Spaudžiantis, deginantis skausmas krūtinėje ar už krūtinkaulio, kartais plintantis į gerklę, rankas ar nugarą – tai tik dalis požymių, kurie gali liudyti apie krūtinės anginą, kitaip dar vadinamą stenokardiją. Ji dažniau pasireiškia vidutinio amžiaus vyrams, o vyresniame amžiuje dažniau serga moterys. Apie tai, kas šią pavojingą ligą provokuoja, kaip laiku ją atpažinti ir pradėti gydymą, manodaktaras.lt kalbasi su klinikos „Biofirst“ gydytoja kardiologe Gintare Muckiene.

Eglė DAGIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Penktadienio naktį Šilalės ligoninėje neaiškiomis ap­lin­kybėmis iš ketvirto aukšto palatos pro langą iššoko iš Socialinių paslaugų namų atvežta moteris. Ligoninės ad­ministracija dėl įvykio atlieka tyrimą, o nelaimėlė šiuo me­tu gydoma Klaipėdoje.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Įkandin gerų naujienų apie į Uk­rainą judantį didesnį puo­la­mo­sios ginkluotės srautą iš Vakarų ataidi ir tokie „ekspertų“ balsai, ku­rie verčia suklusti, ar jie iš tiesų nuo­širdžiai nori Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. O gal tik įšaldyti šį konfliktą, kad, kaip sako­ma, visiems būtų ramiau?

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Nuo šiol mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ rūpinasi ne tik ryšiu, bet ir klientų apsauga internete – naujasis įrankis padės užtikrinti saugumą naršant ir tarnaus kaip tėvų kontrolės bei turinio filtravimo priemonė. Pirmus 2 mėnesius klientams ši paslauga bus nemokama, o praėjus šiam laikotarpiui, saugumo produktas kainuos vos 1,49 Eur/mėn.

„Papildomas apsaugos lygis virtualioje erdvėje reikalingas visiems – tiek verslui, tiek ir privatiems klientams, naršantiems internete, ar siekiantiems užtikrinti atžalų saugumą. Naujoji saugumo paslauga tai leidžia padaryti labai paprastai, nes nereikia atlikti jokių papildomų veiksmų, kad įrenginiuose turėtumėte apsaugą nuo kenkėjiškų svetainių ar nelegalaus turinio“, – teigia „Tele2“ generalinis direktorius Baltijos šalims Petras Masiulis.

Paslaugą išbandyti galima nemokamai

Pasak D. Drakicko, ši paslauga automatiškai pradės veikti visiems naujas sutartis sudarantiems ar jas pratęsiantiems klientams. Įrankį taip pat aktyvuoti galima ir savitarnos svetainėje, paskambinus į klientų aptarnavimo centrą ar apsilankius „Tele2“ salone.

Jo teigimu, visi klientai, užsisakę paslaugą pirmą kartą, galės 2 mėnesius ja naudotis nemokamai, o praėjus šiam laikotarpiui, saugumo produktas kainuos 1,49 Eur/mėn. Likus savaitei iki nemokamo išbandymo pabaigos, vartotojai apie tai bus informuojami ir galės pasirinkti, ar nori pasilikti paslaugą.

„Paslauga gali tapti paprastesniu ir labiau prieinamu saugumo įrankiu ne tik privatiems klientams, bet ir verslams, kurie neturi galimybės samdyti saugumo specialistų. Įrankis veikia tinklo lygmenyje, tad jam nereikia papildomos įrangos ar konfigūravimo. Interneto apsaugos paslauga veikia ir užsienyje, naudojant tarptinklinį ryšį per mobiliuosius duomenis, prisijungus prie bet kokio operatoriaus“, – akcentuoja jis. 

Blokuoja neleistinas svetaines

Operatoriaus pristatytas interneto apsaugos produktas yra sukurtas kartu su didelę patirtį šioje srityje turinčia bendrove „Whalebone“, kuri teikia saugumo įrankius telekomunikacijų bendrovėms užsienio šalyse. Anot „Tele2“ produkto vadybininko Donato Drakicko, „Tele2“ tinkle integruota paslauga ne tik geba apsaugoti įrenginius naršant naršyklėje, bet ir aptinka bet kokį aplikacijų ar programinės įrangos siunčiamą kenkėjišką srautą.

„Interneto apsauga veikia tik saugiame „Tele2“ tinkle, todėl prisijungus prie belaidžio tinklo, paslauga neveiks. Jeigu naudojatės „Laisvo interneto“ planu ir užsisakėte šią apsaugą, belaidžio tinklo paslauga veiks pagal „Laisvo interneto“ nustatymus. Jeigu su svetaine viskas gerai, puslapis yra užkraunamas ir vartotojas gali juo naudotis, tačiau jei aptinkamas užkrėstas tinklalapis, įrankis iškart užblokuoja prieigą ir perspėja vartotoją. Paslauga identifikuoja ir netikras el. parduotuves ar suklastotus el. bankininkystės puslapius, kuriose programišiai bando pasiekti jūsų jautrią informaciją, kaip slaptažodžiai ar mokėjimo kortelės duomenys“, – aiškina jis.

Informuoja apie incidentus

Anot eksperto, interneto apsaugos įrankiu galima blokuoti operatoriaus sudarytas svetainių kategorijas arba kurti atskirus blokavimo sąrašus patiems. D. Drakickas pasakoja, kad numatyti kategorijų filtrai pagal svetainės turinį nustato, kokie puslapiai bus nepasiekiami, pavyzdžiui, turinys suaugusiems, pramogos, nusikaltimai ar net reklamų srauto ribojimas. Jo teigimu, pasirinkus reikiamas kategorijas, tėvai gali būti ramūs, kad jų vaikai pamokų metu ar kitu nustatytu laiku negalės naudotis socialiniais tinklais.

„Vartotojai turi galimybę koreguoti kategorijas, pridėti ar išimti norimas svetaines, kad paslauga veiktų pagal visus jų poreikius. Išsamią informaciją apie visus saugumo incidentus galima stebėti savitarnos svetainėje, čia taip pat galima užsisakyti SMS žinutėmis siunčiamus pranešimus apie incidentus bei savaitines ar mėnesines ataskaitas el. paštu“, – paslaugos galimybes aptaria jis.

Šilalės savivaldybės kontrolierė Liucija Kiniulienė šią savaitę vykusiame savivaldy­bės tarybos Kontrolės komiteto posėdyje prabilo apie dešimtis neteisėtai paskirtų tiks­li­nių pašalpų ir dėl to padarytą didžiulę žalą rajono biudžetui. Tai, pasak kontrolierės, parodo Socialinės paramos skyrimo komisijos nekompetentingumą. Kontrolierės nuomone, šios komisijos veiklą būtina stabdyti, o naujoje komisijoje neturėtų būti nė vieno savivaldybės Turto ir socialinės paramos skyriaus darbuotojo. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Šilalės savivaldybės taryba įgaliojo rajono merą Algirdą Meiženį pasirašyti sutartį su Pabėgėlių priėmimo centru dėl iš Ukrainos pasitraukusių asmenų apgyvendinimo. Vietos karo pabėgėliams priglausti ruošiamos buvusios Žadeikių mokyklos pastate.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Publikai belaukiant vieno populiariausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrinių – šokio spektaklio „Altorių šešėly“, skirto Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms, poeto, prozininko ir dramaturgo kūrybos ir gyvenimo vingius aptariame su Aldona Ruseckaite, neseniai pristačiusia biografinį romaną „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“.

Choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vasario 22 d., 18.30 val., pristatomas Žvejų rūmuose. Žiūrovų laukia unikali galimybė V. Mykolaičio-Putino gyvenimo knygą perskaityti vos per vieną vakarą!

Kalbiname rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę A. Ruseckaitę, kuri savo knygoje atskleidė ne tik klasiko V. Mykolaičio-Putino gyvenimą, kūrybą, bet ir romano „Altorių šešėly”, kuriuo remiantis sukurtas šokio spektaklis, užkulisius.

 – Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ kūrėjai nagrinėja pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temas. Kokios šio kūrinio svarbiausios ašys? Kodėl jis nepraranda populiarumo ir praėjus daugeliui dešimtmečių?

– Šįmet minint V.Mykolaičio-Putino 130 m. sukaktį, vėl aktyviau į literatūrą ir kultūrą grįžta klasiko kūryba. Kai auditorijose bendrauju su klausytojais, beveik visi įvairaus amžiaus žmonės geriausiai žino rašytojo romaną „Altorių šešėly“, bet priežastis čia gana banali – tai mokyklinis kūrinys, nors dabartiniam jaunimui jį perskaityti, pripažinkime, yra gana sunku. Galbūt jie paskaito romano santrauką ar fragmentus, kad bent stilių pajaustų. Įsivaizduoju, jog V. Mykolaiti-Putinas bet kokia šio romano santrauka nebūtų patenkintas, nes kai sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, gyvendama Australijoje, siekė išleisti šį romaną anglų kalba ir ieškojo patyrusio vertėjo, jai kažkas pasiūlė kūrinį trumpinti, dalį teksto praleisti, nes anglakalbis žmogus vargu ar turės kantrybės tokį storą perskaityti. Tuomet sesuo apie tai parašė laiške broliui Vincui, kad ji rastų ir kas sutrumpintų, fragmentuotų „Altorių šešėly“, tačiau autoriaus verdiktas buvo griežtas ir neatšaukiamas: „Liktų kažkokie griaučiai, nelabai įdomus siužetas, nepatraukli kalba“... Trumpinti neleido.

Šis romanas nėra vien veiksmo kūrinys, tad jeigu mums reiktų jo turinį trumpai perpasakoti, tilptume į vieną puslapį. Žinoma, V. Mykolaičiui siužetas buvo svarbus, bet ne svarbiausias, jis siekė atskleisti žmogaus kelią į laisvę, į pašaukimą, į individualumą. Didžiausias kūrinio konfliktas – tai pasirinkimas tarp suveržtų konfesinių pareigų ir laisvo menininko, sudėtingas, labai vingiuotas kelias į savąjį „aš“. Juk paauglys berniukas sielojosi, kad tėvai jį prievarta nukreipė į Seinų kunigų seminariją, o jis dar taip troško lankyti Marijampolės gimnaziją, kurioje būtų geriau pasiruošęs rašytojo pašaukimui... Rašytojo! Ką jis tada išmanė apie rašytojo pašaukimą, o pasąmonėje tas pašaukimas kaip svarbiausias gyvenimo tikslas jau šmėžavo. Po to reikėjo ilgų metų išsivaduoti.

Aš kartais stebiuosi, jog toks uždaras, vienišius autorius kaip V. Mykolaitis, parašė gana atvirą, iš dalies autobiografinį romaną, atvėrė autentiškų dalykų, sukūrė siužeto intrigų, nebijojo to meto aplinkos ir visų kolizijų, nors puikiai jautė, kas vyks, kai knyga išeis. Bet rašytojo laisvė buvo svarbiau už viską. Meilės pažinimas? Galbūt jaunystėje pamatė tą Nepažįstamąją, vėliau metai, aprašyti parapijose, daugiau vaizduotės vaisius, o į Auksę šiek tiek įsikūnijo ilgametė bičiulė, vėliau žmona Emilija. Taip, tos „Altorių šešėly“ moterys yra fatališkos, gana įdomios, bet nė viena nesuteikė Liudui Vasariui pilnatvės...

Kodėl nepraėjęs romano populiarumas? Nes tai gera ir stipri knyga, iki šiol nepralenktas psichologinis tekstas. Galiausiai skaitytojams įdomi tematika: atveriama daug dvasininkų gyvenimo paslapčių, sukurtas laikotarpio kontekstas, meilės linijos, moterų paveikslai. Liudo Vasario drąsus išsilaisvinimas – lyg viltis mums visiems, jog reikia nepamesti savo talento, nes net sunkiausiose situacijose yra išeitis.

– Romanas „Altorių šešėly“ sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė, tačiau šiandien jau vargiai rastume šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis V. Mykolaičio-Putino kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „Taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Ir tik Klaipėdos muzikiniame teatre galima išvysti šią istoriją 2014 m. virtusią šokio spektakliu. Kodėl autorius vengė to „banalumo“, jo manymu? Gal jam šis kūrinys buvo tarsi dienoraštis?

– Taip, V. Mykolaitis labai bijojo banalumo, saugojo save ir savo kūrinį nuo jo. Kai romanas 1933 m. išėjo, buvo be galo daug triukšmo, kritikos, puolė dvasininkijos valdžia, rašė į spaudą kritiškus straipsnius, skaitė kiekvienas, kas tik mokėjo skaityti – „Altorių šešėly“ tapo tikra literatūrinė bomba. Tuomet autorius pavargo, seseriai Magdalenai prisipažino, jog esą skaudu, kad romano nesupranta nei kritikai, nei skaitytojai, jei galėtų, jis dabar surinktų visą „Altorių šešėly“ tiražą ir sumestų į ugnį. Žinoma, buvo puikių recenzijų, vertinančių kaip europinio lygio psichologinį intelektualinį romaną, pirmą tokį reikšmingą lietuvių literatūrai. Kai neramios bangos nuslūgo, kai 1935 m. populiariausia ir geriausia knyga buvo išrinkta „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis irgi aprimo. Bet visą laiką bijojo visų, kurie galėjo kišti rankas prie šio romano ir jį paversti buitiniu sentimentaliu kūriniu, palikti pliką siužetą su pikantiškomis meilės istorijomis – ne dėl jų juk rašė šį kūrinį. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti filmą ar spektaklį, kuris atvertų svarbiausias „Altorių šešėly“ temas: kur tilptų visos Liudo Vasario dvejonės, ieškojimai, svarstymai, kūryba – visi šie dalykai tikrai nėra sceniški, jie reikalauja tylos. Šis kūrinys labai asmeniškas, jame daug klasiko autentiško gyvenimo linijų. Žinome, kad po V. Mykolaičio mirties Lietuvos kino studija ketino statyti filmą pagal šį romaną, tuomet bičiulė Irena Kostkevičiūtė daug pastangų įdėjo, kad tai neįvyktų. Būtų labai sunku pastatyti filmą, kuris „atitiktų“ V. Mykolaitį – Putiną. Kaip įsikūnytų jo mąstymai, svarstymai, jo filosofija? Dėl vertimų į kitas kalbas metamorfozė įvyko – iš pradžių autorius manė, jog kitos tautos žmonės nesupras jo romano, idėjų ir siekių, tačiau po pirmųjų vertimų, kai  kitose šalyse romanas buvo labai gerai įvertintas, autorius susitaikė ir vertimams pritarė.

 – Jūsų romane minimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Kodėl tai taip ir liko nerealizuota? Apie ką joje būtume sužinoję?

– „Altorių šešėly“ 4-osios dalies liko parašyti tik 23 rankraščio puslapiai. Juos perskaitė žmona Emilija, kilo konfliktas... Buvo 1958 m., kankino visokios ligos, dar buvo įvairių kitų darbų, V. Mylokaitis-Putinas tuo metu rašė daug eilėraščių, tad prie „Altorių šešėly“ klasikas nebegrįžo. Išties šis V. Mykolaičio  sumanymas gana keistas, sunkiai suprantamas. Jis sugalvojo, jog Liudas Vasaris mirė, ir štai V. Mykolaitis-Putinas įtraukiamas į komisiją, kuri tvarkys Vasario palikimą, o tuo pačiu autorius aprašys paties Putino gyvenimą. Atseit, skaitytojai jo vis klausinėja, kaip toliau susiklostė Liudo Vasario likimas. Taigi, Vasaris tarsi persikūnija į Putiną, o šis ima pasakoti savo tikslą dėl tos ketvirtosios dalies: „Joje tilptų visa mano gyvenimo sintezė, apibendrinimas“... Tame tekste, kurį spėjo parašyti, pareiškė, jog jo žmona Emilija – tai visai ne Auksės prototipas, o paprasta kaimo mergaitė, apie kurią jis dar būtinai plačiau papasakos. Prisipažįsta, jog dėl vedybų suklydo – menininkui šeimyninis gyvenimas kliudo... Dar spėja paminėti, kad žmona nesugebėjo jam įkvėpti „naujų kūrybinių galimybių, platesnių horizontų. Ji jų nepasigedo ir neieškojo“... Sunku suprasti, kodėl uždarasis suvalkietis V. Mykolaitis panoro atvirai išrašyti savo gyvenimą? Galbūt skatino Irena, gal ir kiti bičiuliai... Tikriausiai gerai, kad daugiau nebeparašė – „Altorių šešėly“ būtų praradęs savo paslaptis.

– Kodėl verta išvysti „Altorių šešėly“ scenoje?

– Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!

Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro specialistė ryšiams su visuomene

Šilališkė Vita Kuitniauskaitė dar tik šeštokė, tačiau jos pasiekimais džiaugiasi daugelis suaugusiųjų. Mokinė su savo pieštais kūriniais dalyvavo ir laureate tapo įvairiuose tarptautiniuose bei nacionaliniuose konkursuose, o visai neseniai surengė ir pirmąją savo piešinių parodą Šilalėje.

Jaunosios menininkės teigimu, jai pie­šimas ir dailė reiškia didelį kruopštumą, kant­rybę, nebijojimą suklysti, jausmų bei minčių pateikimą, savęs parodymą kitaip. Vita piešė nuo mažens, o artimesnė pažintis su daile prasidėjo 2017 m., pirmoje klasėje ėmus lankyti Šila­lės meno mokyklą.

„Pamenu, jau pirmoje klasėje su piešiniu tema „Mes užaugome laisvi“ tapau laureate Vilniaus nacionaliniame mokinių piešinių konkurse. Tai buvo ma­no pirmas darbelis konkursui, su mo­kytoja važiavome į Seimą atsiimti dip­lomo ir prizo. Labai jaudinausi, nes apdovanojimus man įteikė tuometė Sei­mo narė Irena Degutienė. Paskui vyko ekskursija po Seimą. Tokia buvo mano me­ninės kūrybos kelio pradžia“, – pri­sime­na Vita.

Neseniai ji vėl piešė šiam nacionaliniam konkursui, o jos kūrinys vėl buvo atrinktas į parodą Seime. Pasak jaunosios menininkės, piešiniu reikėjo parodyti, kaip lietuviai prisimena, gerbia ir myli laisvę. Šilališkė pavaizdavo gatvę, kurioje yra labai daug žmonių, tarp jų – kariai, nešantys didžiulę Lie­tu­vos vėliavą.

„Mano piešiniai yra labai įvairūs: vienuose galima išvysti laisvę, pagarbą Lie­tuvai, kituose – draugystę, jausmus. La­biausiai patinka piešti laisvės tema, daž­nai atvaizduoju skirtingus metų laikus, kai kūryboje vyrauja peizažai, gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai. Taip pat mano piešiniuose galima išvysti ir žmones“, – pasakoja šeštokė.

Vita teigia, jog vasarą ji sa­vo piešiniuose stengiasi įamžinti atostogų nuotaikas, keliones, ežerus, įvairias pramo­gas. Tačiau labiausiai kurti jai patinka pavasarį, nes tada viskas gimsta iš naujo. Gamta, sa­ko mergaitė, suteikia ramybę, atsipalaidavimą, ir tai ji stengiasi perteikti savo piešiniuose.

Turi jaunoji menininkė ir mėgiamą dailininką.

„Labai patiko piešti piešinį, kuris turėjo būti susijęs su Mi­kalojaus Konstan­tino Čiur­lio­nio kūryba. Nupiešiau laimės žirgus, o piešinys buvo eks­po­nuo­jamas M. K. Čiur­lio­nio dailės muziejuje Drus­ki­nin­kuose. Nuo to laiko jis tapo mano mėgs­tamu dailininku“, – tikina ji.

V. Kuitniauskaitės piešiniai ne tik sulaukia apdovanojimų įvairiuose konkursuose, bet dažnai eksponuojami kituose miestuose. O visai neseniai moksleivė surengė savo pirmąją parodą Šilalės miesto bibliotekoje. Tiesa, teigia, jog jai toks pasiūlymas buvo malonus, nors ir netikėtas.

„Labai nustebau, bet, aišku, ir apsidžiaugiau, kad mano darbus galės pamatyti biblio­tekos lankytojai. Parodoje bu­vo įvairių piešinių, pieštų nuo pat pirmos klasės iki dabar. Temos taip pat įvairios: augalai, žmonės, gamta, gyvūnai, paukščiai, peizažai. Toks įvertinimas man yra labai svarbus, o bibliotekoje vykęs renginys, kurio metu man buvo įteikta padėka, yra didžiausias paskatinimas nenustoti kurti“, – teigia Šilalės meno mokyklos auklėtinė.

Beje, pasirodo, piešimas nėra vienintelė veikla, kuri domina Vitą. Ji prisipažįsta mėgstanti kepti pyragėlius, bandeles, keksiukus, jai patinka siūti, netgi sesės lėlės turi jos siūtų drabužėlių. Tarp mokinės pomėgių yra ir muzikos klausymas bei knygų skaitymas. Ir nors kol kas Vita dar nekuria didelių bei konkrečių ateities planų, ji tikisi, kad menas iš jos užsiėmimų ir veik­los niekur nebedings.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Šilalės viešoji biblioteka Tremtinių ir politinių kalinių metų renginius pradėjo Europos parlamento nario, profesoriaus Liudo Mažylio surengta šeimos archyvuose saugomų dokumentų paroda „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Ji veiks iki vasario 13 d.

Praėjusį ketvirtadienį Šilalė­je svečiavęsis L. Mažylis su Si­mono Gaudėšiaus bei Kvė­dar­nos Kazimiero Jauniaus gimnazistais kalbėjosi apie Vasa­rio 16-osios akto reikšmę Lietuvai, o popietę Šilalės bibliotekoje pristatė parodą. Profesorius neslėpė, jog iš tremties rašytų laiškų eksponavimas naujų istorijos faktų neatskleis, tačiau jie primena tragišką tautos istorijos laikotarpį ir patvirtina, kad stalininė Rusija nekeičia savo imperialistinių siekių naikinti laisvės trokštančias tautas – tai, kas vyko okupuotoje Lietuvoje, dabar kartojasi Ukrainoje. 

Profesoriaus L. Mažylio šeima nebuvo ištremta, tačiau to meto įvykiai ją skaudžiai palietė. 1940 m. senelių Prano ir Antaninos Mažylių namuose Kaune buvo suimtas ir ištremtas močiutės sesers sūnus Juo­zas Sirutis, vėliau ir A. Ma­­žylienės sesers dukra Pet­ro­nėlė Siru­tytė-Lastienė bei sū­nus Jonas. Kartu su juo ištremta ir jo žmona Ona su dvime­čiu sūneliu. 

Parodoje eksponuojamų laiškų kalba neredaguota, tačiau daugelis jų peržiūrėti cenzūros, o nemaža dalis parašyti rusų kalba, nes ilgą laiką tremtiniams nebuvo leidžiama susirašinėti gimtąja kalba. Dėl tos pačios priežasties, pasak L. Ma­žylio, laiškuose nebuvo kalbos apie politiką, tik iš trumpų užuominų galima susidaryti vaizdą, kaip šalčio žemėje atsidūrusius žmones alina sunkūs fiziniai darbai, nuolatinis alkis, nepriteklius, ligos, o palaiko vien tikėjimas, jog kančios kada nors baigsis. Ne visi Mažylių giminės tremtiniai išgyveno. Pirmasis po metų mirė jaunosios O. Sirutienės sūnelis Jo­nas. Nors J. Sirutis liko gyvas, negavo leidimo grįžti į Lietuvą – jam tai buvo, pasak profesoriaus, pats skaudžiausias okupantų smūgis. Pasibaigus bausmei lageryje, Juozas apsigyveno Kazachstane, vedė, susilaukė dviejų vaikų. 

Iš tremties atėjusius laiškus šeima išsaugojo, o po kurio laiko archyvas liko prof. L. Ma­žyliui. Europarlamentaras neslėpė pradžioje nelabai domėjęsis laiškų turiniu, tik vėliau, pradėjęs juos skaityti, suprato,  kokį turtą paveldėjo.

Pirmą kartą paroda „Skaus­mo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ buvo pristatyta Sei­me, minint trėmi­mų Lie­tuvoje 80-metį. Vien per­nai šią parodą profesorius įvairiose šalies vietose pristatė 17 kartų. Žmonių susidomėjimas, pasak L. Mažylio, rodo, jog, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, tremties tema tapo dar aktualesnė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.