Po to, kai „Šilalės artojas“ išspausdino publikaciją „Taryba šaukiasi tiesioginio valdymo“ („Šilalės artojas“ Nr. 61, 2021 m. rugpjūčio 13 d.), valdžios viršūnėse kilo sąmyšis – tarsi tik dabar išrinktieji būtų atsibudę ir supratę, kuo jie iš tiesų užsiima. Vienas po kito politikai ėmė viešai postringauti, jog reikia paminti ambicijas ir pradėti dirbti rajono bei žmonių labui. Keisčiausia, jog toks suvokimas atėjo daugiau kaip po dviejų šios kadencijos metų. Tačiau, kita vertus, tai ir toliau lieka vien viešai pateikia­momis deklaracijomis – kiekvienas tikisi, kad ambicijų atsisakyti turi kažkas kitas, tik ne jis pats...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Rugpjūčio 21 d. (šeštadienį) Lembo kaime vyks jau septintasis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“. Mėgėjų teatrų mylėtojai neatsitiktinai kviečiami į Lembą. Tokiu būdu iš dalies norima rasti sąsajų su Lembo pavasarininkų kuopele, nuo 1928 m. rengusia vaidinimus, vakarones ir kitas iniciatyvas kaimo bendruomenėje, tačiau kartu siekiama supažindinti su autentiška vieta, kuri įdomi savo gamtine, istorine, kultūrine bei socialine aplinka. Šiemet festivalyje bus pristatomi spektakliai, suksis šokių rateliai, skambės dainos, pasakojimai, veiks kūrybinės dirbtuvės, amatininkų kiemelis, paroda „Lembo sodos įsitvėrimas“, kurios įžanginis žodis pristatomas Jums, mieli skaitytojai.

„Labai seniai čia buvo tik ma­ža aikštelė. Aitra nuo kažkur laiveliu atplaukė žmogus, jis sustojo, apsi­kir­to ir įsitvėrė, ir nuo to laiko soda prasidėjo“, – taip Lembo kaimo kilmę aiškino prieš daugiau nei 80 me­­tų kalbinti Lembo gyventojai. 

Pagal šį pasakojimą galima patvirtinti ir Lembo kaip vietovardžio asmenvardinę kilmę, netgi sieti jį su estišku vardu Lembitus ir manyti, kad tokį pavadinimą paliko III tūkstant­metyje prieš mūsų erą čia užklydusios finougrų grupelės (tuo laiku čia gyvenusius žmo­nes liudija rastas akmeninis kirvis). Esama ir galvojimo, jog pavadinimas Lembas galėtų būti kildinamas iš žodžio lembus, reiškiančio skystas, menkai baltintas. Bet likime prie pirminio varianto – įsivaizduokime, kad į šią vietą maždaug neolito laikotarpiu atvyko žmogus vardu Lembas, ir sustokime prie žodžio įsitvėrė. Sakydami įsitvėrė, galime galvoti apie kelias skirtingas reikšmes – įsivaizduoti žmogų Lembą įsitvėrusį, t. y. įsikibusį, besilaikantį už čia augančio medžio. Kita vertus, įsitverti reiš­kia įsikurti, taigi galime įsivaizduoti Lembą apsitverian­­tį – tvora pažymintį savo gyvenamąją vietą.

Šiame Lembo kaimo arba kaip seniau tardavo – sodos – pri­sta­tyme per žodį įsitverti siekiama apjungti skirtingus istorinius, gamtinius, kultūrinius, socialinius aspektus, kurie sudaro pasakojimą apie Lem­bo sodos praeitį ir dabartį. Įsitverti, sutverti, aptverti, tverti, atverti, užverti – tvoros prieš kelis dešimtmečius buvo neatsiejama Lembo kraštovaiz­džio detalė: keliais skirtingais būdais suręstos me­dinės skyrė atskiras namų valdas ir laukų dalis, kūrė privačios erdvės įspūdį ir kartu jungė vieną kaimyną su kitu – tarsi kaimo arterijos vingiavo per kiemus ir laukus. 

Šiandien Lembo kaime tvorų beveik nelikę – senovinių tvorų motyvai atkurti tik prie kaimo centre esančios kunigo ir kalbininko Kazimiero Jauniaus klėtelės. Medinių tvorų žmonės pamažu atsisakė kaimą išskirsčius į viensėdžius. O po šios reformos nebelikus bend­rų ganymo plotų ir vykstant mo­dernizacijai, gyvulius ga­niu­­sius piemenis pakeitė ir laukus apjuosė „elektrinis piemuo“. 

Sunykusios tvoros ir jau kitoks kaimo paveikslas nei prieš šimtą metų leidžia kalbėti apie pokytį. Tačiau sunku pasakyti, ar kaimas nyksta, kaip nere­tai galima išgirsti, kalboms pasisukus apie kaimo dabartį. Kaimas neabejotinai keičiasi, bet kai kas lieka įsitvėręs – ne viską ga­­li įveikti žemės reformos, kolektyvizacija, melioracija ar urbanizacija. Modernumo procesai paspartino sodybų tuštėjimą, bet ir dabar plika akimi matyti, kad Lembe dygsta naujas namas, rūpestingai tvarkomi seniau stovintys. Galiausiai, kaip čia gyvenantys skaičiuoja, vos trys trobelės likusios visai tuščios, o kas antrame kieme žaidžia vaikai – jauniausiai Lembo gyventojai dar tik pusė metukų, o vyriausieji jau kopia į dešimtą dešimtį. 

Neseniai fotografas Tadas Ka­za­kevičius pristatė Lietuvos kai­mą parodoje „Tai, ko nebebus“. Galima pritarti fotografui, atsakant, jog iš tikrųjų nebebus. Tačiau lygiai taip pat ir 1939-aisiais į Lembo kaimą atvažiuodavę Šiaulių „Aušros“ mu­ziejaus kraštotyrininkai norėjo užfiksuoti tai, ko nebebus, išskirsčius K. Jauniaus gimtinę į viensėdžius. Ir taip kasdien, kiekvieną akimirką galime fiksuoti nueinantį ir praeities šešėlyje dingstantį vaizdinį, garsą, jausmą, kvapą. Kitaip tariant, bandyti sugauti laiką – tą pasaulio dimensiją, kuri nepavaldi žmogaus valiai. 

Lygindami skirtingais laiko­tarpiais užfiksuotus objektus, žmones, aplinką, gamtą, gali­me žaisti žaidimą „Surask skir­tumą tarp…“, bet kur kas su­dė­tingiau apčiuopti tai, kas ne­pa­kito, kas lieka, laikosi įsitvėręs už kažko tvirtesnio, ilgaamžiškesnio nei bėgantis lai­kas, nes, kaip sako T. Ka­za­kevičius, „Tai, ko nebebus“ nėra apie gedėjimą, praradimą – juk tai nuoroda į būsimąjį laiką. Tai procesas to, kaip mes keičiamės“. 

Todėl šis Lembo sodos pristatymas – bandymas suprasti ir kvietimas ieškoti detalių, kurios nepakito, kurios nuo pat sodos įsitvėrimo palaiko kaimo gyvastį, jungia praeitį bei dabartį. Remiantis daugiau nei prieš 80 metų Šiaulių „Aušros“ muziejaus kraštotyrininkų surinkta archyvine medžiaga ir šią vasarą atliktų interviu su Lembo gyventojais duomenimis, sukurtas pristatymas, kuriame lyginamas laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo bei dabartis, kviečiama permąstyti praeities kaimo vaizdinį, mintimis, o gal ir gyvai diskutuoti su dabartiniais jo gyventojais, susipažinti bei svarstyti, kaip pakito ir kaip kinta Lembo soda, kokia yra jo dabartis ir ateities vizija, už ko tveriasi šiandien čia gyvenantys, kokį tvėrinį palieka ateičiai ir kam laikas neturi įtakos.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Rugpjūčio 23-ioji, Lietuvoje vadinama Juodojo kaspino diena, primena vieną skaudžiausių mūsų valstybės istorijos momentų – Molotovo-Ribentropo paktą, kurio slaptaisiais protokolais Europa buvo padalinta į dvi dalis, pusšimčiui metų nulemtas Lietuvos likimas ir Sibiro lage­riuose bei Vorkutos šachtose pražudyti šimtai tūkstančių šviesiausių mūsų šalies žmonių. Dalijimasis įtakos zonomis pasaulyje tebevyksta, ir nors jau 30 metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, Lietuva priklauso Europos Są­jungai ir turi NATO apsaugą, vis labiau įsitikiname, jog ramūs būti negalime. Apie tai, kas turėtų padėti išlikti Lie­tuvai nepriklausomai ir kokių vertybių trūksta mūsų vi­suo­menei, kalbėjomės su Lietuvos karo istoriku, parlamentaru, profesoriumi Valdu RAKUČIU. 

 – Lietuviai visą laiką kovojo už išlikimą ir savo valstybę, nes nepriklausomybė mums niekada nebuvo dovana. Kodėl ši kova pareikalavo tiek daug kraujo ir kančių? 

– Žemaičių vyskupijos ir Že­maičių kunigaikštystės žmonės

visada širdyje jautėsi laisvi. Že­­maitijos ribų Lietuvoje jau nė­ra, bet ilgą laiką, iki 1795 m., jos buvo, kol mūsų kraštą užvaldė trys jėgos – Austrija, Ru­sija ir Prūsija. Nuo tada ir prasidėjo Golgotos kelias. Visą 19 a., kas 30 metų, kiekviena karta parodydavo, kad nesutinka su tuo jungu. Ir tik iš ketvirto karto, 1918–1920 m. mums pavyko atkurti nepriklausomy­bę. Galimybė vėl atgauti savo laisvę atsirado tik dėl to, kad tie trys galingieji susipyko. Per 20 metų šitas neturtingas, neišsilavinęs, spaudos draudimų nustekentas kraštas, neturintis jokių naudingų iškasenų, negalėdamas tranzitu nieko parduoti, remdamasis vien tik žemės ūkiu, sugebėjo pranokti visas Baltijos šalis. Tai pasiekti padėjo nenuilstamas žmonių darbas, pasišventimas, išmintinga politika, geras vadovavimas ir noras siekti gerovės. Ir po 20 metų, kai žmonės patikėjo Lietuva, kad jie ne kokie mužikai ir ne vargšai, o yra tokie pat, kaip visi europiečiai, šalį viena po kitos užgriuvo nelaimės: 1938 m. ultimatumą paskelbė Lenkija, o 1939-aisiais – Vokietija ir Rusija. 

Mūsų didžiausia nelaimė, jog visus tris ultimatumus norėjo­me kažkaip pralaukti, į kovą su priešais nestojome ir savo ša­lies negynėme. Kai kauniesi mūšio lauke atstatęs krūtinę, esi galingas ir stiprus, o jei žūs­ti – visi žino, kad žuvai už šventą reikalą. Bet kai manai, jog kaip nors prisitaikysi, įtiksi, patenki į vergovę, kur kiti nusprendžia, ką ir kaip su tavimi daryti: sunaikinti, palikti gyvą ar kur nors išvežti, sukurti naują, beprasmišką civilizaciją. 

Todėl pirmoji, pati didžiausia istorijos pamoka, kurią turime išmokti, yra būtinybė gintis. Kol gyvi, kol laisvi, rūpinkimės savo kraštu ir pasiruoškime jį apginti. Netaupykime gynybai, nebijokime diegti jaunimui patriotinio auklėjimo. Kai tai padarysime, net jei užplūs vėl kokia nors didžiulė banga, viską atlaikysime. Kaip atlaikėme ve­žami į Sibirą, tremiami, varomi nuo savo žemės.

– Šalį sukrėtę protestai neseniai parodė, kokias formas gali įgauti demokratija, kai liberalizmas perauga pilietiškumą, kova prieš valdžios draudimus tampa kone valstybės pamatų griovimu. Ką manote apie liberalios visuomenės siekį gyventi be įsipareigojimų, pagal savo pačių nustatytas taisykles?

– Iš tiesų daug kam atrodo, kad pareigos ir atsakomybė nereikalingos – visi turime teisę gyventi kaip norime, kaip patogiau, geriau.  

Daug kas sako, jog turime gyventi dabar, nesidairyti į pra­eitį, nesirūpinti, kas bus. Bet ar pasikeitė mūsų kaimynai, ar geografija pasikeitė? Mes esame prie Baltarusijos ir Rusijos, su jomis visą laiką vyksta kova. Netiesa, jog įvairios sankcijos, draudimai jiems nieko nereiškia. Juos tai slegia ir atsibodo, bet ir mes atsipalaiduoti negalime. Mūsų bėda – noras daryti taip, kaip daro kitos valstybės, nors jos gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis. Žiūrime ne į Suomiją ar Izraelį, o į Graikiją, kuri turi visiškai kitokius kaimynus ir tokių pavojų, kaip mes, nejaučia. Bet jie turi kitų problemų – didžiulę masę pabėgėlių, ištisus regionus, kur gyvena kitos kultūros žmonės, užtat jiems didžiausią grėsmę kelia terorizmas. Mums problemų sudaro Baltarusija, kaip įrankį prieš Lietuvą naudojanti pabėgėlius. Todėl vertinti turime pagal savo situaciją. 

Mūsų visuomenėje yra labai daug liberalizmo. Tam pasiekti labai kryptingai dirbo Atviros Lie­tuvos fondas ir kitos organizacijos. Dabar matome to darbo rezultatą. Taip, žmonės tapo laisvesni, labiau reiškia savo nuomonę ir tai gerai. Tačiau šios organizacijos pilietinių vertybių nelaiko prioritetu, apie valstybės gynimą negalvoja – priešingai, kai kam gal net naudinga, kad visuomenė skaldytųsi. Tokių bandymų yra nuolat: prisimename, kiek triukšmo buvo kilę dėl mokyklinių prog­ramų. Kelis kartus jas taisė, bet vis tiek bus įgyvendinamos, todėl kažkokio prog­reso tikėtis nelabai galime. Bet kur dėsis visi tie į save orientuoti žmonės, kai ateis sunkūs laikai, iškils pavojus valstybės nepriklausomybei? Tuomet neliks nieko kito, kaip tik pasikliauti savo tautos vertybėmis, išlikimo kodais, kurie yra mūsų genuose, mūsų kraujyje, žmonių gebėjime susivienyti, kai reikia stoti į kovą, išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. 

Reikės prisiminti gebėjimą susitelkti, dainuoti, kovoti. Todėl tokios svarbios mums yra bažnyčios, svarbios vėliavos, tautinės dainos, ženklai, simboliai, kurie tapo tėvų išlikimo kodais. Mes esame prisitaikę prie tokios situa­cijos ir sugebame atsitiesti per labai trumpą laiką, nes nuo amžių glūdumos pripratome atsikurti. Tai glūdi mūsų tautos istorijoje, kur ir yra tos tvirtybės pag­rindas. 

 – Kaip manote, ar istorijos pamokų mokyklose užtenka pilietinei visuomenei ugdyti? 

– Kai tiek daug migrantų, kai pasaulyje viskas greitai keičiasi, valstybei reikia, jog visuomenė turėtų tautinėmis vertybėmis pagrįstą stuburą. Kažkodėl galvojama, kad piliečiai užaugs savaime ir Lietuvoje viskas bus gerai. Užauga, bet pilietiškumo neturi. Reikia sistemos, o ne pavienių, mėgėjiškų renginių, atskirų projektų. 

Stiprinti tautos dvasią reikėtų pradėti nuo jaunosios kartos ugdymo. Siūlyčiau steigti kadetų mokyklas –

centrus, kuriuose profesionaliai būtų formuojamos tautinės vertybės. Tokios mokyklos tu­ri savo kryptį, pedagogines ugdymo formas, materialinę bazę – viso to reikia, kad jaunimas įgytų tam tik­rų gyvenimiškų nuostatų. Baigę ka­detų mokyklas, jauni žmonės įgauna pasitikėjimo savo valstybe, pasididžiavimo Lietuva jausmą. Di­džio­ji Britanija tokiu būdu ir išugdė savo piliečius – ten yra per 120 privačių kadetų mokyklų.

Kita svarbi dalis – nevyriausybinės organizacijos. Nedaug yra tokių, kurios nuosekliai dirba valstybės stiprinimo kryp­timi: skautai, šaulių sąjunga, ateitininkai, karo istorijos rekonstrukcijos klubai, kurie per neformalų ugdymą veikia jaunimą. Valstybė, kuri nori išugdyti savo būsimuosius piliečius, turi padėti tokioms organizacijoms visais įmanomais būdais – patarimais, parama projektams. 

Bendrojo lavinimo mokyk­los irgi turi pareigą ugdyti sąmo­ningus piliečius. Ši vieta yra pats silpniausias elementas, nes dirbama pad­rikai, be sistemos. Nėra programos, kuri būtų privaloma visiems vaikams ir jaunimui. Pamokų neužtenka. La­bai svarbu, kaip elgiasi mokyklų vadovai, kokį pavyzdį mokiniams rodo mokytojai, ar jie švenčia valstybines šventes, kviečia vaikus į patriotinius žygius, ar, bendraudami su jaunimu, kalba apie valstybės svarbą.

Jei valstybei rūpi jos ateitis, reikėtų kuo greičiau susirūpin­ti, ant­raip pradės trūkti pilie­čių, sunyks valstybingumą puo­selėjanti visuomenės dalis. Dėl migracijos gyventojų mažėja, o likę gali tapti visiškai abejingi savo valstybei. 

– Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir žmonės niekada taip gerai negyveno, tačiau dažnai mėgstama pasišaipyti, jog ir dabar atsirastų okupantus sutinkančių su gėlių puokšte. Ar skurdas gali kelti pavojų valstybei? 

– Didžiūnai ir turtingieji, išskyrus karininkus, niekada neskubėjo ginti tėvynės, jei jie nebuvo susieti su valstybe jokiais ryšiais, neužėmė svarbių pareigų. Kariauti prasmės nematė ir kumečiai – nelaisvi žmonės neturi ką prarasti. Pagrindas kariuomenei formuoti visais laikais būdavo laisvieji valstiečiai ir miestiečiai, kurie paprastai yra labiau išsilavinę, turi daugiau įvairesnių įgūdžių. Tiems, kurie rūpinasi tik savo pilvu, tėvynė nerūpi. Jei visuomenė išsisluoksniuoja į žemvaldžius ir prasčiokus, kariuomenė būna silpna – tokie žmonės neturi motyvų kariauti. 

Lietuvos kariuomenė turi stra­te­ginės komunikacijos departamentą, sukurtą atpažinti bei atremti įvairiausias grėsmes, ir pakankamai gerai tą daro. Lietuva turi profesio­nalią kariuomenę, tad, kilus grėsmei, ji elgtųsi taip, kokį gautų įsakymą. Nebūna, kad vieną dieną staiga ima ir kuri nors valstybė paskelbia karą. Iki tol vyksta kažkokia suirutė, atsiranda problemų tarptautinėje aplinkoje. 

– Neseniai tapote Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu – nuo okupacijos, kuriai kelią atvėrė 1939-aisiais suregztas dviejų didžiųjų valstybių sąmokslas prieš Lietuvą, skaudžiai nukentėjo ir Jūsų artimieji. Kokių siekių turite šioje organizacijoje? 

– Visiems sakau, jog mano pag­rindinė užduotis – siekti, kad tai, ką jie išsaugojo, būtų perduota ateities kartoms. Kad žinotų jų išmoktas pamokas ir suprastų, iš kur kilo žmonių stiprybė. 

Skaitau tremtinių atsiminimus – baisu net įsivaizduoti, ką tie žmonės patyrė. Bet jie išgyveno, užaugino vaikus. Tekstai, kuriuos jie užrašė, ir yra didžiausia visos tremties vertė, nes jie gyvens, kai tremtinių jau nebebus. 

Neužmušė Sibiras tų žmonių tėvynės meilės. Todėl, kad išvažiavo į kraštą, kur visi vienodai nuskriausti – ištremti už savo protą, nuomonę, už savo poziciją. Ten buvo sunku išlikti, ta vieta ne silp­niems žmonėms. 

Vieni buvo ištremti, kiti nebuvo. Paskui visi suėjo: vieni nieko neatsivežė, išskyrus savo vertybes, kiti sugebėjo prisitaikyti, rasti kažkokį išgyvenimo kelią. Bet kai Lietuva vėl kėlė­si 1988–1990-aisiais, kieno vė­liavos plevėsavo mitinguo­se? To­­dėl mums iškeltas rimtas už­­davinys šitą tremtinių pali­ki­mą perduoti jaunajai kartai. Gal kam atrodo, jog tai atsitiks savaime. Ta­čiau savaime niekas nesidaro. Pri­valome įskiepy­ti išlikimo kodus jaunajai kartai, kad ji nepaslystų, nesumodernėtų, nepasiduotų visokioms vilionėms ir nuodėmėms. Džiau­giuosi renginiuose matydamas Lietuvos karius, Šaulių sąjungos narius. Jaunimas ateina ne tik palaikyti vėliavų – būdami su mumis girdi labai svarbius dalykus. Ar juos iki galo supranta, nėra labai svarbu. Jų širdyje jau yra pasėta išlikimo sėkla. 

Žinau tikrai: kol bus gyva tremtinių ir politinių kalinių generacija, tol laikysis ir Lietuva.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugpjūčio 23-iąją minėsime Baltijos kelio, Juodojo kas­­­pino dieną. Prisiminkime, kas lėmė šį išskirtinį reiš­ki­nį visame pasaulyje.

Dokumentas, kuris pakeitė ateitį

Riba tarp Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos valstybių jau buvo nu­brėž­ta 1939 m. rugpjūčio 23 d. So­vie­tų Są­­jungos ir nacistinės Vo­­kie­tijos nepuolimo sutartimi ar­ba Molotovo-Ribentropo pak­tu bei slaptuoju proto­ko­lu, po kurių priėmimo Lie­tuva ati­teko SSRS.

Filosofiją studijuojanti ši­la­­liškė Gabija Briedytė Mo­lo­to­vo-Ribentropo paktą laiko vienu ryškiausių Antrojo pa­saulinio karo žiaurumo ir nežmogiškumo abiejose fronto pu­sėse simboliu. 

„Nė vienai pusei nerūpėjo Eu­ropos šalių skirtingos kultūros, tradicijos, mentalitetai. Eg­zistavo tik aklas, egoistiškas troškimas pa­vergti šalis ir pajungti savo ideologijoms, neatsižvelgiant į tautų no­rus bei poreikius. Nebematė žmogaus, o tik nepasiekia­mą viziją – tobulą santvarką bei rasę“, – teigė buvusi istorijos olimpiadų dalyvė.

Nors mergina per jauna prisiminti pakto pasirašymą, tačiau istorijos pamokos leido jai susidaryti tam tikrą nuomo­nę apie SSRS režimo žiauru­mą – sutartis atvėrė kelią žmogaus teisių bei demokratijos sunaikinimui, žmonių likimuose palikdama randus, kurie nie­kada neišnyks. 

Kas žuvo kovoj, tie didvyriai 

Ginti Lie­­tuvos laisvės stojo tautos did­vyriai – partizanai. Anot trem­tinės, pelniusios Vy­čio Kry­žiaus ordino Riterio kry­žių Te­resės Ūksienės, miško broliai įkvėpė žmones tiek pa­sipriešinimo laikotarpiu, tiek da­bar, kai pasaulyje vyksta daug negandų.

„Jaučiau begalinį džiaugsmą, dėkingumą partizanams, kurių pralietas kraujas išaugino kovotojus, nepabūgusius nuoga krū­tine stoti prieš tankus Sau­sio 13-osios įvykių dienomis. Dva­­sios tvirtybe nugalėjusius gink­luotus pavergėjus“, – sakė Te­resė.

Tauta bunda 

Okupacinei valdžiai nuslo­pi­nus partizaninį judėjimą, tauta trumpam „užmigo“. Ją išbudino pirma­sis viešas nesank­cionuotas mitingas prie Ado­mo Mickevičiaus pa­mink­lo Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. Ja­­­me buvo reikalaujama likviduo­ti Molo­to­­vo-Ribentropo pak­tą bei slaptuosius protoko­lus, atkurti Lie­tu­­vos ne­priklausomybę. Ky­lant tau­tos atgimimui, 1988 m. Vilniu­je 35 žymių žmonių dėka įkuriama Lietuvos Per­si­tvar­kymo Są­jūdžio iniciatyvi­nė gru­pė (Są­jūdis). Ne­trukus jos ėmė kurtis rajonuose.

Sąjūdis suvienijo tautą, ku­ri, susibūrusi į Dainuojan­čią re­­vo­liuciją, tai­kiai, be ginklų, su dainomis stojo į kovą prieš tau­tos pavergėjus: visoje Lie­tuvoje vyko daugiatūkstantiniai mitingai, o Bal­ti­jos kelias visam pasauliui parodė, kad Lie­tuva siekia būti laisva.

Susikibę už rankų – į laisvę 

1989-ųjų rugpjūčio 23 d., 19 val., su­skambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo ran­komis. Su­plevėsavo daugybė vėliavų, buvo uždegtos žva­ku­tės stalinizmo aukoms at­minti, Baltijos kelyje vyko mi­tingai, buvo aukojamos Šv. Mi­­­šios, degė laužai.

„Baltijos kelias dar kartą iš už­maršties prikėlė ir atgaivino istorinę praeitį. Priminė vi­suomenei tikrąją Lietuvos nepriklausomybės praradimo priežastį, tai, kad Lietuva buvo ne­priklausoma valstybė, kurią pa­naudodama jėgą užgrobė So­­­vie­tų Sąjunga. Baltijos kelias sutelkė Lie­­­­tuvos žmones, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, įtikino ko­­vos teisingumu. Pa­rodė tautos jėgą, gebėjimą susivienyti, au­­ko­­­tis, siekiant Lie­tuvos nepriklau­somybės atkūrimo“, – sakė istorijos mokytojas Bi­jū­nas Pau­­lius.

Anot jo, Baltijos kelias, jo sėk­mė, visuomenės palaikymas pa­skatino Sąjūdį dar drąsiau siekti svarbiausio tikslo – visiškos Lietuvos nepriklausomybės. 

„Tai tarytum suteikė tautos mandatą Sąjūdžiui veikti dar aktyviau. Stulbinantis susitelkimas, originali taikingo protesto forma atkreipė viso pasaulio dėmesį. Dar kartą bu­vo prisiminta nusikalstama SSRS-Vo­kietijos sutartis, panai­kinusi Baltijos valstybių nepriklausomybę“, – sakė istorikas.

1989 m. gruodžio 24 d. ant­rasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino Mo­lo­tovo-Ribent­ro­po paktą ir jo slap­tuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. O 1990 m. ko­vo 11 d. Lietuva pasiekė savo tikslą – atgavo Ne­pri­klausomybę ir dar kartą parodė tautos stiprybę prieš blogį.

Vesta VITKUTĖ

2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2021 m. rugpjūčio 1 d. VŠĮ „Mindaugo Čepausko sporto klubas“, atstovaujamas grupinių treniruočių trenerės Dovilės Čepauskienės, įgyvendino projektą „Šilalės kengūros“. Projekto metu Šilalės miesto ir rajono merginos/moterys nuo 16 iki 65 metų buvo kviečiamos nemokamai išbandyti naujos kartos intervalines „Kangoo Jumps“ grupines treniruotes. Jų metu pratimai atliekami mūvint specialius spyruoklinius batus.

Fizinio aktyvumo veiklas išbandė net 97 Šilalės merginos bei moterys. Dalyvės ne tik linksmai ir naudingai praleido savo laisvalaikį, bet ir pagerino fizines savybes.

Projektui pasibaigus, įsigytą inventorių planuojama toliau eksploatuoti, taip suteikiant Šilalės žmonėms galimybę išbandyti ir mėgautis įvairiomis treniruotėmis. Manome, jog treniruočių įvairovė gali padėti atrasti kiekvienam tinkamą aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdą.

Projektas „Šilalės kengūros“ yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Dovilė ČEPAUSKIENĖ

VŠĮ „Mindaugo Čepausko sporto klubas" trenerė

Praėjusią savaitę abiturientai gavo pirmuosius kvietimus į aukštąsias mokyklas. Bū­si­miems studentams teks ne tik pasirašyti sutartis su mokslo įstaigomis, bet ir iš­si­rink­ti, kur gyventi studijų metais. Savo gyvenimo patirtimi bendrabutyje bei patarimais bū­simiems studentams nusprendė pasidalinti tie, kurie tai jau yra patyrę.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.62

Nesėkmingus bandymus pastoti lemia begalė prie­žas­čių – nuo įvairių sveikatos sutrikimų iki netinkamo gyvenimo būdo, patiriamo streso. Svarbu žinoti, kaip ko­voti su liūdnomis mintimis ir emocijomis, kad visa tai ne­taptų skyrybų priežastimi. 

Apie tai, su kokiais sunkumais susidūrė, norėdama su­silaukti vaikelio, ir kaip galiausiai pavyko tai įveikti, atvirai pasakoja Greta Liolienė. 

Kankinantis dvejų metų laikotarpis

Šiandien Greta su vyru yra neapsakomai laimingi, sūpuodami savo sūnų ant rankų, tačiau kelionė iki šio stebuklo buvo nelengva. 

„Kai 2017 m. pradėjome pla­nuoti vaikutį, dar gyveno­me Jungtinėje Karalystėje. Bu­­vome įsitikinę, jog pastoti yra lengva ir paprasta, ir nesiti­kėjome, kad mūsų laukia kaž­kokie sunkumai. Po pusme­čio nuo bandymų pastoti pradžios pradėjome nerimau­ti, 

kodėl vis dar nesiseka. Jau­tė­me pyktį ir gėdą, todėl netgi tėvams, vis užsimenantiems apie anūkus, nieko nesakydavome“, – atvirauja Greta. 

Po beveik metų nesėkmingų bandymų moteris su vyru kreipėsi į gydytojus užsienyje, iš kurių gavo atsakymą, jog „intensyviai bandyti ir nepastoti dvejus metus – visiškai normali praktika, nes daugumą tik po dvejų metų aplanko sėkmė“. 

Moteris sako tuomet supratusi, kad jokios papildomos pagalbos nesulauks, kol nepraeis dveji metai, todėl pati su vyru domėjosi, pirko įvairius vitaminus, tikėdamiesi paspartinti pastojimą ir neskaičiuodami, kiek pinigų tam išleidžia. 

Atostogos Balyje tapo ypatingos

Iš anksto suplanuota ir ilgai laukta kelionė į Balį Gretai su vyru buvo reikalinga kaip niekad, nes nepaliaujamos mintys apie nėštumą vis labiau vargino ir liūdino. 

„Po daugelio nesėkmingų ban­dymų pastoti nusprendėme pa­ilsėti kelionėje, jos metu apie nieką negalvoti ir viską tęsti jau grįžus iš atostogų. Bu­vo­me pavargę nuo nuolatinio streso bei įtampos, kai kiekvieną kartą vis tikėdavomės teigiamo nėštumo testo atsakymo, tačiau to nesulaukdavome“, – pasakoja pašnekovė. 

Galiausiai, po beveik dvejų me­­tų bandymų, Gretai pavyko pastoti Balyje: „Mano geriausios vaisingumo valandos būdavo ankstyvą rytą, tad manau, kad dėl didelio laiko skirtu­mo mums ir nusišypsojo laimė. O galbūt mums reikėjo tik kokybiško atsipalaidavimo bei atitrūkimo nuo kasdienių rūpesčių – sunku pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką“. 

Svarbiausia – atvirai kalbėtis

Greta prisipažįsta, kad ji save kaltindavo dėl to, jog nepastoja, o vyras manydavo, jog kaltas yra jis, todėl visas šis užsisukęs neigiamų minčių ir liūdnų emocijų ratas labai vargindavo. 

„Manau, kad atviras partnerių bendravimas yra būtinas. Asmeniškai man buvo tikrai sunku prieiti prie vyro ir pasakyti, jog tikriausiai aš esu kalta dėl negalėjimo pastoti. Taip pat ir jam buvo sunku pasakyti, kad jaučiasi kaltas. Galiausiai išdrįsus tai padaryti, palengvėjo abiem. Žinant, jog palaikome vienas kitą, tapo lengviau kartu ieškoti galimų sprendimų“.

Poroje reikia ieškoti kompromiso

Lietuvos sveikatos mokslų uni­­­versiteto ligoninės Kauno kli­­ni­kų Akušerijos ginekologi­jos klinikos ir Repro­duk­ci­nės me­dicinos centro psicholo­gė Ag­nė Mišeikaitė sako, jog tam, kad troškimas turėti vaikų netaptų poros skyrybų priežastimi, reikia kalbėtis ir pabandyti suprasti: net ir nesusilaukus vaikų galima gyventi visavertį šeiminį gyvenimą. 

„Paklauskite savęs, dėl kokių priežasčių pasirinkote sa­vo partnerį ir ar renkatės toliau kurti gyvenimą kartu, net jei su juo negalite įgyvendinti savų troškimų. Jeigu tai yra abipusė meilė, pagarba bei supratimas, tikėtina, kad pora ras išeitį drauge“, – aiškina specialistė. 

Tais atvejais, kuomet partnerių matymas skiriasi – vienas lyg ir susitaikytų su bevaikyste, o kitas to primygtinai reikalauja – reikia išgirsti vienas kitą ir pabandyti suprasti, kaip jaučiasi jūsų artimasis ir ką jūs galite padaryti, kad jis pasijustų geriau. Vis dėlto svarbu nepamiršti ir savo jausmų bei norų. 

„Visuomet poroje bandykite ieškoti kompromiso, nes kraštutinumai ir vienas kito negirdėjimas gali lemti daugybę emocinių santykių sunkumų“, – įspėja A. Mišeikaitė. 

Aplinkinių komentarams – nubrėžti ribas

Girdint nepageidaujamų ko­mentarų, labai svarbu aiškiai atskirti aplinkinių lūkesčius nuo savo asmeninių norų, jausmų. 

„Bendrą gyvenimą kurianti pora gali sulaukti netaktiškų klausimų ar netgi spaudimo: „Tai kada vaikai?“ Vien tai, jog kažkas projektuoja į jus savo lūkesčius, tikrai nereiškia, kad turite tai pateisinti ar jaustis nemaloniai prieš aplinkinius, jei pastoti vis dėlto nepavyksta ar galbūt jūs to net nenorite“, – teigia psichologė, pridurdama, kad tai yra kiekvienos poros intymus ir labai asmeniškas klausimas. Jei aplinkinių komentarai jums yra nemalonūs ir jus trikdo, svarbu leisti jiems tai žinoti. 

Kreiptis pagalbos niekada nevėlu

Specialistės teigimu, pastojimo tikimybę gali padidinti ar sumažinti daugybė psichologinių veiksnių. 

Nuoširdus kalbėjimasis, palaikymas bei suvokimas, kad gali prireikti laiko ir kantrybės, tikrai padės nusiraminti ir atsipalaiduoti. 

„Kuo labiau tam pasiruošite ir gebėsite suvaldyti stresą, tuo daugiau šansų, kad jums pasiseks. Tačiau jei pastoti nepavyksta net dirbtinio apvaisinimo būdu, svarbu kalbėtis apie tai, ką porai reiškia ši žinia. O jeigu jaučiate, jog sunku tai priimti ir su tuo susitaikyti, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu, kuris padės išgyventi šį sunkų laikotarpį“, – pataria A. Mišeikaitė. 

„Kalbėsimės lietuviškai ar žemaitiškai?“ – tokiu klau­si­mu prasidėjo pokalbis su Virginijumi Jociu, Šilalės kraš­tiečių draugijos tarybos Vilniuje pirmininku. Prisėdę ant Vilniaus Rotušės laiptų ir vis keisdami šnektas, su Vir­gi­nijumi kalbėjomės apie draugijos pradžią ir per kiek dau­giau nei 30-metį nuveiktus darbus. 

Koja kojon su Atgimimu 

Šilalės kraštiečių draugijos pradžia, kaip pasakoja V. Jocys, žengė koja kojon su Atgimimu. 1990 m. lapkričio 23-iąją – Lie­­tu­vos kariuomenės dieną – įvy­­ko pirmasis draugijos susi­ti­ki­mas Vilniuje, Savanorių prospekte. Šilalės kraštiečių „sig­na­tarais“ tapo Antanas Lin­gis, Irena Mas­tei­kienė, jau Am­­žinybėn iš­ke­lia­vę Gab­rielius Josas, Pau­lius Jur­gutis, Alo­y­zas Stasytis, Jolita Saunorienė ir kiti, kurie subūrė žmones Vilniuje. Juos visus vienijo ne tik geografinė vieta, bet ir praeitis, jaunystė bei įvairūs kultūriniai dalykai, meilė savo kraštui. 

V. Jocys, dalyvavęs Ši­lalės kraštiečių draugijos susitikimuose nuo pat pradžių, puikiai prisimena organizacijos kū­rimo procesą, jos krypties pa­sirinkimą. Kaip jis pasakoja, pradžioje buvo svarstoma keliauti į renginius Šilalėje bei juos organizuoti, įsteigti fon­dą jaunoms šeimoms remti. Tačiau po ilgų metų so­vietų valdžioje buvo jaučia­mas informacijos, istorijos bei kultūros badas, tad buvo nutarta prioritetą skirti tam, kas labiausiai ir vienijo draugijos narius – kultūrai bei savo krašto istorijai. Virginijus teigia, kad būtent tai yra visa ko pradžia: „Istorija ir kultūra yra pagrindas, ant kurio gali lipdyti ką tik nori: įprasminti istorinę atmintį, kurti pasirodymus, menus – viską, ką tik sugalvoji“.

Draugijos vertybinis pamatas – kultūra

Šilališkiai Vilniuje savo veik­lą pradėjo nuo istorinės medžiagos rinkimo. Jų atsidavimas paieškoms ir informacijos analizei lėmė tai, jog Šilalės rajonas vienu metu buvo tapęs daugiausiai savo kraštą aprašiusiu rajonu visoje Lietuvoje: buvo išleistos monografijos ir kiti leidiniai apie Šilalę, Kal­ti­nėnus, Kvėdarną, Lau­­­­­kuvą, Vytogalą, Bijotus. Dau­gu­ma kny­gų pasirodė „Ši­la­­lės kraš­to“ serijos vardu. Prie dešimties tomų sudarymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugy­bė ­žmonių. Tarp sudarytojų, au­torių, talkininkų mini­mos Ka-zio Misiaus, dr. Ed­var­do Vid­manto (miręs), prof. dr. Sta­sio Skro­­de­nio, prof. dr. Be­ne­dik­­to Šet­kaus, dr. Albinos Auk­so­riū­tės, prof. dr. Albino Bag­do­no, dr. Jo­­no Biržiškio, Kęs­tu­čio Kazio Šiau­­lyčio, An­ta­no Ger­čio, Juo­zo Sta­sino, dr. Vi­tos Iva­naus­kai­tės-Šei­­bu­tie­nės, Al­gir­do Dau­jočio, prof. Pra­­no Šer­­py­čio, Jurgio Kai­­rio,

Al­bino Kent­­ros, Pran­ciš­­kaus Ger­liko (mi­­ręs), Kęs­tu­­čio Bal­čiūno, dr. Re­­­ginos Ja­siū­­nie­nės, dr. Jo­no Dau­­tarto bei ki­tų pavardės. Spaus­­­dintais lei­diniais neapsi­ri­bo­ta – išleis­ti du dvigubi kom­pak­ti­niai dis­kai „Šilalės kraš­to dainos“ ir „Išjojo brolis ka­relin“. Jie sulaukė itin di­de­lio pasisekimo – neliko nė vie­no eg­zemp­­lioriaus. Pasak Vir­gi­ni­jaus, draugija yra išleidusi ir serijos „Žemaičių kultū­ros savastys“ du tomus su kom­pak­tinėmis plokštelė­mis. Vie­nos jų yra įdainuotos folkloro ansam­b­­lio „Visi“ iš ekspedicijų metu surinktų dainų, o kitos autentiškos. Ir tai toli gražu ne visi draugijos nuopelnai. Visgi, kaip teigia V. Jocys, kiek­vienas, kad ir nedidelis, darbas yra plyta į mūsų kultūrinį mūrą.

Šilalės kraštiečių draugijos veik­la paremta absoliučiu nešališkumu. Visi draugijos nariai darbinėje veikloje, kaip juo­kauja pirmininkas Vir­gi­ni­jus, gali bū­ti bet kuo, tačiau po darbo jie visi yra lygūs. Tokie klausimai, kaip kokios tavo pa­žiūros, kas tu esi yra neesminiai. Gali būti ministras, statybininkas, mokslininkas ar bet kas kitas, bet pirmiausia esi kraštietis. Tokią nerašytą taisyklę paliko draugi­jos senbuviai ir tai leidžia kryp­tingiau siekti pagrindinių drau­gijos tiks­lų: bendrystės, tarnystės savo gimtajam kraštui ir geros žinios apie kraštą sklaidos. 

Iš šilališkių pavyzdį ima ir kitos draugijos

Šilalės kraštiečių draugija sie­­kia skleisti gerą žinią apie savo rajoną ne tik rajono gyventojams, bet ir visiems lietuviams. Vykdydami savo misiją, draugi­jos nariai nestokoja idėjų ir ne­ša jas ten, kur labiausiai reikia: jei mato būtinybę, atskirai ar kartu su Šilalės rajono ar įstaigų vadovais, su kitomis že­mai­čių kraštiečių draugijo­mis ke­liau­ja iki ministerijų, Sei­­mo bei kt. Rezultatai akivaiz­dūs – Pi­­­liakalnių, Tautinio kostiu­mo, Vie­to­vardžių ar Že­mai­ti­jos metai pradėti ar užbaigti bu­vo Šilalės rajone bei kito­se Že­maitijos vietovėse. Be to, kraštiečiai su dai­nomis žy­­giuo­ja ar brenda pės­čiųjų žy­giuo­se „Že­mai­tijos pi­liakalniais ir kūlgrindo­mis“, įvei­kia Nor­­ber­to Vė­liaus ir Lau­ry­no Ro­­ko Ivins­kio istorinį et­no­kul­tū­­rinį pažintinį šimtmečio kelią Gulbių k. O kur dar ap­lan­ky­tos seniūnijų, Ši­la­lės ir valsty­binės šventės su „Pa­dė­kos lašais“, „Auksinėmis gi­­lė­mis“, „Ši­lalės garbės piliečiais“, paskaitomis, koncertais, kny­gų pri­­statymais, etnokultūrinėmis sto­vyklomis ir tautodailės plenerais? Taip pat bend­ri šven­ti­niai renginiai Vilniaus universitete, Lie­tuvos nacionaliniame muziejuje, Seime ir kt. 

Į šilališkių veiklą, anot Vir­gi­ni­jaus, smalsiai žiūri ir kitos draugijos. Ka­­dangi mū­­sų kraštiečiai yra itin veik­lūs, sulaukia „vilionių“ į įvairius sam­būrius, kad pasidalintų idė­jomis, mintimis, pasigirtų pasiekimais. Šila­lės kraštie­čiai savo kūrybinius laimėjimus mie­lai pristato Vilniaus Že­mai­čių kultūros draugijoje bei kitur, o dabar džiaugiasi, jog daugelį sektinų draugijos veik­los krypčių plėtoja ir mūsų rajono įstaigos bei kultūrinės organizacijos.

Kur ieškoti meilės gimtam kraštui? 

Sakoma, kad daug ką supranti tik tada, kai prarandi. Ši­lalės „emigrantai“ Vilniuje savo mei­lę gimtinei rodo nuosekliais darbais. Tačiau kaip ją atrasti? V. Jocys mano, jog kiekvie­nas pagal savo galimybes pasirenka, kaip džiaugtis savo gimtine. Jis siūlo bandyti pamilti gimtąjį kraštą pirmiausia nuo mažų dalykų: žemaičių tarmės, „beždžionių“ tilto Pajūryje ar Kal­tinėnuose tekančio šaltinio, Kvė­darnos Vy­tauto Didžiojo paminklo, Bijotų Dionizo Poš­kos Baub­lių, Vytogaloje – nuo Stasio Girėno gimtosios tro­­bos, Gir­diškės baž­nyčios ąžuo­­linių altorių, Jū­ros ir Lo­kys­­tos vingių, Lau­ku­vos Spau­do kalno, Dievyčio alkakalnio, Med­vėgalio kalno ir kt.

„Prieš kelis metus koncent­ruotas šūkis „Šilalės kūlgrindo­mis į Medvėgalį, Žemaičių plentu – į Vilnių, Dionizo Poš­kos Baublių gilėmis – į Lie­tu­vos ateitį“ padėjo iškovoti Pat­riotų miesto titulą. Naujos kar­tos turi ieškoti savo šūkio“, – neabejoja Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas.

Pagarba savo ir protėvių že­mei, patriotiškumo paieškos nuo­lat buvo svarbios. Ir kaip perfrazuodamas partizaną, istori­jos metraštininką A. Kent­rą sa­ko V. Jocys, „kova už kultūrą, bū­vį, tapatybę išlieka nuo­­lat. Kei­čiasi tik formos, kurias padiktuoja laikmetis“.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

Nuotr. iš V. JOCIO archyvo