Ugniagesiai yra gerbiamos profesijos atstovai, kuriais pasitikima bene labiausiai. Šilalės rajono ugniagesiai, o ypač – savanoriai yra vieni aktyviausių šalyje ir verti pačių didžiausių padėkų. 

Dalis gyventojų nė neskiria, kuriai tarnybai priklausan­­tys ugniagesiai, atsitikus bėdai, išgelbėjo jų turtą ar gy­vy­­bę: įprasta panašias uniformas vilkinčiuosius vadinti tie­siog gaisrininkais. Tačiau ugniagesiai, nors ir atlieka tą pa­tį darbą, skirstomi į pareigūnus (Šilalės priešgaisrinė gel­bėjimo tarnyba (PGT) bei į eilinius darbuotojus (Šilalės sa­vivaldybės priešgaisrinė tarnyba). Profesinės šventės pro­ga kalbiname abiejų tarnybų atstovus. 

Padėka – savanoriams

Šilalės savivaldybės priešgais­rinė tarnyba įsikūrė 1999 metis. Šiuo metu ji jungia penkias ugniagesių komandas Pa­jūryje, Kvėdarnoje, Lau­kuvoje, Kaltinėnuose ir Upy­noje. 

„Tarnyboje dirba 47 žmonės, iš kurių 2 – administracijos darbuotojai, 5 – skyrininkai bei 40 ugniagesių. Tai nėra gausios pajėgos, bet rajonui pakanka, kadangi turime itin aktyvių savanorių būrį – 39 žmonės gyventojams į pagalbą skuba tiek dieną, tiek naktį, tiek per karščius, tiek per speigą. Noriu, jog šilališkiai įsidėmėtų – šie vyrai dirba be jokio atlygio, į nelaimės vietą važiuoja nuosavu transportu“, – savanorių naudingą veiklą akcentuoja jų koordinatorius bei savivaldybės ugniagesių komandų viršininkas Evaldas Lazdauskas.

Vienais aktyviausių jis įvardija Kvėdarnos ir Pajūrio komandų skyrininkus (vadovus) Antaną Pamedytį bei Edmą Ra­kauską. 

Pasak savivaldybės ugniage­sių tarnybos vadovo, budėti jiems prisieina kas ketvirtą parą, todėl kiekvienoje komandoje yra suformuotos keturios pamainos po du vyrus. Bet jeigu nutinka taip, kad pamainoje lieka vienas ugniagesys, galvojama apie savanorių pasitelkimą nelaimės atveju. 

„Laimei, gyvename vis saugiau ir iškvietimų mažėja. Bū­na, jog ugniagesių pamaina į iškvie­timus neišvažiuoja po mėnesį ar ilgiau, tačiau pasitaiko, kad įvykiai registruojami kone kasdien. Mūsų darbas – savotiška loterija“, – šypsosi A. Pa­me­dytis.

Ir nors kai kam šios profesijos atstovų darbas gali pasirodyti lengvas, reikėtų prisiminti ir įvertinti riziką – juk negali žinoti, kuris išėjimas iš namų, išvykimas iš būstinės į iškvietimą gali būti lemtingas. 

„Ugniagesių profesija visada buvo pavojinga. Gal dėl to ji ir yra savotiškai patraukli, nes teikia adrenalino, visada būtina įvertinti konkrečią situaciją. O jeigu lygintume laikmetį, kai pradėjau dirbti (1992 m.), ir dabartį, pasikeitimai yra akivaizdūs: technika, įranga, apranga – viskas labai skiriasi“, – sako E. Rakauskas.

A. Pamedytis ugniagesiu dirba nuo 1989-ųjų, viršininkas E. Lazdauskas – nuo 1996 m. Visi trys prisimena, jog, tarkime, anksčiau turėta apranga buvo ne tik neišvaizdi, bet ir labai nepatogi.

„Sunkūs brezentiniai rūbai ne tik varžydavo judesius, bet ir pratrindavo odą iki kraujo. Be to, jie peršlapdavo, o žiemą – ir sušaldavo. Tas pats ir su gaisrinėmis žarnomis, kurios šaltame ore irgi sušaldavo, parvykus iš gaisro, viską tekdavo džiovinti. Ir neduok Dieve, jeigu pasitaikydavo keli iškvietimai paeiliui – ir tos prastos aprangos nebuvo tiek, kad galėtume pasikeisti. Net batų visai komandai gaudavome vos po dvi poras“, – sako ugniagesiai.

Anot E. Lazdausko, dabar savivaldybės ugniagesiai vilki mo­derniomis, universaliomis ir ne­peršlampančiomis uniformomis. Vyrai juokauja, jog, grįžę po darbų, viršutinius drabužius apipurškia tiesiai iš gaisrinės žarnos ir jie vėl lyg nauji. 

„Vieno ugniagesio aprengimas kainuoja apie 1000 eurų, visi rūbai, įskaitant pirštines ar batus, yra sertifikuoti. Be to, ne taip seniai įsigijome ir išmokome dirbti su kvėpavimo organų apsaugos prietaisais. To kol kas neturi dauguma savivaldybių, su tokia įranga paprastai dirba tik valstybės tarnybos ugniagesiai. Visoms mūsų komandoms jau yra nupirkti nauji gaisriniai automobiliai. Esame išlaikomi iš savivaldybės bei valstybės lėšų, mūsų priešgaisrinė tarnyba mokamų paslaugų neteikia“, – primena E. Lazdauskas.

Ugniagesių pareiga – padėti bet kokia kaina

Paklausti, ar nesigaili pasirinkę šią specialybę, ugniagesiai vienbalsiai atsako: rinktųsi šį gyvenimo kelią ir vėl.

„Mano kartos ugniagesiai ši­tą darbą pradėjo iškart po kariuomenės, tad per tą laiką matėme ir šilto, ir šalto. Pa­vyz­džiui, man yra tekę darbo metu išgyventi ir asmeninę tragediją. Buvome iškviesti gelbėti skęstančios moters, paaiškėjo, jog tai – mano paauglė dukra“, – tramdydamas jaudulį, prisimena A. Pamedytis.

Ir grįžta į tą nelaimingą dieną: rytą mergaitė buvo užsukusi pas jį į darbą, jis paprašė, jog dukra palaistytų gėles ant močiutės kapo, bet ji pasiteisino einanti su drauge pasivaikščioti. Pamelavo, nes žinojo, kad tėtis neleis maudytis karjere. Mergaitė buvo puiki plaukikė, tačiau ugniagesiu ne vieną dešimtmetį dirbantis tėvas gerai žinojo, jog Kvėdarnos karjeras yra pavojingas. 

„Kai atvykus į nelaimės vietą paaiškėjo, kad skęsta mano vaikas, puoliau į vandenį nieko negalvodamas. Bet man neleido dalyvauti paieškose. O be reikalo – dukros kūną po paros rado būtent toje vietoje, kur vedė tėvo širdis“, – skausmingiausią gyvenimo įvykį atskleidžia ugniagesys.

Tačiau yra buvę ir džiugių akimirkų. Štai sykį A. Pamedytis iš ugnies spąstų ištraukė vaiką, patys tėvai neįstengė to padaryti. Tad jie ugniagesiui jaučiasi dėkingi visą gyvenimą ir visada pakviečia jį į išgelbėtojo gimtadienius. 

„Būna tikrai sunkių momentų. Skaudžiausia, kai atvyksti į artimų, draugų, pažįstamų namus ir supranti, kad niekuo nebegalėsi padėti, nes ugnis pasiglemžė ne tik turtą, bet ir gyvybę. Baigus gesinti pažįstamo vyro namus, spintoje esu radęs abiejų tėvų kūnus. Pamenu, neturėjome logiško paaiškinimo, kodėl suaugę žmonės lindo slėptis į spintą, nors dar galėjo išbėgti į lauką. O tas kvapas, jį žino tik ugniagesiai, nesupainiosi su jokiu kitu“, – prisimena E. Rakauskas.

Tačiau, nepaisant skaudžių tragedijų, žmonės ugniagesių darbą dabar vertina kur kas labiau – prieš kelis dešimtmečius, atvykus gesinti degančių namų, ir su šakėmis puldavo, ir prie turto neleisdavo artintis, ir kitokių kuriozų nutikdavo. Pavyzdžiui, yra tekę gaudyti ir laukais pasileidusį vyrą, kurio rūbai degė, bet jis nesidavė užgesinamas... 

Pajūrio ugniagesių komandos skyrininkas E. Rakauskas džiaugiasi, kad bent jau jo komandos aptarnaujamoje teritorijoje ženkliai sumažėjo pernykštės žolės deginimo atvejų. Tačiau kaminų valyti šilališkiai vis dar neišmoksta, dūmtraukiuose degantys suodžiai – viena dažniausių gaisro priežasčių.

„Žmonės pakalbėjo ir pamiršo, kad dūmų detektoriai yra būtini kiekvienuose namuose. Šie įrenginiai yra pigūs ir tikrai veiksmingi informatoriai – pačiam teko įsitikinti“, – neslepia A. Pamedytis.

Pašaukimas – pagalba kitiems, pamirštant asmenines ambicijas

Kad šie įrenginiai yra išgelbėję ne vieno žmogaus gyvybę, pripažįsta ir Šilalės PGT pareigūnai. 

„Tačiau žmonės ignoruoja sveiką protą – laiku neišvalo kaminų ir patys prisišaukia nelaimę. O ugnis sunaikina ne tik materialų turtą, bet ga­li pasiglemžti ir mažų vaikų, ir senų tėvų ar senelių gyvy­bes. Štai todėl nuolat kalbame apie būtinybę laiku, periodiškai valyti dūmtraukius, įsirengti ne tik dūmų, bet ir smalkių detektorius. Beje, pastarieji itin veiksmingi, nes praneša apie nelaimę dar iki tol, kol kambarys užsipildo dūmais“, – teigia Ši­la­lės PGT ugniagesys gelbėtojas Tomas Daujotis ir ugniagesių mokyklos kursantas Skir­man­tas Mėčius. 

T. Daujotis ugniagesiu dirba maždaug pusantrų metų, atėjo čia po septynerių metų darbo policijoje. 

„Šiam žingsniui pastūmėjo suvokimas, jog, dirbant ugniagesiu, realiai pagelbėti žmonėms galėsiu labiau. Tiesą sakant, ir į policiją ėjau tik dėl to – nuolat jaučiu poreikį padėti. Deja, kol kas visuomenė į policininkus žiūri ne kaip į padėti atskubėjusį pareigūną, o kaip į baudėją. Tad ryžausi pokyčiams ir dėl to nesigailiu. Žinoma, dirbant ugniagesiu gelbėtoju, reikia daugiau fizinės ištvermės, kiekvieną dieną laikome fizinius normatyvus, tikriname įrangą, vyksta profesinių įgūdžių  mokymai ir t. t.“, – pasakoja T. Daujotis.

S. Mėčius taip pat ne naujokas, nors profesionaliu ugniagesiu gelbėtoju taps tik liepos mėnesį. Jis – buvęs kinologas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, yra išbandęs ir kario profesiją, kurį laiką bandė laimę užsieniuose, bet grįžo į Lietuvą ir nusprendė įsijungti į ugniagesių gretas. 

„Esu kilęs iš Jurbarko. Pla­navau dirbti Tauragėje, bet gavau paskyrimą į Šilalę. Iš pradžių tuo nebuvau patenkintas, tačiau kai susipažinau su kolektyvu, nuomonė pasikeitė. Noriu likti Šilalės PGT, kai baigsiu mokyklą“, – džiaugiasi radęs patinkantį darbą S. Mėčius.

Pasak jo kolegų, kursantas jau „pakrikštytas“: pasirodo, pa­­gal ugniagesių papročius, už­­ge­si­nus pirmąjį gaisrą, naujokas ge­rai „palaistomas“ iš gaisrinių žarnų. 

„Mūsų darbas siejamas su kitų žmonių netektimis, skausmingais išgyvenimais. Todėl sma­gu, jog sulaukiame gyventojų padėkų, įvertinimo. Ži­no­ma, būna visko. Kartą teko gesinti gyvenamąjį namą, kurio šeimininkas į namus buvo privilkęs tiek visokio šlamšto, kad, numalšinus liepsnas, ilgiau užtruko baigiamieji darbai, nes teko visą sukauptą man­tą perkilnoti, perlieti vande­niu“, – prisimena T. Daujotis.

Permainos džiugina 

Šilalės PGT viršininkas Vai­do­tas Kėbla pastebi, jog nuo 2013-ųjų, kai jis dirba tarnyboje, viskas stipriai pasikeitė. Šilalės PGT priklauso nebe Tauragės, o Klaipėdos valdybai, pareigūnai nebedalyvauja statybos objektų užbaigimo priėmimo komisijose, 2017 m. buvo panaikintas pavaduoto­jo etatas, tad visi jo pareiginiai rūpesčiai buvo perkelti ant viršininko pečių. Laikui bėgant paaiškėjo, kad vis tik toks žmogus reikalingas, tad nuo balandžio 30 d. atsirado nauja pareigybė – iki tol ugniagesiu gelbėtoju dirbęs Marius Kabanovas tapo vyriausiuoju specialistu, atsakingu už mokymus bei parengtį.

Pasak V. Kėblos, artimiausiu metu Šilalės PGT ugniagesiams, vairuojantiems autocisternas, bus pakelta kvalifikacija – jie taps vyresniaisiais ugniagesiais gelbėtojais. Be to, bus įvesti papildomi skyrininko ir pamainos vado etatai.

„Vienu metu Šilalės PGT paprastai dirba 5–6, bet gali būti ir 8–9 pareigūnai. Beje, mūsų tarnyboje dirba ir vienas nestatutinis ugniagesys. Iš viso turime 32 ugniagesius bei 5 administracijos darbuotojus, dar 2 kursantai pretenduoja tapti kolektyvo nariais. Norinčiųjų dirbti ugniagesiais gelbėtojais sparčiai daugėja, tad auga ir atrankos kriterijai. Žinau vyruką, kuris jau dusyk bandė jėgas – stojo į ugniagesių mokyklą, bet vis nesiseka“, – sako V. Kėbla.

Tad koks žmogus gali tapti ugniagesiu? Anot pašnekovų, jis turi būti fiziškai stiprus, ryžtingas bei išmintingas (beje, Lietuvoje jau yra 3–4 merginos, dirbančios ugniagesėmis).

Abiejų ugniagesių tarnybų vadovai vienbalsiai tvirtina, jog džiaugiasi darbščiais, atsakingais darbuotojais, kurie ne tik neskaičiuoja darbo valandų, bet ir ryžtasi savanorystei, už kurią gauna vienintelį atlygį – ačiū. 

„Noriu padėkoti E. Laz­daus­kui, kurio asmeninio pavyzdžio dėka savanoriška ugniagesių veikla Šilalės rajone yra itin aukšto bei profesionalaus lygio. Yra buvę gaisrų, kai į pagalbą atskuba ne keli, o beveik dešimt savanorių. Tokios papildomos pajėgos yra labai reikalingos bei veiksmingos. Ir mes savo ruožtu esame pasiryžę kolegoms padėti, kuo galime: mokymais, pratybomis“, – pastebi Šilalės PGT viršininkas V. Kėbla.

Ugniagesiai gyventojams linki gyventi saugiai ir vertinti turtą bei gyvybę, o jų vadovai savo kolektyvams – darnos bei susiklausymo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės mieste ir rajone pirmą kartą vyko orientacinės varžybos automobiliais „Šilalės herojai“. Tai bendras kau­nie­čio Svajūno Maksvyčio, „Questelo“ (www.questelo.com) internetinės platformos kūrėjo, šilališ­kės Bertos Miku­ta­­vičiūtės ir Šilalės kultūros centro atviro jaunimo centro ren­ginys. Orientavimosi žaidimas – puikus būdas gerai praleisti laiką su draugais ir šeimos nariais, sustiprinti ryšį bei dar geriau pažinti vieniems kitus netikėtose situacijose. 

„Šilalės herojai“ – žaidimas, kuriame virtualiai gautas užduotis per mobiliąją prog­ra­­mėlę „Questelo“ dalyviai pri­va­lėjo atlikti realiai. Jie galėjo išbandyti fizinę iš­tver­mę, pažinti lankytinas vietas, turėjo logiškai mąstyti bei greitai priimti sprendimus. Įvei­kusios visą varžybų trasą, komandos finišavo Bal­sių kaime esančioje stovyklavietėje.

Dalyvauti žaidime užsiregist­ravo 47 komandos, tačiau varžėsi 39. 11 iš jų žaidimo nebaigė, o 28 pasiekė finišą. Pirmosios 10 komandų ap­­­dovanotos prizais, kurių bend­ra vertė – daugiau kaip 300 eurų. Pirmoji vieta atiteko ko­mandai „Turbo“, antroji – „Ieš­kok Pūkio“, trečioji – „Dar viena banga“. Toliau išsirikiavo „T&3K“, „703 kuopos šauliai“, „Patogu ir smagu“, „THE­BEST“, „Live for speed – LFS“, „Me­diniai akmenys“ ir „Miško žvėrys“. 

Dalyviai apdovanoti organizatorių bei rėmėjų prizais: JBL garso kolonėle, šaltkrepšiu, termosais, futbolo kamuoliais, stalo žaidimais, Šilalės sporto mokyklos ir sporto baro „Bamba“ dovanų kuponais, gaiviaisiais gėrimais, gertuvėmis, vitaminais. Jiems taip pat įteikti ir padėkos raštai.

Iš viso dalyviai automobiliais nuvažiavo apie 60 kilometrų, įveikė 21 lygį ir aplankė 10 Šilalės miesto bei rajono lankytinų objektų. Varžybų metu buvo laikomasi visų nustatytų karantino reikalavimų.

Dėkojame visiems dalyviams bei prisidėjusiesiems prie sėk­mingo renginio įgyvendinimo. 

Vaida JANULEVIČIENĖ

Šilalės kultūros centro atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė 

AUTORĖS nuotr.

Visą Šilalės rajoną pervažiavęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ketino iš arti pažvelgti į pieno ūkius, kurie gali tapti mūsų žemės ūkio ateitimi. Tačiau pamatė kur kas daugiau: pasiryžus patiems perdirbti tai, kas užauginama ūkyje, galima sukurti perspektyvų, pasididžiavimo vertą verslą ir džiaugtis, jog kaime gyventi gera.

Darbščiausi renkasi pienininkystę

Ankstyvą penktadienio rytą ministras jau svečiavosi Paežerio kaime, Nijolės ir Česlovo Legačinskų pienininkystės ūkyje. Pačių ūkininkų statytoje fermoje – ideali tvarka, įrengta moderni pieno linija, srutos tvarkomos laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Tai yra vienas geriausių Upynos krašto ūkių, kurį Seimo narys Jonas Gudauskas ministrui rekomendavo apžiūrėti pirmiausia. Netrukus ministras jau kalbėjosi su Inga ir Vygantu Jokubaičiais, Pajūralyje planuojančiais statyti naują fermą ir plėsti ekologinį pieno ūkį. 

Artūro bei Rai­mondos Damb­rauskų ūkis glau­džiai susijęs su tame pačiame Žadeikių kaime ūkininkaujančiais tėvais – Kristinos ir Antano Dambrauskų ekologiniu pieno ūkiu. Nors Artūras laiko apie pusšimtį pe­nimų galvijų ir dirba 80 hektarų žemės, jis yra ne tik didžiausias tėvų pagalbininkas, bet ir idėjų generatorius.

Visai greta Laukuvos, Vaba­lų kaime, ekologinį pieno ūkį puoselėja Daiva ir Ernestas Kairiai – prieš keletą metų jaunieji ūkininkai net buvo tapę konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais. Pasižvalgyti ministras užsuko ir pas Naujajame Obelyne įsikūrusius Oną bei Gediminą Sungailus, triūsiančius augalininkystės ūkyje.

K. Navickas teigė, jog, lankantis skirtingų regionų ūkiuose, yra galimybė tiesiogiai iš ūkininkų išgirsti žemės ūkio aktualijas, problemas.

„Šilalės rajone daugiausiai laikomi galvijai, veikia ekologiniai pieno ūkiai. Tiesa, vieni ūkininkai perspektyvūs ir savo ateitį sieja su kaimu, kiti, ne paslaptis, laiko ūkius, kad išgyventų šiandien ar net yra nusivylę ir savo ateities nesieja su žemdirbyste, todėl neturi potencialo augti. Su visais aplankytais ūkininkais daug kalbėjome apie perspektyvas, ko reikia, kad ūkiai išliktų, kokia parama reikalinga, jog būtų įgyvendinami modernūs ūkininkavimo modeliai. Mūsų užduotis taip parengti ateinančio finansinio laikotarpio paramos sąlygas, kad visus ūkius lydėtų sėkmė“, – sakė ministras K. Navickas. 

Sukūrė ateities pieno ūkį

Viename didžiausių Šilalės rajone R. ir A. Dambrauskų pieno ūkyje netoli Žadeikių laikoma 400 gyvulių, iš jų maždaug 130 melžiamų karvių. Čia žmones jau pavaduoja trys robotai.

„Robotizuota šėrimo sistema „Trioliet“ – nepakeičiama mūsų pagalbininkė: pati sumaišo pašarus pagal parengtus kelis racionus, pati išdalija juos karvėms 12 kartų per dieną. Jos yra sočios, laimingos ir sveikesnės nei anksčiau, o mes sutaupome maždaug trečdalį pašarų bei didžiulį kiekį kuro“, – sakė Artūras. 

Gyvulininkystės technologijų magistro laipsnį apsigynęs jaunasis ūkininkas pademonstravo žemės ūkio ministrui, kaip „Trioliet“ darbuojasi: 3 kub. m vagonėlis su vertikaliais maišymo sraigtais, nuvažiavęs nuo vienos pašarų talpos iki kitos, gavęs kryptį nutiesta kontaktine elektros linija, pasuko į fermą dalinti pašarų tingiai gulinčioms karvėms. 

Pasak K. Navicko, dvi Damb­rauskų kartos jau sukūrė ateities ūkį. 

„Šiuolaikiškam ūkiui visiš­kai tinka posakis, jog vadovauti įmanoma ir neišėjus iš namų: kas vyksta tvarte, galima pažiūrėti įsijungus telefoną ar kompiuterį, o darbus padaro robotai. Manau, kad netolimoje ateityje taip dirbs daugelis ūkių. Ūkininkams jau dabar reikia apie tai galvoti, o mes turime atkreipti dėmesį rengdami ateinančio laikotarpio žemės ūkio finansavimo prioritetus“, – po apsilankymo Žadeikiuose sakė ministras. 

Teisingas kelias – mišrus ūkis

Pavakare nuvykęs į Vabalų kaime esantį D. ir E. Kairių pieno ūkį, K. Navickas ne tik apžiūrėjo tvartus, pasigėrėjo švariais bei jaukiais gyvuliais, patikrino, kaip gyvenvietėje įsikūrę ūkininkai tvarko srutas bei mėšlą, bet ir rado laiko susėsti su jaunais žmonėmis pasikalbėti prie arbatos puodelio. Ernestas pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo prieš 11 metų. Pirmuosius trejus dirbo kartu su tėvais, o vėliau ėmėsi kurti savo šeimos ūkį. Gavęs paramą jaunajam ūkininkui įsikurti, augino telyčias, mėsinius galvijus. Ūkis plėtėsi, atrodė, jog auginti gyvulius yra visai neblogai, todėl pasirinko pieno gamybą. Dabar kasdien AB „Žemaitijos pienas“ iš ūkio išsiveža po 1 toną ekologiškai pagaminto pieno. Tačiau ūkininkai už jį gauna vos daugiau nei už pagamintą įprastai – tik po 27,4 ct už kg. Ekologiško produkto pagaminimas reikalauja daugiau sąnaudų ir darbo jėgos, bet supirkimo kaina nesiskiria.

Jauni ūkininkai klausė minist­ro, kas bus su kaimu: vis daugiau žmonių renkasi geriau apmokamą, daugiau laisvo laiko suteikiantį darbą mieste, todėl ūkių, kurie užsiima žemės ūkio gamyba, kasmet lieka vis mažiau. Nedaug jų ir apie Laukuvą. 

Pasikalbėjęs su ekologinio ūkio savininkais apie akcizais neapmokestintų degalų poreikį, žemės ūkio ministras pripažino, jog verta dėmesio pastaba, kad ekologiniams ūkiams, ypač laikantiems gyvulių bei auginantiems jiems pašarus, normas reikėtų diferencijuoti, nes ekologiniuose ūkiuose degalų poreikis yra didesnis. 

„Mes tikrai už tai, kad žmonės laikytų gyvulius, ir surasime tam paramos. Ekologiniai ir mišrūs ūkiai turi ateitį. Tai, ką šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. Kad jauni žmonės nenusiviltų ir nebėgtų iš kaimo, turime galvoti, kokios būsimojo finansinio laikotarpio pagalbos priemonės jiems būtų labiausiai reikalingos“, – teigė ministras K. Navickas.

Nustebino mažo ūkio verslas

Naujajame Obelyne įsikūręs O. ir G. Sungailų ūkis – visiškai kitoks: vos 30 ha turintys ūkininkai verčiasi augalininkyste, perdirba savo pačių užaugintą produkciją ir ją sėkmingai parduoda ūkininkų turgeliuose bei sveiko maisto parduotuvėse. 

Visus laukus, dygstančius žir­nius bei genimas šilauoges apžiūrėjęs, net šiltnamį įvertinęs K. Navickas stebėjosi ūkininkų darbštumu ir ilgai negalėjo atsitraukti nuo austriško grūdų malūno – pripažino, kad tokio dar nebuvo matęs. 

„Su ministru draugiškai pasikalbėjome apie viską, apie tai, kas svarbu, gyvenant kaime. Ministrą nustebino žinia, jog paprastų šiltnamių, kuriuos ūkininkai kas keleri metai perkelia į kitą vietą, negalima dek­laruoti. Klausė, ar netrūksta darbininkų. Nėra kaime darbininkų, nes nėra nedirbančių – mūsų krašte visi ūkininkai, visi kuo nors užsiima“, – sakė O. Sungailienė. 

Naujojo Obelyno ūkininkai 

sunkiu gyvenimu žemės ūkio ministrui nesiskundė – atvirkščiai, pasidžiaugė, kad Lietuvoje gyventi yra gera, gali užsiimti, kuo širdis geidžia, o kaime gyventi dar ir smagu. 

Pasak K. Navicko, akivaizdu, jog smulkus ūkis taip pat gali būti pragyvenimo šaltinis ir finansinis pagrindas. O sėkmė pirmiausia aplanko tuos, kuriems ūkininkavimas yra malonumą teikiantis darbas bei pasididžiavimas. 

Ši išvyka K. Navickui ne pirma. Žemės ūkio ministras jau lankėsi Aukštaitijos ūkiuose, Kaune – pieno perdirbimo gamykloje, ekologiškų produktų kooperatyvo parduotuvėje. Artimiausiu metu ministras planuoja aplankyti Suvalkijos ūkininkus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį ketvirtadienį vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje kaip niekada aki­vaizdžiai atsiskleidė rajono valdančiosios daugumos ir mero požiūris į moralę, etiką bei teisėtumą. Ir nors savivaldybės vadovas Algirdas Meiženis labai mėgsta pabrėžti esantis „visiems vienodai teisingas“, vis tik dvigubi standartai, kuriais, beje, nuolat yra kaltinama opozicija, tiesiog badė akis visiems, besiklausantiems toli gražu ne pačių kultūringiausių diskusijų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Šeštadienį buvo gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena, kaip prie sovietų sa­kytų „majovka“. Nebuvo rau­donų vėliavų šilko, darbo žmonių demonstracijų, tran­kių maršų ir mūsų lyderių tribūnose. Kadangi diena tikrai pasitaikė pavasariška, kas dirbo sode, kas tvar­kė­si namuose, o kas džiaugėsi pražydusiomis sakuromis ar magnolijomis. Taip pra­si­dė­jo gegužė. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Iš 100 darbingo amžiaus Šilalės rajono gyventojų net 16–17 neturi pra­gyvenimo šaltinio. Tokia yra Užimtumo tarnybos oficialioji statistika. Tačiau realiai darbo rajone ieško 4729 asmenys, o tai sudaro trečdalį darbingo amžiaus rajono gyventojų. Nors pastaraisiais mėnesiais nedarbo lygis ir mažėjo, situacija netrukus gali smarkiai komplikuotis: paskelb­ta, jog Klaipėdoje uždaroma laidų rinkinius automobiliams gaminusi įmonė, kurioje dirba ir nemažas būrys mūsų rajono gyventojų.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Justas Š. policijai įkliuvo apsirūpinęs kvaišalais ilgam, tačiau „santaupas“ konfiskavo pareigūnai, o teismas dar skyrė ir piniginę baudą. Vaikinas su kaltinimais sutiko, tik maldavo pasigailėti ir leisti sumokėti baudą per kuo ilgesnį laikotarpį, nes jam labai trūkstą pinigų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

2020-aisiais pasaulį sukrėtė COVID-19 pandemija ir dėl to kylančios pasekmės. Verslui ar fiziniams asmenims susidūrus su finansinėmis problemomis, skolas iš jų sie­kiantys su­si­grąžinti kreditoriai paprastai reikalauja areš­tuoti skolininkų turtą. Sprendimai areštuoti turtą pa­tenka į Registrų centro tvarkomą Turto arešto aktų re­gist­rą.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Jau šviečia žvaigždė vakarinė

Ir saugo ramybę žmonių.

Tik Tu, miela mama, nemiegi

Prie lopšio savųjų vaikų.

Žibės žvaigždutės, augs vaikeliai,

Mamos lopšinės supami.

Ji nepajus, kaip bėga laikas,

Ir jos vaikai – jau dideli.

Užaugs dukrelės tarsi liepos,

Sūneliai – stiprūs ąžuolai.

Mama stovės prie jų prigludus,

Juk jie vis vien yra vaikai...

Sugrįš vaikai visi, kas gali – 

Čia jų namai, čia jų mama.

Ji nedainuos dabar lopšinės,

Dabar skambės linksma daina.

Padovanos po gražų žiedą,

Bučiuos grublėtas jos rankas,

Ištars žodelį mielai Mamai:

„Tu mums pasaulyje viena“.

Kristina GEČIENĖ

* * *

Kai baltas beržas budinas,

Širdim rankas suvėrusi,

Išlauki, Mama, liūdesį.

Sugrįžta gervė vėlusi.

Kaštonai degins ilgesį

Lyg Tavo sielos žvakę.

Žinai žinai – jie ilgisi,

Subėga nesisakę.

.... vėl žiedlapių ugnis.

Lingus – vilties lopšys.

Rymuolė, Plačiašakė 

Supa mūsų naktį.

* * *

Išglostyk, Mama, staltiesę, 

kuri užkloja mirtį.

Pražystant ievoms

atmintis pakvimpa

sodo kriaušėmis

vėl duonos trupinys

sudygsta sėklomis,

net slenkstis pažemėja,

žemėn klaupiantis.

* * *

M – arškinių ir drobulių skalbėja,

O – belis šimtažiedė sode,

T – avo tvarsčius išdžiaustanti vėjy,

I – nkilais atvirais odoje.

––––––––––––––––––––––––––––––

N – epalaužtoj orumo viršūnėj

A – tsitūpt, prisiglaust – per mažai.

Dalia PETKEVIČIENĖ

Už atsidavimą, pasiaukojimą, kurį motinos atiduoda mums, savo vaikams, atlyginti joms mes turbūt esame bejėgiai. Aukojamės jau savo vaikams, ir taip sukasi amžinasis ratas. Kol gyvos motinos, tol egzistuoja gyvenimas. Už jį padėkoti savo vienintelėms ir skirtas pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Šiemet – su dar mažai žydinčia gamta, žvarbiam vėjui nusileidžiančia saulės spindulių šiluma, bet vis tik pavasariu, kuris sprogs kurią dieną baltais sodais, geltonų pienių kilimu. Atrodo tuomet, kad į žemę nužengia rojus...

Dabartinė kasdienybė gėlių ir knygų draugijoje

Žadeikiškės Ievos Vainorienės na­muo­se savotiški rojaus akcentai – gražuolės baltais karališkais žiedais orchidėjos. Tokios turtingos, juodžaliais, sveikais, blizgančiais lapais.

„Tai vaikų dovanos man per Kalėdas, Velykas. Kol buvo gyvas tėtis, jam gimimo dieną gegužės mėnesį dovanodavo lauke sodinamas gėles. O aš gimusi per Kūčias, tai man dovanoja kambarinių. Jau kelios orchidėjos yra nužydėjusios, bet juk Motinos diena netrukus, vėl atveš“, – rodydama ant palangių bujojančias karališkas gėles, šypsosi Ieva.

„Nereikia apie mane rašyti. Juk tiek yra motinų, kurios užaugino po 10–12 vaikų“, – netikėtai užklupusių redakcijos darbuotojų kratėsi moteris. Tad labai džiugina jos paprastumas bei kuk­lumas: na, jeigu reikia, nors taip nedrąsu prieš kaimynus...

Devyniems – viena 

Ieva su jau amžinatilsį vyru Vladislovu užaugino keturias dukras ir du sūnus. Moteris džiaugiasi, kad visi yra gyvi ir sveiki, o kokį gyvenimą jiems lėmė likimas, nuo jos jau nebepriklauso. Visi turi darbus, gyvena taip, kaip gali ir sugeba.

„Jie nuo mažiukų matė ir suprato, kad mamai yra sunku ir reikia padėti. Dabar susirinkę krūvon, didieji Arūnas su Laima pajuokauja ir prisimena, kaip  jiedviem vis tekdavo mažuosius prižiūrėti, nemažai darbų po namus nudirbti: išplauti grindis, kai aš nebegalėdavau, būdama nėščia, sutvarkyti kambarius. O gyvenome tuose dviejuose kambariuose galiausiai devyni žmonės, nes parsivežiau ir bene dešimt metų slaugiau ant lovos savo mamą. Antrame trobos gale gyveno uošviai, tai kai anyta sumenko, globojau ir ją. Tiesa, atvažiuodavo ir jos dukterys, patvarkydavo, bet kasdiena tekdavo man.

Taigi parbėgdavo vaikai iš mokyklos, pietus visada būdavau išvirusi, pavalgydavo ir didesnieji atlėkdavo į dirvą, kur aš kasdavau bulves ar daržus. Vladislovas juk per dieną iki vakaro kolūkyje – vairuotoju dirbo. Jam gal ir nelabai sunku buvo, o man – taip: vaikai, namai, gyvuliai, daržai. Kai vaikai paaugo ir atsirado valytojos vieta kolūkio kontoroje, ten dirbau penkerius metus. Paskui pastatė mokyklą, joje praleidau šešerius. Taip ir užsidirbau stažą. Per Kūčias išėjau į pensiją nuo 50 metų kaip daugiavaikė mama, o nuo naujųjų keitėsi įstatymas – išleido tik nuo 55-erių. Taigi man labai pasisekė“, – pasakoja 77-uosius einanti Ieva.

Nesulaukta sukaktis

Moteris sako, jog tik keturių mėnesių betrūko iki judviejų su vyru Auksinių vestuvių. Bet ne – trenkė insultas...

„Aš kilusi iš Drobūkščių, pas vyrą į Žadeikius atsikėliau ištekėjusi. Tiesa, pradžioje gyvenome kitur, bet kai melioravo laukus, kartu su uošviais pasistatėme trobą čia. Susipažinau su Vla­dislovu jo pusseserės vestuvėse. Dvi­dešimt antrus metus baigiau, kai tekėjau. Nugyvenom, nugyvenom amželį... Visko buvo per gyvenimą bet, ačiū Dievui, nei skyrėmės, nei ką. Reikėjo taikytis vienam prie kito. Dabar jauni taip nebedaro: biškį kas ir į skirtingas puses suka. Nebėra tos kantrybės...

O būtų dabar gyvas mano tėvelis, vis dviese... Po insulto tris savaites begyve­no. Kasdien laksčiau dvi savaites į Klai­pėdą, paskui – į Šilalę. Būdavo, nuvažiuoju į ligoninę – jo rankos prie lovos pririštos. Sėdžiu prie jo per dieną, kalbinu – tyli. Neteko regėjimo. Tai kai atrišdavau rankas, tik apsigraibydavo akis, veidą, burną. Klausiu, kur skauda – tyli. Paskui teiraujuosi, ar mane pažįs­ta. „Ievu-u-utė“, – atsakė tokiu gailiu balsu, o man taip suskaudo širdį!.. Baisiai skaudėdavo ir kai išeidavau – žinodavau, kad vėl pririš rankas... O ir galiu rytoj jau nebepamatyti... Kai parvežė į Šilalę, tik savaitę ir bemačiau... Metus po jo mirties buvo labai sunku. Iš pradžių vaikai tai vienas, tai kitas pabūdavo, bet juk visi turi savo gyvenimus, kiekvienam savi namai rūpi. Dabar jau įpratau“, – ilgisi savo gyvenimo žmogaus Ieva.

Rodos, nė nebuvo to vargo...

Vėl grįžtame į tuos laikus, kuomet ir lovelėje, ir ropomis namuose krykštavo mažyliai.

„Sunku buvo vaikus auginti. Skal­byk­lių beveik nebuvo, o tų vystyklų, drabužiukų – didesnių ir mažesnių: išplauti, išdžiovinti. Kiekvieną išmaudai, aprengi, sušukuoji, žiūrėk, ir vėl prausi, perrengi... O dar reikėdavo susiverpti siūlų, numegzti, sulopyti, susiūti. Tai dabar nueini į „labdarinę“ ir nuperki už kelis eurus. O kokius puodus valgio turėdavau privirti, augantiems oi, kaip norisi pavalgyti... Bet buvau jauna, atrodo, kad nė nebuvo to vargo. Guldavaus visada jau po dvylikos, keldavaus su aušra – miegoti ir lepintis nebuvo kada... Bet ačiū Dievui, užaugo sveiki, kuris ką norėjo išsimokė, įgijo specialybes. Geri vaikai, negaliu skųstis. Labai myli mane ir tarp savęs sutaria. Neišskiriu nė vieno, visus vienodai mylėjau ir myliu. O jeigu kuriam kas nors nesiseka, to dar labiau gaila. Dėl kiekvienos vaiko bėdos motinai širdį gelia...

Todėl stengiuosi ir aš: kai po vyro mirties pardaviau žemes, padalinau visiems po lygiai. Galvoju, kad padariau teisingai, nes ką gali žinoti, juk kiek būna, kai dėl paveldėjimo susipyksta. Neduok Dieve tarp vaikų šitaip. O ir žemės, kartu sudėjus, buvo tik apie dešimt hektarų. Ir ta pati tolokai, tai tekdavo su mažais vaikais baladotis kone du kilometrus ir sodinti, ir kasti, ir šienauti... Kai vyras jau buvo biškį pasiligojęs ir nebegalėjo vairuoti, rytais tamsoje dviračiu važiuoti pamelžti karvių man būdavo nejauku. Tad kai Vladislovas atgulė po insulto, kone tą pačią dieną pas­kutinę pardaviau“, – pasakoja gyvenimo sunkumus Ieva.

Džiaugsmas laukti vaikų

„Laimė didžiausia yra motinystė. Die­vas davė man šešis: pagimdžiau, užauginau, džiaugiuosi, kad visi turi savo gyvenimus, dirba ir užsidirba, kad yra sveiki. Labai manimi rūpinasi. Rytmetį skambina: mama, kaip išmiegojai, vakare – kaip praėjo diena, ar koja gal mažiau skauda. Mat nuo lapkričio vargstu dėl stuburo, skausmas iš jo eina į kelio, klubo sąnarius. Dabar truputį geriau. Žadeikiuose yra medicinos punktas, jei reikia, felčerė Petkienė ateina vaistų suleisti. Ir korona manęs neaplenkė, bet sirgau be komplikacijų, ugnikę pati pasikurdavau. Jokių gyvuliukų nebelaikau, tik vištikių ir šuniuką. Labai dėl jo pergyvenu, nes apsirgo. Reiktų vežti pas veterinarą, bet dukra, kuri Šilalėje, negali išeiti iš darbo. Senas jau, gal keturiolikos metų, bet vis tiek gaila, kankinasi...

Laukiu, kada atšils. Šiltnamyje salotų, ridikėlių, kopūstų sėklų įbėriau. Po­mi­dorams dar anksti, nušals. Sodin­siu ir bulvių – toks kaimynas, geras žmogus, man su traktorine sodinamąja pasodina, vėliau nuvagoja, rudenį paaria. Užtenka ir man, ir vaikai vežasi. Mer­gelės pačios per metą tas bulves ir prižiūri.

Laukiu, bene ta korona baigsis, vaikai galės kaip anksčiau būrin sulėkti. Ir dešimt anūkų bei du proanūkius turiu. Nors iš tokio būrio vaikų galėtų būti ir daugiau...

Turiu didelį ūpą skaityti. „Artoją“ prenumeruoju, mergelės knygų priveža: tik tu, mama, skaityk. Dabar jau gerokai įpusėjau „Istoriją apie prarastą mergaitę“. Ar gera knyga? Na, yra ir nuoseklesnių paskaitymų. Mano akys operuotos – keisti lęšiukai, skaitau su akiniais. Vakare anksti einu į lovą, pasidedu prie šono telefoną. Laidinį – irgi. Žinau – skambins kuris iš vakaro, kuris iš ryto. Labai rūpiu savo vaikams. Ir aš labiausiai jų laukiu“, – graudinasi Ieva, tylioje ramybėje grojant muzikai iš radijo aparato, tiksint laikrodžiui, trumpinančiam valandas ir minutes iki didžiai laukiamo susitikimo. 

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.