Jeigu būtų užduotas klausimas, koks yra vienas esminių juodosios arba pilkosios (sumaišančios faktus su melu) propagandos požymių, galėčiau gana drąsiai atsakyti – ciniškumas. Dėl šios priežasties propagandos naratyvų skleidimas gali būti smerktinas ir iš moralinio požiūrio taško, nekalbant apie kitus aspektus. Gal net daugiau – juodosios ar pilkosios propagandos sklaida pirmiausia turėtų būti vertinama kaip nemoralus bei atitinkamai nepriimtinas dalykas. Gana akivaizdu, jog tokios propagandos platintojams nėra nieko švento. Tai nesunku pamatyti, žiūrint tiek į naujausius, tiek į kiek senesnius priešiškos propagandos bei dezinformacijos naratyvus. 

Mirtis kaip „karšta bulvė“

Apžvelkime kelis pavyzdžius. Pra­ėju­­sių metų pabaigoje Lietuvą sukrėtė skaudi žinia – netikėtai mirė stilistė, nuomonės formuotoja vadinta Agnė Jage­lavičiūtė. Paaiškėjo, kad 42-ejų moters gyvybė užgeso dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Gar-

­saus asmens mirtis vi­sada pritraukia ypatingą medijų dėmesį, tačiau šia „proga“ nusprendė pasinaudoti ir įvairių melagienų bei propagan­dos naratyvų platintojai. Šiame kontekste pirmiausia būtina paminėti, kad nors COVID-19 pandemija, prieš kelis metus sukrėtusi visų mū­sų gyvenimą, iš esmės jau yra pasibaigusi, jos tema niekaip nesitraukia iš propagandos žinučių diskurso. Nepatikimi informacijos šaltiniai vis dar platina sąmokslo teorijas tiek apie patį virusą, tiek ir apie skiepus nuo jo. Savo akimis mačiau, kaip kai kuriuose gana gerai žinomuose propagandos šaltiniuose (iš tų, kurie reguliariai minimi viešose grėsmių Lie­tuvos nacionaliniam saugumui ataskaitose) A. Jagelavičiūtės mirtis akimirksniu buvo susieta su „skiepais nuo kovido“. Kaip „įrodymas“ prisimintas jos pačios įrašas iš socialinių medijų, kur ji savo pavyzdžiu ragino skiepytis nuo COVID-19 kitus žmones. Ati­tinkamose žinutėse be jokių įrodymų ar argumentacijos buvo daromos išvados, jog neva stilistę „pribaigė skiepai“... 

„Propagandos skleidėjai, kurdami sąmokslo teorijas, ciniškai savo tikslams naudoja nuo jos nepriklausančius įvykius".

Šiuo atveju mes turime prieš akis cinišką „karštos bulvės“ propagan­dos technikos panaudojimą. Gali­ma priminti, jog pati ši technika apibūdina propagandos gebėji­mą naudoti savo tikslams tikrus, ne­­išgal­vo­tus bei nuo propagandos sklei­dė­jo nepriklausančius įvykius. Ap­ta­ria­mame pavyzdyje tokiu įvykiu ta­po tragiška jaunos moters mirtis. Pro­pa­gandos skleidėjai tiesiog ciniškai pasinaudojo šiuo įvykiu kaip minėtos sąmokslo teorijos apie skiepus įrodymu. 

Reiktų paminėti, kad, deja, skiepai nė vieno žmogaus nepadaro nemirtingu. Jie tik padeda apsaugoti žmogų nuo vieno ar kito užkrato, sušvelninti galimas ligos pasekmes. Kita vertus, jokie faktai ar tiesos aspektai propagandai nerūpi, užtat „išvados“ daromos be jokio gilesnio pagrindo, o tai leidžia pakurstyti į tikėjimą sąmokslo teorijomis linkusių žmonių baimes.

Ciniškas melagienų paradas

Šiandien ciniškumo lydere galima vadinti Kremliaus propagandą. Pag­rin­dinė to priežastis, ko gero, yra tai, kad dabar jai dažniausiai tenka meluoti ir manipuliuoti informacija, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą. Karo lauke tradiciškai netrūksta skausmingų bei tragiškų įvykių. Be to, Kremliaus propagandai tenka gana sunki užduotis – pateisinti akivaizdžią Rusijos agresiją prieš savo kaimynę. Kitaip sakant, šios propagandos kūrėjai bando šokti aukščiau bambos, siekdami įtikinti (pirmiausia – pačios Rusijos gyventojus), kad juoda yra balta. Be ciniškų manipuliacijų tai, ko gero, iš viso ne­įmanoma padaryti. 

Vienu ryškiausių tokios propagandos pavyzdžių buvo Kremliaus informacijos šaltinių reakcija į atskleistus faktus dėl Rusijos kariuomenės nusi­kaltimų Bučos bei Irpinės miestuose šalia Kyjivo. Ieškodama pasiteisinimo, Kremliaus propaganda akimirksniu užteršė informaci­nę erdvę skirtingais, vieni kitiems prieštaraujančiais naratyvais. Ga­li­ma priminti kelis pagrindinius tokius teiginius – pagal vieną propagandos versijų, taikius žmones nužudė neva Ukrainos kariuomenė, prieš dar pasitraukdama iš minėtų miestų, pagal kitą – jokių žudynių iš viso nebuvo, o aukas esą vaizdavo pasamdyti aktoriai. Visas tas melas liejosi Kremliaus propagandos ir dezinformacijos šaltiniuose pakankamai lais­vai, nežiūrint į egzistuojančią informaciją bei įrodymus (įskaitant palydovines nuotraukas ir vaizdo stebėjimo kamerų įrašus), kurie leidžia gana tiksliai nustatyti, kada ir kaip buvo įvykdyti šie karo nusikaltimai bei kas konkrečiai už juos yra atsakingas. 

Toks atviras Kremliaus propagandos ciniškumas iš tikrųjų neturėtų stebinti. Labai panašiai Rusijos dezinformacijos priemonės 2014 m.

vasarą reagavo į civilinio reiso MH17, numušto virš Donbaso, tragediją. Faktiškai šiandien yra nustatyta, jog atsakomybė už šį nusikaltimą tenka Rusijos remiamiems separatistams (šį teiginį pa­tvirtina Nyderlandų teismo sprendimas, priimtas 2022 m. lapkričio 17 d. MH17 byloje). Gana pagrįstai galima kalbėti ir apie pačios Maskvos kaltę, nes būtent Ru­sija perdavė kovotojams priešlėktuvinę „Buk“ sistemą, iš kurios buvo padarytas lemtingas šūvis. 

„Manipuliacijoms žmonių sąmone neretai pasitelkiamos skaudžios tragedijos – tai parodo, jog propagandistai nesivadovauja nei siela, nei širdimi".

Ne­žiūrint į visa tai, iškart po trage­di­jos Kremliaus propaganda siūlė savo „įvykio versijas“, tarp kurių bu­vo ir gana netikėtų. Tai dėl tragedijos nuspėjamai buvo kaltinama Uk­­raina, tai kišama sąmokslo teorija, kad čia esanti Vakarų provokacija, siekiant apkaltinti Rusiją. Pagal šią Kremliaus propagandos versiją, lėktuvas turėjo būti prikimštas lavonų ir susprogdintas virš Don­ba­so regiono... 

Vėlgi belieka konstatuoti, jog kaip medžiaga manipuliacijai bu­vo pasitelkta tikra, skaudi tragedija, kuri, matyt, neliečia nei propagandistų širdies, nei sielos, nei proto, kurie tik šaltai vertina kiekvieną įvykį pagal jo tinkamumą panaudoti propagandos naratyvams kurti.  

Tikslas bet kokia kaina

Įdomu tai, kad kartais toks propagandos skleidėjų ciniškumas net gali apgauti. Mes esame linkę manyti, jog egzistuoja tam tik­ros ribos, kurių sveikos psichikos žmogus tiesiog negali peržengti. Tai kuria tam tikrą įdomų psichologinį efektą, kai asmuo gali priimti kaip tikrą gana absurdišką ar itin ciniškai sufabrikuotą pasakojimą, nes jis tiesiog negali patikėti, kad tokia jautria tema (pavyzdžiui, karo nusikaltimai, itin žiaurus smurtas, galiausiai – mirties tema) kas nors išdrįstų „juokauti“ ar manipuliuoti. 

„Jei sveiko proto žmogus supranta ribas, kurių negali peržengti, tai propagandistams jos neegzistuoja, jie gali manipuliuoti ir mirtimi, ir smurtu".

Deja, bet tiesa yra ta, jog propagandos kūrėjams ribos iš esmės neegzistuoja. Jų taktiką galima apibūdinti kaip tikslas bet kokia kaina. Tai, tiesą kalbant, galima pasakyti ne vien apie dabartinę Kremliaus propagandą. Nacių Vokietija ar Stalino laikų Rusija savo juodžiausius darbus irgi pridengdavo atviru bei cinišku melu. Todėl, stengiantis atpažinti propagandą, svarbu suprasti, kad jai iš tik­rųjų neegzistuoja jokie moraliniai barjerai. Greičiau netgi atvirkščiai – propaganda savotiškai išnaudoja mo­ralumo principus, iškraipydama tiesos ir gėrio sampratas, siekdama pateisinti žiauriausius nusikaltimus. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Nujaučiant artėjančią Vil­niaus knygų mugę, pra­ėju­si savaitė buvo pilna nau­jienų apie šviežiai išleistas knygas, premijas bei „kny­giškus“ ateities planus. O svarbiausia savaitės dalimi tapo Holokausto minėjimo renginiai, vykę vietose, kur Antrojo pasaulinio karo me­tais buvo įrengti žydų getai ir kt.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus surengė eiseną į Vilniaus mažąjį getą. Viliamasi, kad tai taps tradicija ir kasmet dėmesio bus skiriama vis kitai su Holokaustu susijusiai vietai. Tradiciškai minėjimai buvo rengiami visame pasaulyje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovas sako, kad svarbūs ne vien tik „Mes atsimename“ žodžiai, bet ir darbai, o minėti tarptautinę Holokausto dieną svarbiausia ten, kur holokaustas vyko. Tokių vietų ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje yra daug.

Praėjusios savaitės viduryje Tauragės Birutės Baltru­šai­­ty­tės viešojoje biblioteko­je pristatyta Šilalės krašto dainų kny­ga „Augin muni mažą“. Pa­žy­mėta, kad 2022-ieji buvo ypa­tingi folkloro ansambliui „Ve­ringa“ (vadovė Jolanta Ka­žu­kauskienė) – lapkritį ansambliui sukako 20 metų. Šis ansamblis Šilalės krašte gerai žinomas kaip vertingas folk­loro kultūros židinys, savo dai­nomis, šokiais ir pasakojimais pristatantis Šilalės kraštą. Bū­tent šia proga, bendradarbiau­jant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. Daiva Vyčiniene bei doc. Evaldu Vy­činu, ir išleista knyga Šilalės krašto dainos „Augin muni mažą“.

Sausio 23-iąją – rašytojos Ie­vos Simonaitytės gimimo dieną – Klaipėdoje tradiciš­kai įteik­ta jos vardo premija. Šie­met ji skirta rašytojui Si­gitui Be­ne­čiui už knygą „Ap­gaulė“. 

24-oji kauniečių rašytojų „Vie­no lito” literatūrinė pre­mija už eilėraščių rinkinį „Ar­bata papėdėje“ skirta poetui Viktorui Rudžianskui. „Vieno lito“ premija teikiama nuo 1998 m. už praėjusių metų kūrybą. Į ją kandidatuoti gali Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai, o svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas. 

Paveikių renginių nestinga ir Šilalėje. Viešojoje bibliotekoje veikia Liudo Mažylio tremtinių laiškų paroda „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“, vasario 2 d. žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė pristatys savo knygą „Fainiausia pasauly močiutė“, o Pajūralio bendruomenė vasario 17-ąją kviečia į Vasario 16-ajai skirtą protmūšį. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Maidano aikštės vejoje Kyjive per šį karą susiklostė tradicija į žemę įbesti vėliavėlę su užrašyta žuvusio kario pavarde, kartais prisegant ir jo nuotrauką. Tų vėliavėlių jau turbūt yra keliolika tūkstančių. Ne ant visų jų yra kario pavardė, ant kai kurių matosi tik pirmos vardo bei pavardės raidės, ant kitų – slapyvardis... 

Nors pro Maidano aikštę praeinu dažnai, tačiau tik praėjusį trečiadienį pamačiau lietuvišką vėliavėlę. Ji buvo įbesta šalia kelių užsienio šalių – JAV, Šveicarijos, Kanados, Suomijos, Gruzijos vėliavėlių ir apsupta ukrainietiškų vėliavų jūros. Perskaitęs ant lietuviškos trispalvės ukrainietiškai užrašytą savo tautiečio pavardę ir tai, kad jis žuvo mūšyje dėl Chersono išvadavimo, supratau, jog lietuvis žuvo mažiausiai prieš du mėnesius, nes Chersonas buvo išvaduotas lapkričio 11 d.

Supratau ir tai, jog lietuvis karys arba jo šeima nenori, kad informacija apie jo žūtį būtų Lietuvoje paskleista, nes priešingu atveju apie jo kovas ir mirtį Ukrainoje jau būtų žinoję. Prisiminęs diskusijas Lenkijos žiniasklaidoje, jog nėra etiška viešinti Ukrainoje žuvusių savanorių pavardes be jų šeimų sutikimo ir žinodamas, kad ne visos savanorių mirtys yra viešinamos ir kitose šalyse, nusprendžiau nutylėti ir lietuvio asmenybę. Metro stotelės kioske nupirkau mūsų vėliavos spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – chrizantemų puokštę ir padėjau prie tautiečiui skirtos vėliavėlės. Stovint šioje vietoje, skruostais ėmė byrėti ašaros – galvą už Ukrainą paguldė mano tautietis. 

„Girdėjau per žinias, kad daug padedat, esame labai dėkingi visiems žmonėms ir ypatingai tiems, kurie atvyko kovoti fronte. Amžiną atilsį žuvusiam, jis – jūsų herojus, užuojauta jo artimiesiems. Bet tegul jie žino, kad karys kovojo kaip didvyris ir žuvo kaip didvyris už mūsų ir visos demokratinės Eu­ro­pos laisvę“, – sa­kė aikštėje sutikta moteris, o jai pritarė šalia stovintys.

Nežinia, ar tai pirmas lietuvis, žuvęs kovose su Kremliaus okupantais už Ukrainos laisvę. Jokia Europos Sąjungos šalis oficialiai nesiunčia savo piliečių kariauti į Ukrainą, nes tokiu atveju taptų karo dalyve. Dėl šios priežasties idealistai savanoriai už savo lėšas perka karinę ekipuotę, apsidraudžia gyvybę ir vyksta į Ukrainą. Dėl šių priežasčių greičiausiai niekada nebus sužinotas ir tikslus savanorių, atvykusių iš viso pasaulio padėti Ukrainai ir didvyriškai žuvusių, skaičius. Turbūt nesužinosime ir kiek tiksliai mūsų kraštiečių kovoja Ukrainoje, kiek galbūt jų netekome ar dar neteksime. Tačiau privalome įsisąmoninti, jog mūsų tautiečiai nėra baikštūs, ir didžiuotis, kad jie vyksta į rizikingą misiją pagelbėti broliškai Ukrainai kovoti su ją užpuolusia Rusija.

Tokie savanoriai yra verti didžiulės pagarbos, nes kovoja ne tik už Uk­rainos, bet ir už mūsų laisvę bei galimybę gyventi de­mokratiniame pasaulyje.

Prieš kelis mėnesius Charkive sutikau du savanorius – 42-ejų Ste­ve’u prisistačiusį britą iš Še­fil­­do miesto ir 25-erių Neilą iš Aust­ralijos sostinės Melburno. 

„Pagal Australijos įstatymus ga­liu būti nuteistas kalėti 8 metus už karybą kitos šalies naudai, todėl to niekam iš giminaičių ir draugų negaliu sakyti. Prisijungti prie svetimšalių legiono nusprendžiau pamatęs vietos karių ryžtą ginti tėvynę ir išgirdęs apie maskolių žiaurumus. Pagalvojau, jog turiu medicininį išsilavinimą, fronte tikrai praversiu“, – kalbėjo Neilas.

Vaikinas, prieš karą dirbęs Mel­burno greitosios pagalbos tarnyboje, neslėpė, jog kelionei į Uk­rai­ną išleido visas santaupas, bet to nesigaili.

Brito Steve’o teigimu, mama jį išvadino kvailiu, o keli draugai, su kuriais buvo įsigijęs sezono abonementą į Šefildo „United“ futbo­lo komandos rungtynes, irgi labai įnirtingai atkalbinėjo nuo šios kelionės. Britas sako, kad jo žmona nujautusi, jog sutuoktinis ketina vyk­ti į Ukrainą, nes matė, kaip jis nervinasi, žiūrėdamas žinias apie įvykius Ukrainoje. Kai vyras pranešė savo apsisprendimą, mylimoji pasakė: žinojau, kad taip bus.

„Aš kitaip negalėjau pasielgti, nebeištvėriau girdėdamas apie Maskvos niekšybes. Supratau, jog jei dabar Rusija nebus sutramdyta, tai po to ji puls ir tavo kraštą Lietuvą, ir Estiją, Latviją, po to dar ir Lenkiją“, – sakė Steve’as.

„Nesu komiksų herojus Super­menas, tikrai bijau vykti į frontą, tačiau galvoju taip – jei nebūtų tokių kvailų idealistų, kurie skuba padėti niekingai užpultam kraštui, tai pasaulį užvaldytų išsigimėliai Putinai. Visi čia atkeliavę esame kažkiek trenkti, bet viliamės išgyventi ir tikime Ukrainos pergale“, – tvirtino jis.

Ukrainos vadovybė kasdien pra­neša, kiek numušė priešo lėktuvų, tankų, kiek nukovė okupantų, tačiau neskelbia informacijos apie fronte žuvusius ukrainiečius bei jiems talkinančius savanorius iš užsienio. Ir tuo stebėtis nereikėtų, nes per visus karus valstybės giriasi priešų netektimis, o neviešina arba specialiai keleriopai sumažina saviškių žūtis tam, kad nekiltų baimė ir nesumažėtų piliečių kovingumas.

Užsienio ekspertai spėja, jog šia­me kare ukrainiečių galimai žūva panašiai tiek, kiek ir okupantų, o tai reiškia, kad aukų jau gali būti virš šimto tūkstančių...

Pagal neoficialius duomenis, Ukrainai kariauti padeda daugiau nei 20 tūkst. užsienio piliečių. Kiek iš jų buvo sužeisti ir žu­vo nėra žinoma. Tačiau štai Šve­dijoje buvo sužinota apie du žuvusius tautie­čius, iš kurių vienas buvo parame­dikas, kaimyninės Lenkijos žinia­sklaida teigia, jog kare jau žuvo šeši jų tautiečiai. Tiesa, po tokių pranešimų Lenkijos Seime kilo rimtos diskusijos dėl būtinybės priimti įstatymą, atleidžiantį savanorius nuo bausmės už kovą su Ukrainos okupantais. Seimūnai jau paruošė tokį įstatymą ir Var­šuva tikisi iki pavasario jį patvirtinti.

Lie­tuvos ir kitų Baltijos valstybių – Lat­vijos bei Estijos – žiniasklaidoje irgi skelbiama, kad kraštiečiai vyksta ginti Ukrainos. Apie žuvusius savanorius kol kas nei Vilniuje, nei Rygoje ir Taline nebuvo pranešta.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms skiria milžiniško pasisekimo gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje sulaukusį šokio spektaklį „Altorių šešėly“, choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtą pagal poeto, prozininko ir dramaturgo romaną. Vasario 22 dieną, trečiadienį, 18.30 valandą Žvejų rūmuose išvysite visą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę ir daugybę debiutų.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

„Altorių šešėly“ – žinomiausias klasiko kūrinys, kurį ištisos kartos jaunuolių perskaito dar mokykliniame suole. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje. Kas galėjo pagalvoti, kad po šio romano pasirodymo praėjus 2 metams ir pats V.Mykolaitis-Putinas, kunigas, ves mylimą moterį?...

Gvildens pašaukimo ir meilės priešpriešą

Birutės Mar libreto šokio spektaklio, 2014 metais pastatyto Muzikiniame teatre pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“, pagrindinė tema – žmogaus pašaukimo ir gyvenimo prasmės bei savęs pažinimo kelias, žmogiškosios meilės – šiame pasaulyje duotos kaip Dievo dovana ir išganymas – ieškojimas; bažnyčios tarno-kunigo ir Poeto pašaukimo priešprieša. Šios žmogaus vidinio pasaulio prieštaros spektaklyje prabils ne žodžiais – bet kūno, širdies kalba. Kiekviena spektaklio scena – lyg savitos pagrindinio herojaus kunigo Liudo Vasario gyvenimo mišios – prikels kiekvieną prasmingą epizodą kiek transformuotoje, atminties, realybėje.

Į gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo romano, kuris šalyje sukėlė anšlagą, adaptavimą scenai leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektaklio libreto autorė - rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar.

Pasak B. Mar, kuriant libretą, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras. „Artimiausios pasirodė šios V. Mykolaičio-Putino kūrinio temos: savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelias, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save,“ – dėstė B. Mar.

Kas kart lyg naujas egzaminas

„Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė..., – sako Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas A. Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Džiaugiuosi, jau daug metų šis spektaklis domina tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą. Taip, „Altorių šešėly“ savaime iššūkis, tačiau atsakomybė nuo to nekinta – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“

Muziką šokio spektakliui choreografas rinkosi pats. Ji kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafur Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje susijungia klasikinis baletas, sportiniai, neoklasikiniai šokiai, tango elementai. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai.

Visuomenei vis dar stinga tolerancijos

Spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys įsitikinęs, jog laikas 1933 m. sukurto romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje tokia stipri!? Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis, turi turėti galimybę mūsų visų tolerancijai,“ – įsitikinęs spektaklio režisierius.

Scenografiją ir kostiumus sukūrusi dailininkė Iveta Ciparytė nusprendė naudoti daugiau rekvizito, nei įprastai būdinga šokio spektakliams. Scenoje esama bažnytinės atributikos – sutanų, klauptų, kryžių, altorius – ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų. Scenografija – tamsi, tačiau lengva, medžiaginė, plazdanti.

„Šiame spektaklyje žiūrovai romano neperskaitys. „Altorių šešėly“ panašesnis į kino filmą su staigia scenų kaita, dinamika, veiksmu“, – akcentuoja A. Liškauskas, kviečiantis kiekvieną žiūrovą jo kūrinį suprasti savaip.

Meilės istoriją pristatys geriausieji

Visus sujaudinusią meilės istoriją scenoje pasakos KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka (Liucė) ir Yanas Malaki (Liudas Vasaris, pirmą kartą). Tai – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje. D. Verovka ir Y. Malaki neseniai pristatė savo choreografijas šokio spektaklyje „Dona Kichotė“, puikiai pasirodė jaunųjų menininkų projekte „Dėmesio! Baletas“. Abu jie 2022 m. apdovanoti Muzikinio teatro apdovanojimuose „Pagauk bangą“: D. Verovka pelnė „Metų baleto artistės“ nominaciją už Džuljetos auklės vaidmenį šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, solistės vaidmenį šokio spektaklyje I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“ ir Margaritos vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“, o nominacijoje „Metų debiutas šokio spektaklyje“ apdovanotas Y. Malaki už Džono vaidmenį M. Theodorakio balete „Graikas Zorba“, Spragtuko vaidmenį „Spragtuke“ ir Seminaristo Petrylos vaidmenį „Altorių šešėly“.

Scenoje pasirodys Anna Chekmarova (Baronienė Rainakienė, pirmą kartą), Viktorija Galvanauskienė (Auksė), Mykhailo Mordasov (Baronas Rainakis), Oleksandra Borodina (Sokolina), Illia Temchenko (Seminaristas Petryla, pirmą kartą) ir kiti nekantriai susitikimo su publika laukiantys baleto trupės nariai.

KVMT inform.

Vasario 4 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 10, 11, 15 d., 18.30 val., vasario 12 d., 17 val., – Agota Kristof „Premjera! Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Vasario 18 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 19 d., 12 val. ir 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego Karalienė“ (7+). Rež. Paulius Tamolė. 

Vasario 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič, „Elzės žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 24 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Vasario 25 d., 18.30 val., – Milan Marković Matthis „Labas Rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 26 d., 17 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

* * *

Kovo 2 d. 18.30 val. – pagal Bertoldą Brechtą. „Mama Drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 4 d., 18.30 val., – pagal Stanisław Lem „Robotų pasakos“. Rež. Konrad Dworakowski.

Kovo 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai Kurios Erelių Rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Kovo 10, 25 d., 18.30 val., – Eduardo De Filippo „Kalėdos Kupjelų Namuose“. Rež. Povilas Gaidys.

Kovo 16 d., 18.30 val., – August Strindberg, „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Kovo 21, 22 d., 18.30 val., balandžio 20, 21 d., 18.30 val., gegužės 20 d., 18.30 val., – Dmitry Krymov. Premjera! „Fragmentas“.

Kovo 24 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 26 d., 17 val., – Gintaras Grajauskas „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas.

Kovo 30, 31 d., 18.30 val., – Tadeusz Słobodzianek „Mūsų klasė“. Rež. Oskaras Koršunovas.

* * *

Balandžio 1 d., 12 val., – Milan Marković Matthis „Labas rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 1 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Balandžio 2 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“. Rež. Laura Groza.

Balandžio 6, 7 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Balandžio 13 d., 18.30 val., – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Balandžio 14 d., 18.30 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

Balandžio 16 d., 17 val., – Joanna Bednarczyk „Lost Lost Lost“. Rež. Michał Borczuch.

Balandžio 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Balandžio 23 d., 17 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Balandžio 26 d., 18.30 val., – Agota Kristof Premjera! „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Balandžio 28 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 29 d., 18.30 val., – Agata Duda – Gracz „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą (18+).

* * *

Gegužės 4, 5 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Gegužės 11 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 12 d., 18.30 val., – pagal Bertoldą Brechtą „Mama drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 13 d., 18.30 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Gegužės 17, 18.30 val., – Agota Kristof „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Klaipėdos dramos teatras

+370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė šiuo metu repetuoja pasaulinio garso choreografo Alexanderio Ekmano choreografinę kompoziciją „Kaktusai". Kovo 17, 18 ir 31 dienomis teatras pakvies į išskirtinę premjerą. Tai vienas populiariausių choreografo kūrinių, sulaukiantis didžiulio publikos susidomėjimo bei nuolat statomas garsiausiuose pasaulio teatruose. Vien šiuo metu „Kaktusų" premjeros ruošiamos net penkiose šalyse! 

Apie kūrinį ir pasiruošimą premjerai pasakoja choreografo asistentė, šiuo metu repetuojanti Klaipėdoje, Ana Maria Lucaciu.  

„Cacti" (Kaktusai) A.Ekmanui atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu choreografo kūriniu. Pasak choreografo, tai sukurti jį paskatino giliai asmeniškai jauną menininką  palietusi ir įskaudinusi kritika, jos formuojama neigiama nuomonė apie šiuolaikinį šokį bei meną apskritai. „Kaktusai" – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui" ir apie jį rašantiems kritikams.

– Ar tiesa, kad vien šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose laukiama daugybės „Kaktusų" premjerų? 

Taip, A. Ekmano ir mūsų, jo asistentų, gyvenimo tempas – pašėlęs. Netrukus „Kaktusai" bus pristatyti Berlyne (Vokietija), Insbruke (Austrija), Lisabonoje (Portugalija), Kanzase ir Sietle (JAV). Beje, Sietle jau esame kūrę „Kaktusus", bet publikai pageidaujant – bus naujas pastatymas. Ir Klaipėdoje – žinoma! 

– Kaip A. Ekmanas savo įtemptame darbo grafike rado laiko Klaipėdai? 

– Tai įvyko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovų atkaklumo dėka. Jie drąsiai svajojo, labai stengėsi ir pavyko! Sutinku, kad daugybė pasaulio scenų laukia A.Ekmano pastatymų, tačiau jūsų teatro pavyzdys parodo, kad svajonės turi būti didelės ir jos tikrai išsipildo (juokiasi). Negaliu išduoti ar A. Ekmanas atvyks į „Kaktusų" premjerą Klaipėdoje. Tai paslaptis. 

– Daug važinėjate po pasaulį kaip choreografo A. Ekmano asistentė. Gal galite mums atskleisti kodėl „Kaktusai" taip visiems patinka? Kur jų sėkmės paslaptis? 

– Daug apie tai galvojau ir stengiuosi atspėti. Gal „Kaktusai" populiarūs todėl, kad jie tokie įtraukiantys, aštrūs ir labai juokingi? Baleto artistams labai smagu šį kūrinį atlikti. Jei publika jaučia, kad šokėjams smagu scenoje, jiems dar labiau norisi žiūrėti. Taip užsisuka laimės ratas: laimingi atlikėjai – laiminga publika, vis daugiau baleto artistų svajoja tai šokti, o vis daugiau žiūrovų nori tai pamatyti. Taip vis plečiasi spektaklio gerbėjų ratas, tad „Kaktusai" statomi visame pasaulyje.  

A.Ekmanas „Kaktusus" 2010 m. sukūrė Olandijos šokio teatro Hagoje trupei. Taip viskas ir prasidėjo... 

– Sudominote. Apie ką pasakoja „Kaktusai"? 

– Neįmanoma nusakyti, nes tai būtina pamatyti kiekvienam. Ir kiekvienas turės savą, skirtingą nuomonę.  

Mano manymu, „Kaktusai" pasakoja apie ne visada draugišką šiuolaikinį meno pasaulį. Choreografas A. Ekmanas kandžiai juokiasi iš meno išaukštinimo, tačiau kartu ir pabrėžia muzikalumą, didžiulę laimę galėti save išreikšti šokiu, išlaikyti sveiką protą, vadovautis išmintimi. Ši choreografija mums sako, kad didysis menas ir humoras suderinama, kad net atlikdami sudėtingiausius choreografinius judesius galime išlikti linksmi ar laimingi. Nebijoti būti juokingais! Juk visiems yra pasitaikę, kad nueini į meno galeriją, matai paveiksle  tik nubrėžtą liniją ir nesupranti ar tai menas... Ir galvoji, kur gi tas menas? Ir aš galiu taip nubrėžti! Apie tai pasakoja „Kaktusai". Ten paliečiamos ir skaudžios temos: baleto artistų gyvenimas, ne tik scena, linksmybės, bet ir iššūkiai, kurie kartais duria ar degina lyg kaktusai. Tuos išgyvenimus „Kaktusuose" paryškina labai tinkamai parinkta ir gyvai atliekama Franzo Schuberto, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno muzika.  

– Kodėl scenoje išvysime būtent didžiulius kaktusus?  

– Manau, kad tai tik atsitiktinai pasirinktas objektas. Kaktusas – žalias, apvalus, didžiulis, o svarbiausia – publikai kelia daug klausimų: kodėl, kam, kaip? (juokiasi). A. Ekmanas mėgsta netikėtumus! Mums, kaip prisidedantiems prie choreografijos gimimo, smagu, kad žmonės diskutuoja, kartais piktinasi... Smagu, kad gal net nieko pagal pirminį sumanymą nereiškęs objektas spektaklyje sukelia tokią klausimų laviną. 

Stebėdami spektaklį ir šokėjus, girdėdami muziką, garsus, net ironišką humoristinį pasisakymą įraše suprasite ką norėta pasakyti... „Kaktusai" pasakoja apie snobizmą, bjauraus charakterio ir pasipūtusius snobus, net artistišką snobizmą... 

– Ar seniai dirbate su A. Ekmanu? 

– Dirbu su šiuo choreografu nuo 2008 m. Pradžioje pas jį šokau kaip baleto artistė, kai jis statė spektaklį Niujorke. Paskui jis pakvietė mane dirbti jo asistente Norvegijos nacionaliniame balete, kur talkinau kuriant „A Swan Lake" („Gulbių ežeras"), pagal žinomą P. Čaikovskio baletą. Šis spektaklis sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje ne tik dėl išskirtinės choreografijos ir šmaikščių parafrazių baleto kanono tema, bet ir dėl Oslo operos teatre sukurto dirbtinio ežero, užpildyto 6 tonomis vandens. 

Teko dirbti ne tik su A. Ekmano kuriamais didžiuliais projektais, bet ir su mažesniais. Visi man vienodai įdomūs ir svarbūs. Visgi, galima teigti, kad šiuo metu „Kaktusai" – populiariausias iš A. Ekmano kūrinys. „Kaktusus" statė daugiau nei keturiasdešimt pajėgiausių baleto trupių iš viso pasaulio nuo Naujosios Zelandijos iki JAV. 

Nors sėkmės sulaukė ir kiti įspūdingi jo sukurti baletai: „Vasarvidžio nakties sapnas" (Švedijos karališkasis operos teatras, 2015), „COW" (Berlyno „Semperoper", 2016), „PLAY" (Paryžiaus „Palais Garnier", 2017) bei „Rooms" (Oslo operos teatras, 2017). Pastarajame publika gali laisvai judėti scenoje, kurios centre pianistai groja penkiais fortepijonais, o šokėjai šoka ir vaidina ant platformų  

– Daug girdėjome apie choreografo kūrinius, o kokia asmenybė pats A.Ekmanas. Ar sudėtinga dirbti su šokio genijumi?  

– Šio choreografo išskirtinumas tai, kad jis mėgsta, jog publika spektakliuose gerai jaustųsi. Jis siekia, kad žmonės po spektaklių eitų namo kupini gerų jausmų, laimės, kad tai ką matė juos pakylėtų nuo kasdienybės, leistų užsimiršti. A. Ekmanas – žmogus kupinas išminties ir laikmečio pajautimo. Humoras – labai svarbi jo gyvenimo ir kūrybos dalis. Jis labai pozityvus ir kupinas atjautos aplinkiniams. Svarbiausia, jis tiki, kad nėra nieko neįmanomo. Kartais sėdi, jo klausaisi ir mintyse galvoji, kad šios idėjos neįmanoma įgyvendinti. O jis sako: tikrai pavyks, padarysime... Ir tai pavyksta, nes A.Ekmanas tuo tiki! A. Ekmanas sukuria tokius kūrinius, kad žmonės išeina po spektaklių ir negali patikėti, kad tai matė. Ir aš juos suprantu! Kartais ir aš sunkiai patikiu, kad mes tikrai tą padarėme (juokiasi)! 

Dirbti su choreografu A. Ekmanu labai gera ir smagu. Jis mėgsta žmones įkvėpti, nukreipti ir daug juokiasi. Pavydėtinas vadovas ar ne?  

– Turite veiklą, kuri Jus daro laiminga? 

– Žinoma! Aš labai laiminga! Didelė sėkmė ir vertybė keliauti po vis naujas šalis, sutikti daug naujų žmonių. Daug mokausi iš A. Ekmano, nes ne tik dirbu kaip jo asistentė, bet ir pati statau spektaklius. Dirbdama su A. Ekmanu gavau ir gaunu daug specifinių žinių: kaip gimsta spektakliai, kas vyksta užkulisiuose kol jie sukuriami, išmoksti ilgo proceso, kuris įvyksta iki premjeros.  

Žaneta SKERSYTĖ 

Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko re­gione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Tačiau labiausiai sukrečia pra­ne­šimai apie civilių mirtis dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, bet įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje vos keli kilometrai nuo miesto ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė virsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti. Ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę pasigirdo sprogimai. Aš, buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, jog pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir pargriuvau“, – pasakojo 73-ejų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kyjivą važiavome viename kupė. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pas Maskvos medikus.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Cher­sono dalis medikų pasitraukė, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje, turi draugų chirurgų, sakė, jog mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – pasakojo Anatolijus.

Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo, tačiau prasitarė, kad civilių apšaudymo nepateisina. Jis tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes ten gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas butas. Vyriškis pasirinko Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

„Pasirinkau butą su vaizdu į Dniepro upę. Tada negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – sakė Ana­tolijus. 

Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išvyko. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas 20 metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino praėjus keliems metams po žmonos mirties. 

Okupantų elgesiu piktinosi ir taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per šį karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. 

„Neatleisiu okupantams už tai, jog niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimy­nų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir per­gyvenimų pasiligojo mano žmona Je­v­genija“, – pasakojo taksistas.

Jis teigė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabend­rauti su jo gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą. 

„Chersone dabar tikrai nesaugu. Jei priešas nebus iš miesto nustumtas, išvykti turės visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Bachmuto fronte kovojantis vyras bu­vo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei turimos kompiuterinės firmos biuro, o kitą dieną vėl grįš atgal. 

63-ejų Nina Kalugina sakė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Gyvūnus moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti tik 82-ejų Olga Suchocka, kuri buvo prisiglaudusi Odesoje pas dukrą: „Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau. Jei Dievas duos – nieko neatsitiks“. 

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenu­sių, stoviniavo prie kelių veikiančių par­duotuvių, turgelyje, autobusų sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensiją.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai. Atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, jog šis kasdien yra bombarduojamas. 10 kilometrų nuo Chersono esantis kaimas nepaprastai išgarsėjo ir tapo pasididžiavimu Kyjivui bei prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – spėjamai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti karių bei ginkluotės permetimui. Bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į My­ko­lajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 d. įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė per­skrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniep­ro upę, o persikėlus per tiltą veda toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į My­ko­lajivą. Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų.

Chersono stotyje keleiviniai traukiniai specialiai sustoja tarp dviejų prekinių, jog, priešui ėmus bombarduoti, nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. 

Traukiniu išvykstant iš Chersono, aš, kaip ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti, kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai, įrašai ir nuotraukos telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik septyni keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Nė kiek tuo nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šių metų pradžioje neseniai duris atvėrusiame Kauno „Žalgirio“ arenos baseine skendo mažametė mergaitė. Ją išgelbėti padėjo patalpoje buvusios slaugos studentės. Tarp jų – ir iš Kaltinėnų kilusi Gabija Šerpetauskytė, kuri „Šilalės artojui“ sutiko papasakoti, kaip vyko mergaitės gelbėjimo ope­racija ir ką reikėtų daryti, atsidūrus panašioje situacijoje.

Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos studentė G. Šer­­pe­tauskytė sako, kad diena iki šio išskirtinio įvykio buvo eilinė. Mer­gina po darbų su draugais nusprendė atsipalaiduoti ir pirmą kartą aplankyti naująjį „Žal­girio“ baseiną. Ta­čiau netrukus poilsis buvo sutrikdytas, o su bičiuliais pramogavusi kaltinėniškė išgirdo pagalbos šauksmus ir pamatė žmonių sujudimą.

„Supratome, jog situa­ci­ja rim­ta, todėl nedvejodama pradėjau greičiau plaukti susibūru­sių žmonių link. Iš­li­pu­si ir pra­sibrovusi pro juos pamačiau be sąmonės gulintį vaiką. Gel­­bėtojas jau bandė jį gaivinti, todėl šokau jam į pagalbą: priklaupusi patariau, kaip reikia teisingai uždėti ranką ant krū­tinės, skaičiavau ritmą jam darant širdies masažą, o pati atlikau įpūtimus į burnytę. Ne­trukus mergytė atsigavo, ėmė verkti“, – prisimena Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos antrakursė.

Ir tai buvo pats geriausias ženklas.

Gabija žino, kad skęstančiam į kvėpavimo takus patekęs vanduo sukelia spazmus. Todėl žmogus negali šauktis pagalbos, jam pradeda trūkti oro ir ga­liau­siai jis netenka sąmonės. Svar­­biausios yra 5–7 minutės, per kurias apmiršta smege­nys, nes negauna deguonies. Slau­gos studentė primena ir įspėja, jog vaiko bei suaugusio gaivinimo algoritmai skiriasi. 

„Pirmiausia reikia įsitikinti, ar žmogus kvėpuoja, ar yra pulsas. Jeigu nejaučiame kvėpavimo ir pulso, tai vaiko nuo 2–12 metų gaivinimas pradedamas penkiais įpūtimais į burną, at­lošus galvą, pakėlus smak­rą, už­spaudus nosį. Jei įpūtimai neefektyvūs, iš karto pradedame širdies masažą: vienos rankos delno pakyla uždedama ant apatinės krūtinkaulio dalies, rankos turi būti ištiestos, o paspaudimai – ritmiški.

Po įpūtimų į burną gaivini­mą reikėtų atlikti algoritmu 30:2 (30 krūtinės paspaudimų ir 2 įpūtimai į burną), kaip suaugu­siam. Atgavus sąmonę, būtina žmogų paversti ant šono, jog vanduo galėtų efektyviai pasi­šalinti ir nukentėjusysis, gulėdamas ant nugaros, neužspringtų. Tačiau svarbiausia tokioje situacijoje yra nesutrikti, nesiblaškyti, o bandyti greitai prisimin­ti visas taisyk­les, at­kreipti dėme­sį į tai, suvokti, ką gai­vi­name – suau­gu­sį ar vaiką, ir imtis ryžtingų veiks­mų“, – sako kaltinėniškė. 

Paklausta, ar po gelbėjimo ope­ra­cijos baseine ji nesuabejojo savo studijų pasirinkimu, mergina teigia, jog toks netikėtas išbandymas tik dar labiau sustiprino pojūtį, kad ji yra teisingame kelyje. Be to, Gabija sa­ko įsitikinusi, jog sugeba ir tokiose kritiškose situacijose nesutrikti, viską atlikti profesionaliai, nes tikslas tik vienas – išgelbėti žmogaus gyvybę. 

O kodėl ji rinkosi būtent tokią studijų kryptį?

„Nuo vaikystės domėjausi me­dicinos mokslu, gimnazijoje labiausiai patiko biologijos pamokos. Ne kartą teko tvarstyti ir įvairias žaizdas artimiesiems. Tokie maži dalykai skatino dar labiau domėtis šia sritimi. Man patikdavo skaityti straipsnius, tyrimus, kurie bu­vo susiję su žmogaus anatomija, ligomis, publikacijas įvairiomis medicinos temomis. Todėl 11–12 klasėje jau tvirtai žinojau, jog rinksiuosi slaugos studijas, nes tiesiog jaučiau, kad pagalba žmogui yra mano pašaukimas. Ir tik­rai žinau, jog, baigusi kolegi­ją nesustosiu, ir ateityje planuoju gilinti šios srities žinias“, – sako gražiu poelgiu pasižymėjusi ir gyvybę vaikui išgelbėjusi kaltinėniškė.

Tiesa, merginos teigimu, mokantis mokykloje jai patiko sa­ve išbandyti daugelyje sričių. Pa­­sirodo, jai prie širdies ne tik medicinos studijos, bet svarstė rinktis ir dainavimą. 

„Mokydamasi gimnazijoje bu­vau gana veikli: šokau, daina­vau, dalyvavau įvairiuose projektuose, tad stojimo pasirinkimai iš pradžių buvo labai įvairūs. Svarsčiau ir galimybę studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ta­čiau, manau, yra likimas, kuris ir sudėliojo gyvenimo kelią taip, jog dabar esu ten, kur jaučiuosi geriausiai“, – džiaugiasi Ga­bija. 

Bendrosios praktikos slaugos studijos, anot pašnekovės, apima daug sričių, todėl per šiuos dvejus metus didžiąją dėmesio dalį mergina skyrė žinių įsisavinimui. Šiuo metu antrakursė atlieka praktiką Kauno klinikose. Ir, žinoma, nežada apleisti širdžiai mielos veiklos bei pomėgio – dainavimo. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Praėjusią savaitę iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje aštuntą kartą išdalyti prestižiniai kultūros apdovanojimai „Auksiniai feniksai“, taip pagerbiant šiais metais labiausiai kultūrai nusipelniusius asmenis. 

„Auksinio fenikso“ skulptūros įteiktos penkiems laureatams nominacijose „Metų kultūros politikas“, „Metų kultūros centro vadovas“, „Metų kultūros ir meno kūrėjas“, „Metų kultūros rėmėjas“ ir „Metų kultūros partneris“. 

Lietuvos kultūros centrų asociacijos, tradiciškai rengian­čios tokią kultūrai atsidavusių žmonių pagerbimo šventę, prezidentas Romas Matulis sako, kad tokiu būdu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros centrų ir partnerių svarbą, aktualizuoti kultūros centrų reikšmingumą bei aktua­lumą tautos ir kultūros kontekste. 

Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje sveikinimo žodžius Prezidento Gitano Nau­sė­dos vardu tarė jo patarėjas Min­daugas Bundza.

„Kultūros galią ir jėgą, rodos, suprantame visi. Žinome, kad tai rišamoji bendruomenės me­-

džiaga, empatiškų, smalsių ir pilietiškų žmonių saviugdos prielaida. Kartu šie Rusijos ag­resijos ir karo, Ukrainos didvyriškumo bei pasiaukojimo metai dar kartą patvirtino ir tai, jog būtent kultūra yra visa ko pagrindas, mūsų tapatybių, o taip pat ir bendrumo bei pilietinės bendrijos kūrimo ašis“, – kalbėjo M. Bundza.

Pirmą kartą „Auksi­nio Fe­nik­so“ skulptū­ra šiemet atkeliavo į

Šilalę – nominacija „Ge­­riausias metų kultūros ir meno kūrėjas“ už sukurtus ryškius, novatoriškus projektus – muzikinius spektaklius, kūrybingos, inovacijomis praturtintos mėgėjų meno veiklos organizavimą ir pristatymą Tauragės apskrityje bei už jos ribų, didžiulį dėmesį skiriant regio­niniam kultūriniam bendradarbiavimui,  muzikinio teatro raiškos plėt­rai tarp mėgėjų meno kolektyvų visoje Lietuvoje įteikta Ši­la­lės kultūros centro direktoriaus pavaduotojui Antanui Kaz­lauskui.

Kaip po apdovano­ji­mų ceremonijos „Ši­lalės artojui“ sakė Kul­tūros centro direktorė Ir­mina Kėb­lienė, toks Mu­zi­kinio teatro vadovo įvertinimas kartu yra ir didžiulis visos kultūrinės veik­los Šilalėje įvertinimas, kuris skatina dar labiau stengtis kurti, ieškoti naujų idėjų, bendradarbiavimo galimybių ir pan.

Nominacija „Metų kultūros rėmėjas“ įteikta iš Kražių kilusiam verslininkui Vidmantui Fokui, prisidedančiam prie miestelio gaivinimo bei Kra­žių Motiejaus Kazimiero Sar­bie­vi­jaus kultūros centro vykdomų veiklų. Nominacija „Metų kultūros centro partneris“ už partnerystės ryšius su kultūrinėmis organizacijomis, dalijimąsi žiniomis, muzikos lobynais, atlikėjais ir kt. šiemet atiteko Lietuvos nacionalinei filharmonijai. „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ už atsidavimą kultūrai ir džiazui, savo miestui ir bendruomenei, džiazo populiarinimą organizuojant tarptautinius festivalius „Birštonas Jazz“ išrinktas Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis. „Metų kultūros politiku“ už kultūros politikos plėtojimą, kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimą ir paveldo kultūrinį įveik­linimą tapo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Laureatams įteikti Lietuvos kultūros centrų asociacijos pažymėjimai ir „Auksinio fenikso“ skulptūrėlės. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Augustino ŽUKOVO nuotr.