Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus su darbo grupe rengtas Mokyklų tinklo pertvarkos 2021–2025 m. bendrasis planas neatlaikė ne tik vietos politikų, bet ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kritikos – paskutiniame priėmimo etape jo svars­tymą teko atidėti. Tai suteikė vilčių Šilalės suaugusiųjų mokyklai, virš kurios valdžios rengiamas dokumentas pakibo lyg Damoklo kardas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Kredito biuro „Creditinfo Lietuva“ duomenimis, Šilalės rajone gyvena 236 skolininkai, kurių bendra įsiskolinimo suma sudaro arti pusės milijono eurų. Tačiau antirekordininku Lietuvoje tapo vienas pajūrio gyventojas, kuris yra neapmokėjęs net 209 sąskaitų. Iš viso skolininkai mū­sų šalyje delsia grąžinti beveik 400 mln. Eur.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Pražydo žibuoklės pašlaitėj,

Sušildytos saulės skaisčios,

Sučiulbo paukšteliai padangėj,

Linkėdami meilės gražios.

Miškai ir upeliai atgijo

Po miego žiemužės ilgos,

Pavasario džiaugsmas sugrįžo                         

Gimtinėj manos Lietuvos.

Plačiai aš atvėriau krūtinę

Pavasario džiaugsmui vaiskiam

Ir gėriau, vis gėriau be galo                                   

Atgimusią meilę viskam! 

Težydi žibuoklės, težydi

Gimtinėj manos Lietuvos,

Gyvenimą gražų telydi

Neskintos žibuoklės miškuos.  

Juozas STASINAS 

Tikiu, kad vėl gražiai žydėtų sodai,

Kad vėjas suptų žemės daigą,

O želmenys visiems vienodai

Augintų turtą, skalsą, laimę.

Tikiu, kad upėmis sušniokštų

Širdies gerumas ir dorybės,

Jei niekas, niekada neloštų

Iš mūs vienos nedalomos Tėvynės.

x x x

Esam dulki unt žemiška svieta

ten, kur reik, i kap reikiant padėta,

vaikštom kožnas likima takeles,

bet tik žmonis vadinas „karales“.

Karūnas unt pakaušiu uždėjan – 

na už dyka – sau plaukus velėjam.

Kykvynam padarėliū po sauli

tur užtekti i vytas, i krauja...

O karalius nebūtų karalius,

je nesiųstų visų po parales,

leida gerti, nat ėsti, kyk nori,

bet i erki tur mirti padore,

prisisiurbus „karališka“ krauja,

pasileisti karališka gauja...

Esam dulki šio žemiška svieta

pry lentos, tik iš dūle padėta.

Dalia PETKEVIČIENĖ

Šie perfrazuoti vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio žodžiai labai tinka apibūdinti senolės Zofijos Mačiulienės gyvenimą, nes jai regisi, jog galėtų dar daug daug ką nuveikti...

Paprastai kalbinami papasakoti laikraščiui apie savo gyvenimą, garbaus amžiaus žmonės kuklinasi, kad nieko ypatingo, išskirtinio jie nėra padarę – tiesiog gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip. Tačiau juk kiekvieno nugyventas amžius yra dalis mūsų tautos istorijos, o tai jau neįkainojama vertybė. Todėl juo labiau smagu, kad tai supranta jauni žmonės, vertinantys senųjų palikimą, gerbiantys žmogų jo sename amžiuje.

Lina prisistatė esanti močiutės Zofijos anūko žmona, taigi kaip ir anūkė. Ji pasakojo, kad senolė buvo ir yra paprastutė moteris, darbštuolė, kokios visą gyvenimą buvo ir jos amžininkės.

„Ji labai miela, prie jos nuolat glaudžiasi mano vaikai – močiutės proanūkiai, ji mums – gyva senosios kartos istorija. Be to, mūsų Zofijai per Ve­ly­­kas sukanka devyniasdešimt metų. Beje, nuolat skaitau „Ši­la­lės artoją“ ir matau, kad jame netrūksta rašinių apie žmones, tad, manau, dar viena istorija nebūtų pro šalį. Esu labai dėkinga „Šilalės artojo“ redakcijai – ji niekada neatsisakė paviešinti informacijos apie Norkaičių amatų centro (Tau­ra­gės r.), kuriame dirbau, veik­lą“, – dar gerokai iki Velykų kalbėjo Lina Mačiulė iš Bar­džių, dabar kartu su vyru auginanti trejų metukų Adą ir metukų Rojų.

Didelė sodyba – erdvus kiemas, gausybė technikos, žinoma, ir ūkiniai pastatai – rodo, jog čia ūkininkų gyvenama. Da­bar tai – Zofijos sūnaus valdos, kartu įsikūrusi ir Linos šei­ma.

Senolė mus pasitiko besėdinti lovoje su mezginiu rankoje – suka ir suka ratu keturis virbalus, kol galiausiai išeina kojinė ar pirštinė. Kaip pamatėme vėliau, šitų mezginių – pilni du maišai.

„Mano sūnus čia gyvena. Dar dvi dukras turiu, bet pa­si­sky­riau karšti pas marčią. Nie­kur kitur nenoriu. Esu Bar­džiuo­se gimusi, užaugusi, čia iš­tekėjau ir vaikus užauginau. Ke­turis pagimdžiau, likę trys. Vienas sūnus yra miręs. Kai pinigų per daug, iš gero gyvenimo vien bėdos...“ – nevynioja į vatą nederamo gyvenimo būdo pasek­mių Zofija.

Pasak senolės, dukros abi iš­simokė į seseles, viena dirba Kal­tinėnų slaugos ligoninėje, gyvena ne per toliausiai čia pat, Bar­džiuose. Kita dukra vėliau baigė pedagogines studijas ir jau daugiau nei dešimt­metį vadovauja vienai iš Šiau­lių mokyklų.

„Sunkus buvo gyvenimas, o ypač – prie ruso. Pagimdė mus mama septynis, bet išlikome tik mudu su broliu Antanuku. Jis vyresnis už mane. Iš mamos pasakojimų žinau, kad vienas dar mažas lyg užspringo, kitas nusipli­kė vandeniu, dar kitas mirė gimdant... Nebuvo daktarų. Maži tebuvome, kai mirė tėvas, jo beveik neprisimenu – buvęs ar nebuvęs... Kai per karą Tau­ragėje vyko susišaudymai, mes prie namų gulėjome slėptuvėj. Lyg per miglą menu, kaip atvažiavo vokiečių kareiviai, motociklus mūsų kieme paliko.

Mama liko našlė, mes, vaikai, sunkiai augome. Manęs nė į mokyklą neleido – reikėjo kiau­les ganyti: motinines pri­rišda­vo, o kad parše­liai į parubežį neįeitų, turėjau juos ganyti. Žemė vi­sa buvo sklypais. An­ta­nukas – mandresnis, jis ėjo į mokyk­lą... Tu dabar priverstum vaikus kiaules ar karves ganyti? O tada reikėjo, ir nieko padaryti negalėjai. Išmokė mane pavardę pasirašyti, o daugiau nieko. Pažįstu visas raides, bet žodžio sudėti neišeina ir gana.

Mama išmokė austi, o verpdavome tai abu su broliu. Nuo šešiolikos pradėjau kolūkyje melžti karves ir taip dirbau daugiau kaip 40 metų. Iš pradžių rankomis tekdavo pamelžti 13 karvių, o kai nupirko agregatus – virš 30. Keldavausi penką ryto, nes reikėdavo karves dar ir pašerti, ėdžias išvalyti. Vakare – vėl tas pats“, – prisimena vargo kelius Zofija.

„Ištekėjau gal dvidešimt vienerių. Mano vyras buvo iš Kra­žių. Kaip susipažinom? Mamos brolis turėjo paėmęs jo seserį. Kai su mama ten nuvažiuodavome, tai ir susipažinom. Keturis vaikus pagimdžiau. Savaitė praeina – ir į darbą. Nenori – nedirbk, į tavo vietą atsiras kita. O pinigų tai reikia. Na, būdavo, kad ir kaimynė vaiką pažiūri, vyras, kol dar darbo neturėjo, nes buvo parėjūnas. O šiaip veždavausi su savimi į fermas. Ir ar senovėje būdavo kokių vežimukų? Vyras iš beržo kamieno nupjovė keturis ritinius, išdegino ratus, sukalė iš lentų vežimuką ir vežiojausi. Tik paskutiniam vaikui kai­mynė tokį seną, bet jau tikrą vaikišką atidavė. 

Ir dar uždėdavo melžėjoms po 30 arų daržo normų ravėti, reikėda­vo ir rugius rišti. Ei­davau, nes bijo­jau darbą paleisti. Skai­tyti nemokėjau, tai kur kitą rasiu? No­rėjo brolis įdarbinti duonos kepykloje Klai­pėdoje, gal būčiau leng­vai buvusi, bet reikėjo mokėti skaityti, surašyti kepaliukus. O kaip surašysi, jei nemoki... Taip ir likau fermoj visą amžių“, – pasakoja senolė.

„Oi, jau tos karvės močiutei! Pavasarį, kai gename į ganyk­las, ji su tokiu ilgesiu į jas žiūri, kaip į kažką nepaprasto“, – įsiterpia į pokalbį Lina.

„Kad ne tos mano nesveikos kojos, dar ir dabar galėčiau melžti. Tie agregatai ir pats darbas man, atrodo, kvepia“, – net suspurda Zofija.

„Našlė ir aš anksti likau. Iš­ėjau į pensiją 55-erių, trys dienos praėjo ir nebėr vyro... Šir­dies ligą turėjo. Išėjo šerti gyvulių į tvartą, ten begulintį ir radome. Nebuvo blogas, bet pa­sitaikydavo kaip ir visiems“, – realistiškai vertina Zofija.

„Pa­žiū­rė­ki­te, kaip mūsų baba mezga. Ir kiek turi primezgusi! Svarbiausia, kad tokio amžiaus, o dar be akinių. Ir klausa nesiskundžia“, – atneša ir iškrato iš maišo įvairiausių spalvų kojinių Lina.

„Močiute, paskleiskim truputį, kad nuot­raukoje gražiai atrodytų. 

Tu paskui vėl jas susiraišiosi“, – atskirdama siūlu sujungtas kojines, kalba Lina, bet kalba tokiu ramiu, įtikinamu tonu, kad senam žmogui nekyla mintis prieštarauti. Taip dar reikia mokėti!

„Aš turiu dar savo močiutę, esu įpratusi su ja apie viską kalbėtis ir viską daryti“, – taip pat įtiki­namai atsa­ko Lina ir dar priduria: „Mo­čiu­tė Zofija turi primezgusi mano vaikams bei kitiems proanūkiams ir kojinių, ir pirštinių. Dar, sako, norėtų išmokti megzti raštuotas“.

„Esu nusimezgusi ir megztinių, ir šalikų pardavimui. Vis to pinigo reikėjo, tai dariau viską. Mes biednai augome, tai stengiausi dėl vaikų, šeimos. Mūsų tėvas buvo labai taupus, gal net per daug. Taupė, pirko žemių – sakė, bus vaikams. Žemė tada buvo vertėje. O gal galvojo, kad vaikas gali apsieiti su kokiais vienais bačiukais, kuriuos, eidami į bažnyčią, privalėjo­me neštis – apsiauti nebūdavo galima. Net pasekdavo, ar kar­tais neapsiavėme... Arba su vie­­na kartūnine suknele, kurią man pasiuvo kaimynė, mamos paprašyta. Net tekėjau mamos sesers bačiukus avėdama... Kiek dabar turiu drabu­žių – kad jaunai tiek būtų davę“, – lygina buvusius laikus su dabartimi Zofija.

Kambaryje stovi vaikštynė, kuria senolė teigia pasiremianti tik būtiniausiu reikalu. Vasarą pagrindinė priemo­nė išeiti į lauką – vežimėlis. Tačiau liūdnų minčių Zofija neįsileidžia.

„Galiu ištisas dienas taip išsėdėti, nei nugaros skauda, nei ką kita. O vaikščioti negaliu, nes liko nekeistas kelio sąnarys. Atsimenu, gydytojas pažiūrėjo į nuotrauką, paglostė man galvą ir pasakė, kad kažin, ar beverta, nes kauleliai taip sutrūniję... Pagalvojau, o kam čia bevargti...

Gaunu pensiją, marti, anūkė žiūri gerai, ko bereikia. Ar nesiprikliju? Aiš­ku, kad įsipriklija senas žmogus, bene aš nežinau. Ga­lė­čiau ir labiau, tik kad niekas nebeklauso...“ – smagiai, su humoro gaidele baigia pokalbį močiutė.

Vienas bendras bruožas jungia mūsų senolius – nerūstauja jie ant likimo, neieško kaltų, nejaučia nuoskaudų. Nes tiesiog toks buvo gyvenimas.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiekvienam vertėtų atminti, kad visi azartiniai lošimai yra klastingi – nesvarbu, lošite kazino ar pirksite loterijos bilietą, organizatoriai visuomet džiaugsis pelnu. 

Apie tai, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų ga­li turėti skaudžių pasekmių, pasakoja savo kailiu tai pa­tyręs buvęs radijo laidų vedėjas bei renginių organizatorius Paulius Bukauskas. Dėl šio žalingo įpročio jam teko trejus metus praleisti įkalinimo įstaigoje.

Taip pat savo įžvalgomis ir patarimais dalijasi Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, gydytojas psichiatras Pavel Osipov.

Sukuriama lengvai gaunamų pinigų iliuzija

Seniau buvo lošiama su kauliukais, tačiau šiandien vyrauja daugybė azartinių lošimų alternatyvų – pradedant rulete ar pokeriu ir baigiant įvairiais internetiniais lošimais. 

Pasak gydytojo psichiatro P. Osipov, Lietuvoje bei kitose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad lošimai ir lažybos internetu itin populiarėja, o pirmą kartą pabandžiusių lošti amžius jaunėja – manoma, jog šie procesai galimai yra susiję.

Nors rekreacinis arba laisvalaikio lošimas numato pramogą, nesukeliančią pačiam lošėjui arba jo artimiesiems žalos bei diskomforto, linija tarp nekaltos pramogos ir gyvenimą kardinaliai keičiančių pasekmių yra labai plona. 

„Jeigu jums kada nors teko pralošti daugiau, nei planavo­te, skirti šiai pramogai daugiau laiko, negu norėjote, skolintis pinigų lošti, slėpti lošimą nuo kitų žmonių, jausti gėdą, kaltę ar apgailestavimą dėl tokio žaidimo rezultatų – greičiausiai kalba eina jau ne apie pramogą, bet apie prob­leminį lošimą, o galimai net ir apie priklausomybę“, – atkreipia dėmesį gydytojas psichiat­ras P. Osipov.

Galvodavo vien apie tai, kaip atiduoti skolas

Buvęs radijo laidų vedėjas bei renginių organizatorius P. Bu­kauskas pripažįsta, jog daug metų apsilankymai lošimų namuose jam buvo lyg užėjimas į kavinę atsigerti kavos. Tik po kurio laiko toje „kavinėje“ jis pradėjo leisti ištisas dienas, nebekeldavo telefono ragelio, mažai valgydavo ir miegodavo. Iš pradžių lošdavo iš savų pinigų, bet vėliau pradėjo skolintis iš artimųjų bei pažįstamų. 

„Kol nebūdavau lošimų namuose, galvodavau tik apie tai, kaip padengti savo skolas, o galiausiai tai privedė prie nelegalių ir kvailų dalykų. Imdavau kreditus savo tuometinės gyvenimo draugės vardu, pirkdavau prekes, už kurias įteikdavau vekselius bei žadėdavau pinigus sumokėti vėliau, tačiau

to nepadarydavau. Taip pat skolindavausi įvairių daiktų iš pažįstamų ir meluodavau, kad naudojuosi, o iš tiesų užstatydavau juos lombarde ir už gautus pinigus lošdavau. Kelis kartus tai puikiai pavyko ir daiktus sėkmingai grąžinau savininkams, bet labai greitai prasilošiau ir prasiskolinau dar daugiau“, – pasakoja P. Bukauskas. 

Galiausiai dėl vagysčių žmonės jį pradėjo skųsti policijai, ir buvo iškelti keli ikiteisminiai tyrimai, todėl tuo metu P. Bukauskas buvo ne tik prasilošęs, tačiau turėjo reikalų ir su teisėsauga. 

Sustabdė tik įkalinimo įstaiga

Kadangi vyras dirbo ne tik radijuje, bet ir intensyviai organizuodavo bei vesdavo įvairiausius renginius, jo darbas ir karjera itin glaudžiai siejosi su reputacija bei prestižu. 

„Savo karjerą galutinai sužlugdžiau labai greitai – kai vie­šumoje pasirodė straipsnių su informacija apie man iškeltus ikiteisminius tyrimus. Su­ži­no­jus tiesą, mane nedelsiant išmetė iš darbo radijuje, dėl renginių niekas nebesikreipdavo, o tuomet skolos jau buvo didžiulės, todėl nežinojau, kaip iš viso to išbristi“, – prisimena Paulius.

Nebematydamas kitos gali­mybės, vyras išvyko į Airiją, kur gyveno ir dirbo, kol vieną dieną internete perskaitė, kad dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis. Ilgai nesvarstęs, jis pats nuėjo į policijos nuovadą ir buvo suimtas – metus kalėjo Airijoje, vėliau buvo perkeltas į Lietuvą.

„Manau, kiekvienam žmogui viskas priklauso nuo konk­retaus lūžio taško ir tai yra labai ilgas procesas, reikalaujantis daug sunkaus darbo. Mano atveju tai įvyko jau patekus į kalėjimą ir prabuvus ne vieną, ne dvi dienas, bet kelis mėnesius, kol iš esmės pradėjau atgauti blaivų protą, adekvačiai vertinti viską, kas įvyko, ir suprasti, jog per savo priklausomybę ir klaidas praradau tai, kas žmogui gyvenime yra svarbiausia – laisvę“, – pasakoja P. Bu­kauskas. 

„Privalau žvelgti į priekį“

Pasak gydytojo psichiatro, no­rint kontroliuoti priklausomybę, esminis žingsnis yra įvardinti, kas vyksta, ir nustoti traktuoti tai tik per asmeninės ga­lios prizmę: „galiu–negaliu.“ 

„Žmogaus sprendimas atsisakyti žalingų elgesio modelių turėtų remtis sąmoningu pasirinkimu: „ir noriu, ir galiu, bet pasirenku to nedaryti“, – sako gydytojas pri­durdamas, kad svarbiausi sėk­mės kriterijai – nelikti vienam, išmokti rūpintis savimi ir priimti kitų žmonių pagalbą. 

Pasakodamas savo istoriją, P. Bukauskas pabrėžia, jog reikia suvokti, kad priklausomybė nėra paprastas susirgimas kaip, pavyzdžiui, gripas, kuomet žmogus fiziškai jaučiasi blogai ir supranta, jog reikia gerti vaistus. Šiuo atveju taip nenutinka, nes tik labai vėlyvoje stadijoje pradedama suvokti priklausomybės spąstus. Todėl itin svarbu turėti artimą aplinką, kuri būtų su tavimi labai atvira, o tu irgi būtum su jais atviras ir pripažintum, kad reikia pagalbos. 

Išgyvenus košmarą, šiandien P. Bukauskui sunku pa­tikėti tuo, kas vyko. Nors kiek­­viena diena laisvėje atneša vis daugiau optimizmo, padarytos klaidos yra nepamirštamos. 

„Kad ir kaip neblogai dabar man sektųsi, praeities šleifas uždeda didžiulę juodą dėmę, ir prireiks daugelio metų norint ją bent šiek tiek nubalinti. Tačiau suprantu, jog tai yra dar viena pasekmė, su kuria turiu susigyventi ir privalau žvelgti į priekį“, – sako P. Bu­kaus­kas. 

Prieš 24-erius metus Kaune buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse ekologiškų produktų sertifikavi­mo įstaiga „Ekoagros“. Žemės ūkio ministro įsakymu 2000 m. jai suteiktos teisės vykdyti sertifikavimo institucijos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles ir suteiktas sertifikavimo įstaigos kodas LT-EKO-001. Iki šiol tai yra vienintelė institucija Lietuvoje, turinti teisę sertifikuoti ekologinę gamybą.

Būtina deklaruoti ekologinius plotus

Balandžio 12 d. prasideda pasėlių deklaravimas, tad visiems, norintiems gauti ekologinės gamybos ūkio sertifikatą bei paramą pagal Lie­tuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, būtina sertifikuoti savo plo­tus. Išduoti ekologinės gamybos sertifikatą gali tik įstaiga „Ekoagros“. 

Remiantis VšĮ „Ekoagros“ duo­menimis, 2020 m. sertifi­kuo­­tas pagal ekologinei žemės ūkio gamybai kelia­mus reika­lavimus plotas sudarė 235 570,33 hektaro (be žu­vi­nin­kys­tės), sertifikuotų pirminės gamybos subjektų skaičius (be žuvininkystės) – 2199 vnt. Remiantis Na­cio­na­­linės mokė­jimo agentūros duome­nimis, 2020-aisiais dek­­la­ruo­tas pagal Lietuvos kai­mo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemonę „Eko­lo­ginis ūkininkavimas“ plotas su­darė 188 486,35 ha, pateikta 1956 paraiškos.

Kodėl ekologiška produkcija yra sertifikuojama?

Pastaraisiais metais pasaulyje žmonių požiūris į mitybą sparčiai keičiasi. Vis labiau renkamasi sveikesnę mitybą, kokybiškus ir ekologiškus produktus. Be to, klimato kaitos, aplinkos užterštumo problemų kontekste auga visuomenės sąmoningumas aplinkosaugos atžvilgiu – vis dažniau pirmenybė teikiama ir produktams, pagamintiems palankesnėmis gamtai technologijomis. 

Kaip aiškina VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, at­liktas visuomenės nuomonės tyrimas patvirtino, kad ir Lie­tuvos gyventojai domisi pro­duktų sudėtimi, kilme, gamybos būdais, tuo, ką reiškia įvairūs standartai bei ženklai ant produktų etikečių.

„Augantį vartojimo poreikį siekia patenkinti žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai. Štai čia tampa svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo. Reikia tam tikrų priemonių, garantuojančių vartotojui, kad jis tikrai perka ekologiškus produktus. Ši produkcija yra griežtai kontroliuojama, sertifikuojama bei specialiai ženk­linama. Sertifikavimo tikslas – suteikti visoms suinteresuotoms šalims pasitikėjimo, jog produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus“, – sakė V. Lukšienė.

Svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo

Kaip aiškino MB „Sulčių fab­rikas“, kurioje gaminamos lietuviškos natūralios sultys ir ekologiški vaisių kokteiliai, rin­kodaros vadovas Antanas Rim­džius, ekologišką produktą gaminantys verslininkai sulaukia didesnio vartotojų pasitikėjimo, kai tas produktas yra sertifikuotas. 

„Mūsų produkcija turi kur kas daugiau vertės nei paprasta“, – tvirtino A. Rimdžius. 

Pasak jo, kiekviena šalis turi savo maisto kokybės ir saugos taisykles, o žmonės, kurie gyvena toli nuo mūsų, nežino visų subtilybių.

„Tačiau, kai pasakome, kad mes turime pagamintų sulčių ekologijos sertifikatą, tai jau rimtas pareiškimas, jog mūsų produktas bus pripažintas visame pasaulyje“, – tvirtino MB „Sul­čių fabrikas“ atstovas. 

Jis pridūrė, kad mažiems vers­lininkams pasaulinėje ar eu­­ropinėje rinkoje didesnės ga­­limybės konkuruoti yra tik dėl to, jog produktas yra koky­biškas ir sertifikuotas kaip eko­logiškas. 

„Tik sertifikuoti produktai įgau­na kokybės ženklą tiek Lie­tuvoje, tiek užsienyje“, – pristatydamas svarbų sertifikavimo įstaigos vaidmenį, pabrėžė kėdainietis verslininkas A. Rim­džius.

Ekologinės gamybos sertifikavimo sistema ir schema

Pasak „Ekoagros“ direktorės V. Lukšienės, visi su ekologiškais produktais dirbantys ūkio subjektai yra įtraukti į kontrolės sistemą, jų veikla tikrinama, o produktai sertifikuojami. 

„Ekologinė gamyba apima visus etapus: nuo pirminės produkto gamybos iki perdirbimo, saugojimo, transportavimo, pardavimo ar tiekimo vartotojui“, – kaip veikia ekologi­nės gamybos sertifikavimo sistema ir schema, aiškino V. Luk­šienė. 

Anot jos, schema veikia taip: pagrindinius reikalavimus bei principus, bendrus visam Eu­ro­pos Sąjungos (ES) ekologiniam sektoriui, nustato Euro­pos Ko­misija, įgyvendinimo tai­syk­les Lietuvoje rengia ir tvirtina Že­mės ūkio ministerija, o sertifikavimą bei kontrolę vykdo VšĮ „Ekoagros“. 

Ekologinę gamybą Lietuvoje sertifikuoja tik „Ekoagros“ 

„Mums labai svarbu neapvilti vartotojų lūkesčių, kad sertifikavimą atliekame kompe­tentingai ir kokybiškai. Per 24-erius veiklos metus sertifikavimo įstaiga augo, plėtėsi bei stip­rėjo. Be pagrindinių, išplėtėme ir įvairių papildomų paslaugų, reikalingų pareiškėjams bei pa­dedančių jiems lengviau realizuoti savo produkciją, spekt­rą. Pavyzdžiui, padedame jiems sertifikuotis pagal daugybę ki­tų šalių nacionalinių bei privačių standartų. Dabar turime apie 3 tūkst. klientų ir apie 70 nuolatinių darbuotojų, kurių nemaža dalis įstaigoje dirba daug metų ir turi sukaupę didelę patirtį, reikalingą sudėtingam sertifikavimo procesui atlikti“, – aiškino vadovė.

Vienas svarbiausių „Eko­ag­ros“ veiklos kokybės patvirtinimų – Nacionalinio akreditacijos biuro atliekamas išsamus veiklos vertinimas ir suteikiama akreditacija. Įgaliojimai tik­rinti yra išskirtinai suteikiami tik kompetencijas turinčioms kontrolės įstaigoms. Ak­re­ditavimo ciklas trunka penkerius metus ir per tiek laiko atliekamas visiškas veiklos per­akreditavimas. Per tuos penkerius metus dar kasmet vykdoma ir nuolatinė priežiūra. 

Pirmąkart įstaigos akredita­cija gauta 2005 m. Pastarąjį kartą ji pratęsta per­nai ir galios iki 2025-ųjų.

Vienintelė įstaiga

Kodėl Lietuvoje ekologinę gamybą gali sertifikuoti vienintelė įstaiga, atsakė Žemės ūkio ministerijos atstovai, ku­rie tvirtino, jog kiekviena ES valstybė skiria kompetentingą instituciją, kuri prisiima galutinę atsakomybę už tai, jog būtų laikomasi ES ekologinės gamybos taisyk­lių. Ši kompetentinga institucija savo vaidmenį gali deleguoti: A – vienai ar daugiau privačių kontrolės įstaigų; B – vienai ar daugiau viešųjų kontrolės institucijų; C – mišriai privačių kontrolės įstaigų ir viešųjų kontrolės institucijų sistemai.

Beje, skirtingose ES šalyse yra pasirinktos skirtingos sistemos. Vienos turi sistemą B, kai ekologinės gamybos kont­rolė yra pavesta viešosioms kontrolės institucijoms (pavyzdžiai, Danija, Suomija, Ny­derlandai, Estija, Lietuva). Ki­tose šalyse taikoma kontrolės sistema A, kai kontrolė pavesta atlikti privačioms įstaigoms. Dvi šalys – Len­kija ir Ispanija – turi sistemą C, kai veikia viešoji kont­rolės institucija bei privačios kontrolės įstaigos. 

Lietuvoje kompetentinga ins­­titucija yra Žemės ūkio ministerija, ji atsakinga už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą ekologinės gamybos bei ženk­linimo srityje. O VšĮ „Eko­agros“ yra kontrolės institu­cija, t. y. valstybės viešoji ad­ministracinė ekologinės gamybos sertifikavimo ir eko­logiškų produktų ženklinimo klausimams skirta organiza­cija, kuriai kompetentinga ins­titucija yra suteikusi įgaliojimus šioje srityje. 

Taigi Lietuva įgyvendina kontrolės sistemą B, apie kurią yra informuota Europos Komisija.

Balandžio 8 d. visame pasaulyje minima Holokausto ir heroizmo aukų atminimo diena (Jom HaŠoa). Minint šią dieną ir Holokausto 80-metį, Lietuvoje pristatoma į 10 pasaulio kalbų išversta vokiečių pastoriaus Jobst Bittner knyga „Tylos uždanga“. Tai – nacių kareivio sūnaus išpažintis ir atgaila dėl jo tautos poelgių. Knyga, apipinta istoriniu, psichologiniu ir teologiniu kontekstu, leidžia pažvelgti giliau, bet svarbiausia – tai skatinimas prabilti ir nutraukti Holokausto temą gaubiančią tylą.

Holokausto žaizdos žmonių širdyse

„Lietuvoje žmonių žaizdos iki šiol yra gilios ir kraujuoja. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimose apie praeitį daug nekalbėta. Ant praeities prisiminimų, traumų ir kalčių pančių nusileido tylos uždanga, kuri neperplėšta dar ir šiandien“, – teigia knygos autorius, tarptautinio judėjimo „March of Life” („Gyvybės žygis”) iniciatorius J. Bittner.

Holokaustas – viena iš didžiausių tragedijų Lietuvoje, palikusi gilias žaizdas ne tik istorijos puslapiuose, bet ir žmonių širdyse. Knygos autorius J. Bittner šiuo metu gyvena Tiubingene. Antrojo pasaulio karo metu šis miestas tapo nacionalizmo ideologiniu centru, kuriame buvo ruošiami didžiausi to meto egzekutoriai ir masiniai žudikai. Autoriaus protėviai nebuvo išimtis.

„Vingiuotuose istorijos keliuose žydų gyvenimas Lietuvoje suklestėjo nuo XIV amžiaus. XVII – XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pamažu virto vienu iš Rytų žydų centrų. Vilna buvo vadinama Šiaurės Jeruzale, tačiau net 95 proc. šalyje gyvenusių žydų karo pabaigos taip ir nesulaukė. Vienas pagrindinių masinių žudikų Lietuvoje ir SS operatyvinių būrių vadovas buvo Valteris Stahleckeris. Jis, kaip ir daugelis kitų SS masinių žudikų, baigė mano miesto Tiubingeno universitetą. Jie visi yra atsakingi už 700 tūkstančių žydų mirtį. Pasirodo, mūsų istoriniai ryšiai su Lietuva yra glaudesni, nei manėme“, – pasakoja knygos autorius.

Prieš dešimt metų, minint Holokausto 70-metį, Lietuvoje vykusiuose „Gyvybės žygio” renginiuose dalyvavęs J. Bittner teigia, jog vokiečių okupuotos šalys visų pirma yra aukos, bet negalima paneigti, kad ir jos pačios vykdė nusikaltimus: „Daugelyje šalių, į kurias įsiveržė, okupavo ir niokojo vokiečių Vermachtas, tebeegzistuoja antisemitizmas, susijęs su tuo, kad žmonės nenori susidurti su tamsiąja savo praeities puse. Sunku pažvelgti ne tik į aukomis nusėtą istorijos pusę, bet ir į tą, kurią slegia asmeninė kaltė. Skaudu pripažinti, bet daug lietuvių padėjo vokiečiams žudyti žydus. Tačiau istorija yra tokia, kokia yra, mes negalime jos pakeisti, bet galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir jų nekartoti“.

„Tylos uždanga“ arba kodėl trūksta drąsos prabilti?

Daugumą šeimų Vokietijoje ir Lietuvoje, joms pačioms nepastebint, gaubia „tylos uždanga“. Tai reiškinys, atsirandantis, kai karo kartos vaikai bei jų anūkai pasirenka nekalbėti apie Holokaustą ir savo viduje kovoti su kaltės jausmu, trauminių patirčių pergyvenimu, taip nutoldami nuo savo šeimų ir artimųjų. Skiriamasis jų visų bruožas yra tylėjimas.

„Budelius ir aukas jungia nematomas likimas: jų palikuonys kenčia nuo tėvų bei senelių nebylystės ir jaučia, kaip jų našta perduodama iš kartos į kartą. Viso to pasekmės ‒ neįvardintos baimės, santykių sutrikimai ir vidinė siena, neįsileidžianti tiesos apie savo šeimos istoriją. Dauguma jų taip ir nesugebėjo prabilti apie savo kaltę, traumą bei kančią. Už pasakojamų anekdotų ir šabloniškų, pasikartojančių istorijų jų vaikai ir anūkai klausė savęs, ką iš tikrųjų padarė tėvas, senelis“?, – teigia J. Bittner.

Autoriui antrina lietuviško knygos vertimo leidėjas, tarptautinio „Gyvybės žygio“ judėjimo Lietuvoje vadovas Tadas Daujotas: „Holokausto tema Lietuvoje yra nepatogi, todėl akivaizdu, kad mūsų tautą vis dar dengia nematoma „tylos uždanga”. Knygoje autorius kalba apie skirtingus „tylos uždangos” lygmenis bei atskleidžia dvasinę realybę ir tai, kas įvyks tuomet, kai mes perplėšime tą nematomą „tylos uždangą”. 

Teologijos magistro laipsnį turintis autorius nagrinėja ne tik nacių padarytas klaidas, bet ir ieško antisemitizmo šaknų ankstyvojoje bažnyčioje. Knygoje yra labai detaliai nagrinėjami skirtingi „tylos uždangos” lygmenys įvairiais istorijos, psichologiniais ir dvasiniais pjūviais.

Siekiant išgyti – būtina atverti žaizdas

Knygos autoriaus tikslas – paskatinti atverti skaudžiausias širdies žaizdas. Pagrindinis ginklas, siekiant nutraukti tylą, – žodis. Tiesa dažnai būna nepatogi ar net skaudi, bet praeities klaidos nepasikartos tik tada, kai jos bus suprastos bei išmoktos. To neįmanoma padaryti, kai nėra kalbama.

„Holokausto tema – dar neužgijusi žaizda mūsų visuomenėje, todėl ir sunku apie tai kalbėti garsiai, nes dažną kartą tai atneša pasmerkimą, žmonės jaučia kaltę. Kai tave kaltina, įprastai įsijungia gynybinė reakcija ir ateina pasipriešinimas, bandant save pateisinti. Tikiu, jog šios knygos pagalba gali būti išgydyta daug širdžių, o tuomet, kai šios žinios paliesti žmonės garsiai prabils ir perplėš nematomą „tylos uždangą”, į mūsų tautą ateis išgydymas ir atstatymas“, – neabejoja Holokausto 80-mečiui skirtos knygos „Tylos uždanga” leidėjas T. Daujotas.

Jovita JARUTIENĖ

Pajūrio bibliotekininkės Rasos Griškienės Velykos trun­ka ne mažiau kaip savaitę, kvepia bičių vašku ir skamba pa­va­sariu besidžiaugiančių paukš­čių giesmėmis. Rasa yra pripažinta tradicinio marginimo vašku meistrė ir tuo su­gebėjimu nuoširdžiai dalijasi su miestelio bendruo­mene. Jos no­ras išsaugoti tradiciją jau užkrėtė daugybę žmonių, bet labiausiai bib­liotekininkė džiaugiasi vašku marginti pamėgusiu jaunimu. 

Kiekvienam lankytojui – po margutį

Per daugiau nei dešimtmetį tapo įprasta, jog Rasa su biblio­tekos lankytojais visą Didžiąją savaitę skiria kiaušinių marginimui. Mažutė Pajūrio bibliote­ka tapdavo miestelio centru, kur popietėmis susirinkdavo bū­re­liai norinčiųjų išmokti ar jau pamėgusių šį marginimo būdą moterų. Smagūs pašnekesiai už­trukdavo iki vėlumos. Šiemet ši jauki erdvė pritilusi, bet ne apmirusi – į biblioteką užeinantys pavieniai skaitytojai su knygomis išsineša ir po Rasos margintą velykaitį. 

R. Griškienė sako, kad kiaušinių marginimas yra būdas savo bendruomenės žmonėms pa­dovanoti šventinę nuotaiką. Į margutį ji sudeda vaikystės prisiminimus, pro langus nuo Jūros paupių sklindantį gervių klyksmą, bendravimo ilgesį ir artėjančios šventės laukimą. Jei margutis nudžiugina knygos užsukusį žmogų, džiaugiasi ir Rasa. Dar labiau džiaugiasi, kai atėję pažiūrėti margučių ar pasimokyti marginimo, pajūriškiai pasiima bent vieną knygą.  

Kiek vaikų jos dėka atrado šį marginimo būdą, bibliotekininkė neskaičiavo. Vienus mokytojos atsivesdavo į bibliote­ką, kitiems edukacijos buvo ren­giamos klasėse. Visi pabandydavo, bet ne visiems patikdavo. Žiūrėk, pritrūkę kantrybės, jau dairosi po knygų lentynas, žaidžia degiodami vaškui kaitinti išdėliotas žvakeles. Tačiau Rasa tikina, jog kiaušinių marginimas vašku Pajūryje išliks – šią tradiciją bus kam saugoti, nes jau yra ne tik puikiai marginančių mergaičių, bet ir kruopštumu joms nenusileidžiančių berniukų. 

„Labai smagu, kai ateina jaunas žmogus ir atranda tą Velykų džiaugsmą. Visi iš pradžių sako, kad nemokės, kad sudėtinga, o paskui užsimiršta, panyra į darbą, matau, kaip jiems patinka“, – džiaugiasi pajūriškė.

Magiška brūkšnelių ir taškų reikšmė

Kiaušinių marginimas biblio­tekininkei yra vienas mieliausių užsiėmimų. Vaško kvapas, kiaušinių laikymas delnuose tampa ritualu, kurio rezultato nenuspėsi: negali žinoti, ar dažai gerai įsigers į lukštą, ar nesudrebės ranka ir nenukris koks lašas karšto vaško ten, kur jo neturėtų būti. Ištaisyti tokių klaidų neįmanoma: vaškas akimirksniu įsigeria į lukštą, tad net ir nutrynus, lieka dėmelė.

„Bet visada gali apsimesti, kad taip ir turėjo būti – juk nie­kas nežino, kokie sumanymai vedžio­jo margintojo ranką“, – juokiasi bibliotekininkė, vi­siems siūlanti pabandyti per šven­tę pasidžiaugti savo margin­tu velykaičiu.   

Karštas vaškas ant kiaušinio tepamas vinies galvute. Kuo didesnė galvutė, tuo storesnė linija, tačiau gražiausiai atrodo plonos linijos, smulkūs ornamentai. Jiems išrašyti reikia įgudimo, kantrybės, specialaus nusiteikimo. Margučių ornamentai, spalvos labai priklauso nuo nuotaikos. Šiemet jos kažkokios ilgesingos, tai ir margučiai papuošti ilgomis linijomis, daug saulučių. Ankstesniais metais, tikina Rasa, linijos būdavo laužytos, griežtesnės.

Tradicinių ornamentų galima rasti internete, pasižiūrėti  knygelėse apie kiaušinių marginimą, tačiau Rasa juos laiko galvoje: paėmusi kiaušinį į delną, intuityviai dėlioja taškelius ir braižo brūkšnelius, kol jie susilieja į saulutes, rūtų šakeles, žvaigždutes ir daugybę kitų protėvių mums perduotų ženklų. Daugelis jau nė nebežinome šių simbolių reikšmės, tačiau margutyje jie užšifruoja artimiesiems perduodamus linkėjimus. Ne be reikalo sakoma, jog margutis – gyvybės, stip­rybės, atgimimo simbolis. 

Svarbiausia – kantrybė

Kad margutis būtų tikrai meniškas, reikia daugybės dalykų, ne tik įgūdžių vedžioti karštu vašku ornamentus. Sėkmė labai priklauso nuo dažų. R. Griš­kienė kiaušinius margina aniliniais, medvilnei dažyti skirtais dažais. Užtepusi karštu vašku no­rimą ornamentą, deda kiaušinį į šviesių dažų stiklainėlį. Kai spalva įsigeria į lukštą, išėmusi nudžiovina. Tada tepa kitus ornamentus ir vėl merkia į dažus – tik ryškesnius. Norint trijų spalvų margučio, reikėtų tepti dar vieną ornamentų sluoksnį ir merkti kiaušinį į dar tamsesnius – rudus ar juodus dažus.

Beje, Rasa pataria šviežių kiau­šinių geriau nemarginti, nes jų lukštas sunkiai nusidažo. Todėl ir naminių vištų kiaušinių ji nedažo, perka juos prekybos cent­re, o parsinešusi namo, nededa į šaldytuvą. Prieš virdama juos ne tik gerai nuplauna, bet ir nušveičia plovimo pasta, kad ant lukšto neliktų jokio riebaliuko.

Vašką nuimti nuo nudažyto kiaušinio daug sunkiau nei numarginti. Tam reikia kantrybės ir kruopštumo. R. Griškienė ant kepimo skardos tiesia daug sluoksnių servetėlių, guldo mar­gučius ir šildo orkaitėje, tirpstantį vašką nuolat valydama minkštu popieriumi. Vieną kiaušinį tenka šildyti kelis kartus, kad visas vaškas gražiai nutirptų. Sako, mėginusi šildyti ir prieš žvakės liepsną, kaip daugelis daro, bet įsitikino, jog nau­dos nedaug, o kiaušinis negražiai aprūksta. 

Rasa teigia išbandžiusi daugybę marginimo būdų – ir tradicinių, ir naujoviškų, ir nematytų technologijų: skutinėjo, nau­dojo dekupažą, braižė juodai dažytus kiaušinius baltu korek­toriumi. Kūrybiškumui nė­ra ribų, visi margučiai būna gra­žūs, tačiau marginimas vašku yra tradicija, kurią ji norėtų išsaugoti ir perduoti vaikų vaikams. 

Smagiausi moterų vakarai

Marginimo, kaip ir tradicinių valgių gamybos, Rasa niekada nesimokė. Močiutė – aukštaitė iš Šilinės, labai gražiai audė, tėvuko mama gaspadinavo, iš jų tie sugebėjimai ir persidavė, todėl viskas pavyksta tarsi savaime. 

R. Griškienė pripažįsta, jog prieš Velykas tampa fanatike: grįžusi iš bibliotekos, greitai su­sitvarko namuose, padaro, kas būtina, ir sėda prie kiaušinių. Galėtų marginti ir per naktį, nes laikas tarsi ištirpsta. Dar smagiau, kai prie mamos prisijungia dukra. Goda studijuoja odontologiją, yra labai užimta, bet ištaikiusi laiko grįžti tėviškėn, su malonumu margina kiaušinius. Tada visi namai skamba nuo moterų kalbų ir aik­čiojimo, apžiūrint margučius, lyginant raštus, renkant gra­žiau­sius. 

„Mano namuose Velykos kve­pia vašku, kaimynės – pyragais, tad apsimainome tuo, ką tu­rime. Visada taip būdavo: vie­ni dažo, kiti kepa. Neina vienam visų darbų nudirbti. Pa­si­šnekam, pabendraujam – tai irgi šventės dalis“, – juokiasi  Rasa.

R. Griškienė neslepia, kad jos margučių šeima nevalgo – jie skirti dovanojimui, mainymuisi, įskilę tradiciškai pakasami po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai bū­tų sveiki, užkasami galulau­kėje, tikintis gero derliaus. O Velykų pusryčiams moterys kiaušinius dažo svogūnų lukštais. 

Pamatas tradicijoms išsaugoti

Pasak Rasos, Pajūryje yra nemažai talentingų margintojų. Kol miestelyje dar vykdavo suėjimai, močiutės atsinešdavo tikrai įspūdingų margučių. 

„Mūsų senoliai mokėjo ir gyventi, ir bendrauti, daugelis dalykų jiems gaudavosi natūraliai. Kai ištekėjau, laikiau gyvulių, dirbau, rengiau vaikų gimtadienius ir viskam užtekdavo laiko. Visai dienai su kaimyne išvažiuodavom į Šilalę apsipirkti, grįždavom neskubėdamos. Dabar niekur nespėjame, laikas tarsi kažkur dingsta. Gal jį internetas pavagia?“ – svarsto R. Griškienė, bibliotekoje sulaukianti daug vienišų, bendravimo ir žmogiškos šilumos išsiilgusių miestelio žmonių.    

Rasa yra antros kartos biblio­tekininkė. Jos mama Marija Sa­muolienė toje pačioje biblio­te­koje dirbo ketvirtį amžiaus, Ra­sa skaičiuoja dvyliktus darbo metus. Džiaugiasi, kad visus Pa­jūryje pažįsta, vieni kitų iš akiračio nepaleidžia, vaikai per tą laiką užaugo. Biblioteka seniai tapo miestelio centru, kur žmo­nės susirenka pasitarti, sprendžia, kas galėtų žolę vienišam senoliui nupjauti, nueiti aplankyti. Toks žmonių artumas, įsitikinusi R. Griškienė, ir yra pamatas iš tėvų paveldėtoms tradicijoms išsaugoti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.