Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje tradiciškai paminėta Lietuvos kariuomenės diena. Ją kasmet organizuoja Socialinių mokslų ir fizinio ugdymo mokytojų metodinė grupė, kuri siekia ugdyti pilietiškumą, aktyvaus judėjimo svarbos suvokimą, moko sąžiningo rungtyniavimo, sa­vi­tvardos, garbingos kovos bei kilnaus elgesio principų.  

Šiais metais pagal iš anksto parengtus nuostatus 5–8 klasių mokiniai varžėsi kliūčių ruožo ir orientavimosi varžybų rungtyse, I–IV g klasių mokiniai dalyvavo krepšinio 3x3 varžybose bei viktorinoje apie Lietuvos kariuomenę. Lietuvos kariuomenės diena – didelė šventė jauniesiems šauliams, tad tądien jie dalyvavo iškilmingoje rikiuotėje, net aštuoniems gimnazijos direktorius Juozas Žymančius ir jaunųjų šaulių vadas Algimantas Dra­gūnas įteikė jaunojo šaulio pažymėjimus.

Su gimnazija visada noriai bendradarbiauja Karo prievolės komplektavi­mo tarnybos atstovai iš Klaipėdos ir Tau­ra­gės bei Pajūryje įsikūręs motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas. Iš šį kartą bataliono vadas plk. ltn. Tomas Naudužas bei civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyr. specialistas Donatas Barsys lankėsi gimnazijoje bei dalyvavo renginiuose. Karo prievolės komplektavimo tarnybos ats­tovai vedė viktoriną apie Lietuvos kariuomenę, gimnazijos fojė veikė ginklų bei kario ekipuotės paroda, kurią pristatė artilerijos bataliono ugnies būrio vadai. Ypatingai šia paroda susidomėję buvo žemesniųjų klasių mokiniai. 

Sportinėse varžybose vyko įnirtinga kova. Kliūčių ruožo rungtyje pirmą vietą laimėjo 6 klasės mokinių komanda, orientavimosi rungtis sėkmingiausia buvo  aštuntokams, o krepšinio 3x3 varžybose pirmi buvo III g klasės atstovai. Viktorinoje apie Lietuvos kariuomenę geriausias žinias parodė IV ag klasės mokiniai. Kariai ir gimnazijos mokinių komanda varžėsi šaudymo bei krepšinio 5x5 rungtyse. Pergalės šlovę kariškiai leido pajusti gimnazistams – jie ne tik taikliausiai šaudė, bet ir geriausiai žaidė krepšinį.

Nuoširdžiai dėkojame Pajūrio 710 kuo­­pos jaunųjų šaulių vadui A. Dra­gū­nui, fizinio ugdymo mokytojui meto­di­nin­kui Virginijui Kazlauskiui, socialinei pedagogei metodininkei Jur­gi­tai Rum­šie­nei, istorijos mokytojai Ve­ro­ni­kai Gu­dai­tei, treneriui Rimantui Ben­džiui už Lie­­tuvos kariuomenės dienos organizavimą gimnazijoje. 

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Emilijos DIKČIŪTĖS nuotr.

Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos manieže vyko tarptautinės lengvosios atletikos varžybos „Maniežo taurė – 2021“. Šiose varžybose dalyvavo ir nemažai pergalių pasiekė Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lengvaatlečiai, vadovaujami trenerio Severino Čėsnos. 

Pirmąją varžybų dieną trišuolio rungty­je dalyvavusi Aistė Mi­žu­ta­vi­čiūtė tapo nugalėtoja (rezul­tatas  – 12,07 m), o rutulio (4 kg) stūmikas Justas Ašmonas už­ėmė antrąją vietą (15,76 m). 

Ant­­roji varžybų diena taip pat buvo sėkminga ir atnešė dvi pergales: šuolio į tolį rungtyje Aistė pelnė pirmąją vietą (5,33 m), o rutulio (3 kg) stūmimo varžybose dalyvavusi Ernesta Lasauskaitė buvo trečia (12,77 m).

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

Ne taip seniai „Šilalės artojo“ redakcija sulaukė dviejų skambučių – miesto ir rajono gyventojai kalbėjo tą patį: pro privačias valdas pravažiuojantys atliekų tvarkytojai filmuoja (ar kažkaip skenuoja) jų kiemus. Mūsų skaitytojai prašė paaiškinti, ar „Ecoservice“ tarnyba turi tokią teisę ir dėl ko tai daro.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktiems įstatymo pa­keitimams, atnešiantiems teigiamų pokyčių pensijas gaunantiems senjorams. Ministe­rija primena, kokie pagrindiniai pensijų pokyčiai numatomi jau kitąmet. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

(Pradžia Nr. 87)

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyveni­mo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasakojimas paskatins ir daugiau žmonių prie savo ištakų paieškų.

Belaisvis grįžo namo

Jau buvo įpusėjęs 1919 metų birželis, kai mano tėvas Juozas Stasinas, per pečius persimetęs kareivišką kuprinę, tiesiai per žaliuojančias pievas, gimtinės miškus bei duona kvepiančių rugių palaukėmis skubėjo į Radviečio dvarą, kur buvo prisiglaudę jo tėvai.

– Ačiū Dievui, tu, sūneli, gyvas, tu gyvas, – džiaugėsi Mar­cijana ir Kazys Stasinai, apkabinę sūnų Juozą. – Sėsk, sūneli, prie stalo, tu išalkęs po tokios kelionės, nors ne kažin kuo tave galime pamaitinti, bet vis dar kokį kiaušinį, lašinių bryzelį ar gabalėlį sūrio surasime, – skubėdama numalšinti sūnaus alkį, šnekėjo motina. – Su duonele sunkiau, sūneli, žinai pats, savos žemelės neturime, o jeigu ir turėtume, sveikatos nebėra duonelei užauginti, – guodėsi sūnui Marcijona. 

Ji bėgiojo po virtuvę, ėmė nuo lentynos ką turėjo valgomo ir dėjo ant stalo, nepamiršdama vis pažvelgti į sūnų, sėdintį prie stalo su tėvu.

Tėvas žvelgė į grįžusį Juozą, dvidešimt penkerių metų vyrą, jau pilnai subrendusį sūnų, pasaulį mačiusį ir nedrąsiai paklausė:

– Sūnau, pasakyk tu mums, ar žinai ką nors apie Selvestrą, kodėl jis nepareina? Gal, neduok Dieve, žuvo kare, – tėvas persižegnojo ir toliau Juozo klau­sinėjo apie ant­rąjį savo sū­nų, – gal jis gyvas, gal jam nieko kare neatsitiko, pasakyk mums, ar apie jį nieko negirdėjai? 

– Nieko, tėve, nieko nežinau apie brolį. Visi, kurie gyvi liko grįžta, gal ir jis dar sugrįš, reikia laukti, reikia tikėti ir kant­riai laukti, – ištaręs šiuos žodžius, Juozas susimąstė. Jis bu­­­vo beveik tikras, kad brolis ka­re žuvo. Tūkstančiai vyrų ta­da žuvo, o tie, kurie liko gy­vi, jau seniai iš subyrėjusios Ru­si­jos grįžo į savo gimtuosius namus.

– Sugrįš, tėvai, sugrįš Sel­vest­ras, karui pasibaigus visuomet belaisviai paskutiniai grįžta į namus, – ramino tėvą Juozas.

Marcijana ir Kazys laukė, lau­kė Selvestro, bet taip sūnaus ir nesulaukė. Tik vienas Die­vas težino, kokioje svetimoje žemelėje, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos sūnų, atgulė Sel­­vest­ras, pervertas kulkos ar dur­tu­vo persmeigtas. 

Po kurio laiko tėvai, nesulaukę atžalos, patys iškeliavo ten, iš kur niekas nebegrįžta...

Mano tėvas, būdamas garbaus amžiaus, mėgdavo prisiminti pirmojo pasaulinio karo įvykius, įdomius to meto epizodus. Ne vieną tokį pasakojimą gerai prisimenu, nes man tuomet buvo vaikiškai įdomu ir gaila tėvo, buvusio carinės Rusijos kareivio, stovinčio pakeltomis rankomis prieš vokiečių durtuvus ar vėliau lageriuose savo kūnu maitinančio parazitus. Tėvo pasakojimai skausmingai įsirėžė į mano vaikišką sąmonę ir išliko atmintyje iki šių dienų. Du jo pasakojimus, šiek tiek apdorojęs, pateikiu mieliems skaitytojams.

Iš Tėvo pasakojimų: išdavystė

– Tai atsitiko pirmojo pasaulinio ka­ro metais. Caro armi­jos kariams sunkiai sekėsi kovoti su vokiečiais, austrais ir vengrais. Rusų armi­ja, pralaimėdama mū­šį po mūšio, traukėsi į Rusijos gilumą, reikalaudama vis daugiau ir daugiau gyvosios patrankų mėsos. Žandaras pirmą į karą išvarė brolį Selvestrą, vėliau ir manęs jis nepamiršo. Ne­gailestingi žmonės buvo tie caro žandarai, baisus buvo ir tas karas. Kareiviai vieni kitus badė šautuvų štikais, nes kulkų visiems neužteko. Prisimenu, kaip visas mūsų būrys atsidūrė priešo lageryje... 

Būrio vadas vakare visiems išdalino po vieną šovinį ir, nieko nepasakęs, pasišalino. Mes, kaip visuomet, nuėjome pailsė­ti. Mūšio lauke jau kuris laikas tvyrojo apgaulinga ramybė, tik retsykiais ją sudrumsdavo pavieniai šūviai ar dangaus skliautą perskrosdavo raketa. 

Tą įsimintiną dieną pažadi­no gražus ankstyvas vasaros rytas. Iš už horizonto pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Jie nutvieskė drėgmės prisotintą balz­ganą rūką, kabantį virš lau­kų ir krūmokšnių prie upelio, skyrusio kariaujančias puses. Anoje upelio pusėje, įsirausę į žemę, jau kurį laiką ramiai tūnojo vokiečių bei austrų kareiviai. Jų šalmuotos galvos retsykiais sušmėžuodavo virš apkasų, pasigirsdavo kareivių ala­sas, bet mes į tai nekreipėme dėmesio.

Bundančio rytmečio ramybė išvargintus kareivius viliojo dar šiek tiek pasnūduriuoti, nors priešakinėje kautynių linijoje giliai įmigti nevalia. Mums atrodė, kad ir priešo pozicijose vyravo panaši kareivių nuotaika, ir nei jie, nei mes nesiruošėme kautynėms. Bet tą apgaulingą ankstaus ryto ramybę sudrumstė budėję kareiviai, pranešę, jog brėkštant jie pastebėjo per rūko pridengtą lieptą į priešo pozicijas nuskubėjusį vadą. Mes pradėjome nerimauti, svarstėme, aptarinėjome, ko jam priešo pozicijose tokį ankstyvą rytą prireikė. Taikos metu karių draugystė mums buvo ne naujiena. Būdavo dienų, kai kareiviai iš vienos ir iš kitos pusės, mokantys vokiškai ar rusiškai, sueidavo patraukti machorkos, paskanauti vokiško šokolado ar šiaip pasikeisti kokiu nors suvenyru, bet kad būrio vadas eitų į vokiečių pozicijas, niekuomet neteko matyti.

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Po geros valandėlės pamatėme vokiečių kareivius su atkištais šautuvų durtuvais iš visų pusių drąsiai žengiančius link mūsų pozicijų. Supratę, jog vadas mus išdavė, ir su vienu šoviniu „magazine“ priešintis beprasmiška, suguldėme savo „alkanas“ strėlbas ant žemės ir pakėlėme rankas. Šitaip gėdingai visas būrys dėl vado išdavystės pateko į nelaisvę. Paskui prasidėjo kankinantis mūsų gyvenimas priešo lageriuose ir laisvės laukimas, – baigė pirmą pasakojimą tėvas.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Neabejotinai žinome, jog Advento esmė – laukimas, keturios savaitės, skirtos pasiruošti Kristaus gimimui, kurį švęsime per Kalėdas. Šiais metais Adventas prasidės nuo lapkričio 28 d. (sekmadienio) ir baigsis gruodžio 24 d. (penktadienį). Tačiau Adventas – ne tik ramybė, bet ir pas­laptingumas.

Apie tai, ką šis laikotarpis mums reiškia iš tiesų, kokia yra tikroji Advento prasmė, jo išvakarėse kalbamės su vie­nuole Vitalija Fedaravičiute. 

„Man Adventas reiškia lauki­mą, atėjimą – žinome, kad Jė­zus atėjo prieš 2000 metų tam, kad išganytų pasaulį savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių. Adventas ir yra skirtas tam, jog neužmirštume, kas yra Jėzus, ką jis mūsų gyvenime reiškia. Laukimo laiko suvokimas priklauso nuo paties žmogaus – svarbu, ko jis laukia“, – sako Vitalija.

Pasak jos, jeigu laukiama Jė­zaus kaip teisėjo, tada kyla baimė. Tačiau neturime ko bijoti, nes Jėzus tapo kūdikiu, tapo artimas, silpnas, pažeidžiamas, žmogiškas. Džiaugsmas turėtų būti vienas iš Kalėdų laukimo būdų. Juk kaip tėvai džiaugsmingai laukia gimstančio kūdikio, rūpinasi ir ruošiasi jo atėjimui, taip ir mes turėtume su šviesia viltimi laukti susitikimo su Kristumi. 

Adventui yra būdingas pasninkas – susilaikymas ne tik nuo maisto, bet ir nuo pramogų. Gražu ir prasminga šiuo lai­­kotarpiu stabtelėti: mažiau žvilgs­nių į materialius dalykus, daugiau susikaupimo, pokal­bių su savimi. Nors, pasak Vita­li­jos, tai daryti nėra lengva, nes rek­lamos ragina pirkti, naudoti, vartoti...

„Būtent tam ir skirtas Ad­ven­tas, kuris skatina mus susilaikyti nuo materialaus pasaulio ir atsigręžti į savo dvasią, mintis, pamąstyti, kas yra svarbiau. Žinoma, dovanų reikia, taip parodome meilę artimui, suteikiame jam džiaugsmo, tačiau derėtų pasvarstyti, ar tikrai jų reikia tiek daug. Todėl pirmiausia turėtume viską gerai apmąstyti, o paskui jau spręsti, kiek ir ko atsisakyti“, – atvirauja Vitalija.

Šiuo laiku vyksta labai gražių gerumo akcijų, tad sesė Vitalija prisipažįsta taip pat jose dalyvaujanti. Tik savotiškai: „Advento metu atsisakau saldumynų, tad tai, ką įprastai pati suval­gy­čiau, paaukoju neturtinges­nėms šei­moms, kurios augina ma­ža­mečius vaikus, kad ir juos ap­lan­kytų džiaugs­mas“.

Re­mian­­­tis krikš­čio­nišku moky­mu, Ad­ven­to lai­ko­tar­piu yra pi­na­mas vainikas, puošiamas ke­­­turiomis žvakėmis, kurių kiek­vie­na simbolizuoja ke­tu­rias savaites. Advento vai­niką galima pa­puošti lau­kimo simboliais. Tai gali bū­ti ir džiovinti augalų motyvai, ir džiovintos uoge­lės, ir samanos – viskas, kas primena džiaugsmą, kuris išsipildo Jėzuje.

„Viena iš siūlomų tradicijų jau­nimui – Ad­ven­to kalendorius, kuriame kiekvieną dieną įrašome gerą darbą, pasakytą gerą žodį ir pan. Tai gali tapti vaikams, o ir mums, suaugusie­siems, dvasiniu pasiruoši­mu Kris­­taus gimimui, padėti suvokti Ka­lėdų esmę ir tikslą“, – teigia sesuo Vitalija.

Ji primena, kad kiekvienas Ad­vento sekmadienis turi sa­vo simboliką. Pirmasis kviečia mus į Viltį, tikėjimą Dievo ma­lonėmis. Jo metu yra įžiebia­ma ir pirmoji Advento žvakė, vadinama pranašo žvake, primenanti apie Jė­zaus atėjimą. Ant­­rasis sekmadienis kreipia į Ti­kėjimą, kai uždegama Bet­lie­­jaus žvakė, primenanti apie Ma­­rijos ir Juozapo kelionę į Bet­­­­liejų. Trečiasis sekmadienis skir­tas Džiaugsmui, o jo metu įžiebta piemens žvakė primena patirtą džiaugsmą, gimus Kris­tui.

Ketvirtasis sekmadienis krei­pia į Ramybę, o žiebiama ange­lo žvakė primena angelų žinią: „Gar­bė Dievui aukštybėse, o že­mė­je ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Taip, žingsnelis po žingsnelio, mes keliaujame į Kalėdas.

„Kai žinome, ko laukiame, kai skiria­me laiko apmąstyti savo poelgius ir spren­dimus, tuomet susitikimas su Die­­­vu tampa gyvesnis, subtilesnis, nuoširdesnis, jis pasibeldžia į žmogaus sielą, leisdamas pajusti, jog „Aš esu tavo Die­vas ir myliu tave“. Mes galime šio momento ir nepastebėti, ir tai natūralu, bet turime užmegzti ryšį su Dievu. Tuo ir yra svarbus Adventas, mokantis mus laukti ir nepavėluoti atsiverti, kai Dievas pasibeldžia“, – sako sesuo Vitalija.

Jau antri metai švenčių laukimas ir susikaupimo laikotarpis yra kitokie. Ta­čiau kiekvienas iššūkis turi dvi puses, o ir mūsų senoliai sakydavo, kad „Nėra to blogo kas neišeitų į gerą’’. Tad ir ši pandemija, anot Vitalijos, privertusi mus stabtelėti, atvėrė galimybę susitelkti į savo vidinį pasaulį, daugiau laiko skirti artimiesiems, sau patiems, savo elgesio analizei. Ir jeigu negalime keliauti, galime perskaityti įdomią knygą arba Šventąjį Raštą. 

„Kiekvienas esame tik mums skirtos kelionės Dievo link etape ir patys renkamės, kuriuo keliu sukti. O pandemija netgi galėjo pagelbėti atsirinkti tai, kas yra svarbiausia.

Noriu visiems laikraščio skai­­ty­to­jams, visiems Šilalės kraš­­to žmonėms pa­lin­kėti su­si­klau­­sy­mo, vienybės, priimti vienas kitą taip, kaip Dievo esa­­me priimti visi“, – artėjant gra­žiausioms ir prasmingiausioms metų šventėms linki sesuo Vitalija. 

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11 klasės mokinė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sankt Peterburge šokusio ir kuriančio choreografo Kirilo Simonovo bei kartu su juo keliaujančios komandos Klaipėdoje sukurtas Piotro Čaikovskio šokio spektaklis „Spragtukas“ kviečia kartu pasitikti artėjančias didžiausias  metų šventes.

Į pasimatymą su „Spragtuku“, be kurio kuriamos pasakos, vienodai brangios tiek mažam, tiek suaugusiam, neateina nė vienos Kalėdos, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia gruodžio 16 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje, o gruodžio 22 d. - Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Lyg Sankt Peterburgo Marijos teatre

Kirillas Simonovas – išskirtinė asmenybė šiandieniniame šokio pasaulyje. Jo išskirtinis choreografijos braižas, stilistika kaip magnetas traukia daugelį teatrų ir šokio trupių. Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos valstybinėje rusų baleto akademijoje Vladileno Semionovo baleto klasę baigęs, vėliau ten pat įgijęs ir choreografo specialybę, baleto artistas buvo Marijos teatro baleto trupės solistu. Šiame teatre sukūrė eilę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Tarp jų ryškiausi: Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“ ir Arifo Melikovo „Legendoje apie meilę“, Spragtuko lėlė savo paties ir Michailo Šemiakino statytame P. Čaikovskio „Spragtuke“, Banditas Roland’o Petit balete „Karmen“, Ruduo (Metų laikų divertismente) Aleksejaus Ratmanskio pastatytoje S. Prokofjevo „Pelenėje“. 1999–2000 m. jis šoko „Australian Dance Company“.

Pasaulio šokio gerbėjai žino ir vertina K. Siminovo choreografinius darbus. 2003 m. jis debiutavo Londono Karališkojoje Alberto koncertų (baletas „Madame Lionelli“ pagal Gavino Bryarso ir Johno Adamso muziką) ir Tokijo „Suntory“ (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) salėse. Choreografas nuolat bendradarbiauja su Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Petrozavodsko, Maskvos, Saratovo ir kt. baleto trupėmis.

K. Simonovas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą: tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ laureato vardą (1998), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso specialųjį prizą (už savo choreografinį debiutą – spektaklį „Kol tu miegojai“ pagal Arvo Pärto muziką Sankt Peterburgo Ermitažo teatre, 1999),  ir kt.

Tačiau bene didžiausio publikos ir meno kritikų dėmesio sulaukė jo kartu su pasaulinio garso dailininku  Michailu Šemiakinu Sankt Peterburgo Marijos teatre sukurtas P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“.  Pirmasis Simonovo ir Šemiakino spektaklis, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, 2002 m. buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama nacionaline teatro premija -  „Auksine kauke“. Vėliau šį apdovanojimą choreografas pelnė už S. Prokofjevo „Pelenės“ pastatymą  Novosibirsko operos ir baleto teatre (2008).  2011  m.  už  P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą Karelijos respublikos muzikiniame teatre K.Simonovui skirta nacionalinė teatro premija  „Arlekinas“.

Choreografas jau pažįstamas ir Lietuvos publikai: 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 m. vėlgi LNOBT – Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. 2019 m. gruodį kartu su choreografu K.Simonovu „Spragtuko“ premjerą parengė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kuo ypatingas Klaipėdos „Spragtukas“?

Klaipėdiečių „Spragtukas“ išsiskiria savo unikalumu. Spektaklis specialiai sukurtas didelėms arenų erdvėms, tad kūrybinės komandos sprendimai įspūdingi - sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Spektaklyje groja pilnos sudėties simfoninis orkestras, skamba vaikų choro balsai, scenoje šoka visa teatro baleto trupė.
Spektaklį uostamiestyje kartu choreografu K. Simonovu kūrė kostiumų ir scenografijos dailininkai- Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas,  video projekcijų menininkas Linartas Urniežis.

Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko.

Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu – Tomu Ambrozaičiu.

KVMT inf.

Martyno Aleksos nuotr.

Sakoma, kad susikurti gerą vardą reikia nemenkų pa­stangų ir laiko, o štai susigadinti reputaciją labai leng­va – kartais užtenka vos vienintelio „paslydimo“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Niekaip negalėdamas at­sitraukti nuo praėjusią sa­vaitę kilusio erzelio aukš­čiausiame valdžios Olimpe, prisiminiau Biblijos žo­džius: „Valgysi prakaitu už­dirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Taigi – nesipuikuok, nesi­pyk, nesididžiuok turtais ir savo išmanumu, bet ži­nok, kad, grįžęs į Žemę, t. y. nu­lipęs nuo aukšto pos­to, tu gyvensi kaip ir vi­si kiti, ki­taip sakant, vėl tap­si eiliniu piliečiu arba ne­reikš­min­ga dulke.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Ba­sa­na­vičiui, paskelbė Lietuvos Ne­pri­klausomybės Aktą. Tačiau jau tais pa­čiais metais mūsų laisvei iškilo grėsmė, teko ginti Lietuvą nuo be­si­kė­sinančių į ją kaimynų: rusų bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Bū­tent tuo tikslu 1918 m. lapkričio 23-iąją ir pradėta kurti Lietuvos kariuomenė.  

Ji buvo negausi ir silpnai gink­luota, tad prireikė savanorių pagalbos. Vienas iš tokių buvo Alek­sandras Bartkevičius, gyvenęs mū­sų krašte, Iždonų kaime. Jis ta­po ne tik Lietuvos kariu savano­riu, bet ir 1918 m. už savo pini­gus įsteigė pradžios mokyklą Iž­do­nuo­se.

Aleksandras (vietinių ir dabar vadinamas Aleksu) gimė 1893 m. Iždonų kaime, Kaltinėnų valsčiuje. Jis buvo kilęs iš tų bajorų, kuriems nesvetima lietuvybė ir kurie nebuvo sulenkėję. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, todėl mūsų krašto žmonės jį laikė šviesuoliu bei kultūros puoselėtoju.

Viską sumaišė kilęs pirmasis pasaulinis karas – A. Bartkevičius buvo į jį pašauktas. 1918-aisiais, jam pasibaigus, Aleksandras grįžo į Iždonus ir pradėjo mokytojauti savo paties įkurtoje mokyk­loje.

Deja, pedagoginį darbą dirbo neilgai, nes prasidėjus Lietuvos nepri­klau­somybės kovoms, mokytojas vėl tapo kariu, tik šį kartą savanoriu išėjo ginti nepriklausomos Lie­tuvos laisvės. 

Kaip rašo garsus žurnalistas, rašyto­jas, istorikas Vilius Kavaliauskas, A. Bart­­ke­vičius „lenkų fronte ties Au­gus­tavu pelnė Vyties Kryžių“.

Į Iždonus Aleksandras grįžo užsitarnavęs kapitono laipsnį. Ir vėl į tą pačią pradžios mokyklą – vėl dirbo moky­toju, pašventęs šiai profesijai beveik vi­są savo gyvenimą. Kaip prisime­na Iž­do­nuose gyvenanti Antanina Kas­pa­ra­vi­čie­nė, skaičiuojanti jau 95-uosius savo metus, bet ypatingai ryškios atminties, A. Bartkevičius ją taip pat mokė. Pra­džios mokykloje veikė 4 skyriai, kasmet būdavo apie 30 mokinių, jų mokytojas buvo A. Bartkevičius. Tik tikybą dėstė į Iždonus atvykdavęs Kaltinėnų parapijos klebonas.

Remiantis prisiminimais, Lietuvos ne­priklausomybę gynęs karys savanoris ne tik mokė vaikus, bet ir ūkininkavo. Gyveno jis netoli mokyklos (kuri, beje, dar ir dabar tebestovi), gražiai tvarkė ir prižiūrėjo savo ūkį bei trobesius, su žmona užaugino dvi dukras.

A. Bartkevičius mirė 1968 m., yra palaidotas Kaltinėnų kapinėse.

Ir nors Iždonai – mažas kaimelis rajone, turime kuo didžiuotis: jame gimė, augo ir kraštą savo darbais bei veikla garsino ir tebegarsina ne vienas kraštietis. Ypatingai džiugu, jog vieną iš jų – A. Bartkevičių ir jo nuopelnus Lietuvai bei gimtajam kraštui, vietiniai žmonės ir jo mokiniai, jau sulaukę ypatingai garbaus amžiaus, vis tiek prisimena. Tie prisiminimai perduodami ateinančioms kartoms kaip priesakas mylėti ir jeigu reikės – ginti Tėvynę, dirbti vardan Lietuvos.

Regina MICKUVIENĖ,

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Nuotr. iš V. KAVALIAUSKO archyvų