailės, o Julius, nors šio dalyko ir nesimoko, vis tiek kuria savotiškus stebuklus. Štai šiemet iš sniego ir Gedimino pilį, ir baub­lį nulipdė. Ir net interjerą iš sniego sukūrė: baub­lio viduje pastatė kėdę, stalą, uždegė žvakę. Mama didžiuojasi, kad sūnus savo paauglystės azartą paverčia gražiais darbais. Beje, pernai Julius bu­vo pripažintas ir geriausiu Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijos mo­kiniu.

Meno mokykloje – visapusiškas ugdymas

Muzikos mokytojas A. Pet­rai­tis sako, jog klarnetas – vienas sudėtingiausių pučiamųjų inst­rumentų, ansambliuose dažnai atliekantis pirmojo smuiko funk­ciją. Jį sunku įvaldyti, todėl vaikams reikia didelių pastangų. 

„Visada mokinių tėvams akcentuoju, kad meno mokyk­la nė­ra būrelis. Mokydamasis čia, vaikas ugdosi visapusiškai. Mokslininkų įrodyta, jog muzikos instrumentą valdantys vaikai yra imlesni ir kitiems mokslams, jie išsivys­to gilesnius pojūčius – skonio, grožio, elgsenos, kultūros. Koncertuojant scenoje, išmokstama elgtis akademinėje aplinkoje. Be to, ir disciplinos, ir planuoti laiką jie išmoksta, nes lankyti dvi mokyk­las, dalyvauti renginiuose yra sudėtinga. Tad gyvenime jie tik­rai nepražūva. Todėl kviečiu visus vaikus mokytis muzikos“, – sako A. Petraitis. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

A. Petraičio ir J. Šerpe­taus­kio asmeninio archyvo nuotr.

Visi žmonės savo gyvenime patiria įvairiausių trau­mų – pradedant mėlynėmis ir baigiant rimtais, o kartais net mirtinais sužalojimais.

Apie vaikų ir jaunimo dažniausiai patiriamas traumas, jų rūšis bei prevenciją pasakoja Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokymo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Liuda Ciesiūnienė, o Palangos reabilitacijos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Darius Kurlys įvardija pagrindinius sužalojimus, pasitaikančius suaugusiesiems. 

Dažniausios vaikų traumos

Netyčiniai sužalojimai – vie­na didžiausių grėsmių Lie­tu­vos vaikų sveikatai bei gyvybei. Nors skirtingose amžiaus grupėse susižalojimų statistika skiriasi, visose jose pastebimos bendros tendencijos. Dažniausios mirtys nuo sužalojimų yra transporto įvykiuose patirtos traumos, skendimai, atsitiktiniai kvėpavimo sutrikdymai. O sunkiausius nemirtinus susižeidimus, kuriuos prireikia gydyti stacionare, labiausiai le­mia nukritimai, sąlytis su karščiu, apsinuodijimai, vaikai nukenčia ir nuo įvairių mechaninių įrenginių.

Sužalojimų priežasčių – daugybė

Vaikų traumas lemia daugybė aplinkybių, tačiau labai svarbu – supanti aplinka, vaikų bei juos prižiūrinčių žmonių elgesys. 

„Per pirmuosius gyvenimo metus vyksta intensyvus fizinis, intelektinis, emocinis vystymasis. Mažamečiai nėra savarankiški, neturi pakankamai žinių apie pavojų susižaloti ir kaip to išvengti, elgiasi spontaniškai, jiems didelę įtaką daro bendraamžiai. Daugelis pervertina savo gebėjimus, o paaugliai, jaunimas yra linkę labiau rizikuoti ir prasčiau suvokia galimas savo veiksmų pasekmes“, – teigia L. Ciesiūnienė.

Svarbų vaidmenį vaidina ir fiziniai skirtumai tarp vaikų bei suaugusiųjų. Pavyzdžiui, vaikai yra mažesni, dėl to kyla didesnė rizika būti nepastebėtiems. Jų oda yra plonesnė ir greičiau nudega, o kvėpavimo takai – mažesni ir siauresni, dėl to kyla didesnis springimo pavojus. Vaikų galva yra santykinai didesnė, todėl jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Vai­kų kūno paviršiaus ir tūrio santykis yra didesnis nei suaugusiųjų, dėl to kyla grėsmė prarasti skysčius, apsinuodyti.

Trys prevencijos priemonių grupės

Pasak L. Ciesiūnienės, suaugusieji turi suvokti, kad visi netyčiniai sužalojimai yra nuspėjami ir išvengiami: „Žinant sužalojimų aplinkybes, atliekant paprastus veiksmus, daugelis jų gali neįvykti“.

Sužalojimų prevencija yra veiksmai ar intervencijos, skirtos užkirsti kelią sužalojimams atsirasti arba sumažinti jų skaičių bei rimtumą. Svarbu nustatyti galimas grėsmes aplinkoje ir pakeisti aplinką ar elgesį. 

Prevencijos priemones galima suskirstyti į tris grupes: švietimą, inžinerines priemones ir teisės normas, o geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai visų grupių prevencija įgyvendinama kartu.

Švietimas apima priemones, kuriomis norima pakeisti visuomenės požiūrį ar elgesį. Tai vaikų saugaus eismo, saugaus elgesio vandenyje ir prie jo mokymas, paskaitos būsimiems tėvams, visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių vaikų ugdymo įstaigose, kva­lifikacijos kėlimas. 

Inžinerinės priemonės apima aplinkos pritaikymą, norint kuo labiau sumažinti pavojų susižaloti. Tai automobilinės kėdutės, kūdikių nešiok­lės, šalmai, alkūnių ir kelių apsaugos, specialūs varteliai laiptams, virtuvės zonai, židiniams, dūmų bei smalkių detektoriai, langų ribotuvai ir užraktai bei kt.

Trečia grupė – teisės normos – skirta užtikrinti tam tik­rą elgesį, nustatyti normas kasdieniame gyvenime ir užtik­rinti saugios aplinkos sukūrimą. Tai žaislų, kitų kūdikiams bei vaikams skirtų prekių saugos standartų nustatymas, žaidimų aikštelių įrangos saugos normų užtikrinimas, reikalavimas įrengti dūmų detektorius namuose, naudoti saugos diržus ir automobilines kėdutes, maudyklų reikalavimai bei kt. 

Garbaus amžiaus žmonių traumos

Kalbant apie suaugusiuosius, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas D. Kurlys teigia daugiausia susiduriantis su pacientais, patyrusiais šlaunikaulio ir stipinkaulio lūžius bei turinčiais peties sąnario pažeidimų, nes, krisdami ir bandydami atsiremti, žmonės neretai susižeidžia šį patį jud­riausią kūno sąnarį. 

Dėl susilpnėjusios regos ir klausos, sulėtėjusio judrumo,

lėtinių ligų bei kitų sveikatos problemų garbaus amžiaus žmonės priklauso didesnės rizikos grupei. Be to, nemaža dalis traumų įvyksta ir staiga apsvaigus galvai, o tam, pasak gydytojo, įtakos ga­li turėti per di­delis ar nesuderintas medikamentų vartojimas. 

„Būna, kai, negalvodami apie pasekmes, žmonės neatsakingai užsiima savigyda arba kreipiasi į gydytojus, norėdami išspręsti vieną sveikatos problemą, tačiau nutyli apie kitų vaistų vartojimą“, – įspėja gydytojas.

Jis taip pat primena, kad, siekiant sumažinti traumų skaičių, vertėtų reguliariai mankštintis, pasirinkti tinkamą avalynę, būti atidesniems lipant laiptais, keliantis iš lovos, vaikštant nelygiu grindiniu.

„Whiplash“ sindromas ir patarimai

Be viso to, labai dažnai suaugusieji (ir ne tik) patiria staigių botaginių kak­lo sumušimų, vadinamų „Whiplash“ (kirčio traumos) sindromu. Paprastai tokie pažeidimai įvyksta avarijų metu, kai net ir po nestipraus smūgio galva lyg švytuoklė staigiai pajuda į priekį. Iš pradžių tai neatrodo rimta problema, nes jokių išorinių ar vidinių pažeidimų nesimato. Bet po kurio laiko gali pradėti svaigti galva, skaudėti kaklą, tirpti rankos, atsirasti kitų nemalonių sveikatos sutrikimų. 

„Šios traumos gydymas yra nelengvas procesas, reikalauja daug jėgų bei pastangų. Todėl visuomet patariu žmonėms, įvykus net ir nestipriai avarijai, neskubėti taikiai išsiskirti, kadangi rimtos sveikatos problemos dažniausiai pasirodo tik praėjus kuriam laikui po konkretaus įvykio“, – sako gyd. D. Kurlys. 

Vyriausybė patvirtino paramos savarankiškai dirbantiesiems tvarką: iki 10,9 tūkst. eurų ją galės gauti tie nukentėję asmenys, kurie 2019 m. mokėjo gyventojų pajamų mokestį (GPM) – galės jį susigrąžinti. Pradėjus naują veiklą, subsidija sudarys 100 Eur. Paraiškas galima teikti nuo pirmadienio, kovo 29 d.

„Suprantame, kad ilgą laiką išbūti be pajamų tikrai sudėtinga, todėl šį kartą orientuojamės į individualiai dirbančius asmenis, kuriems tokia veikla yra pagrindinė. Ji per karantiną buvo suvaržyta ir ja užsiimantys asmenys liko praktiškai be jokių pajamų. Paramą tiesiogiai susiejome su sumokėtais mokesčiais, taigi kuo daugiau jų sumokėta, tuo parama bus reikšmingesnė“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Paramą galės gauti asmenys, vykdantys individualią veiklą, kuri įtraukta į Karantino metu ribojamų ir netiesiogiai ribojamų ūkinių veiklų sąrašą. Parama savarankiškai dirbantiems pagal pažymą asmenims bus susieta su 2019 m. apskaičiuotu GPM,  o dirbantiesiems pagal verslo liudijimą – su sumokėto nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio suma. Parama sieks 100 proc. apskaičiuotos ir (arba) sumokėtos GPM sumos, ne mažiau kaip 100 Eur ir ne daugiau kaip 18 minimalių atlyginimų (MMA) – tai sudaro beveik 11 tūkst. Eur. 

Jei veikla buvo vykdoma ir pagal pažymą, ir pagal verslo liudijimą, tuomet paramos dydis bus sumuojamas, bet taip pat negalės viršyti 18 MMA. Ši subsidija papildys šiuo metu individualiai dirbantiems asmenims Užimtumo tarnybos skiriamą kasmėnesinę 260 Eur išmoką.

Subsidiją galės gauti gyventojai, kurie individualiai ar su verslo liudijimu bus dirbę ne trumpiau kaip tris mėnesius per pastaruosius metus, o jų pajamos iš kitokios veiklos per 2019 m. neviršijo 12 minimalių algų (7284 Eur).

Paraiškas gauti subsidiją reikės pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemoje „Mano VMI“. Jos bus priimamos iki šių metų birželio 1 d. 

Paramą gali gauti visi, kurie yra įtraukti į apribotų veiklų sąrašą ir kurių pagrindinė veikla yra darbas savarankiškai pagal individualią veiklą arba verslo liudijimą.

Tačiau į ją negalės pretenduoti tie, kurie pernai uždirbo daugiau nei 3 MMA per mėnesį arba 36 MMA per metus, taip pat tie, kurie gauna pajamų iš kitų veiklų, pavyzdžiui, darbo užmokestį. Jei savarankiškai dirbantysis individualią veiklą vykdo pagal pažymą ir pagal verslo liudijimą arba pakeitė individualios veiklos vykdymo formą, skiriama viena subsidija, kuri skaičiuojama nuo bendros už 2019 m. apskaičiuotos GPM sumos (sudedamas apskaičiuotas GPM nuo individualios veiklos pajamų ir fiksuoto dydžio pajamų mokestis sumokėtas už įsigytą verslo liudijimą).

Šiai priemonei numatyta 20 mln. Eur iš antrojo paramos paketo, iš kurio teikiamos darbuotojų testavimo ir turgavietės mokesčio kompensacijos bei greitai startuosiančios subsidijos labiausiai nuo pandemijos nukentėjusioms įmonėms. Tinkamus finansuoti asmenis nustatys VMI, sudarysianti specialų sąrašą. Paraiškas vertins Lietuvos verslo paramos agentūra.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos inform.

Kuo mus nustebino pra­ėjusi savaitė? Ginčais dėl „AstraZeneca” skiepų? Gąs­­di­ni­mais apie trečiąją pandemijos bangą? Rieteno­mis dėl Genocido centro va­dovo ar dėl Trojos arklio – Stam­­bulo konvencijos? Ne, mus pritrenkė... Bet apie vis­ką iš eilės. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Vėl atnaujinta galimybė jaunoms šeimoms gauti pa­ra­mą pirmojo būsto įsigijimui regionuose. Socialinės ap­saugos ir darbo ministerija, kuruojanti pirmojo būsto jaunoms šeimoms subsidijavimą, primena, kad tokia ga­limybe galima naudotis nuo 2018-ųjų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Šilališkės Adelės Račkauskienės namuose, pačioje švie­siausioje vietoje – prie lango, stovi jos nuolatinė gy­venimo palydovė siuvamoji mašina. Devyniasdešimt trečiuosius einanti močiutė sako, kad mašina tarškėdavo ir šalia sūpuojant vaikų lovelę – šeimoje užaugo trys sūnūs bei dukra, ir kartais turbūt iki išnaktų sėdint prie siuvinio, nes rytoj kažkam svarbi gyvenimo akimirka ir reikia naujo drabužio...

Adelė gimė Kiaukų kaime, vaikystė prabėgo vaizdingose Akmenos pakrantėse. Ketverius metus netrumpą kelio gabalą lakstė į Kiaukų pradinę mokyklą, atsargiai dėliodama kojas ant siauro lieptelio, permesto per Noralio upelį. Visai gali būti, kad žaliuojantys Akmenos slėniai ir sidabru žvilgantis snieguotų klonių peizažas nuo mažens suformavo grožio pojūtį. O kur merginai jį įkūnyti, kad būtų ir širdžiai malonus darbas, ir pragyvenimo šaltinis? Tokiu gyvenimo keliu Adelė pasirinko siuvimą.

„Nuo mažo grožėdavausi gamta, patiko gražūs drabužiai. Nusivesdavo ma­ma į bažnyčią, tai aš, dar net ne paaug­lė, su pavydu žiūrėdavau į pasirėdžiusias paneles, o parėjusi sukdavau galvą, kaip reikėtų taip gražiai pasipuošti... Tėvai suprato tą mano potraukį, dar leido baigti penktą klasę kartu su broliu ir sese­ria“, – prisimena Adelė.

Būdama šešiolikos, mergina ėmė mo­kytis siuvimo, iš pradžių eidavo siūdama pas žmones. Paskui iš savo gimtojo kaimo išsikėlė gyventi į Šilalę, kur tėvai buvo pastatę namą. Jį, anot Adelės, užrašė jos vardu, nes buvo jau pilnametė, be to, dviejų namų tarybiniais laikais šeima turėti negalėjo. Šitame name kartu su Adele gyveno brolis su seseria, kurie lankė mokyklą Šilalėje. Kai jiedu suaugo ir išėjo, Adelė ten ir liko gyventi.

Tiesa, dėl mokymosi ji prisimena ir tokį faktą. Jau buvo praėję gal penkiolika metų po jos penktos klasės baigimo, kai mokytis sugalvojo būsimasis vyras.

„Nutariau ir aš pabandyti. Bet nuėjau gal tik kelias dienas – kur tau, viskas pamiršta. Taip mano mokslai ir baigėsi“, – pasakoja Adelė.

O siuvėja dirbti Šilalėje ji sako pradėjusi tokiame apleistame, be langų avariniame pastate, kuris kažkada stovėjo priešais bažnyčią – anot močiutės, jo jau seniai nebėra, ir jaunesni žmonės nebeprisimena, dabar ten yra gatvė.

„Siuvyklą rengėme dviese su tokiu vyru. Paskui pradėjo ateiti daugiau siuvėjų – dirbome net dvidešimt penkios. Ir su savo vyru čia susipažinau: jis grįžo iš kariuomenės ir prieš Kalėdas atėjo ieškoti darbo. Susipažinom, o balandžio mėnesį jau vestuves atšokom“, – prisimena Adelė.

Savo darbą senolė teigia labai mėgusi.

„Kai pamatuodavome klientę, ant kvi­to reikėdavo nupiešti ir modelį. Mėg­davau jį pakeisti, pagražinti, paįvairinti. Moterys labai džiaugdavosi, turėjau didelę paklausą. Siūdavau lengvus drabužius: sukneles, kostiumėlius. Nors esu pasisiuvusi ir paltų, ir vaikams visko. Kai gimė vaikai, man vienu metu net leido siūti namuose. Ant trobos kampo prikabino lentą „Moterų siuvykla“, tai aš ir vaiką palinguoju, ir pasiuvu. 

Paskui kai pastatė „buitinį“ (buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą), perėjau dirbti ten, buvome penkios siuvėjos. Bene trisdešimt penkerius metus siuvėja dirbau, oi, daug esu prisiuvu­si“, – prisimena Adelė.

O siuvusi ji viską, kas ant kūno velkama. Pati kitokiais drabužiais ir nesirėdo. O jeigu kartais, anot dukros Rasos, ką nuperki, tai vis tiek turi ką nors pataisyti, pasidaryti savaip.

Žinoma, nuo siuvinių likdavo visokiausių skiaučių. Naginga meistrė sugalvojo, kur jas panaudoti: kol Rasa buvo dar maža, skiaučių aplikacijomis puošdavo jos suknytes, sijonėlius, pagalvėlių užvalkalus.

„Skiautiniais susidomėjau dar dirbdama siuvykloje. Pradėjau nuo mažesnių staltiesėlių, pamažu tie rankdarbiai didėjo. Paskui atsirado įvairių dėvėtų drabužių. Nueidavau į turgelį ir grįždavau prisipirkusi glėbį visko, iš ko galima ką nors padaryti. Man taip yra: matau medžiagą, ir jau gimsta galvoje vaizdas. Atnešdavo jų ir pažįstamos, atiduodavo seserys – turiu dar daug. Labiausiai mėgdavau krempleną – jo būdavo įvairiausių ryškių spalvų, be to, ši medžiaga nerykšta, todėl patogu siūti. Išardydavau, išskalbdavau, išlygindavau, paskui imdavau derinti spalvas... Labai patinka, mano viskas su meile, iš širdies padaryta, nes jei nemyli – tai ir nedarai“, – pasakoja Adelė.

Įspūdingos Adelės darbo lovatiesės, užklotai, staltiesės.

„Derina, siuva ir kloja ant sofos – žiūri, kaip atrodo. Mūsų namuose nebandyk išmesti kokios nors medžiagos skiautės“, – įsiterpia į pokalbį duk­ra Rasa.

Jau surengta ne viena A. Račkaus­kie­­­nės darbų paroda: sūnaus sodybo­je Ali­jošiškėje, Šilalės bibliotekoje, Klai­­­pėdoje ir net Vil­niuje, o močiutės 90-me­čio proga vai­kai ir anūkai surengė didžiulę ekspoziciją Pagramančio re­gio­niniame par­ke. Pasak Rasos, „išeiti į žmones“ senolės darbams labai padėjo kraštietė iš Laukuvos Gražina Kriau­nevičienė, tad Adelė jai yra labai dėkinga.

93-ejų Adelė ir dabar nesiskiria su siuvimo mašina. Nors, sako, kartais sustirsta pirštai, o ir akis reikia patausoti, tačiau mielas užsiėmimas ima viršų. O ką padarysi, anot senolės, jeigu pamatai medžiagą, ir galvoje kūryba prasideda. Šiuo metu, sako močiutė, turi pradėjusi net penkis darbus. Ir namuose jų pilna: skiautinių raštai ant sofų, fotelių, neskaitant pagalvėlių, staltiesėlių, takelių.

Jais apdovanoti visi namiškiai, giminės, pažįstami, o draugių, nuliūsta senolė, nebeturi – visos jos amžiaus jau išėjusios Anapilin.

„Mano tėvukas 95-erių sulaukė, bet man turbūt tiek neišeis... Nuo koronos pasiskiepijau, gal ji nebeįkibs, be to, niekur nevaikštau. Bet kad nors neturėčiau kitų ligų...“ – svarsto Adelė.

Tačiau dukra sako, jog kuomet atšils, mama vėl tursens po kiemą. Jame – turbūt ne vienas praeinantis gatve yra pastebėjęs – pavasariais pražysta daugybė įvairiaspalvių tulpių, gausu kitokių gėlių. O rūpestinga močiutė, viena ranka pasiremdama į lazdelę, kitoje rankoje laistytuvu neša vandenį – visiems šiems augalams palaistyti. O gal ne taip gerai augs, jei ne pati tai padarys? Tad ir vėl viršų ima meilė grožiui, gėlėms, augalams, kurie ir pačiai jėgų duoda, nuotaiką kelia, ir nuo negerumų  širdį saugo.

Turtingos močiučių skrynios – austos, siūtos, siuvinėtos, nertos, megz­tos – išskirtinis lietuvių tautos paveldas, mūsų pasididžiavimas. Mums tereikia branginti ir vertinti darbščių, nagingų rankų su meile kuriamą grožį.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kovo 15-ąją pagaliau paskelbtas verdiktas baudžiamojoje byloje, kurioje Šilalės sa­vivaldybės tarybos narys „tvarkietis“ Arvydas Petkus buvo kaltinamas neblaivus su­kėlęs eismo įvykį. Incidentas užfiksuotas 2019 m. rugsėjį kaimo sodyboje „Du liūtai“. Apie tai pranešė kone visos žiniasklaidos priemonės, televizijose apie vietos politiko nuotykius sukosi ne vienas reportažas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės po­licijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai sėkmingai baigė tirti bylą dėl UAB „Šilalės vandenys“ traktorių, kurie buvo nurašyti kaip metalo laužas, neteisėto įregistravimo. Ikiteisminį tyrimą organizavusi ir jam vadovavusi Klaipėdos apygardos prokuratūra bylą kaltinamuoju aktu perdavė nagrinėti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmams.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.22