Karantino metu nemaža dalis žmonių susiduria su emocinės sveikatos problemomis, nerimu. Tačiau daugelis vis dar bijo kreiptis pagalbos į psichologą. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos psichologė Eglė Kvietkauskaitė pasakoja, kad psichologinė pagalba tebėra apipinta įvairiais mitais, o patiriamos problemos gali sukelti ir rimtesnių pasekmių. 

Į psichologą kreipiasi dėl įvairių priežasčių 

E. Kvietkauskaitė mokyklos psichologe dirba jau ne vienerius metus. Pašnekovė atvirauja, kad per tą laikotarpį į ją mokiniai kreipėsi dėl skirtingų at­vejų.

„Gimnazistai pasikalbėti ateina dėl įvairiausių priežasčių: prastos emocinės savijautos, nesutarimų su šeimos nariais, žemos savivertės, mokymosi problemų. Kadangi mūsų gimnazijoje mokosi vyresnio amžiaus paaugliai, neretai jų psichologinės problemos atsinešamos dar iš ankstyvos vaikystės: patirtas smurtas, tėvų alkoholizmas, patyčios mokyk­loje“, – sako pašnekovė.

Psichologo darbas dažnai kelia daug iššūkių, tačiau meilė jam viską kompensuoja.

„Kiekvienas atvejis yra savaip sudėtingas, jų yra pasitaikę tikrai įvairių – psichologinės krizės, save žalojantis, sui­cidinis elgesys, psichologi­nės traumos. Tačiau kar­tais prie krizę išgyvenančio mokinio prieiti ir suteikti jam pagalbą būna lengviau, negu tam, kuris renkasi būsimą kelią, svarsto, kokias studijas pasirinkti. Tai priklauso nuo kliento pasirengimo priimti pagalbą. Sunkiausia yra tada, kai klientas būna linkęs nusimesti atsakomybę nuo savęs ir permeta ją psichologui arba kažkam kitam. Tada jokie teigiami pokyčiai neįmanomi“, – sako psichologė. 

Šiuolaikinė karta dažniau ieško pagalbos

Tyrimai rodo, kad mokiniai, deja, vis dar bijo kreiptis į psichologą, tačiau Eglė su šiuo teiginiu nesutinka.

„Matau, jog šiuolaikinė karta, skirtingai nei jų tėvai ar seneliai, palankiai vertina galimybę pasikonsultuoti su specialistu. Tačiau kalbant apie priežastis, kodėl dalis paauglių vis tik bijo kreiptis, manau, tai lemia šeimos bei aplinkos įtaka. Kartais būtent iš šeimos atsinešama nuostata, kad lankytis pas psichologą nėra „normalu“, o tuo tarpu patiriamos problemos vis gilėja ir sunkėja. Tada prireikia rimtesnės pagalbos. Tėvų baimė ir nenoras, jog vaikai kreiptųsi į psichologą, kyla iš nežinojimo, nesupratimo, o ta baimė persiduoda ir jų atžaloms. Gaila, kad psichologinę pagalbą vis dar gaubia įvairūs mitai. Tačiau turime suprasti, jog rūpintis savo emocine sveikata taip pat svarbu, kaip ir fizine. Juk jei skauda dantį, kreipiamės į odontologą. Tad jeigu skauda sielą, kodėl tai turėtume ignoruoti?“ – svarsto specialistė.

Psichologė neslepia, kad tėvai, sužinoję, jog vaikai lankosi pas psichologą, dažnai išsigąsta, sutrinka ar net nustemba. Ir nors tenka sulaukti įvairių reakcijų, bet dauguma tėvų yra labai geranoriški. Per savo karjerą psichologei dar nėra tekę sulaukti atvejo, kad tėvai nebendradarbiautų ar draustų vaikams lankytis konsultacijose.

Karantino metu individualių konsultacijų skaičius nepakito

Daugeliui mokinių iškyla klausimas: „Kaip atrodo individualios konsultacijos, kaip jos vyksta karantino metu“?

„Konsultacijų metu kalbamės apie tai, kas atėjusiajam svarbu. Analizuojame, iš kur kyla problemos, ieškome būdų, kaip jas spręsti. Esant karantinui, konsultacijos vyksta tokiu pat principu, tik susitinkame ne gyvai, o per kamerą“, – atvirauja pašnekovė.

Eglė atskleidžia, jog per karantiną konsultacijų skaičius nepakito, o dažniausiai psichologo pagalbos prireikia vyresniųjų klasių gimnazistams. 

Planuoti laiką gali būti paprasta 

Ne vienas mokinys, pradėjus mokytis nuotoliniu būdu, susidūrė su laiko planavimo prob­lema. 

„Pastaruoju metu, kai daugeliui tenka mokytis ir dirbti iš namų, laisvalaikis ir pareigos tarsi susiliejo į bendrą visumą. Todėl labai svarbu turėti pastovų režimą, susidaryti aiškią dienotvarkę bei nuosekliai jos laikytis. Jei susikaupia daug darbų, pirmiausia rekomenduoju atlikti tai, kas yra sunkiausia ir užima daugiau laiko, o pabaigai pasilikti tai, kas sekasi geriausiai.

Daugelis mėgsta dienos darbus susirašyti į spalvotus lapelius ar užrašų knygelę. Visada siūlau įtraukti ten ir malonių veiklų, pavyzdžiui, pažiūrėti

fil­mą ar išeiti pasivaikščioti. Ta­da rutina neatrodo tokia nuo­bo­di, o prie atliktų užduočių žy­mimi pliusiukai suteikia pa­pil­domos motyvacijos“, – aiš­kina Eglė.

Egzaminai – nelengvas išbandymas, bet viskas įmanoma!

Šiais metais su tam tikrais iššūkiais susiduria ir abiturientai. Daugeliui nuotolinis mokymas neteikia daug džiaugsmo, o artėjantys egzaminai kelia didžiulį stresą.

„Egzaminai – nelengvas išban­dymas, sukeliantis daug nerimo, įtampos. Pagrindinis mano patarimas būtų nežiūrėti į egzaminus kaip į gyvenimą nule­miantį įvykį, nes toks požiūris įtampą tik padidina. Svarbu nuosekliai jiems ruoštis, nepa­likti visko paskutinei dienai. Tačiau svarbu ir nepamiršti, kad be mokymosi dar yra ir ki­tų veiklų – sportas, grynas oras, bendravimas su draugais. Jos neturėtų būti nustumtos į šoną“, – pataria psichologė. 

Iniciatyvos, kurios gerina mokinių emocinę sveikatą

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija atsakingai rūpinasi savo mokinių emocine sveikata, o prie jų prisideda ir Eglė. 

„Kartu su socialine pedagoge bei kitais kolegomis nuolat organizuojame įvairias prevencines akcijas, vykdome sąmoningumo didinimo mėnesio „Be patyčių“ veiklas, rengiame tolerancijos, psichikos sveikatos dienos minėjimus. Nuolat vykdomas švietimas apie emocinės pagalbos galimybes, taip pat kuriami projektai, užimtumo stovyklos, įvairūs užsiėmimai, kurių metu skatinamas pozityvus bendravimas tarp mokinių“, – pasakoja specialistė. 

Ir tikisi, jog vis daugiau mokinių ryšis ir nepabijos prireikus kreiptis pagalbos į psichologus. 

* * *

Jei jautiesi blogai, ar reikia psichologinės pagalbos kreipkis:

Vaikų linija, tel. 116 111, kasdien 11–21 val.

Jaunimo linija, tel. (8-800) 2-88-88, kasdien visą parą.

Pagalbos moterims linija, tel. (8-800) 6-63-66, I–V 10–21 val.

Vilties linija, tel. 116 123, kasdien visą parą.

Vesta VITKUTĖ 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos I kurso studentė

Alvijos STEPONAVIČIŪTĖS nuotr.

Nors diskusijų dėl būtinybės teikti pagalbą socialiai ap­leistiems asmenims nekyla ir net negali būti, vis tik iš­girdę apie Šilalės socialinių paslaugų namų planus dviem benamiams pastatyti tris namelius už keliasdešimt tūks­tančių, šilališkiai ne tik stebisi, bet ir piktinasi, jog valdžiai nėra nieko naudingiau, nei mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos statybos. Nors tuščių būstų ar net pastatų mūsų rajone yra ne vienas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, siekia skatinti saugios gyvensenos ir aplinkos kūrimą, supratingumo ir tarpusavio pagalbos bei gaisrinės saugos žinių svarbą kasdienėje veikloje, todėl organizuoja prevencinio pobūdžio konkursą „Ar žinai, kad...“, skirtą tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti.

Jame kviečiami dalyvauti ikimokyklinio ugdymo įstaigos, visų tipų bendrojo ugdymo mokyklos (išskyrus suaugusiųjų), profesinio mokymo įstaigos, neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, kitų švietimo paslaugų teikėjai ir, žinoma, pavieniai 1–12 klasių mokiniai, būreliai ir netgi šeimos.

Konkurso dalyviai savo piešinius, plakatus ar filmuotą medžiagą (iki 1 min. trukmės) gali teikti iki gegužės 20 d. el. p.: klaipeda.pgv@vpgt.lt. Nugalėtojai bus paskelbti birželio 1 d.

Daugiau informacijos tel. (8-650) 3-49-29 arba el. p.: laima.kazlauskiene@vpgt.lt.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kartu su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka balandžio 2 d. 13 val. kviečia nuotoliniu būdu stebėti pokalbį-diskusiją „Paauglio teisės literatūroje ir į literatūrą“, gyvai užduoti klausimų, po renginio galbūt pratęsti diskusiją draugų rate.

Paauglių literatūra ir paauglių teisės nėra dažna tema Lietuvoje, tačiau ji įdomi, reikalinga ir prasminga. Kokios šių sferų sąsajos ir jungtys, kaip jos gali viena kitą papildyti? Ar ne per siaurai suvokiame vaikų, paauglių teises? Kokios problemos ir su jomis susijusios teisės atsispindi šiuolaikinėje paauglių literatūroje? Ar paauglių literatūra gali ir kaip gali prisidėti prie žinių apie paauglių teises plėtros, informavimo? Galų gale, ar tikrai užtikriname paauglių teisę į kultūrą ir vertingą literatūrą?

Apie visa tai ir daugiau – pokalbis-diskusija su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstove Gitana Salickiene, paauglių rašytojais Ilona Ežerinyte ir Vytautu Varaniumi ir, žinoma, pačiais paaugliais. Pokalbį moderuos vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė.

Renginys vyks Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos „Youtube“ kanale https://www.youtube.com/watch?v=NXNgvKG_8pM

Klausimus diskusijos dalyviams galima užduoti iš anksto. Juos siųskite elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Balandžio 2-oji – garsiojo danų pasakų autoriaus Hanso Christiano Anderseno gimtadienis. Nuo 1967 m. pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena.

Kartais žmogui reikia tiek mažai – tik pokalbio iš širdies, kad būtų išgelbėta jo gyvybė. Net nesvarbu, ar tai jam artimas draugas, brolis ar sesuo, ar net visiškai nepažįstamas žmogus – nemokamą emocinę pagalbą visą parą teikiančios „Jaunimo linijos“ savanoris.

Sunku buvo pripažinti, kad kažkas negerai

„Suvokiau, kad su manimi kažkas negerai, kai pradėjau savęs nekontroliuoti: išeidavau pasivaikščioti, bet nežinodavau, kur einu, kojos tiesiog nešdavo, o mintys buvo tamsios. Skambučiai iki lemtingos sausio 12-osios buvo tokie, kuriuose išliedavau emocijas ir išgąstį. Nors jaučiau, kad kažkas negerai, bet to negalėjau pripažinti.  Ir tą sausio vakarą, kai buvau taip arti to, kad mes dabar jau nebekalbėtumėme, suvokiau ir pripažinau, jog man negerai. Tuo metu traukiau telefoną, nors, atrodytų, daug greičiau buvo suvesti 112, bet mano pagalbos skambučiuose – „Jaunimo linija“ – pirmoje vietoje. Pokalbis su savanore nuramino ir padrąsino kreiptis pagalbos“, – apie pokalbį, išgelbėjusį gyvybę, pasakoja Dominykas.

Daugiau nei mėnesį praleidęs ligoninėje ir sėkmingai praėjęs reabilitacijos kursą, namo Dominykas sugrįžo vasario gale, toliau sėkmingai tęsia gydymą. Dabar jis drąsiai kalba apie svajones vieną dieną parašyti knygą, o psichologiškai sutvirtėjus, pradėti savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ir pasakoti savo istoriją, kuri įkvėptų kitus laiku kreiptis pagalbos.

Dominyko istorija su „Jaunimo linija“ prasidėjo 2018 m. Jam tuomet buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Nors gydymas buvo pradėtas, vos pasijutęs geriau, vaikinas jį savavališkai nutraukė ir tai, pasak jo, buvo klaida. Jis ne tik nebevartojo vaistų ir nebesikreipė į specialistus, bet diagnozę ilgai slėpė ir nuo artimųjų.

Apie baimę, visuomenėje vyraujančias stigmas bei lemtingą „Jaunimo linijos“ pagalbą plačiau kalbame su Dominyku.

Drąsiau kalbėdavo su savanore, nei specialistu

„Mano ryšys su „Jaunimo linija“ užsimezgė atsiradus ligai, tai yra kur kas anksčiau, negu man ją diagnozavo. Visada drąsiau jaučiausi kalbėdamas su savanore, nei su specialistu. Galbūt tai lėmė anonimiškumas ir atsiradęs abipusis pasitikėjimas. Kiekvienas pokalbis būdavo šiltas, baigdavosi juoku, linksmai“,– pasakoja Dominykas. 

Kai liga vaikinui buvo patvirtinta, jis apsileido – pasijautė geriau ir visą pagalbą metė. Dabar jis pripažįsta, kad tai buvo didžiausia klaida.

Ryšiai su „Jaunimo linija“ atsinaujino 2020 m. gruodį, kai po pakilimo prasidėjo depresijos epizodas. O dar tuo metu jis susirgo koronavirusu, todėl šventes praleido vienas, atskirai nuo visų, jautėsi vienišas.

„Tada ir atsirado niūrios mintys. Pokalbiai su savanoriais dažniausiai vykdavo namuose, kartais net kelis kartus per dieną. Kai neprisiskambindavau, kreipdavausi internetu. Tad ryšys, užsimezgęs prieš porą metų, stipriausias buvo tada, kai man jo labiausiai reikėjo – praėjusį gruodį ir šių metų sausį“, – pasakoja Dominykas.

Jis neslepia, kad kreiptis į specialistus jam buvo nedrąsu.

„Baisu pripažinti, kad sergi, bet dar sunkiau yra tai atskleisti viešai. „Jaunimo linija“ pasitikėjau taip, kaip nepasitikėjau kitais specialistais. Situacijai suprastėjus, nors ir reikėjo, nesinorėjo grįžti į pačią pradžią: ligoninės, vaistai“, – atvirai dalinasi vaikinas.

Diagnozę slėpė nuo šeimos

Iš pradžių Dominykas diagnozę slėpė ir nuo šeimos narių. Nors jie žinojo, kad jis lankosi pas psichologus, geria vaistus, tačiau šiek tiek tam priešinosi, nes sukosi stereotipas, jog vaistai dar labiau blogina situaciją, kelia priklausomybę.

„Po pirmo vaistų vartojimo seanso nustojau juos gerti. Ir tai buvo mano klaida. Šeima iki šiol daug dalykų nežino. Nenorėdamas gąsdinti, nieko jiems iš pradžių nesakiau“, – sako vaikinas. 

Tik visiškai neseniai Dominykas įsidrąsino ir papasakojo, kokia jo diagnozė, kaip atsidūrė ligoninėje ir kas jį išgelbėjo.

„Mano tėvai yra išsiskyrę, tad prasidėjo ieškojimas kaltų. Bet aš iš karto pasakiau, kad tai gali bet kam atsitikti, ši liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties. Nepasakodamas artimiesiems turbūt ir norėjau išvengti tų kivirčų ir kaltų ieškojimo“, – aiškina Dominykas.

Pirmą savaitę, kai jis pateko į ligoninę, nieko artimiesiems nesakė, apsimetinėjo, kad yra labai užsiėmęs, daug dirba, pavargęs eina miegoti. Visą situaciją nuo pat pradžių žinojo tik jo pusseserė.

„Kai pirmą kartą pasakiau, jog guliu ligoninėje ir man yra blogai, prasidėjo kaltinimas: „Ar tau čia reikia, ligoninėje tik dar blogiau bus“. Pasireiškė visi stereotipai, kad psichiatrinės ligoninės yra blogiausia vieta, ten tik „vaistais šeria“. Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo pagalbos, buvo kaltinimas, kad esu kaltas, keliu stresą“, – atviras Dominykas.

Po pokalbio su „Jaunimo linija“ – palengvėjimas

Vaikinas žinojo, jog „Jaunimo linija“ sulaukia daug skambučių ir suprato, kad negali skambinti kiekvieną kartą, kai tik nori pasikalbėti. Todėl skambindavo tik tada, kai pasijausdavo blogiau, kai prasidėdavo nerimo priepuoliai.

„Po pokalbio ateina palengvėjimas. Kiekvieną kartą, kai pakalbi su skirtingu žmogumi, balsas ir kalbėjimas nuramina, o ypač, jei dar randame bendrų temų. Nors skambutis ir anoniminis, ta valanda atrodo tokia ypatinga. Mano paskutinis pokalbis sausio 12 d. truko ilgiau nei valandą ir aš džiaugiuosi, kad savanorei su manim užteko kantrybės, nes tikrai buvo labai sunku“, – prisipažįsta Dominykas.

Jis prisiminė vieną atvejį. Internete vaikinas darė tiesioginę transliaciją, kurioje rodė ženklus, kad jam reikia pagalbos, o aplinkiniai žmonės jį skatino TAI padaryti ir, galiausiai, jis tai padarė.

„Dėl tokių epizodų, dėl visuomenės nusistatymo ir baisu kreiptis pagalbos. Visos psichologinės problemos, savižudybė – vis dar stipriai smerkiamos visuomenės, tad net anonimiškai baisu kreiptis pagalbos. Bent jau mano šeimoje buvo sakoma, kad psichologinės problemos – ne liga. Be to, pripažinti, kad tau blogai yra sunku ir to niekas nemoko. Daugelis teigia, kad visą laiką turi sektis, visada viskas turi būti gerai. Bet juk būna gyvenime ir juodų epizodų: ar psichologiškai, ar finansiškai ir žmonės nemoka su jais gyventi, nemoka sau pasakyti: „dabar man yra blogai ir aš turiu ką nors daryti, kad tai pasikeistų. Jie gyvena pasroviui, o aš manau, kad svarbiausia – priešintis tai srovei ir sakyti: „ne, man yra blogai ir aš turiu kreiptis pagalbos“, – drąsina Dominykas.

Nors žmogui sunku pripažinti, kad reikia pagalbos, bet skambinti yra labai svarbu, nes dirbantys savanoriai visada nukreipia tinkama linkme.

„Jeigu esi pasiklydęs gyvenimo kelyje, pokalbiai gali parodyti šviesą. Visi savanoriai „Jaunimo linijoje“ dirba atsidavę padėti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, – įsitikino Dominykas.

Taip artimai pažinęs „Jaunimo liniją“, jis norėtų atsidurti kitoje ragelio pusėje.

„Tai yra viena iš mano svajonių. Aišku, turi praeiti kažkiek laiko, kad psichologiškai sutvirtėčiau. Bet ligoninėje kalbėjau su gydytojais, jie manęs klausė apie svajones, tai mano buvo tokios: parašyti knygą, pasidalinti savo istorija žiniasklaidoje ir tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu – čia būtų tarsi savotiška padėka, grįžtamasis ryšys“, – neslepia vaikinas.

„Jaunimo linija“ per dieną vidutiniškai sulaukia 100 skambučių

„Jaunimo linija“ – viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikianti visą parą nemokamą emocinę pagalbą. Per parą „Jaunimo linija“ vidutiniškai sulaukia apie 100 skambučių. Šiuo metu ji turi per 300 savanorių, kurie budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode.

Per parą „Jaunimo linijai“ paskambinama apie 100 kartų, deja, savanoriai negali atsiliepti į visus skambučius – vos į 50–60 proc.  Iš tikrųjų poreikis yra kur kas didesnis.

Tokių istorijų kaip Dominyko – ne viena.  Pasak „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės, labai dažnai sulaukiama skambučių, kai žmonės kalba apie santykius, su jais susijusias problemas, ketinimą nusižudyti ar gyvenimą su psichinėmis ligomis, gyvenimo prasmės ieškojimus.

Prasidėjus deklaravimui, „Jaunimo linija“ kviečia paskirti 1,2 proc. GPM. Gautos lėšos bus skirtos naujų savanorių rengimui, apmokymui, kad kiekvienas skambinantysis turėtų progą būti išklausytas ir suprastas sunkiausiu momentu.

Jovita JARUTIENĖ

Laisvė – tai suvokta būti­nybė. Šio Hėgelio postula­to universitete mus mokė fi­losofai. Būtent – suvokta, su­prasta, įsisąmoninta. Pa­lai­­­da, inertiška, nevaldoma lais­vė veda į anarchiją, į vi­­­suo­menės iširimą, ardo bend­ruomeninius santykius. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Sakoma, jog daug kas gyvenime priklauso nuo požiūrio: vienam pusė stiklinės bus beveik pilna, kitam – beveik tuščia. UAB „Rivona“ generalinis direktorius Dainius Dundulis įsitikinęs, kad būtent požiūris ir lemia, ką žmogus sukuria pats ir kaip vertina kitų darbus. Verslininko teigimu, Šilalei tik geriau, jog čia įsikūręs mėsos padalinys plečiasi bei atsinaujina, nors dėl to netrūksta ir skeptikų. Netgi tarp politikų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Šilalės savivaldybės taryba praėjusį ketvirtadienį atidėjo svarbiausio šio dešimtmečio dokumento priėmimą – vos vienintelis politikas pastebėjo, kad Vilniaus verslo konsultacinio centro parengtas Šilalės savivaldybės strateginis plėtros planas 2021–2030 metams yra netikslus, todėl jį būtina taisyti. Dokumentas dar mėnesiui įstrigo rengėjų stalčiuose, nes tarybos narys Egidijus Gečas nepagailėjo laiko perskai­tyti kelis šimtus puslapių ir pareikalavo pa­aiškinti, iš kur plano rengėjai gavo daugybę su realybe nie­ko bendro neturinčių statistinių duomenų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Turbūt labiausiai laukiame pavasario, gamtos pabudimo, paukščių sugrįžimo. Ir tai mus visus sujungia į džiaugsmingą šventės laukimą. Čia, ko gero, ir slypi didžiausias Velykų stebuklas, kuriam kiekvienas ruošiasi, kaip išmano: vieni pina vainikus, kiti dažo kiaušinius, treti kuria pavasarinių augalų kompozicijas. Viena tokių meist­­rių – Šilalėje gyvenanti Sonata Dargienė.

Sakoma, jog Velykos – dar iš pagonybės laikų išlikusi šventė, kurią vėliau perėmė krikščionybė. Šventė yra kilnojama, o jos diena priklauso nuo mėnulio. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (nuo kovo 22 d. iki balandžio 25 d. pagal Grigaliaus kalendorių ar­ba nuo balandžio 4 d. iki gegužės 8 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių).

Lietuvių kalbininkai diskutuo­ja, nuo ko galėjo kilti žodis Ve­lykos. Labiausiai tikėtina, kad pasiskolinome jį iš slavų (velikij – didysis, didžioji diena), nors yra manančių, jog pavadinimas kilo iš kito lietuviško žodžio „vėlės“. Mat seniau būdavo paprotys per Velykas lankyti artimųjų kapus, nešti mirusiesiems kiaušinių. Tai jų vėlės prižadindavo Perkūną, o Ve­lykos mūsų protėvių buvo šven­čiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Dėl to margučiai per Ve­lykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme, žadino požemio gyventojas-gyvates, kurios budino augmeniją, skatino žydėjimą bei vaisingumą.

Kiaušinių marginimas taip pat yra labai senas ir netgi magiš­kas paprotys. Ant kiauši­nių sku­tinėtos saulutės (kad aug­­me­ni­jai netrūktų saulės), žvaigž­­dės (kad laukams netrūk­tų šviesos ir naktį), žalčiu­kai (kad pabustų gyvybė) bei pan. Spe­cialią reikšmę turėjusi ir kiau­šinio spal­va. Raudona simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mė­­lyna – dangų, žalia – augalus, gel­tona – pribrendusius javus.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo ser­gantieji, jais apdėdavo žaizdas, o vaikų negalinčios susilaukti moterys gerdavo žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo juos laukuose, jog šie geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Dabar velykaičiai dažnai marginami ne tik kaip atgimstančios gyvybės simbolis, bet ir kaip dekoracijos, tarnaujančios ne vienerius metus. Būtent tokias puošmenas kuria Šilalės meno mokykloje dailės mokytoja dirbanti S. Dargienė. 

„Savo namuose šventėms ga­minu kitokius velykaičius. Ka­dangi naudoju tikrus kiaušinius, juos marginu labai papras­tai – kontūriniais dažais ar išpiešiu akrilu. O velykinėms dekoracijoms naudoju putplasčio kiaušinio formos gaminius. Jie ne tik ilgiau laikosi, bet ir dirbti kur kas lengviau bei paprasčiau. Be to, yra tam tikrų metodikų, kurios valgomiems kiaušiniams ne­tiktų“, – savo darbo virtuvę pristato pedagogė.

S. Dargienė gimė Šilutės rajone, bet ragina drąsiai ją vadinti šilališke, nes būtent čia prabėgo visas jos gyvenimas – tėvai atsikėlė į Šilalę, kai Sonatai buvo vos treji.

„Tikriausiai nustebinsiu, tačiau niekas iš mano artimųjų nebuvo linkę į menus. Tiesa, mo­čiutė iš tėvo pusės, kaip dabar suprantu, buvo auksarankė: jos vi­sa trobelė buvo išpuošta siuvinėtais rankdarbiais, iš skudurėlių pasiūtais kilimėliais ant sienų. O aš nuo mažų dienų siuvau, mezgiau lėlėms drabužėlius, iš dėžių dariau joms namus ir baldelius, net lėles popierines pasigamindavau. Mokykloje pie­šiau sienlaikraščius, dekoracijas šventėms. Tad sau ne kartą esu uždavusi klausimą, iš kur tas mano potraukis kurti“, – atskleidžia S. Dargienė.

Dabar visos Sonatos dienos skirtos kūrybai. O kuria ji ką tik sugalvoja: tapo, gamina papuo­šalus, atvirukus, dekoruoja, įren­gia alpinariumus, dekoratyviai iškarpo augalus, o kur dar įvairiausių naujametinių, velykinių žaisliukų, vainikų gamyba. Tad kitam pomėgiui – knygų skaitymui – laiko lieka vis mažiau.

„Kartais įkvėpimu gali būti įdomesnio rašto audinio skiautė, popierius ar pušyne rasta graži šaka. Negaliu ramiai eiti pasivaikščioti, vis dairausi įdomesnių šakų, samanų, kankorėžių. Aš kaip voverė visus metus tempiu, kaupiu medžiagas kūrybai“, – juokiasi moteris ir priduria, kad jos draugai, pažįstami dažniausiai sulaukia ne pirktinių, o pačios rankomis pagamintų dovanų.

„Sunkiausia būna sugalvoti ką nors naujo, neįprasto. Pa­vyz­džiui, vienais metais naujametines dekoracijas ir velykaičius kūriau iš medžiagos, dekoravau karoliukais, žvyneliais, kitais metais namus puošiau dekupažo technika margintomis dekoracijomis, o šiemet nusprendžiau pasirinkti modeliną“, – pasakoja S. Dargienė, kurios darbai, paskelbus jų nuot­raukas socialiniuose tinkluose, sulaukė didžiulio susižavėjimo. 

Pasak Sonatos, šiųmetės dekoravimo technikos paprasti (valgomi) kiaušiniai neatlaikytų – suskiltų. O jeigu ir pavyktų, menininkė sako, jog būtų gaila darbo ir lai­ko, nes meniškai dekoruotus kiaušinius netrukus reikėtų išmesti. O juk tokiais darbais, kuriems gimti prireikia didžiulės fantazijos, darbo ir kūrėjos širdies, galima džiaugtis ne vienerius metus. Todėl Sonata vis dažniau sulaukia ir šilališkių susidomėjimo: vieni norėtų jos kūrinių įsigyti, kiti prašo pamokyti, kaip patiems jų pasidaryti. 

„Visada sakau, kad kiekvienas žmogus gali pabandyti išmokti kažko naujo. Žinoma, reikia specialių priemonių bei medžiagų. Ir, aišku, kas „užvestų ant kelio“, apie kiekvieną techniką išsamiai papasakotų. Kadangi mūsų moterys tuo aktyviai domisi, svarstau galimybę vesti kursus. Kol kas neturiu ir savo internetinės parduotuvės, tad visus, kurie domisi mano kūryba ar norėtų kursų, prašyčiau susisiekti asmeniškai – būtinai kiekvienam atsakysiu“, – neatmeta solidesnių veiklos pla­nų dailės mokytoja.

S. Dargienė neslepia – kiek­vie­na dekoracija, nors atrodo paprasta, reikalauja ypatin­go dė­mesio bei kruopštumo. Pa­šne­ko­vė sako, jog pirmieji kūriniai nebuvo tokie originalūs, kokiais dabar jau gali didžiuotis. Kad to pasiektų, reikėjo įgūdžių, o jiems susiformuoti prireikia ne vienerių me­tų. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pasirinktos darbo technikos. Pavyzdžiui, šiųmečiai S. Dar­gienės margučiai yra aplipdyti modelino ornamentais, gruntuoti, nudažyti bei dekoruoti. O anksčiau gaminti medžiaginiai buvo aptraukti audiniu ir tik po to dekoruoti, puošti karoliukais ar žvyneliais. Pasirinkus dekupa­žo techniką, putplasčio formos apklijuojamos popierinių servetėlių skiautėmis ir nulakuojamos, po to dar būtina dekoruoti juostelėmis ar mezginiais.

„Viskas priklauso nuo fantazijos, noro ir galimybių. Su kiek­viena technika reikia išmokti dirbti, nes jos visos yra skirtingos. Man tai įdomu, nes aš į šį procesą žiūriu kaip į savotišką galimybę atsipalaiduoti. Todėl kartais nė nepajaučiu, kad prie savo dirbinių pasėdžiu ne vieną valandą. Negalėčiau išskirti nė vienos technikos kaip įdomesnės ar leng­vesnės, man gera dirbti su visomis medžiagomis“, – sako Sonata.

Menininkė tikina kurianti be išankstinio eskizo, tad būna, jog tenka darbą ir išardyti, ir perdaryti. Bet tai dažniau nutinka tada, kai daro pagal užsakymą, kuris „įspraudžia į rėmus“, t. y. konkrečiai būna nurodyta, kaip viskas turi atrodyti. Tokie atvejai menininkei nemėgstamiausi, nes tenka „perlipti per save“, nenuklysti į kūrybą. O kūrėjui juk svarbiausia, kad užsakovas, dovanos gavėjas pasitikėtų menininko skoniu, fantazija ir įdirbiu.

„Kai galiu dirbti laisvai, be įsipareigojimų, neskaičiuoju, kiek valandų praleidžiu bekurdama. Tačiau dar svarbiau, jog tuomet mano širdis dainuoja“, – prisipažįsta S. Dargienė.

Šilališkėms ji siūlo šiųmetėms šventėms pasigaminti velykinių vainikėlių. Jų gamyba, anot Sonatos, labai paprasta, o namai taps kur kas puošnesni. Tam tereikia lanksčių medžio šakų, iš kurių suformuojamas vainikėlio pagrindas. Sonata pataria šį pagrindą dar sutvirtinti vielute. O štai dekoravimas – jau kiekvieno asmeninė išmonė. Pa­ti S. Dargienė vainikėliams nau­doja ir plunksnas, kiaušinių bei riešutų kevalus, samanas, beržo tošį, šiaudus ir t. t. Kuo daugiau fantazijos, tuo originalesnis vainikėlis.

Senovės lietuviai per Velykas puošdavo taip vadinamą eglutę: prie tiesios medžio šakos rišdavo eglės šakeles ir taip suformuodavo eglutę. Joje įkurdindavo lizdelius, į kuriuos įstatydavo po margutį. Paprastai – 9 arba 12, nes būtent šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais sėkmę. Toks medis dar būdavo puošiamas ir žilvičio „kačiukais“, popierinėmis gėlėmis, sausainiais. Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos bei dvasios atgimimu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

S. Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

Kelis kartus per savaitę muziejininkė Regina Mickuvienė į Iždonus vežasi pilną au­to­mobilį senų daiktų. Tai, ką per gyvenimą Upynos liaudies amatų muziejuje sukaupė ilgametis kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas, istorijos lobiais pavadinti per maža. Dabar jie yra Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuosavybė, kurią buvusiai istorijos mokytojai patikėta išmatuoti, aprašyti, suregistruoti, inventorizuoti ir, žinoma, išsaugoti. Bet klėtelėje, per kurios stogą ūžauja pavasario vėjai ir sunkiasi lietaus lašai, to nepadarysi. 

Nesvarbu, kad vėjai pučia

Šimtametė klebono klėtis, ku­rią pernai Šilalės savivaldybė muziejui nupirko iš Telšių vyskupijos, dabar, atrodo, turėtų išgyventi pačius geriausius savo laikus. Sovietinis grūdų sandėlis upyniškio kraštotyrininko K. Lovčiko pastango­mis prieš daugelį metų tapo Upy­nos liaudies amatų muziejumi, tačiau istorijos išsaugojimo entuzias­tas rajono valdžios pagalbos taip ir nesulaukė. Todėl nieko keisto, kad per klėtelės lubas dangus šviečia.  

„Gerai, kad Klemensas visas skyles užkalinėjo, užkamšė – ten tiek darbo įdėta, jog žodžiais nenupasakosi. Dabar, jei ką prireikia remontuoti, turiu prašyti sūnaus, pati nesugebu. Kai grįžta iš Klaipėdos ir sakau: „Varom, sūnau“. Kito kelio nėra, nes skirta tik pusė etato, jokio darbininko iš muziejaus neprisišauksi“, – pasakoja Upynoje dirbanti muziejininkė. 

Bet tuoj pasitaiso: „Nėra taip baisiai, ne, ne. Mes prisižiūrime. Tik tiek, kad visas pastatas suvargęs“. 

Pradėjus lyti, Regina skuba skudurais kamšyti pastogės sky­­­les, statyti po lašais kibirus, trau­kia tolyn eksponatus. Sako, jog reiktų visą pastatą renovuoti, nes vėjai per visus galus kaukia. Todėl išgirdusi, kad vietos politikai susirūpino dėl kiauro stogo, iš širdies apsidžiaugė. 

„Gal pinigų skirs? Bent keliems lapams šiferio – juk techniniam projektui pinigų muziejus neturi“.

Ir priduria: „Man nesvarbu, kad vėjai pučia, dirbu ir viskas“.   

Ant žvyro – gėlių darželis

Prisiminusi, kaip dar visai neseniai dirbo Baublių Dionizo Poškos muziejuje, Regina atsidūsta. Baubliuose buvo lengva, o čia šalta. Dėl to vežasi ekspo­natus namo. Upynoje rankos su­­grubtų berašant ir bema­tuo­­jant – juk kone 3 tūkstančiai įvairiausių daiktų daiktelių, raštų, knygų, nuotraukų. Tačiau Re­gi­nai visi tie darbai atrodo lengvi. 

„Baubliuose smagu buvo, bet neturėjau ką veikti. Nepa­ly­gin­­si – kaip dangus su pragaru šie du objektai skiriasi. Bet nieko, viskas gerai“, – tikina moteris. 

Jos entuziazmas liejasi per kraštus. Palei visą pastatą užveisė senovišką gėlių darželį. Ant gryno žvyro, kad bent kiek papuoštų greta esančią nykią automobilių stovėjimo aikštelę. Nes aplink – žolynai, krūmynai, gėda, kai žmonės į muziejų užsuka. Todėl pati griebė kirvį ir kirto krūmus. 

„Seniūnė atsiųsdavo pagalbininkų iš darbo biržos. Bet kur tau jie dirbs, nuo ryto girti“, – juokiasi Regina, gaunanti atlygį už pusę muziejininkės etato. 

Reikės pritaikyti lankymui

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Soneta Būd­vytienė, pateikdama praėjusių metų veiklos ataskaitą, savivaldybės tarybos nariams aiškino, jog Upynos liaudies amatų muziejaus stogas – dar nieko baisaus. Tik laša, ne bėga. Bet, žinoma, taisyti reikės. 

„Dabar visi labai  užsiėmę, tačiau pristatysime ataskaitas, teiksime savivaldybei prašymą, kad organizuotų komisiją ir žiūrėtų, ką ten galima padaryti. Tikimės, jog kada nors vis tiek bus parengtas techninis projektas renovacijai, o dabar bandysime prašyti, kad bent stogą laikinai uždengtų, kol lašeliai sunkiasi ir dar galima kažką savo jėgomis padaryti“, – paklausta apie kiaurą muziejaus stogą, sakė S. Būdvytienė. 

Pasak Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorės, klėtis ver­kiant prašosi renovacijos, nes ją reikia pritaikyti muziejaus lankymui – būtinas ir įvažiavimas neįgaliesiems, ir tualetai, vanduo. 

„Upynoje nėra nieko, o norėtume, kad muziejus taptų šiuolaikiškas, ir galėtume siūlyti žmonėms paslaugas. Prieš važiuodami, gidai visada klausia, ar bus kur nusiplauti rankas, pasinaudoti tualetu. Po kelionės žmonėms būtiniausių dalykų rei­kia“, – pripažįsta S. Būd­vy­tie­nė. 

Pernai Upynos liaudies amatų muziejuje apsilankė vos keli šimtai žmonių, bet ir kituose muziejuose lankytojų srautai sumažėjo. Gal tik Bijotų Baub­liai nukentėjo mažiau – čia ir per karantiną nestigo norinčiųjų apžiūrėti lauko ekspoziciją.

Ankstesnių metų duomenys rodo, jog Upynos muziejus sulaukdavo apie 600 lankytojų. Pasak S. Būdvytienės, ypač jį buvo pamėgę senjorai, kuriems kraštotyrininko K. Lovčiko surinkti daiktai primena jaunystę, tėvų namus. 

Pinigų reikės ne tik stogui  uždengti – nemaža dalis muziejaus eksponatų dėl senumo ar laikymo sąlygų yra prastos būk­lės, juos reikia restauruoti. Ta­čiau pernai pavyko restauruoti tik keturis, nors būtina konservuoti ar atnaujinti bent 28 prasčiausios būklės eksponatus. Atminties išsaugojimas kainuoja daug, kita vertus, ne visada vien pinigais tai galima vertinti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.