Povelykinė savaitė, užbaigta Atvelykiu arba Vaikų ve­ly­kėlėmis, buvo kupina erzelynės aplink kovą su COVID-19. Užkratų skaičius niekaip nemažėjo, bet Vyriausybė vėl pa­rodė silpnumą ir pradėjo visiems nuolaidžiauti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Apie Nepriklausomybės gatvės 2 namo gyventojų problemas dėl jų daugiabučio renovacijos jau esame rašę. Tačiau, pasak žmonių, išspręsti jų iki galo taip ir nepavyksta. Neseniai šilališkiai vėl kreipėsi į „Šilalės artojo“ redakciją, prašydami paviešinti, kaip jie vargsta dėl nekokybiškai apšiltinto namo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šis „Šilalės artojo“ numeris – pirmas žingsnis į aštuntą leidybos dešimtmetį. Skaičiuojame juos nuo 1951-ųjų ba­landžio 15 d., kai šilališkių namus pasiekė pirmasis tuo­me­tis rajono laikraštis „Spalio Pergalė“. Po dvylikos me­­tų iš jo išaugo „Artojas“ – tokiu pavadinimu pirmasis laikraščio numeris išėjo 1963 m. kovo 1 d. Po dar be­veik 30 metų laikraštis nusikratė visų partinių-politinių priklausomybių, o nuo 1994-ųjų leidžiamas „Šilalės artojo“ pavadinimu yra nepriklausomas profesionalus leidinys. Švęsdami savojo „Artojo“ 70-metį, vertiname visų kartų žur­nalistų sukauptą patirtį ir džiaugiamės, jog net sunkiausiais laikais kolegos išsaugojo sugebėjimą kritiškai ver­tinti gyvenimo įvykius ir, kiek prieš kelis dešimtmečius tai buvo įmanoma, teisingai laikraščio puslapiuose užrašė Ši­lalės krašto žmo­nių gyvenimo istoriją. 

Ideologinis organas tikrovei pagražinti

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžia buvo sunkus laikas: sovietų valdžia tęsė kruviną pokario kovą miškuose su laisvės kovotojais ir visomis išgalėmis, nors nelabai sėk­mingai, stiprino dar neseniai susikūrusius ir vos kvėpuojančius kolūkius. Įkvėpti optimizmo bei parodyti džiugią „tarybinę tikrovę“ buvo reikalingas laikraštis, kuris galėtų pasiekti kiekvienus namus ir prabilti į žmones suprantamu žodžiu. Šilalėje pirmasis leidinys pasirodė 1951 m. pavasarį. Pirmajame numeryje nurodoma, jog laikraštis „Spalio Pergalė“ yra Lietuvos KP(b) Šilalės RK ir RVK organas – mokslo ragavusiai inteligentijai, šviesiems žmonėms tai buvo žinia, kad laikraštis skirtas įtvirtinti okupacinę valdžią ir skleisti žinią apie sovietinės valstybės laimėjimus. Tik tos šviesuomenės jau buvo menkai telikę: labiausiai išsilavinę, turtingiausi, prieškario inteligentijai priskiriami gyventojai ešelonais išvežti į Sibirą, o pažangiausias jaunimas žuvo kovodamas arba buvo užspeistas miškuose įsirengtose slėptuvėse.

Pirmąjį keturių puslapių „Spalio Per­galės“ numerį į gyvenimą išlydėjo redaktorius J. Ruzgaitis. Jokio kreipimosi į skaitytojus laikraščio leidėjai nerašė, tik paskutiniame puslapyje prašė visų kolūkiečių bei darbininkų rašyti apie tai, ką patys pergyveno, matė ir žino, kad tūkstančiai laikraščio skaitytojų sužinotų apie jų naują patyrimą. O pirmąjį numerį leidėjai sudėliojo iš tam laik­mečiui būdingų aktualijų. Svarbiausia tema tapo pavasario sėja, kuriai buvo raginama kuo geriau pasiruošti. 

Vertingas istorine prasme

Dabar, grįžtelėję 70 metų atgal, pirmajame laikraščio numeryje randame ir istorinių žinių. Štai rašoma, jog ba­landžio 13 d. Mašinų-traktorių stoties (MTS) darbuotojai pradėjo rajono centro atstatymo darbus: būsimo parko vietoje žemę lygino traktorininkas M. Petkus. Pranešama, kad balandžio 14 d. įvyko pirmoji šeštadienio talka, kurioje dalyvavo apie 300 žmonių: vidurinės mokyklos mokiniai, tarnautojai ir darbininkai tvarkė miesto parką. O štai Šilalės rajono Kaimo ir kelių statybos skyriaus vedėjas Grigorjevas rašo, jog 1951 m. rajone reikia pastatyti 30 arklidžių, 5 karvides, 2 veršides, 8 kiaulides „su 25 motininių kiaulių vietomis kiekvienoje“, 8 avides ir 10 paukštidžių. Taip pat – 6 grūdų sandėlius, 6 pašarų sandėlius, 4 žemės ūkio mašinų sandėlius, 6 grūdų džiovyklas, 1 valdybos namą, vaikų darželį, 5 naujus gyvenamuosius namus ir perkelti į gyvenvietes 40 kolūkiečių namų. Kad statyba atsieitų pigiau, buvo reikalaujama kolūkiuose statyti kalkines bei lauko plytines, kurios tais metais turėjo pagaminti 1 mln. plytų. Bet partijos uždavinius vykdyti nebuvo lengva. Teigiama, jog Kvėdarnos apylinkės pirmininkas „draugas Balckus nepakankamai atsakingai žiūri į šį darbą, galvoja, kad statyba kolūkiuose yra savieigos dalykas ir vystysis pati“. Kvėdarnos kolūkis 1950 m. atstatė lauko plytinę, kurioje per metus pagaminama 150 tūkst. plytų, tačiau „dėl nebuvimo kontrolės plytinė davė tik 19.000 štukų plytų“... 

1955 m. laikraštis rašė, kad vyriausybė skyrė lėšų pirčiai mieste pastatyti – ji pradėjo veikti sausio 21 d. Įdo­mią naujieną skaitytojams pranešė V. Ma­lišauskas: Šilalės vidurinėje „kultivuojamas ledo rutulys, mokiniai Košinskas, Grigūla jau pasiekė neblogų rezultatų“.

Tų pačių metų vasario 24 d. laikraštyje rašoma, jog Pajūryje buvo įsteigta 10 vietų kaimo ligoninė, kurioje yra gimdymo skyrius, o artimiausiu laiku „bus įsteigta ir ambulatorija, kurioje dirbs 2 gydytojai“. 

Spausdinama ir informacija apie tai, kad vyko jaunimo vakaras, skirtas pareiškusiems norą vykti į dirvonuojančias žemes, o susitikime kalbėjęs Šilalės MTS traktorininkas Jovaišas pasižadėjo neapvilti draugų. Dirvonuojančios žemės, anuomet vadintos plėšiniais, buvo Kazachstane, tikėdamiesi užsidirbti, ten vyko ir jauni lietuviai. 

Iš pageltusių laikraščio puslapių gali sužinoti, jog 1955 m. kolūkiuose pradėti organizuoti vaikų darželiai, kuriuose 3–4 moterys paskirtos prižiūrėti 20–25 vaikus, kad „kitos galėtų dirbti“. 

Pervertus šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leisto laikraščio komplektus, susidėlioja Šilalės miesto ir viso krašto augimo, žmonių gyvenimo vaizdas – laikraštis iš tiesų yra gyvenimo veidrodis, kuriame ne tik atsispindi, bet ir išlieka tai, kas tuo metu buvo ryškiausiai matoma. 

Kritinis požiūris žurnalistams įgimtas

Jau pirmajame tuomečio rajono laik­raščio numeryje yra skaitytojų laiškų skyrelis. Vienoje informacijoje rašoma, kad dėl Šilalės vidurinės mokyklos bib­liotekos „blogo veikimo mokiniai turi daug vargo, kol gali pasikeisti knygas“. Greta informacija, jog Šilalės rajono Kūno kultūros ir sporto komitetas nesiruošia vasaros sporto sezonui: sportininkai pageidauja, kad komitetas kuo greičiau pradėtų sporto aikštelių tvarkymą. Vartotojų kooperatyvo valdyba raginama pašalinti trūkumus miesto užkandinėje. Nurodoma, jog nors yra tik devyni stalai, padavėjos juos nestropiai aptarnauja: pasitaiko, kad reikia ilgai laukti, kol lankytojai gauna pavalgyti. Be to, rašoma informacijoje, lankytojams valgant, valytoja ima šluoti patalpas ir sukelia dulkes, nusižengdama higienai...

Akivaizdu, jog kritinis požiūris buvo būdingas ir anų laikų žurnalistams. Nors partijos komitete tikrai sėdėjo specialus spaudos cenzorius, niekas ne­leido kritikuoti partijos ar vyriausy­bės, o vyresni žurnalistai dar ir dabar gali papasakoti šimtus istorijų apie par­tinės cenzūros veikimą. Tačiau, nepaisant to, kritikos laikraštyje vis tik buvo. Pavyzdžiui, 1955 m. vasario 10 d. buvo „pabaksnotas“ Šilalės miesto vykdomasis komitetas, jog nesirūpina šalia esančia laikraščių vitrina. Rašoma, kad ji naudojama įvairiems skelbimams kabinti, todėl laikraščiui nelieka vietos.

„Apie tai, kad ji apleista, jau buvo rašyta, bet miesto vykdomasis komitetas į kritiką nereagavo ir einamos padėties nepagerino. Vis dėlto į šį reikalą reikia atkreipti rimtą dėmesį. Miesto vykdomojo komiteto darbuotojai turi reguliariai iškabinti vitrinoje laikraštį, kad patenkintų žmonių, ypač praeivių, pageidavimus“, – rašo laikraščio korespondentas  K. Laurinaitis. 

Rūpinosi, kad žmonės skaitytų

Nors „Spalio Pergalė“ buvo ideologinio fronto ruporas, jame tikrai daug vietos buvo skiriama kultūrai. Tarkime, prieš dainų šventę rašyta, jog Šilalėje, pačiame rajono centre, jai visiškai nesirengiama, nes kultūros namai „eilę metų nesuranda chorvedžio“. Penktoji rajoninė dainų šventė tais metais vyko birželio 26 d., remiantis išlikusia spauda, joje dalyvavo 32 tautinių šokių kolektyvai. Po mėnesio „Spalio Pergalė“ kritikuoja Didkiemio kultūros įstaigas –

piktinamasi, kad bibliotekos vedėja nesilaiko darbo valandų, neveda jokio masinio darbo. 

Iš prieš 70 metų pradėtos leisti „Spalio Pergalės“ publikacijų galima suprasti, jog sovietinė valdžia rūpinosi informacijos sklaida. Viename iš 1955 m. laikraščio numerių spausdinama skaitytojų laiškų apžvalga, kurioje dalijamasi žiniomis apie kaimo laiškininkų darbą. 

Pavyzdžiui, kaimo korespondentas V. Milkintas rašė, jog ketvirti metai „Žvingių“ kolūkio IV-osios ir V-osios lau­kininkystės brigados nariams spaudą pristato laiškininkas Viktoras Vai­norius: „Jis visada laiku atsiima iš Ryšių agentūros laikraščius, žurnalus ir kitą korespondenciją ir išnešioja kolūkiečiams“. Giriama „Jaunimo“ kolūkio laiškininkė Ona Makaraitė, išplatinusi 157 egz. įvairių spaudinių, ir Antanas Šer­pytis, išplatinęs 102  egz. spaudinių. 

Tame pat numeryje kritikuojamas „Gegužės 9-osios“ kolūkio pirmininkas drg. Šliažas, „neišskiriantis reikiamo skaičiaus laiškininkų: kolūkiui aptarnauti reikia keturių laiškininkų, bet yra tik vienas, kuris nespėja išnešioti spaudos visiems kolūkiečiams“... 

„Velnių“ gavo ir „Žemaičių švyturio“ kolūkio pirmininkas drg. Toleikis, nes jau kuris laikas kolūkyje dirbo tik viena laiškininkė. Kvėdarnos ryšių skyriaus viršininkas piktinosi, jog laiškininkė kolūkiečiams spaudą pristato tik kartą per savaitę, „o drg. Toleikis nevykdo pažado išskirti dar 3 laiškininkus“... 

Į redakciją plaukė laiškai 

Už galimybę pavartyti pirmąjį rajono laikraščio, pradėto leisti 1951 m. balandžio 15 d., numerį „Šilalės artojo“ redakcija yra dėkinga Šilalės viešosios bibliotekos darbuotojoms, kurios jį surado ir parsiuntė iš Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvų. Šilalės rajono biblioteka laikraštį „Spalio Pergalė“ komplektuoja nuo 1955-ųjų. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ kainavo 15 kapeikų, visiems 1951 m. jį buvo galima užsiprenumeruoti už 11,7 rub­lio, o prenumerata 1 mėnesiui kainavo 1,3 rublio. Iki metų galo buvo išleisti 55 numeriai. Metų pradžioje laikraštis buvo leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, skaitytojus jis dažniausiai pasiekdavo ketvirtadieniais, o pirmasis numeris išleistas sekmadienį. Laikraštį spausdino Šilalės spaustuvė. 

1958 m. laikraščio redaktoriumi dirbo A. Žilinskas, laikraštis ėjo 1200– 1500 egz. tiražu, per metus redakcija išleido jau 94 numerius. Nors anuomet telefonai buvo retenybė, o apie elektroninį paštą bei kitus šiuolaikiškus susisiekimo būdus niekas net nesvajojo, akivaizdu, jog ir tuometiniams  redakcijos darbuotojams buvo pavykę užmegzti ryšį su savo skaitytojais. Spaudos dienos proga laikraštis skelbė, kad nuo metų pradžios (per 4 mėn.) gavo 632 skaitytojų laiškus. Anuomet tai buvo nemažas iššūkis, nes 1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, bent kokį išsilavinimą turėjo vos daugiau kaip 60 proc. vyresnių nei 10 metų gyventojų, o kaimiškuose rajonuose – dar mažiau. 

Šilalė ir anuomet buvo kaimiškas rajonas, 1959 m. mieste gyveno tik 1188 gyventojai. Jų surašymas parodė, kad 1959 m. iš 1000 kaimo gyventojų, vyresnių nei 10 metų, pradinį išsilavinimą turėjo 393, pagrindinį – 87, viduri­nį –13. Aukštuosius arba aukštesniuosius mokslus buvo baigęs tik 21 žmogus.  

Šilalės rajone tuo metu gyveno daugiau kaip 24 tūkst. žmonių, maždaug trečdalį sudarė vaikai, jaunesni nei 15 metų. Mažiausiai tuomet buvo vyresnių nei 60 metų žmonių – per 2,8 tūkst. Daugiau kaip pusė amžiaus pradžioje gimusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ ėjo iki 1962 m. balandžio vidurio ir buvo pasiekęs 3000 egz. tiražą. Tačiau tų pačių metų balandžio 25 d. prenumeratoriai gavo jau „Leniniečio balsą“ – Tauragės teritorinės kolūkių ir tarybinių ūkių gamybinės valdybos leidinį. Ar pirmojo rajono laikraščio leidyba buvo sustabdyta ir dėl kokių priežasčių – dar reikia aiškintis, ieškant dokumentų istorijos archyvuose. 

Už tai, kad esame – ačiū Jums

Tokia yra pirmųjų laikraščių istorija, kurią glaustai Jums pateikėme. Akivaizdu, jog prieš 70 metų savo kelią pradėjęs šiandieninis „Šilalės artojas” yra išgyvenęs daug permainų, matęs įvairiausių istorinių laikotarpių, ne kartą keitėsi leidinio pavadinimas, teko patirti ne vieną per­sitvarkymą, kol laikraštis tapo objektyviu ir visiškai nuo niekieno nepriklausomu. 

Todėl šiandien, jubiliejinio gimtadienio išva­karėse, drąsiai galime sakyti, kad mūsų veikla yra prasminga, o misija šviesti ir informuoti visuomenę garbingai vykdoma – nė vienas laikraštis neišliktų, jei neturėtų skaitytojų. „Šilalės artojas” pagrįstai gali didžiuotis stabiliu tiražu, kurį užtikrina tik skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas. Būtent žmonės, prenumeruojantys rajono laik­raštį, yra geriausi mūsų darbo vertintojai. Todėl didžiuojamės, jog tą pasitikėjimą pateisiname ir esame ne tik savotišku rajono įvykių metraščiu, bet, manome, ir daugelio draugu.

Spaudos esmė ir paskirtis yra rašyti apie tai, kas vyksta, fiksuoti kasdienybę, neprarasti aktualumo ir objektyvumo. Nors kartais tam prireikia daug pastangų – retas politikas atsispiria nenumaldomam norui reguliuoti, „ką reikia” rašyti, o kiekviena šalies valdžia kasmet bando keisti įstatymus, taisyk­les, svarsto vis naujus informacijos pateikimo draudimus ar apribojimus. Ir, deja, noro padiktuoti, apie ką laikraštis „turi“ rašyti, o ko nevalia „užkabinti”, pilni ne tik politikai: neretai sulaukiama pretenzijų ir iš asmenų, kurie visuomenei aktualią informaciją priima kone kaip asmeninį įžeidimą, o dabar dar –ir kaip tariamą asmens duomenų atskleidimą. Ir nors kiekvienas turi teisę ginti savo įsitikinimus, kai kurie žmonės jaučiasi neginčijamai teisūs ir įsivaizduoja galintys nutildyti visus, kurie mato, mąsto kitaip ir atskleidžia tai visuomenei.

Įvairios žiniasklaidos savireguliacijos institucijos (Visuomenės informavimo etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba bei kt.) šiemet svarstė ir priėmė sprendimus dėl dviejų šilališkių (politi­kės ir medikės) skundų. Abu jie buvo parašy­ti, susigalvojus, jog „Šilalės artojas” neva paskelbė „neskelbtiną“ informaciją. Ta­čiau net ir pasitelkus advokatus, nepavyko įrodyti, jog laikraštis būtų pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo ar Etikos kodekso nuostatas. Todėl, kad redakcija dirba atsakingai, brangina savo reputaciją ir sąžiningai vykdo profesinę pareigą informaciją skelbti tiksliai, teisingai bei objektyviai. Ir nei politinės pareigos, nei turtinė ar visuomeninė padėtis laikraščio leidėjams „įspūdžio“ nedaro.

Žinoma, pasitaiko ir suklysti. Bet jei taip nutinka ir žinome, kad esame neteisūs, nebijome to pripažinti, atsiprašyti bei patikslinti informaciją. Tačiau niekada skaitytojams nepateikiame išgalvotų istorijų, nekuriame tariamų skandalų, kad paskui galėtume pranešti „sensaciją” ir pan. Tad nepagrįsti kaltinimai, o pastaruoju metu iš valdžios ruporų sklindantis sąmoningas laikraščio menkinimas bei kitokie panašūs išpuoliai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi arba kaip savotiškas smurtas prieš žurnalistus.

Kita vertus, tai tik įrodo, jog dirbame gerai. Todėl įžengę į 80-uosius laikraščio leidybos metus, ir toliau stengsimės išlikti girdimi ir skaitomi, objektyvūs ir principingi. O kadangi 70-metis – gana įspūdinga sukaktis, bet galiojantis karantinas bei kiti suvaržymai draudžia didesnius susibūrimus, nusprendėme šventę minėti kitaip: visiems skaity­tojams, buvusiems laikraščio dar­buotojams, bendraautoriams, kurie iki Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, minimos gegužės 7-ąją, užsuks į redakciją, įteiksime simbolinę „Šilalės artojo” dovaną. Kaip padėką už Jūsų bendrystę.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus su darbo grupe rengtas Mokyklų tinklo pertvarkos 2021–2025 m. bendrasis planas neatlaikė ne tik vietos politikų, bet ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kritikos – paskutiniame priėmimo etape jo svars­tymą teko atidėti. Tai suteikė vilčių Šilalės suaugusiųjų mokyklai, virš kurios valdžios rengiamas dokumentas pakibo lyg Damoklo kardas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Kredito biuro „Creditinfo Lietuva“ duomenimis, Šilalės rajone gyvena 236 skolininkai, kurių bendra įsiskolinimo suma sudaro arti pusės milijono eurų. Tačiau antirekordininku Lietuvoje tapo vienas pajūrio gyventojas, kuris yra neapmokėjęs net 209 sąskaitų. Iš viso skolininkai mū­sų šalyje delsia grąžinti beveik 400 mln. Eur.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Pražydo žibuoklės pašlaitėj,

Sušildytos saulės skaisčios,

Sučiulbo paukšteliai padangėj,

Linkėdami meilės gražios.

Miškai ir upeliai atgijo

Po miego žiemužės ilgos,

Pavasario džiaugsmas sugrįžo                         

Gimtinėj manos Lietuvos.

Plačiai aš atvėriau krūtinę

Pavasario džiaugsmui vaiskiam

Ir gėriau, vis gėriau be galo                                   

Atgimusią meilę viskam! 

Težydi žibuoklės, težydi

Gimtinėj manos Lietuvos,

Gyvenimą gražų telydi

Neskintos žibuoklės miškuos.  

Juozas STASINAS 

Tikiu, kad vėl gražiai žydėtų sodai,

Kad vėjas suptų žemės daigą,

O želmenys visiems vienodai

Augintų turtą, skalsą, laimę.

Tikiu, kad upėmis sušniokštų

Širdies gerumas ir dorybės,

Jei niekas, niekada neloštų

Iš mūs vienos nedalomos Tėvynės.

x x x

Esam dulki unt žemiška svieta

ten, kur reik, i kap reikiant padėta,

vaikštom kožnas likima takeles,

bet tik žmonis vadinas „karales“.

Karūnas unt pakaušiu uždėjan – 

na už dyka – sau plaukus velėjam.

Kykvynam padarėliū po sauli

tur užtekti i vytas, i krauja...

O karalius nebūtų karalius,

je nesiųstų visų po parales,

leida gerti, nat ėsti, kyk nori,

bet i erki tur mirti padore,

prisisiurbus „karališka“ krauja,

pasileisti karališka gauja...

Esam dulki šio žemiška svieta

pry lentos, tik iš dūle padėta.

Dalia PETKEVIČIENĖ

Šie perfrazuoti vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio žodžiai labai tinka apibūdinti senolės Zofijos Mačiulienės gyvenimą, nes jai regisi, jog galėtų dar daug daug ką nuveikti...

Paprastai kalbinami papasakoti laikraščiui apie savo gyvenimą, garbaus amžiaus žmonės kuklinasi, kad nieko ypatingo, išskirtinio jie nėra padarę – tiesiog gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip. Tačiau juk kiekvieno nugyventas amžius yra dalis mūsų tautos istorijos, o tai jau neįkainojama vertybė. Todėl juo labiau smagu, kad tai supranta jauni žmonės, vertinantys senųjų palikimą, gerbiantys žmogų jo sename amžiuje.

Lina prisistatė esanti močiutės Zofijos anūko žmona, taigi kaip ir anūkė. Ji pasakojo, kad senolė buvo ir yra paprastutė moteris, darbštuolė, kokios visą gyvenimą buvo ir jos amžininkės.

„Ji labai miela, prie jos nuolat glaudžiasi mano vaikai – močiutės proanūkiai, ji mums – gyva senosios kartos istorija. Be to, mūsų Zofijai per Ve­ly­­kas sukanka devyniasdešimt metų. Beje, nuolat skaitau „Ši­la­lės artoją“ ir matau, kad jame netrūksta rašinių apie žmones, tad, manau, dar viena istorija nebūtų pro šalį. Esu labai dėkinga „Šilalės artojo“ redakcijai – ji niekada neatsisakė paviešinti informacijos apie Norkaičių amatų centro (Tau­ra­gės r.), kuriame dirbau, veik­lą“, – dar gerokai iki Velykų kalbėjo Lina Mačiulė iš Bar­džių, dabar kartu su vyru auginanti trejų metukų Adą ir metukų Rojų.

Didelė sodyba – erdvus kiemas, gausybė technikos, žinoma, ir ūkiniai pastatai – rodo, jog čia ūkininkų gyvenama. Da­bar tai – Zofijos sūnaus valdos, kartu įsikūrusi ir Linos šei­ma.

Senolė mus pasitiko besėdinti lovoje su mezginiu rankoje – suka ir suka ratu keturis virbalus, kol galiausiai išeina kojinė ar pirštinė. Kaip pamatėme vėliau, šitų mezginių – pilni du maišai.

„Mano sūnus čia gyvena. Dar dvi dukras turiu, bet pa­si­sky­riau karšti pas marčią. Nie­kur kitur nenoriu. Esu Bar­džiuo­se gimusi, užaugusi, čia iš­tekėjau ir vaikus užauginau. Ke­turis pagimdžiau, likę trys. Vienas sūnus yra miręs. Kai pinigų per daug, iš gero gyvenimo vien bėdos...“ – nevynioja į vatą nederamo gyvenimo būdo pasek­mių Zofija.

Pasak senolės, dukros abi iš­simokė į seseles, viena dirba Kal­tinėnų slaugos ligoninėje, gyvena ne per toliausiai čia pat, Bar­džiuose. Kita dukra vėliau baigė pedagogines studijas ir jau daugiau nei dešimt­metį vadovauja vienai iš Šiau­lių mokyklų.

„Sunkus buvo gyvenimas, o ypač – prie ruso. Pagimdė mus mama septynis, bet išlikome tik mudu su broliu Antanuku. Jis vyresnis už mane. Iš mamos pasakojimų žinau, kad vienas dar mažas lyg užspringo, kitas nusipli­kė vandeniu, dar kitas mirė gimdant... Nebuvo daktarų. Maži tebuvome, kai mirė tėvas, jo beveik neprisimenu – buvęs ar nebuvęs... Kai per karą Tau­ragėje vyko susišaudymai, mes prie namų gulėjome slėptuvėj. Lyg per miglą menu, kaip atvažiavo vokiečių kareiviai, motociklus mūsų kieme paliko.

Mama liko našlė, mes, vaikai, sunkiai augome. Manęs nė į mokyklą neleido – reikėjo kiau­les ganyti: motinines pri­rišda­vo, o kad parše­liai į parubežį neįeitų, turėjau juos ganyti. Žemė vi­sa buvo sklypais. An­ta­nukas – mandresnis, jis ėjo į mokyk­lą... Tu dabar priverstum vaikus kiaules ar karves ganyti? O tada reikėjo, ir nieko padaryti negalėjai. Išmokė mane pavardę pasirašyti, o daugiau nieko. Pažįstu visas raides, bet žodžio sudėti neišeina ir gana.

Mama išmokė austi, o verpdavome tai abu su broliu. Nuo šešiolikos pradėjau kolūkyje melžti karves ir taip dirbau daugiau kaip 40 metų. Iš pradžių rankomis tekdavo pamelžti 13 karvių, o kai nupirko agregatus – virš 30. Keldavausi penką ryto, nes reikėdavo karves dar ir pašerti, ėdžias išvalyti. Vakare – vėl tas pats“, – prisimena vargo kelius Zofija.

„Ištekėjau gal dvidešimt vienerių. Mano vyras buvo iš Kra­žių. Kaip susipažinom? Mamos brolis turėjo paėmęs jo seserį. Kai su mama ten nuvažiuodavome, tai ir susipažinom. Keturis vaikus pagimdžiau. Savaitė praeina – ir į darbą. Nenori – nedirbk, į tavo vietą atsiras kita. O pinigų tai reikia. Na, būdavo, kad ir kaimynė vaiką pažiūri, vyras, kol dar darbo neturėjo, nes buvo parėjūnas. O šiaip veždavausi su savimi į fermas. Ir ar senovėje būdavo kokių vežimukų? Vyras iš beržo kamieno nupjovė keturis ritinius, išdegino ratus, sukalė iš lentų vežimuką ir vežiojausi. Tik paskutiniam vaikui kai­mynė tokį seną, bet jau tikrą vaikišką atidavė. 

Ir dar uždėdavo melžėjoms po 30 arų daržo normų ravėti, reikėda­vo ir rugius rišti. Ei­davau, nes bijo­jau darbą paleisti. Skai­tyti nemokėjau, tai kur kitą rasiu? No­rėjo brolis įdarbinti duonos kepykloje Klai­pėdoje, gal būčiau leng­vai buvusi, bet reikėjo mokėti skaityti, surašyti kepaliukus. O kaip surašysi, jei nemoki... Taip ir likau fermoj visą amžių“, – pasakoja senolė.

„Oi, jau tos karvės močiutei! Pavasarį, kai gename į ganyk­las, ji su tokiu ilgesiu į jas žiūri, kaip į kažką nepaprasto“, – įsiterpia į pokalbį Lina.

„Kad ne tos mano nesveikos kojos, dar ir dabar galėčiau melžti. Tie agregatai ir pats darbas man, atrodo, kvepia“, – net suspurda Zofija.

„Našlė ir aš anksti likau. Iš­ėjau į pensiją 55-erių, trys dienos praėjo ir nebėr vyro... Šir­dies ligą turėjo. Išėjo šerti gyvulių į tvartą, ten begulintį ir radome. Nebuvo blogas, bet pa­sitaikydavo kaip ir visiems“, – realistiškai vertina Zofija.

„Pa­žiū­rė­ki­te, kaip mūsų baba mezga. Ir kiek turi primezgusi! Svarbiausia, kad tokio amžiaus, o dar be akinių. Ir klausa nesiskundžia“, – atneša ir iškrato iš maišo įvairiausių spalvų kojinių Lina.

„Močiute, paskleiskim truputį, kad nuot­raukoje gražiai atrodytų. 

Tu paskui vėl jas susiraišiosi“, – atskirdama siūlu sujungtas kojines, kalba Lina, bet kalba tokiu ramiu, įtikinamu tonu, kad senam žmogui nekyla mintis prieštarauti. Taip dar reikia mokėti!

„Aš turiu dar savo močiutę, esu įpratusi su ja apie viską kalbėtis ir viską daryti“, – taip pat įtiki­namai atsa­ko Lina ir dar priduria: „Mo­čiu­tė Zofija turi primezgusi mano vaikams bei kitiems proanūkiams ir kojinių, ir pirštinių. Dar, sako, norėtų išmokti megzti raštuotas“.

„Esu nusimezgusi ir megztinių, ir šalikų pardavimui. Vis to pinigo reikėjo, tai dariau viską. Mes biednai augome, tai stengiausi dėl vaikų, šeimos. Mūsų tėvas buvo labai taupus, gal net per daug. Taupė, pirko žemių – sakė, bus vaikams. Žemė tada buvo vertėje. O gal galvojo, kad vaikas gali apsieiti su kokiais vienais bačiukais, kuriuos, eidami į bažnyčią, privalėjo­me neštis – apsiauti nebūdavo galima. Net pasekdavo, ar kar­tais neapsiavėme... Arba su vie­­na kartūnine suknele, kurią man pasiuvo kaimynė, mamos paprašyta. Net tekėjau mamos sesers bačiukus avėdama... Kiek dabar turiu drabu­žių – kad jaunai tiek būtų davę“, – lygina buvusius laikus su dabartimi Zofija.

Kambaryje stovi vaikštynė, kuria senolė teigia pasiremianti tik būtiniausiu reikalu. Vasarą pagrindinė priemo­nė išeiti į lauką – vežimėlis. Tačiau liūdnų minčių Zofija neįsileidžia.

„Galiu ištisas dienas taip išsėdėti, nei nugaros skauda, nei ką kita. O vaikščioti negaliu, nes liko nekeistas kelio sąnarys. Atsimenu, gydytojas pažiūrėjo į nuotrauką, paglostė man galvą ir pasakė, kad kažin, ar beverta, nes kauleliai taip sutrūniję... Pagalvojau, o kam čia bevargti...

Gaunu pensiją, marti, anūkė žiūri gerai, ko bereikia. Ar nesiprikliju? Aiš­ku, kad įsipriklija senas žmogus, bene aš nežinau. Ga­lė­čiau ir labiau, tik kad niekas nebeklauso...“ – smagiai, su humoro gaidele baigia pokalbį močiutė.

Vienas bendras bruožas jungia mūsų senolius – nerūstauja jie ant likimo, neieško kaltų, nejaučia nuoskaudų. Nes tiesiog toks buvo gyvenimas.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiekvienam vertėtų atminti, kad visi azartiniai lošimai yra klastingi – nesvarbu, lošite kazino ar pirksite loterijos bilietą, organizatoriai visuomet džiaugsis pelnu. 

Apie tai, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų ga­li turėti skaudžių pasekmių, pasakoja savo kailiu tai pa­tyręs buvęs radijo laidų vedėjas bei renginių organizatorius Paulius Bukauskas. Dėl šio žalingo įpročio jam teko trejus metus praleisti įkalinimo įstaigoje.

Taip pat savo įžvalgomis ir patarimais dalijasi Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, gydytojas psichiatras Pavel Osipov.

Sukuriama lengvai gaunamų pinigų iliuzija

Seniau buvo lošiama su kauliukais, tačiau šiandien vyrauja daugybė azartinių lošimų alternatyvų – pradedant rulete ar pokeriu ir baigiant įvairiais internetiniais lošimais. 

Pasak gydytojo psichiatro P. Osipov, Lietuvoje bei kitose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad lošimai ir lažybos internetu itin populiarėja, o pirmą kartą pabandžiusių lošti amžius jaunėja – manoma, jog šie procesai galimai yra susiję.

Nors rekreacinis arba laisvalaikio lošimas numato pramogą, nesukeliančią pačiam lošėjui arba jo artimiesiems žalos bei diskomforto, linija tarp nekaltos pramogos ir gyvenimą kardinaliai keičiančių pasekmių yra labai plona. 

„Jeigu jums kada nors teko pralošti daugiau, nei planavo­te, skirti šiai pramogai daugiau laiko, negu norėjote, skolintis pinigų lošti, slėpti lošimą nuo kitų žmonių, jausti gėdą, kaltę ar apgailestavimą dėl tokio žaidimo rezultatų – greičiausiai kalba eina jau ne apie pramogą, bet apie prob­leminį lošimą, o galimai net ir apie priklausomybę“, – atkreipia dėmesį gydytojas psichiat­ras P. Osipov.

Galvodavo vien apie tai, kaip atiduoti skolas

Buvęs radijo laidų vedėjas bei renginių organizatorius P. Bu­kauskas pripažįsta, jog daug metų apsilankymai lošimų namuose jam buvo lyg užėjimas į kavinę atsigerti kavos. Tik po kurio laiko toje „kavinėje“ jis pradėjo leisti ištisas dienas, nebekeldavo telefono ragelio, mažai valgydavo ir miegodavo. Iš pradžių lošdavo iš savų pinigų, bet vėliau pradėjo skolintis iš artimųjų bei pažįstamų. 

„Kol nebūdavau lošimų namuose, galvodavau tik apie tai, kaip padengti savo skolas, o galiausiai tai privedė prie nelegalių ir kvailų dalykų. Imdavau kreditus savo tuometinės gyvenimo draugės vardu, pirkdavau prekes, už kurias įteikdavau vekselius bei žadėdavau pinigus sumokėti vėliau, tačiau

to nepadarydavau. Taip pat skolindavausi įvairių daiktų iš pažįstamų ir meluodavau, kad naudojuosi, o iš tiesų užstatydavau juos lombarde ir už gautus pinigus lošdavau. Kelis kartus tai puikiai pavyko ir daiktus sėkmingai grąžinau savininkams, bet labai greitai prasilošiau ir prasiskolinau dar daugiau“, – pasakoja P. Bukauskas. 

Galiausiai dėl vagysčių žmonės jį pradėjo skųsti policijai, ir buvo iškelti keli ikiteisminiai tyrimai, todėl tuo metu P. Bukauskas buvo ne tik prasilošęs, tačiau turėjo reikalų ir su teisėsauga. 

Sustabdė tik įkalinimo įstaiga

Kadangi vyras dirbo ne tik radijuje, bet ir intensyviai organizuodavo bei vesdavo įvairiausius renginius, jo darbas ir karjera itin glaudžiai siejosi su reputacija bei prestižu. 

„Savo karjerą galutinai sužlugdžiau labai greitai – kai vie­šumoje pasirodė straipsnių su informacija apie man iškeltus ikiteisminius tyrimus. Su­ži­no­jus tiesą, mane nedelsiant išmetė iš darbo radijuje, dėl renginių niekas nebesikreipdavo, o tuomet skolos jau buvo didžiulės, todėl nežinojau, kaip iš viso to išbristi“, – prisimena Paulius.

Nebematydamas kitos gali­mybės, vyras išvyko į Airiją, kur gyveno ir dirbo, kol vieną dieną internete perskaitė, kad dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis. Ilgai nesvarstęs, jis pats nuėjo į policijos nuovadą ir buvo suimtas – metus kalėjo Airijoje, vėliau buvo perkeltas į Lietuvą.

„Manau, kiekvienam žmogui viskas priklauso nuo konk­retaus lūžio taško ir tai yra labai ilgas procesas, reikalaujantis daug sunkaus darbo. Mano atveju tai įvyko jau patekus į kalėjimą ir prabuvus ne vieną, ne dvi dienas, bet kelis mėnesius, kol iš esmės pradėjau atgauti blaivų protą, adekvačiai vertinti viską, kas įvyko, ir suprasti, jog per savo priklausomybę ir klaidas praradau tai, kas žmogui gyvenime yra svarbiausia – laisvę“, – pasakoja P. Bu­kauskas. 

„Privalau žvelgti į priekį“

Pasak gydytojo psichiatro, no­rint kontroliuoti priklausomybę, esminis žingsnis yra įvardinti, kas vyksta, ir nustoti traktuoti tai tik per asmeninės ga­lios prizmę: „galiu–negaliu.“ 

„Žmogaus sprendimas atsisakyti žalingų elgesio modelių turėtų remtis sąmoningu pasirinkimu: „ir noriu, ir galiu, bet pasirenku to nedaryti“, – sako gydytojas pri­durdamas, kad svarbiausi sėk­mės kriterijai – nelikti vienam, išmokti rūpintis savimi ir priimti kitų žmonių pagalbą. 

Pasakodamas savo istoriją, P. Bukauskas pabrėžia, jog reikia suvokti, kad priklausomybė nėra paprastas susirgimas kaip, pavyzdžiui, gripas, kuomet žmogus fiziškai jaučiasi blogai ir supranta, jog reikia gerti vaistus. Šiuo atveju taip nenutinka, nes tik labai vėlyvoje stadijoje pradedama suvokti priklausomybės spąstus. Todėl itin svarbu turėti artimą aplinką, kuri būtų su tavimi labai atvira, o tu irgi būtum su jais atviras ir pripažintum, kad reikia pagalbos. 

Išgyvenus košmarą, šiandien P. Bukauskui sunku pa­tikėti tuo, kas vyko. Nors kiek­­viena diena laisvėje atneša vis daugiau optimizmo, padarytos klaidos yra nepamirštamos. 

„Kad ir kaip neblogai dabar man sektųsi, praeities šleifas uždeda didžiulę juodą dėmę, ir prireiks daugelio metų norint ją bent šiek tiek nubalinti. Tačiau suprantu, jog tai yra dar viena pasekmė, su kuria turiu susigyventi ir privalau žvelgti į priekį“, – sako P. Bu­kaus­kas. 

Prieš 24-erius metus Kaune buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse ekologiškų produktų sertifikavi­mo įstaiga „Ekoagros“. Žemės ūkio ministro įsakymu 2000 m. jai suteiktos teisės vykdyti sertifikavimo institucijos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles ir suteiktas sertifikavimo įstaigos kodas LT-EKO-001. Iki šiol tai yra vienintelė institucija Lietuvoje, turinti teisę sertifikuoti ekologinę gamybą.

Būtina deklaruoti ekologinius plotus

Balandžio 12 d. prasideda pasėlių deklaravimas, tad visiems, norintiems gauti ekologinės gamybos ūkio sertifikatą bei paramą pagal Lie­tuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, būtina sertifikuoti savo plo­tus. Išduoti ekologinės gamybos sertifikatą gali tik įstaiga „Ekoagros“. 

Remiantis VšĮ „Ekoagros“ duo­menimis, 2020 m. sertifi­kuo­­tas pagal ekologinei žemės ūkio gamybai kelia­mus reika­lavimus plotas sudarė 235 570,33 hektaro (be žu­vi­nin­kys­tės), sertifikuotų pirminės gamybos subjektų skaičius (be žuvininkystės) – 2199 vnt. Remiantis Na­cio­na­­linės mokė­jimo agentūros duome­nimis, 2020-aisiais dek­­la­ruo­tas pagal Lietuvos kai­mo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemonę „Eko­lo­ginis ūkininkavimas“ plotas su­darė 188 486,35 ha, pateikta 1956 paraiškos.

Kodėl ekologiška produkcija yra sertifikuojama?

Pastaraisiais metais pasaulyje žmonių požiūris į mitybą sparčiai keičiasi. Vis labiau renkamasi sveikesnę mitybą, kokybiškus ir ekologiškus produktus. Be to, klimato kaitos, aplinkos užterštumo problemų kontekste auga visuomenės sąmoningumas aplinkosaugos atžvilgiu – vis dažniau pirmenybė teikiama ir produktams, pagamintiems palankesnėmis gamtai technologijomis. 

Kaip aiškina VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, at­liktas visuomenės nuomonės tyrimas patvirtino, kad ir Lie­tuvos gyventojai domisi pro­duktų sudėtimi, kilme, gamybos būdais, tuo, ką reiškia įvairūs standartai bei ženklai ant produktų etikečių.

„Augantį vartojimo poreikį siekia patenkinti žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai. Štai čia tampa svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo. Reikia tam tikrų priemonių, garantuojančių vartotojui, kad jis tikrai perka ekologiškus produktus. Ši produkcija yra griežtai kontroliuojama, sertifikuojama bei specialiai ženk­linama. Sertifikavimo tikslas – suteikti visoms suinteresuotoms šalims pasitikėjimo, jog produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus“, – sakė V. Lukšienė.

Svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo

Kaip aiškino MB „Sulčių fab­rikas“, kurioje gaminamos lietuviškos natūralios sultys ir ekologiški vaisių kokteiliai, rin­kodaros vadovas Antanas Rim­džius, ekologišką produktą gaminantys verslininkai sulaukia didesnio vartotojų pasitikėjimo, kai tas produktas yra sertifikuotas. 

„Mūsų produkcija turi kur kas daugiau vertės nei paprasta“, – tvirtino A. Rimdžius. 

Pasak jo, kiekviena šalis turi savo maisto kokybės ir saugos taisykles, o žmonės, kurie gyvena toli nuo mūsų, nežino visų subtilybių.

„Tačiau, kai pasakome, kad mes turime pagamintų sulčių ekologijos sertifikatą, tai jau rimtas pareiškimas, jog mūsų produktas bus pripažintas visame pasaulyje“, – tvirtino MB „Sul­čių fabrikas“ atstovas. 

Jis pridūrė, kad mažiems vers­lininkams pasaulinėje ar eu­­ropinėje rinkoje didesnės ga­­limybės konkuruoti yra tik dėl to, jog produktas yra koky­biškas ir sertifikuotas kaip eko­logiškas. 

„Tik sertifikuoti produktai įgau­na kokybės ženklą tiek Lie­tuvoje, tiek užsienyje“, – pristatydamas svarbų sertifikavimo įstaigos vaidmenį, pabrėžė kėdainietis verslininkas A. Rim­džius.

Ekologinės gamybos sertifikavimo sistema ir schema

Pasak „Ekoagros“ direktorės V. Lukšienės, visi su ekologiškais produktais dirbantys ūkio subjektai yra įtraukti į kontrolės sistemą, jų veikla tikrinama, o produktai sertifikuojami. 

„Ekologinė gamyba apima visus etapus: nuo pirminės produkto gamybos iki perdirbimo, saugojimo, transportavimo, pardavimo ar tiekimo vartotojui“, – kaip veikia ekologi­nės gamybos sertifikavimo sistema ir schema, aiškino V. Luk­šienė. 

Anot jos, schema veikia taip: pagrindinius reikalavimus bei principus, bendrus visam Eu­ro­pos Sąjungos (ES) ekologiniam sektoriui, nustato Euro­pos Ko­misija, įgyvendinimo tai­syk­les Lietuvoje rengia ir tvirtina Že­mės ūkio ministerija, o sertifikavimą bei kontrolę vykdo VšĮ „Ekoagros“. 

Ekologinę gamybą Lietuvoje sertifikuoja tik „Ekoagros“ 

„Mums labai svarbu neapvilti vartotojų lūkesčių, kad sertifikavimą atliekame kompe­tentingai ir kokybiškai. Per 24-erius veiklos metus sertifikavimo įstaiga augo, plėtėsi bei stip­rėjo. Be pagrindinių, išplėtėme ir įvairių papildomų paslaugų, reikalingų pareiškėjams bei pa­dedančių jiems lengviau realizuoti savo produkciją, spekt­rą. Pavyzdžiui, padedame jiems sertifikuotis pagal daugybę ki­tų šalių nacionalinių bei privačių standartų. Dabar turime apie 3 tūkst. klientų ir apie 70 nuolatinių darbuotojų, kurių nemaža dalis įstaigoje dirba daug metų ir turi sukaupę didelę patirtį, reikalingą sudėtingam sertifikavimo procesui atlikti“, – aiškino vadovė.

Vienas svarbiausių „Eko­ag­ros“ veiklos kokybės patvirtinimų – Nacionalinio akreditacijos biuro atliekamas išsamus veiklos vertinimas ir suteikiama akreditacija. Įgaliojimai tik­rinti yra išskirtinai suteikiami tik kompetencijas turinčioms kontrolės įstaigoms. Ak­re­ditavimo ciklas trunka penkerius metus ir per tiek laiko atliekamas visiškas veiklos per­akreditavimas. Per tuos penkerius metus dar kasmet vykdoma ir nuolatinė priežiūra. 

Pirmąkart įstaigos akredita­cija gauta 2005 m. Pastarąjį kartą ji pratęsta per­nai ir galios iki 2025-ųjų.

Vienintelė įstaiga

Kodėl Lietuvoje ekologinę gamybą gali sertifikuoti vienintelė įstaiga, atsakė Žemės ūkio ministerijos atstovai, ku­rie tvirtino, jog kiekviena ES valstybė skiria kompetentingą instituciją, kuri prisiima galutinę atsakomybę už tai, jog būtų laikomasi ES ekologinės gamybos taisyk­lių. Ši kompetentinga institucija savo vaidmenį gali deleguoti: A – vienai ar daugiau privačių kontrolės įstaigų; B – vienai ar daugiau viešųjų kontrolės institucijų; C – mišriai privačių kontrolės įstaigų ir viešųjų kontrolės institucijų sistemai.

Beje, skirtingose ES šalyse yra pasirinktos skirtingos sistemos. Vienos turi sistemą B, kai ekologinės gamybos kont­rolė yra pavesta viešosioms kontrolės institucijoms (pavyzdžiai, Danija, Suomija, Ny­derlandai, Estija, Lietuva). Ki­tose šalyse taikoma kontrolės sistema A, kai kontrolė pavesta atlikti privačioms įstaigoms. Dvi šalys – Len­kija ir Ispanija – turi sistemą C, kai veikia viešoji kont­rolės institucija bei privačios kontrolės įstaigos. 

Lietuvoje kompetentinga ins­­titucija yra Žemės ūkio ministerija, ji atsakinga už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą ekologinės gamybos bei ženk­linimo srityje. O VšĮ „Eko­agros“ yra kontrolės institu­cija, t. y. valstybės viešoji ad­ministracinė ekologinės gamybos sertifikavimo ir eko­logiškų produktų ženklinimo klausimams skirta organiza­cija, kuriai kompetentinga ins­titucija yra suteikusi įgaliojimus šioje srityje. 

Taigi Lietuva įgyvendina kontrolės sistemą B, apie kurią yra informuota Europos Komisija.