Birželis prasidėjo tikra va­­sariška atgaiva po vė­sių ir lietingų orų, kai net gry­bai ėmė dygti. O sa­vai­­tė užsi­baigė kone kiek­vie­nam mie­­la Tėvo die­na, ku­ri ar­ba suvirpina pri­si­mi­­nimų jausmus, arba su­da­ro ga­li­my­bę apkabinti sa­vo arti­miau­sią žmogų. Prieš tai dar pa­žy­mėjome Tarp­tau­ti­nę vaikų die­ną, po to – Są­jū­džio įkū­rimo 33-ią­sias me­ti­nes, galų gale šeš­ta­die­nį Rotušės aikš­tėje Vil­niaus meras Re­­migijus Ši­­­ma­šius leido reng­­­ti pa­ro­do­mą­jį Laisvės par­tijos su­va­žia­vi­mą. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Jeigu jums ar artimajam buvo diagnozuota onkologinė liga, pirmasis pokalbis su gydytoju specialistu gali būti ne tik itin jautrus, kupinas baimės, bet ir kelti daugybę klausimų. Todėl geriausia į pirmą vizitą ateiti ne vienam, o kartu su lydinčiu asmeniu. Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonidas Gatijatullinas pataria, kaip pasiruošti vizitui, kokią informaciją pateikti ir ko klausti onkologo, kad iš jo išeitumėte ramesni ir turintys aiškų kovos su šia liga planą.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Parengta pagal manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Imunoprofilaktika – imuninių vaistinių preparatų (vak­cinų, serumų, imunoglobulinų) vartojimas, norint apsi­sau­goti nuo užkrečiamųjų ligų. Vakcinų sudėtyje yra an­tigenų, kurie, patekę į žmogaus organizmą, padeda susidaryti aktyviam ilgalaikiam imunitetui. Skiepijimu siekiama dvie­jų pagrindinių tikslų – saugoti žmogų nuo ligų bei riboti už­krečiamųjų ligų plitimą visuomenėje. Visuotinai pri­pa­žinta, kad skiepijimas yra eko­nomiškai efektyviausia vi­suo­menės sveikatos priežiūros priemonė. 

Daiva MEDEIKIENĖ

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento Šilalės skyriaus vyriausioji specialistė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Vieškelis

Tenenių dvaro šeimininku iš esmės tapęs Aleksandras Mi­leris nuolatos ten gyventi negalėjo, todėl visus dvaro kasdienius rūpesčius užkrovė valdytojui. Pradžioje naujasis dvaro šeimininkas ir pats dažnai lankydavosi Teneniuose. Jis be perstojo suko galvą, kaip greičiau išvesti ūkį iš nuosmukio, pagerinti dvaro ekonomiką ir greičiau atsikratyti skolų. 

Nuo šiol Aleksandro pečius užgulė dviejų dvarų – Čėkuvos ir Tenenių – ūkinės problemos, archyvaro darbas gubernijos archyve, taikos garbės teisėjo pareigos bei dar daugybė kitokių reikalų, ypač susijusių su Stolypino įkurta žemės ūkio mašinų tiekimo ir realizavimo įmone. 

Jaunojo dvarininko veiklą pa­stebėjo gubernatorius ir pasiūlė jam užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo pareigas: „Vertinu tavo darbštumą bei pareigingumą, juolab, girdėjau, kad jau ir dvarininku tapai. Esi jaunas, energingas, galėtumei užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo kėdę. O kaip pats galvoji, ar sutinki?“

„Sutinku, jūsų prakilnybe, gubernatoriau“, – trumpai atsakė Aleksandras.

Taip prie visų darbų, visų rūpesčių jaunam dvarininkui prisidėjo dar vienos labai svarbios pareigos Kauno gubernijoje. Tačiau nuvogęs keletą dienų nuo darbų gubernijoje, Alek­sandras tuoj ant arklio ir – į Tenenių dvarą, blogesniu oru sėsdavo į vienkinkę bričkelę, vadeliojamą arklininko, ir vėl ten. Jis norėjo kuo greičiau prikelti merdėjantį Tenenių dvarą. 

Marija Pilsudskienė 1874 m. tapo Tenenių ir kitų tėvo dvarų savininke, su vyru gyveno Zalave (Švenčionių r.), kur gimė jų sūnus Juzefas Pilsuds­kis – žymus lenkų valstybės veikėjas, maršalas. J. V. Pilsudskis savo dvarus, kaip ir ankstesni Tenenių savininkai, taip pat tvarkė netinkamai. Adomavo palivarkas buvo išnuomotas, o Teneniuose gyveno valdytojas. Apie 1881 m. dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J. V. Pil­sudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui.

1894 m. Tenenių dvarą iš varžytinių už 80 tūkst. rb. nupirko Piotras Stolypinas (Kauno gu­ber­­ni­­jos dvarininkų vadovas – aut.) ir Alek­sandras Mileris (Kau­­no gu­ber­nijos archyvaras – aut.), vė­liau tapęs visos valdos sa­­vi­­ninku. 1907 m. jis šį dvarą (apie 1813 ha žemės) už 142,6 tūkst. rb. pardavė Valstiečių žemės bankui. Bankas dvaro valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę (90 sklypų) bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams. „Lietuvos dvarų so­dybų at­la­sas“ (Vilnius, 2012 m.).

Dvarai, įvairios pareigos, dar­bas, biznio reikalai su P. Sto­­ly­pino žemės ūkio mašinomis taip užgulė Aleksandrą, kad jis sunkiai berasdavo valandė­lę atsipūsti, pabūti su šeima. Vis giliau ir giliau jis klimpo į nepabaigiamų darbų liūną. Jis jautė artėjančią audrą šei­moje, tačiau nesitikėjo, kad Te­nenių dvaras bus paskutinis lašas, perpildęs žmonos kant­rybės taurę.

„Aleksandrai, daugiau taip gyventi nebegaliu ir nenoriu. Mane slegia uždaras dvaro gyvenimas. Tu namuose būni retai, tau rūpi tik valdiški reikalai. Pasirodo, Čėkuvos dvaro tau nebepakanka, tai dar ir Tenenių dvarą įsigijai. Ant mano pečių gula ir tvarka namuose, ir dukrų auklėjimas. O juk Eločkai reikia didesnės priežiūros – juk žinai, kad ji jau ne pirmi metai serga plaučių liga. Be to, dažniau norėčiau aplankyti ir savo tėvus Prancūzijoje, pažiūrėti, kaip jie ten gyvena“, – nusprendusi daugiau nebetylėti, vieną dieną prabilo žmona.

Jai atrodė, jog dėl tokio gyvenimo kaltas tik Aleksandras, dar Sankt Peterburge prisiekęs jai begalinę meilę ir pažadėjęs laimingą gyvenimą Čėkuvos dvare. 

„Nusiramink, Elena, aš pa­galvosiu, kaip palengvinti tau gyvenimą. Sutinku, retokai būnu su tavimi, su dukromis, bet tu turi mane suprasti: aš taip pat pavargstu dirbdamas su Stolypinu, o dar jis užsimojo visą Rusiją pertvarkyti, aš gi negaliu jam nepadėti, – aiškinosi Aleksandras. – Na gerai, Eločką aš pasiimsiu į Tenenius, surasiu jai gerą guvernantę ir tegul ji būna ten, o tu su Natali važiuok į Prancūziją, pabūsi pas tėvus, prasiblaškysi, nusi­ra­minsi. Aš dėl to nepyksiu, pri­žadu“, – užglostė nemalonų pokalbį Aleksandras.

Kitą dieną, nuskubėjęs į Te­nenių dvarą, jis pavedė valdytojui skubiai surasti guvernantę sergančios Eločkos priežiūrai ir auklėjimui. Valdytojas – vietinis žmogus, gerai pažįstantis kiekvieną dvare bei jo apylinkėse gyvenantį žmogų, greitai sumojo, kas galėtų tikti guvernantės darbui. Jis prikalbino komunikabilią, mokančią kelias kalbas, pakankamai išvaizdžią ir spritną bajorų kilmės merginą Oną Bytautaitę.

Taip susikirto dviejų žmonių – nusigyvenusio bajoro Jono By­tauto dukters Onos ir dvaro savininko iš Kauno A. Milerio – keliai, po kelerių metų susilieję į vieną vieškelį, kuriuo 1901 m. į pasaulį atėjo nauja gyvybė – mano mama. Kitą dieną po gim­dymo, bir­želio 11-ąją, kūmos An­tanas Kus­kys ir Barbora By­tautaitė mergytę pakrikštijo Te­nenių bažnyčioje ir davė jai šventą Marijonos vardą.

Juozas STASINAS

Iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“

„Pikantiškosios paprikos“: netikėtais amplua atsiskleis mediniai ir variniai pučiamieji instrumentai.
„Pikantiškosios paprikos“ vardu pavadintame koncerte atsiskleis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro pučiamųjų grupės muzikantų energija ir polėkis. Kamerinės muzikos festivalio „Vasaros prieskoniai“ aitriuoju akcentu mėgausimės birželio 10-ąją, 18.30 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje.
KVMT Medinių pučiamųjų kvintetas: Ugnė Čepulytė (fleita), Laura Kasinskaitė (obojus), Artūras Šukys (klarnetas), Irmantas Pazdrazdys (fagotas), Mindaugas Paškauskas (valtorna) atliks Ch. Gounod „Petite symphonie for Winds" ir C. Debussy „Petite siuite". KVMT valtornų kvartetas: Ingus Novicans, Edgars Kalniņš, Reinis Sprūde ir Tadas Butkus  vario jėgą parodys atlikdami net 7 įvairių
kompozitorių kūrinius.

Šmaikščiai ir linksmai

Klasikinis medinių pučiamųjų kvinteto žanras, kuris išliko iki šių dienų, susiformavo ir buvo populiarus 1800-1820 m. kompozitorių Giuseppes Cambinio, Franzo Danzio ir Antono Reichos kūryboje. Tačiau vėliau, iki pat XIX amžiaus pabaigos, susidomėjimas klasikiniu medinių pučiamųjų kvintetu ženkliai sumažėjo. Nauju etapu šio žanro raidoje laikomi 1920-ieji metai, kai vokiečių kompozitorius P. Hindemithas sukūrė medinių pučiamųjų kvintetui skirtą kūrinį „Kleine Kammermusik“. Šis kūrinys inspiravo daugelį XX amžiaus kompozitorių naujai atrasti kiek pamirštą šios sudėties instrumentinį ansamblį. Šiuo metu Lietuvoje klasikinis pučiamųjų kvinteto žanras išgyvena atgimimo laikotarpį, tačiau šių instrumentų solo koncertai nėra dažni.

Obojumi KVMT orkestre grojanti Laura Kasinskaitė pasakoja, kad tiek ji, tiek jos kolegos grojantys Medinių pučiamųjų kvintete, nekantriai laukia susitikimo su publika. „Groti – tai džiaugsmas, kuriuo norisi dalintis. Proga groti mažesnėje grupėje (ne mums įprasto orkestro sudėtyje), t.y. susiburti į medinių pučiamųjų kvintetą - pasitaiko retai. Kaip KVMT medinių pučiamųjų kvinteto narė grosiu pirmą kartą, tačiau kituose pučiamųjų instrumentų kvintetuose teko groti daug kartų. Orkestre kiekvienas muzikantas turi solines partijas ir yra svarbus, tačiau medinių pučiamųjų kvintete
pasijusime dar labiau girdimi ir įdomūs  klausytojui. Groti mažesniame kolektyve svarbu ne tik kiekvieno muzikanto tobulėjimui, bet ir jo ansambliui. Kai grojame, kaip kvintetas, dar labiau jaučiame vienas kitą, atsiranda glaudesnis tarpusavio ryšys“, – sako L. Kasinskaitė.

Profesionalė sako, kad obojus – išskirtinis instrumentas. „Fleita ar klarnetas turi švelnesnį skambesį, gali groti tyliai, o jų garsai labiau primena čiurlenimą. Obojus tarp medinių pučiamųjų
išsiskiria savo tembro kitoniškumu: jis gali būti ir švelnus, ir aštrus, bet dažniausiai būna lyriškas. Nors pasitaiko įvairių atliekamų temų. Tarkim, „Pikantiškųjų paprikų“ koncerte jis suskambės šmaikščiai ir net linksmai. Mediniai pučiamieji instrumentai koncerte atsiskleis įvairiausiais amplua ir publikai iš muzikos garsų nutapys gražiausius paveikslus“, – klausytojų smalsumą žadina L. Kasinskaitė.

Gėrėtis valtornų skambesiu

KVMT orkestre groja puikus valtornų kvartetas: Ingus Novicans, Edgars Kalniņš, Reinis Sprūde ir Tadas Butkus, kurio profesionalumas leidžia gėrėtis nuostabiu valtornos skambesiu.

I. Novicans, E. Kalniņš ir R. Sprūde – tai profesionalai iš Latvijos, kuriems atstumas netrukdo dirbti ir groti  KVMT orkestre. Latvijos valtornų mokykla laikoma viena tobuliausių ir vertinama visoje Europoje. Plačiai žinomas pedagogas Arvidas Klišanis. Jo mokiniai groja ne tik KVMT simfoniniame orkestre, bet ir daugelyje Latvijos ir Europos orkestrų.

Valtorna dar vadinama prancūzų ragu, beje, taip skamba angliškas instrumento pavadinimas French Horn. Vokiškas jos pavadinimas Waldhorn išvertus reiškia miško ragas. Panašus į dabartinį instrumentas susiformavo XVII a. Prancūzijoje, kur juo buvo grojama medžioklės metu. Anksčiau jis buvo gaminamas iš rago, o nuo XIX a. pradžios – iš susukto metalinio vamzdžio, kurio ilgis siekia net 3,7 m. Iš visos varinių pučiamųjų šeimos valtorna išsiskiria švelniu, minkštu tembru, puikiai tinkančiu melodingoms partijoms atlikti.

Koncerte „Vasaros prieskoniai“ skambės Carlo Maria von Weberio, Friedricho Constantino Homilius, Johanno Chioro Molter, Giuseppe Verdi, Ennio Moricone, Lowell E.Shaw, Alfredo Diewitz kūriniai.

KVMT inf.

Žaneta SKERSYTĖ

Specialistė ryšiams su visuomene

Ilgą laiką atvirai kalbėti apie vaisingumo problemas ir kreiptis į specialistus buvo nedrąsu. Šiandien, mažėjant nu­sistovėjusioms stigmoms bei gerėjant šių paslaugų pri­einamumui, vis daugiau lietuvių pasiryžta ieškoti pa­gal­bos. 

VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos cent­ro Santaros Vaisingumo centro gydytoja akušerė gine­ko­logė Raminta Baušytė pasakoja apie vaisingumo sutri­kimų tendencijas, taikomus gydymo metodus ir aiškina, kodėl ir kokie profilaktiniai tyrimai turėtų būtų atliekami re­guliariai. 

Problema dažnėja 

Dar visai neseniai buvo skaičiuojama, kad apie 15 proc. Lietuvos porų turi tam tikrų vaisingumo sutrikimų. Ši statistika niekuo nesiskyrė ir nuo padėties kitose pasaulio šalyse – viena iš šešių porų negalėjo susilaukti vaikų. 

Gyd. akušerė ginekologė R. Baušytė teigia, kad šiuo metu nevaisingumo problema itin sparčiai auga: „Skaičiuojama, jog dabar pasaulyje net viena iš keturių porų gali turėti tam tikrų vaisingumo sutrikimų. Lietuva – tikrai ne išimtis“.

2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad per penkerius metus vyrų nevaisingumas padidėjo 2,5 karto, o moterų – 1,5 karto. 

„Šiuos skaičius lėmė keletas veiksnių, tarp jų – ir geresnis paslaugų prieinamumas. Tačiau taip pat šie rodikliai aiškiai atspindi ir pačios ligos mastą, spartų naujų atvejų didėjimą. Kita vertus, tai nereiškia, kad visoms šioms poroms reikia pagalbinio apvaisinimo. Visgi tam tikra gydytojų pagalba, norint susilaukti vaikų, yra būtina“, – komentuoja gydytoja. 

Kada sunerimti ir kreiptis į specialistą?

Nuo 30 metų moters galimybė pastoti pamažu mažėja, o po 35-erių darosi dar sudėtingiau. Jeigu moteris yra iki 35-erių, ir porai, gyvenant įprastą lytinį gyvenimą bei nenaudojant apsaugos nuo nėštumo priemonių, nepavyksta pastoti per 12 mėnesių, reikėtų pasikonsultuoti su vaisingumo specialistu. Tokiu atveju, jeigu moteris yra 35 m. ar vyresnė, arba kai ji yra iki 35-erių, bet turi kitų sveikatos sutrikimų, galinčių daryti įtaką vaisingumui, rekomenduotina kreiptis į specialistą po 6 mėnesių. 

„Moteris gali turėti policistinių kiaušidžių sindromą, endometriozę, galbūt ji yra persirgusi onkologine liga, galėjusia sutrikdyti kiaušidžių veiklą, o gal vyras praeityje buvo persirgęs tam tikra infekcija, patyręs traumą, kuri pakenkė jo vaisingumui. Priežasčių gali būti pačių įvairiausių, tačiau svarbu nebijoti kreiptis į specialistus ir suprasti, kad tai yra liga, kaip ir visos kitos, ir tik­rai – ne galutinis nuosprendis. Jeigu einame gydytis širdies ar kitų mums įprastų ligų, išties neverta jausti gėdos ir kreipiantis į vaisingumo specialistus“, – tvirtina gydytoja.  

Neretai pakanka tik medikamentų

Vaisingumo sutrikimo gydymo metodų yra įvairių. 

Didžiausią dalį sudaro medikamentinis gydymas, kuomet skiriami hormoniniai vaistai, skirti subrandinti apvaisinimui tinkamą moterišką lytinę ląstelę – kiaušialąstę ir sukelti ovuliaciją.

Kita dalis priklauso chirurginiam gydymui, kai, pavyzdžiui, pakanka pašalinti atitinkamą gimdos ertmės darinį (polipą, miomą) ar atkurti kiaušintakių praeinamumą, ir toliau nekyla jokių nesklandumų pastojant. 

Trečioji nevaisingumo gydy­mo metodų grupė – pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne – intrauterininė inseminacija (IUI), kai vyro sperma sušvirkščiama į moters gimdą, ir pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne (IVF/ICSI), kai iš moters organizmo paimtos kiaušialąstės yra apvaisinamos paruošta vyro sperma laboratorijos sąlygomis, o susidarę embrionai perkeliami į moters gimdą. 

Gydytojos teigimu, 2016 m. rugsėjo 14 d. priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas nustato moters pagalbinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, o 2016 m. gruodžio 20 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašas. Jis suteikia teisę poroms, atitinkančioms kriterijus, gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Tai paskatino kreiptis asmenis, kurie anksčiau buvo praradę viltį.

„Žmonės pradėjo atviriau ir garsiau kalbėti apie nevaisingumo problemas, buvo skatinami nelikti vieni su liga, todėl daugelis galiausiai išdrįso kreiptis pagalbos. Visa tai padarė įtaką statistikai: pamatėme pagausėjusius nevaisingumo atvejus. Tiesiog vieni galvojo, kad tai nebeišgydoma, kiti – kad neturi tam pakankamai lėšų, todėl nesikreipdavo“, – teigia gyd. akušerė ginekologė R. Baušytė.

Lytinė sveikata priklauso nuo bendros savijautos

Kiekvienas turėtų suprasti, jog organizmas yra vientisas, o mūsų lytinė bei reprodukcinė sveikata ir bendra savijauta yra itin glaudžiai susijusios tarpusavyje. 

Tiek moterims, tiek vyrams, be kasmetinių profilaktinių pa­tik­rinimų pas gydytoją akušerį gineko­logą ar gydytoją uro­logą, rekomenduojama atlikti bendrą kraujo tyrimą, bendrus šlapimo, gliukozės, lipidų, skydliaukės, kepenų, inkstų tyrimus, elekt­rokardiogramą, periodiškai pa­simatuoti arterinį kraujo spaudimą. 

„Geležies trūkumas, padidėjusi gliukozė ar, pavyzdžiui, pakilęs kraujospūdis gali turėti didžiulę įtaką visai lytinei sveikatai ir galimybei pastoti bei išnešioti vaiką, todėl kartais užtenka labai nedaug iki stebuklo. Aišku, pirmiausia šias problemas reikia išsiaiškinti, kad būtų galima jas tinkamai koreguoti“, – atkreipia dėmesį gydytoja. 

Be to, būtina dalyvauti valstybės kompensuojamose profilaktinėse programose: 25–60 m. moterims kas trejus metus atlikti onkocitologinį gimdos kaklelio tepinėlį, o 50–69 m. vyrams bei vyrams nuo 45-erių, jei jų tėvai arba broliai sirgo prostatos vėžiu – kas dvejus metus atlikti PSA tyrimą. Taip pat profilaktiškai tik­rintis patariama ir jaunesniems asmenims, o esantiems rizikos grupėje arba jau turintiems ikivėžinių pakitimų – dar dažniau.

Siekiant ne tik lengviau pastoti, bet ir sveikiau gyventi, medikai rekomenduoja vengti nekokybiškų maisto produktų, rinktis subalansuotą mitybą, atsisakyti rūkymo, alkoholio bei kitų žalingų įpročių, išlaikyti fizinį aktyvumą, normalią kūno masę, daugiau būti gryname ore.

Atsisakyti dujų balionų ir pereiti prie saugių energijos šaltinių daugiabučiai privalo iki 2022 m. pabaigos. Ir nors procesas jau gerokai įsibėgėjęs, kai kurie šilališkiai vis dar tikisi, jog galbūt kaip nors pavyks „praslysti“ be pertvarkų, kiti gi laukia ir viliasi padidinto finansavimo. Tačiau gali nutikti atvirkščiai – kitais metais finansavimo gali ir visai nebebūti arba jis bus kur kas mažesnis nei šiuo metu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Šilalės savivaldybėje rengiamasi permainoms – susiformavusi nauja politinė daugu­ma birželio 10 d. planuoja keisti administracijos vadovus, numatomos permainos ir me­ro komandoje. 

Kas atsitiko, kad koalicijos partneriai „tvarkiečiai“, „centristai“ ir socialdemokratų atstovas nesugebėjo susitarti ir kokių pasekmių šita politinė griūtis gali turėti viešajam gyvenimui?

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad malda yra geriausiai mus sujungiantis ryšys, per kurį Dievo akivaizdoje įveikiame visus mums skirtus išbandymus. Tuo įsitikinęs ir Stasys Blinstrubis iš Rūtelių, ilgametis Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios zakristijonas. Viešpaties malone jis pasitiki visais nelengvais gyvenimo atvejais, o malda, nuo mažystės įskiepyta šešiems vaikams, jo giliu suvokimu, neleido jiems išeiti klystkeliais, bet atvirkščiai – kiekvienas pasiekė tai, ko norėjo, sutarimas ir meilė lydi jų šeimas, o Apvaizda lėmė, kad jauniausiasis sūnus Stasys pasirinko kunigystės kelią. Beje, anot tėvo, šis kelias buvo jo išgyventas, išjaustas, patikrintas laiko.

Ėjo paskui mylimąją

Važiuojant susitikti su žmonėmis, neretai tenka bandyti laimę – daugumai atsisakius laidinių telefonų, mobiliųjų numerių žinoti neįmanoma. Tačiau ir šįkart pasisekė – Stasį ir Stasę Blinstrubius radome namuose. Šeimininkas apžiūrinėjo garaže automobilį, o gaspadinė, tikra Lietuvos kaimo moteris, ruošėsi kepti duoną: sekė, kad neperdegtų duonkepė ir neperaugtų duonelė. Tad Stasė tik pasirodė, tarstelėjo keletą žodžių, dėl kažko paniuksino savo vyrą ir, atsiprašiusi dėl tokios svarbios priežasties, dingo tarpduryje. Dar apgailestavo, jog taip ne laiku atvažiavome – dieną vėliau, ir būtume pasivaišinę jos kepta namine duona...

Stasys, sužinojęs, kad rašysime apie jį Tėvo dienai, regis, dar labiau susikuklino – iš jaudulio trynė rankas ir kažkodėl vis dėkojo, kol galiausiai maloniai pakvietė į trobą.

Stasys papasakojo kilęs nuo Medvėgalio, iš Skabučių kaimo, jo žodžiais, labai gražių apylinkių. 

„Dabar jame jau beveik nebėra gyvenančių žmonių. Iš ten jaunystėje išėjau į kariuomenę, kur trejus metus tarnavau tankų dalinyje mechaniku vairuotoju. Pradžioje Kaliningrado srityje baigiau mokymus, paskui išsiuntė į nuolatinę tarnybos vietą Ventspilyje, prie pat Baltijos jūros, suteikė seržanto laipsnį. Va, aš nuotraukoje su kareiviškais atributais, o čia – mano žmona jaunystėje“, – rodo ranka į fotografijas ant sienos Stasys.

„Kai grįžau iš kariuomenės, svainis (sesers vyras) supažindino su mano būsimąja – Stasele iš Kaltinėnų. Po pusmečio ir susituokėme, man ėjo 26-eri, Staselei – 21-eri. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas Kal­tinėnuose. Ten praleidome 25-erius metus, dirbau pieninėje. Žmona augino vaikus, paskui irgi triūsė toje pačioje pieninėje, taigi – kartu. Kitais metais bus 55-eri, kai mudu drauge. Skųstis negalime: vaikai suaugę, dar judame, krutame, nė „korona nepaėmė“. 

Dabar jau abu paskiepyti“, – po­rina Stasys, vis nerimdamas: o jergau, kaip čia dabar taip be perspėjimo užsukome, o jie nepasiruošę svečių priimti... Toks gražus ir jaudinantis kaimo žmogaus svetingumas.

Namuose – jaukumo ir dvasingumo aura

Pirmiausia, kas krenta į akis Blinstrubių namuose be daugybės gėlių ir šventųjų paveikslų ant sienų, – tai pianinas su atversta klaviatūra ir ant jos padėtomis giesmių na­tomis. Atrodo, kad jis tik ir laukia rankų prisilietimo.

„Tai Vitalija, grįžusi į Lietuvą, nuo­lat prie jo pri­sė­da. Nors ir žmo­na prieš kelis metus buvo pradėjusi vargonuoti, tad pirmiau mokėsi ant pianino“, – sako Stasys, uždeg­damas ant stalo stovinčią žvakę.

„Jaunystėje dar pagrodavau, mo­kiau­si pas tokią vienuolę vargoni­ninkę Elytę Šilalėje“, – įsiterpia Stasė, įlėkusi trobon pasiūlyti atvy­kė­liams arbatos ir be­sisielojanti, kad ne­gali pabendrauti, nes turi nedelsdama bėgti prie duonelės.

Tėvų džiaugsmas ir parama

Blinstrubiai užaugino šešis vaikus – tris sūnus ir tris dukras. Tiesa, Vilija dar mažutė, eidama penktuosius metelius, pasak tėvo, žuvo po sunk­vežimio ratais. Skausmas lieka skausmu, bet gyvenimas verčia galvoti apie gyvuosius. Tėvai ir galvojo: skatino, leido į mokslus. Dabar jie didžiuojasi ir džiaugiasi savo vaikais – 

visi gyvenime pasiekė savo tikslus, gyvena gražiai ir darniai.

„Jau kuris laikas, kai yra ka­rantinas, būrin susirenka re­čiau. Tačiau per Žolinę, kuomet yra ir mamos gimimo diena, suvažiuoja visi, net iš užsienio. Tai šeimos tradicija, ir taip kiekvienais metais. Bernardas iš Londono, nors ir buvo nepatartina, karantinavęsis Kaune būtiną laiką, per Kalėdas aplankė. Toks pasiilgęs buvo namų, mūsų – tėvų. Sakė, baugu buvo užvežti baisią ligą. Ana, pas kaimynus vaikai atvažiavo, ir abu tėvai susirgo. Čia ne šposas. 

Londone Bernardas turi savo verslą – remontuoja namus ir nuomoja juos emigrantams iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, net Lotynų Amerikos. Jis mokėsi Šiauliuose, sporto mokyk­loje, bet ši užsidarė, tai trenerio studijų taip ir nebaigė. Bet nuo paauglystės turėjo verslo gyslelę, jai ir pasidavė. Dabar Londone įsitvirtino, augina dukrą“, – pasakoja tėvas.

„Labai mus remia. Galėtume nieko nedirbti, būtume viskuo aprūpinti. Bet mes su tėvu negalime  be darbo. Be darbo ir bažnyčios“, – įsiterpia trumpam vidun įbėgusi Stasė, džiaugdamasi savo vaikais ir gailaudama, kad yra nemažai motinų, kurioms dėl savųjų ir ašaras lieti tenka.

Vitalija, baigusi operos solistės studijas, anot mamos, ilgus metus atsidavė savo profesijai – važinėjo koncertuodama po Europą. Labai padėjo tėvams, kai jie, palikę Kaltinėnus, nusipirko apleistą sodybą Rūteliuose, ir reikėjo į ją įdėti nemažai pinigų. Su vyru, pianistu, Vitalija kartu nuo studijų laikų, gyvena Austrijoje, augina dukrą ir sūnų.

Virgilija studijavo vieną iš maisto pramonės specialybių, su šeima įsikūrusi Plungėje. To­mas – sostinėje, yra Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavaduotojas. Po teisės studijų stažavosi Austrijoje, Šveicarijoje, kurį laiką dirbo Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėju teisės klausimais. 

Mažoji Ieva, baigusi vokiečių filologiją, gyvena Vokietijoje. Ištekėjusi už kamerūniečio, augina tris vaikučius. Tėvai patenkinti, kad užsienietis žentas – to paties katalikų tikėjimo, ir į Lietuvą atvykęs eina į bažnyčią, priima komuniją.

Lėmė Apvaizda

Jauniausiasis iš sūnų Stasys pasuko ne pasaulietišku – dvasininko keliu. Gal tai kilo iš senosios Lietuvos šeimos tradicijos, kad jauniausias sūnus turi tarnauti Dievui? Tėvas pri­sipažįsta, kad jiedu su motina tokį troškimą turėjo, nors, sako, sūnaus stipriai nespaudę.

„Mama labai norėjo, bet kad vertėme – tai ne. Gal parėjo iš ankstesnių kartų – mano tėvukas yra pasakojęs, jog buvę giminėje kunigų. O štai Kvėdarnos klebonas yra žmonos sesers sūnus“, – pasakoja Stasys.

Nebuvo toks lygus sūnaus Stasio pašaukimo tarnauti Die­vui kelias. Penkerius metus studijavus Telšių kunigų seminarijoje, teko išeiti. Anot tėvo, biškį atsipalaidavo, ir semi­narijos vadovybė nesismulkino.

„Buvo didelis pergyvenimas, sunku ir jam, ir mums, atrodė, jog žemės po kojomis neliko. Rūpėjo, kad kur nenusidaužtų, blogais keliais nepasuktų. Bet pasikvietė jį Gargždų klebonas – ten praėjo gerą mokyklą: dirbo zakristijonu, prie bažnyčios darbų padėdavo. Po ket­verių metų įstojo į Kauno kunigų seminariją, baigė net su pagyrimu. Padarė išvadas – gyvenimas žmogų daug ko išmoko. Dabar treji metai kunigauja Kauno Šv. Antano bažnyčioje. Matyt, toks Apvaizdos sprendimas: kunigystė ir buvo tikrasis jo kelias“, – įsitikinęs tėvas.

Tikėjimas ir darbas yra gyvenimo prasmė

„Džiaugiuosi, kad mūsų ryšys su vaikais ir tarp jų pačių yra labai stiprus. Neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų. Liūd­na, kad jaunos šeimos vaikų neaugina. Lietuvėlė taip ir išnyks, pamatysite, po kokių dvidešimt metų bus striuka. Jaunimas labai progresyvus, bet jis nori viską turėti tuoj pat ir daug. Visai ne taip, kaip augome mes ir kaip savuosius auginome. Mūsiškiai išmanė, kas yra darbas, buvo drausmingi, žinoma, tarpusavyje ir pasibardavo, ir patriukšmaudavo. Rodos, nė nepastebėjome, kaip užaugo. Vienas kitą prižiūrėjo, lankė mokyklą, paskui – studijos. Sunku buvo, reikėjo daug dirbti. 

Visi stengiamės turėti daugiau, ir nereikia niekam to pavydėti. Visi esame nusidėjėliai, nevalia nė vieno smerkti ar teisti. Nematau blogų žmonių – pačiam reikia būti geram ir tau tuo pačiu atlygins. O ką turime – tai savo darbu ir didžiule vaikų parama. Džiaugiamės turėdami net dvidešimt anūkų“, – didžiuojasi Stasys.

Sakoma, jog dukros ieško vyro, panašaus į savo tėvą, sūnūs – žmonos kaip jų mama.

Stasys džiaugiasi, kad jo sūnums ir dukterims šeimyninis gyvenimas susidėliojo sėk­mingai.

„Gyvena gerai, gražiai. Labai pamaldūs. Gal dėl to, jog kiekvieną sekmadienį vesdavomės į bažnyčią. Jeigu nega­lėdavome nuvažiuoti, sumos metu pasimelsdavome namuo­se. Mažiukams, aišku, sunkoka būdavo išlaukti, bet reikėjo. Paskui tapo įprasta, būtinybe, trauka. Todėl visi, kuomet parvažiuoja, kartu su mumis vyksta į bažnyčią. O kai susirenkame visi ar ne visai visi, prieš sėsdami prie stalo persižegnojame, paprašome Vieš­paties palaiminimo“,  – atskleidžia maldos, kaip šeimos tvirtybės garanto svarbą tėvas.

Regis, galėtų jiedu, Stasys ir Stasė, gyventi be kasdienės skubos. Tačiau negali, nes darbas jiems įgimtas, įprastas ir būtinas. Tai ir lemia žmogaus gyvenimo prasmę: dirbti, tikėti į Dievą ir pasikliauti Apvaizdos malone.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, prie Šilalės kultūros centro vyko nuotaikingas renginys vaikams. Jo metu mažuosius miesto ir rajono gyventojus džiugino linksmasis juokdarys ir greitasis muilo burbulas, sveikinimo žodį tarė tądien mūsų rajone viešėję aplinkos ministras Simonas Gentvilas, Seimo nariai Jonas Gudauskas ir Romualdas Vaitkus, su jaunaisiais šilališkiais bendravo Šilalės savivaldybės mero pavaduotojas Tadas Bartkus ir  administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius.

Vaikus bei jų tėvus savo koncertine programa linksmino muzikos mokyklos „YAMAHA“ Šilalės klasės mokiniai (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė), Šilalės meno mokyklos varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis (vad. Mikas Karosas) ir šokių studija „Salto“ (vad. Aušra Danisevičienė).

Kiek vėliau vyko edukaciniai užsiėmimai. Jų metu vaikai mokėsi milžinų muilo burbulų gamybos paslapčių, kūrė burbulinius atvirukus, burbulų fiestą lape ir unikalius raštus bei piešė kreidelėmis ant asfalto. Gudriausieji rinkosi į edukaciją „Lego dizainas“, kur iš kaladėlių konstravo robotus bei mokėsi juos programuoti. Mažieji tyrinėtojai edukacijoje „Mažieji išradėjai“ atliko daugybę smagių bandymų ir sužinojo, kaip vyksta įvairios cheminės reakcijos.

Šilalės viešosios bibliotekos „Mano svajonių žaislas. Mainų diena“ akcija kvietė dovanoti žaislus, stalo žaidimus, knygas ir kitus lavinamuosius daiktus sunkiau gyvenančių šeimų vaikams. Šilalės rajono socialinių paslaugų namų Globos centras, Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius organizavo akciją „Laiškas mano būsimai šeimai“, kurios metu renginio dalyviams buvo dalijami globojamų vaikų laiškai su jų svajonėmis. Be to, akcijos atstovai teikė aktualią informaciją, susijusią su Globos centro veikla.

Smagią šventę vainikavo Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro 8-asis gimtadienis. Šia proga sveikino Šilalės savivaldybės mero pavaduotojas T. Bartkus ir savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Lina Maslauskienė – jie įteikė Atviro jaunimo centro atributika puoštą gimtadienio tortą. Susirinkusiuosius linksmino grupė „2 kvėpavimas“.

Nuoširdžiai dėkojame savanoriams, kurie prisidėjo prie sėkmingo renginio. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės kiekvieno jaunuolio iniciatyvumu, noru padėti ir prisidėti prie vis didėjančios savanorių komandos!

Renginio metu buvo laikomasi saugaus atstumo, savanoriai ir dalyviai dėvėjo kaukes bei pirštines, tačiau tai nesutrukdė šilališkiams pasilinksminti ir smagiai praleisti laiką.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie renginio organizavimo

Vaida JANULEVIČIENĖ

Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė
Nuotr. MB „7 kadras”