Vyriausybė pritarė, kad jauniesiems ūkininkams būtų suteikta pirmenybė nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, o valstybės institucijoms sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinti svarbius infrastruktūros projektus. Galutinį sprendimą priims Seimas.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Prieš 80 metų, 1941 m. juodąjį birželį, prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir apie 3000 Lietuvos žydų – mokytojų, gydytojų, verslininkų ir paprastų darbininkų, kurie kartu su kaimynais lietuviais atsidūrė Sibiro platybėse.  Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas.

„Pamirštama, kad tarp pirmųjų tremtinių buvo ir šimtai žydų iš visos Lietuvos – tą lemtingą birželį jie sudarė apie 9 proc. visų ištremtųjų. Jie, kaip ir lietuviai, perėjo per visus tremties vargus ir sunkumus – dalis jų taip ir liko palaidoti tremties vietose ir lageriuose. Tie, kuriems pavyko išgyventi ir grįžti į Lietuvą, neberado savo artimųjų ir draugų, nes per Holokaustą beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.

Išgyvenę tremtį ir į Lietuvą sugrįžę žydai bandė atkurti bendruomenę, tačiau apie tremties patirtis daugelis vengė kalbėti. Praėjus nemažai metų po tremties, Naujojoje Vilnioje mokytoja dirbusi Olga nustebimo bendradarbius papasakodama apie savo kaip tremtinės patirtį Trofimovske, kur buvo ištremta ir Dalia Grinkevičiūtė.

„Lietuviams buvo sunku suvokti, kad rusakalbė žydė Olga yra tremtinė iš Lietuvos. Bet rusų kalbą ji išmoko tik tremtyje. Ten ji atsidūrė iš Anykščių, kur gyveno kelios jos šeimos kartos, mokėdama tik jidiš kalbą ir turėdama gražų žydišką vardą Golda. Dar viena pamiršta istorija –  žydaitės Liubos Segal likimas. Tremtyje ji susipažino su D. Grinkevičiūte ir paauglės tapo draugėmis, tačiau apie L. Segal patirtis visuomenė nežino nieko“, – pasakoja F. Kukliansky.

Dalis tremtinių žydų vėliau sėkmingai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Haroldas Perelšteinas tapo vienu iš berniukų choro „Ąžuoliukas“ kūrėjų, o žymiausias tarpukario Kauno moterų daktaras Icchokas Levitanas grįžęs atnaujino gydytojo praktiką. Tiesa, jis net du kartus tapo tremtiniu: pirmą kartą kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. ir grįžęs į Lietuvą po karo, I. Levitanas 1952-aisiais buvo antrą kartą ištremtas į Sibirą, kur mirė. Į tremtį jį savanoriškai išlydėjo žmona Jeta.

Dailininkas iš Suvalkijos

Gimęs 1932 m. Vilkaviškyje, vaistininko šeimoje, žinomas dailininkas Aharonas Aprilis dar vaikas būdamas buvo ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau – už poliarinio rato, prie Jan upės.

A. Aprilis vaikystę praleido Šiaudiniškių dvare, kur jo motina dvaro rūsiuose gamino ypatingo skonio sūrius, o tėvas valdė dvaro ūkį. Po 1940 m. sovietų įvykdytos dvarų nacionalizacijos šeima persikėlė į Virbalį, kur A. Aprilio tėvas dirbo vaistininku. 1941 m. birželį visa šeima pateko į tremiamųjų sąrašus ir buvo išvežti iš Lietuvos.

Tremtyje Aharonas baigė vidurinę mokyklą, o 1960 m. – Surikovo dailės institutą. Talentingas kūrėjas greitai tapo vienu žinomiausių 7-o dešimtmečio dailininkų, tačiau į Lietuvą jis nebegrįžo. 1972 m. A. Aprilis išvyko į Izraelį, vėliau dirbo Paryžiuje, buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. 

Danijos pilietės iš Kybartų istorija

Kybartuose gyveno kelios Rachlinų kartos – šeima nuo seno vertėsi arklių prekyba: iš Lietuvos ir Rusijos į Daniją šios šalies žemės ūkiui eksportavo nedidelius arkliukus. Kybartuose gyvenęs Izraelis buvo jau trečios kartos atstovas, besiverčiantis arklių prekyba, o Rachelė užaugo Kopenhagoje, kur ir sutiko savo vyrą Izraelį Rachliną, arklių pardavėją iš Lietuvos. Pora persikėlė į  Kybartus, kur gimė pirmasis jų sūnus Šneuras ir dukra Garieta.

1941 m. birželį Rechlinai buvo ištremti į Sibirą, Tiksi gyvenvietę prie Laptevų jūros, kur praleido 16 metų. Tremtyje gimė sūnus Samuelis. Prasidėjus ,,atšilimo“ laikotarpiui, Rachlinų šeimai pavyko išvykti į Daniją, nes Rachelė, ištekėjusi už kybartiečio Izraelio, buvo šios šalies pilietė. Moteris parašė laišką Danijos ambasadai, prašydama padėti jos šeimai, o į užsienį žinutę perduoti padėjo pristatyti geri žmonės. Apie gyvenimą Kybartuose, tremtį  ir ilgą kelią atgal į civilizuotą Europą Rachelė ir Izraelis Rachlinai  parašė knygą ,,Šešiolika grįžimo metų“.

Tauragės Ambramovičių likimas

Tarp 1941 m. birželio tremtinių buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės, žinomo kaip Taurogi štetlas. Kartu su Natanu ir Taubė Lėja Abramavičiais ištremti ir trys jų sūnūs: vyriausias Leibas – 12 metų, 8-metis Abramas ir jauniausias, vos penkerių, Aronas.

Nachmanas Abramovičius gimė 1887 m. Eržvilke, 25 kilometrai nuo Tauragės. 1925 m. Nachmanas  Tauragėje susituokė su Taubė Berkover, gimusia 1900-aisiais Jurbarke. Mergautinė Taubės pavardė Berkover jidiš kalba reiškia laivo savininką, nes prieš karą 80 proc. laivų Jurbarke priklausė žydams. Berkoverų šeima turėjo laivą, vertėsi prekių ir žmonių transportavimu Nemunu į Klaipėdą ir atgal į Kauną. Dar prieš vestuves N. Abramovičius nupirko sodybą su dideliu mediniu namu ir 26 hektarais žemės Užakmenių kaime, o mūriniame pastate Tauragėje jie įrengė viešbutį ir restoraną. 

Tremties metu Nachmanas nuo pat pradžių buvo atskirtas nuo šeimos, todėl važiavo kitame vagone, skirtame tik areštuotiems vyrams. Pakeliui vagonas buvo atkabintas ir Abramavičiai amžiams išsiskyrė. N. Abramovičius pateko į 7-ą Nižniaja Pojma lagerį, kur 1941-1942 m. žiemą, sulaukęs 54 metų, nuo bado, šalčio ir ligų mirė. Liudytojai sakė, jog N. Abramovičius visada tikėjo, kad sugrįš į Lietuvą, gimtuosius Eržvilką ir Tauragę...

Pirmuosius mėnesius tremtyje, Syktyvkaro mieste, Taubė Lėja su vaikais gyveno labai vargingai, gelbėjo tik slapčia į tremtį paimti auksiniai papuošalai, kuriuos jie iškeisdavo į maistą: duoną, bulves ir miltus. Vėliau padėjo išradingumas ir Taubės Lėjos gebėjimas siūti. Sužinojusi, jog viena tremtinių iš Lietuvos šeima pardavinėja geros būklės siuvimo mašiną „Singer“, ji iškeitė ją į auksinę apyrankę, kurią keturiasdešimtmečio proga gavo dovanų iš Nachmano. Taubė Lėja pradėjo siūti apatinį trikotažą – tarp jos klienčių buvo aktorės, partijos darbuotojos ir miesto valdininkų žmonos, kurios vėliau padėjo jai įsidarbinti kavinėje-valgykloje.

Dienos metu Taubė Lėja  dirbo, o vakarais ir savaitgaliais siūdavo – taip ji galėjo išmaitinti tris augančius sūnus. Leibas ir Abramas Abramovičiai gana anksti parodė ryškų talentą verslui, baigė technikumus bei institutus Rusijoje, o pagrindinė jaunėlio Arono aistra buvo muzika. Tremtyje jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą, studijavo vokalą, ypač gerai atliko operos arijas, romansus, grojo gitara ir smuiku.

Taubė ne kartą rašė laiškus Lietuvos sovietinėms ir partinėms institucijoms, prašydama leidimo grįžti į Lietuvą ir specialiosios gyvenvietės išregistravimo, tačiau gaudavo tą patį atsakymą: N. Abramovičius buvo kapitalistas, išnaudotojas ir žemės savininkas,sovietų valdžios priešas, todėl Taubei negalima grįžti į Lietuvą. Dėl to su vaikais ji liko Rusijoje. Jauniausias sūnus A. Abramovičiaus buvo milijonieriaus Romano Abramovičiaus tėvas – sakoma, kad R. Abramovičius domėjimąsi jachtomis paveldėjo iš savo senelės Taubės Lėjos Berkover.

Michail SEGAL

Nuotr. iš Lietuvos žydų bendruomenės archyvo

Dažniausiai bebaigiantiems mokyklą jaunuoliams užduodami klausimai „Kur stosi?“, „Kuo būsi?“, „Tai kas dabar?“ labiau glumina, nei padeda artėti savosios tiesos link. Tad vietoje klausimų, į kuriuos tvirtų atsakymų greičiausiai tuo metu neturėjome nė vienas, galbūt verta pasišnekėti apie tai, kuo būti, ir kaip būna, jei pusiaukelėje viskas pasikeičia.

Vasarą, kai abiturientams didžiausiu galvos skausmu tampa, ką rinktis ir kur sukti, „Šilalės artojas“ pamėgins padėti apsispręsti, kalbindamas jaunus žmones, jau praėjusius visus šiuos pasirinkimų labirintus. Pašnekovų mintis skaitytojams užrašys jaunosios redakcijos pagalbininkės ir būsimosios žurnalistės. Šį kartą savo patirtimi dalijasi jau daugiau nei šešerius metus grafikos dizainere dirbanti Lina.

– Ar, baigdama mokyklą, žinojai, kuo būsi užaugusi? Ir kas darė didžiausią įtaką Ta­vo pasirinkimui? 

– Niekada nebuvau, o ir iki šiol nesu iš tų, kurie kruopščiai planuoja ateitį. Bet gerai jaučiuosi, kai yra pastovumas – nekenčiu nežinomybės. Tad mokyklos baigimas, kad ir kaip jos nemėgau, buvo nelengvas laikas, atsimenu, per Pas­kutinio skambučio šventę verkiau net pasikūkčiodama, o galvoje sukosi vienas klausimas: „Kas toliau?“ Gal dėl to ir pirmasis pasirinkimas nebuvo itin sėkmingas.

Pamenu, kartą draugės ma­ma paklausė, kuo norėčiau bū­ti užaugusi, ir aš atsakiau – „architekte“. Keisčiausia, jog tuomet buvau dar vaikas ir nė pati nežinau, iš kur išvis galėjau žinoti tokią specialybę...

Kadangi susigriebiau vėlokai, mano dailės mokytoja sutiko per pamoką individualiai paaiškinti, kas yra akademinis pie­šimas ir t. t., o meno istorijos knygas ėmiau tiesiog „ryti“. Sto­jamiesiems egzaminams pa­si­ruo­šiau labai gerai, brandos eg­za­minai taip pat nenuvylė. Įsto­jau į architektūros inžineriją, pasisekė gauti nemokamą vietą.

Mano mama manimi be galo didžiavosi. Ir tas „didžiavosi“ man šiek tiek pasunkino tolimesnius įvykius. Jau pirmame kurse informatikos dėstytojo asistentas, pastebėjęs, kad puikiai valdau „Photoshop“ prog­ramą, pasiūlė padirbėti papildomai. Gavau keletą užsakymų, kuriems reikėjo sugalvoti grafinį apipavidalinimą, ir man tai labai patiko. Bet tai, jog man neįdomu, ką studijuoju, supratau tik trečiame kurse, kai bend­ramoksliai karštai diskutavo apie namą su be galo gražiomis konst­rukcijomis, kurį matė kažkokia­me žurnale. Man pasirodė tai taip nuobodu. Tačiau labai bijojau pasakyti mamai – ji buvo įsi­tikinusi, kad diplomas yra labai svarbu. Todėl nusprendžiau baig­ti mokslus. Tačiau ketvirtame kurse pasidaviau – kai vieną dieną sulaukiau skambučio iš dekanato, ar dar ketinu pasirodyti universitete, automatiškai atsakiau „Ne“. Ir tuomet pasijaučiau lyg būčiau išsilaisvinusi, atrodė, galėčiau skristi... 

Tiesa, šis mano žingsnis buvo spontaniškas, nebuvau apgalvojusi atsarginio plano. Verkė mama, verkiau aš dėl to, kad verkė ji. Nors jaučiausi nugalėtoja, buvo sunku matyti ją nusivylusią. Kai nurimo emocijos, mama pasiūlė pabandyti grafinį dizainą. Nežinojau apie šią specialybę nieko, bet  viena kolegija lyg tyčia vykdė pakartotiną priėmimą – turėjau vos dvi dienas apsispręs­ti. Kaip šiandien atsimenu, jog ant­radienį laikiau stojamuo­sius egzaminus, per kuriuos ka­ted­ros vedėja paklausė: „Ar suprantat, kad stojat labai vėlai ir teks vytis kolegas?“ Tre­čia­dienį sulaukiau žinutės, jog priimti du studentai, viena iš jų – aš. Penk­tadienį prasidėjo paskai­tos.

Tai buvo ilgas maratonas. Ta­čiau jį nubėgti buvo verta, kad suprasčiau, kaip myliu tai, ką šian­dien darau. 

– Pakalbėkime apie lūkesčius ir realybę. Ar požiūris į pasirinktą specialybę pasi­kei­tė, kai grafikos dizaino stu­di­jos įsivažiavo? 

– Visą studijų laikotarpį atsimenu kaip geriausią laiką. Man patiko kūrybinė laisvė, galėjau bandyti įgyvendinti beprotiškiausias idėjas. Visada mėgau kurti. Prisimenu, mokyk­loje buvo labai populiaru pasi­daryti sąsiuvinį-anketą ir duoti ją užpildyti draugams. Atrodo, kvaila, bet kiekvienam padarydavau vis kitaip, įdomiau, steng­davausi nustebinti, kol ga­liausiai man tas anketas pradėjo nešti draugų draugai ar mokiniai, kurių nė nepažinojau... Labai patikdavo matyti, kokie jie visi laimingi, radę savo sąsiuviniuose kažką gražaus. 

Šis jausmas lydi ir dabar, jau dirbant. Žinoma, yra įvairiausių niuansų, kurie išryškėjo, pradėjus bendrauti su klientais. Pastebėjau, jog yra keli jų tipai: tie, kurie pasako, kokie jų lūkesčiai ir suteikia kūrybinę laisvę, ir tie, kurie „stovi už nugaros ir prilaiko pieštuko galą“. Pirmieji visada lieka patenkinti ir negaili gerų žodžių, antrieji, deja, dažnai abejoja dizainerio indėliu. 

 – Sakoma, jog aukštasis išsilavinimas atveria plačias karjeros galimybes. Rinkaisi darbą pagal savo norus?

– Su grafikos dizainu draugauju jau šiek tiek daugiau nei šešerius metus. Dar nebuvo die­nos, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Daugiausiai kuriu rek­lamas medijoms, socialiniams tinklams įvairioms įmonėms: tiek labai didelėms, tiek mažesnėms. Karantino laikotarpiu išmokau kurti HTML animacijas. Kartais atsiranda ir netradicinių darbų, pavyzdžiui, paskutinis mano kurtas buvo metro kraštinės K. Malevičiaus paveikslo „Juodas kvadratas baltame fone“ interpretacija su saulės elektrinėmis. 

– Kas skatina tobulėti? Ir ar galėtumei išskirti, kokios savybės šiame darbe padeda?

– Mano „variklis“ pirmiausia užsikuria nuo grįžtamojo ryšio ir puikaus kolektyvo. Taip pat „veža“ ta akimirka, kai turiu idėją galvoje, ją imu perkėlinėti į kompiuterį, o atsitraukusi nuo ekrano, pamatau rezultatą. Gera savo darbus išvysti ir mieste, televizijoje, internete. Tada visada užplūsta pasididžiavimas, jog tai padariau aš. 

Manau, kad grafikos dizaineriui būtina savitvarda ir emocijų valdymas – dirbi ne sau, o kitam. Taip pat svarbu išgirsti kritiką ir suprasti, kas bandoma pasakyti. Manau, jog ypatingai svarbu nebijoti eksperimentuoti ir siūlyti savo idėjas. Jeigu klientas nori to, kas gali atrodyti ne itin patrauk­liai ar gremėzdiškai, dizaineris turi ir privalo pasiūlyti kitokį sprendimo būdą. Ir, žinoma, kartais reikia būti šiek tiek bepročiu, kad išliktumei kūrybingas. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Turto padalijimas nutraukiant santuoką – gana dažnas procesas, kuris neretai vyks­ta ne tik abipusiu sutarimu, bet ir teismo sprendimu. Visgi turtą dalijasi ne tik tolimesnio bendro gyvenimo kelio nematančios poros, bet ir santuokoje gyvenantys žmonės, nutarę tokį sprendimą patvirtinti notaro parašu. Vedybų sutarčių registro duomenimis, iš viso tokių turto padalijimo faktų praėjusiais metais buvo užregistruota 6,3 tūkst., o vien tik pirmąjį šių metų ketvirtį papildė dar 1,6 tūkst. atvejų.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.45

Tarsi galingos birželio liū­­tys per Lietuvą nuvilnijo nu­griaudėjo keli skandalai, nu­stelbę ne tik būtiniausius be­sibaigiančios Seimo pavasa­rio sesijos darbus, bet ir dėl blėstančios pandemijos op­ti­mizmu trykštančius val­džios vyrų ir moterų pa­reiš­kimus. Būčiau netikęs ap­­žval­gi­nin­kas, jei juos ap­ei­­čiau.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Penktadienį Šilalėje iškilmingai paminėtas masinio Lietuvos gyventojų trėmimo 80-osios metinės – Gedulo ir Vilties diena, įpareigojanti kiekvieną susimąstyti, ko verta laisvė ir kokia svarbi yra šalies, kurioje gyvename, nepriklausomybė. Į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią susirinko tie, kam brangus Sibiro tremtinių atminimas, kuriems rūpi, jog skaudi mūsų tautos istorijos dalis nebūtų pamiršta.  

Išgyventi padėjo viltis

Tremtis skaudžius ženklus pa­liko ir mūsų krašte. 1941-ųjų birželio 14–15 d. iš Šilalės rajono buvo ištremta 110 vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių. Apie 40 vyrų buvo atskirta nuo savo šeimų  ir kaip politiniai kaliniai atsidūrė Kras­nojarsko krašte, Rešoto la­geryje. Nemažai buvo sušaudytų, daug mirė, neatlaikę baisių vergovės sąlygų. Jų šeimos – žmonos su vaikais, tėvai, seneliai – atsidūrė Komijoje. Iš­gy­veno tik nepilnamečiai vaikai, kurie, tėvams mirus, buvo apgyvendinti vaikų namuose. Po kelių metų juos pasiimti lei­do Lietuvoje likusiems giminaičiams, o kiti taip ir užaugo sovietų įstaigose. 

Tokių trėmimų 1940–1952 m. buvo daugybė, namų neteko kone 130 tūkst. Lietuvos žmonių. Šv. Mišias už Lietuvos ir Šilalės krašto politinius kalinius bei tremtinius aukojęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Saulius Katkus virš okupacijos atnešto skausmo ir tremties baisumo iškėlė viltį, kuri nugalėjo kančias, suteikė stiprybės ir padėjo išsaugoti tikėjimą, kad Lietuva bus laisva, ir ta laisve galės džiaugtis tremtinių vaikai bei anūkai. 

„Kiekvienais metais, minėda­mi šią dieną, turime parei­gą apmąstyti tai, kas anuomet įvyko. To apmąstymo reikia ir žmonėms, ir valstybei, ku­rian­čiai ateitį. Ant bažnyčios sienų  rodome daugybę vai­kų piešinių. Juose yra viskas: ne tik skausmas, liūdesys, bet ir viltis. Visa tai turi būti ir mūsų širdyse bei minty­se“, – sakė klebonas, atvėręs maldos namų duris renginio dalyviams. 

Pabūti šią daugeliui Lietuvos šeimų svarbią dieną su šilališkiais atvyko Seimo narys, Lie­tuvos karo istorikas, prof. Val­das Rakutis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Sei­mo narys, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, dimisijos ge­ne­rolas leitenantas Ar­vy­das Po­cius, Seimo narys Jo­nas Gu­dauskas, kurio iniciaty­va ir buvo surengtas šis pami­nėjimas, būrys savo šaknų ne­pamirštančių kraštiečių. Pa­minėti tremties sukaktį susirinko buvę tremtiniai, kultūros darbuotojai, pedagogai, istorija besidomintys gimnazistai. 

J. Gudauskas džiaugėsi, jog dar yra žmonių, kurie buvo šio skaudžiausio šalies istorijos momento liudytojai – išgyveno, iškentė, grįžo ir kovojo už mūsų nepriklausomybę. Gražiausiu pavyzdžiu visiems tapo birželio 14-ąją 90-metį švenčianti ilgametė LPKTS Ši­lalės skyriaus pirmininkė, buvusi savivaldybės tarybos na­rė Teresė Ūksienė. Po bažnyčios skliautais jai skambėjo nuoširdžiausi sveikinimai, o naujausią jubiliatės sudarytą rinktinę „Erškėčių keliu“ renginio organizatoriai dovanojo svarbiausiems svečiams. 

Tremties pamoka – nebijoti gintis

Retėjant tremtinių gretoms, kasmet vis svarbiau darosi perduoti jų puoselėtas ir gintas vertybes jaunajai kartai. Bū­tent tokį tikslą sau išsikėlė į LPKTS šį pavasarį įstojęs Seimo narys, karo istorikas, prof. V. Rakutis. 

Pasak jo, didžiausia mūsų tautos nelaimė yra noras prisitaikyti, baimė ginti savo šalį, savo laisvę ir įsitikinimus.

„Kai kauniesi atstatęs krūti­nę, esi galingas ir stiprus, ir net jei žūsti – visi žino, jog žuvai už šventą reikalą. O kai manai, kad kaip nors prisitaikysi, įtiksi – patenki į vergovę, kur kiti nusprendžia, ką ir kaip su tavimi daryti: sunaikinti, palikti gyvą ar kur nors išvežti, sukurti naują, beprasmišką civilizaciją. Todėl pirmoji, pati didžiausia pamoka iš tremties, yra kvietimas gintis. Kol gyvi, kol laisvi – ginkimės ir rūpinkimės savo kraštu. Netaupykime gynybai, ne­bijokime diegti jaunimui pa­t­rio­tinio auklėjimo, nebijokime skirti tam pinigų. Ir jeigu mes tai padarysime – net jei užplūs vėl kokia nors didžiulė banga, viską atlaikysime“, – tikino Lietuvos karo istorikas, didžiausia tremtinių vertybe vadinantis jų prisiminimus, sugulusiais į knygas, kuriose su­­dėtos visos svarbiausios lietuvių vertybės, tapusios tautos išlikimo kodais. 

Daug kam gali atrodyti, jog nėra reikalo žvalgytis į praeitį, reikia gyventi ateitimi, daryti, kaip norime, kaip patogiau, džiaugtis laisve ir kurti pasaulį tokį, koks mums patinka.

„Bet kur dėsis visi tie į save orientuoti žmonės, kai ateis sunkūs laikai? Reikės prisiminti gebėjimą susitelkti, dainuoti savo dainas, kovoti už savo šalį. Tai ir yra šitos veiklos, šitų tekstų prasmė. Žinoma, jei jaunoji karta tuos tekstus skaitys“, – mano prof. V. Rakutis.  

Nugalėjo motinų meilė

Jautriai apie tremtį kalbėjo V. V. Margevičienė, priminusi, jog Gedulo ir Vilties diena tapusi birželio 14-oji buvo tik trėmimų pradžia, viena iš dešimties baisių okupantų sumanytų tautos naikinimo operacijų datų. Tokių operacijų buvo dešimt. Vien 1948 m. pavasarį, per operacija „Vesna“, į Sibiro platybes iš Lietuvos buvo ištremta 17 tūkst. vaikų iki 15 metų – tiek, kiek tuo metu mokėsi 1000 Lietuvos gimnazijų. 

„Viename iš vagonų važiavo lietuvė moteris su trim mažamečiais vaikais. Ji visą laiką verkė, nes vyras su vienu sūnumi jau buvo išvežti į gulagą, o vyriausias sūnus, sulaukęs vos 18 metų – nužudytas pamiškėje. Iš tos vietos, kur buvo nušautas jos vaikas, ji prisikasė žemės, parsinešė namo ir prie gonkų paso­dino gėlę – kad būtų gražu, kai kas nors ateis. Bet nespėjo ja pasidžiaug­ti, nes gegužės 22 d. buvo įgrūsta su vaikais į gyvulinį vagoną ir ištremta į Sibirą. Tame pačiame vagone vyko prof. V. Ra­ku­čio tėvai ir mano tėvai, tame va­gone gimiau ir aš“, – jaut­riais prisiminimais dalijosi V. V. Mar­ge­vičienė. 

LPKTS valdybos narė įsitikinusi, jog išgyventi tremtyje, įgauti atsparumą sovietinei propagandai, suprasti, kas iš tiesų svarbu, ištverti baisias sąlygas lietuviams padėjo motinų pasiaukojimas, jų beribis tikėjimas Dievo gailestingumu ir globa. Net matydamos aikštėse suguldytus savo sūnus, jos neklykė, nesidraskė prie išniekintų kūnų, nes tikėjo, kad vaikai yra dangaus Tėvo apsupti  ir kad jų sielas priglaudęs savo rankose laiko Viešpats. Pasak V. V. Margevičienės, tai labiausiai siutino okupantus bei jų pakalikus, nes niekais paversdavo visą jų jėgą. 

„Kardinolas Vincentas Slad­ke­vičius yra pasakęs, jog enkavedistai padarė didelę klaidą, leisdami su vaikais išvežti lobių skryneles – motinas ir močiutes. Jos turėjo galingiausią pasaulyje jėgą – meilės jėgą. Todėl turime žemai nusilenkti savo motinoms, kad jos buvo su mumis visuose mūsų žygiuose“, – tikino V. V. Mar­ge­vi­čie­nė.

Ji prisiminė, kad vaikystėje, augdama tremtyje, labai norėjo kuo greičiau užaugti, nes tikėjo, jog suaugę žmonės nenori valgyti – mama visada sakydavo, kad ji „nenori“...

Kariuomenės atkūrimą įkvėpė tremtiniai

Vaikystės pamokas atsiminė ir buvęs Lie­tuvos kariuomenės vadas, dimisijos generolas leitenantas A. Po­cius, stiprybę ir norą ginti savo šalį perėmęs iš mamos brolio An­tano. Į Lie­tu­vą iš tremties jis grįžo 1967-aisiais. A. Po­­cius pasakojo, kaip sunku jam, tuomet dešimtmečiui berniūkščiui, bu­vo suprasti, kodėl 20 metų brolis ir sesuo nesimatė, kodėl tiek metų savo tėvų nematė Lie­tuvoje palikta vos vienerių metukų dėdės dukrytė. 

„Per moksleivių atostogas dėdė Antanas papasakojo, kaip jo sesuo kartu su savo vyru ir dar penkiais partizanais žuvo prie Minijos, kaip  buvo ištremtos dar dvi seserys su vyrais. Vienas negrįžo iš Intos lagerio. Tai gulė atmintyje ir aš tikrai patikėjau dėdės žodžiais, kad Lietuva vis tiek kada nors bus laisva“, – sakė šilališkiams buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. 

Būtent tas tikėjimas nulėmė ir jo gyvenimo pasirinkimą. Bū­damas Sąjūdžio žaliaraiščiu, A. Pocius tapo  Aukščiausiosios tarybos pirmininko asmens sargybiniu, 1991-ųjų sausį prisiekė kaip karys savanoris, o netrukus apsisprendė, kad reikia atkurti Lietuvos kariuomenę.

„Mes, bendražygiai ir bend­raminčiai, ėjome jos kurti įkvėp­ti savo artimųjų, politinių ka­linių ir tremtinių, partizanų. Ne­žinojome, kur einame, ką ir kaip darysime, bet buvo meilė, kurią mums jie perdavė, noras apginti mūsų trapią nepriklausomybę“, – pasakojo A. Pocius. 

Pasak jo, Lietuvos kariuomenė ne tik perėmė politinių kalinių ir tremtinių idėjas bei patirtį, bet ir išsaugojo pokario kovotojų simbolius, įamžino to meto pavadinimus. Tai irgi ženklai, kurie patvirtina, kad drąsiausi tėvynės sūnūs stip­rybė semiasi iš praeities. 

Pasigenda didesnio dėmesio

Nors minint tremties pradžios 80-metį tremties prasmė buvo pakylėta į aukštumas, LPKTS Šilalės filialo pirminin­kės pavaduotojas Antanas Ra­šinskas nepabijojo pasakyti, jog tremtiniai dabar jaučiasi nustumti į užpečkį. Ypač jiems skaudu dėl deginamų bunkerių, verčiamų nuorodų į svarbias pokario kovų vietas, draudimo miškuose atkurti nuo pokario kovų likusias partizanų žemines, perlaidoti užkastus partizanų kūnus.  

„Tai kokioje Lietuvoje mes gyvename, jeigu tų, kurie už Lie­tuvą atidavė gyvybę, mes ne­galime net garbingai palaido­ti? Taip negali būti“, – emocingai kalbėjo  A. Rašinskas.

Pasak jo, skaudu ir dėl mūsų valdžios nenoro ar nesugebėjimo įamžinti dviejų iš Šilalės krašto kilusių nepriklausomos Lietuvos generolų atminimo. Kazys Tallat-Kelpša pasitraukė į vakarus, o Pranas Liatukas kovojo su bermontininkais, len­kais, bolševikais, buvo generalinio štabo viršininkas, ta­po partizanu, Kvėdarnoje kū­rė Lie­tuvos laisvės armiją. No­rėta jam bendromis jėgomis garbingoje vietoje Kvėdarnoje pastatyti paminklą, tačiau jo iki šiol nėra – idėja užmiršta. To­kių žmonių, kurių atminimą reikėtų įamžinti, rajone yra ir daugiau.

„Kodėl jų vardu negalima pavadinti gatvių ar bent skersgat­vių? Tie kovotojai, kurie atidavė už Lietuvą gyvybę, vis dar yra niekinami, į juos žiūrima kaip anksčiau, kartais jie vadinami banditais. Bet turime žinoti, ką jie davė Lietuvai ir mūsų kraštui. Latvijoje yra apie 30 proc. rusakalbių, pas mus – tik 5 proc. Tad pagalvo­ki­me, kieno dėka taip yra“, – kvietė A. Rašinskas. 

Sakoma, jog be praeities nėra ateities. Tremtinių išgyvenimai jau tampa istorija ir mums sugrįžta tik pamokomis, kurios suteikia patirties ir keičia supratimą, kad gyvenimas ne visada gali būti toks gražus ir džiuginantis, kokį turime dabar. 

Daiva BARTKIENĖ  

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiemet sukanka 80 metų nuo Lietuvos gyventojų masinio trėmimo pradžios į at­šiau­rias sovietų sąjungos vietoves. Trė­mimais buvo siekiama pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinti ir asimiliuo­ti mūsų kraštą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Ma­siniai trėmimai prasidėjo 1941-ųjų birželio 14 d., šeš­ta­dienį, 2–3 val. nakties. Be kaltės ir jokio teismo vien birželio 14–18 d. iš Lie­tuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule mūsų tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Apie tremtį – tik tyliai...

80 metų – visas žmogaus gyvenimas. Dėkingi Dievui tie, kuriems buvo lemta, atlaikius tremties kančias, išvysti brangios tėviškės dangaus žydrynę, jos žaliuojančius laukus, įkvėpti išsiilgto tyro tėvynės oro, kurio nesvetingame krašte trūko kam dešimt, o kam ir daugiau metų. Dešimtys tūkstančių senų, jaunų, mažų ir net kūdikių amžiams liko gulėti tolybėse nuo savo tėvynės...

80 metų... Vis labiau mąžta tiesioginių tų tragiškų įvykių liudininkų. Bet mūsų tauta, anot Dalios Krasauskienės, tremtinių dukros ir anūkės, neturi teisės to pamiršti.

„Tremtis palietė mano šeimą, ir aš negaliu tylėti. Ypač svarbu apie tai kalbėti jaunimui, kuris vis labiau tolsta nuo tų skaudžių įvykių. Ko norėti – juk aš jau trečia karta“, – sako Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos muzikos mokytoja.

Dalia pasakoja savo mamos Petronėlės Lukoševičienės prisiminimus – dukros lūpomis pra­byla tremties išgyvenimai. Mama Anapilin išėjo praėjusių metų gruodį, baigdama 82-uosius.

„Tik prasidėjus Sąjūdžio ju­dėjimui ir stojus laisvai Lie­tu­vai, imta garsiai kalbėti apie tą baisų trėmimo periodą. Patys iš tremties grįžę tautiečiai, kaip prisimenu iš mamos pasako­ji­mų, apie tai galėjo pasikalbėti tik pačių artimiausių žmonių rate ir tai – tyliai... Negalėjai žinoti, kas nugirs ir kuo tau atsisuks. Prisimenu, kai grupė mūsų gimnazijos mergaičių rengė projektinį darbą apie trem­­tį ir kalbino mano mamą, tai ir aš dar daug ko negirdėto sužinojau... Ma­ma, atrodo, visą tą laiką iki Lie­tuvai tampant laisvai, jautė kažkokią baimę – tarsi nusikaltusi būtų ji, o ne prieš ją ir dešimtis tūkstančių mūsų tautiečių okupacinė valdžia būtų rengusi genocidą“, – sako Dalia.

Išskyrė amžiams

„Abu mano tėvai buvo tremtiniai – juos, dar nedidelius, išvežė kartu su tėvais. Bet susipažino jau grįžę į Lietuvą“, – pra­deda pasakojimą Dalia.

Pasak Dalios, mama buvo de­šimties metų, o jos sesuo Au­gustina – dviem vyres­nė. Su tėvais jie gyveno Ma­žei­kių rajone.

„1947 m. mamos tėtis įsijungė į partizaninę veiklą, bet buvo suimtas ir išvežtas į Ka­za­chstaną, į Karagandos kasyk­las. Liko močiutė viena su duk­romis kupinos nerimo. Ne­trukus suėmė ir jas. Kelionė, anot mamos, gyvuliniuose va­­gonuose truko bene savaitę. Nu­gabeno į Irkutsko sritį, Se­rebrovo gyvenvietę. Dar kelyje sunkiai plaučių uždegimu susirgusi sesė vos nuvažiavus mirė. Ten ir liko amžiams... Vis pagalvodavau, gal pavyktų palaikus parvežti, bet mama protindavo: ką tu, vaikeli, berasi. Po kiek laiko atėjo žinia, kad nebėra ir mamos tėčio – taip jo ir nebepamatė... O juk abu su močiute buvo dar jauni žmonės“, – pasakoja Dalia.

Petronėlė lankė mokyklą, baigė 10 klasių, bet toliau nebesimokė.

„Pasakodavo turėjusi labai gerų draugių, sugyveno su vietiniais. Aišku, patyrė ir alkio, ir šalčio, tad visos močiutės suk­nelės, skarelės, bateliai buvo išmainyti į bulves, miltus, kruopas, kad tik būtų pavalgiusios. Džiaugėsi draugiška bendruomene – lietuviai vieni kitiems labai padėdavo, bendraudavo. Yra daug mamos nuotraukų iš švenčių, suėjimų – ir liūd­nesnių, ir linksmų, kur ji su armonika, gitara, dainuojanti. Grį­žusi į Lietuvą, ištekėjusi inst­rumentus pamažu primiršo, bet dainos ir giesmės lydėjo iki pat kol jėgos leido“, – prisimena savo energingą, nenuilstančią mamą Dalia.

„Mama pasakodavo, jog trem­tyje visada paminėdavo Va­sa­­­rio 16-ąją, švęsdavo Ka­lė­das, Velykas. Malda, tylia daina. Taip stengėsi išlaikyti tautišku­mą, tradicijas, tikėjimą. Gy­ve­­ni­mas buvo ištisa nežinomybė – grįš jie kada į Lietuvą ar ne. Ir kai bene po dešimties metų pasakė, jog gali, netikėjo: o gal išveš kur nors kitur, tik ne į Lietuvą“, – mamos pasakojimais dalijasi Dalia.

Naujas gyvenimas

Grįžusi į Lietuvą, pasak Da­lios, mama baigė kooperacijos technikumą, įgijo buhalterės specialybę ir visą gyvenimą buhalteriavo įvairiose įstaigose bei įmonėse. Bene iki aštuoniasdešimties tvarkė ir šilališkių Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos buhalteriją. 

„Dirbdama Akmenėje, netru­kus susipažino su mano tėčiu, ištekėjo ir abu atsikėlė į Kvė­dar­ną, nes, prasidėjus meliora­cijai, čia imta statyti gyvenamuosius namus, gavo butą, dar­bus ir nugyveno visą amželį. Ak­tyviai pasinėrė į visuomeninį gyvenimą: ir mama, ir tėtis, grojęs akorde­o-­

nu, buvo labai muzikalūs, juos visą gyvenimą lydėjo daina, muzi­ka. Vos susikūrus

Sąjūdžiui, pirmajam susiėjimui  Kvėdarnoje, kuriam vadovavo Kęstutis Bal­čiūnas, buvau subūrusi būrelį dainininkų, tuomet pirmą kar­tą nuskambėjo tremtinių dainos „Leiskit į tėvynę“, „Ar ne auksinės vasaros“. Šiandien šios bei daugelis kitų yra mintinai išmoktos ir išdainuotos“, – pasakoja tremtinių dukra.

Pasak Dalios, mama niekada nesiskundė dėl tremtinės likimo, niekam nepriekaištavo, nieko nekeikė. Tragiškas likimas neužgožė širdyje žmogiškumo, nežadino neapykantos.

„Ji dažnai, žiūrėdama televizijos laidas, stebėdavosi, kodėl tiek daug pykčio liejama ant rusų tautybės žmonių apskritai. Ji sakė tremtyje sutikusi labai nuoširdžių, supratingų, atjaučiančių vietinių gyventojų, turėjo labai daug draugių. O su likimo sesėmis lietuvėmis, su kuriomis susipažino tremtyje, mama visą gyvenimą bend­ravo, susitikdavo politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, vykstančiame Ariogaloje. Tik pernai, kai sveikata jau nebeleido, žiūrėjome kartu televizijos reportažą, ir mačiau, kad mamos čia nėra – ji visa širdimi ten, tarp savų, tokių pat kaip ji, atlaikiusių pažeminimą, badą, nepritek­lius. Bet nepalūžusių, stiprių savo tikėjimu, viltimi, meile tėvynei“, – jaudindamasi prisimena Dalia.

Ir supranti, kokia artima bei svarbi jai yra tremties tema ir kodėl Dalia sako negalinti tylėti, o stengiasi, kad tremties aidas nenutoltų kaip daina medžių viršūnėmis, bet gyventų tremtinių vaikų, anūkų, proanūkių sąmonėje.

Vertybės – iš tėvų

Ne veltui sakoma, kad istorija gyva, nes liudija.

„Visi esame žmonės, visi lygūs. Bet užtenka kažkam vie­nam valdyti, ir gali kilti bai­sūs dalykai. Ar nėra dabar tokių pavydžių pasaulyje? Deja, ir šiandien žudomi žmonės“, – sako Dalia.

Ji teigia esanti dėkinga tėvams už meilę dainai ir muzikai, tai nulėmė ir jos gyvenimo kelią. 

„Mokau vaikus muzikos gimnazijoje ir Šilalės meno mokyk­loje, vadovauju chorui, ansamb­liams. Į pamokas visada įvedu tremties temą. Pa­si­klausome dainų, pažiūrim filmuotų medžiagų. Padainuojame ir patys: dainos tokios jautrios, ilgesingos. Anksčiau su mokiniais dalyvavome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamame rašinių, piešinių, dainų konkurse tremties tema. Esame pelnę laureatų vardą. Jei po pandemijos ši veikla atsigaus, dalyvausime vėl. Labai džiaugiuosi, kai mokiniai į tai įsitraukia, kuria, ieško. Galbūt ir jų šeimose buvo tremtinių?..

Užauginome tris vaikus, auga keturi anūkai. Du vaikai gyvena Anglijoje, tai taip jų ilgiuosi... Irgi tremtis, tik ne taip vadinasi ir be prievartos. Taip pat spėlioju: grįš ar ne jie į Lie­tuvą... Savo šeimoje stengiuosi kartoti tai, ką puoselėjo tėvai: sek­madieniai būdavo tėvų diena, iš bažnyčios visada eidavome pas juos pietų, bendraudavome, kalbėdavomės. 

Tremties iš ją patyrusių žmo­nių sąmonės neištrinsi: baisios netektys, baisūs išgyvenimai, visada kraujuojanti žaizda... Kai mama žiūrėdavo laidas „Misija Sibiras“, matydavau ir išgyvendavau jos skausmą: o gal sutvarkys kapelius, kur guli mano sesė, – vildavosi, ir širdyje jai tarsi ramiau tapdavo“, – prisimena Dalia.

Dalia – tremtinių dukra ir anūkė, to­kių kaip ji yra daug. O kokie bus proanūkiai, mokytojos įsitikinimu, priklausys nuo to, kaip vyresnieji sugebės tai įdiegti ateinančioms kartoms.

„Viskas – mūsų rankose. Todėl privalome kalbėti, pasakoti, dainuoti, puoselėti, minėti tautos brangias šventes bei sukaktis. Turime eiti priekyje visų, ir tik tuomet kiti seks iš paskos. Tremtinių bend­ruomenė gali labai susiaurėti – gyvų liudininkų lieka vis mažiau. Bet jų priesakai, jų atmintis privalo gyventi ir išlikti gyvi“, – įsitikinusi D. Kra­saus­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš tremtinės P. Lukoševičienės albumo ir Algimanto AMBROZOS