Pasak S. A. Dačkevičiaus, rašyti jis pradėjo dar mokyklos suole. 2006 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Iš­leido keturias poezijos knygas ir porą knygelių vaikams, jo kūrybą spausdino įvairūs almanachai, respub­likinė spauda.

2022 m. pasirodė S. A. Dačkevičiaus poezijos rinktinė „Skruz­dėlynas po šaukštu“ su dedikacija „Tėvams mano“.

„Ją sudaro kny­gų „Die­nų pasiklausiu“, „Stak­­tos“, „Ba­lanų vargonai“ ir „Skruz­­dėlynas po šaukštu“ geriausi eilėraščiai. Kad mano kūryboje vyrauja et­niniai motyvai, Lie­tu­vos tra­di­cijos ir istorinė tautos atmintis, įvairiuose lei­di­niuo­se rašė literatūros kri­ti­kas Vitas Areška, poetai Rim­vy­das Stan­kevičius bei Erika Drun­gytė, taip pat Dio­nizo Poš­kos ir Sa­lomėjos Nėries premijų laureatas Vytautas Stul­pinas. 

Bū­tent tokie kriterijai yra būtini, norint dalyvauti konkurse Dio­nizo Poškos premijai gauti. Ap­sisprendžiau ir rinktinę „Skruz­dėlynas po šaukštu“ šiemet pristatysiu šiam konkursui“, – sako autorius.

„Eilėraščių rinktinė „Skruzdėlynas po šaukštu“ kupina spinduliuojančios ramybės, prabėgusių metų, vienkiemio, sodybos, gyvenimo šalia išlakių, augalotų me­džių, nedidelio pietryčių Že­mai­tijos Pu­žų kaimo su jo žmonėmis, piliakalniu, upokšniais, laukais, almančiais šaltiniais spalvų.

Kokioje rimtyje, erdvume, kalvų šviesoje šios žemės ir sykiu eilėraščio žmogus keliautų, kokia kasdiena jį užkluptų, eilėraštis lieka neskubus, lėto būdo, ištikimas savo esybei, kaip čia buvęs. Gana kelių talpių, lakoniškų žodžių, sakinių. 

Eilėraščių rinktinėje tvyro švelni nepamirštamo laiko nostalgija“, – taip skaitytojams naujausią S. A. Dačkevičiaus knygą pristato V. Stul­pinas.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiemet minimi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių, ku­rie kovojo už mūsų šalies Laisvę bei Nepriklausomybę, metai. Ta proga Šilalėje svečiavosi žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja bei knygos „#fainiausiapasaulymočiu­tė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ autorė Živilė Kro­paitė-Basiulė. Susitikimo dalyviams ji pasakojo apie kny­­gą ir savo močiutę – partizanų ryšininkę, trem­tinę bei poli­tinę kalinę.

Pasak autorės, jos tikslas – paraginti žmones fiksuoti savo giminaičių tragiškas istorijas, susijusias su XX a. įvykiais Lie­tuvoje. Jos teigimu, kai daug karo sunkumų patyręs žmogus miršta, giminaičiai, nors ir daugybę kartų girdėję artimojo istoriją, jos neprisimena. Todėl svarbu išgyvenimus fiksuoti bei įamžinti, nebūtinai knyga.

„Kol auginau vaikus, supratau, kad jeigu tuo metu neparašysiu knygos apie savo močiutę, tai nepadarysiu to visai. Jaučiau, jog močiutės istorija yra stipri, kaip ir ji pati po tiek išgyventų baisybių“, – sakė laidų vedėja.

Autorės teigimu, iš pradžių jai sekėsi gana ne­leng­vai – vis atrodė, jog panašios istorijos jau parašytos, sugalvotos. Tačiau vieną dieną suprato, kad apie senelę ji gali rašyti žvelgdama iš šiuolai­kinių dienų perspektyvos. Kny­goje galime rasti pokalbių su močiute, vis tikslinant, paklausiant daugiau apie jos gyvenimą, patirtis. Beje, taip pat ir pokalbių su istorikais bei įrašų iš „Facebook“, kur prieš dešimt metų žurnalistė pradėjo rašyti bei kelti pokalbius ir senelės pastebėjimus iš kasdienio gyvenimo. Šiuos įrašus ji žymėjo grotažyme #fainiausia­pasaulymočiutė, kuri vėliau atsirado ir ant knygos viršelio. 

„Man močiutė yra įkvėpimas, nes būdama beveik 94-erių, ji išlieka optimistišku žmogumi. Pasakojant apie knygą, man norisi pabrėžti, jog senat­vė nebūtinai yra liūd­niausias laikotarpis žmogaus gyvenime. Štai mano senelei viskas atvirkščiai – kai tau aštuoniasdešimt ar daugiau, prasideda visas įdomumas“, – teigė Ž. Kro­paitė-Basiulė.

Pasak jos, močiutė buvo par­tizanų ryšinin­kė, po­liti­nė kalinė. Ji daug metų pra­leido koncentracijos sto­vyk­­lo­je, vėliau gyveno tremtyje Si­bi­re. Trys jos broliai partizanai žuvo, o ketvirtasis emig­ravo į Vo­­kietiją, vėliau – į Jungtinę Ka­­ra­lystę ir ten mirė prieš 10 metų. 

Pasak žurna­listės, močiutės broliai buvo paprasti jaunuoliai, kurie, Lietuvą okupa­vus sovietams bei pradėjus vyrus šaukti į raudonąją armiją suprato, kad parsidavus rusams teks žudyti savus...

„Tai žmonės, kurie mielai bū­tų pasirinkę mylėti savo šalį ir ją kurti. Bet pasirinko kovą už laisvę, nors ji pareikalavo daug aukų“, – sakė Ž. Kropaitė-Ba­siulė.

Taigi, anot autorės,  ši knyga ir apie karą, SSRS vykdytą politiką, sudėtingus gy­venimo iššūkius. Tačiau nepai­sant vi­sų sunkumų, anot Ži­­vi­lės, jos močiutė išliko pozity­viu žmogumi ir niekam nejaučia pagiežos.  

„Ši knyga išėjo prasidė­jus ka­­rui Ukrainoje. Įsi­vaiz­da­vau, kaip džiaug­siuosi ją pristatydama.

Bet prieš pirmąjį pristatymą visą naktį nemiegojau – kankino ne­žinia, ar at­si­laikys Ky­ji­vas. O mo­čiu­tė ramino: dirbki­te savo darbus ir rem­kite Uk­rainą“, – pri­siminė Ž. Kro­­paitė-Ba­­siulė.

Knygos autorė sakė, jog, nepaisydama išgy­venimų, se­nelė geba ras­ti humoristinį „per­lą“ ir įkvėpti kitus. 

„Močiutei patinka skaity­ti laikraščius, por­ta­lus. Ji mėgsta kalbėti su giminaičiais, jai labai svarbu kasdien pa­skam­bin­ti savo duk­roms, anūkams, nes rūpi žinoti, kad visi yra savo vietose – saugiai namuose“, – sa­kė žur­­­nalistė.

Beje, anot knygos autorės, anksčiau senelė aktyviai važinėdavo po mokyklas, lan­kydavo bažnyčią, dalyvaudavo paminklų atidarymų iškilmėse, dar neseniai giedodavo laidotuvėse. Prieš maždaug 15 metų vaidino „Dūkšto“ teat­re, iki šiol jai rūpi Lietuvos politinis gyvenimas.

„Negaliu sakyti, jog su mama sutariu blogai – ji mane labai myli. Bet su močiute aš apie viską galiu kalbėti daug paprasčiau. Mūsų ryšys yra ar­ti­mesnis“, – prisipažino Ž. Kro­paitė-Ba­siulė. 

Knygos autorė ragino fiksuoti panašias istorijas, nes jų svarba, vykstant karui Uk­rai­noje, dar labiau išaugo.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Visa šalis ruošiasi mi­nėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Didžiuosiuose Lie­tu­vos miestuose vyks iš­kil­min­gi ofi­cia­lūs minėjimo renginiai, kon­­cer­tai bei edukacijos. Šven­tė iš­kilmingai bus mi­nima ir Tau­­ragėje bei Ši­lalėje: Tau­ra­gėje išskirtiniu renginiu ža­­da tapti žygis Dapkiškiai–Tau­­ragės konvencija–Da­pkiš­kiai, o Šilalės kultūros cent­re vasario 16-ąją, 16 val., skam­bės kon­certas „Lais­vės žo­džiai“.

Vasario 7-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademija atšventė 90-ąjį gimtadienį. Di­džiausia Lietuvos aukštoji muzikos, teat­ro, šokio ir kino mokykla jubiliejų švęs visus metus, atsiverdama visuomenei ir kviesdama į renginius, parodas bei konferencijas. 

Vasario 4 d. Tokijo fotografijos meno muziejuje 15-ame Ye­bisu tarptautiniame meno ir alternatyvių vizijų festivalyje tema „Technologijos?“ buvo pri­statyta Inesos Brašiškės ir Lu­ko Brašiškio parengta specia­li Jono Meko 100-mečiui skirta filmų programa. Ją sudaro trys dalys: „Rašyti istoriją ir būti įrašytam į istoriją: Niujorko avangardo dokumentai ir portretai“, „Pa­sivaikščiojimai su kino kamera“ bei „Laiko ir žvilgsnio judėjimas. Marie Menken filmų speciali peržiūra“. Taip siekta atskleisti naują požiūrį į J. Meko kūrybą ir jo kino praktiką platesniame Amerikos avangardo scenos kontekste, pabrėžiant jo atsidavimą ugdant naujus požiūrio į kiną, kaip meno formą, įpročius bei kino kūrėją įkvėpusių kontekstų įvairovę. 

Šiaulių miesto savivaldybė kviečia siūlyti kandidatus filosofo, pedagogo prof. Stasio Šal­kauskio premijai gauti. 2000 Eur premija skiriama kas treji metai už tautos kultūros, meno, filosofinės ir pedagoginės minties įprasminimą bei plėtojimą. Premija bus teikiama gegužės 16 d. Pareiškėjų pateiktus siūlymus svarsto spe­cia­li komisija, o daugiau informacijos – galima rasti internetiniu adresu siauliai.lt.

Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras pradeda paraiškų priėmimą 14-iesiems Nacionalinio kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Lie­tu­vos kino kūrėjai kviečiami teikti nacionalinių filmų paraiškas iki kovo 10 d. Į apdovanojimus pretenduoti gali ilgametražiai ir trumpametražiai filmai, pateikti viešoms kino peržiūroms Lie­tuvos kino teatruose arba buvo pasiekiami vartotojams ne trum­piau nei 30 dienų užsakomųjų vaizdo paslaugų platformos programoje nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki šių metų gegužės 1 d. Iškilminga „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų įteikimo ceremonija vyks birželio 4 d. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pats metas pakalbėti apie sportą. Ne todėl, kad Lietuva kažkaip smarkiai ūgtelėjo šioje visuomeni­nio gyvenimo srityje ar krepšinis pagrįstai tapo oficialia valstybės religija, o dėl to, jog sportas vėl susivėlė su didžiąja politika ir jo iš šio vėlinio niekaip negalima at­pai­nioti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba yra viena didžiausius įgaliojimus turinčių šalies institucijų ir tik nuo jos darbuotojų geranoriškumo priklauso, kokios pagalbos sulauks kritinėje situacijoje atsidūrusi šeima. Galimybę reguliuoti asmeninį gyvenimą turintys darbuotojai kartais taip įsijaučia į savo pareigas, kad dirbantys ir visuomenės vertinami žmonės pasijaučia terorizuojami savo pačių namuose. Tačiau tarnybos ats­tovai vengia aiškinti situaciją, į konkrečius klausimus pateikdami bendromis frazėmis grįstus formalius atsakymus. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Dėl padėties pieno sektoriuje Žemės ūkio ministerijoje nuolat vyksta susitikimai su visomis suinteresuotomis pusėmis, ieškoma skubių ir veiksmingų priemonių. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas kreipėsi ir į Europos Sąjungos žemės ūkio komisarą Janusz Wojciechowski prašydamas nedelsiant imtis sprendimų situacijai Lietuvos pieno sektoriuje stabilizuoti. 

Vien nacionalinių pastangų nebepakanka

Oficialiame rašte ministras K. Navickas atkreipia komisaro dėmesį į tai, kad Lietuvos rinka yra išskirtinė, nes eksportuojama daugiau kaip 60 proc. pieno produkcijos. Sumažėjus paklausai eksporto ir vidaus rinkose, išliekant dideliems ga­mybos kaštams, sektorius su­siduria su sunkumais. 

Per tris pastaruosius mėnesius žalio pieno supirkimo kaina sumažėjo apie 17 proc., o vasarį gali dar labiau sumažėti. 

„Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu gauna apie 40 proc. mažesnę žalio pieno supirkimo kainą negu ES vidurkis“, – pabrėžia ministras. 

Įtemptoje situacijoje atsidūrė ir stambieji, ir smulkieji pieno gamintojai. Pastariesiems už pieną šiuo metu mokama mažiausiai, o būtent jie dominuoja mūsų šalyje.

„Darome viską, kas įmanoma, kad padėtume Lietuvos pie­no gamintojams išgyventi šį nepaprastai sudėtingą laiko­tarpį, tačiau vien nacionalinių pastangų įveikti susidariusią kritinę situaciją nepakanka. Rei­kia ir ES lygio priemonių“, – teigia ministras. 

Atsižvelgdamas į ypač sudėtingą padėtį, K. Navickas komisaro prašo suteikti skubią išskirtinę paramą Lietuvos pieno gamintojams iš ES Žemės ūkio sektoriaus krizių rezervo. Taip pat kuo skubiau padidinti ilgai nekeistas intervencines lieso pieno miltelių ir sviesto kainas bei aktyvuoti privataus saugojimo priemonę, skirtą lieso pieno milteliams, sviestui ir visiems ilgo nokinimo sūriams. 

Dėmesio centre – investicine parama pasinaudoję vidutiniai ūkiai

Ministrui ypač didelį susirūpinimą kelia kritinėje situacijoje atsidūrę tie vidutiniai prekiniai pieno ūkiai, kurie, siekdami didinti konkurencingumą, pasinaudojo kaimo plėtros investicine parama ūkiams modernizuoti. Dabar juos slegia ne tik finansiniai įsipareigojimai bankams, bet ir reikalavimas užsiimti pienininkyste dar kelerius metus – jie negali persiorientuoti į pelningesnę veiklą.

Žemės ūkio ministerijoje surengtame susitikime su pieno gamintojais iš įvairių šalies regionų ministras domėjosi ūkininkų įgyvendinamais modernizavimo projektais, diskutavo dėl pagalbos priemonių, vykdant kreditinius įsipareigojimus, t. y. grąžinant paskolas ar atsiskaitant už lizingo paslaugas.

Skųstis nelinkusi Virginija Auž­bikavičienė su žemaitišku užsispyrimu puoselėja pieno ūkį Šilalės rajone. Ūkininkė laiko 42 karves, planuoja pirkti melžimo robotą ir turi įsipareigojimą ūkį išplėsti iki 80 karvių, tačiau drastiškai kritus pieno kainoms teigia be pagalbos nebeišsiversianti.  

Žilvinas Oberauskas iš Jur­barko rajono irgi dar neseniai pozityviai žvelgė į gyvenimą – turėjo 60 melžiamų karvių, o įgyvendinęs projektą planavo turėti jų net 120. 

Gyčio Uselio iš Tauragės rajono modernizuota ferma pradėjo veikti tik pernai lapkritį, bet pakilusios banko palūkanos ir nukritusios pieno supirkimo kainos sujaukė visus ūkininko planus. 

„Antram melžimo robotui fermoje jau paruošta vieta, tačiau dabar sunku planuoti tolesnę plėtrą“, – neslėpė susirūpinimo ūkio šeimininkas, šiuo metu laikantis 70 karvių ir ketinęs jų būrį pagausinti iki 120. 

Ūkininkai Žilevičiai iš Ma­žei­kių rajono ministrui papasakojo auginantys 78 melžiamas karves ir turintys apie 130 prieauglio. 

„Pieno kainoms pasiekus to­kį dugną, pajamų nebeužtenka net banko paskolos palūkanoms dengti. Nebetelpame ir į modernizavimo projekto įgyvendinimo rodiklius. Bijome, kad gali tekti ES paramą grąžinti“, – kalbėjo žmonės. 

Visi ūkininkai, planuodami projektus, verslo plane numatė, jog pieno gamybos savikaina bus 35-40 ct, tačiau, pasak jų, šių dienų realybė griauna visus planus ir viltis. 

Ministras su savo komanda pristatė, kokių sprendimų ieškoma įveikti susidariusią situa­ciją pienininkystės srityje. 

Artimiausiu metu ūkio sub­jektai, įskaitant pieno gamintojus, galės pasinaudoti leng­vatinėmis paskolomis apyvartiniam kapitalui papildyti. Tam iš viso skirta 30 mln. Eur. Šiuo metu jau atrenkami finansiniai tarpininkai.

Susitikimo metu kalbėta ir apie galimybes peržiūrėti projektų priežiūros rodiklius, paskolų refinansavimą, inicijuojamus įvairių teisės aktų keitimus, investicinių projektų įgyvendinimą skaidant į atskiras dalis,  lengvatines paskolas  investiciniams projektams įgyvendinti ar apyvartinėms lėšoms.

Su ūkininkais aptarti ne tik jų, bet ir pieno perdirbėjų siūlymai.

Krizę turime įveikti visi kartu   

Savo skaudulių tiesiogiai žemės ūkio ministrui išsakyti į Žemės ūkio ministeriją atvyko ir grupė aktyvių pieno gamintojų iš Šilalės rajono.

Šilalės rajone beveik 80 proc. gyventojų gyvena kaimo vietovėse, įregistruota beveik keturi tūkstančiai ūkininkų ūkių. Šiame rajone daugiausia laikomi galvijai, plėtojami ekologiniai pieno ūkiai. Pagal pieno gamintojų skaičių Šilalės rajonas pirmauja visoje Lietuvoje.

Su rajono ūkininkais Aivaru Tamošaičiu, Petru Skrodeniu, Ernestu Kairiu, ieškančiais sprendimų, kaip įveikti susi­da­riusią nepalanką padėtį, mi­nist­ras kalbėjo apie perspektyvas, ko reikia, kad pieno ūkiai išliktų, kokia parama ir sprendimai reikalingi. 

„Krizę turime įveikti visi kartu, todėl svarstome visus galimus variantus“, – sako minist­ras K. Navickas.

Žemės ūkio ministerijos inform. ir nuotr.

Praėjusį sekmadienį prasidėjo tradici­nės Šilalės krepšinio pir­me­nybės. Pla­nuojama, kad jos truks iki ko­vo pabaigos, o tada ir paaiškės, kuri ko­­­manda geriausiai žaidžia krepšinį Šila­lėje.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Sausio viduryje Italijoje, Romoje, vyko projekto „Erasmus+“ „For Dynamic Mathematics“ STEAM susitikimas. Jame da­ly­vavo Šilalės Da­riaus ir Girė­no progimnazijos 8 klasių mokiniai bei dvi mokytojos. 

Projekto dalyviai per savaitę susipažino su italų švietimo sistema, šios šalies kultūra bei tradicijomis. Iš pradžių G. Peano licėjuje stebėjome pamokas, susipažinome su vertinimo sistema, ugdymo aplinka. Vėliau įsitraukėme į įvairias projekto organizatorių suplanuotas veiklas: mokiniai demonstravo savo gabumus ir žinias visose STEAM projekto šakose – gamtos mokslo, informacinių technologijų, matematikos. Didelių pastangų ir žinių reikalavo matematikos uždavinių sprendimas, eksperimentiniai darbai laboratorijoje. 

Mokiniai, gyvendami italų šei­mose, artimiau susipažino su italų kultūra, tradicijomis, patiekalais bei kai kuriomis etiketo subtilybėmis. Taip pat išvydome nuostabių Romos architektūros ir kultūrinio paveldo objektų.

Inga ANDRIJAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Tauragėje ga­lė­jome mėgautis išskirtiniu baleto koncertu, kurį pristatė Charkivo na­cionalinio akademinio operos ir ba­leto teatro baleto trupė. Šią savaitę Tauragėje pasisvečiuoti ir vėl ver­tėtų – vasario 11 d., 17 val., kul­tūros centre vyks nemokamas Lie­tu­vos simfoninio pučiamųjų orkest­ro kon­certas „Arijos ir uvertiūros“. „Arijos ir uvertiūros“ – naujausia prog­rama, atskleisianti pučiamųjų orkestro ir balso dermę. 

Šią savaitę įspūdingą jubiliejų ir Lie­tuvos sostinė švenčia kitoniškai – vasario 5–11 d. Vilniuje vyksta šiuolaikinės eksperimentinės ir improviza­cinės muzikos festivalis-dirbtuvės „Con­tem­PLAY“. Akcentuojančio kūrybiškumą renginio ašimi tampa Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Festivalis išsiskiria savo formatu: tarptautines kūrybines dirbtuves papildys koncertai, diskusijos, kūrybinių idėjų pristatymai bei atviros improvizacinės sesi­jos. Renginiuose dalyvauja svečiai iš Frei­burgo, Antverpeno, Mastrichto ir Talino.

Lietuvos miestuose bei miesteliuose specialiu ženklu praėjusią savaitę pradėti žymėti 100 žydų paveldo objektų. Jų pirmieji sulaukė pastatai Molėtuose ir Kaišiadoryse. Unifikuotu simboliu Lie­tuvos žydų kultūros paveldo kelio ob­jektų pastatus rengiamasi pažymėti per šiuos metus. Kiekvienas ženklas turės į internetinius šaltinius nukreipiančią nuorodą, kurią nuskenavus mobiliu įrenginiu bus galima rasti daugiau informacijos apie paženklintą objektą ir jo istoriją. Ženklinamos bus sinagogos, žydų kapinės, jiems priklausę ūkinės ir ekonominės paskirties pastatai, taip pat Holo­kausto vietos. Tikimasi, kad šio kelio sukūrimas pasitarnaus tiek vidaus, tiek užsienio turizmui, taip pat edukacijai.

Lietuvos nacionalinis dramos teat­ras paskelbė, kad režisierių Oskarą Kor­šunovą meno vadovo pareigose keičia trys jauni režisieriai: Kamilė Gud­monaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė. O. Koršunovas iš vadovo pareigų buvo atleistas gruodį, o ši naujiena visuomenėje sulaukė didelio atgarsio. Dažniausiai meno vadovo pa­reigas užima vienas asmuo, tačiau naujieji vadovai – jaunieji režisieriai – akcentuoja bendradarbiavimą. Nauja ir tai, jog vadovaujančias pozicijas užims dvi moterys.

„Mums svarbu, kad Lietuvos nacio­nalinis dramos teatras taptų stiprios kokybės ženklu, ketiname kviesti ir jau bendraujame su įsimintiniausiais Eu­ropos bei Lietuvos režisieriais ir jaunaisiais menininkais“, – kalbėjo K. Gud­mo­naitė. 

Brekenridže (Kolorado valstija, JAV) vyko 32-asis tarptautinis sniego skulptūrų čempionatas. Jame Lietuvos skulptoriai pelnė net du – bronzos ir svarbiausią, solidžiausią, prestižiškiausią bei labiausiai visų trokštamą ir komandos dar neturėtą – Menininko apdovanojimą. Lietuvai atstovavo patyrusi skulptorių komanda – Mindaugas Jurėnas, Kęstutis Lanauskas, Artūras Burneika bei architektas Tomas Petreikis. Beje, ši komanda garsina Lietuvos vardą jau ne vienerius metus ir reguliariai pelno aukščiausius apdovanojimus sniego skulptūrų čempionatuose. 

Kotryna PETRAITYTĖ