Vis dar gyvename pandemijos laikotarpiu. Skaičiuojame dienas iki va­sa­ros ir tikimės, jog vėl galėsime mėgautis išvykomis be apribojimų, su­sitikimais su artimaisiais bei kitomis pramogomis. Kada gi pagaliau vėl bus galima smagiai praleisti laiką? Atsakymas – balandžio 24-ąją.

27-erių kauniečiui Svajūnui Maks­vy­čiui, pasiilgusiam veiksmo ir nuotykių, sušvelninus ribojimus, kilo idėja surengti orientacines varžybas. Iš­girdus šiuos žodžius, galvoje iš karto atsiranda sudėtingų trasų bei žemėla­pių frag­mentai. Tačiau technologijų dė­ka tokie žaidimai tapo prieinami visiems. Tereikia išmaniojo telefono, interneto bei automobilio.

Varžybų starto vieta nėra svarbu. Ji gali būti tiesiog jūsų kieme. Žaidėjai per Questelo (www.questelo.com) internetinę platformą prisijungs vienu metu – balandžio 24 d., 18 val., ir žaidimas pra­sidės. Tai puiki galimybė ne tik gerai praleisti laiką, bet ir pažinti Šilalės mies­tą bei jo apylinkes iš naujo. Žaidėjų lauks ne tik fizinės, bet ir protinės mankš­tos.

Šilalėje tokios orientacinės varžybos bus rengiamos pirmą kartą. Todėl džiugu, jog  idėja sulaukė rėmėjų, kurių dėka prizinis fondas išaugo iki 300 eurų. Ren­ginį remia atvirasis jaunimo cent­ras „Pul­sas”, Šilalės kultūros centras, įmonė „Danlux“, UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“, Šilalės savivaldybė bei LR Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Jei pabodo karantinas ir vyraujanti slogi nuotaika, mielai laukiame jūsų orientacinėse varžybose. Išsamesnė informacija – „Facebook“ tinklalapyje, įvedus raktinius žodžius „Šilalės herojai”, bei Questelo platformoje questelo.com/games/silales-herojai.

Berta MIKUTAVIČIŪTĖ

Orientacinių varžybų „Šilalės herojai” viešųjų ryšių atstovė 

Gyvename permainų epochoje. Tie, kas gimėme dar So­vietų sąjungoje, buvome įsitikinę, kad imperijos griūtis ir Nepriklausomos Lietuvos stiprėjimas yra radikaliausia mūsų išgyventa permaina. Tačiau atėjo pandemija. Prieš metus dar gal ir galėjome galvoti, jog tai laikina pauzė, po kurios vėl grįšime į pasaulį prieš koronaviruso ataką. Bet šiandien, kai didžioji pasaulio dalis karantino sąlygomis gyvena ilgiau nei metus, akivaizdu, kad laikas, kai visi galėsime nusiimti apsaugines kaukes ir žodžiai „tes­tas“, „skiepas“, „karantinas“ nebebus populiariausio­mis kas­die­nybės sąvokomis, bus jau kitoks. 

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, filosofas, rašytojas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Rita ir Liudas Montvilai Didkiemyje save laiko vietiniais: Liudas kilęs iš gretimo Gerviškės kaimo, Rita – iš Vingininkų. Abu įgijo kaimui tinkamas profesijas: Liudas Rietavo žemės ūkio technikume baigė žemės ūkio mechanizaciją, Ritai ūkininkaujant labai praverčia buhalterės specialybė. Tačiau tikros šios profesijos duonos jauna moteris paragavo tik iki pirmagimio Vitalijaus gimimo. Vėliau Montvilų namuose dar sukrykštė Egidijus bei pagrandukas Paulius. Tad diplomas visam laikui atgulė į stalčių.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Pavasarį gatvėse pastebima vis daugiau elektrinių paspirtukų vai­ruo­tojų. Draudikai atkreipia dėmesį, kad būtent tada daugėja ir jų sukeliamų žalų, kasmet auga sumos nuostoliams padengti. „Lietuvos draudimo“ duomenimis, pernai nuostoliai viršijo 60 tūkst. eurų, o šiemet, nors dar nebuvo itin šilta, žalų išmokėta už daugiau nei 3200 Eur. Pareigūnai ragina eismo dalyvius būti atidesnius ir laikytis kelių eismo taisyklių.

Rolanda LIPNEVIČIŪTĖ 

AB „Lietuvos draudimas“ komunikacijos vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Mūsų amžininkai, kaip toj „Jonio“ dainoj – trečia karta nuo žagrės. Tačiau bū­tent žagrės savo surinktų mūsų tėvų bei senolių kaimiškuose darbuose ir buity­je naudotų prietaisų bei įrankių kolekcijoje šilališkis Virginijus Armonas teigia neturintis. „Būtų labai smagu ją gavus. Juk viskas lietuviui prasideda nuo žag­rės“, – sako Virginijus.

Pradžia – nuo kastuvo

Virginijaus mini ekspozicija – Stungaičiuose, uošvės Elenos Monst­vilienės sodyboje. Dėl mi­ni dar būtų galima ir ginčytis: įrankiais įrankėliais nukabinta visa nemažo ūkinio pastato siena. Tiesą sakant, norėdamas plėstis dar, Virginijus turėtų gerai pagalvoti, kur įkur­dinti eksponatus, nes juk ant durų jų nekabinsi, o nukišti į kitą, nugarinę pastato pusę nė­ra prasmės – kam daryti, jei į sodybą už­sukęs pakeleivis nematys nieko.

„Jau kokius septynerius metus čia taip darbuojuosi: ir aktyviai, ir pasyviai. Uošvių ūkyje radau kelias senas lopetas, vadinamų šiūpelių. Gaila buvo išmesti į metalo laužą, pasidėjau kamputyje. O kai vis kur rasdavau kokį geležį, atgyventą daik­tą, tempdavau namo. Pas­­kui atėjo savotiškas užsidegimas: ėmiau pats ieškoti. Tad kai nueinu pas ką nors dirbti, vis teiraujuosi, gal yra kas seno užsilikę. Žmonės geranoriški: sako, imk, man nereikia“, – pomėgio pradžią prisimena Vir­gi­ni­jus.

V. Armonas – vidaus statybos darbų ir apdailos meist­ras, anot jo uošvės Elenos, labai sugabus ir auksinių rankų. Dirbdamas prie Šilalės bažnyčios remonto, Virginijus džiaugiasi susipažinęs su parapijos klebonu kun. Sauliumi Katkumi, kuris, kaip „Šilalės artojuje“ jau buvo rašyta, yra uolus kolekcininkas: kolekcionuoja įvairius varpelius, religinius atvirukus. Pomėgių aistruoliai, pasirodo, vienas kitą palaiko ir supranta, juos vienija bendra idėja.

„Ardydami bažnyčios grindis, radome turbūt prieš šimtą metų meistrų paliktą kampainį (vinkelį). Vokiškas, dar matyti užrašai. Nugriovę klebonijos ūkinį pastatą, aptikome vieną baldakimo koją. Tokį daiktą išmesti tikrai nedera. Tad klebonas atidavė man: tiks į bendrą kolekciją. Sužinojęs, kad daugiausiai mano ekspozicijoje yra lopetų, suradęs atvežė keletą, dar pridėjo ir grąžtų“, – pasakoja rodydamas nuo užmaršties išsaugotus daiktus.

Kiekvienas daiktas saugo savo istoriją

Ko tik nėra Virginijaus surinkta! Daugiausiai, sako, priskaičiavęs visokiausių formų kastu­vų – apie septyniasdešimt. Pa­ma­­tysi čia ir šakių, grėblių, pjūk­lų, grąžtų, kauptukų, žnyp­lių, oblių, pasagų, „bobutę“ dalgiui plakti, net pelėkautus. Yra ark­lio spynų – jomis, teigia Virginijus, prirakindavo arklius, kad nepavogtų. Rasi ir pirmųjų arklinių šienapjovių, žolės smulkintuvo liekanų, telefono ragelių, ližių duonai kepti, gulsčiukų. Visko nei išskaičiuosi, nei išvardinsi.

„Manau, ne vienas kaimo žmo­gus norėdamas galėtų ne prasčiau pasidaryti. Daiktas, atrodo, paprastas, jau senas, surūdijęs bei pan. Tačiau jei galėtumei pakalbinti jo šeimininką, kas su tuo prietaisu ar įrankiu buvo daryta – tai visa šimtmečio istorija gautųsi. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Štai šituo kastuvu mano kaimyno Leono Sebeckio tėvas Žemaičių plentą tiesė! Bu­vo ant jo net įrašas, bet jau aprūdijo... O kiek daiktų, kurių gaspadoriai jau seniai Anapilin iš­ėję...“ – svarsto Virginijus.

Galima pridurti, kad jo pomėgis išsaugoti šiuos daiktus tarsi pratęsia jų gyvenimą... Taigi kiek kolekcijoje eksponatų – tiek gyvenimų. Džiu­gina Virginijaus entuziazmas ir nuoširdus džiaugsmas: pavyzdžiui, sako, labai gražiai atrodo visa senienomis nukabinėta siena automobilio žibintų šviesoje – net nuotrauką turi pasidaręs.

Atskirose sodybos vietose sto­vi arklinė pjaunamoji, grėbiamoji, plūgai, vagotuvai, ravėtuvai. Prie jų ir patraukiame.

„Visi šie padargai yra amžinatilsį uošvio Vladislovo. Arklių nebėra, o plūgai liko. Tai kaip jų nesaugoti? Įsivaizduokit, kokia sunki buvo žemė, jeigu net dišlius į šoną nusuktas“, – rodo į vieną iš plūgų vyras.

„Mes esame iš praeito šimt­me­čio antros pusės, dar matėme tuos daiktus, kaip jais dirbdavo: ardavo, sodindavo, kasdavo, ravėdavo, akėdavo... Praeis kiek laiko – jaunimas nieko ne­be­ži­nos. Ar kas dabar bežino drapaką. Mažai“, – apie širdžiai artimą pomėgį saugoti praeitį gali ne­sustodamas kalbėti Vir­gi­ni­jus.

Sodyboje gyvas gaspadoriaus atminimas

Žentu atėjęs į Monstvilų šeimą Virginijus pateko į ne mažiau menišką terpę.

Pasirodo, jo uoš­vis amžinatilsį Vla­dis­lo­vas turėjo gys­lelę gam­toje ką nors gyvo įžvelgti. Iš­eina, būdavo, į mišką ar į durpyną ir grįž­ta su kokia šaka, keru, medžio kamieno drūtgaliu. Drožia, žie­vina, skaptuoja, ir, žiūrėk, išeina tai gyvatė, tai driežas, tai paukštis, tai koks dar stambesnis padaras.

„Mėgdavo amžinatilsį tėvelis ir iš medžio ką nors padaryti. Va, stovi meška, pelėdos – joms jau daug metų, pūti pradėjusios. Žirafos, ana, viena koja nulūžo, taisyti reikės. O ten antai briedis. Ir akmenį mokėjo parinkti. Rasdavo kokį įdomesnį ir parveža. Ant vieno išpiešiau katiną, iš kito grybą padariau. Katinas biškį apsamanojęs, Virgi, kur yra vielinis šepetys, reikia nugrandyti! Ir nudažyti. Per anksti atvažiavot, šalta dar, negaliu darbų imtis. Dar amžinatilsį Vladislovas iš cemento gulbes išliejo, gandriukus, pingviną. Turėjo, turėjo rankas, negaliu sakyti. Ir žentas mano auksinių rankų. Einam į trobą, parodysiu, kaip ten viską turi sutvarkęs. Kai imasi, tai puikiai daro“, – giria ir giria Virginijų Elena.

Senolė, pasirodo, irgi ne iš kelmo spirta. Vos tik įžengiame priemenėn, rodo savo gebėjimų vaisius. Sugalvok tu man iš paprasto sviedinio, apklijavus pušies kankorėžiais, padaryti „rekežių“. Šalia – nebenaudojamas arbatinis, apmautas vaikiška kepure ir papuoštas. Šitie ir kiti močiutės pastangomis buičiai pagražinti tarnaujantys daiktai sudėti ant įspūdingos šimtametės komodos, kurią senolei padovanojusi kaimynė.

„Einam toliau į trobą, pažiūrėsi, kaip gyvenu. Matai, kaip žentas viską yra išgražinęs. Šilta, šiandien pečiaus dar nė nekūriau. Pažiūrėk, pagalvėles turiu apsimezgusi, servetėlių“, – rodo senolė, vesdamasi į kambarį. 

Švaru, jauku, tvarkinga, šilta – jokios baimės, kad neduokdie užsuks svetimas žmogus, o asloje nereikalingi rakandai mėtosi... Ne, Elenai sarmatos tikrai nebus. Priemenėje prinešta malkų, krosnį pasikūrenti močiutei dar jokio vargo.

Plačią sodybos teritoriją Vir­gi­nijus nupjauna pats – sako, kelias valandas yra ką veikti, kol trimeriu apeina aplink visas pastatytas figūras.

„Nagingas buvo senolis, turėjo gerą gyslelę... Man irgi patinka. Kartais panaršau po internetą, įdomu paieškoti senienų. Galėčiau ir kokiame Rietavo turguje pasižvalgyti, ten visko yra. Bet kainuoja. Man įdomiau, kai žmonės atiduoda. Kažkaip daugiau šilumos ir nuoširdumo“, – sako Virginijus.

Kaimo istorija po atviru dangumi – taip galima apibūdinti Virginijaus pomėgį. Tik kaip bus su ta žagre – atsiras ji greta plūgų ar ne? Virginijus labai norėtų – būtų tuomet visa pra­ėjusio šimtmečio žemės dirbimo technika.

Kas žino, gal ji kur nors dar tebelaukia? Atsiliepkit!

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

10 metų krosiniu motociklu rungtyniavęs kvėdarniškis N. Jucius keičia kryptį ir juda profesionalumo olimpo link. Kovo mėnesį ant Enduro klasės motociklo sėdęs sportininkas jau skina pergales Lietuvos Cross Country čempionate ir svajoja apie Dakaro trasą.

Kalnyčių kaime motociklo gausmas netyla – 26-erių Nerimantas įnirtingai bando „prisijaukinti“ Enduro klasės motociklą, įsigytą vos prieš mėnesį.

„Visą žiemą treniravausi savo krosi­niu, o kovo pradžioje jau nusipirkau En­duro klasės motociklą. Turėjau tik apie 20 dienų treniruotėms prieš pirmąsias varžybas. Tokio pokyčio reikėjo, čia žings­nis į priekį. Gal po kelerių metų pavyks ir į Dakarą išvažiuoti“, – ateities vizija pasidalijo N. Jucius.

Kovo 27-ąją Nerimantas pirmą kartą Enduro klasės motociklu startavo Klai­pėdoje, poligono smėlynuose įrengtoje trasoje. Sportininkui sekėsi puikiai – finišavo pirmas. Balandžio 10-ąją populiarioje Vievyje esančioje „Crazy ferma“ trasoje varikliai burzgė antrajame čempionato etape, į kurį suvažiavo rekordiškai daug dalyvių – skirtingose klasėse susirungė net 243 motociklininkai.

„Tai yra viena geriausių trasų Lie­tuvoje, kurią žino turbūt visi motociklų sporto mėgėjai. Enduro klasėje startavo beveik 90 dalyvių. 7 km trasa reikėjo važiuoti dvi valandas. Aš nuvažiavau 17 ratų. Stengiausi nedaryti klaidų. Visgi važiuojant per jau išmuštas duobes gerokai nukentėjo rankos – atsirado nubrozdinimų ir paskutinius ratus jau buvo sunku laikyti vairą. Turbūt reikės padirbėti su motociklo amortizacija“, – svarstė sportininkas, ir antrajame čem­pionato etape užėmęs pirmąją vietą.

Šilališkis motociklininkas buvo pirmas iš 86 toje pačioje klasėje startavusių sportininkų ir greičiausias iš visų 243 dalyvių, nuo antroje vietoje likusio motociklininko atsiplėšęs 5 minutėmis – beveik vienu ratu.

Pasak Nerimanto, šiemet jis daugiau dėmesio skiria fiziniam pasiruošimui, po didelių krūvių jėgas atgauti padeda kineziterapeutas. Ir, žinoma, nemažai laiko vaikinas praleidžia trasoje Kalnyčių kaime.

Jaunas ir perspektyvus sportininkas atskleidė ir dar vieną žinią – birželio 19-ąją VI-asis Lietuvos Cross Country etapas vyks netoli Kvėdarnos esančioje trasoje.

Sportininkas atviras – vargu, ar tokį ilgą kelią būtų nuėjęs be rėmėjų. Šiuo metu prie sėkmės ir gerų rezultatų prisideda „Tiesiai iš ūkio“, motociklų sporto klubas „Kirai“, įmonės „Prolain“, „Hid­rema“ ir kt.

Morta MIKUTYTĖ

Karolio SUŽIEDELIO nuotr.

Nuo balandžio 1 d. iki birželio pabaigos vyksta gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinio tyrimo apklausa. Klausėjai telefonu apklaus 40 tūkst. gyventojų, nedalyvavusių internetinėje apklausoje. 154 – tiek tautybių žmonių Lietuvoje gyveno prieš dešimt metų. Kokia situacija yra šiandien, siekiama išsiaiškinti pirmą kartą Lietuvos statistikos departamento organizuojamame Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistiniame tyrime.

Rodikliai nekaupiami

Statistinio tyrimo metu gyventojų prašoma pateikti duomenis ne tik apie jų tautybę, išpažįstamą tikėjimą, gimtąją kalbą, bet ir kitų kalbų mokėjimą.

„Apklausa jau prasidėjo, tad įvairiuose šalies kampeliuose gyvenantys žmonės neturėtų nustebti, jei į juos kreipsis apklausėjai, kurie paprašys atsakyti į keturis klausimus. Savo ruožtu tikimės, kad gyventojai neatsisakys sudalyvauti apklausoje, taip prisidėdami prie šaliai svarbių duomenų kaupimo. Norime paprašyti būti geranoriškiems ir, jei bus atrinkti, dalyvauti apklausoje“, – ragina Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus vedėja Vanda Vaitekūnienė.

Ji primena, jog anksčiau tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo rodikliai būdavo renkami visuotinių gyventojų ir būstų surašymų metu, tačiau šiemet pakitusi tvarka įnešė tam tikrų pokyčių.

Apklausa atliekama tiesiogiai klausėjams bendraujant su gyventojais. Galimi apklausos būdai bus pasitelkti, įvertinus COVID-19 pandemijos situaciją.

„Kadangi vis dar gyvename karantino sąlygomis, apklausą vykdysime, pasitelkę telefoną, elektroninį paštą. Jei karantino sąlygos pasikeis, klausėjai bandys tiesiogiai namuose surasti tuos gyventojus, su kuriais nepavyks susisiekti nuotoliniu būdu. Klausėjas gyventojui išsiųs Lietuvos statistikos departamento laišką su informacija apie tyrimą ir kontaktais, kuriais galima susisiekti su klausėju“, – numatytą procedūrą komentavo V. Vaitekūnienė.

Apklausą atlieka viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi strateginio valdymo konsultacijų kompanija „Eurointegracijos projektai“. Kompanijos darbuotojas (klausėjas), paskambinęs telefonu gyventojui, pasako savo vardą, informuoja, kad Statistikos departamentas vykdo statistinį tyrimą apie etnokultūrinius rodiklius (tautybę, gimtąją kalbą, mokamas kalbas, išpažįstamą tikėjimą). Jokių kitų klausimų, be minėtų klausėjai neužduos.

Paskutinio gyventojų ir būstų surašymo, kuris vyko 2011 m., duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Kas trečias šalies gyventojas nurodė, jog moka dvi užsienio kalbas. Gyventojai priklausė 59-ioms skirtingoms religinėms bendruomenėms.

Šių metų pradžioje startavęs surašymas vyksta administracinių duomenų pagrindu – tai yra kokybiški privalomi rodikliai bus surinkti iš 19 pagrindinių valstybės registrų ir informacinių sistemų, kaip „Sodra“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Gyventojų bei Adresų registrai ir kt. Tačiau atitinkami etnokultūriniai rodikliai valstybės registruose ar informacinėse sistemose nerenkami ir nekaupiami – dalis gyventojų netgi nėra nurodę savo tautybės.

Šiemet aktuali informacija renkama atliekant Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinį tyrimą. Jis organizuojamas dviem etapais. Nuo sausio 15-osios iki vasario 28 d. gyventojai į keturis anketos klausimus galėjo atsakyti dalyvaudami internetinėje apklausoje.

V. Vaitekūnienės duomenimis, šia galimybe pasinaudojo apie 60 tūkst. respondentų.

Balandžio 1 d. prasidėjo ir iki birželio pabaigos tęsis apklausa, kuri bus atliekama klausėjams tiesiogiai bendraujant su gyventojais.

Antrojo etapo metu bus apklausti šalies gyventojai, kurie, taikant statistinius matematinius metodus imties būdu, buvo išrinkti iš internetu apklausoje nedalyvavusių žmonių.

„Atrinkta 40 tūkst. adresų, tad respondentų vidutiniškai turėtų būti bent dvigubai daugiau, tai yra bus apklausiami pagal konkretų adresą gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai. Apklausiami 16 m. ir vyresni asmenys, už vaikus į anketos klausimus atsakys tėvai, įtėviai ar globėjai“, – sako V. Vaitekūnienė.

Paspirtis – kontaktinė informacija

„Kadangi vis dar gyvename karantino sąlygomis, apklausą vykdysime turimais kontaktais – telefonu, elektroniniu paštu. Jei karantino sąlygos pasikeis, klausėjai bandys tiesiogiai namuose surasti tuos gyventojus, su kuriais nepavyks susisiekti nuotoliniu būdu. Bet kokiu atveju respondentus apie tai, kad jie yra atrinkti, ir apie patį tyrimą informuosime oficialiu laišku, jame bus nurodyti ir kontaktai, kuriais galima susisiekti su klausėju“, – teigia Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus vedėja.

Ji primena, jog, kilus bet kokiems su tyrimu susijusiems neaiškumams ar klausimams, gyventojai kviečiami kreiptis į Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus specialistus tel. (8-5) 2-36-49-21, (8-5) 2-36-49-68 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Surinkus statistinius duomenis ir pritaikius matematinius modelius, bus parengta ir paskelbta informacija apie gyventojų tautybę, gimtąją kalbą ir kitų kalbų (be gimtosios) mokėjimą bei išpažįstamą tikėjimą. Gauti rezultatai bus lyginami su 2011 m. surašymo, gyventojų registro duomenimis ir skelbiami kartu su surašymo rezultatais.

Jei viskas vyks sklandžiai, kaip numatyta, išankstinius duomenis planuojama pateikti šių metų pabaigoje.

Lietuvos statistikos departamento 

Gyventojų statistikos skyriaus inform.

Šilalės ligoninė vėl išgyvena neramius laikus – viena svarbiausių rajo­no sveikatos priežiūros įstaigų šių metų pradžioje įkrito į gilią finansinę duo­bę. Pasak laikinai direktoriaus pareigas einančios gydytojos Jolantos Mili­šiū­nienės, trūksta lėšų vaistams, komunalinėms paslaugoms apmokėti, be to, nežinia, kaip ilgai pavyks išmokėti darbuotojų atlyginimus. Šilalės ligoninės problemos nusirito ir iki Seimo: Seimo narys Jonas Gudauskas raštu kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininką Antaną Matulą, prašydamas padėti spręsti šią situaciją. Praėjusį penktadienį buvo surengtas nuotolinis posėdis, kuriame lyg ir turėjo būti rasta išeitis. Tačiau jokia apčiuopiama ži­nia taip ir nenuskambėjo.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šilalės teismo rūmuose išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje šauktinis Rokas buvo kaltinamas smurtu prieš vadą. Baudžiamasis kodeksas tokiems veiksmams negailestingas – skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau šįkart jaunuoliui pasisekė, mat už jį laidavo patėvis, taip pat tarnaujantis kariuomenėje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Povelykinė savaitė, užbaigta Atvelykiu arba Vaikų ve­ly­kėlėmis, buvo kupina erzelynės aplink kovą su COVID-19. Užkratų skaičius niekaip nemažėjo, bet Vyriausybė vėl pa­rodė silpnumą ir pradėjo visiems nuolaidžiauti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27