Nors dar visai neseniai arbūzai ir melionai Lietuvoje buvo laikomi egzotiniais vaisiais, šylant klimatui, jų už­au­ginama ir mūsų kraštuose. Jau trečius metus vis gausėjančiu jų derliumi džiaugiasi ir Gūvainiuose įsikūrusi Rosita Jakaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Traksėdžio seniūnijos Antupalio kaimo ūkininkų Rimutės ir Artūro Vaičiulių pieno ūkis beveik niekuo nesiskiria nuo įprastų, kuriuose dirba tik savos šeimos nariai. Trečią ryto abu keliasi ir skuba iš ganyklų į fermą suginti bei pamelžti pusšimtį karvių, o po to vėl išvaryti jas pasiganyti. Popiet – ta pati „maldelė“. Bet tai, žinoma, ne visi rūpesčiai: reikia pagirdyti veršelius, pasirūpinti prieaugliu, stebėti, ar kuri karvė nerujoja. O kur dar darbai darže, šiltnamyje, maisto atsargų ruošimas žiemai. Iš tolo dėmesį patraukiantis nagingo meist­ro padirbtas kryžius ir visa sodyba, skendinti gėlėse bei įvairių augalų žalumoje, taip pat rankų prisilietimo reikalauja.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Šilalės savival­dybei skyrė perpus mažiau lėšų mokytojų skaičiaus opti­mizavimui nei buvo prašoma. Savivaldybės administ­ra­cijos duomenimis, šiemet į užtarnautą poilsį ketino išeiti 15 pedagogų, tačiau kai kurių planai per vasarą pasikeitė.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Laikmetis ir pasikeitusios gyvenimo sąlygos koreguoja ir susiklosčiusias tradicijas, kai seni, lėtinių ligų kamuojami žmonės dažniausiai būdavo slaugomi namuose. Dabar aplinkybių įkaitais neretai tapę ir po pasaulį išsibarstę artimieji dažnai yra priversti pasi­ligojusius tėvus patikėti socialinėms įstaigoms arba medikams. Ir nors pagalba teikia­ma, ne visada ji būna tokia, kokios norėtume ar įsivaizduojame.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

(Tęsinys. Pradžia Nr. 49)

Su įdomumu perskaičiau knygą „Lietuvos privačių mu­ziejų ži­ny­nas“, išleistą 2019 m., sudarytojas Eimantas Kont­ri­­mavičius. Knyga suskirstyta pagal Lietuvos etnografinius regionus. Daugiausiai privačių muziejų leidi­nio sudarytojas ra­do Aukštaitijoje – net 50, Žemaitijo­­je – 38, Dzūkijoje – 20, Sūduvoje – 8, Mažojoje Lietuvoje – 5. Pa­ste­bė­jau, kad Upynos liaudies amatų muziejus turi tokių eks­po­natų, kurių nėra paminėta privačiuose Lietuvos muzie­juose. Pateikiu apie juos žinių laikraščio skaitytojams.

Plunksnų vainikėliai. 1978 m. lankiausi netoli Medvėgalio, Pem­­­pių kaime. Jo senbuvė Vik­­­­­to­ri­jja Jacinevičienė Upy­nos mu­­zie­jui padovanojo l­abai įdo­­mų eksponatą – pilnavidu­rį­ plun­k­s­nų vainikėlį (8x8 cm dy­džio). V. Jasine­vi­čie­nė tvir­tino, kad vainikėliui jau apie 150 metų. Jis padarytas Pavandenyje. Vieną tokį vainikėlį moteris atidavė Kal­­tinė­nų vidurinės mokyklos krašto­tyrinin­kams, dar vieną te­­­besaugo.

Šie vainikėliai – vienas iš pa­mirštų senovinių vestuvinių pap­ročių. Motina, išleisdama duk­rą į marčias, padarydavo vaini­kė­lių tiek, kiek norėdavo sulaukti anūkų. Juos, dukrai nežinant, sudėdavo į pagalves ar patalus, kurie būdavo skirti duk­­ros kraičiui. Įdomu paste­bė­ti, kad iš Upynos kilusi žinoma krašto­tyrininkė Marija Čilvinaitė, ku­ri įvairiose ekspedicijose tei­raudavosi apie vestuvinius papročius, apie tokį niekur negirdėjo.

Klausinėjau vyresnių moterų ir suži­no­­jau, jog šis paprotys buvo paplitęs Ši­la­lės, Šilutės, Kelmės, Telšių, Plungės, Jur­­bar­ko rajonuose. Pamažu jis kei­­tėsi. Vietoj vainikėlio į pa­gal­­­­v­­es įdėdavo juostele surištą plunksnų pluoš­telį, esu girdėjęs, kad įkišdavo rū­tų vainikėlius. Sakydavo: „Kad susigyventų“. 

Kartą žmona tvarkė pagalves ir vienoje iš jų rado plunksnų vainikėlį (5x5 cm dydžio), nors nei mama, nei bobutė, kurios gyveno Šilalės ir Šilutės rajonuose, tokio papročio neprisiminė. Kai kurios moterys sakė, kad yra radusios pagalvėse tokių vainikėlių, bet galvodavo, jog tai sulipusios plunksnos, ir išpašydavo.

Vainikėliams daryti pirmiau­sia reikėdavo gabalėlio nami­nio audeklo. Tada į jį ratuku su­smaigstydavo lenktas vištų plunksneles. Taip tamp­­­­riai sukištos plunksnos laikydavosi. Pir­myn slinkti joms truk­dė kitos plunksnos, medžiaga, o atgal neleido pati plunksnų sandara.

Kalvio vario juosta. Seniau kalviai dirbdami liemenį apsijuosdavo 1 arba 2 cm pločio vario juosta. Jų įsitikinimu, tai apsaugodavo nuo radikulito.

Akmeniniai tekėlai. Rink­da­­mas eksponatus Upynos liau­­dies amatų muzie­jui, aptikau net keturis senovinius ak­meninius te­­kėlus (galandimo įrankius). Tai 13–18 cm aukščio, 18–22 cm pločio akmenys su viduryje pragręžta 4–6 cm skyle. Ji buvo grę­žiama iš abiejų pusių. Kai kurios skylės nesutampa po 1–1,5 cm. Tekėlams būdavo naudojamas smulkiagrūdis akmuo.

Vieną tekėlą Kliūkių kaimo gyventojas Stanislovas Ge­dei­­kis rado kasdamas durpes 3 m gylyje. Jį buvo prisi­tai­kęs ga­landimui. Bet neilgai naudojo­si. Nes, anot jo, labai dras­ky­davo geležį. Antras tekė­las bu­vo aptiktas Gedėliš­kės k., Ge­deikių sodyboje. Ki­ti du – Upy­­nos apylinkėse. Is­torikų, mu­­ziejininkų nuomone, tai yra senovės lietuvių galandimo įtaisai. Jiems jau apie 1,5–2 tūkst. metų. Sprendžiant iš to, jog Upy­nos liaudies amatų muziejuje jų atsirado net keturi, peršasi mintis, kad sodybų pašaliuose gali mėtytis ir daugiau. Tad ger­ai pa­sižvalgykime ir jeigu surastumėte, praneškite muziejų darbuotojams. Taip prisidėtumėte prie mūsų tautos kultūros paveldo išsaugojimo.

Šiaudų stogo pradžia. Vie­no­­je pastogėje radau susuktas ir surištas į krūvą dvi šiaudų grįžteles. Tik vėliau sužinojau, kad, dengiant šiaudų stogą, pirmąjį lotą apžabindavo tokiomis šiau­dų grįžtelėmis. Uždengus vi­są stogą, jo apačia po pirmojo lo­­to būdavo puošiama vingiuota grįžtelių linija. Pasakojama, jog vienas gaspadorius ruošėsi dengti šiaudais stogą ir rišo tok­ias grįžteles. Tuo metu atėjo du vaikinai pirštis jo dukrai. Tėvas abiejų paprašė jam padėti. Tą, kuris geriau grįžteles rišo, pasiuntė į trobą, o su antruoju atsisveikino.

Jaujos kerčia su grabnyčia. Kartą atėjo Ona Grybaitė iš Ge­gužių nešina jaujos pamatinio rąsto kerčia. Sako: „Tu visokius niekus renki, gal tokio neturi“. Seniau statydami bet kokį pastatą, pamatinio rąsto kerčioje iškaldavo kryželio formos įdubimą, į jį įdėdavo grabnyčios žva­kės, kad apsaugotų nuo velnio ir perkūnijos. Ona, ardydama se­ną jaują, rado tokią kerčią su grabnyčia kryželyje, ją nupjovė  ir atnešė į muziejų.

Kartelė ant juostos nuo viš­tų. Upy­nos krašte butuose nebūdavo lubų. Ant juostų pastogėse tupėdavo vištos. Jos pri­teršdavo buto aslą, pasitaikydavo, jog savo „pyragą“ užkraudavo praeinančiam ant nugaros. Žmonės įsigudrino ant juos­tos užkalti medinę kartį su prismaigstytais kyliais. Vištos nebegalėdavo užtūpti ir turėdavo lėkti ant trobos ar kamaros viškų.

Dūmų kvapas. Prie archeolo­ginių ra­dinių atsisveikindamas su muziejaus lankytojais už­duo­du klausimą, kuo kve­pėjo lietuviai prieš tūkstantį metų. Bū­na įvairiausių atsakymų, bet mažai kas atspėja. O aš net uosčiau tą kvapą. Per Medsėdžio-Paupynio kaimo senkapį pra­važiavo trakorius su nuleistu buldozeriu. Buvo suardytas dvigubas kapas. Su­rinkau dar rastas įkapes. Tarp jų buvo ir pusiau pert­raukta apgalvė-žalvarinė vi­­ja, priverta vilnonių siūlų. Pa­kėliau, nuvaliau smėlį, pa­uosčiau tuos siūlus. Kve­pėjo dūmais. Ap­galvė, pragulėjusi smėlyje tūks­tantį metų (kraštotyrinin­­ko Vla­do Statkevičiaus teigimu), buvo išlai­kiu­si senąjį lietuvių buities kvapą. Sen­kapis tebėra netyrinėtas.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

(Bus daugiau)

Lembo kaime, kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus sodyboje, klegėjo klojimo teatrų festivalio „Pri klietelis“ dalyvių balsai. Festivalio programoje tilpo ne tik vaidybiniai pa­sta­tymai, dainos, šokiai, bet ir kūrybiniai užsiėmimai, paroda, užteko erdvės pokalbiui ir ilgesingai akimirkai – pakelti žvilgsnį į dangų, atsisveikinti su paskutiniais vasaros sau­lės spinduliais. 

Šiemet simboliškai Lembe, išskirtinėje vietoje kalbiniu požiūriu (pietų žemaičių, varniškių arba kitaip dūnininkų patarmės paribyje), prie lietuvių tarmes sisteminusio kalbininko K. Jauniaus klėtelės sklido net trijų et­no­gra­finių regionų šnek­tos. Že­maitiškai sa­vo spek­tak­lius rodė pajū­ra­liš­­kių mėgėjų teat­ras „Lik­­tar­na“, vaidinęs „Tris my­li­mas“, Kai­mų bendruome­nės „Sau­lie­tekis“ teat­ras „Pa­ple­pys“, kvietęs žiūrėti liaudies ko­mediją „Dak­ta­ras padės“. Aukš­­taitijos regionui atstovavo Ku­piškio rajono No­riū­nų mėgėjų teat­ras „Dva­rėlis“, parodęs intermedijas „Babulės ir sofa“ bei „Ko­rona“, o prog­ramą vainikavo iš Dzū­kijos atvykęs teatras „La­bas“ su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų links­my­bes“. 

Besikeičiant pasirodymų dekoracijoms, daina­vo moterų an­samb­liai „Ža­­rija“, „Allegro“ ir „Vo­­­lun­gė“, šoko „Ka­da­gys“, pa­sakojimus porino bilioniškiai, o links­momis improviza­ci­jomis ašaras nuo skruostų brauk­ti vertė iš Judrėnų užkly­du­­sios „Basi i Zuosi“. Su­si­rin­ku­sieji galėjo ne tik žiūrėti, bet ir sa­vo rankomis kurti vaikams bei suaugusiems skirtose dirbtuvėse: tapy­ti, komponuoti gėles, dekoruoti polimeriniu moliu, rišti apyrankes.

Klojimo teatras, susiformavęs praeito amžiaus pradžioje, iki šiol traukia mūsų dėmesį per juoką, ironiją ar sarkazmą kaimo buities siužetuose, užburia savo paprastumu ir sukurtu kaimo gyvenimo vaiskumu.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas 

VILI MEDIA nuotr.

Šiemet „Lūšiūkų“ vasaros krepšinio stovykla“ vyko Nidoje. Labai džiugu, kad joje dalyvavo tiek daug Šilalės rajone gyvenančių vaikų.

Stovyklos metu vaikai sportavo tiek salėje, tiek gryname ore prie Baltijos jūros, Nidos pušynuose ir lauko aikštelėse. Treniruotės, kurių metu buvo lavinami ne tik krepšinio įgūdžiai, bet ir bendras fizinis pasirengimas, vyko kelis kartus per dieną. Vaikai turėjo puikią progą dalyvauti Capoeira treniruotėje – tai tradicinis brazilų kovos menas, kuris savyje apjungia kovos bei šokio elementus, akrobatiką ir muziką. Netrūko ir pramogų: vaikai plaukė laivu po Kuršių marias, mėgavosi vandens pramogomis. Labai džiaugiamės, kad stovykloje mažieji šilališkiai ne tik sustiprėjo fiziškai, bet ir tapo savarankiškesni, drąsesni, komunikabilesni, pradėjo domėtis sveika gyvensena.

Projektas „Lūšiūkių vasaros krepšinio stovykla“ yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Mindaugas ČEPAUSKAS

Odetos MATUTIENĖS nuotr.

Tebesitęsiantis pandeminis laikotarpis, nerimas dėl ateities ir nesibaigiančios diskusijos vargina visuomenę, išsiilgusią buvusio gyvenimo ritmo. Bet visa tai ir toliau tęsis, jei nepasitikėsime vieninteliu įmanomu ir mokslu grįstu virusų suvaldymo keliu – vakcinacija. 

Šiandien kalbinami žmonės iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kokiomis mintimis jie gyvena ir kodėl nu­spren­dė vakcinuotis. 

„Nenoriu jausti suvaržymų ir apribojimų“

Santa, kilusi iš Daugų, sako, kad koronavirusu užsikrėtusi nebuvo, tačiau iš jos artimiausiųjų rato sirgo keturių asmenų brolio šeima. 

„Gerai, kad jie persirgo gana lengvai ir jokių didesnių nesklandumų nebuvo“, – komentuoja moteris. 

Santa, nuo mažens skiepijama visais rekomenduojamais skiepais, teigia, jog kasmet skiepijasi ir nuo gripo, o sprendimą dėl COVID-19 vakcinacijos priimti nebuvo sunku. 

„Nesu prieš skiepus, tačiau koronaviruso vakcinacijai pati pirmoji nesiveržiau ir ramiai sulaukiau savo eilės. Didžiausią įtaką šiam skiepui padarė vienintelis faktorius – kad neturėtume ateityje dar didesnių apribojimų, nes jų jau ir dabar yra tiems, kurie nėra persirgę ar pasiskiepiję“, – sako Santa, pridėdama, jog neturi medicininio išsilavinimo ar profesionalių žinių, todėl vengia diskusijų su kitą nuomonę turinčiais asmenimis. 

„Galime karantiną paversti blogu sapnu“

Šiaulietis Rokas, dirbantis rek­lamos srityje, šiuo metu gyve­na puikiomis nuotaikomis ir pozityviomis mintimis. Jis džiau­giasi, jog vasaros laikotarpiu turėjome minimalius karantino suvaržymus, o tai leido buvusioms veikloms bei įprastiems pomėgiams sugrįžti į įprastą kasdienybę. 

Viso karantino metu dirbęs vyras sako, kad jokių abejonių dėl vakcinacijos nekilo: „Daug dirbant, ne kartą teko atsidurti karštuosiuose taškuose, turėti kontaktą su užsikrėtusiais ar persirgusiais, kurių gausu ir giminėje, ir tarp draugų, todėl skiepijimosi klausimo ilgai nesvarsčiau“.

Jam džiugu, jog supratingų lietuvių vis daugėja ir visi kartu einame bendro tikslo link, tačiau artėjantis ruduo bei šaltasis sezonas kelia nerimą. 

„Neaišku, koks karantinas šį kartą laukia, ir nesuprantu tų žmonių, kurie piktybiškai vengia prisidėti prie bendro tikslo“, – sako jis, pridurdamas, kad į sąmokslo teorijas bei įvairius gandus, susijusius su vakcinacija, jis žiūri kaip į anekdotus, bet viskas daug liūdniau, kai dalis žmonių tai priima rimtai. 

„Niekas negali užtikrinti mūsų sveikatos gerovės, tik mes patys. Todėl reikėtų vadovautis savo paties galva ir netikėti kažkokių neaiškių grupių peršamais įrodinėji­mais. Nuoširdžiai linkiu kiek­vienam suprasti, jog šiandieninėje situacijoje vakcina yra pag­rindinis ir veiksmingiausias kelias į sveiką bei laisvą rytojų. Raginu visus pasiskiepyti ir bendromis jėgomis kuo greičiau karantiną paversti tik blogu sap­nu“, – teigia Rokas. 

Atnaujinti reikalavimai iki rugsėjo 13 d. 

Įvertinus galimą riziką dėl sparčiai didėjančio sergančiųjų skaičiaus, nuo rugpjūčio 16 d. priimtos papildomos pandemijos valdymo priemonės ir atnaujinti reikalavimai įvairioms veikloms. 

Nuo šiol galimybių pasas galioja ne tik tiems, kurie yra pilnai pasiskiepiję nuo COVID-19, persirgę šiuo virusu ar turi neigiamą COVID-19 PGR tyrimo rezultatą, bet ir asmenims, turin­tiems teigiamą serologinio (an­tikūnų) testo atsakymą. Ga­li­­mybių pasas galios 60 dienų, jei teigiamas šio tyrimo atsakymas yra gautas nuo rugpjūčio 16 d. 

Taip pat įsigaliojo pakeitimai renginiams atvirose ir uždarose erdvėse, kino teatrams, viešajam maitinimui bei kitoms paslaugoms. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog taikomi skirtingi reikalavimai, kai aptarnaujami klientai be galimybių paso ir su juo, ir kai aptarnaujami klientai tik su galimybių pasu. Pavyzdžiui, uždarose erd­vėse aptarnaujant klientus su galimybių pasu ir be jo, nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimas yra privalomas, kai visiems klientams su galimybių pasu šios apsaugos priemonės išlieka rekomendacija. 

Šiuo metu galiojantys reikalavimai keisis nuo rugsėjo 13 d., kuomet visos kontaktinės paslaugos bus teikiamos ir ūkinės veiklos vykdomos bei ren­giniai organizuojami (išskyrus nustatytas išimtis) tik asmenims, kurie atitinka galimybių paso kriterijus.

Daugiau apie atnaujinamus reikalavimus, nustatytas iš­im­tis, neturint galimybių pa­so, galima sužinoti sve­tai­nė­je www.koronastop.lt arba pa­skam­bi­nus Karštąja li­ni­ja 1808. Pri­menama, kad šiais nu­ro­dy­tais kontaktais ga­li­ma už­si­re­gist­ruoti vakcinacijai nuo COVID-19. 

Taip pat kiekvieną ketvir­ta­dienį visose Lietuvos savi­val­dybėse suteikiama galimybė pasiskiepyti be išankstinės re­gistracijos. 

Vakcinaciją „gyva eile“ vykdo ir Nacionalinio kraujo centro mobilūs vakcinacijos punktai. Jų turo per Lietuvą tvarkaraštį rasite https://kraujodonoryste.lt/vakcinacija/.  

Raginame tikėti medicinos mokslu ir pasiskiepyti nuo COVID-19 ligos, nes tokiu bū­du apsaugosime ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikatą, ir už­tikrinsime saugų gyvenimą be apribojimų. 

Nors pag­rin­dinės taisyklės lan­ky­muisi vie­šo­siose erdvėse su Ga­limybių pa­­su įsi­galios nuo rugsėjo 13 d., dau­­ge­lis or­ga­nizatorių klientų bei žiū­ro­vų Ga­limybių paso prašo jau da­­bar. Tie­­sa, yra gerų žinių jo netu­rin­tiems kultūros gerbėjams – nuo rug­sė­jo 13 d. kultūrinės veiklos bus su­varžytos kiek mažiau, nei kitos sri­tys: jie ga­lės lan­kytis muziejuose, galerijo­se, pa­rodo­se, bibliotekose, atvirose erd­vė­se vyksiančiuose renginiuose, kuriuose dalyvaus ne dau­­giau nei 500 žmonių, tik bus privalomos ap­­sauginės kaukės.

Praėjusį savaitgalį kultūros gerbėjai rinkosi į Anykščius – čia jau 14 kartą vyko festivalis „Purpurinis vakaras“. Di­džiuo­siuose festivalio koncertuose pasirodė žinomi Lietuvos atlikėjai, aktoriai ir bardai Gediminas Storpirštis, Nijolė Nar­montaitė, Andrius Kaniava, Andrius Bialobžeskis, Olegas Ditkovskis ir kiti. Koncertuose ir lietuviškos sutartinės, ir roko ritmu skambėjo Henriko Radausko, Rimvydo Stankevičiaus, Antano A. Jo­ny­­­no, Mariaus Buroko bei kitų poetų ir jau­nų kūrėjų eilės. Pristatyti naujas režisieriaus a. a. Aud­riaus Mickevičiaus ir filosofo Ne­ri­jaus Mi­leriaus filmas „Pa­vyzdingas elgesys“ bei tapytojos Jolitos Če­sonytės darbų pa­roda, garsių aktorių lūpose skam­bėjo poetų eilės. 

Nidoje 13 kartą šurmuliavo festivalis „Baltijos banga“. Lietuvos kinematografų sąjungos organizuojama­me renginyje žiūrovai galėjo išvysti aukštos meninės vertės naujausius ir klasi­ka tapusius lietuvių, latvių ir estų filmus, trumpus lietuviškos dokumentikos Aukso fondo filmus, o kartu – ir išklausyti kultūros bei kino tyrinėtojų paskaitas, dalyvauti įdomiuose susitikimuose su kūrėjais. „Meno avi­lio“ vadovė, kino kultūros tyrinėtoja Li­na Kaminskaitė pristatė instaliaciją „Pro­jektinė. Kino teatras regione“. Ją galima aplankyti iki rugpjūčio 29 d.

Praėjusią savaitę Kaune prasidėjo tarp­tautinis scenos menų festivalis „Con­­Tem­po 2021“. Žiūrovai jau spėjo iš­vysti cirko bei judesio konceptualistų iš Pran­cūzijos „Rhizome“ pasirodymą „Ho­rizon“, patirti meditatyvų pa­si­vaikš­čiojimą po spalvų pasaulį su vokiečių cirko artistu Kolja Hunecke, pristačiusį spektaklį „CM_30“, ir daugybę kitų. Garsiausių Europos scenos menininkų pasirodymus dar bus galima išvysti iki rugpjūčio 26 d., daugelis jų yra nemokami. Likusių renginių prog­rama ir bilietai į mokamus renginius – tink­lalapyje contempofestival.lt. 

Vakar, rugpjūčio 23 d., Lietuva minėjo 32-ąsias Baltijos kelio metines. Įvairūs renginiai vyko bene visuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Štai Palangos kurhauzo terasoje ir Šventosios centrinėje aikštėje pristatyta meninė instaliacija „Vienybė – Lietuva. Latvija. Estija“, istorinę dieną čia pat buvo kurta gyva žmonių grandinė, po jos Šventosios aikštėje rodytas dokumentinis filmas „Baltijos kelias“. Lietuvai svarbi diena ypač ryškiai paminėta Kaune – čia nemokamų renginių programoje buvo gausu edukacinių užsiėmimų, dalyviai galėjo apžiūrėti fotografijos parodą, vakare mėgavosi koncertu ir kitais pasirodymais.

Išskirtinis renginys vyko ir Šilalėje – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Eu­ropos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms prisiminti bei Baltijos kelio dienai muzikinius kūrinius skyrė solistai Rita Preikšaitė ir Mindaugas Jankauskas bei pianistė Beata Vingraitė. Tokie prasmingi renginiai skatinta prisiminti, įvertinti ir pasisemti stiprybės iš istorinės praeities, kuri įkvepia vienybei.

Kotryna PETRAITYTĖ

Besidomėdama Kražių skerdynių (1893 m.) ir Kražių parapijos vikaro kankinio Stanislovo Rimkaus (gim.  1912 m., sušaudytas 1942 05 20 Sol Ilecko lageryje, pietiniame Urale, Čkalovo – dabar Orenburgo – srityje) istorijomis, susidūriau su informacijos šaltinių stoka. Nors šiuos du istorijos įvykius skiria pusė amžiaus, bet jie tarpusavyje labai susiję. 

1936-ųjų gegužės 30-ąją į Kražius vikaru atkeltas jaunas kunigas S. Rimkus su savo broliu Antanu ir seseria Kristina ėmėsi organizuoti Kražių skerdynių 50 metų sukakties paminėjimą. Vienas iš veiklos barų buvo įsteigti Kražių skerdynių muziejų, rinkti liudininkų atsiminimus apie šiuos įvykius. Tačiau entuziastingą jaunų žmo­nių veiklą sustabdė klebono areštas 1940 m. rugpjūčio 6-ąją. Dar ilgai šeimos nariai nežinojo, kad brolis kun. Stanislovas, įkalintas pietų Sibire, buvo iš naujo teisiamas, skiriant mirties bausmę, kuri įvykdyta 1942-aisiais.

Nepaisant informacijos stygiaus, domėtis minėtomis temomis skatino ir Šiaulių vyskupijos atkaklus ryžtas pradėti abiejų įvykių diecezinius tyri­­mus. 2019 m. gruodžio 17 d. Vatikano Šven­tų­jų bylų kongregacija protokolu Nr. 3509-1/19 leido Šiaulių vyskupijoje pradėti beatifikacijos arba kan­kinystės pripažinimo bylą kun. Sta­nis­lovui Pijui Rimkui, nužudytam iš neapy­kantos tikėjimui.

Netrukus sužinota apie kunigo gimines, rasti Antano Rimkaus (pasirašiusio Antano Šlinskio slapyvardžiu) surinkti kražiškių liudiji­mai. Šiemet muziejui atvežtas ir likęs A. Rim­kaus archyvas, liudijan­tis apie kun. kankinio Sta­nislovo kunigiš­ką mi­­si­­ją, Kražių skerdynių at­­minimą, tarpuka­rio Švėkš­­nos Saulės gimna­zijos, Ateitininkų, Pava­sa­­rininkų kuopų gy­venimą. Archyvą išsaugojo kun. S. Rimkaus sesers Uršu­lijos sūnus Nemakščių mokyklos muzikos ir istorijos mokytojas Antanas Gir­čys. Archyvą muziejui padovanojo A. Gir­čio duktė Dalia Kazlauskienė. Taip paskutiniai Rimkų archyvo likučiai papildė Žemaičių vyskupystės muziejaus kaupiamą svarbų sovietmečio kunigų kankinių archyvą.

Jau iš pirmo žvilgsnio susidaro stebinantis Rimkų šeimos brolių ir seserų ryšys, gebėjimas rasti meilę bei užuojautą, supratimą pačiais sunkiausiais gyvenimo etapais. Viso to rezultatas – ypatingai gražiai išlaikytas brolio kankinio kun. Stanislovo atminimas. Išsaugotas archyvas leidžia detaliau jį pažinti.

„Rašyti atsiminimus apie kun. S. Rim­kų. Nuo kūdikystės aiškiuosius ir tik­ruosius vaizdus tiksliai ir plačiai. Visą buitį, gyvenimą, visus asmenis, kurie buvo jo draugai ir netikri prieteliai. Jo mėgtas dainas, visą veiklą, žodžius, juokus, skausmus ir džiaugsmus. Išgauti to­kių aprašymų iš kitų. Apie Kražių gy­venimą 1936–1941 m. Primicijų smulk­­menas. Kryžius. Žmonių nuomones, gan­­dus, paskalas tada, per veiklą, per bolševikmetį, per karą ir dabar. Savo pažiūras ir t. t. Tokius žodžius, tokį tekstą, kun. S. Rimkaus sesers Kris­tinos pasirašytą, be datos, radau tarp jos popierėlių, užsimetusių Pašlynyje tarp sąsiuvinio skiaučių. Tekstas rašytas, spėju 1942–1944-aisiais, vokiečių okupacijos metais“, – taip rašo kun. S. Rimkaus brolis Antanas, buvęs jo kunigavimo laikotarpio Kražiuose sekretorius, „Kra­žių aidų“ re­daktorius, Kražių skerdynių muziejaus kūrėjas.

Rimkų šeimoje kun. Stanislovo įtaka buvo didžiulė, todėl seserys Uršulija, Kris­tina ir brolis Antanas ypatingai saugojo jo atminimą. Nelengva vaikys­tė, vargo ir sunkumų kupinas kelias į seminariją, trumpas kunigystės Kražiuose švystelėjimas ir mirtis sovietų kalėjime.

A. Rimkus savo prisiminimuose ra­šo: „Kun. S. Rimkų 1940 08 06 išvežus, dalį jo daiktų pasiėmė brolis Antanas ir pasidėjo pas uošvius Eidukus Kaltinėnų gat­vėje, didesnę dalį sesuo Uršulė ark­liais išvežė į tėviškę Pašlynyje, bet dar daug dalykų pasiliko klebonijoje. Jo likusius Kražiuose daiktelius globojo klebonijos kambarinė Marytė Šiūšytė. Kra­žiai 1941 m. sudegė. Ir kun. S. Rimkaus likę daiktai Kra­žiuose sudegė“.

A. Rimkus ne tik įkalbėjo, įtikino seserį Kristiną parašyti prisiminimus apie brolį, bet ir pats parašė savuosius. Abiejų prisiminimai atkeliavo į muziejų. Iš šios medžiagos paskelbta tik nedidelė dalis.

Besimokydamas seminarijoje kun. S. Rimkus jau numatė sesers kelią: visaip skatino lavintis, kad ateityje ji galėtų jam padėti. Kristina buvo pagrindinė pagalbininkė visuose kunigo darbuose bei sumanymuose. Vėliau ji sugebėjo įkalbėti kitus kun. Stanislovą pažinojusius žmones pasidalinti savo prisiminimais, išsaugojo nemažą dalį archyvo, kurį laiką netgi buvo parengusi ekspoziciją Lau­kuvoje, skirtą Stanislovo atminimui. Prisiminimai perrašyti mašinėle, mašinraštis iliustruotas fotografijomis, atvirlaiškiais, o kai kur pridėti ir paties kun. S. Rimkaus laiškai, pastabos, atskleidžiantys visą trumpo, įkvėpto gyvenimo kelią.

Atskira archyvo dalis – fotografijos, kuriose vaizdai iš skirtingų Žemaitijos miestelių, įvairių katalikiškų renginių akimirkos. Galima išskirti dvi didesnes fotografijų grupes – tai klieriko S. Rim­kaus gyvenimas Telšių kunigų seminarijoje ir kunigystė Kražiuose. Kun. S. Rimkus, būdamas vikaru Kražiuose, stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių į įvairias katalikiškas visuomenines organizacijas, rengė kongresus, pasirodymus. Nemažai nuotraukų ir liudija būtent šią veiklą. Papildomą vertę fotografijoms sukuria išsamūs aprašymai, detalės.

Svarbūs ir paties kun. Stanislovo laiškeliai seseriai Kristinai, kitiems bend­ražygiams, kuriuose patarimai, nurodymai, kaip lavinti, ugdyti save. Šiame archyve taip pat ir kunigo brolio Antano literatūrinis palikimas – jo rengtų kalbų juodraščiai, eilėraščiai.

Iš neskelbtų Antano ir Kristinos Rimkų prisiminimų knygos:

„Suteptą, prirašinėtą, daug lapelių, matyt, ir išplėštų radau klieriko Sta­siaus mažytę 8x5 cm knygutę. Už­rašai daryti pieštuku: dvasinio gyvenimo užrašai...“ A. Rimkus perrašo 40 lapelių su pastabomis, kuriomis vadovavosi jaunasis klierikas. Skaitant šiuos prisiminimus matome, kokiu sudėtingu tobulėjimo keliu ėjo kunigas S. Rimkus. Pareigingumas, iniciatyvumas, kuklumumas buvo tie pagrindiniai jo kelio palydovai. Kelio, sparčiai vedančio į Amžinybę.

Kitame prisiminimų puslapyje pasa­kojama: „Stasys buvo pilnas tikybos min­čių, pilnas ryto maldų, tekstų, kate­kiz­mo žodžių, maldingų knygelių minčių nuo pat jauno mokinuko. Kaip jis go­džiai, tiesiog kalte kalė kiekvieną pa­tarimą iš knygelės „Filioteja, kelias į maldingą gyvenimą“, kaip nekrisdavo iš rankų „Kristaus sekimo“ knyge­lė laike atostogų, kada parvažiuodavo iš Rietavo ar Švėkšnos mokyklų. Gai­vino jį, be abejo, ir žurnalo „Ateitis“ straipsniai, savaitraštis „Šaltinis“, kuris nuo pat ankstyviausių metų ateidavo į Pašlynį; būdavo parsinešama iš Laukuvos pašto“.

„Kun. Stasiaus veiklumo priežasčių ieš­kodamas, randu, kad stipriausios dvasios jis įgijo kunigų seminarijoje, bet seminarijos auklėjimas jau turėjo pagrindą, atsineštą iš progimnazijos. Kra­žių pamoksluose atsispindi net progimnazijoje girdėtos mintys, pamokymai ir skaitytos knygos. Tas nieko stebėtino, jei pagalvosime, kad jo motina, dar jam tebesant negimusiam, jau meldė Dievo, kad jai duotų berniuką, kurį ji jau tada Dievui paaukojo ir pasiryžo išleisti į kunigus“.

Jurgita GUSTYTĖ-IVINSKIENĖ

Žemaičių vyskupystės muziejaus muziejininkė-bibliotekininkė

Nuotr. iš muziejaus archyvo