Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kamerinės muzikos festivaliai – „Vasaros prieskoniai“ ir „Vasaros prieskoniai Palangoje“ apjungs garsiausių kūrėjų muziką ir Vytauto Mačernio poeziją. Šiuo lyrišku „duetu“ birželio 5 d., 18.30 val. gėrėsimės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų
salėje, o birželio 12 d., 19 val. – Palangos kurhauzo koncertų salėje.

Išskirtinis „Vasaros prieskonių“ akcentas – muzikinė-poetinė programa „Aš pažinau karalių tavyje“, skirta poeto V. Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Teatro simfoninio orkestro styginių kvarteto: Reginos Sarkisovos (I smuikas), Vladislavo Adelkhanovo (II smuikas), Monikos Longo (altas) ir Gabrielės Bajorūnienės (violončelė) atliekami M. K. Čiurlionio, E. Griego, Cl. Debussy ir kt. kompozitorių kūriniai skambės palydimi režisieriaus bei skaitovo Domininko Malajavo deklamuojamų V. Mačernio eilių.

Įsiklausyti į eiles

„Mieli žiūrovai, mes su didele meile paruošėme jums muzikinę-poetinę programą, kurioje išgirsite įstabiausius S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, E. Griego, M. K. Čiurlionio kvartetus bei prancūzų kompozitorių aranžuotes. Tikimės, kad publika bus sužavėta – Jules Massenet „Meditacija“ iš operos „Thaïs“. Pasaulinio garso muzikos kūriniai puikiai derės su nuostabia poezija bei sukurs nepakartojamą vakaro atmosferą“, – sakė R. Sarkisova.

G. Bajorūnienė akcentavo, kad ruošiantis koncertui ne kartą aplankė mintis, kad kaip keista, kad žodžio reikšmę galima perteikti instrumentų garsais ir net nesvarbu, kad tie kūriniai parašyti ne tuo pačiu metu kaip eilės. „pajaučiau, kad nėra laiko ar kitokio mato. Yra emocijos, kurias suteikia garsas. Ir nesvarbu kaip jis išgaunamas – instrumento ar balso dėka. Koncerto programos kūrėjai puikiai parinko muzikinius kūrinius eilėms įprasminti“, – reziumavo G. Bajorūnienė.

„Kūriniai koncertui kruopščiai atrinkti ir išieškoti, stengiantis atitikti V. Mačernio poezijos nuotaikas. Stengiamės patys grodami įsiklausyti į poeziją ir sukurti bendrą viziją kartu su skaitovu. Tikiuosi, mūsų vizija pasieks ir žiūrovus... Įdomu groti, kai tarp muzikos kūrinių yra skaitomos eilės. Tai nuteikia, sutelkia kūriniui. Tikimės, kad ne tik mums, bet ir klausytojams tai suteiks naujų, netikėtų patirčių“, – sakė Monika Longo.

Atrasti „karalių savyje“

Anot D. Malajavo, jaunojo klasiko, poeto V. Mačernio kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jo kūrybinės versmės savyje talpina daug prasmių, idėjos erdvių, minčių vandenynus. „V. Mačernio poezija – vertybių vertikalė kylanti į viršų. Tai galimybė patirti akistatą su savimi. Kuomet žmogaus vertybinis augimas vertikalus, jo asmenybė tampa lyg veidrodis. Nenuostabu, jog kartais jo eilės gali pasirodyti niūrios, skausmingos, liūdnos, slegiančios, netgi žeidžiančios. Bet ar tai nėra mūsų vidinio gyvenimo atspindys? Juk kiekvienas iš mūsų savyje turime tai, kas mums nepatinka, kas mus traukia labiau prie žemės, tai su kuo kovojame... Mūsų pačių žemiškas purvas, savi skausmai, kančios atsispindi jo eilėraščiuose. Todėl per poeziją V. Mačernis tampa tarsi vedliu ir vietininku tos nepasiekiamos, bet jaučiamos karalystės, kurioje vietos tamsumai nėra. Specialiai to ieškojau ir šiuose eilėraščiuose. Noriu, kad muzikinės-poetinės programos klausytojas atrastų tą „karalių savyje“, o šiame laikmetyje tai ypač aktualu. Labai džiugu, kad KVMT nėra abejingas mūsų tautos šviesuoliams ir rodo dėmesį pagerbiant jų atminimą įvairiais svarbiomis progomis gimstančiais projektais“, – teigė režisierius, skaitovas D.
Malajavas.

Lyg lakštingalos trelės

Smuikininkas Vladislavas Adelkhanovas pasakoja, kad muzikinėje-poetinėje programoje „Aš pažinau karalių tavyje“ išgirsite daug nuostabios muzikos. „Siūlau klausytojams atkreipti dėmesį Sergejaus Rachmaninovo Romansą „Andante espressivo“. Savo pirmą kvartetą styginiams Nr.1 kompozitorius sukūrė 1889–1890 m.,
kai jam buvo tik 16 metų. Šiame kūrinyje jau galima įžvelgti genijaus, vėliau tapsiančio garsiu visame pasaulyje, originalumą ir pajausti jo kūrybos išraiškingumą. Romanso „Andante espressivo“ emocinė gama labai plati. I. Rachmaninovas genialiai natomis piešia žmogaus vidinį pasaulį. Kvartetas koncertą pradės nuo liūdnų gaidų, kuriose galima išgirsti aimanas, klyksmą ir net verksmą, tačiau vėliau melodija keisis į suteikiančią viltį. Pagrindinė romanso mintis – šviesi“, – jausmingai pasakoja V. Adelkhanovas.

Išskirtinio dėmesio, anot muzikos profesionalo V. Adelkhanovo, verta ir žinomo lietuvių kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinys styginių kvartetui „C-moll, VL 83 (1901): II. Andante“. „M. K. Čiurlionis žinomas savo muzikaliaisiais muzikos peizažais kaip „Miške“, „Jūra“. Kvarteto muzika pastoralinė: ji prasideda nuo ramaus gamtos paveikslo, kuriame girdimos net lakštingalos trelės, vėliau muzika tampa dramatiška, tarsi atslenka juodas debesis, tačiau greitai dangus vėl tampa šviesus, o kūrinys baigiasi ramiomis ir taikiomis gaidomis. M.K. Čiurlionis ir S. Rachmaninovas – amžininkai, tad jų muzika puikiai dera ir papildo
viena kitą“, – pasakojo smuikininkas.

Pasak V. Adelkhanovo, programoje skambės daug klasikinės muzikos melomanams žinomų kūrinių, tačiau jam bus didelis malonumas sulaukti finalinio – Jules Massenet „Meditacija“ iš operos „Thaïs“, kurią styginių kvartetui aranžavo Elaine Fine. „Šis kūrinys publikos ypač mėgiamas, o mūsų muzikinėje programoje solinę partiją jame gros puiki smuikininkė Regina Sarkisova. Laukiu to su dideliu nekantrumu“, – sakė profesionalas.

KVMT inf.

Žaneta SKERSYTĖ

Specialistė ryšiams su visuomene

Atlaisvėjus karantino reikalavimams, aktyvusis švėkšniškis Vytautas Raibys nusprendė bent simboliškai atgaivinti Vestuvių muzikantų festivalį Švėkšnoje.

„Žmonės išsiilgę renginių, nori daugiau laiko praleisti lauke, šventėse. Grandiozinio koncerto tikrai nespėtume suorganizuoti, bet bent jau priminimą apie buvusį tradicinį festivalį Švėkšnoje pamėginsime surengti", – sako V. Raibys.

Šiais metais festivalis primins tarsi simbolines vasaros sutiktuves, kuriose gros keletas vietos muzikantų. Įprastai muzikinė fiesta Švėkšnoje vykdavo per Tėvo dieną, tačiau šį kartą vyks kiek vėliau – birželio 12 d., 18.30 val. Neįprasta bus ir vieta: Liepų aikštė.

„Šeštadienio vakarą visus, išsiilgusius aktyviai pajudėti, paklausyti gyvos muzikos kviečiu ant Švėkšnos bruko", – kviečia organizatorius V. Raibys.

Vestuvių muzikantų festivalis Švėkšnoje vyks po trejų metų pertraukos.

Prisiminti festivalio akimirkas galite tinklalapyje www.sveksnosfestivalis.lt

Birželio 12-ąją, 18.30 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje mėgausimės kamerinės muzikos festivalio „vasaros prieskoniai“ aitriuoju akcentu – koncertu
„Liepsnojančios garstyčios“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertui tonaciją užduos teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuočių autorius Vladimiras Konstantinovas. Jo vadovaujamas teatro choras festivaliui parengė išskirtinę spiričiuelių programą. Koncerte skambės gerai žinomos ir rečiau girdimos šio žanro
aranžuotės, gros koncertmeisterė Aušra Valentienė. Prisijungs kontrabosininkė ir vokalistė Martyna Rudelytė, sintezatoriumi gros Peter Yevchenko, mušamaisiais – Gintautas Stankevičius.

Belaukiant koncerto keletas klausimų Vladimirui Konstantinovui.

– Spiričiuèlis (angl. Spiritual – dvasinis) - Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) juodaodžių liaudies muzikos pagrindinis žanras ar religinio turinio giesmė. Susiklostė 19 a. pradžioje JAV pietuose (iš afrikietiškojo, anglų ir keltų folkloro). Kokia muzika publika mėgausis spiričiuelių koncerte?
– Spiričiuelis tam tikra prasme išties yra „pagrindinis“ žanras. Tai ir bliuzo pirmtakas, taip pat ir daugybės vėlesnių žanrinių atšakų. Šių laikų džiazo, roko, _soul_ muzikos šaknys yra būtent spiričiuelyje. Kita vertus, tai jau pasaulinės kultūros istorinis paveldas. Religinis giesmių turinys dažnai siejamas taip pat su protestu prieš vergiją, su išsilaisvinimo dvasia.

Spiričueliai atliekami įvairiausiomis sudėtimis, jie aranžuojami naudojant labai plataus stilistinio spektro priemones. Daugybė spiričiuelių aranžuota chorams. Aranžuotės taip pat stilistiškai įvairios – nuo unisono ar klasikinių harmonizacijų iki intensyviai išvystytų partitūrų, kada sodrių, daugiabalsių, o kada ir impresionistiškai skaidrių. Žanrui nesvetima ir mąslioji lyrika, ir roko ar net pop muzikos estetika. Koncerte skambės būtent chorines spiričiuelių ir gospelų aranžuotės – _a cappella_, taip pat pritariant fortepijonui, kartais prisijungs kontrabosas, mušamieji ir sintezatorius. Bus vokalinių _solo_ epizodų. Čia, tikiuosi, klausytojai taps maloniai netikėtų choro solistų debiutų liudininkais.

– Pagal ką atrinkti kūriniai? Gal jus užbūrę išskirtiniu skambesiu?

– Tikrai taip, spiričueliai pasižymi išskirtiniu, užburiančiu skambėjimu – derminiu, intonaciniu, ir, kas taip pat yra labai svarbu – ritmikos specifika, siejančia šias giesmes su svingu, arba tuo, kas dabar vadinama „grūvu“ (angl. groove). Spiričiueliais rimtai domėjausi dar nuo studijų laikų. Nuo tada turiu Amerikoje išleisto natų dvitomio kopiją. Esu sukaupęs nemažą spiričiuelių natoteką.

Programai parinkau kuo įvairesnius kūrinius – nuotaikų, spalvų, stilistikos, temų ir tempų prasme.

Koncertą pradėsime spiričiueliu „Elijah Rock“, aranžuotu šio žanro puoselėtojo Jester Hairston. Šis 20 a. pradžioje gimęs kompozitorius, aranžuotojas, chorų dirigentas ir aktorius autentiškus spiričiuelius girdėjo dainuojant savo senelę, dar menančią vergovės laikus. Jester Hairstonas (mirė sulaukęs 99-erių 2000 m.)
dėl rasinės diskriminacijos sunkiai besiskinančią kelią kultūrą kėlė naujam gyvenimui, jau ir akademinėje, chorinėje terpėje. (Turėjau laimės matyti jį gyvai, diriguojant jungtiniam chorui savo garsųjį „Amen“.)

– Kuo jums, kaip teatro vyriausiajam chormeisteriui, ypatingi choro soliniai koncertai?

– Atskiri teatro choro koncertai – labai nedažnas reiškinys. Suprantama, juk choras dažniausiai (praktiškai visada) būna užimtas spektakliuose. Kas koncertiniams chorams yra įprasta praktika, „kasdienybė“, mums – nemažas iššūkis. Jeigu spektaklyje, greta vokalo, veikia „vizualika“ – judesys, šokis, kostiumas, šviesa ir kita (be to – spektaklis rikiuojamas pagal konkrečią fabulą, istoriją, režisūrinę koncepciją, dainininkai patampa ir aktoriais), tai koncerte viskas turi būti sufokusuota į vokalinę raišką. Sakykime, spiričiuelio „I‘ve Got a Robe“ poetika yra nepaprastai įdomi savo užmaskuotu, alegoriniu turiniu. Ne paslaptis, kad protestą prieš priespaudą vergas negalėjo reikšti tiesiogiai. Taigi, vien jau kūną dengiantis rūbas – nepasiekiama prabanga ir neįgyvendinama svajonė – čia turi simbolinę reikšmę: gavau tai, ko realiame gyvenime niekada neturėsiu. Džiugi giesmės nuotaika čia tik pabrėžia, išryškina ironiją. Štai kur dainininkams turėtų praversti sceninė praktika, tik koncerto formatas verčia kūrinio „žinutę“ ištransliuoti vien balsais. Na, gal dar akimis (juokiasi)...

– Kuo ypatingas muzikinio teatro choras: kiek jame šiuo metu choro artistų, koks amžiaus spektras? Gal chore gimsta, subręsta solistai vėliau atliekantys pagrindines partijas muzikiniame teatre?

– Dainininkų skaičius Muzikinio teatro chore artėja prie 40. Moteriškų balsų daugiau. Amžiaus spektras gana platus – nuo virš trisdešimties metų dirbančių „veteranų“ iki ką tik studijas baigusio jaunimo. Dalis dainininkų atlieka solinius vaidmenis spektakliuose. Kelias į pagrindines partijas, manau, jiems taip pat yra atviras. Netrukus choras pasipildys dainininkais iš užsienio – Italijos, Lenkijos, Čilės ir Irano. Jie praėjo didelę atranką
mūsų teatro paskelbtoje perklausoje.

Žaneta SKERSYTĖ

Tęsiame mūsų kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė” pristatymą.

x x x x x

Keliai, takai ir takeliai... Kokie jie būna įvairūs ir įdomūs: vieni – lygūs ir tiesūs, kiti – duobėti ir vingiuoti. O žmonių gyvenimai argi nepanašūs į tuos, kuriais ištisus dešimtmečius eita, bėgta, tipenta ar važiuota. Ir tik baigdamas nugyventi savo amžių pamąstai, koks buvo tas tavo kelias, takas ar takelis. O jeigu atsitinka taip, kad nespėji atsigręžti bei pažvelgti atgal, neretai už tave tai padaro vaikai ar anūkai, kaip ir šių eilučių autorius, ryžęsis praeiti savo tėvų bei protėvių pėdomis.

Naujasis dvaro šeimininkas

Tenenių dvarą valdę Juozapas Vincentas ir Marija Pilsudskiai, žymaus Lenkijos politiko Juzefo Pilsudskio tėvai, nesugebėjo tinkamai ūkininkauti, paskendo skolose, todėl 1894 m. dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui. Tais pačiais metais už 80 tūkst. rublių dvarą nusipirko Kauno gubernijos dvarininkų vadovas Piot­ras Stolypinas ir jo draugas Kauno gubernijos archyvaras, taikos garbės teisėjas Aleksand­ras Mileris.

Naujasis dvaro šeimininkas Aleksandras – prūsų kilmės carinės Rusijos valstybės veikėjas (1862–1923), Sankt Peterburgo gubernijos dvarininkų Lidijos ir Aleksandro Milerių sūnus. Jo motina Lidija Milerienė, latvių tautybės, iki vedybų Zelens, valdė Zabieliškių (Kėdainių r.) ir Čėkuvos (Ariogala, Raseinių r.) dvarus. Jiems prižiūrėti samdė valdytojus, o pati gyveno Sankt Peterburge su vyru, kuris turėjo generolo laipsnį ir caro Nikalojaus II patarėjo statusą.

Mileriai augino sūnus Petrą ir Aleksandrą. Vyresniajam Pet­rui padovanojo Zabieliškių dvarą, jaunėliui Aleksandrui po motinos mirties atiteko Čėkuvos dvaras.

Raseinių krašto tyrinėtojas Jo­nas Brigys straipsnyje „Čėku­vos dvaras“, išspausdintame kny­goje „Raseinių kraštas“ (Kaunas, Naujasis lankas, 2008), rašo:

1868 m. kovo 21 d. dvarą iš Juozo Šemetos už 50 tūkst. rub­lių nusipirko Lidija Miler. 1902 m. po motinos mirties dvarą su palivarkais paveldėjo Aleksandras Mileris, ir anksčiau tvarkęs visą ūkį. Su jo vardu siejamos rekonstrukcijos ir naujos statybos. Ypač daug dėmesio jis skyrė 1900 m. pradėtai statyti mūrinei stačiatikių cerkvei, tačiau ji taip ir liko neužbaigta, o suvežtos statybinės medžiagos buvo panaudotos valdiškos mūrinės li­goninės statybai. Beje, 1893 m. atidaryta pirmoji Ariogalos mies­to ligoninė taip pat buvo Čėkuvoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvare buvo vystomas intensyvus ūkis, laikyta apie 200 olandiškų karvių banda, veikė sūrių gamyklėlė. Jau po karo dvaro turėtos žemės ūkio mašinos buvo perduotos Dotnuvoje kuriamai Žemės ūkio akademijai.

Milerių sūnus Aleksandras, dar būdamas Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas, vedė Eleną de Roberti, prancūzų kilmės rusų armijos generolo dukrą. Netrukus jauna šeima susilaukė duk­relės, kurią pakrikštijo Jelenos vardu (šeimoje ją vadins Eločka). Aleksandras, su pagyrimu baigęs universitetą, paliko tėvų globai žmoną su dukrele ir 1888 m. išvyko į Kauno guberniją. Čia įsidarbino archyvaro pareigose, kurios gyvenimo pradžiai jį tenkino.

Aleksandras džiaugėsi, kad darbas gubernijos archyve daug laiko neatims, ir jis galės daugiau dėmesio skirti motinos val­domam Čėkuvos dvarui, kuriame apsigyveno. Jaunasis šeimininkas pirmiausia apžiūrėjo dvaro ūkį, pastatų būklę, pasikalbėjo su čia dirbančiais žmonėmis ir ėmėsi rengti dvaro rekonstrukcijos planus.

Užaugusį dideliame mieste Aleksandrą žavėjo dvaro apylinkių gamta, jos grožis. Anksti rytą atsikėlęs, dar saulei tekant ir vakare, jai leidžiantis, bėgdavo prie Dubysos išsimaudyti ir lakštingalų trelių paklausyti. Gėrėjosi gėlių pilnomis pievomis, laukų ramybe ir parko medžių ošimu, lietinga diena jam žadino atgaivą.

Nors Aleksandras pagal specialybę buvo teisininkas, bet meilę gamtai, žemei, matyt, paveldėjo iš protėvių prūsų, kurie garsėjo kaip geri ūkininkai. Net P. Stolypinas, didysis Rusijos reformatorius, gyvenęs

Kalnaberžės dvare (Kėdainių r.), išvažinėjęs Prūsiją skersai išilgai, buvo nutaręs Rusijos žemės ūkį pertvarkyti Prūsijos pavyzdžiu. Deja, jam nepavyko savo sumanymo įgyvendinti. 1911 m. Kijevo teatre jį nušovė teroristas, ir ne be caro ochrankos pagalbos...

Aukcionas

Darbas Kauno gubernijoje suartino du kadaise Sankt Peterburgo universitete teisę studijavusius studentus – A. Milerį ir P. Stolypiną. Nors Piot­ras – Kauno gubernijos dvarininkų vadovas, bet jis mielai susitikinėjo su archyvaru Aleksandru. Retsykiais jiedu sueidavo papietauti ar pasišnekėti apie gubernijos reikalus, prisiminti nerūpestingą studentišką gyvenimą Sankt Peterburge.

Kartą Aleksandras pakvietė Piotrą nuvykti į Čėkuvą – nutarė parodyti savo motinos dvarą ir pasiūlė drauge praleisti laiką prie Dubysos. Stolypinas mielai sutiko.

Buvo graži vasaros diena, ir jiedu iš Kauno laivu Nemunu ir Dubysos upe nupuškėjo į Čėkuvą, įsikūrusią Ariogalos pašonėje. Piotras apžiūrėjo dvaro rekonstrukcijos darbus, išklausė būsimo dvarininko ateities planus ir pasiūlė Aleksand­rui bendradarbiauti plėtojant gubernijos žemdirbystę, organizuojant kultūrinę veiklą.

„Čėkuvos dvarą tvarkai neblogai, matau, jog tavo galva ne puodynė, todėl siūlyčiau bend­radarbiauti ir įsijungti į Kauno gubernijos dvarininkų veik­lą. Bet prieš tai reikėtų nusipirkti nuosavą dvarą. Atskleisiu paslaptį, kur čia šuo užkastas: tvarkydamas mamos dvarą ir jame gyvendamas, tu dar ne dvarininkas, o kai įsigysi dvarą savo vardu, tave pripažins visi gubernijos dvarininkai, kitaip tariant, įgysi dvarininko statusą“, – protino jį Piotras

„Aš tiek pinigų nesukrapštysiu dvarui nusipirkti“, – guodėsi Aleksandras.

„Pinigų reikia pasidaryti, ir aš tau padėsiu, jeigu norėsi su manimi bendradarbiauti“, – atsakė Piotras, ir vyrai sudaužė delnais.

Netrukus jiedu įkūrė Kauno žemės ūkio mašinų prekybos organizaciją su prekių rea­lizavimo punktu Kėdainiuose, įsteigė Žemdirbystės draugiją, organizavo gyvulininkystės parodą, ėmė leisti žurnalą žemvaldžiams, pradžioje tik rusų, o nuo 1905 m. – ir lietuvių kalbomis, įsteigė Blaivybės draugiją, šaukdavo dvarininkų suvažiavimus, kuriuose dalyvavo grafas A. Tiškevičius, grafas F. Melžinskis, stambių dvarų savininkai S. Mont­vila, broliai Stanislovas ir Eustachijus Volmeriai, F. Budrikis, kiti žemvaldžiai bei pažangesnių ūkių valstiečiai.

Kai dviejų bičiulių bend­radarbiavimas įsisuko kaip Baltaragio malūno smag­ratis, Aleksandro kabinete suskambo telefonas:

„Sveikas, čia Piotras. Noriu tave pakviesti pietų ir išgerti puodelį kavos. Siūlau susitikti kavinėje prie ką tik pastatyto Kauno muzikinio teatro, ten papietausime ir pakalbėsime. Turiu tau gerų žinių“, – pasakė Piotras ir padėjo ragelį.

Stolypinas į susitikimą ėjo ge­rai nusiteikęs, nes pagaliau išsipildė jo žodžiai, pasakyti Alek­sandrui Čėkuvos dvare. Piot­ras nešė savo bendražygiui Vilniaus gubernijos laikraštį ir jam netikėtą bei džiaugsmingą žinią

„Ar skaitei paskutinį „Vilniaus žinių“ numerį?“ – atsisėdęs prie staliuko, paklausė bičiulio Piotras.

Jis gurkštelėjo kavos, pačepsėjo lūpomis, lyg norėdamas nulaižyti nuo jų paskutinius dangiško gėrimo lašelius, padavė Aleksandrui laikraštį ir pridūrė:

„Iš akių matau, kad neskaitei. Vakar dienos laikraštyje išspausdintas pranešimas, jog Vilniaus žemės bankas skelbia aukcioną Tenenių dvarui parduoti. Pilsudskiai tą dvarą valdė daug metų, o dabar jo atsisako. Štai, Aleksand­rai, ir atsirado tau šansas tapti teisėtu dvarininku“.

„Dvaras kainuoja didžiulius pi­nigus, o aš dabar tiek neturiu“, – perskaitęs skelbimą, Aleksand­ras pakartojo žodžius, sakytus Stolypinui Čėkuvos dvare.

„Apie tai aš jau pagalvojau, – tęsė pokalbį Piotras. – Dalį pinigų paskolinsiu, o kitą dalį pasiskolinsi iš banko. Be to, dvarą pirksime dviese, o po kelių metų, kai grąžinsi man skolą, galėsi tapti vienvaldžiu jo šeimininku. Taigi nesnauskime, reikia veikti, nes aukcione ne vienas panorės varžytis dėl tokio kąsnio“.

Į Vilniaus aukcioną susirinko nemažas būrys konkurentų. Visi dėl Tenenių dvaro buvo pasirengę kautis iki paskutinio rublio, iki paskutinio cento. Galų gale varžytuves laimėjo Piot­ras ir Aleksandras.

Piotras paspaudė Aleksand­rui ranką ir pasakė:

„Padėjau tau nusipirkti dva­rą, bet rūpintis privalėsi vienas, aš padėti negalėsiu, nes pats turiu ne vieną dvarą. Tik, žiūrėk, su skolos grąžinimu labai neuždelsk“.

Tenenių dvaras aprašytas kny­goje „Lietuvos dvarų so­dybų atlasas“ (Vilnius, 2012 m.).

Dvare, sprendžiant iš kilnojamojo turto daiktų, kambariai dvelkė prabanga. Juose stovėjo poliruoti ir dažyti stalai, staleliai, komodos, spintos, lovos, kušetės, sofos, didelis pietų stalas su 12 kėdžių. Buvo sieninis laik­rodis, įrėmintas veidrodis. Iš viso sodybą sudarė 18 pastatų...

Marija Pilsudskienė 1874 m. tapo Tenenių ir kitų tėvo dvarų savininke, su vyru gyveno Zalave (Švenčionių r.), kur gimė jų sūnus Juzefas Pilsuds­kis – žymus lenkų valstybės veikėjas, maršalas. J. V. Pilsudskis savo dvarus, kaip ir ankstesni Tenenių savininkai, taip pat tvarkė netinkamai. Adomavo palivarkas buvo išnuomotas, o Teneniuose gyveno valdytojas. Apie 1881 m. dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J. V. Pil­sudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui. 1894 m.

Tenenių dvarą iš varžytinių už 80 tūkst. rb. nupirko Piotras Stolypinas, vėliau tapęs visos valdos savininku. 1907 m. jis šį dvarą (apie 1813 ha žemės) už 142,6 tūkst. rb. pardavė Valstiečių žemės bankui. Bankas dvaro valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę (90 sklypų) bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.

(Bus daugiau)

Juozas STASINAS

Praėjusį penktadienį Šilalės rajone paskutinis skambutis aidėjo paskutinį kartą šiais metais – vėliausiai jį išgirdo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos abiturientai. Visiems kitiems šiemet mokyklas baigian­tiems jaunuoliams jis skambėjo savaitę anksčiau.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė sako, kad šiųmetė laida yra 14-oji, o jei skaičiuotume ir vidurinės mokyklos lai­kus – 68-oji.

„Tai – viena gausiausių laidų: tiek daug abiturientų pastaraisiais metais nebuvo ir, deja, nenusimato ateityje. Mokyklą palieka dvi klasės, iš viso 43 mokiniai, tarp kurių – ir mokyklos prezidentas Augustinas Gečas. Jis yra tarsi visos šiųmetės laidos simbolis: atsakingas, gebantis derinti mokslą su laisvalaikiu, pomėgiais bei pagalba tėvams ūkyje. Beje, ši laida išsiskiria tuo, kad yra labai sportiška bei muzikali, turime daug aktyviai šiomis veiklomis užsiimančių entuziastingų ir atsakingų  jaunuolių“, – džiaugiasi gimnazijos direktorė.

L. Pociuvienė tikisi, jog brandos egzaminai nebus nė vienam didelė kliūtis, siekiant užsibrėžtų tikslų.

„Žinoma, yra ir silpniau besimokančių, su kuriais mokytojai, dirbdami nuo­toliniu būdu, turėjo daug darbo. Šie moks­lo metai iš pedagogų bei mokinių pareikalavo daugiau pastangų nei įprastai. Tačiau tikiuosi, kad egzaminų rezultatams nuotolinis mokymasis nepakenks – jie turėtų būti panašūs kaip ir ankstesniais metais“, – sako gimnazijos vadovė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Didžiajai daugumai šiųmečių mūsų rajono abiturientų paskutinis skambutis nuskambėjo praėjusį penk­ta­dienį, dalis dvyliktokų atsisveikinimo su mokykla dar laukia. Tačiau šiemet, nors dėl pandemijos ir ka­rantino šventė buvo kitokia, vis tik nuspręsta švęsti gyvai.

Šilalės savivaldybės duomenimis, iš vi­so rajone šiemet turime 253 abiturientus. Dau­giausiai jų mokosi Simono Gau­dė­šiaus gimnazijoje – pasak jos vadovo Stasio Nor­buto, šį pavasarį į gyvenimą gimnazijos pedagogai palydi net 90 dvyliktokų. Po 18 moksleivių išleidžia Lau­kuvos Norberto Vėliaus ir Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimnazijos, su Pa­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija at­sisveikina 22 gimnazistai. Gausus būrys abiturientų palieka ir Šilalės suaugusiųjų mokyklą bei Kvėdarnos Ka­zi­miero Jauniaus gimnaziją – atitinka­mai 60 ir 43. Beje, kvėdarniškiai Pas­ku­tinio skambučio šventės dar laukia, ji planuojama ateinantį penktadienį, o Suaugusiųjų mokyklos abiturientai – vieninteliai rajone, nusprendę su savo mokyk­la atsisveikinti virtualiai.

Ugdymo įstaigų vadovų teigimu, šių metų abiturientų skaičius nuo pernykščio beveik nesiskiria ar skiriasi labai nežymiai. 

„Iš viso turime 60 abiturientų – panašiai tiek, kiek ir pernai. Taip pat, kaip ir praėjusiais mokslo metais, jau žinome, kad egza­minus laikys ir brandos atesta­tus gaus ne visi dvyliktokai. Pa­vyz­džiui, pernai įteikėme 47 atestatus, šiemet eg­zaminus laikyti ketina 49 mokiniai. Dau­guma jų rinkosi mokyklinius egzaminus, tik vienas ryžosi laikyti valstybinį lie­tuvių kalbos egzaminą, dar trys – kitų dalykų valstybinius egzaminus“, – sako Šilalės suaugusiųjų mokyklos direktorė Daiva Rud­mi­nienė.

Jidžiaugiasi, jog mokinių skaičius lieka stabilus – suaugę žmonės vis labiau suvokia, kad mokytis niekada nevėlu, sugalvoja įgyti profesiją, o kartais išsilavinimą patvirtinančio atestato pareikalauja ir darbdaviai. Anot D. Rud­minienės, valstybinius egzaminus pasiryžę laikyti žmonės yra tarp tų, kurie sieks aukštesnio išsilavinimo.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius S. Norbutas viliasi, jog mokslo metų ugdymo spragos neatsilieps mokyklą paliekančių abi­turientų ateities planams.

„Šie mokslo metai buvo sunkūs visiems – jau antri metai vaikai mokosi nuotoliniu būdu. Tačiau tikėtis gerų rezultatų skatina tai, kad ši abiturientų laida yra labai motyvuota, jaunimas turi rimtų ambicijų ir mokosi atsakingai. Da­lis gimnazistų jau išlaikė muzikos, technologijų ir dailės egzaminus – sėkmingi jie buvo visiems, rezultatai yra puikūs. Iš viso turėjome keturias abiturientų klases, jų akademiniai rezultatai yra skirtingi. Bet juk ir kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas turi tik savo įsivaizduojamą ateities viziją“, – svarsto S. Nor­bu­tas.

Miesto gimnazijoje besimokantys abi­turientai į klases grįžo tik nuo gegužės 3-iosios, dabar jie intensyviai ruošiasi brandos egzaminams: aktyviai lanko konsulta­cijas ir laukia jau birželio 7 d. vyk­siančio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.

Prieš pat mokslo metų pabaigą į gimnaziją sugrįžę mokiniai džiaugiasi, kad ir likus visai nedaug laiko iki mokslų užbaigimo gali pagaliau susitikti, apsikabinti, pabendrauti.

„Tikriausiai tai vienintelis pan­de­mi­jos pliusų – suvokėme, jog tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, gali tapti vertybe. Da­bar akivaizdu, kad gim­nazijoje svarbu yra ne vien akademiniai rezultatai, bet daug įtakos viskam turi ir socialinis, emocinis ryšys. Mūsų gimnazistai džiaugiasi, jog pagaliau jiems nebereikia žiūrėti tik į kompiuterį, o mokytojai – kad po kelių mėnesių pertraukos vėl gali taisyti rašinį, parašytą ranka“, – šiųmečio pasiruošimo brandos eg­zaminams nuotaiką atskleidžia Si­mono Gaudėšiaus gimnazijos vadovas.

Šiemet šią mokyklą baigia jau 79-oji abiturientų laida. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.