„Erasmus+“ yra Europos Sąjungos rėmimo programa, suteikianti mokymosi ir tobulėjimo galimybių įvairaus amžiaus asmenims bei gebėji­mą pažinti kitokią kultūrą. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos gimnazistai dalyvavauja „Erasmus +“ projekte su Italija, Portugalija ir Lenkija. Ne per seniausiai įvyko antrasis susitikimas Portugalijoje. Mokiniams tai buvo didelis išbandymas, plečiant savo akiratį ir komunikabilumą su kitų šalių mokiniais.

Mūsų veikla Arcos de Valdevez miesto mokykloje prasidėjo tikru įspūdžių antplūdžiu. Susipažinome su mokymosi stiliumi, kurio svarbiausias moto yra „Daryk čia ir dabar“. Mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas informacijai bei robotikai, ir nors šie dalykai reikalauja didelio susikaupimo, tai mus labiausiai ir sužavėjo.

Išvykę iš mokyklos, pietavome viename iš miestelio restoranų, kuris pasižymi tradiciniais portugališkais patiekalais. Paskui vykome apžiūrėti pilies, kuri stovi ant kalno viršūnės, pamatėme kitokį gyvenimo būdą, kuris ypač išsiskyrė paprastumu ir jaukumu. Miestelio senamiestyje galėjome dar la­biau pažinti išskirtinę architektūrą.

Daug įspūdžių patyrėme kelionės po Bragą, Ponte de Limą ir Viana do Castelo rajoną bei Porto miestą metu. Tačiau svarbiausias momentas, kuris visus paliko pakerėtus, tai buvo atvykimas prie Atlanto vandenyno. Matyti tokį didingą vaizdą realybėje buvo kažkas neįtikėtino.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

„Tik nereikia mūsų gąs­dinti!” – toks šūkis buvo dažnas Sąjūdžio ir tomis tragiškomis Sausio dieno­mis. Tai reiškė tautos drąsą, pasiryžimą siekti laisvės bet kokia kaina, atsispirti ag­re­soriui. Jį 2017 m. rugsėjį pri­siminė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai buvo kritikuojama, jog vyksta į JAV, o tuo metu prie Lietuvos sienų buvo rengiamos puolamojo pobūdžio ka­ri­nės pratybos ZAPAD.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Istorinė akimirka – pirmą kartą toks gausus Lietuvos kariuomenės būrys siunčiamas į misiją Ira­ke: išvyksta 34 kariai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono. Jie saugos NATO per­sonalą.

Praėjusį antradienį oficialiose išlydėtuvėse paskelb­ta, kad Lietuvos kariuomenės pajėgos pirmą kartą vykdys sąjungininkų personalo apsaugos misiją. Tai reiškia, jog į Iraką netrukus išvyksiantys 34 kariai saugos kitų įvairias užduotis atliekančiųjų gyvybes.

„Į tarptautinę operaciją Irake išvykstantys Lietuvos kariai dalyvaus joje iki kitų metų balandžio. Misijos metu Danijos mobilios apsaugos kuopos sudėtyje Lietuvos kariai atliks pajėgų apsaugos užduotis – užtikrins tiek bazės, tiek už jos ribų irakiečių karius rengiančio NATO personalo apsaugą. Ši užduotis atliekama, siekiant apsaugoti NATO mokymo personalą nuo pavienių ISIS būrių, rengiančių išpuolius prieš vietines saugumo pajėgas, vyriausybės atstovus bei civilius gyventojus“, – skelbiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime spaudai.

Iškilmėse Tauragėje dalyvavęs krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška kalbėjo, jog NATO karinis įsitraukimas Irake yra pagrindinis aljanso indėlis į tarptautinę kovą su tarptautiniu terorizmu.

„NATO padeda Irakui stiprinti saugumo institucijas ir ginkluotąsias pajėgas, kad irakiečiai gebėtų geriau stabilizuoti padėtį savo šalyje, kovoti su terorizmu ir užkirsti kelią „Islamo valstybės“ sugrįžimui. „Islamo valstybė“ prarado visos teritorijos, kurią valdė Irake, kontrolę, bet vis dar veikia pogrindyje ir bando atkurti savo galią. Štai todėl NATO yra įsipareigojusi stiprinti savo pajėgas ir institucijas, kovoti su tarptautiniu terorizmu bei užtikrinti, kad „Islamo valstybė“ negalėtų sugrįžti“, – kariams Kęstučio batalione kalbėjo viceministras.

„Kęstučio bataliono kariai į įvairias taikos palaikymo misijas vyksta nuo 1995 m. Mano skaičiavimu, tai yra 12-a grupė, kuri siunčiama į tarptautinę operaciją. Visų pirma tai duoda mums kovinės patirties įgūdžių ir gebėjimų, kuriuos galime pritaikyti planuojant ar rengiantis Lietuvos valstybės gynybai“, – tvirtino LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Arūnas Vaškevičius.

Pasak jo, išvykstantiesiems bus patikėtos kitų karių ir asmenų gyvybės. Tai yra didžiausias įrodymas, kaip mūsų kariais pasitiki NATO partneriai.

Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ va­das pulkininkas Nerijus Stankevičius patikino, kad užduotys bus sunkios ir labai atsakingos, todėl joms rengtasi ir Lietuvoje, ir Danijoje.

„Parengimas vyko ir Lietuvoje, mėnesį rengėmės Danijoje. Ekspertų vertinimai yra patys puikiausi. Norisi palinkėti sėkmės, nešant aukštai iškeltą Lietuvos trispalvę. Iššūkis yra sėkmingai sudalyvauti koviniuose veiksmuose ir išeiti iš jų su kuo mažesniais nuostoliais. Tikimės, kad kariai veiks taip, kaip yra pa­rengti“, – sakė N. Stankevičius.

Kęstučio bataliono atstovai tvirtino, jog šįkart į misiją šilališkiai kariai nevyksta. Informuojama, kad Šilalės rajone įkurdinus brigados generolo Motiejaus Pe­čiulionio artilerijos batalioną, daugelis profesionalio­sios tarnybos karių savo tarnybos vietą pakeitė į esan­čią arčiau namų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Gerbiama redakcija, siunčiu ištrauką iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. Galbūt šis pasakojimas ne vieną paskatins sugrįžti prie savo protėvių šaknų paieškų. Taip mes prisidėsime prie lietuvių šeimų stiprinimo, o tai šiais laikais yra labai aktualu mūsų tautai.

Šaknų beieškant

Sėdžiu palinkęs prie stalo ir per padidinamąjį stiklą bandau perskaityti prieš kelis šimtmečius pareigingo rašt­vedžio sudėliotą tekstą. Iš jo sprendžiu, kad raštvedys anuomet rašė gražiai ir atsakingai, suprasdamas atliekamo darbo svarbą ne tik jo laikmečiui, bet ir ateinančioms kartoms. Vartau senovinį raštijos paminklą ir matau jį, raštvedį, įgudusia ranka bevedžiojantį plunksną popieriaus lakšte. Sulaikęs kvėpavimą, jis rašo kaligrafiškai, didžiąsias raides papuošdamas įspūdingais ornamentais, o mažosioms, tartum baleto šokėjoms, suteikdamas ypatingo grakštumo.

Iki mūsų dienų išlikę šimtmetiniai raš­tai yra neįkainojami rašytiniai pamink­lai, kurie daro gilų įspūdį ir, prisilietus prie jų, pažadina nenusakomą jaudulį. 

Be galo įdomu šiuos tekstus skaityti, nors kartais sunku suprasti ar pažinti. Dar daugiau – mes, matyt, esame jau pernelyg nutolę, kad lengvai suvoktume prieš šimtus metų gyvenusių žmonių mąstyseną, jų tarpusavio santykius, gyvenimo būdą ar paprotinę teisę. 

Šiandien, norint apčiuopti kuo gilesnes giminės raidos šaknis, būtina išsiaiškinti vardų, pavardžių kilmę ar bend­rumą, gimimo bei mirties datas ir kitas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas biografijos smulkmenas, be kurių, ieškant giminės šaknų, negali judėti į priekį. Tam reikia sugaišti nepaprastai daug brangaus laiko. Ir tik tyrėjo užsispyrimo bei kantrybės dėka galima užauginti įspūdingą giminės medį, kuris duotų gražių vaisių.

Už lango gili tamsa. Žvelgiu į laikrodį: jau trečia valanda nakties, miegantiems – pats įmigis, bet manyje suvešėjęs ieškojimų bei atradimų smalsumas nugali vidurnakčio miegą. Dar padirbėsiu minutę kitą ir eisiu sumerkti akių. Jos priekaištingai man sako, kad rytas nebe už kalnų ir reikia pailsėti. O aš vis dar nenoriu skirtis su krūva archyvinių dokumentų, laiškų bei kitokių svarbių raštų kopijų, gulinčių prieš mane ant rašomojo stalo.

Man šie istorinės praeities liudininkai reikalingi ieškant giminės šaknų. Jos driekiasi po storais amžių klodais ir neša svarbią informaciją mūsų kartai. Mes siekiame pažinti save per juos, atversdami buvusių kartų gyvenimo knygas, kuriose atsispindi žmogaus būties dviprasmybė, kilnūs meilės jausmai, tragizmas, protėvių vargai, rūpesčiai bei džiaugsmai. Tokiu būdu pažinti jų pasaulį, suprasti aplinką, kurioje jie gyveno, prisiliesti prie jų puoselėtų vertybių šaknų ieškotojui yra didelis džiaugsmas ir dar didesnė emocinė kančia. 

Darbas, apie kurį kalbu, reikalauja ne tik daug laiko, bet ir užsispyrimo, jėgų, pagaliau ir lėšų. Nepakanka pasėdėti archyvuose, kitaip tariant, pasikapstyti valdiškuose popieriuose, tačiau reikia ir išsamaus bendravimo su gyvaisiais istorijos liudininkais, žmonėmis, kurie išgyveno iki mūsų dienų ir su savimi atsinešė iš lūpų į lūpas perduotus pasakojimus. Tuos žmones būtina surasti, aplankyti ir išklausyti. Kartais solidaus amžiaus pasakorių mintys nuveda ne ta linkme, kuria norėtųsi, vis tik iš jų, tartum iš skaidraus upelio, neretai galima pasisemti nors mažą, bet labai reikšmingą giminės istorijos lašelį. 

Giminės medžio šaknų paieškas verta pradėti nuo tėvų, senelių ar giminėje esančių senolių. Betarpiškai jų lūpomis dar vaikystėje papasakotos istorijos užsifiksuoja ir su didesniu ar mažesniu ryškumu išlieka visą gyvenimą. Bereikia tik susikaupti ir jas prisiminti. Netiesa, kad vaikystėje tėvų pasakymai, pamokymai ar patarimai pro vieną ausį įeina – pro kitą išeina. Nežinau, kaip kitiems, bet man jų mintys, pasakojimai  išliko ir vėliau atgulė mano prisiminimų knygoje. 

Šiandien tėvų, senelių, prosenelių bei giminaičių pasakojimai, archyvų dokumentai, nuotraukos bei kita surinkta istorinė medžiaga, susijusi su mūsų protėviais, man tapo didele vertybe, kurią norėčiau perduoti ateities kartoms kaip paminklą, kaip tikėjimą giminės ateitimi. 

Man, nuolat besidominčiam genetinio paveldo stebuklais, giminės genealoginio medžio paieškos nutiesė platų kelią į geresnį, sakyčiau, gilesnį savęs bei kitų žmonių pažinimo pasaulį. Susipažinęs su genetiniu paveldu, gali labiau save identifikuoti, giliau apčiuopti savo ego. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)        

Lapkričio 12, 13, 14 dienomis Žvejų rūmų scenoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjerą: pirmą kartą Lietuvoje statoma opera muzikos pasaulyje ne veltui vadinama išskirtine bei prilygstančia ne eilinėms varžyboms, o solistų balsų išbandymui arba olimpiadai.

Džiaugsmas  ir įpareigojimas

Iššūkius mėgstanti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė sako, kad komiškos operos  „Pulko duktė“ premjera - didelis džiaugsmas ir įpareigojimas visam kolektyvas. „Džiaugiamės, kad G.Donizetti opera pirmą kartą šalyje užgims būtent Klaipėdos scenoje. Ši opera trykšte trykšta muzikine ir aktorine virtuozerija. Ne veltui ji tokia populiari pasaulyje. „Pulko duktė“ – pirmą kartą statoma Lietuvoje, tačiau Klaipėdoje ji skambėjo Prūsijos laikais“,- pasakojo L.Vilimienė.

Beje, „Pulko duktė“ padėjo iš Italijos kilusiam G.Donizetti užkariauti Paryžiaus publikos pripažinimą: 1839 m. jis pristatė prancūzišką „Liučijos“ versiją Renesanso teatre (Théâtre de la Renaissance), o dar po metų pirmasis iš italų kompozitorių debiutavo prancūzų didžiosios operos citadelėje – Paryžiaus operoje (Opéra de Paris) su savo lyrinės tragedijos „Polieuktas“ prancūziška versija „Kankiniai“, o galiausiai įveikė paskutinį prancūzų operos tradicijos bastioną – Komiškąją operą (Opéra-Comique), kur buvo pristatyta pirmoji jo prancūzišku libretu parašyta opera „Pulko duktė“ (La fille du régiment). Opera tokia populiari, kad sunku suskaičiuoti kiek kartų ji statyta, tačiau istorija mini, kad dar 1908 m. įvyko 1000-asis spektaklis.

Kūrinys užkariavęs Paryžių

L.Vilimienei pritaria muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus. Anot jo, G.Donizetti buvo gabus ir talentingas nuo mažens. Ir ne kiekvienam kitataučiui pavykdavo parašyti prancūziško stiliaus kūrinius bei savo talentu užkariauti Paryžių, tačiau G.Donizetti pavyko. „Jis netgi tapo pavyzdžiu kitiems kompozitoriams rašiusiems populiarias operas. G.Donizetti sukurta „Pulko duktė“ elegantiška, puikiai skambanti ir netgi sportiška. Be to, ano metu Paryžius turėjo puikius vokalo meistrus, kokius surinko KVMT. Solistų partijos sunkios, bet KVMT kolektyvas dirba dėmesingai ir atsakingai. Pagrindinės solistų partijos – atlikėjų svajonių vaidmenys, tad šalies geriausieji jų ėmėsi su dideliu noru ir entuziazmu. Puikiai sekasi Mari partijų atlikėjoms Linai Dambrauskaitei, Ritai Petrauskaitei ir Rasai Ulteravičiūtei, kuri premjeroje nedainuos. Maloniai nustebino labai perspektyvus bosas - Vilius Trakys (Sulpicijus). Manau, kad visa Lietuva sugužės norėdama išgirsti spektaklyje dainuojančių puikių tenorų  - Mindaugo Jankausko ir Tomo Pavilionio (Tonijai). Dainuoti į Klaipėdą atvyksta ir žinomas solistas, kūrėjas Liudas Mikalauskas“,- sako M.Staškus. Beje, sukurdamas komišką operą „Pulko duktė“ G.Donizetti tarsi aplenkė savo laikmetį: tikėtina, kad būtent pagal šį kūrinį po dviejų dešimtmečių užgimė operetės.

Su žemaitišku atkaklumu

Režisierė Jūratė Sodytė į komiškos  operos „Pulko duktė“ pastatymą kibo su žemaitišku atkaklumu. „Spektaklio koncepcija gimė spontaniškai ir netikėtai. Nutariau užaštrinti tiroliečio ir prancūzės  meilės istoriją paryškindama juos skiriančius veiksnius: tautybė, požiūriai, rangas, statusas. Mums dažnai trūksta gebėjimo įsiklausyti  į kitaip manančius, o mano žemaitiškas charakteris ragina priešintis neteisybei. Taip gimė mintis, jog pirmas operos veiksmas vystysis 1960 m. Alžyro pasipriešinimo karo metu, o antras – Paryžiuje. Juk širdžiai neįsakysi ką mylėti! Tik vėliau supratau kaip sudėtingai įgyvendinami mano sumanymai. Dėkoju pastatymo komandai, o ypač Muzikinio teatro vadovei L.Vilimienei ir visam kolektyvui, kad manimi patikėjo ir leido laisvai improvizuoti. Man tai didelė dovana. Greitai premjera, o operos finalas kupinas didžiulės vilties, kad rytdiena bus šviesi. To labai reikia šiandienos visuomenei“,- pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė juokavo, kad lengvų kelių pastatymo komanda nesirinko. „Iškeltos užduotys buvo įdomios, tad jų ėmiausi su malonumu. Pirmas veiksmas alsuos rytietišku karščiu, o antras – šalčiu. Kaip mums pavyko išvysite jau netrukus, tad labai laukiame visų premjeroje“,- sakė ji.

Kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės dėka scenoje matysime prancūzų mados pasaulį. „Buvo smagu dirbti kuriant šį spektaklį. Siužetas leidžia atskleisti kostiumų įvairovę: nuo uniformų iki Paryžiaus aukštuomenės suknelių. Daug spalvų ir įvairiausių detalių“,- pasakojo A.Kuzmickaitė.

Dainuos geriausieji

Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėa lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atskleis geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai.

Lapkričio  12 d. dainuos Lina Dambrauskaitė - Mari, Tomas Pavilionis - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Remigijus Mickus - Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Viktorija Galvanauskienė – Šokių mokytoja, Šarūnas Juškevičius – Notaras, lapkričio 13-ąją: Rita Petrauskaitė - Mari, Mindaugas Jankauskas - Tonijas, Vilius Trakys – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Vytautas Bytautas - Hortenzijus, Valdas Kazlauskas - Kapralas, Nijolė Sabulytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis  Nevulis – Notaras, lapkričio 14-ąją: Lina Dambrauskaitė - Mari, Tomas Pavilionis - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Remigijus Mickus -Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Nijolė Sabulytė – Hercogienė de Krakentorp, Viktorija Galvanauskienė – Šokių mokytoja, Šarūnas Juškevičius – Notaras.

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Paskubėkite įsigyti greitai tirpstančius bilietus!

KVMT inf.

Olesios Kasabovos nuotr.

Į KVMT renginius žiūrovai įleidžiami tik pateikus Galimybių pasą 

Dėl pandemijos sukeltų išbandymų daugeliui dabar sun­­kiau nei įprastai, todėl svarbu žinoti, jog kreipimasis pagalbos į specialistus – ne gėdingas, o pagirtinas žingsnis.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specia­listės – psichologė Sonata Marčėnienė ir medicinos psi­chologė Kristina Engesser – pažymi, kokias nemoka­mas psichologinės pagalbos ir emocinės paramos ga­li­my­bes šalyje turi kiekvienas pilietis.

Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali

Anot S. Marčėnienės, neretai vizitą pas bet kurį gydytoją, ypač pirmąjį, žmonės atidėlioja, tikisi, jog problema susitvarkys savaime, pirmiausia ieško informacijos internete, pokalbių forumuose, „googlina“ simptomus, tikėdamiesi kaž­kokių universalių, stebuk­lingų sprendimų.

„Lygiai taip pat nutinka ir prieš kreipiantis į psichikos svei­katos specia­listus. Galbūt netgi dar dažniau atidėliojame, jeigu tai yra pirmas kreipimasis ir jei anksčiau nesame to darę“, – teigia psichologė.

Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali ir suprantama, nes kiek­viena nauja situacija mums kelia tam tikrą nerimą, būgštavimus, diskomfortą, įtampą.

„Iš dalies tai susiję su vis dar egzistuojančiais mitais, jog psi­chikos specialistai gelbsti tik akivaizdžių psichikos sutriki­mų turintiems žmonėms, jog po kreipimosi būsi tarsi kažkokiu būdu „pažymėtas“ ar tai gali turėti kažkokių neigiamų pasekmių ateityje. Matyt, šis požiūris ir šie mitai vis dar sklinda iš senesnių laikų“, – visuomenėje egzistuojančią psichikos su­t­rikimų turinčių žmonių stig­matizaciją pažymi S. Marčėnienė.

Po truputį mažėja stereotipų

Kita vertus, psichologė S. Mar­čėnienė tvirtina, kad vyksta tam tikri teigiami poslinkiai, daugėja informacijos viešojoje erdvėje, kinta žmonių požiūris, ypač jaunesnių, kurių dauguma jau drąsiai kreipiasi į specialistus. Taip pat pastebima, jog drąsėja ir vyrai, kurie anksčiau to privengdavo. Visa tai leidžia manyti, kad visuomenėje mažėja stereotipų, susijusių su psichikos sveikata.

Taigi, jei turite abejonių dėl kreipimosi, patariama pokalbį su specialistu pradėti būtent nuo to, kaip sunku ir neramu buvo užsiregistruoti konsultacijai.

„Nuostata, kad atėjau tiesiog pasikalbėti apie savo sunkumus, kad galiu ne tik laukti klausimų, bet ir pats ar pati klausti, išsakyti savo būgštavimus, gali padėti jaustis ramiau, labiau pasitikėti specialistu“, – pastebi pašnekovė.

Nemokamos pagalbos galimybės – įvairios

Dažnai pokalbis su psicholo­ginės pagalbos ar emocinės pa­ramos telefonu linijų konsultantais gali suteikti padrąsinimą ir padėti įveikti pirmojo kreipimosi baimę. Todėl, išgyvenant emocinius sunkumus, medici­nos psichologė K. Engesser re­komenduoja kreiptis į pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti nacionalinės platformos „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/.

„Kai kurios pagalbos linijos yra bendrinės, skirtos visiems, kitos – orientuotos į skirtingas gyventojų grupes, pavyzdžiui, moteris, vaikus, jaunimą, tėvus, vyresnio amžiaus ar savi­žu­dy­bės krizę patiriančius asmenis. Taip pat yra pagalbos linijos, kur pagalba teikiama rusų kalba“, – pabrėžia K. Engesser, pridurdama, jog tokie pokalbiai yra anonimiški, o psichologinę pagalbą daž­niausiai teikia apmokyti sa­vanoriai, psichologai, psicho­terapeutai, kiti psichikos sveikatos specialistai.

Patyrus sunkius išgyvenimus – darbo netekimą, skyrybas – ar kitus netikėtus, psichologiškai sudėtingus pokyčius, kiekvie­nas gali gauti nemokamai iki penkių psichologo konsultacijų savivaldybių visuomenės svei­ka­tos biuruose. Patiriant psichi­kos sveikatos sunkumų, nemokama psichologinė pagalba tei­kiama psichikos sveikatos cent­ruose ir tam nereikia gydytojo siuntimo. Jeigu reikalinga pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimų atpažinimo ar gydymo, galima kreiptis į psichiatrą psichikos sveikatos centre.

Patiriantiems artimo žmogaus smurtą nemokamą ir konfiden­cialią pagalbą siūlo specializuo­tos kompleksinės pagalbos cent­rai (www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/).

Išgyvenantiems krizę ar esant ūmiai būklei, kai gresia pavo­jus sveikatai ar gyvybei, reikėtų skambinti 112. Tokiais atvejais būtinoji pagalba nedelsiant tei­kiama priėmimo-skubios pa­galbos ar krizių skyriuose.

Būtina paminėti, jog kiekvie­nas gali geriau rūpintis savo psichikos, kaip ir fizine, svei­kata pasitelkdamas patikimus interneto puslapius, to­kius kaip www.pagalbasau.lt, ar naudoda­masis to­kiomis internetinėmis programė­lė­mis kaip „Ramu“, „Pauzė“, „Mindletic“. Jos skirtos savipagalbos įgūdžiams, są­moningumui ugdyti, taip pat ga­li padėti panikos atakos metu.

Kodėl nereikėtų atidėlioti ir delsti?

Perspėjama, jog kai kurios psichologinės būsenos be specialistų pagalbos gali gilėti, įsisenėti, vis labiau trikdyti žmogaus adaptaciją, apimti vis platesnes žmogaus funkcionavimo sritis. Neretai galioja taisyklė: kuo ilgiau tęsiasi sutrikimas, kentėjimas, tuo ilgesnis gali būti atsistatymo, resursų atkūrimo procesas, gali prireikti netgi stacionarinės pagalbos ligoninėje.

Svarbu atminti, kad net ir vie­nas pokalbis tinkamu laiku ga­li padėti pasijusti geriau, o suteikta patikima informacija, problemų ir jausmų įvardijimas gali sužadinti pasitikėji­mą, viltį, paskatinti spręsti prob­lemas.

„Jau vien nusiteikimas, pasiryžimas kreiptis pagalbos gali padėti jaustis drąsiau ir kitose gyvenimo  srityse, paskatinti jausmą „aš galiu“, išeičių ieškojimą“, – pažymi psichologė S. Marčėnienė.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Bijotai – antroji seniūnija Šilalės rajone, kuriai atiteko šis garbingas vardas. Seniūnas Ignas Gužauskis sako, jog Bijotai Mažųjų kultūros sostinių sąraše yra savotiška išim­tis, mat dalyvauti programoje nusprendė vietos bendruomenė. Būtent ji dabar kuria planus, kaip išnaudoti ateinančius metus dar didesniam Bijotų vardo garsinimui.

2022-aisiais Lietuvoje turėsime devynias Mažąsias kultūros sostines. Visų jų atstovai spalio 26 d. buvo pakviesti į Tiltagalius (Panevėžio r.), šiųmetę Mažąją kultūros sostinę, kur įteiktos garbingą ir atsakingą misiją ženklinančios vėliavos.

„Jaučiamės pakylėtai, o tuo pačiu pečius užgulė ir didžiulė atsakomybė. Mūsų darbus remia Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė, įsipareigojusi kitų metų biudžete šiam tikslui skirti 20 tūkst. Eur. Beje, esame tam tikra pras­me laimės kūdikiai – gausime daugiau lėšų, nes šiemet yra mažiau kultūros sostinių, nei anks­tesniais metais. O nuo kitų metų bus renkamos tik penkios (nuo kiekvieno regiono po vieną). Iš viso Mažosiomis kultūros sostinėmis planuojama paskelbti tik 100 gyvenviečių, su mūsų etapo paskelbtosiomis jau yra 70, tad suspėjome“, – sako I. Gužauskis.

Pasak jo, bijotiškiai patys buvo iniciatoriai gauti šį vardą, (kitose savivaldybėse tai daro savivaldybių administracijos arba Kultūros centai).

Bijotų bendruomenės pirmininkė Laura Pundinienė neslepia, kad mintį dalyvauti šioje programoje turėjo jau seniau.

„Viską vainikuoja Baubliai – pirmasis Lietuvos muziejus, ku­riam ateinančiais metais sukanka 210 metų. Pirmiausia norėjome išleisti ir visuomenei pristatyti antrąją knygą apie Bijotus. Jeigu pavyks įgyvendinti, kas suplanuota, ją pristatysime birželio mėnesį. Ta proga Baubliuose organizuosime ir mokslinę konferenciją „Bijotai: žmonės, darbai“. Norime ne tik skleisti žinią aplinkiniams, bet ir suaktyvinti vietos bend­ruomenės veiklą. Juk Bijotai – nuostabus miestelis, įsikūręs itin patrauklioje vietoje. Deja, gyvenimas pas mus beveik miręs – nebeliko mokyklos, vaikų dienos centro, imta kalbėti ir apie seniūnijos panaikinimą“, – apsisprendimą teikti paraišką grindžia L. Pundinienė.

Jos pavaduotoja Ligita Mockienė džiaugiasi, jog, nepaisant kai kurių nesklandumų, bend­ruomenė pildosi naujais nariais – seniūnijoje kuriasi naujakuriai, nekilnojamojo turto įsigyja jaunos šeimos su mo­­kyklinio amžiaus vaikais ir pan.

„Šiemet nupirktos bene penkios sodybos. Tad yra viltis, kad Bijotai atkovos savo vietą, ir mes pelnytai stojame ginti savo miestelio vardo. Turime daug įvairių planų ateinantiems metams, organizuosime veiklas vaikams, jaunimui, kuriame keturis pažintinius takus, planuojame kaimo kapelų festivalį, kviesime į žygį baikerius, jau yra pakviesti dailininkai, kurie ant akmens įamžins nykstančius ar jau išnykusius seniūnijos kaimus, vietos menininkai sutiko surengti parodas, edukacijas makrame, keramikos ir fotografijos tema“, – vardija jau suplanuotas veik­las bendruomenės pirmininkės pa­vaduotoja.

Ji tikina, jog įvairiausių renginių bus dar daugiau, ir pripažsta, kad už paraiškos pateikimą bijotiškiai turi būti dėkingi jos autorei, bendruomenės narei Agnei Vitartaitei.

Visi prie šio projekto prisidedantieji tikisi ne tik dvasinio, bet ir ekonominio poveikio – galbūt Bijotai, Baublių muziejus taps dar labiau lankomi. Be to, prie šio krašto garsinimo intensyviai prisideda ir iš Bijotų kilęs kraštietis Valdas Latoža, jau kelintą kartą surengęs vis labiau garsėjantį Bijotų dvaro festivalį.

„Esame labiausiai nuo rajono centro nutolusi seniūnija, todėl gyventojai neturi galimybės lankytis įvairiuose renginiuos. Norime tai pakeisti, siekiame, kad kultūra, renginiais galėtų mėgautis tiek vyresnio amžiaus gyventojai, tiek jaunimas“, – sako Bijotų bendruomenės entuziastai.

Jie viliasi, kad pavyks užmegz­ti glaudesnius ryšius su kaimynine Mažąja kultūros sostine 2022 – Nemakščiais (Rasei­nių r.). Juk bendras darbas ir glaudūs bendradarbiavimo saitai gali padėti surengti daugiau bend­rų įsimintinų renginių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Bijotų seniūnijos archyvo nuotr.