Pasaulinė pandemija bei dėl jos įvesti suvaržymai ir ribojimai palietė visas gyvenimo sritis. Pomėgio jungiamų grupių bendravimą – taip pat. Laukuvos šaškių ir šachmatų klubo entuziastas Zenonas Gedminas sako, jog karantinas pristabdė ir jų veiklą.

Dar vasario mėnesį Laukuvos miestelio bendruomenė ir šaškių bei šachmatų klubas „Šilalės artojo“ laikraštyje paskelbė tradicinį šaškių–šachmatų turnyrą, skirtą Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai pa­minėti.

Lyginant su ankstesniais turnyrais, pastarasis nebuvo itin skaitlingas užduotimis: dalyviai suskaičiavo sprendę tris kartus po tris uždavinius. Tačiau, kaip teigė vienas iš prizininkų senjoras Arūnas Lauruška, jie buvo kur kas sunkesni negu ligšioliniai. Tai, pasak, jo, yra nenuilstančio šio žaidimo entuzias­to Stasio Žadeikio nuopelnas. Stasys garantavo, jog jau turi sukūręs daugybę naujų šaškių žaidimo situacijų. Tad belieka laukti ateinančių turnyrų ir, žinoma, žaidėjų aktyvumo.

Deja, pastarųjų gretose, anot pačių žaidėjų veteranų, naujovių nedaug.

„Rengdami turnyrus, labai tikimės, kad į juos įsitrauks jaunimas, moksleiviai. Džiaugiamės pajūriškio jaunojo šach­matininko Augusto Tomkaus neabejotinais pasiekimas, dar vieno kito moksleivio bandymais išspręsti užduotis, deja, perspektyva nėra džiuginanti – jaunosios kartos atstovų šis žaidimas neužkabina“, – apgailestavo Z. Ged­minas.

Į apdovanojimo ceremoniją „Šilalės ar­tojo“ redakcijoje susirinkę turnyro laimėtojai įsitikinę, kad skatinti bei pro­paguoti šaškių bei šachmatų žaidimą galėtų ir rajono mokyklos. En­tu­ziastų, kurie „užvestų“ vaikus šiam intelektiniam žaidimui, jų manymu, atsi­rastų. Reikėtų tik didesnio mokyklų vadovų dėme­sio moks­leivių prusinimui ir skirti patalpą užsiėmimams. 

O pastarajame turnyre vėl pasižymėjo veteranai. Laimėtoju tapo kvėdarniš­kis senjoras Vilius Vildžiūnas, ant­rą­ją vietą užėmė A. Lauruška (taip pat iš Kvė­darnos), trečias liko Rolandas Kai­rys iš Vaičių. Nugalėtojui atiteko Lau­ku­vos miestelio bendruomenės įsteigtas prizas – „Šilalės artojo“ 2022 m. pirmojo pusmečio prenumerata. Lai­­mėtojus bei prizininkus Laukuvos miestelio bend­ruomenės pirmininkė Bi­­ru­ta Viknienė apdovanojo medaliais, šaškių-šachmatų klubo vadovas Z. Ged­­minas įteikė simbolinius suvenyrus.

Turnyro laimėtojai kone visi sutartinai pasakojo, kad šaškėmis žaidžia nuo pat mažumės, o užduočių sprendimas tik dar labiau kursto azartą laimėti – nors situacija paini, bet pasiduoti neskuba, bando vėl ir vėl, kol galiausiai pavyksta. Nors kartais – ne...

Entuziastai sakė dalyvaujantys visuo­se rengiamuose rajono čempionatuose, seniūnijų bei miestelių šventėse organizuojamuose žaidimuose, o į čempio­na­tą Pajūryje suvažiuoja net iki šimto aist­ruolių. Beje, B. Viknienė pasidžiaugė, jog tarp klubo narių yra ir moterų. Ne vienas žaidimo entuziastas yra varžęsis turnyruose Kretingoje, Gargžduose, Ario­ga­loje, Raseiniuose. Vyk­ti į varžybas ar ne, sprendžia patys pagal savo meistriškumo lygį. Vyrai juokauja, jog nors ir nejauku, bet kartais tenka pra­laimėti galvotam jaunajam šaškininkui. Todėl ne veltui veteranus labiausiai ir jaudina tai, kad šį pomėgį perimtų jaunoji karta.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pastaraisiais mėnesiais, pasi­skirs­­tę į dvi didžiąsias stovyklas, žmonės garsiai reiškia savo nuomones ga­li­mybių paso, pabėgėlių, LGBTQ+ bendruomenės klausimais. Tuo tarpu ieškantys tylesnės, ra­mesnės ir taikesnės terpės turi kur prisiglaus­ti – Lietuvos miestuose to­liau skam­ba festivaliai, klasikinės muzikos ren­giniai, galerijos kviečia į naujas parodas, teatrai pradeda naują se­zoną.  

Bene didžiausio atgarsio sulaukęs LGBTQ+bendruomenės ir Kauno savivaldybės ginčas dėl „Kaunas Pride“ eitynių išspręstas – teismas renginį leido organizuoti, o ir praėjo jis be didesnių incidentų. Porą dienų prieš tai 30 Lietuvos meno ir kultūros institucijų susibūrė į „Kaunas Pride 2021“ palaikančią solidarumo akciją. Tarp palaikančiųjų – ir didieji kultūros mylėtojų traukos centrai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, Meno avilys ir kt. Garsių diskusijų dėl eitynių metu Kaune vyko kitas kontraversiškas queer festivalis „Kreivės“. Jis žiūrovus kvietė į queer tematikos ir istorijos filmų peržiūras, diskusijas, kūrybos skaitymus. Rugsėjo 8–12 d. „Kreivės“ tęsis Vilniuje. Būsimų renginių programa – tinklalapyje festivaliskreives.lt.

Rugsėjo 11 d. Kaune prasidės spalvingas ir nuo 2018 m. didelio dėmesio sulaukiantis „Fluxus festivalis“. Gyventojai kviečiami išradingai apsirengti ir kuo keistesniu būdu įkopti į Parodos kalną: atbulomis, ant rankų, su Sizifo akmeniu ant peties. Kauniečiai ir miesto svečiai visą dieną taip pat bus kviečiami į diskusijas, ruošiantis kopimui į kalną – kostiumų, makiažo, šukuosenų, transporto puošimo dirbtuves. Šis festivalis – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Su visa festivalio prog­rama galima susipažinti tinklalapyje visikaipvienas.eu.

Vilniuje įvairiose erdvėse vyko daugybė kultūrinių bei pramoginių renginių, sutraukusių dideles mases žiūrovų. Renginio organizatoriai šiemet pramogas siūlė įvairiausiems skoniams: vienur vyko koncertai, kitur – spektakliai ir performansai, dar kitur – užsiėmimai vaikams, sporto programos, dizainerių darbų ekspozicijos, įmant­raus ir egzotiško maisto degustacijos. Vilniečiams ir miesto svečiams pra­ėjusi savaitė daug džiaugsmo atnešė ne vien dėl didžiojo Sostinės dienų renginio. Po trejų metų pertraukos, rugsėjo 2 d., žiniasklaidos atstovai buvo pakviesti į pirmąją ekskursiją po atnaujintą Lietuvos dramos teatrą. Jau rugsėjo 9-ąją Grzegorzo Jarzynos spektakliu „Soliaris 4“ teatras pradės 82-ąjį sezoną. Kol kas atidaroma tik Naujoji salė – Mažojoje ir Didžiojoje rekonstrukcijos darbai dar vyksta. 

Lietuvių menininkai garsiai skamba ir užsienyje. Šįkart – Latvijoje vykstan­čio­­je tarptautinėje Latvijos šiuolaikinės ke­ramikos bienalėje. Keramikė Ag­nė Šem­beraitė tarptautinėje kategorijoje tapo I-osios vietos laimėtoja – jos keramikos kūrinys „Mimikrija“ atrinktas iš 120 jau ankstesnę atranką perėjusių meno kūrinių. Planuojantys aplankyti iki spalio 17 d. Daugpilyje veiksiančią prestižinę „Martinsono premijos 2021“ ekspoziciją tarp atrinktų 120 Baltijos šalių menininkų darbų pamatys ir daugiau lietuviškų pavardžių – čia iš viso eksponuojami 9 skirtingų lietuvių menininkų darbai. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kai kalbama apie ambasadorius, pagalvojame apie aukšto rango valdininkiją. Tačiau savo krašto ambasadoriumi galime tapti kiekvienas, kai viešime svečiame krašte, o neretai aktyvūs emigrantai tampa pagrindiniu tiltu tarp likusių gimtinėje ir iš jos išvykusių. Tokiu žmogumi nuo Šilalės krašto Airijoje yra Renata Za­veckienė-Venckevičiūtė.

„Taip jau sutapo, kad su vyru Raimundu abu esame ambasadoriai: aš – Šilalės, jis – Telšių krašto“, – šypsosi Renata.

Pokalbiui su ja susitikome, jai grįžus į Šilalę trumpų atostogų. Pasak moters, ji – tikra šilališkė, čia gimusi ir augusi. O su būsimuoju sutuoktiniu Renata susipažino dar besimokydama 11-oje Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos klasėje (tuomet – pirmoje vidurinėje), tad pora kartu jau 29-eri metai. Jeigu jokios pandemijos nesutrukdys, kitą vasarą Šilalėje šeima ketina paminėti sidabrines vestuves – 25-ąsias vedybų metines.

„Iš Šilalės išvykau, kai tik baigiau vidurinę. Abu su Rai­mundu norėjome studijuoti me­diciną: tik jis pasirinko studijas Vilniaus universitete, o aš Kaune. Bet norėdama būti arčiau draugo, atsisakiau savo svajonių ir persikėliau į Vilnių, pedagoginiame institute studijavau chemiją. Baigę mokslus, abu likome sostinėje – vyras dirbo gydytoju, aš – chemijos mokytoja. Kai Raimundas pasiūlė emigruoti, jau auginome du vaikus, jie mokėsi pradinėse klasėse. Trečio susilaukėme Airijoje“, – trumpai savo gyvenimo istoriją pa­sakoja šilališkė.

Renata sako, jog kur begyventų, ir jos, ir Rai­mundo širdyse pirmą vietą užima Žemaitija. Negana to, trauką Lietuvai bei žemaičiams išsaugojo ir vyresnėliai vaikai. 

„22-ejų Augustė bei 20-metis Ignas tiesiog veržiasi į Lietuvą. Jiems gimtinė yra tarsi pasakų šalis, kurioje praleistas laikas siejasi tik su pačiais geriausiais, šilčiausiais atsiminimais. Galbūt todėl inžineriją studijuojantis Ignas svajoja grįžti į Lie­tuvą ir čia studijuoti avia­ciją, o Augustė pasirinko tėčio sritį – mediciną, tik jaunėlis 10-metis Eimantas dar nekuria jokių ateities planų“, – sako Renata.

Ji didžiuojasi, jog visi trys vaikai ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet ir skaito bei rašo tėvų gimtąja kalba. Ir nekeista – namuose kalbama tik lietuviškai, dažniausiai žiūrima lietuviška televizija. 

„Vaikams pirmieji mokslo mė­nesiai buvo nepaprastai sun­kūs, iš mokyk­los girdėjome pasiūlymų kalbėti namuose ang­liškai. At­seit taip vaikai greičiau perims svetimą kalbą. Bet nusprendėme, kad mes esame lietuviai ir mūsų namuose visada bus kalbama tik lietuviškai. Vaikai ang­lų kalbos barje­rus įveikė maždaug per tris mė­nesius.

Beje, šiuo metu Airijoje gyvena nepaprastai daug lietuvių. Tai patvirtina ir faktas, jog kai kuriose vietinėse mokyklose lietuvių kalba yra dėstoma kaip užsienio kalba“, – apie lietuvybės išsaugojimo galimybes Airijoje pasakoja Šilalės kraš­to ambasadorė.

R. Zaveckienės šeima Airijoje gyvena jau 13 metų. Jiedu su vyru nuo pat pradžių ne tik siekė išlaikyti lietuvybę savo šeimoje, bet ir yra itin aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Moteris tikina, jog aktyvumą skatina ir katalikiška veik­la bažnyčioje. 

„Tačiau gaila, kad iš tikrai gausaus lietuvių būrio aktyviai reiškiasi vos saujelė. Galbūt todėl esu pažįstama vos su dvidešimčia šilališkių, kurie gyvena Airijoje. Kartu dalyvaujame Kaziuko mugėse, liepos 6-ąją giedame tautišką giesmę, renkamės žiūrėti krepšinio varžybų, einame į lietuviškus restoranus, leidžiamės į žygius ir t. t.

Daugumai emigrantų labai trūks­ta Lietuvos, jie pasiilgsta ne tik draugų ar giminių, bet ir lietu­viškos kalbos bei įprastos nuo gimimo aplinkos. Tai, kas Lie­tu­voje gyvenant atrodo savaime suprantama, svetimame kraš­te tampa vertybe“, – apie emig­rantų lietuvių gyvenimą pasakoja Renata.

Žinoma, kaip ir visur, yra labai skirtingų žmonių: vieni vos atvykę bijo prisipažinti esantys iš Lietuvos ar juo labiau Šilalės, kiti bando susigyventi su tuo, kad svetimame krašte jaučiasi nesavi, bet nemažai žmonių, kaip ir „Šilalės artojo“ pašnekovė, į pasaulį geba žvelgti atviromis akimis ir išsaugoti tai, kas brangiausia – savitumą. Šiuo metu R. Zaveckienė dirba medicinos centre, kur tautiečiams padeda gauti medicinos paslaugas.

„Jeigu gyvenantieji Lietuvoje skundžiasi, kad šiuo metu sunku patekti pas gydytojus, tai, patikėkite, Airijoje medicinos sistema yra kur kas labiau perkrauta. Norint užsiregistruoti pas tam tikros srities specia­listus Airijoje, gali tekti laukti ir kone dvejus metus. Tad šalis pradėjo ieškoti sprendimų. Vienas iš jų – pacientai nukreipiami į gydymosi įstaigas kitose Europos Sąjungos valstybėse. Aš talkinu lietuviams gauti norimas paslaugas Lietuvoje“, – savo darbo specifiką nusako Re­nata.

Jos darbas iš dalies siejasi ir su visuomeninėmis pareigomis, mat atsiranda vis daugiau ši­la­liškių, kurie norėtų grįžti gyven­ti į Lietuvą. Tiesa, Re­na­tos šeima kol kas grįžimo ne­planuoja, bet tokių siekių neatsisako.

„Aš tėvelių nebeturiu, abu atgulė amžinojo poilsio Šilalės kapinėse. Jie išaugino tris duk­ras, visos esame išvy­kusios iš gimtinės. Tad tėvų na­mus prieš kurį laiką pardavėme ir aš net nebeturiu kur sugrįžti. Ta­čiau visada, kai tik grįž­tame į Lie­tu­vą, užsuku į Šilalę – aplankau savo gimtąjį miestą. Ši­la­lė yra mano širdyje, aš visada su šilališkiais ir už šilališkius. Štai todėl mano siekis yra rasti artimų ryšių, kad užmegztume glaudų tarpvalstybinį Šila­lės krašto žmonių bendra­dar­biavimą. Kol mano, kaip am­basadorės, veikla neįsisiūbavo, ketinu pradėti nuo kontaktų švietimo sektoriuje, tarpmokykliniuose projektuose“, – pri­min­­­dama, jog yra atvira visiems bendravimo ir bendradarbiavimo pasiūlymams, sako R. Za­­veckienė.

Šilalės krašto ambasadorė Ai­rijoje pastebi, kad tenykščių lietuvių vaikai, nors ir mokosi lietuvių kalbos bei lanko šeštadienines mokyklėles, Lietuvos, o dar labiau – Šilalės krašto istoriją žino prastai. Pastebima, jog ir patys tėvai, kurie menkai domėjosi savo kraštu, nedaug kuo savo atžaloms gali padėti. Todėl, moters įsitikinimu, ir būtina ieškoti alternatyvų, galimybių Airijos lietuviams dažniau grįžti į Šilalę, dalyvauti etnokultūriniuose projektuose. Tuo labiau, kad apie gimtosios kalbos mirtį Renata žino ne iš nuogirdų.

„Airių kalba yra faktiškai mirusi, vietos gyventojai kalbasi angliškai. Airiškai bendrauja tik Vakarų Airijos pakrantėje bei salose gyvenantys žmonės. Jie stengiasi nepasiduoti: mokyklose airių kalba tapo privalomu dalyku, gatvėse atsiranda vis daugiau užrašų. Tačiau tai menkai gelbsti. Nesinorėtų, jog kada nors taip nutiktų ir su mano gimtąja kalba. Todėl aktyviai dirbsiu, kad Airijoje gyvenantys lietuviai ne tik tarpusavyje bendrautų, švęstų mūsų tautines šventes, bet ir turėtų galimybę kuo dažniau bend­rauti su likusiais Lietuvoje, grįž­tų į tėvų ar senelių giminę“, – tikina pašnekovė.

Renata sako pastebinti, jog mūsų šalimi, kalba bei kultūra susidomi vis daugiau Airijos gyventojų, kurie neturi jokių sąsajų su Lie­tuva. Tad Šilalės krašto atstovė didžiuojasi, kad yra gimusi istoriškai turtingame krašte, ir siūlo airiams su juo susipažinti bei aplankyti. Moteris sako, jog airiams mūsų rajonas, jame esantys piliakalniai būtų tik­ras atradimas, nes jie labai vertina natūralius miškus, ežerus, kurių Airijoje likę nedaug. 

Šiuo metu Renata jau yra grįžusi į Airiją. Ir labai viliasi, jog karantinai nebetrukdys šilališkiams, gyvenantiems skirtingose šalyse, bendrauti, todėl kviečia jungtis į bendrus projektus ir bendrą veiklą.

R. Zaveckienę, kaip Šilalės krašto ambasadorę Airijoje, pasiūlė tuometinis Lietuvos Res­­publikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Airi­joje Egi­dijus Meilūnas. Jis kraštietę apibūdino kaip labai aktyvią Airijos lietuvių bendruomenės narę, prisidedančią prie pag­rindinių lietuvių organizuoja­mų renginių, aktyviai bend­ra­darbiaujančią su Lietuvos ambasada Dubline. Ambasada Ai­­rijoje apie naująją ambasadorę informavo 2020-ųjų vasarį. Tuo­met buvo pranešta, jog Ši­la­lė ta­po 14 miestu Lie­tuvoje, kuris turi savo atstovą ambasa­dorių. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo ir A. AMBROZOS

Rugpjūčio paskutinėmis dienomis Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas, įsikūręs Pajūryje, į atsargą išleido jau ketvirtąją karių laidą. Net 40 karių tarnybą baigė su ypatingu įvertinimu, jie į atsargą išleisti su eilinio kariniais laips­niais. Nemažai jaunuolių šia proga sulaukė bataliono vado pa­dė­kų už iniciatyvumą, pareigingumą bei ypač gerą pasirodymą ver­tinamųjų pratybų metu.

Atsisveikindamas su kariais bataliono vadas pulkininkas lei­tenantas Tomas Naudužas priminė, jog tarnyba jiems nesibaigė, tik pakeitė savo formą. 

„Atrodo, devyni mėnesiai nė­ra daug, bet per šį laikotarpį tapote tikri Lietuvos kariuomenės kariai ir tikri artileristai. Ne­abejoju, jog prireikus būsite pasiruošę garbingai tęsti kario pareigą. Tikiu, jog ir draugai, ku­riuos įgijote tarnybos metu, liks draugais visą gyvenimą. Šio šaukimo laida išgyveno išskirtinį periodą: šaukimas sutapo su karantinu, bazinių mokymų metu spaudė stingdantis šaltis, o tarnyba užbaigta, alinant karščiams. Per tuos devynis mėnesius ne tik pajutote parako skonį bei kvapą, išmokote valdyti ginklą, bet išmokote dirbti komandoje. O tai svarbu ir civiliams, ir kariams“, – sakė bataliono vadas. 

Geriausiu šios laidos kariu ta­­po ir atsisveikinimo salvę atliko eilinis Edvinas Kurlinkus iš I-osios ugnies baterijos. Jau­nuo­lis kilęs iš Vainuto (Šilu­tės r.), iki tarnybos studijavo Lie­tuvos sporto universite­te. Ka­rys išsiskyrė žingeidumu, tvir­tu ir atsakingu požiūriu į tarnybą ir ypač puikiais fizinio pasirengimo rezultatais. 

Paklaustas, kaip vertina tarnybos mėnesius, Ed­­vinas atviravo: „Neslėpsiu, bu­vo visko. Tar­­nybą atlikome tik­rai nedėkingu laikotarpiu, retai matydavo­mės su artimaisiais, nors namai – visai šalia. Vis tik tarnauti pasisiūliau pats ir batalione praleistą laiką vertinu kaip dar vieną įdomią gyvenimišką patirtį“.

Pakalbinome ir šilališkius eilinius Ievą Bogužaitę bei Eriką Grikšą, baigusius tarnybą. 

„Augau su jaunesniu broliu Luku, bet jis pasirinko studijas. O aš po vidurinės ieškojau laimės užsienyje, tačiau visada norėjau išbandyti tarnybą kariuomenėje, tad kai gavau šaukimą, pasirinkau arčiausiai namų esantį batalioną. Ne vien todėl, kad jis vos už keliolikos kilometrų, bet ir dėl to, jog tai naujas karinis vienetas. Be to, čia jau buvo tarnavę pažįstami vaikinai, kurie sudomino pasakojimais apie artileristus“, – tikino Erikas.

Vaikinas prisipažino, kad  tar­nybos pradžia nebuvo leng­va, tačiau sunkumus pavyko įveikti.

Jam antrino ir I. Bogužaitė. Mer­gina taip pat augo dviejų vaikų šeimoje, tik, skirtingai nuo Eriko brolio, jos sesė irgi pasiryžo tarnauti.

„Eglė tarnavo Tauragės rajo­ne esančiame dalinyje. Ji ir ma­ne paragino. Nors tėvai iš manęs šito nesitikėjo, norėjau sa­ve išbandyti ir įsitikinti, ar esu tinkama kariuomenei“, – pasakojo mergina.

Ievos teigimu, sunkiausi tar­nyboje buvo pirmi mėnesiai, nes teko perprasti sistemą, per­galvoti susiformuotas vertybes, įveikti stereotipus.

„Kariuomenėje viskas kitaip nei civilio gyvenime – čia reikia gyventi pagal taisykles, klausyti viršesnių karių nurodymų. Kai šią sistemą perpranti, tampa lengviau. Bet mūsų atveju viską stabdė ir veiklai trukdė COVID-19, su juo susiję karantinai. Nesu garantuota, bet greičiausiai liksiu dirbti šiame batalione“, – sakė iki tarnybos fotografavimu užsiiminėjusi šilališkė.

Ieva tikisi įveikti atrankos rei­kalavimus ir tarnauti bataliono medicinos punkte. Žino­ma, iki tol dar teks lankyti specialius kursus. Tačiau nei moks­lai, nei kariniai iššūkiai merginos negąsdina.

Tuo tarpu Erikas savo ateities su kario profesija nesieja, bet ir į užsienius laimės ieškoti sako nebevyksiąs: „Noriu likti Lietuvoje ir tikiuosi čia ras­ti gerą bei patinkantį darbą“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį į Šilalę susirinko tie, kurie prieš 30 metų kūrė dabartinę Lietuvos kariuomenę, bū­rė drąsuolius, nepabijojusius stoti į akistatą su okupantais. Da­bartinei kartai tikriausiai sunku įsivaizduoti, kad dar visai neseniai posakis „tarnauti Tėvynei“ reiškė labai daug, o ištaręs šiuos žodžius, galėjai sulaukti ir draugiško pa­tapš­nojimo per petį, ir kulkos.

Ne iš vieno kario yra tekę girdėti, jog kulka nesirenka, tau skirtoji ateina labai tyliai... Ir šiame susitikime su buvusiais karo va­dais, bendražygiais bei postuose pakeitusiais jaunesniais kariais žodis kulka buvo minimas ne kartą. Veteranai da­lijosi išties šiurpiais atsiminimais, grąžinusiais į tuos laikus, kai net atkūrus Lietuvos Ne­priklausomybę, negalėjai žinoti, su kuo bendrauji – draugu ar priešu, jis tave iš tiesų supranta ar tik siekia išgauti okupantams reikalingą informaciją.

„Kai po kelių dešimtmečių bu­vau pakviestas į Šilalę, ilgai galvojau, ką reikės jums pasakyti“, – prisimindamas Krašto ap­­saugos savanorių pajėgų (KASP) kūrimo ištakas mūsų rajone, kalbėjo tuometinės Sa­va­no­riš­kosios krašto apsaugos tarny­bos (SKAT) pirmasis Ši­la­lės kuopos vadas Zigmas Gul­binas.

Jūros šaulių uniforma vilkintis vyras sakė, jog buvo ir pirmasis atkurtos Šaulių sąjungos padalinio rajone vadovas. Tie­sa, tuomet narių tebuvo vos penki. 

„Ne viskas vyko sklandžiai. Pirmiausia dėl to, kad į savo gretas priimdavome visus, kas at­eidavo – tik vėliau paaiškėda­vo, kas yra kas. Buvo ir tokių atvejų, kai kurį laiką draugu laikytas žmogus smogdavo kirviu į nugarą“, – vaizdingai įtemp­tus anuometinius santykius nusakė Z. Gulbinas.

Pirmasis KASP (SKAT) Šilalės kuopos vadas pasidžiaugė, jog jiems neteko panaudoti ginklų pagal paskirtį, pakako tik atstovėti už Tėvynę – to jis linkėjo ir jaunajai karių kartai. 

Dimisijos vyriausiasis leite­nan­tas Algimantas Baublys pri­­si­minė krašto apsaugos siste­mos kūrimą Šilalės rajone, pir­­muosius išbandymus bei iššū­kius. Beje, bene aktyviausi vals­­tybės gynėjai gyveno Kvė­dar­­noje – ten tokių buvo dvigu­bai daugiau nei Šilalėje. 

„Stipresnis Kvėdarnoje buvo ir Sąjūdis. Pradėti Šilalės kuopos kūrimą teko nuo nulio – buvau pirmas ir paskutinis jos komendantas. Vienas pirmųjų į Lietuvos kariuomenę buvo pašauktas ir buvęs rajono meras Jonas Gudauskas. Smagu, kad jis kariuomenės nepaliko – yra rezervistų sąrašuose. Esu dėkingas visiems, kas anuomet buvo kartu, smagu, jog vis dar galiu matyti ir buvusius savo vadus, ir bendražygius, ir mus pakeitusią jaunąją kartą. Žmonių kartos keičia viena kitą labai greitai, ir mes privalome ne tik išsaugoti, bet ir perduoti jaunimui tai, kas kuriant Lietuvos kariuomenę buvo svarbiausia“, – prieš įteikdamas apdovanojimus buvusiems bendražygiams kalbėjo A. Baublys.

Daug gražių žodžių Šilalės kraš­to kariuomenės kūrėjams išsakė ir Seimo narys, buvęs Lie­tuvos kariuomenės vadas Ar­vydas Pocius. Jis ne tik dėkojo atsiliepusiems į raginimus kurti savo kariuomenę 1990-aisiais, bet ir priminė, kokia svarbi buvo KASP (SKAT) veikla Ne­pri­klausomybę atkūrusiai šaliai. 

„Okupacinės kariuomenės vie­netai buvo įkurti ir veikė visuose rajonuose: vieni viešai, kiti slaptai. Nežinia, kiek stip­rybės būtume turėję, jeigu ne buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurių kraujyje tekėjo trošku­lys atkovoti Lietuvai laisvę. Mes tuomet buvome jauni, bet pe­r­ėmėme vyresniųjų idėjas, ku­rios teikė stiprybės ir api­brėž­tumo. Daug kas anuomet abejojo, ar mums pavyks, Va­karai irgi tik stebėjo, kas bus. Ta­čiau Gintaro Žagunio, Ar­tūro Sa­ka­lausko žūtis, įvykiai Me­di­nin­­­kuose, rugpjūčio 21-osios pučas Maskvoje stiprino ir įpareigojo veikti. Lygiai taip pat turime būti dėkingi ir šiandienos kariams, pasieniečiams, po­li­ci­ninkams, kurie yra davę priesaiką Lietuvai – šie žmonės, rei­kalui esant, eitų ginti Tė­vy­nės ir šiandien. Turime įvertinti tai, kas šiuo metu vyksta: kai kas jau kelia galvas ir siekia, jog Lie­tuva prarastų laisvę ir nepriklausomybę. Tu­ri­me būti itin budrūs ir atsiminti: laisvę atiduoti labai papras­ta“, – priminė pilietiškumo svarbą A. Po­cius.

Buvęs kariuomenės vadas pri­­siminė ir tai, kaip sunku bu­­vo kurti kariuomenę, neturint jokių resursų. Tuo labiau, jog nebuvo ne tik patirties, bet ir karininkų, kurie galėtų tokius dar­bus organizuoti. Tad Lie­tu­vos kariuomenės kūrėjais bu­vo anks­čiau tarnavę sovietams – jų taktinės žinios tapo kariuomenės kūrimo pagrindu. Tikruosius karo vadus reikėjo paruošti, bet tam kliudė užsienio kalbų ži­nių stygius.

„Mokėmės dieną ir naktį, aukojome šeimos rūpesčius. Aš savo vaikus dažniausiai matydavau tik miegančius. Ir taip gyveno dauguma iš mūsų, tokia ir dabar yra kai kurių karių kasdienybė. Tad negalima pamiršti padėkų antrosioms pusėms, artimiesiems. Tai, kad galime padaryti daug, yra ne vien karių, bet ir jų šeimų nuopelnas“, – Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių vyrų ir moterų šeimų indėlį pabrėžė A. Pocius.

Jis neslėpė, jog su pavydu žiūri į dabartinę kariuomenę, jos resursus, karių aprūpinimą. Tuo tarpu prieš 30 metų į kariuomenę ateinantys vyrai dažniausiai buvo ginkluoti medžiokliniais šautuvais. Su jais budėjo ir Lietuvos pasie­nyje, kai reikėjo stoti į akistatą su okupantais, kurie demonstruodavo puikią ginkluo­tę. Nepaisant visų sunkumų, Lie­­tuvos kariuomenė ne tik susikūrė, įgijo pasitikėjimą Vaka­rų Europoje ir Amerikoje, bet ir išugdė specialiąsias pajėgas. Pastarasis procesas ilgus metus buvo laikomas paslaptyje.

„Mes šiuos karius vadindavome SKAT žaliuoju būriu. Spe­cia­liųjų pajėgų poreikis paaiš­kėjo po teroristinių išpuolių Ame­ri­koje 2001-ųjų rugsėjo 11 d. Tuo­metinis Lietuvos kariuomenės vadas, buvęs JAV karininkas, generolas majoras Jonas Kron­kaitis tada ir atskleidė, kad Lie­tuvos kariuomenė turi specialiąsias pajėgas. Tai įrodo, kokia svarbi yra KASP (SKAT) veik­la“, –

KASP (SKAT) jubiliejinio gimtadienio proga Šila­lėje kalbėjo nuo 1993 m. iki 2003 m. jai vadovavęs A. Pocius.

KASP (SKAT) 30-mečio atminimo dovanomis, padėkomis ap­­dovanotas solidus būrys šilališkių, kurių darbai amžiams įrašyti į Lietuvos kariuomenės kūrimo istoriją. Už Šilalės krašto laisvės kovotojus ir savanorius Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, aidėjo pagarbos ir atminties šūvių salvės. 

SKAT į KASP buvo pertvarkyta 1998 m. gegužės 5 d. Šian­dien KASP, kaip Lietuvos kariuomenės aktyviojo rezervo pajėgose, tarnauja apie 5000 asmenų. Tai pilietiškai nusiteikę, kariuomenei ir karybai neabejingi civiliai asmenys, papildomai įgyjantys pradinį ir spe­cialųjį karinį parengimą, tam skiriantys savo laisvalaikį. KASP padaliniai veikia kiekviename mieste ir rajone. Šilalės kuo­pa prie Klaipėdos 3-iosios Že­maičių apygardos rinktinės pri­jungta 2005-aisiais.

Mūsų apygardos karinis šūkis „Tas laisvės nevertas, kas ne­gina jos!“ geriausiai atspindi šiomis dienomis išsakytas svečių mintis. Tam pritarė ir vienas pagrindinių šio renginio or­ganizatorių, Seimo narys J. Gu­dauskas.

„Gaila, kad nesena istorija yra iš dalies pamiršta. Anuomet išties reikėjo nemažai drąsos tiems, kurie siekė kurti Lietuvos kariuomenę. Vyresnieji puikiai

atsimena, kad Šilalėje veikė ir karinis sovietų armijos ko­mi­tetas (šiame pastate dabar įsikūrusios KASP), ir saugumas. Visi žinojome, kokia tarp mūsų yra priešprieša, ir suvokėme, jog ši okupacinė armija nėra mūsų draugai. Ir vis tik Šilalėje buvo žmonių, kurie išdrįsdavo išeiti į gatves su tautinėmis trispalvėmis“, – apie tai, kokia svarbi buvo žmonių, kurių gretos vis retėja, veikla dabartinei kartai, kalbėjo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės šauktinių J. Gudauskas. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Baigiasi kalendorinė vasara. Rytoj, Rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių kardelių rykštes, pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Atsisveikinome su turininga vasara, po ilgo karantino buvusia lyg gaivus oro gurkšnis visiems, kurie savo laisvalaikį mėgsta praturtinti lankydamiesi renginiuose, galerijose, teatruose ir festivaliuose. Tiesa, į rudens sezoną kol kas žengiame taip pat optimistiškai – nauja Gali­mybių paso tvarka suteikia vilties, kad užsidaryti namuose nereikės ir atvėsus orams, su kuriais pa­dau­gėja ir COVID-19 susir­gimų.

Praėjusį sekmadienį visoje Lietuvoje vyko daugybė muzikos renginių ir baigiamųjų festivalių uždarymų koncertų. Tarp jų bene ryškiausi – per visą vasarą besitęsusio XXVI Pažaislio muzikos festivalio koncertas, skambėjęs festivalio „namuose“, Pažaislio vienuolyne. Didingasis D. Verdžio „Requiem“ buvo skirtas maestro Petro Bingelio atminimui, o kūrinį atliko Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Roberto Šer­veniko, ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Modes­to Pitrėno. Kitas ryškus renginys – V-ojo tarptautinio Kretingos senosios muzi­kos festivalio baigiamasis koncertas Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Po jos skliautais aidėjo ansamblio „Richter Ensemble“ (meno vadovas Rodolfo Richter) atliekami klasikos kūriniai.

Savaitgalį ir Palangoje praūžė dar vienas, keturias dienas trukęs tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind“. Tai – vienas didžiausių pajūryje vykstančių pučiamųjų muzikos žanro renginių. „Amber Wind“ dalyviams suteikia galimybę geriau pažinti pučiamųjų muziką, skatina lietuvių bei užsienio muzikantų, mėgėjų bei profesionalų bendradarbiavimą, dalinimąsi patirtimi. Įvairiose Palangos erdvėse žiūrovai ne tik galėjo nemokamai klausytis orkest­rų pasirodymų, bet ir dalyvavo įvairiose edukacinėse veiklose, dirbtuvėse, susitikimuose su muzikos meistrais.

Negalintiems išlaukti vasario mėnesį vykstančios didžiosios Knygų mugės – jaunųjų rašytojų kvietimas susitikti ir apie knygas pasikalbėti „Sostinės dienos 2021“ festivalio metu. Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 3–5 d., Vilniuje rengiamame festivalyje vyks nemokami gyvi susitikimai su rašytojais bei iliustruotojais. Beje, tai – puiki proga turiningam mažųjų laisvalaikiui. Visas tris dienas rašytojai ir iliustruotojai ves kūrybines dirbtuves „Knygiukai – į pagalbą vaikams“, kuriose mažieji mokysis patys pasigaminti knygiukus (knygiukai – tai pandemijos laikotarpiu vaikų rašytojų bei iliustruotojų sukurtos knygelės, kurių nemokamai buvo galima parsisiųsti internetu). „Sostinės dienose“ vaikų ir paauglių taip pat lauks orientaciniai žaidimai, kuriems įveikti prireiks literatūrinių žinių – „Perskaityk Vilnių“ orientacinį žaidimą sukūrė nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai kartu su Lietuvių kultūros institutu. Visą artėjančio sostinės festivalio programą galima pamatyti tinklalapyje vilniusfestivalis.lt. 

Kotryna PETRAITYTĖ