„Senatvė gali parodyti žmogaus grožį, kaip gebėjimą priklausyti nuo kitų, priimti pagalbą, dalintis patirtimi ir sukaupta išmintimi, vidiniu grožiu. Kūnas silpsta, tačiau siela skleidžiasi, ir tai senatvę padaro gražią...“ (Toma Bružaitė, Laisvos visuomenės instituto vadovė, „Kataliko balso“ atstovė)

Šilališkė Bronislava Joku­baus­kienė rytoj, rugsėjo 18-ąją, švenčia savo šimt­­metį. Tai besišypsanti, išgirdus, jos nuomone, juoką keliantį klausimą iš ilgo jos gyvenimo, tai be­si­grau­dinanti ir begodojanti vėlgi apie gyvenimą bei jai skirtą nelengvą dalią, kuri anaiptol jos nesugniuždė, bet pelnė Dievo malonę sulaukti garbingo am­želio.

„Tai dabar ant svieto!“ – šūktelėjo iš nuostabos močiutė, sužinojusi, kokiu tikslu pas ją apsilankė „Šilalės artojas“. Ką jau begalima parašyti apie tokį seną žmogų?

Tačiau Bronislavos kaimynė Birutė, kuri dabar senolę globoja ir buvo atnešusi pietus, sako, kad močiutė esanti labai miela, gera, ir juodvi turi apie ką pasikalbėti.

„Kol Bronislavos dukra Regi­na gydosi ligoninėje, aš kasdien ją lankau: atnešu pusryčius,

pietus, vakarienę, padedu viskuo, ko jai reikia“, – sako moteris.

Išgirdusi apie dukterį, senolė apsipila ašaromis: taigi ne­įleidžia į ligoninę aplankyti, o ji taip norėtų... Bet greitai „perjungia“ nuotaiką ir su meile bei dėkingumu ima girti kaimy­nę – kokia ji esanti geraširdė, maloni, o jau vikri kaip žiburys.

Šimtas metų – garbiausias amžius, retai kam Dievo skiriamas sulaukti. Jau vien tai reiš­kia, jog žmogui būtina rodyti deramą pagarbą, supratimą, o at­jau­ta turi būti labai subtili. Ne­nuos­tabu, kad Bronislavos at­min­tis nebėra pati aiškiausia, ta­čiau gyvenimo momentai, at­nešę sukrėtimų ar kaip ki­taip į pasąmonę įsirėžę, jai tebėra gyvi. 

„Ar man papasakoti apie sa­vo gyvenimą? Dievuliau, tam vi­sos dienos reikėtų... Sun­kiai, oi sun­kiai gyvenau!.. Be sa­vų, dar ir artimų giminaičių vai­kai mūsų namuose glau­dėsi. Prie stalo, būdavo, sė­da­me aštuonios ar devynios bur­nos. Visiems reikėjo pavalgyti, o gyvenome iš 60 arų žemės, kiaulės dvėsė, nes vaistų negalėjome nusipirkti.

O kiek artimų žmonių išlaidojau! Aš užaugau tarp šešių vaikų, dar šeši mirė mažiukai. Buvau pati vyriausia. Nė vieno gyvo jau nebėra, o mane Dievas vis dar ant žemės laiko... Tai va, kiek pergyvenimų buvo“, – linguoja galvą senolė.

O skaudžiausia, anot jos, – sūnaus Mykolo netektis. Pa­sak mamos, sūnus jau buvo vedęs, baigęs trečią inžinerijos mokslų kursą Kaune. Ir pašaukė jį į sovietinę armiją. Močiutė nepamena, kur tiksliai tarnavo My­kolas, bet tarnyba truko trejus metus.

„Ir gavom žinią, kad žuvo... Parvežė jį toje geležinėje dėžėje. Dieve, saugok, nė prisiminti negaliu: tėvelis puolė, aš parkritau... Atsidūriau ligoninėje... Dar belaukiant palaikų vienas kariškis mane ramino: neverk, motin, matai, kokia krūva bylų – tų žuvusių nebeparveš...“ – grublėta ranka nubraukia iš akių ištryškusią ašarą. Ir jos per gyvenimą išseko...

Ištekėjo Bro­nislava jauna – vos de­vynioliktus ei­dama. Vy­ras Mykolas ir­gi buvęs ne­votiškis. Pa­klausus apie jo amžių, močiutė nusijuokia ir mosteli ranka – daug vyresnis už ją. Vyro tėvų šeima irgi bied­nai gyvenusi, mat augo dvylika vaikų. Mykolas bu­vo kalvis, kal­viaudavo eidamas pas gas­padorius, pas­kui – kolū­kio kalvėje. Dirb­­davo, sa­ko Bro­nis­­la­va, beveik už dyką. Kal­bė­davęs Myko­las, jog bent ant cigarečių

duotų. Mat labai smarkiai rūkė. Bet turėjo mesti, nes dusino „be mo­dos“. O kai stojus nepriklausomybei žemes atidalino, jau buvo miręs.

Senolė mena auginusi vy­ro brolio, žuvusio bemalant grū­dus, sūnų. Vaikiukas at­bė­gęs pas Bro­nislavą ir verkia: „Die­dyna, niekur iš čia ne­beisiu, no­riu su tavim būti“. Die­­dyna pri­ėmė. Paskui kitų gi­minaičių pu­s­antrų metukų mer­gytę ir berniuką atvežė – irgi pri­ėmė. Anytos sesuo su vy­ru pas Jo­kubauskus glaudėsi, tai Bro­nis­­la­va ir juos globojusi. Se­ne­liui, mena, „atski­rą varinuką maisto virdavusi, nes sirgo inkstais“.

„Kaimynai juokaudavo, kad pas Jokubauskus yra vai­kų ir senelių dar­želis“, – su šypsena prisimena senolė.

Beje, ji pati sako užaugusi pas senelius – mamos tėvus.

„Mergelių šeimoje buvo ir dau­giau, o močiutė paprašė, kad paliktų mane mažą jiems su seneliu pasidžiaugti. Taip ir li­kau. Se­nelis mane labai mylėjo. Ir močiutė. Taip ir užaugau. Vis­ką mokėjau dirbti. Ir me­džius kirtau, nes žemės bu­vo vien kark­lynai, krūmynai. Rei­kėjo išrauti, išdirbti, kad sėti galėtumei. Sunkiai sunkiai gyvenime buvau... Tai ne kaip dabar – miega ir miega, nieko nedirba. Taip anksčiau tik­rai nebūdavo“, – pasakoja šim­tametė.

Ūgtelėjus vaikams, moteris džiau­gėsi gavusi va­lytojos darbą tuo­metinėje Ne­vo­čių mokykloje. Bū­da­­vo, sako, parleki per pietus namiš­kių pamaitinti ir vėl apsisukusi atgal. O kol viską mokykloje išvalai, ir vakaras ateina. Namuose lau­kia šeimyna, gy­vu­liai, o daržus ravėti tekdavo apy­tamsiais. Be vi­so to, Bronislava sa­ko labai mylėjusi gėles, tad darželių jų erdvioje sodyboje netrūko. Vis­kam reikėjo jos rūpestingų rankų...

Dabar Bro­nis­la­va gyvena Ši­lalėje, daugiabučio bute. Jį įsigijo kartu su dukra Regina. Šiuo metu ji, anot Bro­nis­la­vos, pasiligojusi, ir nors tai ne­siderina su teisingu gyvenimu, motinai širdį dėl to gelia net labiau. Bet čia, kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas...

„Kai nueisiu pas Dievulį, tai ir paklausiu, kodėl jis mane šitiek ilgai žemėje laikė. Mano pa­tys artimiausi pusamžiai išmirė, galėjo dar gyventi ir gyventi, o aš, vyriausia, laikausi. Nors kartais jau ir nebeno­riu...“ – susigraudina senolė.

Tačiau kaimynė Birutė sako, kad močiutė dar gana žvali.

„Štai atnešiau pietus, o ji balkoną betvarkanti. Sakau, kad nevargtų, aš padarysiu, bet ji ne – pati, nenorinti kambaryje sėdėti. Iš trečio aukšto, pasiremdama lazdele, kurią meiliai vadina savo drauge, prilai­koma į lauką retsykiais nusileidžia. Laikraščius, knygas vi­są gyvenimą skaitė, kol matė. Ne­seniai socialinės tarnybos siūlė močiutei socia­linę darbuotoją, bet ji atsisa­kė“, – pasakoja Birutė.

„Kam man reikia socialinės, aš turiu savo auksinę kaimynką. Niekas man už ją geriau nepadarys. Ir prižiūrima gerai esu: man masažą į namus užsako, lašelines stato“, – džiaugiasi senolė.

Ar tikisi sveikinimų su šimt­­me­­čiu? Nors atsako nežinanti, kas svei­kins, šypsena veide išduoda, kad labai to laukia. O juk tikrai yra, turi būti kas ją pri­simintų: juk ne vienam sutei­kė motinišką globą, rūpestį, meilę. Neskaitant sa­vų – dukros, anū­ko, dviejų proanūkių ir net proprovaikaičio.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tokį kvietimą išgirdo Šilalės rajono švietimo darbuotojai praėjusį pa­vasarį, gegužės pabaigoje. Jie buvo pakviesti dalyvauti 40-ies aka­de­minių valandų trukmės kvalifikacijos tobulinimo programoje „Skait­me­­ninių kūrybinių įrankių panaudojimas dinamiškoje darbo ir mokymosi aplinkoje”. Tokios tematikos mokymai rajone vyko pirmą kartą. Programa skirta mokytojams, pagalbos mokiniui specialistams, kitiems švietimo įstaigų darbuotojams, dirbantiems ugdymo procese bei su informacijos sklaida socialiniuose tinkluose.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuotr. iš pašnekovių albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Nors banderolėmis neženklintų rūkalų Lietuvoje, ypač mūsų re­gio­ne, mažėja, vienas kitas, už­si­­gei­dęs uždrausto vaisiaus, pa­kliūva į teisėsaugos rankas. Tokiais atvejais, net jeigu cigaretės ga­be­na­mos asmeniniam vartoji­mui, jų tu­rė­ji­mas gali atsieiti brangiai. Taip nu­ti­ko ir Janei J., kuri tarp as­meninių daik­tų gabenosi šešis blokus ci­ga­rečių „Winston Blue“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Prieš 20 metų, tą rugsėjo 11-osios popietę, kai rytą keturi teroristų užgrobti lėk­tuvai atakavo įvairius objektus Niujorke ir Vašingtone, mes „Žinių radijo“ studijoje pakraupę stebėdami per CNN tiesiogiai transliuo­ja­mus vaizdus, komenta­vo­me šią baisią ataką. At­si­ra­­do kažkoks ne­sau­gu­mo jaus­­mas: juk ir mū­sų ra­dijas buvo įsikūręs dau­gia­­aukš­čiuose Spaudos rūmuose...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Atrodo, net nediskutuotina, jog pagarba žmogui turėtų būti vienas pagrindinių valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų. Tačiau kad ir kiek apie tai bekalbėtume, daugumos valdininkų tonas bendraujant su gyventojais nesikeičia. Geriausias to pavyzdys – Upynos seniūnijos ūkininkas, principingai reikalaujantis, kad valstybės tarnautojai savo pareigas atliktų taip, kaip priklauso, ir dėl to užsitraukęs Šilalės savivaldybės klerkų nemalonę. Bene „švelniausias“ apibūdinimas, skriejantis iš valdininkų lūpų jo adresu yra „kažkoks keistuolis“. O tai perša tik vieną išvadą: matyt, visi, kurie reikalauja iš savivaldybės specialistų konkrečių sprendimų, jų akimis tikrai yra keistuoliai...

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.70

(Pabaiga. Pradžia Nr. 49, 65)

Sukilėlių ginklas dalgis. Vasarą šeimininkės kiaules šerdavo barščių, burokų lapais. Juos reikėdavo supjaustyti. Tam vyrai padarydavo liodes. Tai 35x30 cm lentinis lovys su kojomis. Prie vieno liodės galo būdavo pritaisytas senas dalgis su rankena. Vienoje sodyboje mano dėmesį patraukė sulūžusi liodė ir dalgis prie jos. Jis buvo platesnis ir trumpesnis už kitus. Jį kažkada gaspadorius buvo radęs senosios trobos kamaroje, pakištą po balkiu. Kadangi liodė jau buvo nebenaudojama, šeimininkas dalgį atidavė man į muziejų. Spėjau, kad tai gali būti sukilėlio ginklas. Norėdamas sužinoti tikrąją dalgio paskirtį, nusivežiau jį į Kauno Karo muziejų. Ten patvirtino, jog tai tik­rai yra 1863–1864 m. sukilimo dalyvių ginklas.

Rekrūtų pančiai. Muziejuje ant sienos kabo geležiniai rekrūtų pančiai. Senieji žmonės pasakojo, kad tokiais sukaustydavo rekrūtus ir pėsčius varydavo į Rusiją. Dabar net sunku įsivaizduoti, jog taip būdavo. Bet apie tai pasakoja ir Marijos Čilvinaitės Upynoje iš tėvo užrašyta senų laikų daina: „Mus pinkis broliukus į vaiska vara, gelžinius punčius unt kuoju nera“.

Stygų dirbimo staklelės. Jas gavau iš Kaušų kaime gyvenusios Marcijonos Koveckienės. Jomis kaimo muzikantai iš įvairių nuo karo likusių telefono laidų pasidarydavo stygas muzikos inst­rumentams. Stakleles sudaro apie met­ro ilgio rėmas su keletu dantratukų ir velenėlis, sukamas ranka. Muzikantai šiuo įrankiu apsukdavo vieną vielą kita plona vario vielele. Storąsias stygas darydavo iš avino žarnų. Jas išvalydavo, plonai išskusdavo, staklelėse ištemptas laikydavo, kol išdžius. 

Siuvėjų „maštabai“. Skaudvilės seniūnijos Jakutiškės kaime iš seno siuvėjo Kybarto gavau pailgą dėžutę su „maštabais“. Tai storos 2 cm pločio, iki 0,5 m ilgio popierinės juostelės, sugraduotos nevienodo pločio žymėmis. Jas siuvėjai naudodavo vietoje centimetro. 

Petras Adomaitis iš Paupynio buvo žinomas plačiose apylinkėse kaip geras siuvėjas. Jis atidavė kepurių formas ir „ožiuką“, kurio pagalba lygindavo apsiaustų pečius ir rankoves. 

Vagies pjūkliukas. Muziejuje yra ke­lių rūšių pjūklų. Dročiais su vadinamuo­ju dročių pjūklu pjaudavo lentas, apipjaudavo rąstus. Storiems medžiams nupjauti būdavo dvitraukiai pjūklai iki 2 m ilgio. Malkoms pjauti naudodavo trumpesnius. Įvairiems smulkesniems darbams meistrai imdavo vienrankius skersinius ir išilginius pjūkliukus: rėminius – figūriniam pjovimui, langų kampų supjovimui; varų – dirbant stalus, duris. Varų pjūkliuku išpjaudavo išpjovą, griovelį kyliui, kuris turėdavo suveržti lentas. Gale siauras, prie rankenos platėjantis, iki pusės metro ilgio pjūklelis buvo vadinamas vagies pjūk­leliu. Jis buvo reikalingas durims arba langui išpjauti sienoje. Tokiu pjūkleliu pasinaudodavo ir vagys. 

Tabokinė uostomai tabokai. Upy­nos muziejuje yra keletas tabokinių. Viena – labai įdomi. Apie XX a. pradžią Upynoje buvo paplitęs paprotys taboką uostyti – šniaukšti. Sudžiovintą sutrindavo į miltus ir supildavo į nedideles dėžutes, dažnai padarytas iš beržo tošies. Jas vadindavo šnarpšlinėmis, smurginėmis. Ant sulenkto kairės rankos nykščio užpildavo truputį tabokos miltelių, prikišdavo prie nosies, įtraukdavo į šnerves ir keletą kartų smagiai nusičiaudėdavo. Jei būdavo keli draugai, palinkėdavo vienas kitam „į sveikatą“. Kas mėgdavo humorą, pasidarydavo dėžutę su dangteliais iš abiejų pusių. Vienoje pusėje supildavo gerą taboką, kitoje – sumaišytą su maltais pipirais. Kada turguje ar atlaiduose susirinkdavo vyrai ir imdavo uostyti taboką, tokios tabokinės savininkas vienas kitam, dažnai tam, kuris pats niekada nevaišina, pakišdavo taboką su pipirais. Šis imdavo kosėti, čiaudėti, snarg­liuotis. Pyksta: „Kokį čia velnią pakišai?“ O tas sako: Matyt, tavo nosis bloga, kad tabokos nepakelia. Kodėl kitiems nieko?!

Tas mėgina dar kartą – ir vėl tas pats. Netekęs kantrybės, eina šalin, o kiti vyrai juokiasi, vėl uosto gerąją taboką, dažnai taip ir nesupratę, kas čia buvo.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas 

Nuotr. iš „Šilalės artojo“ archyvo

 Kuo būti? Šis klausimas per amžius kamuoja besirenkančius gyvenimo kelią. Kartais pasirinkimas nebūna teisingas, ir tenka bandyti iš naujo. Interjero dizainerė Guoda teigia esanti savame kelyje.

– Kas tavo galutiniam apsisprendimui būti dizainere padarė didžiausią įtaką? 

– Šis klausimas man baimės nekėlė. Visuomet turėjau pomėgių ir mokslo sričių, kuriomis žavėjausi, norėjau praplėsti žinias, išmokti naujų dalykų, pasigilinti į tai, ką mėgstu. Galbūt didžiausios dvejonės kilo tada, kai reikėjo galutinai iš visų dalykų, kuriuose jau vidurinėje buvau atradusi save, pasirinkti vieną vienintelį. Tai jaunam žmogui tik­rai nėra taip paprasta, bet, manau, būtina drąsiai kliautis tuo, ką sako širdis. Tiesa, gal tas pasirinkimas būna sunkesnis žmonėms, kurie susilaukia spaudimo iš aplinkos. Mano aplinkoje tokio spaudimo niekada nebuvo – tiek iš artimųjų, tiek iš draugų jaučiau vien palaikymą, man buvo duota absoliuti laisvė ir skatinimas savęs neriboti. Už tai esu labai dėkinga.

Dėl studijų sprendimą priėmiau pati, juo labiau, kad galutinai apsispręsti padėjo ir visas likusias abejones išsklaidė stojamieji egzaminai. Nors juos laikyti nebuvo lengva, įsitikinau, jog interjero dizainas bus mano kelias – galbūt pilnas iššūkių, bet manęs nevaržys, leis daryti tai, kam jaučiu potraukį. 

– Neretai džiaugsmą prieš naują gy­venimo etapą – studijas – pakeičia negatyvūs jausmai: nepasitikėjimas savimi, noras mesti, nusivylimas programa, specialybe, ap­linka ar dar kuo nors. Ar tau taip nenutiko?

– Buvo ir būna visko. Iš savo studijų susirinkau didžiulį žinių bagažą, taip pat atradau ir išmokau daug naujų, su darbu nesusijusių dalykų apie save ir dėl savęs. Iš kitos pusės, studijos man paliko tam tikrą psichologinį randą. In­terjero dizaino studentai (kaip tikriausiai ir kitų meniškos krypties prog­ramų) dažnai susiduria su aplinkinių požiūriu, jog ši specialybė – nerimta, tarsi tai būtų tik atsipalaidavimas, dekoras dėl smagumo, neturintis nieko bendro su „tikro darbo“ virtuve. 

Iš tiesų yra visai kitaip – mokytis bu­vo nelengva, o dirbant tikrai nėra taip, kad „tiesiog padekoruoji“ aplinką. Turi kurti saugią, ergonomišką erdvę, rasti sprendimus, išspręsti kompleksines problemas. Didelis darbo krūvis ir neretai bemiegės naktys galvojant, kaip išpildyti savo dizaino viziją tam tikram projektui, kaip pritaikyti teoriją techniniam sprendimui buvo ypatingai sunki dalis, kartais vertusi suabejoti, ar tikrai sugebėsiu. Vis dėlto buvau pakankamai atkakli – visuomet žinojau, kad privalau stengtis. Tad tie sunkumai, žiūrint atgal, nebuvo nusivylimas. Jie buvo neatskiriama mokslų ir gyvenimo dalis.

– Ar jauti, kad tavo „kuo noriu būti“ planas jau visiškai išsipildė? O gal atvirkščiai – kažką pakeitei ar planuoji keisti? 

– Mano planas išsipildė 100 procentų! Subtili, graži ir patogi erdvė yra neatsiejama nuo žmogaus kasdienybės, net jei kasdienėje rutinoje to nepastebime. Dirbu tam, kad ją tokią ir sukurčiau, kad ji suteiktų žmogui komfortą, estetinį pasitenkinimą. Tai suvokdama esu laiminga, todėl ir profesijos keisti neketinu. Bent jau artimiausius metus. Žinoma, dirbti to paties darbo 30 ar daugiau metų tik­riausiai nenorėčiau – bijau išsikvėpti, bet interjero dizainas pilnas galimybių, yra įvairių būdų, kaip jį suderinti, pakreipti kitų sričių link. Jeigu jausiu, kad „trūksta oro“, neatmetu ga­limybės ieškoti ko nors naujo. Bet nemanau, jog nuo savo specialybės kada nors stipriai nutolsiu.

– Kas yra ta­vo kasdienis „va­rik­­lis“? Ko­kios savybės padė­jo stu­dijuojant ir tapti gera spe­cia­lis­te?

– Pasirodo, asmeninės ydos profesijos lauke gali tapti pliusais. Ne­abejoju, kad studijas įveikti man labai padėjo taip vadinamas principingas charakteris ir noras parodyti, jog visada galima daugiau ir geriau nei iš tavęs tikimasi. Manau, kad toks požiūris svarbus ir kasdienybėje. 

Be užsidegimo ir vidinės aistros, interjero dizaineriui taip pat be galo svarbu socialiniai įgūdžiai bei mokėjimas įsiklausyti į klientą, suprasti, ko iš tavęs norima ir tikimasi, net kai klientas neranda žodžių tam nupasakoti. Tada svarbu, ieškant bendrų kompromisų, mokėti jį nukreipti tinkama linkme. Kai šitai pasiseka, motyvacijos „varikliukas“ suteikia dar daugiau jėgos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Naują savaitę pasitinkame su įsi­galiojančiais griežtesniais reikala­vimais lankantis įvairiose vietose be Galimybių paso. Vis dėlto tiems, ku­­­riems (cituojant poetą An­ta­ną A. Jo­nyną) „svarbiausias iš menų nėra kirpimas“, progų ko­ky­biškai pra­leisti laiką tikrai bus – be Ga­li­mybių paso leidžiama lankytis muziejuose ir parodose, bibliotekose bei atviro­se erdvėse vyksiančiuose renginiuose, šventėse ir kituo­se susi­bū­ri­muo­se vie­šose vie­tose, kuriose dalyvauja iki 500 as­menų.

Pra­ėjusį savaitgalį pasibaigė 78-asis Ve­ne­cijos kino festivalis, kuriame apdovanojami A klasės kino kūrėjai. Čia šiemet triumfavo ir lietuvis – Lauryno Bareišos filmas „Pili­gri­mai“ išrinktas ge­riausiu konkursinės programos „Ho­ri­zontai“ filmu. Šioje kategorijoje vertinami jaunieji kino kūrėjai ir jų filmai, išsiskiriantys drąsa bei originalumu. Pagrindinį festivalio apdovanojimą –

„Auksinį liūtą“ – pelnė prancūzų režisierės Audrey Diwan drama apie abortus „L‘événement“ (angl. „Happening“).  

Vilniuje sekmadienį baigėsi du itin įdomūs festivaliai. Vienas jų – „Kreivės“, kurio pagrindinė tema Lietuvoje tikriausiai galėtų sukelti ne mažesnes audras, nei praėjusios Kaunas Pride eitynės. Festivalio programoje – Šiaurės šalių filmai bei diskusijos, dedikuotos būtent LGBTQ+ bendruomenei. Taip siekiama paskatinti tarpusavio toleranciją bei supratimą bendruomenės atžvilgiu. Kitas įdomus festivalis – Vilniaus galerijų savaitgalis, kurio metu dalyviai galėjo nemokamai aplankyti per 30 muziejų, galerijų bei eksperimentinių erdvių. 

Klaipėdoje praėjusią savaitę baigėsi tarptautinis animacijos ir videožaidimų festivalis „Blon“. Jame buvo pristaty­ti aukštos kokybės animacijos filmai bei vaizdo žaidimai, verti ir suaugusiųjų dėmesio, kadangi jų temos atspindi ir Lie­tu­voje aktualias prob­lemas: lyčių lygybę, toleranciją, laisvę. 

Klai­pė­da rugsėjį pa­skelbė „Šiuo­lai­ki­nio meno mėnesiu“. Rug­sėjo 15 d. prasidės šiuolaikinės muzikos festivalis „Per­mainų muzika“. Ja­me – net 8 šiuolaikinės ir laiko pa­tik­rintos muzikos bei kūrybos dienos, kur žiūrovai klausysis ir stebės jau pripažintus lietuvių bei užsienio autorių kūrinius ir premjeras. Festivalis tęsis iki spalio 7 d., o visą jo programą pamatyti galima internetiniu adresu koncertusale.lt.

Klaipėdos krašte rugsėjo 17 d. jau 15 kartą rengiamas tarptautinis me­nų festivalis „Plartforma“. Klai­pė­do­je, Palan­go­je ir Kretingoje vyksiančių renginių šūkis „Per­krau­nam“, kuris nurodo pagrindinę jų temą – tarpinę žmonių būseną tarp pandemijos ir postpandeminio pasaulio. Programoje – daugybė paskaitų, seminarų meno tematika, teatro, muzikos, šokio, įvairių meno projektų ir kt. Jie vyks iki spalio 1 d., o sužinoti daugiau galima tinklalapyje 2021.plartforma.lt. Dalis renginių – nemokami.

Galimybių turiningai praleisti savaitę turi ir šilališkiai. Štai ateinantį šeštadienį Padievaičio piliakalnio papėdėje rengiama Europos paveldo diena ir projektas „Įtraukiantis paveldas“,  penktadienį Kaltinėnų kultūros namuose skambės Žemaitijos vokalinių ansamblių festivalis „Atsiliepk dainoj...“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuo rugsėjo 20 d. pradedama mokėti 2021 m. pereina­mojo laikotarpio nacionalinė parama už pieną. Beveik 17 tūkst. pieno gamintojų bus išmokėta 12,3 mln. Eur.

Pagrindiniai reikalavimai atsietajai nacionalinei paramai už 2021 m. gauti liko tokie pat, kaip ir 2020 m. Parama mokama tiems gamintojams, kurie 2006–2007 kvotos metais pardavė pieną ir 2007 m. kovo 31 d. turėjo nustatytą 2006–2007 kvotos metams pieno gamybos kvotą. Be to, pretenduojantieji į šią paramą turi būti įsiregistravę valdos valdytojais arba partneriais Žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Valdos, kurioje pieno gamintojas registruotas valdytoju arba partneriu, valdytojas turi būti 2021 m. deklaravęs žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Kaip ir 2020 m., parama bus mokama tiems pieno gamintojams, kurių vardu 2021 m. sausio–birželio mėn. Ūkinių gyvūnų registre buvo registruotos pieninės karvės.

Pieno gamintojams, kurie atskaitos laikotarpiu (2006–2007 kvotos metais) parda­vė pieną, tačiau šių metų sausio–birželio mėn. pieninių karvių neturėjo, atsietoji nacio­nalinė parama nemokama.

Paramos dydis –15,56 Eur už atskaitos laikotarpiu parduoto pieno toną.

Paramą kiekvienam gamintojui apskaičiuos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, o išmokės Nacionalinė mokėjimo agentūra. Patiems pieno gamintojams paraiškų teikti nereikia, nes duomenys imami iš turimų registrų.

Paramos mokėjimo taisyklės patvirtintos 2021 m. rugsėjo 3 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-552.

Nors valstybė kiaulininkystės kaip žemės ūkio ekono­mikos šakos visiškai neremia, Vingininkų komplekse įsi­kūrusios UAB „Vyturys“ vadovai tiki, jog lietuviai visada norės valgyti kiaulieną ir tas poreikis nulems įmonės perspektyvas. Buvusiame komplekse dabar laikoma per 2,6 tūkst. paršavedžių ir apie 4 tūkst. paršelių, kuriems auginti taikomos naujausios technologijos.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69