Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos antrų klasių mokiniai dalyvauja ilgalaikiame projekte „Laiko ženklai Ąžuo­lų gatvėje“. Viena iš praktinių veiklų buvo skirta Vasario 16-osios paminėjimui. Mąstydami apie Lietuvos ne­pri­klausomybę, projekto rengėjai susiejo ją su Šilalės Nepriklausomybės ąžuolu. Taip gimė mintis įsiklausyti į mūsų miesto istoriją bei kultūrą, susitikti su ją puoselėjančiais žmonėmis. Kad atliktų užduotis, gimnazistai turėjo naudotis me­nininko, „Giliukų“ autoriaus A. Zaikausko sukurtais žemėlapiais, kuriuose pažymėtos įstaigos, paženklintos „Gi­liu­kų“ skulp­tūrėlėmis.  

Pirmasis užduo­ties punktas buvo Šilalės meno mo­kyk­la, kur prie „Gi­liuko dailininko“ gimna­zistus pasiti­ko pats menininkas. Jis papasakojo apie sumanymą užauginti „Gi­liukus“,  kurie ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant primena, kad kiekvienas galime prisidėti prie savo krašto gražinimo, istorijos išsaugojimo. A. Zai­­­kauskas mokiniams įteikė „Giliuko dienoraštį“ su  savo  įrašais.  

Lankydami „Gi­liukus“, gimnazistai stebėjo jų išraiškas, kalbėjosi apie menininko sumanymą. Ti­kimės, jog ši projekto veik­la paskatins mokinius domėtis savo miesto kultūra ir Lie­tuvos istorija. Dėkojame menininkui, kurio idėjų  ir talento dėka Šilalė įgauna naujų spalvų bei prasmių.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Praėjusi savaitė Lietuvo­je buvo iškilminga: pa­minėta Vasario 16-oji, Pre­zi­den­tū­roje įteik­tos Nacio­na­linės kultūros ir meno bei Jono Basa­na­vi­čiaus premijos, dar 12 menininkų apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. 

Ši savaitė ne ką mažiau ypatinga – Lietuvoje švenčiamos Už­gavėnės, kurios neaplenks ir Ši­lalės kaimų, miestelių bei gyvenviečių, o sostinėje ketvirta­dienį prasidės laukiamiausia knygų mylėtojų šventė – Vil­niaus knygų mugė. Joje bus įteikti dar dviejų premijų lau­rea­tų ap­dovanojimai. Kul­tū­ros ministerija praėjusią savaitę pa­skelbė kasmetinio Knygos me­no konkurso nugalėtojus, jie bus apdovanojami vasario 26 d. Vil­niaus knygų mugėje. Pag­rin­­di­nė metų premija paskirta Ie­vai Stankutei už knygą „Apie Bam­­bą“. Rašytojos Jurgos Iva­naus­kaitės premijos laureate šiemet tapo rašytoja Akvilina Cicėnaitė su romanu „Anglų kalbos žodynas“. Premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės Jurgos kolekcijos taip pat bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., 12 val., Ra­šytojų kampe.

Didžiausias dėmesys šių me­tų Knygų mugėje bus skiriamas kūrėjams iš Ukrainos, šios šalies bei visos Europos laisvės ko­vų literatūrai. Kviečiama pavartyti gražiau­sių metų knygų puslapius, padiskutuoti su autoriais bei kū­rėjais. Vilniaus Knygų mu­gės renginių tvarkaraštį galima rasti tinklalapyje litexpo.lt.

Šiauliuose eksponuojama nauja paroda, o dar viena bus pristatyta penktadienį – iš Ja­po­ni­jos atvežta „Ku­ria­ma aplinka. Alternatyvus gi­das po Japoniją“. Nuo 2018 m. po įvairius pa­saulio miestus keliaujanti eks­pozicija veikia Šiaulių dailės ga­lerijoje. Laiko požiūriu paroda apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, o geografiniu požiūriu – bent po vieną objektą iš kiekvienos iš 47 Japonijos prefektūrų. Pa­ro­da veiks iki kovo 18 d. Ir ji tikrai verta dėmesio.

Vasario 24 d. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Vid­manto Zarėkos akvarelių paroda „eks­POZICIJA“. Šioje parodoje, įpras­minančioje autoriaus ju­biliejų, atsigręžiama į akvarelės kūry­bą: eksponuojami ankstyvo­sios kūrybos darbai, taip pat chrestomatiniais pavyzdžiais tapę „medinis arkliukas“ („Pa­si­kar­tojimai“), iš sąsiuvinio la­po išlankstytas „lėktuvėlis“ (iš ciklo „Senoji mokyklinė lenta“), įvertinti tarptautinėse biena­lėse kū­riniai, kurie pulsuoja šių dienų aktualijomis. Paroda veiks iki kovo 18 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuo vasario 15 d. startavo radijo laidų ciklas - „Pilietiškumo dėlionė“ – apie tai, kas vyksta aplink, Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes Lietuvai ir pasauliui, pilietinės visuomenės svarbą, dezinformaciją ir gebėjimą ją atpažinti, kultūros įtaką kuriant imperialistinę visuomenę ir kaip išlikti atspariems išorės grėsmėms.

Pirmoji laida Tauragės radijo 98,2 FM eteryje trečiadienį, vasario 15 d., 10:15 val., kartojama ketvirtadienį 17:15val. ir šeštadienį 11:15 val.

Diskusija apie pilietiškumą, patriotizmą ir meilę su žurnalistais Liudu Ramanausku, Romu Sadausku ir Žygimantu Buržinsku, istoriku, Merkinės krašto muziejininku.

Laida transliuojama Lietuvos regioninių radijo stočių asociacijos narių eteryje: Radijo stotis FM99, Radijas TAU 102,9 fm, Saulės Radijas, RS2, Radijo stotis RadijoGAMA, Kapsai Radijo Stotis „Mažeikiai.FM“, Mažeikių aidas , Utenos Radijas, Pulsas

Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Esame girdimi 98,2 FM dažniu, internete www.tauragesradijas.lt arba su APPS nemokama programėle iOS ir Android platformuose.

Visoje šalyje įsisenė­ju­sios ugniagesių proble­mos, tokios kaip pasenusi technika, prastos darbo sąlygos, menki atlyginimai ir kt., ne­aplenkia ir mūsų rajono. Jau nebe pirmi metai kal­bama apie tai, jog darbuo­tojams trūksta tinkamai įreng­tų pa­talpų darbui bei poil­siui, o kai kurios koman­dos netgi neturi sanitarinių maz­gų. Be to, saugų darbą ribo­ja ir žmo­giš­kieji ištekliai.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 14

Antradienį ir trečiadienį miesto centre, prie taip vadinamos mugės, būrys žmonių lūkuriavo atvežamo dalinti pie­no, bet taip ir nesulaukę, pasidalijo žinia, jog šią akciją neva draudžia  baudomis grasinantys Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai. Kiti į redakciją skambinę gyventojai klausė, kodėl jokios informacijos apie pieno dalijimo vietas ir laiką neskelbia savivaldybė.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 14

Pasaulinio garso choreografo Alexanderio Ekmano choreografinė kompozicija „Cacti“ (Kaktusai) - dar vienas reikšmingas laiptelis aukštyn besistiebiančiai jaunai ir ambicingai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei. Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatomi „Cacti“ (Kaktusai), kurių premjeros vien šiuo metu ruošiamos net penkiose šalyse!

Daugybe talentų apdovanotas kūrėjas

Jaunosios kartos švedų choreografas Alexanderis Ekmanas (g. 1984 m. Stokholme) kuria šokio spektaklius, meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t. Savo choreografinį braižą menininkas apibūdina kaip „rimtai nerimtą meninę pramogą“, pastarąjį žodį siedamas ne su kokių nors ypatingų triukų demonstravimu ar pritrenkiančiu reginiu, o veikiau su tuo, kas patraukia ir padeda išlaikyti publikos dėmesį. Jo nenustygstantį temperamentą ir nepaprastai lakią vaizduotę maitina įvairiausios kūrybingumo apraiškos, paradoksai ir naujovės. Savo darbuose, pasižyminčiuose greitu tempu, sąmoju ir staigia išmoningai jungiamų scenų kaita, jis dažnai pasitelkia ekstravagantiškas išraiškos priemones, kad sukurtų siurrealistinius pasaulius, skirtus visų pirma publikos pasigėrėjimui, nuostabai, kaustančius jos dėmesį, priverčiančius bent trumpam atitrūkti, pabėgti nuo kasdienės tikrovės.

A. Ekmanas šokio pagrindus įgijo Švedijos karališkojo baleto mokykloje (1994–2001). Penkiolikos metų išvyko pasistažuoti jaunimo trupėje „Europa danse“ Briuselyje, kur susipažino su iškiliausių XX a. pabaigos choreografų darbais. Profesionalaus šokėjo karjerą pradėjo Švedijos karališkajame balete (2001–2002), tačiau netrukus iš savo gimtojo Stokholmo išvyko į Hagą, kur prisijungė prie garsiosios Nyderlandų šokio teatro antros trupės (NDT 2) (2002–2005). Ten šoko Jiří Kyliáno, Hanso van Maneno, Nacho Duato, Williamo Forsythe’o ir kitų žymių choreografų kurtuose spektakliuose. Taip pat pasižymėjo trupės šokėjų kūrybą pristatančiame kasmetiniame projekte „Switch“, kur buvo pirmąkart įvertintas jo choreografinis talentas ir originalus stilius.

Užklupo pripažinimas

Grįžęs į Stokholmą, 2005–2006 m. šoko Cullberg trupėje, kur įvyko jo galutinis virsmas iš atlikėjo į kūrėją. Pirmasis tarptautinis pripažinimas jau choreografo amplua atėjo 2005-aisiais, kai NDT 2 kūrybinėse dirbtuvėse jo sukurtas vienaveiksmis baletas „The Swingle Sisters“ (pirmoji iš „Seserų“ trilogijos dalių) pelnė Tarptautinio choreografijos konkurso Hanoveryje antrąją premiją ir kritikų įvertinimo premiją. Kitų metų rudenį jis debiutavo kaip choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas ir muzikos autorius, NDT 2 sukūręs „Flockwork“ (2006). Sudurtinis kūrinio pavadinimas taikliai nusako jo turinį: didelė šokėjų grupė (angl. flock – pulkas, banda) scenoje kuria įvairius judesio piešinius ir scenarijus aplink tris didelius stalus, tarsi eiliniai žmonės, susirinkę kažką bendrai nuveikti ar sukurti (angl. work – darbas, veikla, kūryba).

2010 m. tai pačiai trupei sukurti „Cacti“ (Kaktusai) jam atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu A. Ekmano kūriniu. Pasak choreografo, jį sukurti paskatino giliai asmeniškai jauną menininką palietusi ir įskaudinusi kritika, jos formuojama neigiama nuomonė apie šiuolaikinį šokį bei meną apskritai. „Cacti“ (Kaktusai) – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui“ ir apie jį rašantiems kritikams. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pat metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan“ Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic’s Circle“ Nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) bei Londono teatrų draugijos Laurence’o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo NDT reziduojančiu choreografu ir NDT 2 trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right“ (2012), „Maybe Two“ (2013), „FIT“ (2018) ir „Four Relations“ (2020), o NDT 1 trupei – „Definitely Two“ (2013).

Dvidešimt dvejų nusprendęs atsidėti vien kūrybai, A. Ekmanas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jos kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tarp jų galima paminėti Švedijos karališkojo baleto ir Cullberg baleto trupes Stokholme, Geteborgo baletą (Švedija), „Compañia Nacional de Danza“ Madride (Ispanija), Islandijos šokio trupę Reikjavike (Islandija), Berno baletą ir Ženevos jaunimo baletą (Šveicarija), „Cedar Lake Contemporary Ballet“ Niujorke ir Bostono baletą (JAV), „Opéra national du Rhin“ baleto trupę Kolmare (Prancūzija), Norvegijos nacionalinį baletą Osle (Norvegija), Flandrijos karališkąjį baletą Antverpene (Belgija), Nyderlandų šokio teatro I ir II trupes Hagoje (Nyderlandai), Sidnėjaus šokio trupę (Australija), Naujosios Zelandijos šokio trupę Oklande (Naujoji Zelandija), Danijos karališkąjį baletą Kopenhagoje (Danija) ir Vienos baletą (Austrija). Tiesa, sykį jis buvo sugrįžęs į sceną kaip šokėjas: 2018 m. buvo pakviestas dalyvauti švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano 100-mečiui skirtame vakare „Dancing with Bergman“ Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre drauge su savo tautiečiais choreografais Johanu Ingeriu ir Matsu Eku. A. Ekmano solo numeris „Thoughts on Bergman“ (Mintys apie Bergmaną) – keistas „užkadrinio balso“ ir šokio derinys – siūlė pažvelgti į I. Bergmaną, kaip į didį choreografą, kuriam kino kalba – tarsi muzika.

Per visą savo tarptautinę karjerą A. Ekmanas nė kiek nenutolo nuo Švedijos ir kaimyninių Skandinavijos šalių meno scenos. 2007 m. jis kūrė choreografiją Cullberg baleto trupės 40-mečio minėjimui, 2008 m. pristatė instaliaciją „Glass Boxes“ su šios trupės šokėjais Stokholmo modernaus meno muziejaus „Moderna Museet“ 50-mečiui, o 2010 metais bendradarbiaujant su šia trupe pasirodė A. Ekmano sukurtas pirmasis jo režisuotas šokio filmas „40 m Under“ (40 metrų po žeme), kurio veiksmas vyksta buvusiame Stokholmo karališkojo technologijos instituto branduoliniame reaktoriuje. 2009 m. jis sukūrė vaizdo projekcijas buvusio Cullberg baleto trupės meno vadovo Matso Eko režisuotam spektakliui „Hållplats“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę Stokholmo miesto teatre.

Kūrybinis bendradarbiavimas

Jau dešimtmetį tęsiasi choreografo kūrybinis bendradarbiavimas su Niujorke gyvenančiu švedų kompozitoriumi Mikaeliu Karlssonu, užsimezgęs 2011 m., kai A. Ekmanas dirbo šokio dėstytoju / choreografu garsiojoje Juilliardo mokykloje. Jų pirmas bendras darbas buvo ritminė-choreografinė kompozicija „Tuplet“ šešiems šokėjams, sukurta Niujorko trupei „Cedar Lake Contemporary Ballet“. Netrukus po premjeros 2012 m. sausį Lione (Prancūzija) šis spektaklis buvo rodomas Niujorke vykusiame labdaros renginyje „The Black Ball“, kur A. Ekmanas bendradarbiavo su viena iš ŽIV/AIDS infekuotus vaikus Afrikoje ir Indijoje globojančio fondo „Keep a Child Alive“ įkūrėjų, žinoma pop muzikos atlikėja Alicia Keys. Tais pat metais buvo sukurtas ir multimedijinis baletas apie klasikinį baletą „Tyll“ (Tiulis) Švedijos karališkajam baletui. Kitas jų bendras darbas „A Swan Lake“ – viso vakaro trukmės spektaklis žymiausio P. Čaikovskio baleto motyvais, sukurtas Norvegijos nacionaliniam baletui 2014 m. – sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje ne tik dėl išskirtinės choreografijos ir šmaikščių parafrazių baleto kanono tema, bet ir dėl Oslo operos teatre sukurto dirbtinio ežero, užpildyto 6 tonom vandens. Kostiumus spektakliui kūrė žymus danų mados dizaineris Henrikas Vibskovas, tapęs nuolatiniu A. Ekmano kūrybos palydovu. Spektaklio įrašas yra išleistas DVD formatu, jo sukūrimo procesą fiksuoja kito A. Ekmano bendražygio, amerikiečių kino režisieriaus T. M. Riveso režisuotas dokumentinis filmas „Rare Birds“, kuriame atskleidžiama, kaip operos teatre buvo įmanoma įrengti ežerą. Ne mažesniu užmoju, įvairių teatro išraiškos priemonių sinteze (įskaitant šokėjų kalbamą tekstą, dainavimą, įspūdingus kostiumus, scenografiją, šviesų dizainą, filmuotą medžiagą) bei fantastinių sumanymų sceninės realizacijos masteliu pasižymi ir jų drauge sukurti baletai „Vasarvidžio nakties sapnas“ (Švedijos karališkasis operos teatras, 2015), „COW“ (Berlyno „Semperoper“, 2016), „PLAY“ (Paryžiaus „Palais Garnier“, 2017) bei „Rooms“ (Oslo operos teatras, 2017). Čia publika gali laisvai judėti scenoje, kurios centre pianistai groja penkiais fortepijonais, o šokėjai šoka ir vaidina ant platformų. Šie darbai sulaukė ne tik milžiniško atgarsio ir kritikų liaupsių, transliacijų įvairių šalių televizijose, bet ir prestižinių apdovanojimų: už „Vasarvidžio nakties sapną“ choreografas pelnė Švedijos MEDEA ir Såstaholmo kino ir scenos menų apdovanojimą (2015), o už „COW“ – Vokietijos nacionalinį teatro apdovanojimą „Faust“ (2016). Tarp naujausių bendrų A. Ekmano ir M. Karlssono darbų galima paminėti neseniai LRT eteryje rodytą baletą „Eskapistas“ (Švedijos karališkasis baletas, 2019), holokausto temai skirtą instaliaciją „Frailty of Man“, sukurtą modernaus meno muziejui „Artipelag“ (2022 m. vasaris), ir dviejų veiksmų baletą „Hammer” (Geteborgo baletas, 2022 m. spalis). Choreografas nenutraukė savo veiklos ir per viso pasaulio teatrams bei teatralams skaudžiai atsiliepusią koronaviruso pandemiją. Per pirmąjį 2020 metų karantiną Švedijos karališkojo operos teatro atstovai pakvietė A. Ekmaną (gyvai) ir M. Karlssoną (nuotoliu iš Niujorko) vesti kūrybinę laboratoriją baleto trupės šokėjams. Dirbdami pamainomis teatre ir už jo ribų, jie su šokėjais išplėtojo gana asketišką, vien į judesį orientuotą ir nuolat kintančią choreografiją – kismą be aiškios pradžios ir pabaigos, introvertišką vyksmą, kai esame priversti nuolatos permąstyti savo idėjas ir būsenas. Darbas pamainomis, nuotoliu ir gyvai, nuolatinis kismas užkoduotas šio pandemijos sąlygoms ir ribojimams adaptuoto kūrinio pavadinime „SHIFT“.

Šalia choreografinės kūrybos, A. Ekmanas pastaraisiais metais aktyviai darbavosi ir kino srityje. Bendradarbiaudamas su švedų prodiuseriais, 2017 m. režisavo dokumentinį televizijos serialą „Kreativ“, kuriame jis kalbina įvairių šalių mokslininkus ir menininkus – nuo neuromokslų atstovų ir psichologų iki tokių žinomų menininkų kaip Marina Abramovič, kino režisierė Lone Scherfig, mados dizaineris Henrikas Vibskovas, choreografai Matsas Ekas ir Ohadas Naharinas, skirtingais aspektais tyrinėjančius žmogaus kūrybingumo fenomeną. Rodytas per Švedijos nacionalinę televiziją (SVT), 2018 m. valandos trukmės filmo pavidalu jis buvo pristatytas San Francisko šokio filmų festivalyje, kuriame taip pat buvo rodomas ir festivalio užsakymu drauge su bičiuliu T. M. Rievesu sukurtas trumpametražis filmas „Ekman’s Concise Guide to Natural Movement“.

Prilygsta stebuklui

T.M. Rives, sukūręs ne vieną dokumentinę juostą apie choreografo darbus pasaulyje, filmavo ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės repeticijas su choreografo asistente Ana Maria Lucaciu. Amerikietis, kino bei šiuolaikinio meno išsilavinimą įgijęs Prancūzijoje ir Italijoje, pakerėjo mūsų teatro trupę savo kūrybiškumu ir paprastumu.

Geriausi pasaulio teatrai nustebę: kaip Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pavyko prisikviesti garsiausių pasaulio teatrų graibstomą choreografą Alexanderį Ekmaną! Tai taps pirmu A. Ekmano pastatymu Lietuvoje bei pirmu „Cacti“ (Kaktusai) pastatymu Baltijos šalyse, tad publikos susidomėjimas net iš užsienio išskirtinai didelis.

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje bus pristatytos A. Ekmano (Švedija) ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos. Jums bus pristatyta A. Ekmano choreografinė kompozicija „Cacti“ (Kaktusai) ir R. Bondaros kūriniai - „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“.

KVMT inform.

Vaizdo medžiagą sukūrė ir sumontavo T.M. Rivesas

(57) Klaipėdoje „dygsta“ pasaulinio garso „Kaktusai“ - YouTube

Vyriausybinio malūnsparnio sudužimo vietoje Brovaruose kalbindamas įvykio liudininkus sužinojau vie­ną pritrenkiantį faktą. Paaiškėjo, kad toje pačioje Nepri­klau­so­mybės gatvėje prieš beveik 23 metus irgi įvyko fatališka tragedija, kuri taip pat turėjo platų atgarsį. 2000-ųjų balandžio 20-ąją iš už 90 km esančio karinio poligono per pratybas paleista raketa nukrypo nuo kurso ir sprogo atsitrenkusi į devynaukštį gyvenamą­jį namą.

Iš 8 km aukščio nukritusi raketa pramušė skylę nuo devinto iki pat pirmo aukšto, užmušdama tris ir sužeisdama dar penkis žmones. Tragedija sukėlė ka­rinį ir politinį skandalą, mat kariuomenės vadai kelias paras nei­gė kaltę. Neigė todėl, kad per pratybas buvo iššautos kelios ra­ketos, kurios sunaikino už 30 km kitame poligone esantį taikinį. Valstybinė Ukrainos televizija tą dieną rodė reportažą apie minėtas pratybas, o jame karininkai gyrė gerą karių pasirengimą ir teikė jiems apdovanojimus.

Pasklidus žiniai apie tragediją Bro­varuose, iš pradžių karo vadai tvirtino, kad namas sugriuvo dėl dujų sprogimo arba padėtos bombos, kitą dieną ėmė kalbėti apie nežinomų priešų paleistą raketą, o kaltę prisiėmė tik po trijų parų. Vienas kariuomenės vadų buvo pažemintas pareigose, du atleisti, o 123-ioji raketinė brigada, iššovusi raketą, buvo išformuota.

Po dvejus metus vykusio tyri­mo by­la buvo nutraukta nenustačius konk­rečių kaltininkų. Per tyrimą paaiškėjo, kad raketa „9M79” buvo pagaminta 1980 m. Votkinsko mieste Ru­sijoje, o jos galiojimo terminas, trunkantis 15 m., turėjo baigtis už kelių mėnesių. Be to, kelias dienas prieš raketos paleidimą buvo nustatyta, jog neveikia skrydžio kont­rolės mechanizmas. Šis buvo pa­keistas kitu, o du vėlesni pa­tik­rinimai esą liudijo, kad viskas veikia gerai. Po tragedijos per bandymus poligone buvo nustatyta, jog dėl stringančių mechanizmų, praėjus kelioms sekundėms nuo paleidimo, raketoje galėjo įvykti savaiminis sprogimas, ir ji tapo nevaldoma.

Pagal planą raketa, 15 val. paleista iš Gončarivo poligono, turėjo nuskristi 31 km ir numušti taikinį Desniansko poligone. Bet jau po dviejų minučių ji sudrebino Brovarus. Raketa kiaurai perskrodė daugiabučio laiptinę. Lai­mei, ta pavasario popietė buvo labai šil­ta, todėl žmonių butuose buvo ne­daug. Pasisekė ir dėl to, jog tą dieną nedirbo ir pirmame aukšte esantis pasų skyrius.  

Pirmas žmogus, kurio paklausiau kelio šio namo link, buvo nuo pat vaikystės už keliasdešimt metrų gyvenanti ir tragediją patyrusi Svetlana. Moteris sakė dirbanti technine darbuotoja vietos televizijoje ir turinti bičiulių Vilniuje, tačiau pavardės pasisakyti nepanoro.

Nesakė jos ir kiti keturi gyventojai, pareiškę, jog karo metu su žurna­listais bendrauja tik anonimiškai. Svet­la­na papasakojo, jog kai jos tėvai 1979 m. įsigijo butą šiame name, visoje gatvėje stovėjo tik keturi daugiaaukščiai. Vėliau gatvė buvo prigrūsta pastatų, tačiau šis namas ir dabar tebėra bene didžiausias – ja­me net šešios laiptinės. Uk­rai­nai tapus nepriklausoma, gat­vė iš Kom­jau­nimo 50-mečio pervadinta į Ne­pri­klau­somybės.

„Man šioje gatvėje jau darosi baugu gyventi. Gal ji užkeikta? Į darželį, kuriame dirbo mama ir kurį aš lankiau, dabar nukrito vyriausybinis malūnsparnis, o prieš 23 m. raketa pataikė į butą, kur aš lankiau klasioką ir žuvo jo tėtis“, – pasakojo Svetlana.

61-erių Vladimiras Sirykas tuo metu ką tik buvo grįžęs namo iš pasivaikščiojimo parke su pustrečių metų anūkėle Aliona ir guldė ją popietės miego. Žmona Viktorija vyrui pasiguodė, jog po namų ruošos pasijuto prastai, ir paprašė atnešti kraujo spaudimo matuok­lį. Pati nuėjo į virtuvę paieškoti vaistų ir po akimirkos ją apkurtino siaubingas trenksmas, nuo dulkių pasidarė tamsu. Pagalvojusi, kad pas kaimynus sprogo dujos, Vik­to­rija pasileido bėgti pas vyrą, bet koridoriuje prasmego į raketos pramuštą skylę ir nukrito iki antro aukšto. Laimė, pataikė ant apačioje buvusių pagalvių, tačiau lūžusi koja buvo įstrigusi griuvėsiuose. Pakėlusi akis į viršų, moteris pamatė dangų ir prie atsivėrusios skylės stovinčią anūkę. Viktorija sušuko jai, kad nejudėtų ir liktų vietoje. Mergaitę išgelbėjo kaimynas Ženia, kurio miegamojo siena nuo smūgio ban­gos irgi sugriuvo – peršokęs rake­tos išmuš­tą skylę, vyras permetė mažylę savo broliui, o tas ją išnešė laukan.

Viktorijos vyrą gelbėtojai ra­do prispaustą panelinio bloko su kraujo matuokliu rankoje, kitos dvi aukos – jauna mergina bei pensininkė – irgi žuvo.

Prie nelaimingos laiptinės sutiktas buvęs kariškis Nikolajus sakė tragedijos metu dirbęs elekt­riku namų valdyboje. Tuo­met jis nuomojosi butą kelis šimtus metrų tolėliau, todėl skubiai atbėgo į įvykio vietą.

„Iš karto supratom, kad tai ne dujos, nes jų vamzdžiai nebuvo pažeisti, nors dėl viso pikto skubiai juos užsuko­me“, – pasakojo vyriškis.

Komunalininkai tuomet ėmė svarstyti, jog namas sprogo dėl padėtos bombos, nes mieste vyko didelės mafijos grupuočių kovos. Nikolajui iš karto esą kilo įtarimų dėl raketos, bet kariuomenės atstovai televizijos pasisakymuose tokius įtarimus neigė. Viskas paaiškėjo tada, kai namo nuolaužose pasų skyriaus patalpose komunalininkai rado geležinę etiketę su duomenimis apie raketą.

„Likimo ironija buvo tokia, jog laiptinėje tada gyveno karinės Brovarų gamyklos, gaminusios raketoms sparnus, vadovai, bet niekas iš jų šeimų ne­nukentėjo. Tuo tarpu mano bičiulio motina, pensininkė, per sprogimą fi­zinių sužeidimų nepatyrė, tačiau nuo stre­so jos galvelė „suminkštėjo“ – ėmė rodytis neegzistuojantys dalykai“, – liūdnai pasakojimą baigė Nikolajus.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Rūsiuose – knygnešių kančios, o vos keliais aukštais aukščiau skamba muzika, sklando gardūs maisto kvapai: tai prabangiuose butuose malonų laisvalaikį su šeima leidžia muitinės tarnautojai... Toks kontrastų kupinas gyvenimas vyko XIX a. menančioje Tauragės muitinėje, kurioje dabar klesti lietuviška kultūra, tarsi atpirkdama atminimą bei suteikdama naują prasmę šiam carinės Rusijos metu statytam pastatui.

Kalėjimas ir prabanga viename

Pilis – taip Tauragės gyventojai vadina mieste esantį didžiulį kvadrato formos pastatą su apvaliais bokštais kiek­viename kampe. Muitinė – tokia buvo tikroji šio statinio paskirtis. Jis iškilo XIX a. viduryje, kai Lietuva priklausė ca­rinei Rusijai, o greta Tauragės driekėsi Rusijos–Prūsijos siena. Kaip pasakoja buvusioje muitinėje įsikūrusio Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Kul­tūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė, Tauragė tuomet bu­vo tarsi carinės imperijos vartai į Eu­ropą. Nenuostabu, kad tai viliojo ir masino žmones įvairiais tikslais, todėl mui­tinės rūsiuose veikė kalėjimas sulaikytiems sienos pažeidėjams, nelegaliai kir­tusiems Prūsijos–Rusijos sieną, gabenusiems kontrabandą. 

„Rū­siuose buvo įkalinta ir daug knyg­nešių. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo geros, ne vienas kalinys susirgo, o knygnešys Antanas Lukočius mirė“, – skaudžiomis praeities istorijomis dalijosi R. Jančiauskienė.

„Nors rūsyje-kalėjime prabangos nebuvo, dalis aukšto rango gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose muiti­nės aukštuose, kur ištaigos netrūko, – atskleidė to meto muitinės gyvenimą paš­nekovė. – Jie gaudavo nemažus atlyginimus, norėjo gyventi patogiai, todėl pastate matome vėlyvojo klasicizmo eleganciją, moderno apraiškas elektros jungikliuose, tualetų čiaupuose ir durų papuošimuose. Keičiantis laikams pastatas ėjo iš rankų į rankas, buvo nugyventas, nemažai autentikos sunaikinta. Visgi pradėjus renovaciją pavyko ati­dengti nemažai to meto detalių. Tai kolektorinė šildymo sistema, įspūdingi patalpų skliautai, išsaugotos išlikusios originalios „geležytų“ plytų grindys“. 

R. Jančiauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis rajonų didžiuojasi savo dvarais, atkurtais ištaigingais jų interjerais. 

„Deja, Tauragės savivaldybėje nėra nė vieno bent kiek daugiau autentikos išlaikiusio dvaro, kur būtų graži ir tinkama vieta vystyti kultūrinį bendruomenės gyvenimą“, – apgailestavo skyriaus vedėja ir paaiškino, jog dabar šią paskirtį atlieka senoji muitinė. 

Projektui „Tauragės pilies rūsio kultūros paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas bendruomeniniams poreikiams“ finansavimas skirtas iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Ap­linkosauga, gamtos išteklių darnus nau­dojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savi­valdybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.

Kviečia pasimėgauti kultūra

Ne tik garsusis Lukiškių kalėjimas šiandien siūlo visai kitokią patirtį Vil­niaus gyventojams ir svečiams, nei bu­vo sumanyta jo pirminėje paskirtyje. Tau­ragės muitinės rūsiai, tarnavę kaip įkalinimo vieta, dabar taip pat tarnauja visuomenei ir kultūrai – duris Tauragei ir tauragiškiams jie atvėrė dar 2018-ųjų pabaigoje, o 2019 m. čia jau buvo įsibėgėjusi plati kultūrinė bei edukacinė veik­la. Tačiau tauragiškiai, net ir žinodami tik­rąją pastato paskirtį, šiandien jo muitine nevadina – tik pilimi, o kalinimo rūsius – pilies menėmis. Taip jie pristatomi ir atvykstantiems svečiams.

Pasak Tauragės krašto muziejaus „San­taka“ direktorės Eglės Červins­kai­tės, po atnaujinimo pilies rūsiai kultūros laukui tarnauja pačiais įvairiausiais formatais – nuo krašto paveldo ir istorijos pristatymo vedant ekskursijas iki ekspozicinių erdvių. Juose yra trys šešėlių teatro instaliacijos, iliustruojančios miesto istorinius kontekstus, Paslapčių kambarys su interaktyviais edukaciniais sprendimais. 

Atkurtos menės bematant tapo patraukia erdve įvairių bendruomenių susiėjimams, renginiams, mokymams, fotosesijoms. Jeigu pageidaudavo jaunavedžiai, čia vykdavo oficiali jungtuvių dalis.

Šios muziejinės patalpos išsiskiria autentiška XIX a. atmosfera, kamerine erd­ve. Čia vienu metu telpa iki 80 žmonių, todėl visoms Tauragės pilies menėse vykstančioms veikloms būdingas jaukumas. 

„Menėse rengiamos edukacijos ir in­teg­ruotos pamokos moksleiviams, istorijos paskaitos senjorams. Savo kū­ri­nius eksponuoja rajono tautodai­li­ninkų bend­ruomenė, kūrėjai iš Tau­ragės bei kitų Lietuvos miestų. Vienas iš pavyzdžių, kaip menės atgimsta kultūrai – specialiai šiai erdvei sukurtas renginių ciklas „Kultūros muitinė“, šiemet vyksiantis jau penktus metus. Jo metu lankytojus vilioja teminiai renginiai, skirti kulinariniam paveldui, kinui, teat­rui, muzikai, etnografijai, istorijai. Taip formuojamos jungtys tarp įvairių meno disciplinų, vykdoma bendruomenės kultūrinė edukacija“, – apie pi­lies rūsiuose verdantį kultūrinį gyvenimą pasakojo muziejaus vadovė E. Čer­vinskaitė. 

Tauragė kviečia aplankyti šį unikalų objektą ir kaimyninių rajonų gyvento­jus bei sudalyvauti čia organizuojamose veik­lose. Apie jas galima sužinoti Tau­ra­gės krašto muziejaus „Santaka“ in­ter­ne­tinė­je svetainėje www.tauragesmuziejus.lt, feisbuko paskyroje „Tau­­ragės krašto mu­ziejus „Santaka”. 

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“ lėšomis.