Prieš savaitę Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatyta Šilalės krašto vieto­vardžių knyga, kurioje sudėti kraštotyrininko surinkti vietovardžiai. Pasak muzie­ji­ninkės Editos Merkelienės, leidinio idėja gimė Lietuvai minint vietovardžių metus bei  20-ąsias V. Statkevičiaus mirties metines. Be to, taip pažymėta ir dar viena sukak­tis – garsiam mūsų rajono kraštotyrininkui šiemet, gegužės 11-ąją, būtų sukakę 110 me­tų.

Vietovardis – žmogaus atspindys

Barysa, Biespelkė, Bobė, Čiokė, Druskis, Saulėkalnis, Subinravis, Šarūnas, Šventoji – tai tik maža dalis V. Statkevičiaus užrašytų upių Šilalės rajone pavadinimų. Knygos pristatyme dalyvavusi autoriaus dukra pedagogė Aušrelė Baub­lienė sakė, kad jai labai smagu, jog tėvo veikla prisimenama.

„Sakyčiau, kad šiuo metu žodis prisiminti yra pats svarbiausias – turime prisiminti vie­to­vardžius tam, jog jie išliktų ir ateinančioms kartoms. Juk dalies tėčio užrašytų kaimų seniai nebėra“, – kalbėjo A. Baub­lienė.

Ji akcentavo, kad kiekvienas vietovardis yra tarsi žmogaus atspindys: tarkime, vienas gali sakyti, jog tekantis vanduo – paprasta upė, kitas ištars Upalė (apie Kaltinėnus), trečias – Upynalė (Upyna). Vienam upelis pasirodo besanti visa Jūra, o kažkam Lokysta, Ašutis, Aitra ar Ančia. Kažkas, išgirdęs žodį Obelynas, įsivaizduos obelų sodus, o šilališkiai iškart ims galvoti, kuris iš trijų: Senasis, Naujasis ar Rusų, nes tik vietiniai žino, kad Obelynas yra kildinamas iš dvarininko Obelinsko pavardės ir jokių sodų čia niekada nėra buvę. O kur dar užsienietiški vardai: Kazachsta­nas, Paryžius, Indija, Uk­ra­ina.

Leidinio sudarytoja muziejininkė E. Merkelienė priminė, jog jame pateikiamas autentiškas V. Statkevičiaus tekstas, jame atskirai sugrupuoti vandenvardžiai, pelkėvardžiai, pievų vardai, agronimai ir balos, išvardinti ir nykstantys bei jau išnykę kaimai. Knyga iliustruota V. Statkevičiaus braižytomis to meto situacijų schemomis ir dabarties nuotraukomis.

„Tokio pobūdžio leidinio iki šiol nebuvo, todėl kraštotyrininko medžiagą būtina publikuoti kaip kultūrinį paveldą, nes tai yra svarbi mūsų praeities dalis. Džiaugiamės, kad šią idėją palaikė ir knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba“, – sakė E. Merkelienė.

Šilalės krašto vietovardžiai – išskirtiniai

V. Statkevičius pastebi, kad gyvenamųjų vietų vardai labai dažnai buvo kildinami iš asmenvardžių, t. y. toje vietoje gyvenusių žmonių pavardžių: Girdiškė iš Girdas, Vidutiškė iš Vidutis. Tarp tokių autorius mini Bagdonų k. (Padievytis), Budrių k. (Kvėdarna), Bertašinę (Sauslaukis), Degučius (Pa­dievytis), Jankaičius (Laukuva), Jokūbaičius (Jucaičiai) ir t.t. Prieš išvardindamas kalnų, aukštesnių vietų vardus, V. Statkevičius primena, jog Šilalės rajone yra 34 piliakalniai, gausu kalvų, turinčių istorinę praeitį. Bet tikriausiai ne visi šilališkiai žino, kad, pavyzdžiui, Burbiškių k. yra Bobų kalnas, Padievyčio k. – Česnakalnis, Bytlaukio kuprą galima rasti Kaltinėnuose, Spirokalnį – Pagrybėje, Sviestakalnį – Patulės k., Ožkų Bažnyčios kal­vą – Obelyno k., Panų kalną – Apvaršuvoje ir kt.

Ypač kraštotyrininkas išskyrė pievų vardus, nes jo gyvenimo laikotarpiu jos buvo intensyviai sausinamos.

„Keičiasi krašto vaizdas: nebeliko raistų, kur senelius „velniai klaidindavę“, retėja girios, senka upeliai“, – cituojamas V. Statkevičius.

Jis pastebėjo, kad jauni žmonės, vaikščiodami laukais, kalvomis, mažai jų vardų bežino, o Šilalės krašto pievų vardai autoriui pasirodė labai įdomūs ir saviti. Tarp pastarųjų – Balaganai (Gedėliškės ir Grublių k.), Cibulynė (Reist­rų k.), Cukriškė (Džiaugėnų k.), Ežių pelkė (Košių k.), Mankaus kulė (Rūtelių k.), Šmikis (Uosyno k.), Sus­kinė (Bruškių k.), Grucė (Kaušų k.), Kepalušas (Šėrikų k.), Kipšinė (Kontautų k.), Pašūdpjaunis (Rėzgalių k.), Panevėžys ir Paryžius (Plaušiniškės k.), Raumuo (Pykaičių k.), Tvorų galas (Jucaičių k.), Varnų dauba (Šiukštelių k.), Ubago dauba (Rūte­lių k.) ir kt.

Dėmesys nykstantiems ir išnykusiems kaimams

Iš viso V. Statkevičius surinko 1651 Šilalės krašto vietovardį, tarp kurių – 296 vandenvardžiai, 67 pelkėvardžiai, 427 gyvenamųjų vietų vardai, 206 kalnų, 78 miškų, 260 pievų vardų, 296 agronimai, 5 balų ir 16 kapų bei senkapių pavadinimų. Taip pat pateikiama medžiaga apie nykstančius arba jau išnykusius Šilalės rajono kaimus. Tarp nykstančių įvardijami aštuoni, kuriuose iki šiol tebėra bent po 1–2 sodybas su deklaruotais ūkiais, nors faktiškai juose niekas nebegyvena. Tai – Vilkų Lauko kaimas, kuriame 1963 m. buvo 12 sodybų su 34 gyventojais, o 1995 m. liko viena su vos su vienu gyventoju.

„Dvaro kaimas užėmė apie 20 ha. Ši vietovė buvo laikoma lyg ir kurortu. Tam buvo neblogos sąlygos: Šilalės pušynas iš vienos pusės ir malūno tvenkinys iš kitos. Kai kurie gyventojai vasaromis nuomodavo kambarius atvykstantiems atostogautojams iš tolimesnių miestų“.

V. Statkevičius užrašė ir jau išnykusių kaimų istorijas, kurių gyventojų šiandien niekas nebeprisimena. 1976-aisiais rajone būta 478 kaimų, iki 1989-ųjų jų liko 426. Naujajame leidinyje aprašoma 13 kaimų, kurių vardai nugrimzdo praeitin. Tai – Cipariškės (Stipariškės) k. (apie 4 km nuo Pajūrio), kur 1966-aisiais būta 24 gyventojų, Zobėlijos (Zobielijos) k., egzistavęs šiaurinėje Šilalės miesto pusėje ir Dvaro k., įsikūręs šiaurės rytiniame miesto pakraštyje, kurie dabar yra įsilieję į miesto teritoriją, Kukariškė (netoli Libartų), Būbliškė (prie Ryško k.), Grublių k. (Akmenos ir Bremenos upių santakoje) bei kt.

Knyga „Vlado Statkevičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ išleista 1000 egzempliorių tiražu, muziejus savo krašto istorijos mylėtojams ją dovanoja nemokamai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Medicinos darbuotojų dienos proga karūnuotais atla­si­niais angeliu­kais Šilalės ligoninės darbuotojus pradžiuginusi Pa­jūralio bib­lio­tekininkė Stasė Pudžemienė sulaukė daug šil­tų at­si­­liepimų. Rajone yra nemažai rankdarbius ku­rian­čių žmo­nių, tačiau savo kūriniais nudžiuginti kitus ar tiesiog simboliškai padėkoti už darbą visuomenės labui sugalvoja ne kiekvienas – vyrauja nuomonė, jog tai val­džios pareiga. Pajūralio bibliotekininkė parodė, kad pi­lie­tiškumą galima paversti šilta bendryste.

Beveik visus ankstyvo pavasario vakarus S. Pudžemienė leido su angelais: lankstė atlasines juosteles, ant labai plonos vielutės vėrė jų karūnas, kruopščiai dėliojo karštų klijų taškelius. Tokiam darbui reikia didžiulio susikaupimo – šiek tiek nepataikęs, gali ištepti baltai švytintį angelo rūbą ar net sugadinti visą rankdarbį. O bib­­liotekoje dieną visada atsiranda įvairiausių reikalų.

Pasak Stasės, bibliotekinin­kas dabar yra konsultantas, pa­ta­rėjas, mokytojas, padėjė­jas, nes į biblioteką kaimo žmonės ateina atsispausdinti doku­mentų, išsiųsti elekt­roninių laiš­kų, pasinaudoti internetine ban­kininkyste. Vyres­nio amžiaus gy­ventojams dažnai reikia pagalbos – prašo ir prekių inter­netu užsakyti, ir pamokyti, kaip su anūkais „skaipu“ pasišnekėti. Gyvenimas kei­čiasi, visiems būtini nauji įgūdžiai, o kaime pamokyti nėra kam – jaunesni, geriau įvaldę informacines technologijas, yra užsiėmę savo darbais.

Staselė visus sutinka su šypsena, pamoko, padrąsina, pavaišina arbata, netgi žino, kokias knygas kuris mėgsta skaityti. Deja, vaikai į biblioteką užsuka vis rečiau, dažniausiai – tik bėgdami pro šalį, ir skaito paprastai tik programinius kūrinius. Net ne kūrinius, o tik jų ištraukas, kad galėtų atsiskaityti mokytojui. Tikrieji skaitytojai dabar yra vyresnio amžiaus žmonės, skaitymą pavertę kasdienybės ritualu. Pajūralyje jų nemažai – net 75, tad bib­liotekininkė darbo valandomis visada turi ką veikti. Labiausiai S. Pudžemienė džiaugiasi, jog gali dirbti kaime, kur užaugo ir visi ją pažįsta. O padedant naudotis informacinėmis technologijomis, labai svarbus pasitikėjimas, nes žmonės patiki tau savo asmens duomenis.

Paklausus, ar per karantiną nepadaugėjo skaitančių žmonių, S. Pudžemienė sako, kad 36 darbo bibliotekoje metai jai leidžia teigti, jog žmonės nesikeičia. Nors pandemija privertė saugotis, tačiau kas ėjo į bib­lioteką, tas ir dabar ateina, o kam knygų nereikėjo, tiems jau ir nereikės.

Rankdarbiai bibliotekininkę įtraukė seniai, gal net prieš ket­­virtį amžiaus. Iš pradžių imtis jų privertė būtinybė pasirūpinti kaimo bibliotekos jaukumu, turėti vieną kitą dovanėlę renginių dalyviams. Bet labiausiai pasitarnavo smalsumas. Kai prieš 25-erius metus Pajūryje dir­bu­si kolegė padovanojo iš popieriaus išlankstytą gulbę, Stasė ją išardė ir išsiaiškino, kaip toks grožis padaromas – interneto tuomet dar nebuvo, pažiūrėti, kas tai per menas, negalėjo, o išmokti norėjo labai.

Nuo tada Pajūralio bibliote­kininkė ir susidraugavo su po­pieriumi. Išmoko lankstyti ne tik gulbes – sukūrė povų ir daug kitokių puošnių popieri­nių paukščių, dovanojo juos ar­timiesiems, draugams, kolegėms.

Tik vėliau išsiaiškino, jog tai origami – japoniškas popieriaus lankstymo menas, kuriam įvaldyti nereikia nei klijų, nei žirklių. Prieš daugelį šimt­mečių jį sukūrė kinai, o VI amžiuje budistų vienuoliai per Ko­rėją atvežė į Japoniją. Tuo metu Japonijoje popierius buvo labai brangus ir plačiajai visuomenei neprieinamas, tad po­pieriaus lankstymas tapo viena iš meno formų, o lankstiniai daugiausiai buvo naudojami religiniams simboliams bei ritualams.

Europą žinia apie tokį meną pasiekė tik tada, kai buvo pradėtos leisti knygos. Pirmoji knyga apie popieriaus lankstymą „Lankstymo užrašai“ išspausdinta Sadatake Ise 1764 m. Joje pateikta trylika apeiginių popieriaus lankstymo būdų. Vėliau procesas patobulėjo ir tapo toks, koks dabar yra.

S. Pudžemienė tikina, jog kurti iš popieriaus jai yra vienas malonumas – atrodo, kad sušyla rankos, galvoje nebelieka minčių, dingsta per dieną susikaupęs nuovargis bei įtampa. Tačiau dar labiau patinka matyti laimingus žmones. Kai iš kolegių išmoko kurti popierines knygas šventiniams linkėjimams, pasipylė užsaky­mai – visi norėjo Staselės sukurtų rankdarbių. Paskui išmo­ko popieriumi apipinti butelius, kuriems taip pat netrūko populiarumo.

Iš kur tas pomėgis, moteris net pati nežino – vaikystėje niekada pernelyg tuo nesižavėjo, tik sesuo megzdavo gražias servetėles. Bet pabandžiusi suprato, koks tai malonumas, todėl dabar nuolat knieti ką nors naujo išbandyti, patobulinti, draugus, bendradarbius pradžiuginti. Tačiau smagiausia – kitus pamokyti, parodyti, ką galima iš tokio paprasto dalyko kaip popierius pagaminti. Vaikus mokė kiaušinius marginti dekupažo būdu – reikia kruopštumo, bet jei pavyksta, margučiai būna labai gražūs.

Kūrybai iš popieriaus bei kitų medžiagų S. Pudžemienė da­bar skiria kiekvieną laisvą valandėlę. Angeliuko figūrėlę pa­matė vartydama interneto pus­lapius – patiko, pabandė. Kuo daugiau siuvo, tuo gražesni angeliukai išeidavo.

„Kai  domiesi, patinka, ką darai, tai ir pavyksta. Jei tik pasižiūrėsi, o nedarysi, niekada neišmoksi“, – sako kantrybės nestokojanti moteris.

Prieš Kalėdas pusšimtį raudonai spindinčių angeliukų padovanojo kolegėms. Pamačiusi, kaip bendradarbės džiaugiasi, pasiūlė Šilalės viešosios biblio­tekos direktorei Astutei Norei­kienei tokiomis simbolinėmis dovanėlėmis pradžiuginti ir COVID-19 gydančius medikus. Abi nutarė, kad jos galėtų būti įteiktos Medicinos darbuotojų dienos proga. Sumanymas pavyko: iš skaidraus celofano į medikų delnus 25 rankdarbiai nusileido lyg tikri angelai.

Bet Staselė jų padarė daugiau. Tą, į kurį įdėjo daugiausiai širdies šilumos, skyrė savo kaimo felčerei Virginijai Kriskuvienei.

„Ne be reikalo mūsų felčeriukė buvo apdovanota „Pagarbos lašu“ – labai ja didžiuojamės ir visi nuoširdžiai jai dėkojame už rūpestį mūsų sveikata. Virginija nežiūri darbo valandų. Jei reikia suleisti ar sulašinti vaistus, atvažiuoja anksčiau, eina pas ligonius į namus. Kaime daug senų žmonių, ne visada jie gali nuvažiuoti į ambulatoriją, o Virginija mums kaip daktarė. Tegul ir ją saugo mano sukurtas angelas“, – linki Stasė, labiausiai norinti, kad mielai bičiulei nereikėtų vargti šaltame punkte.

Ištuštėjusioje mokykloje yra daug nenaudojamų patalpų, galėtų šiltai bei jaukiai čia įsikurti ir medicinos punktas. Tai būtų kur kas didesnė pagarba jame dirbančiai medikei nei bet koks valdžios skirtas apdovanojimas.

„Mūsų kaimas yra laimingas: turime laisvalaikio salę, biblio­teką, medicinos punktą, dvi par­duotuves – viską, ko reikia žmonėms. Todėl ir jaunimas neaplenkia Pajūralio, nėra tuščių butų, griūvančių sodybų. Reikia tik daugiau bendrystės, palaikyti vieniems kitus, pasistengti, jog greta esantis jaustųsi reikalingas ir svarbus. Tada visi būtume laimingesni“, – sako gražų bendrystės pavyzdį visuomenei parodžiusi bib­liotekininkė.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiandieninis pasaulis pilnas įvairiausių pagundų, ku­rių klastinga grėsmė dažnai nėra įvertinama iš anksto. Vie­nas iš pavyzdžių – psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kuomet „nekaltas“ ir neapgalvotas veiksmas galiausiai priveda prie ilgalaikių ir sunkių sveikatos problemų.

Apie priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų bei jų žalą žmogaus organizmui pasakoja Respublikinio pri­klausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduo­toja dr. Aušra Širvinskienė.

Pagalba laiku – efektyvus gydymas

Dažnai žmonės nepajėgia pa­tys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl tokiose situacijose svarbi tinkama ir greita šeimos narių reakcija, skatinanti ieškoti išeities.

„Aplinkinių raginimas gydytis yra tikrai reikalingas pirmiesiems žingsniams žengti, kadangi pats asmuo paprastai priklausomybės faktą neigia. Artimieji dažniausiai pirmieji pastebi kvaišalų vartojimo pasekmes, todėl neretai pacientai atvyksta lydimi artimųjų. Svarbiausia yra laiku kreiptis pagalbos – neįsisenėjusios ligos gydymas būna daug efektyvesnis, o dažnai tai reiškia, kad ir sėkmingesnis. Tai būdinga visiems susirgimams, tarp jų – ir priklausomybės ligoms“, – apie svarbą laiku kreiptis pagalbos pasakoja A. Širvinskienė.

Priklausomybė yra tokia pat liga kaip ir kitos

Šiandien vis dar populiaru ieškoti greito sprendimo, žmonės nėra linkę pripažinti sau bei kitiems, jog nuo priklausomybės, kaip ir nuo kitų lėtinių ligų, greitai nepasveikstama. Iš tikrųjų priklausomybė yra liga kaip ir kitos, jai taip pat sukurti pagrįsti gydymo būdai.

Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo asmuo pastebi neigiamų pokyčių santykiuose su aplinkiniais, jam darosi sunku užmegzti ryšį bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Jei psichoaktyvių medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip žalingas vartojimas.

A. Širvinskienė akcentuoja, kad tik gydytojas psichiatras gali įvertinti būklę ir pakonsultuoti žmogų dėl žalingo vartojimo ar priklausomybės, bet ne mažiau svarbi yra pirminė pagalba sveikatos priežiūros įstaigose, pacientų konsultavimas (trumposios konsultacijos) bei pirminės grandies gydytojų gebėjimas identifikuoti pacientus, kuriems reikia pagalbos, ir juos motyvuoti kreiptis  į gydytojus psichiat­rus, jog liga būtų atpažinta bei pradėta gydyti anksčiau.

Stresas slopinamas psichoaktyviomis medžiagomis

Alkoholis – viena labiausiai paplitusių psichoaktyvių medžiagų ir dažniausiai pasitaikantis jo vartojimo padarinys yra padidėjęs arterinis kraujospūdis. Tai susiję su tuo, kad vartojantis alkoholį asmuo patiria daug streso ir sutrinka jo miego režimas. Toksinis alkoholio poveikis veikia širdies raumenį, atsiranda kardiomiopatija, ir kepenis – pakinta kepenų fermentai, atsiranda suriebėjimas, po ilgesnio laiko išsivysto cirozė.

A. Širvinskienės teigimu, nuo­latinis alkoholio vartojimas taip pat yra susijęs su neurologiniais žmogaus savireguliacijos mechanizmų pakitimais, dėl ko silpnėja jo gebėjimas reguliuoti savo emocines būsenas. Gana tipiška, jog toks žmogus patirs stipresnį potraukį psichoaktyvioms medžiagoms, siekdamas slopinti stresą. Jei psichoaktyvios medžiagos, tokios kaip heroinas ar kitos, vartojamos švirkščiamuoju būdu, pasitaiko venų uždegimų, pūlinių, infekcijų, kurios perduodamos per kraują su švirkštimo priemonėmis.

Galimybių sveikti šiandien yra daugiau

Pastaraisiais metais priklausomybės tema tampa aktualesnė, daugėja diskusijų viešojoje erdvėje. Norisi tikėtis, jog kartu mažėja su priklausomybės liga susijusi stigma bei mitai.

Nors 2020 m. Respublikinio priklausomybės ligų cent­ro (RPLC) skyriuose dėl epidemiologinės situacijos šaly­je gydėsi mažiau pacientų nei 2019 m., tačiau specialistė džiau­giasi didesniu skambučių srautu – kreipiasi asmenys, kurie teiraujasi dėl pagalbos galimybių žalingai vartojantiems ar turintiems priklausomybę.

„RPLC yra sėkmingai gydęsis ne vienas visuomenei žinomas žmogus. Palaipsniui kalbėti apie savo gydymąsi, ypač reabilitacijos programose, tampa ne tik ne gėda, priešingai – tai viešai pateikiamas tinkamas ryškių elgesio pokyčių paaiškinimas bei privalumas“, – sako A. Šir­vinskienė.

Norintiems pasveikti reikia žinoti, jog būtina tęsti konsultacijas su specia­listais, svarbu identifikuoti prieinamus pagalbos resursus ir išmokti jais naudotis. Priklausomybė yra lėtinė psichikos liga, bet tai – gydoma liga, nuo kurios sveikti galimybių šiandien yra daugiau nei bet kada anksčiau.

Norint gauti emocinės ir psichologinės pagalbos, sergan­­čiajam bei jo artimie­siems pa­tariama kreiptis į emo­cinės paramos tarnybas (parama telefonu ar inter­netiniu susi­rašinėjimu), o psi­chikos sveikatos centre ar visuo­menės sveikatos biure be gydytojo siuntimo teikia­mos nemoka­mos psichologo konsultacijos.

Taip pat visą parą veikia emo­cinės pagalbos linija 1809, vie­nijanti paramą teikiančias li­nijas: Vilties liniją (116 123), Pagalbos moterims liniją (8-800 66366), Jaunimo liniją (8-800 28 888), Vaikų liniją (116 111), Sidabrinę liniją (8-800 800 20) ir Tėvų liniją (8-800 900 12).

Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, rekomenduojama skambinti 112.

Svarbiausia prisiminti – tu nesi vienas, o dar dau­­giau aktualios bei patikimos informacijos apie priklausomy­bes, profesionalios pagalbos ga­li­mybes šalyje ir kitus aktua­lius klausimus galite ras­ti na­cionalinėje psichikos sveikatos svetainėje https://pagalbasau.lt.

A. SKARAIČIO nuotr.

Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena – dar gana „jauna“ šventė, Jungtinių Tau­tų organizacijos sprendimu minima nuo 1994-ųjų. Šeima žmogui yra saugumo ir lai­mės vieta. Ne veltui du žmonės, vyras ir moteris, sukūrę šeimą, kartu kuria ir savo lai­mės, bendrystės, draugystės oazę, vedami meilės, pagarbos, pagalbos bei palaikymo vienas kitam. Šitoje saugioje, šiltoje, mylinčioje aplinkoje gimsta vaikai, auga, vystosi ir bręsta atsakingais mūsų visuomenės piliečiais.

Gimstamumo statistika nedžiugina

Nelengvas šeimos kelias – tai didžiulė atsakomybė puoselėti tradicines šeimos vertybes, užauginti dorą, pilnavertį žmogų, gebantį pasirūpinti savimi bei kitais bendruomenės nariais. Smagu, kad jaunos šeimos gyvena, kuriasi savo gimtajame krašte ir gausina šilališkių būrį. Deja, Civilinės met­rikacijos duomenimis, pastaraisiais metais gimstamumas mūsų rajone vis mažėja. Štai 2015 m. sulaukta 315 naujagimių, 2016-aisiais – 265, 2017 m. – 254, 2018-aisiais – 217, 2019 m. gimė 194 kūdikiai, pernai – tik 173. Džiugina tai, jog buvo net penkios dvynukų poros.

Vieną tokių šeimų, pernai su­laukusių iškart dvigubo džiaugs­mo, kaip, beje, ir rūpesčių, pagarsinti Šeimos dienos proga pasiūlė Šilalės kaimiškosios se­niūnijos socialinė darbuotoja Angelė Paulienė: „Atsakinga, tvarkinga, graži jauna šeima“, – apibūdino specialistė, ku­rios žodžiais abejoti netenka – ilgametė darbo su šeimomis patirtis leidžia jai vertinti, kas yra kas. Beje, kalbėdama apie šeimas ar asmenis, kurių prastą gyvenimo kokybę lemia galbūt socialinių įgūdžių stoka arba nederamas gy­venimo būdas, specia­listė nežarsto kaltinimų jų ad­resu. Jos balse – tik susirūpinimas, atjau­ta ir noras padėti.

Dvynukai – ir iššūkis, ir džiaugsmas

Kristinos ir Rimvydo Bušins­kų šeimą Angelė mini su džiaugs­mu, net pasididžiavimu. Bušinskai įsikūrę Struikų kaime, „Dobilo“ bendrijos so­duose.

„2011 m. nusipirkome 6 arų so­dą su nameliu, jį rekonstra­vome į gyvenamąjį namą. Jis ga­vosi labai didelis. Žinoma, kol augs vaikai – puiku, bet paskui gal tokie palociai ir nebebus reikalingi... Antras aukštas dar nė neįrengtas, ir neaišku, kada jam ateis eilė, nes dar ir pirmame trūksta baldų“, – sako Kristina, pridurdama, jog viskas, kas padaryta jų namuose, yra jos vyro rankų darbas. Rimvydas tik kukliai šypsosi, laikydamas ant kelių duk­rytę, kuri kumščiukais trina nosytę ir ima niurzgėti, mat atėjo laikas pietų miegučio.

Kristina su Rimvydu augina pustrečių metukų Adomą bei dešimties mėnesių dvynius Motiejų ir Rugilę.

„Santuokoje gyvename septynerius metus. Ilgokai užtruko, kol pirmagimis pas mus atkeliavo. Mes juo be galo džiaugėmės ir tikėjomės susilaukti vaikelio dar. Mano senelis iš dvynių, tai mudvi su sese pajuokaudavom, jog kuriai nors iš mūsų yra tikimybė, kad gali būti dvynukai. Dabar sakau, jog prisišnekėjau... Tad kai pa­tvirtino nėštumą ir pasakė, kad bus dvynukai, didelės nuostabos nebuvo. Tik Rimvydas gal tris kartus perklausė, ar tik­rai, nes galvojo, jog juokauju. O galbūt suprato, kokie nemenki iššūkiai laukia.

Adomas labai norėjo brolio ir kai gimė mažyliai, jis nesuprato, kad ta kita – sesytė. Jam buvo „bolis 1“ ir „bolis 2“. Pats dar tik metukų ir mėnesio tebuvo. Labai rūpinosi, mylėjo, globojo. Žinoma, ir dabar taip pat. Tiktai, pradėjęs lankyti darželį, tapo gudresnis – įtakos turi amžiaus raida. Tai kartais ką nors iš mažylių taikosi atimti. Bet ir tie jau stengiasi nenusileisti. Tad vyksta tokia kova už būvį. Adomas vaikščioti pradėjo metukų ir dviejų mėnesių, o Motiejus su Rugile, nors dar tik dešimties mėnesių, atsiremdami apeina visur. Beje, Motiejus gimė 3110 gramų ir 51cm, Rugilė – 2690 gramų ir 49 cm ūgio.

Auginti Adomą buvo sunkiau, trūko patirties, nes viskas nauja, nieko nežinai... Nemiega, ver­kia – jau­diniesi, panikuoji, jog gal kas negerai. Dabar reaguoju ramiau – juk nė vienas vaikas ne­užauga nepaverkęs. Nors su dvy­nukais pirmuosius tris mė­nesius buvo be galo sunku. Rim­vydui teko laikinai nedirb­ti, pagelbėjo ir sesuo, taip pat ir draugė, kuri augina savo mažylį. Ji stebėdavosi: kaip tu ištveri tokiame triukšme? Vienas iš kūdikių pravirksta, pri­žadiną kitą, galiausiai ir Adomas neištveria... O dar su Motiejumi dėl pilvuko spazmų pri­siėjo ligoninėje pagulėti.

Kauno klinikose, kur gimdžiau, dėl karantino po­gim­dy­vinėje palatoje vyrui bū­ti neleido, tai vienai buvo ypač sunku, nors personalas nuolat pri­šokdavo į pagalbą. Likau sužavėta puikios priežiūros, supratimo ir šilumos. Matyt, dvynių gimimas yra džiaugsmas ne tik tėvams, bet ir medikų komandai – atrodė, kad ir jie laimingi, prisidėję prie atėjimo į pasaulį dviejų žmogučių iškart.

Tiesą pasakius, nė nežinau, kada buvo sunkiau naktimis – pradžioje ar dabar. Tiek tada nemiegojau, tiek dabar: tai dantukai kuriam kalasi, tai ant rankų prašosi. Didžiajam taip pat reikia dėmesio: sako, čia mano mama. Prasideda pavydas – anksčiau Adomas buvo vienas, ir viskas jo vieno, o dabar turi dalintis“, – kasdienybės rūpesčiais dalijasi Kristina ir tikina, jog dabartinis jos gyvenimas – tai didžiulis džiaugsmas ir neįkainojama patirtis.

Mažyliai, anot mamos, gulėti vežimėlyje jau nebenori, jiems reikia judėti, stebėti, matyti, į viską reaguoti. Tad dažniausiai, sako Kristina, jeigu išsiruošia pasivaikščioti, tai tik visi drauge. Adomas išeina į kiemą ir vienas pažaisti, tačiau, pasak mamos, ji stengiasi jo nė minutei iš akių nepaleisti.

Ateitis jaunų žmonių negąsdina

Kristina turi dvi specialybes.

Pedagoginę įgijo Klaipėdos vals­tybinėje kolegijoje, tačiau dar­bo taip ir negavo. Pradėjo dirb­ti Kaltinėnų senelių namuose socia­linės darbuotojos padėjėja. Stu­dijuoti paskatino klebonas kun. Narsutis Pet­rikas, senelių namų vadovas. Tad, anot Kristinos, likimas taip lėmė, kad ji atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir, derindama studijas su darbu, įgijo ir socialinės darbuotojos dip­lomą.

Su Rimvydu jiedu pažįstami dar nuo mokyk­los laikų – susipažino per bend­rus draugus. Kristina tik truputį jaunesnė už savo vyrą. Rimvydo darbinė veikla, kol dvy­nukai dar maži, kartais strin­ga, nes reikia paramos šei­mai. Amato jaunas vyras sa­ko išmokęs per praktiką – da­bar, anot Kristinos, nebėra sta­tybos darbų, kurių jis ne­mo­kėtų. Net laiptus į antrą aukštą pats padarė, – didžiuojasi Kristina.

Natūralu, kad jaunai šeimai dar daug ko trūksta: ir namas ne visai įrengtas, ir baldų reikia. Tačiau dabar svarbiausia – vaikų interesai. Todėl erdviame kambaryje gausu įvairiausių žaislų, spalvingų kaladėlių, kuriomis mėgsta žaisti mažieji. Įdomiausia, anot Kristinos, kad žaisti jie nori, kai žaislai sudėti tvarkingai dėžėse, mat įdomu juos iš ten rinkti. Išmėtyti ant grindų jie didelio susidomėjimo nekelia... Tad kam tenka tvarkyti? Žinoma, mamai.

Tačiau ir Kristina, ir Rimvydas kupini optimizmo: jiedu jauni, visas gyvenimas prieš akis. Paaugs vaikai, atsiras didesnė galimybė dirbti ir uždirbti, investuoti į namus, šeimos poreikius, vaikų ateitį.

„Iš valstybės kas mėnesį gau­name numatytas išmokas, taip pat – ir gimus dvynukams. Kai augo Adomas, pinigė­lių buvo tik katino ašaros. Dabar gau­name ir kaip daugiavaikė šei­ma. Bet pats didžiausias džiaugsmas – sveiki vaikai. Džiaugiesi augančiomis rankytėmis, kojytėmis, matai, kaip formuojasi charakteris – tai atperka visus rūpesčius, nerimus, nemigo naktis.

Džiaugiamės Adomu, kuris jau lanko darželį. Pasiekimai, pokyčiai – akivaizdūs: kinta bendravimas, elgesys, nes tam ir skirtos ugdymo įstaigos. Mo­teris namuose yra ir mama, ir tvarkytoja, ir ugdytoja. Bet kai darbo daugybė, nukenčia būtent paskutinė sritis. Žinoma, stengdavomės kiek galėdami užsi­imti ugdymu ir namuose: kartu rinkdavome dėliones, žaisdavome, skaitydavome knygutes. Neleng­va buvo darželio pradžia. Kaskart nuteikdavome sūnelį, kad ten bus gera, smagu tarp kitų vaikų. Neištęsdavome atsisveikinimų. Nors pradžioje pačiai skaudėdavo širdį: o kaip ten mano vaikas“, – prisimena kiek­vienos mamos išgyventas emo­cijas Kristina.

Šeima – neįkainojama verty­bė. Joje gera augti vaikams, iš rūpestingų tėvų pavyzdžio mo­kytis visų gyvenimo patirčių, išsiugdyti pagarbą žmogui, meilę artimui. Tai pasiekiama pa­si­aukojančiu dviejų mylinčių vienas kitą žmonių darbu, atsidavimu, rūpesčiu ir pagarba.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Trejų metukų Domantė, gyvenanti Šilalėje, serga spinaline raumenų atrofija ir yra gydoma Kauno klinikose. Reta nervų ir raumenų ligos diagnozė į mergaitės šeimą at­nešė daug nežinomybės bei nerimo, tačiau šiandien Do­mantė jau žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius. 

„Visada žinojau, kad mano dukra vaikščios, o dabar tik dar labiau tuo tikiu“, – sako mergaitės mama Justina.

Liga mažajai Domantei diag­nozuota, kai ji buvo vos dviejų mėnesių. 

Jovita GUDELEVIČIŪTĖ Kauno klinikų 

Komunikacijos tarnybos specialistė

Nuotr. iš Kauno klinikų archyvo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Savivaldybės tarybai tik iš antro karto pavyko patvirtinti strateginį dešimtmečio planą, kuriame sakoma, kad Šilalės rajone vis tik yra 23 sąvartynai, iš kurių net keturi veikiantys iki šiol. Plano rengėjai vilniškiai tikina, jog tai – oficialūs duomenys, tačiau šilališkiai gūžčioja pečiais: kai kurių sąvartynų net nepamena buvus. Tuo tarpu savivaldybės klerkai trina rankomis – bus investicijų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Šilališkis Juozas prisistatė esąs medžių mylėtojas. Tad kai pamato juos kertant, jam skauda širdį. O pastaruoju metu žmogaus akį patraukė išguldytos eglutės prie miesto progimnazijos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Kai prakalbama apie augintinius, žmonės kaipmat pasi­skirsto mažiausiai į dvi stovyklas (trečioji – nei už, nei prieš). Vieni yra kategoriškai nusistatę prieš bet kokius keturkojus ir laiko juos visokių užkratų šaltiniu, kiti gi savo augintinius pernelyg garbsto. Deja, ne visi šunų šeimininkai deramai jais rūpinasi, negerbia nei savęs, nei kitų. Negana to, teršia aplinką.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Mano tėvas, nedidelio pa­nemunės miestelio sta­lius, besislapstęs nuo so­vie­ti­nės kariuomenės įvai­riuo­se kaimo darbuose, ka­rui be­sibaigiant buvo su­čiup­tas ir išvežtas į Vengri­jos fron­tą. Užnugaryje ve­ži­mu ve­žiojo maisto pro­duk­tus. Tar­nyba tęsėsi vos ke­le­tą sa­vaičių iki pergalės. Bet to pakako, kad tėvas par­si­vež­tų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, ko­kia ten rusų pergalė, jei fron­tas dar griaudi ir griau­di.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35