Žemaitės gatvėje Šilalėje verda darbai – dalis daugiabučių kiemų jau kuris laikas virtę apkasais tiesiogine to žodžio prasme. Žmonės palei „trobas“ prasimynė siaurus takelius, o darbininkai niekur neskuba – matyt, gauna valandinį atlygį.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Treigių kaime, visai šalia piliakalnio, ūkininkaujantys Oksana ir Ignas Čerkauskai džiaugiasi sėkme – kon­kurse „Metų ūkis 2025“ šiemet jiems skirta trečioji vieta. Prieš dešimtmetį įsikūrę Oksanos senelių žemėje, jauni ūkininkai neslepia, jog jų požiūris į ją kitoks. Skirtingai nei pirmiesiems atsikūrusios Lietuvos ūkininkams, dabar ūkininkaujančiam jaunimui žemės ūkis yra verslas ir jie sugeba ne tik užauginti kokybišką mėsą, bet ir randa būdų pristatyti ją tiesiai klientui.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija gruodžio 9-ąją tapo tikra Lietuvos ir Žemaitijos kultūros širdimi – čia vyko išskirtinis švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) kultūrinės srities konferencija-etnopopietė „Jauniuk, šuok, dainūk ir niekad nepasidūk!“

Į renginį susirinko visų Šilalės rajono mokyklų bendruomenės ir svečiai, parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius, o susirinkusiuosius sveikino gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė.

Renginio metu tarp lektorių pranešimų skambėjo liaudiška muzika, atliekama Laukuvos, Kaltinėnų ir Kvėdarnos gimnazijų kolektyvų, jų dainos ir instrumentų garsai tarsi perkėlė visus į senąją Lietuvą, kur kiekviena melodija pasakoja istoriją. Žiūrovai ne tik klausėsi, bet ir lingavo, šypsojosi, jungėsi draugėn į dainą ar šokį. Netrūko ir etnoimprovizacijų su minklėmis bei mįslėmis, kurias gudriai užminė mokytoja Gražina Pameditienė, o prie jos netikėtai prisijungė Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.

Kun., profesorius, daktaras Saulius Stumbra kalbėjo apie tautinio ir religinio tapatumo dermę liaudiškojo pamaldumo praktikose, jaunimas su birbynės mokytoju Alvydu Vozgirdu atskleidinėjo tradicinių lietuviškų instrumentų paslaptis, jų kilmę bei reikšmę, prof. R. Balsys akcentavo etninės tapatybės svarbą šiandienos pasaulyje, ypač jaunimui. Varnių regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas priminė, kodėl žemaičių kalba yra mūsų identiteto kertinis akmuo, ir patikrino jaunimo žinias žemaitiškai. Didelio susidomėjimo sulaukė pranešimas apie maisto paveldą, kurį pristatė Jokubaičių ekologinio ūkio savininkė Inga Jokubaitienė. Ji pasakojo, kaip senieji receptai ir tradiciniai produktai išlieka gyvi, perduodami iš kartos į kartą, kvietė ragauti pagal ponios prezidentienės Smetonienės receptą keptų spurgų, vaišino savo ūkyje gaminamais baltiškais sūriais ir pienu. Tai buvo ne tik teorija – salėje tvyrojo tikras žemaitiškos virtuvės aromatas, primenantis, kad maistas yra kultūros dalis.

Šis renginys tapo gyvu įrodymu, kad etnokultūra nėra praeitis – tai mūsų dabartis ir ateitis. Kvėdarnoje organizuota TŪM kultūrinės srities konferencija – etnopopietė dar kartą parodė, jog bendruomenės susitelkimas, tradicijų puoselėjimas ir meilė savo kraštui gali sukurti nepakartojamą atmosferą ir ugdyti lietuviškos dvasios tapatumą mokiniuose bei visuomenėje.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Nuotr. Evos DZENOVAGYTĖS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai turėjo galimybę susipažinti su joga – praktika, skirta kūno lankstumui, jėgai, pusiausvyrai ir protiniam susikaupimui ugdyti. Užsiėmimus vedė sertifikuota jogos mokytoja Neda Kurlianskė, turinti tarptautinius sertifikatus ir ilgametę praktiką.

Nedos užsiėmimai išsiskiria individualiu požiūriu į kiekvieną besimokantįjį, atsižvelgiant į jo fizines galimybes ir poreikius. Paauglystė – intensyvaus fizinio bei emocinio augimo laikotarpis, kuriuo joga gali padėti mokiniams išmokti įveikti kasdienius iššūkius: mokymosi krūvius, bendravimo problemas, o dar vyresniems – ir egzaminų baimę. Reguliarūs jogos pratimai gerina laikyseną, stiprina imunitetą ir padeda suprasti, kaip valdyti emocijas.

Apsilankymo gimnazijoje metu jogos mokytoja ne tik demonstravo fizinius bei kvėpavimo pratimus, bet ir paaiškino jogos naudą kūnui ir protui. Mokiniai užsiėmimo metu mokėsi sutelkti dėmesį, taisyklingai kvėpuoti ir pajusti, kaip tai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti.

Jogos užsiėmimai finansuojami iš Šilalės savivaldybės sporto rėmimo programos „Sportas visiems 2025“ lėšų.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.

Kalbininkė Albina Auksoriūtė jau seniai įleido šaknis sostinėje ir jaučiasi esanti tikra vilnietė. Tačiau žemaitiška prigimtis, atlydėjusi iš gimtųjų namų Sodalės kaime Kvė­darnos apylinkėse, niekur nedingo. Ji žemaitiškai dėlioja mintis ir kaipmat prabyla savąja dūnininkų šnekta vos tik sutikusi kraštietį. Gimtoji tarmė įsitvirtino ir profesiniame A. Auksoriūtės gyvenime: mokslininkė renka ir analizuoja žemaičių šnektų medžiagą, padėdama suprasti, kuo ši tar­mė unikali ir kodėl jos išsaugojimas yra svarbus visai lietuvių kalbai.

Tyrimų akiratyje – kraštiečių veikalai 

Tiems, kas domisi lietuvių kalba, jos tyrimais, Lietuvių kalbos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos, Mokslo tarybos pirmininkės dr. A. Auksoriūtės vardas yra gerai žinomas, o kiekvienam žemaičiui – bent jau girdėtas. Mokslininkė, daugiausia besidarbuojanti terminologijos, žodynų, kalbos norminimo srityje, tarmių taip pat nepalieka nuošalėje. Ji prabyla ir į kraštiečius, ragindama nepamiršti gimtosios dūnininkų šnektos, išsaugoti ne tik žodinę, bet ir rašytinę jos formą. Nauja mūsų laikraščio rubrika „Žuodis jung“, kuria šilališkiai deklaruoja savo atsakomybę už dūnininkų šnektos saugojimą ir plėtojimą, pradedama būtent A. Auksoriūtės įžanginiu straipsniu („Šilalės artojas”, 2025 m. 12 mėn. 5 d., Nr. ). 

Pokalbiui su kraštiete susitinkame Lietuvių kalbos institute. Ant pašnekovės darbo stalo – dar spaustuvės dažais kvepianti monografija „Lietuviški augalų ir grybų vardai XIX a.: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos ir Lauryno Roko Ivinskio vardynai“. Taip ir knieti atsiversti vasariško viršelio knygą, bet, pasirodo, neprofesionalui ši monografija, prie kurios mokslininkė dirbo visą penkmetį, – kietas riešutėlis. Net skaitant pavadinimo asmenvardžius suklupti nesunku, ypač ne žemaičiui. 

„PAbrėža, žemaičiai kirčiuoja būtent taip – pirmąjį skiemenį, – pataiso mane Albina, pristatydama vieną iš dviejų tyrinėtų vardynų autorių. Pranciškonų vienuolis J. A. Pabrėža aprašinėjo žemaitiškus augalų vardus, sudarė ne vieną botanikos žodyną. Didžiausios apimties, svarbiausias jo darbas – pirmas Žemaitijos augalų vardynas „Taislius augyminis” (1843 m.), kuriame augalų vardai pateikti moksliškai – lotynų kalba, taip pat lenkiškai, vokiškai ir, svarbiausia, lietuviškai. Jis važinėjo po Lietuvą, klausinėjo močiučių, kaip liaudies kalboje žmonės vadina, o neradęs tuos augalų vardus kūrė pats”.

Kai kurie J. A. Pabrėžos vardai prigijo tiek mokslinėje literatūroje, tiek bendrinėje vartosenoje. Pavyzdžiui, tvertikas – tvirtai įsikuriantis augalas, galintis net prie sienos prisikabinti užneštas vėjo, ang­lų vadinamas sienų gėlėmis. Klemalis, eraičinas, gardūnytis, austėja, guboja – „Taisliaus augyminio” autorius šiuos vardus nusižiūrėjo nuo Jono Lasickio veikalo  „De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et Falsorum Christianorum” (Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netik­rų krikščionių dievus) (1615 m.),

pavadindamas augalus pagoniškų dievų vardais. J. A. Pabrė­žai tuos vardus iš minėto veikalo išrašė ir atsiuntė Aleksandra Volfgangaitė. Kai kurie mūsų ausiai neįprasti, išskyrus visiems žinomą guboją, tačiau juos galima rasti bet kuriame lietuviškame augalų sąvade. Buvo ir neprigijusių, pavyzdžiui, babilius – alyva. 

Kraštiečio L. R. Ivinskio, beje, kilusio iš Šilalės rajono, veikalus, kuriuose jis aprašo žemaičių augalus ir grybus („Grybų atlasas”, „Prigimtūmenė” – šiuo naujadaru autorius pavadino gamtą), A. Auksoriūtė nagrinėjo ir rengdama disertaciją. „Prigimtūmenėje” jis rėmėsi Linėjaus sistema, be žemaitiškų augalų ir grybų vardų, nurodė ir lotyniškus, pateikė lenkiškų bei vokiškų atitikmenų. Tad atsekti, kuriam augalui autorius priskyrė vieną ar kitą žemaitišką vardą, nesunku. 

L. R. Ivinskis sukūrė daug įdomių vardų, bet prigijo vos keletas, kur kas mažiau nei J. A. Pabrėžos. Mat „Prigimtūmenės”, rankraštis, sudarytas apie 1870 m., buvo išsiųstas į Krokuvą ir iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje net nebuvo žinomas. Šiandien jį sklaido tiek kalbininkai, tiek botanikai. Valstybinės kalbos komisijos Terminologijos pakomisei suteikiant vardus naujiems į Lietuvą atkeliaujantiems augalams, A. Auksoriūtė yra pasiūliusi ne vieną L. R. Ivinskio naujadarą – prikėlusi juos naujam gyvenimui. 

Tarmės paslėpti neįmanoma 

„Mano gimtoji – pietų žemaičių varniškių, kitaip vadinama dūnininkų kvėdarniškių šnekta. Močiutė Bronisla­va, arba babukas, kaip sako kvėdarniškiai, skaityt paskaitė, nelabai rašyt mokėjo, kuo puikiausiai ja kalbėjo. Ir mama, ir tėvelis – visi kalbėjomės tik žemaitiškai”, – pasakoja A. Auksoriūtė. 

O štai Kvėdarnos vidurinėje mokykloje galiojo nerašyta taisyklė vartoti tik bendrinę kalbą. Bet vos išėję iš klasės mokiniai akimirksniu pereidavę prie tarmės – žemaitiškai kalbėję pertraukų metu, už mokyklos ribų, visur, tik ne per pamokas. Tokia „dvikalbystė” niekam netrukdė, atrodė savaime suprantama. Atvykusi studijuoti į Vilniaus universitetą, Albina stebėjosi kolegų iš Telšių pasakojimu, kad jų pamokos buvo vedamos žemaitiškai.  

„Visiškai paslėpti tarmės negali, akcentas matosi, kirčiavimas skirtingas, bet mokykloje mes stengėmės nekalbėti žemaitiškai. Priešingai nei namie – tik žemaitiškai, niekaip kitaip. Būdavo, studijų laikais grįžtu namo, įsėdu į rajoninį autobusą ir iškart persijungiu į žemaičių kalbą. Ne, tam jokių pastangų nereikėjo, nereikia nė dabar. Tai yra gimtoji tarmė, tu ja iki amžiaus galo moki kalbėti. Viskas natūraliai: susitinki žemaitį – pradedi kalbėti žemaitiškai”, – anot A. Auksoriūtės, net prabilusią bendrine kalba, kraštiečiai ją iš pirmų žodžių atpažįsta kaip žemaitę. 

Tiesa, mokslininkės aplinkoje Vilniuje žemaičių nėra daug. Lietuvių kalbos institute dūnininkė tėra ji viena, dar viena kolegė – dounininkė. Asmeniniame rate taip pat supa daugiausia kitų tarmių atstovai. Širdžiai miela savąja A. Auksoriūtė bendrauja jau per tris dešimtmečius gyvuojančios Šilalės kraštiečių draugijos susitikimuose, Vilniaus žemaičių sueigose, bet pripažįsta, jog sostinėje progų pakalbėti žemaitiškai nepasitaiko daug. 

Mama nepasidavė melioracijai

„Kol mama buvo gyva, vis parvažiuodavau į tėviškę, leisdavau ten atostogas. Dabar grįžtu retai... Nė vienas iš mūsų penkių vaikų tėviškėje nepasiliko. Aš Vilniuje, dvi sesės Klaipėdoje, viena Šakiuose, brolis Telšiuose. Užaugome Sodalės kaime, vienkiemyje tarp Pajūralio ir Kvėdarnos, varganoje troboje. Ji buvo pastatyta vietoj vokiečių per karą sudeginto didžiulio dviejų galų namo. Ten mano mamos, močiutės šaknys. Mama, mirus tėveliui, apie 2002-uosius persikėlė į Kvėdarną”, – tėviškės ištuštėjimo istoriją pasakoja A. Auksoriūtė. 

Dabar ta visai giminei brangi vieta vėl atgijusi. Albinos sūnėnas, vyriausiasis jos tėvelių anūkas, močiutės palaimintas nugriovė senąjį namelį su visais ūkiniais pastatėliais ir pasistatė gražius modernius namus. Tarp šių naujų sienų, bet ant tos pačios žemės giminė susirenka per šventes. 

„Atsimenu tą įspūdį, kai nuvažiavome ten pirmą kartą. Buvo prieš Velykas, gamta budo, prieš akis – savi laukai. Namas kitas, bet išeini į lauką ir matai tą pačią žemę. Visada smagu ten nuvažiuoti, ypač vasarą. Ne taip toli Jūra, Padievaičio piliakalnis. Labai smagu sugrįžti į vaikystės laukus, – išsaugota tėviške džiaugiasi kraštietė prisimindama, kad tik mamos dėka ji išliko: – Vykstant melioracijai buvo bandoma žmones sugrūsti į vieną vietą, mus taip pat labai spaudė išsikelti į Pajūralį. Mama pasipriešino, pasakė, kad niekur neis nuo savo žemės. Atsimenu, buvo baisu. Aparė aplink namus be jokio tako, eidavome į mokyklą tris kilometrus per lieptą, per pievas. Tuos išsaugotus 18 hektarų mama susigrąžino atgavus Nepriklausomybę. Ir dabar esame ant savos žemės. Tai didžiulis turtas”.

Džiugina ir tai, jog gimtieji žemės plotai prasmingai įdarbinti: juos išsinuomavęs ūkininkas vysto ekologinę gyvulininkystę, laukuose ganosi pagal aukščiausius standartus auginamų karvių banda.

„Būtų įdomu kokią karvę pamelžti, prisiminti vaikystę”, – juokiasi pašnekovė.

Vaikystės svajonės išsipildė su kaupu

Kas iš šių vaikystės laukų išvedė į platų mokslo kelią? Albina sako jau nuo ketvirtos klasės žinojusi, kad bus lietuvių kalbos mokytoja. Tam didelę įtaką padarė lietuvių kalbos mokytoja Marytė Kvederienė ir, žinoma, knygos. Kvėdarnoje knygyno nebuvo, artimiausias – Šilalėje, tad Albina skaitydavo viską, ką rasdavo mokyklos bib­liotekoje. 

„Man norėjosi studijuoti lietuvių kalbą, būtinai Vilniaus universitete, senuosiuose jo rūmuose. Ir tas noras, kol baigiau mokyklą, nepakito. Mano studijų metu sovietiniai laikai jau ėjo į pabaigą, universitete buvo labai gyva demokratinė dvasia, kalbama apie tuos dalykus, kurie kitur dar nebuvo aptarinėjami. Dėstė iškilūs profesoriai, tada dar buvę pilni jėgų, – Zigmas Zinkevičius, Aleksas Girdenis, Aldona Paulauskienė, Donatas Sauka, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė ir kiti. Mano diplominiam darbui vadovavo profesorius Z. Zinkevičius, rašiau apie Simono Stanevičiaus leksiką. Vis tiek nuo žemaičių niekur toli nenuėjau – tyrinėjau žemaičius, jų raštus, jų darbus”, – šypsosi kraštietė. 

Studijų metais ji taip prisijaukino Vilnių, kad perspektyva mokytojauti provincijoje neatrodė svajonės išsipildymas. Anuomet diplomą gavę jauni specialistai privalėjo dvejus metus atidirbti pagal paskyrimus. A. Auksoriūtė, nors ir nenoromis, jau dairėsi po Žemaitiją. Iš kelių pasiūlymų patraukliausia atrodė Plungė, per žiemos atostogas nuvažiavo ten apsidairyti ir netrukus sulaukė asmeninio kvietimo mokytojauti. Bet tada per vieną dieną reikalai apsivertė. Eidama į Lietuvių kalbos katedrą su paskyrimo dokumentais, Albina sutiko grupės kuratorę profesorę A. Paulauskienę. Ši paklausė, kodėl ji norinti išvažiuoti. Išgirdusi, jog absolventė tokiu noru nedega, pasakė, kad tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute yra pora vietų, patarė pabandyti. Kitą dieną katedros vedėjas Z. Zinkevičius paragino jau griežčiau: liepė tuoj pat eiti į institutą. Pasirodo, profesorius kaip tik buvo sulaukęs skambučio iš instituto – Stasys Keinys, pasitaręs su Kazimieru Gaiveniu, klausė, gal šis turįs gerą studentę, kurią galįs rekomenduoti. 

„Atėjau pasikalbėti, ir sutarėme. Terminologojos grupėje kaip tik reikėjo žmogaus, o man ši sritis labai patiko. Kiek buvo laimės! Nereikėjo išvažiuoti, galėjau likti Vilniuje. Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tas netikėtas pasiūlymas. Mano kambario draugė telšiškė išvažiavo į Laukuvą, ten tebegyvena, tebedirba”, – pasakoja kraštietė.  

Ji pati taip pat liko ištikima savo pirmajai darbovietei. Lietuvių kalbos institute A. Auksoriūtė rado puikias sąlygas moksliniam darbui, iki šių metų septynerius metus buvo jo vadovė. Baigiantis direktorės kadencijai, Vilniaus rotušėje dr. A. Auksoriūtei buvo įteiktas I laipsnio apdovanojimo ženk­las – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai”. 

Garbingas įvertinimas, ko gero, galutinai pririšo prie sostinės? Albina neprieštarauja: Vilniuje ji jaučiasi labai gerai, čia turi visas sąlygas darbui, turiningam laisvalaikiui, čia – namai. Bet tėviškė visada liks ta vieta, kur skrieja mintys, kur norisi grįžti dalintis plačiajame pasaulyje įgyta patirtimi. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Slemas „ANT kOpėčių“ – kas tai yra? Slemas – tikra poezijos mišrainė, egzistencija, kurioje žodis ir kūnas juda vienu ritmu. Tai tarsi poetinis šėlsmas, kuriame renkasi žodžio meno mylėtojai raiškiai atlikti savo kūrybos tekstus. 

Pernai pirmosios performatyviosios poezijos varžybos Šilalėje buvo kažkoks keistas, tarsi iki galo nesuvoktas fenomeniškas sprogimas. Šiemet, kai žmonės per metus jau labiau suartėjo su poezijos varžybų – slemo sąvoka, pasijuto mažiau abstrakčios šio formato formos, Šilalės kultūros centro didžiojoje salėje užvirė tik­rų tikriausias poetinis „tūsas“: visko buvo dvigubai daugiau – ir publikos, ir slemerių, triukšmo, dulkių, sarkazmo, ironijos ir įtampos taip pat. 

Antrajame Šilalės sleme dalyvavo klaipėdiškiai Dainius Sobeckis, Haiku Hakeris, Ajus Vėjas, Regina Fominichienė iš Tauragės, Karuselė iš Kėdainių, šilališkiai Gerda, Domantas Balčiūnas, Renata Karvelis ir Austėja Ličkutė iš Laukuvos.

Slemas „ANT kOpėčių“ tęsėsi daugiau negu dvi valandas, tad tikrai nustebino publikos kantrumas – ji taip įsitraukė į vyksmą, kad nejuto laiko. O publika sleme yra svarbu, tai tarsi komisijos „gauja“ prieš vieną poetą. Publika gali būti žiauri, gali būti teisinga, tačiau kartais gali atrodyti dar labiau sumišusi nei pats slemeris. Svarbiausia – ją prisijaukinti.

Šiemet aukščiausias slemo titulas atiteko R. Fominichienei, antrąją vietą užėmė R. Karvelis, trečios vietos nugalėtojas tapo Ajus Vėjas. 

Lipti ant scenos ir skaityti savo kūrybą – rimtas iššūkis. Vienu momentu net galėjai pajusti nusiritusias į kulnus poetų širdis. Tačiau vis tiek įtariu, jog šis formatas gali tapti stipriu kultūriniu traukos tašku į Šilalę ir ateityje. 

Beje, slemo „ANT kOpėčių“ metu buvo atskleistas slaptasis poetas, kuris dalinasi savo kūrybos tekstais Facebook paskyroje „Karuselė“. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau „Karuselės“ profilį ir jame esančius tekstus, kilo noras išsiaiškinti, kas tas paslaptingasis poetas. Tad ir Šilalėje jis sukėlė tik­rą sąmyšį – jis ne tik prisidės prie Šilalės slemo istorijos: ne per kiekvienas varžybas būna garbė atskleisti slaptą poetą.

Šios patirtys mane augina kaip kūrėją. Didžiuojuosi slemeriais, džiaugiuosi visais, kas atėjo paklausyti ir pažiūrėti šių poetinių išdaigų. Ar kitais metais slemas bus? Manau, kad taip! Nes jis tikrai labai tinka Šilalei.

Noriu padėkoti slemo dalimi tapusiems mano, kaip organizatoriaus, padėjėjams – Urtei Šaulytei, Karoliui Šniaukštai, Julijai Teresei Sadauskytei ir Edilijai Nagytei už gražius kad­rus. Ačiū Atviro jaunimo centro atstovėms Gabijai Bliudžiūtei ir Karolinai Šiaudvytienei, Šilalės kultūros cent­rui, Šilalės rajono savivaldybei, Vestai Vitkutei, rajono laikraščiui „Šilalės artojas“, kultūros žurnalui „Literatūra ir menas“, jaunimo naujienų portalui „Žinau viską“.

Tautvydas VĖTRA,

jaunasis Šilalės krašto menininkas, plėtojantis meninę ir kultūrinę 

veiklą Šilalės krašte bei kituose Lietuvos miestuose, 

Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanoris

J. T. SADAUSKYTĖS ir E. NAGYTĖS nuotr.

Gruodžio 9-oji paskelbta Tarptautine antikorupcijos diena. Ta proga Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) kartu su savivaldybių antikorupcijos komisijomis rengia konkursus, viktorinas. Šilalėje jau antrus metus vyko šiai dienai skirtas protmūšis.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas, priimdamas protmūšio dalyvius ir organizatorius džiaugėsi, kad jauni žmonės su antikorupcija susipažįsta dar mokyk­los suole, o tai leidžia tikėtis, jog žodis „korupcija“ nebebus naujas terminas, pasukus į savarankišką gyvenimą. 

„Korupcijos apraiškų yra visur, bet gebėti tai pastebėti gali ne kiekvienas. Todėl labai svarbu pradėti apie tai kalbėti su mokiniais. Nes būtent jie yra ateities Lietuvos pagrindas“, – sakė S. Norbutas.

Pasak savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkės Raimundės Gečienės, anksčiau vaikams antikorupcijos tema buvo organizuojamas piešinių konkursas, dabar jau antri metai jie kviečiami į protmūšį. 

Šiemet jame dalyvavo visų penkių rajono gimnazijų komandos ir kai kurių palaikymo grupės. Buvo varžomasi trijuose turuose, vyko ir blic turnyrai. Taškų juose laimėti niekam nepavyko, bet visiems pasisekė laimėti saldžių dovanų. Organizatoriai pasistengė, kad be dovanų neišeitų nė vienas, tad be padėkos raštų dalyviams buvo įteiktos ir STT dovanos bei šakočiai. 

Klausimus ir užduotis komandoms rengė speciali savivaldybės darbu grupė, juos tikslino ir komentavo ir STT pareigūnai. 

Pirmojo turo metu teko ieškoti atsakymų į klausimus, kas yra korupcija, kaip ją atpažinti kasdieniniame gyvenime, antrajame ture klausimai tapo sudėtingesni, nes nebuvo pateikta galimų atsakymų variantų, o trečiajame korupcijos apraiškas gimnazistai turėjo nustatyti pagal pateiktą audio-video medžiagą. 

„Susumavus taškus paaiškėjo, kad šių metų protmūšio nugalėtojais tapo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos komanda „Be kyšių“. Visi penki komandos nariai ir šeši sirgaliai išvyko į ekskursiją po Lietuvos Respub­likos Seimą. 

Pernykščiai laimėtojai – Pajūrio Stanislovo Biržiškio komanda – buvo laimėjusi galimybę pasižvalgyti po Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Tokiomis dovanomis siekiame, kad jaunieji šilališkiai įgytų dar daugiau žinių“, – susitikimo rezultatus komentavo savivaldybės tarybos narė R. Gečienė. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Visiems, kurie kartoja, kad ES yra silpna, griūna, aiškiai sakau: užteks kartoti Rusijos propagandos pasakojimus. Taip, ES turi ekonominių, politinių, socialinių problemų, jų bus ir ateityje (pasakykit, kas jų neturi, gal agresorė Rusija?), bet ES keičiasi. 

Šie metai parodė, kad ES gali priimti sprendimus dėl savo ateities. Pirmiausia, gynybos ir saugumo srityje. Vis dėlto nevalia užmiršti, kad ne mažiau svarbus yra ir socialinis europiečių saugumas“, – teigia Europos Parlamento narė, socialdemokratė V. BLINKEVIČIŪTĖ.

– Gerbiama Vilija, kokie ES sprendimai saugumo ir gynybos srityje svarbūs Lietuvai ir jos žmonėms?

– Viena iš svarbiausių krypčių – gynybos stiprinimas ir pagalba valstybėms, besiribojančiomis su Rusija ir Baltarusija. Lietuvai labai svarbios iniciatyvos – Rytų skydas ir Baltijos gynybos linija. Tai yra ir Europos dronų gynybos iniciatyva, Rytinio flango stebėsena, Europos oro skydas. Priimami sprendimai dėl dronų aljanso su Ukraina. Tai leis mums, taip pat ir mūsų pramonei, daug išmokti iš Ukrainos, kartu su ja plėtoti gynybos pramonę.

Lapkričio pabaigoje Europos Komisija pažadėjo Europos Parlamentui, kad bus skirta 150 milijardų eurų dronams ir antidronams kurti bei gaminti, o valstybėms, patiriančioms hibridines atakas, bus numatytas atskiras finansavimas. Visa tai skambėjo svarstant ES atsaką į Rusijos ir Baltarusijos vykdomus nuolatinius oro erdvės pažeidimus. Taigi Lietuva sulauks ES paramos kovojant su dronais ir balionais.

– Europos Parlamentas pritarė ir Europos gynybos pramonės programai. Kas tai?

– Tai yra pirmasis išties europinis ES gynybos instrumentas, kurio biudžetas siekia 1,5 milijardo eurų. Bus stiprinama ES gynybos pramonė, skatinami bendri Europos gynybos viešieji pirkimai, plečiama gynybos produktų gamyba ir didinama parama Ukrainai.

Kuriama teisinė bazė dėl Europos bendro intereso gynybos projektų, kuriems bus skiriamos lėšos, jei juose dalyvaus bent 4 valstybės narės. Ar tai svarbu Baltijos valstybėms stiprinant Suvalkų koridorių? Atsakymas aiškus.

– Kaip Europos Parlamentui sekasi stiprinti socialinę Europą, pavyzdžiui, įgyvendinti tikslą, kad būstas būtų įperkamas ir prieinamas daugumai europiečių?

– Mums, Socialistų ir demok­ratų frakcijai, pavyko pasiekti, kad ES būsto problemoms spręsti būtų suteiktas ypatingas statusas, paskirtas ir komisaras, įsteigtas Specialusis būsto krizės komitetas. Pasiūlėme imtis veiksmų, kad būtų nutrauktos spekuliacijos nekilnojamuoju turtu, būtų reguliuojama trumpalaikė nuoma, kad gerėtų galimybės įsigyti būstą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims ir pirmą kartą perkantiems būstą.

Deja, rudenį Specialiojo būsto krizės komitetas nepasiūlė jokių konkrečių sprendimų. O mes norime ir reikalaujame daugiau ES investicijų į įperkamus ir tinkamus būstus. Pavyzdžiui, 300 mlrd. eurų ES finansavimo užtikrinimą įperkamiems ir tinkamiems būstams, reguliuoti trumpalaikę nuomą, palengvinti būsto įsigijimą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims.

Taigi, kova tik prasideda. Rug­sėjį Europos Parlamento pri­imtoje rezoliucijoje būsto kri­zei spręsti pasiūlyta naudoti sanglaudos fondų, Europos socialinio fondo lėšas. Pavyko užsitikrinti ES įperkamo būsto planą 2026 metams, kurį pateiks Europos Komisija.

Visa tai svarbu Lietuvai, kuriai būtina sudaryti geresnes sąlygas žmonėms įsigyti būstą, plėsti savivaldybėms priklausančio būsto fondą.

– Kokius dar paminėtumėte šių metų Europos Parlamento sprendimus, svarbius Lietuvos žmonės?

– Paminėsiu keletą. Lapkričio mėnesį buvo sutarta supaprastinti ES bendros žemės ūkio politikos reikalavimus. Tai palengvins biurokrati­nę naš­tą ūkininkams, labiausiai smul­kiems ir vidutiniams. 

Lapkritį Europos Parlamentas paragino parengti ambicingą lyčių lygybės strategiją, kurioje smurtas dėl lyties turėtų būti laikomas nusikaltimu ES lygmeniu ir įtrauktas į ypač sunkių ES nusikaltimų sąrašą. Europos Parlamentas nori, kad teisė į saugią ir teisėtą abortų priežiūrą būtų įtraukta į ES pagrindinių teisių chartiją, ir ragina nustatyti visuotinę prieigą prie lyčių lygybę atitinkančių sveikatos, taip pat ir psichikos sveikatos, priežiūros paslaugų.

EP balsavo už griežtesnes taisykles kovojant su seksua­liniu vaikų išnaudojimu. Atnaujintame teisės akte Europos Parlamentas siekia panaikinti nusikaltimų senaties terminus. Aukoms taip pat turėtų būti suteikta galimybė neribotą laiką reikalauti atlyginti žalą. Trečiosioms šalims, pavyzdžiui, nevyriausybinėms organizacijoms, taip pat turėtų būti suteikta galimybė pranešti apie nusikaltimus. Taip pat siūloma padidinti maksimalias bausmes už daugelį seksualinės prievartos prieš vaikus nusikaltimų.

Jau lapkričio pabaigoje Parlamentas pasiūlė dar labiau apsaugoti nepilnamečius internete. Siūloma visoje ES asmenims iki 16 metų amžiaus riboti prieigą prie socialinių tinklų, dalijimosi vaizdo medžiaga platformų ir dirbtinio intelekto draugų ir asistentų. Vaikams nuo 13–16 metų prieiga galėtų būti suteikiama gavus tėvų sutikimą. Reikalaujama, kad amžiaus tikrinimo sistemos būtų tikslios ir užtikrintų nepilnamečių privatumą.

– Visai neseniai Europos Parlamentas įpareigojo Komisiją parengti naują neįgaliųjų teisių strategiją. Kodėl?

– Todėl, kad dabar galiojanti strategija stringa. Per menka pažanga. Tebėra didelių iššūkių, susijusių su neįgaliųjų galimybėmis įsidarbinti ir dirbti, su socialine apsauga, sveikatos priežiūra, švietimu, būstu ir skaitmeninėmis paslaugomis. Reikalingi nauji užmojai.

Reikia aiškių ir privalomų nurodymų, įpareigojimų valstybėms narėms, kad šios privaloma tvarka užtikrintų oresnį gyvenimą negalią turintiems žmonėms. Šūkiai nepadeda. Padeda konkretūs veiksmai ir investicijos.

– Kokius darbus numato Jūsų frakcija dėl socialinės Europos stiprinimo?

– Į Europos Komisijos darbo programą pavyko įtraukti Europos kovos su skurdu strategiją su konkrečiais tikslais ir realiu finansavimu, įskaitant sustiprintą Vaiko garantijų mechanizmą, kad nė vienas vaikas Europos Sąjungoje neaugtų neturėdamas galimybių. Europos Komisija pristatys Kokybiškų darbo vietų įstatymą. Prašome, kad po šios iniciatyvos būtų pateikti teisėkūros pasiūlymai, kuriais būtų reglamentuojamas dirbtinio intelekto naudojimas darbo vietoje, užtikrinama teisė atsijungti nuo darbo ir dirbti nuotoliniu būdu. 

Siekiame, kad būtų peržiūrėta Viešųjų pirkimų direktyva – pirmenybę teikti įmonėms, kurios užtikrina geras darbo sąlygas ir deramą atlyginimą, laikosi kolektyvinių sutarčių ir aplinkosauginių reikalavimų.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms baigiantis metams ir artėjant didžiosioms šventėms?

– Šviesos, meilės, taikos ir tikėjimo, kad kiekvienas iš mūsų esame stiprūs.

Rimantas KAZLAUSKAS

www.blinkeviciute.eu 

Vasario 6 d., 18.30 val., – „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis. Netikėtomis, intriguojančiomis aplinkybėmis susitinka tiek amžiumi, tiek pasaulėžiūra du visiškai skirtingi personažai. Vienas – savo gyvenimo kelio pradžioje, pilnas svajonių, jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo. Kitas – beprasidedančiame gyvenimo saulėlydyje, kai, įgijęs gyvenimo patirties, į jaunystės siekius ir norus pradeda žiūrėti realisto akimis. Palaidojęs išgalvotus idealus, prasmės pradeda ieškoti paprastesniuose, žemiškuose dalykuose. Ar pavyks jam atverti akis romantizuotam jaunuoliui, ar pavyks įtikinti, kad jo pasirinktas kelias yra pražūtingas?
Pirkti bilietus:
6 d. – https://kdt.lt/renginiai/kai-kurios-ereliu-rusys/?first=a046eb4d-e59d-4640-af85-243a44c8caa3

Vasario 7–8 d., 17 val., – „Mūsų klasė“. Rež. Oskaras Koršunovas. 1941-aisiais mažame Lenkijos Jedvabno kaime įvyko sunkiai suvokiamas dalykas: vietiniai žydai, Jedvabno gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir sudeginti gyvi. Jų žudikai nebuvo iš pragaro atvykę monstrai, o patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole. Kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.

„Mūsų klasė“ nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, apie aukas ir budelius. Čia kiekvienas personažas vertas nors ir nedidelės žmogiškos užuojautos. Ir kiekvienas neša vis sunkėjančią savo gyvenimo klaidų naštą. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro pažvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų iki masinių žudynių – ne toks jau ilgas kelias, kaip galėtų atrodyti.

Pirkti bilietus:
7 d. – https://kdt.lt/renginiai/musu-klase/?first=a046eb89-fb90-437b-b5d1-31238ad84f65
8 d. – https://kdt.lt/renginiai/musu-klase/?first=a046eb8a-09db-4bdd-bbb8-65a0e2c1e4e2

Vasario 13 d., 18.30 val., – „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas. „Jūs trokštate amžinybės, o jau po pirmojo bučinio pažaliuojate iš siaubo, nes miglotai jaučiate, jog tai neilgam. Priesaikos greit nublanksta. Tada jūs statotės namus, nes akmenys ilgiau išsilaiko; jūs gimdote vaiką, kaip kadaise kiti juos žudydavo, norėdami išsergėti meilę. Lengva širdimi jūs metate šio mažo nekalto kūdikio laimę į abejotiną mūšį, kad išliktų sveikas trapiausias pasaulyje dalykas – jūsų meilė, vyro ir moters meilė…“ J. Anouilh, „Euridikė“

Pirkti bilietus:
13 d. – https://kdt.lt/renginiai/euridike/?first=a046ebe3-865a-4c57-b3cc-616e876e05c7

Vasario 14–15 d., 17 val., – „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą. Rež. Agata Duda-Gracz. Pjesėje remiamasi baroko laikotarpio Italijos dailininko Caravaggio biografija ir kūryba. Svarstomas nuodėmės ir šventumo santykis, kuris anaiptol ne toks vienareikšmiškas, kaip galėtų atrodyti. Caravaggio paveikslai religine tematika pripažįstami genialiais, jie žadina tikėjimą – bet pats Caravaggio, tarp bendraamžių išgarsėjęs ne tik savo tapybos darbais, bet ir šokiruojančiu žiaurumu, savo gyvenimą leido vėjais, nevengdamas nė vienos įmanomos nuodėmės. Šešėliai jį domino labiau už šviesą – tiek tapyboje, tiek gyvenime. Didis nusidėjėlis – ir kartu šventasis, kuriam tapymas buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos prieglobstis.

Pirkti bilietus:
14 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a046ec16-426d-4bf0-9355-1fac2c5fb870
15 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a046ec16-5c86-4c9b-8ac9-829c30b0d36e

Vasario 20 d., 18.30 val. ir vasario 21 d., 17 val., – pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. Rež. Elmārs Seņkovs. Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.

Spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ veiksmas vystosi Oskaro dienoraščio įrašuose, kuriuose ne tik atsiskleidžia ryškus ir savitas jo požiūris į pasaulį, bet ir įtraukia jaudinantys bei juokingi siužeto vingiai. Oskaras tampa svarbia figūra mažame miestelyje ir kitų vienišų atstumtųjų gyvenimuose.

Pirkti bilietus:
20 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=a06127e9-673b-4875-860f-e6c6c5b38e2b
21 d. – https://kdt.lt/renginiai/mane-vadina-kalendorium/?first=a06127f8-21ed-4948-9b19-9245e9c4af7c

Vasario 22 d., 17 val., – „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Larso Noréno pjesė „Demonai“ – negailestingai atvira ir su nemenka absurdo humoro doze. Veiksmas vyksta puikiai įrengtame bute. Scenoje keturi trisdešimties metų žmonės – dvi susituokusios poros, gyvenančios tame pačiame daugiabutyje. Už klestinčio pasiturinčių šeimų fasado – lėta ir neišvengiama katastrofa, kuri vyksta kasdien. Ne veltui L. Norénas dažnai gretinamas su Strindbergu – jo „Demonai“ yra apie tą patį žmogiškąjį paradoksą: sugebėjimą (ir net slaptą vidinį norą) kito, artimo ir gal net tebemylimo žmogaus, gyvenimą paversti pragaru. 
Pirkti bilietus:
https://kdt.lt/renginiai/demonai/?first=a0612775-9c8b-4127-be2a-291cd3b784a0
Vasario 26–27 d., 18.30 val., – „Tėvas“. Pjesės autorius August Strindberg. Rež. Māra Ķimele. Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?
Pirkti bilietus:
26 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a046efa1-f721-4df8-8e8e-3b1418425630
27 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a046efa2-07d4-429a-8f3a-0ab23fcc5c97

Vasario 28 d., 17 val., – „Storas sąsiuvinis“. Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys. Įprastą dvynių Luko ir Klauso gyvenimą su mama dideliame mieste nutraukia prasidėjęs karas. Mama brolius iš miesto atveža į saugesnę vietą – senelės namus šalies provincijoje. Bet ir čia nėra saugu. Tiek siaubinga karo metų aplinka, tiek ir pati senelė primygtinai rodo – gyvenimas pasikeitė ir teks arba žūti, arba išmokti gyventi žiauriame bei negailestingame pasaulyje.
Pirkti bilietus:
28 d. – https://kdt.lt/renginiai/storas-sasiuvinis/?first=a0612bdc-a2a1-4f79-8584-ce99a5fa0612

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Šilališkė keliautoja, dailininkė Aušrinė Pudževytė savo miestui dovanoja jau ne pirmą freską, praskaidrinančią ne tik tamsias dienas, bet ir žmonių nuotaiką. Kaip tik šiomis dienomis Aušrinė baigia dar vieną savo kūrinį ant Dariaus ir Girėno gatvės gale esančios parduotuvės fasado.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 95