Sausio 14 d. 18.30 val.

SAULĖS VAIKAI

Sausio 16 d. 14.00 val.

SNIEGO KARALIENĖ 

Sausio 19 d. 18.30 val.

MAMA DRĄSA (16+) 

Sausio 22 d. 18.30 val.

Sausio 23 d. 17.00 val.

MŪSŲ KLASĖ 

Sausio 29 d. 18.30 val.

Sausio 30 d. 17.00 val.

PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA

Aušra KAZLAUSKYTĖ

Administratorė

Kiekvienas savaip prisimename šį metą prieš šventas Kalėdas. Ta­čiau bendras jo bruožas – neramus laukimas, susirūpinimas ne tik ką ant šventinio stalo padėsi, kaip na­mus išpuoši, bet ir kaip savo ar­timu pasirūpinsi: ar jis neliks vie­nas, ar pakaks jam visa ko, ar jis bus sveikas ne tik šiemet, bet ir ki­tais metais, kokio, nors ir nedidelio, džiaugsmo jam suteiksi.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Prieš didžiąsias metų šventes kul­tūros ir pramogų pasaulyje įsi­tvir­tina ramuma – didieji renginiai, premjeros, koncertai, parodos planuo­jamos per šventes ar jau nau­jaisiais metais. Laiką iki tol ski­­ria­me mažesniems, Adventui pri­­tin­­kantiems bendruomenių su­si­­bū­rimams bei vakarojimams, 2021-uosius pa­lydime įvertindami la­biausiai menui bei kultūrai nusipel­niusius.

Praėjusią savaitę įteiktos 2021 m. Kul­tūros ministerijos premijos. Už Lietuvai svarbias bei vertingas įžvalgas, moks­linius tyrinėjimus, meno kūrinius, nuveiktus darbus bei iniciatyvas apdovanoti kūrinių autoriai, bibliotekininkai, muziejininkai, restauratoriai, mokslo darbuotojai, kultūros puoselėtojai ir kt.

Tiesa, neapsieita be šiokių tokių ne­su­tarimų: Kultūros ministerija kartu su PEN centru įsteigtą Bronio Sa­vu­­ky­no premiją šiemet įteikė žurnalo „Ne­mu­nas“ vyriausiajai redaktorei Erikai Drun­gytei – už kūrybingą bei drąsų žurnalo koncepcijos atnaujinimą, leidybi­nės tradicijos ir aktualumo dermę.

Ta­čiau kultūrologo B. Savukyno sūnus pasipiktino tokiu ministerijos sprendi­mu. Anot jo, E. Drungytės paskelbi­mas laureate yra „neįtikėtinai įžūlus ir skandalingas“ dėl jos „necenzūri­nių pasisakymų“ bei paramos buvusiai teisėjai Neringai Venckienei. Aistis I. Sa­vu­kynas kreipėsi į kultūros ministrą Si­mo­ną Kairį, žiniasklaidą, premijos tei­kimo komisijos narius, paskelbdamas, kad, jo manymu, laureatės reputacija nedera su B. Savukyno propaguotomis elgesio ir etikos normomis. Vis dėlto komisija sprendimo keisti neketina. O, anot pačios laureatės, „jei premijas pradėsime teikti pagal bet kokius žmonių įsitikinimus ar pažiūras, tada įsirašome į Baltarusijos režimą“.

Praėjusią savaitę 2021-ųjų laureatus išrinko ir Lietuvos meno kūrėjų asocia­cija, Lietuvos kinematografininkų są­jun­ga bei Lietuvos rašytojų sąjunga. Pre­­mijos skirtos poetei, prozininkei, dra­maturgei, vertėjai Ramutei Sku­čai­tei, už geriausius praėjusių metų kū­ry­bi­nius darbus šiemet pagrindinį ap­do­­vanojimą pelnė ir režisierius Al­gi­man­tas Puipa, diplomus – režisierė Gied­rė Žickytė bei Inesa Kurklietytė. Jau 31-oji Rašytojų sąjungos premija atiteko prozininkei, eseistei, dramaturgei Vaidai Juknaitei – už autobiografinę apysaką „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“.

Žadama, jog bene laukiamiausia me­tų knygų šventė – Vilniaus knygų mugė – vasario 24–27 d. šiemet vyks jau UNESCO literatūros miestu tituluotoje sostinėje. UNESCO kūrybiškų miestų tinklas įkurtas 2004 m. – štai Kaunas UNESCO dizaino miesto statusą turi jau keletą metų.

„Vilnius jau seniai norėjo tapti pasaulio knygų sostine, tačiau šis titulas skiriamas tik metams, o literatūros miesto vardas – visam laikui. Manau, kad Vilnius tokio titulo nusipelnė“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Toks titulas Vilniui suteiktas ne tik dėl minias žmonių sutraukiančios knygų mugės – sostinėje renginių literatūrai apstu, be to, jų nuolat daugėja. Bilietai į 22-ąją Vilniaus knygų mugę jau platinami.

Gausi apdovanojimais buvo ir šila­liš­kių savaitė: jaunimo asociacija „Aps­kri­tasis stalas“ jau 7-ą kartą pagerbė aktyviausius savo narius, savivaldybės „Pa­garbos lašai“ už darbą bei atsidavimą savo kraštui įteikti dešimčiai nominantų ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Baigiasi dar vieni visomis prasmėmis sunkūs metai. Karantino ribojimai, slegianti baimė užsikrėsti ir sunkiai sirgti, nerimas dėl šalutinio vakcinos poveikio suskaldė visuomenę ir atitolino žmones vienus nuo kitų. Šventės, anksčiau suburdavusios šeimas bei praturtindavusios širdis bendravimu, taip pat keičiasi – daugelis jas sutinka vienumoje ir ne taip džiaugsmingai. Tačiau yra dalykų, kurie amžini, kaip pasaulis, ir viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, turi savo prasmę. Tokia mintimi Kūdikėlio Jėzaus gimimą švęsti kviečia Telšių vyskupas Algirdas JUREVIČIUS. 

– Kintant žmonių gyvenimo būdui ir nykstant tradicijoms, keičiasi ir Advento supratimas. Šių laikų žmogus neturi kada sustoti, atsikvėpti, užbaigti darbus, kaip anksčiau tą darydavo tradicijas šimtmečiais formavusi žemdirbiška visuomenė. Nesame linkę atsisakyti prieššventinių vakarėlių, nebežinome, kas yra susilaikymas ir kodėl reikia pasninkauti. O gal tai jau ir neturi jokios prasmės? Kaip dabartiniai žmonės galėtų prasmingai išgyventi Advento laikotarpį? 

– Nors gyvenimo sąlygos ir labai pasikeitė, tačiau žmogaus prigimtis išlieka tokia pat, nes ieško tvarių dalykų: gyvenimo prasmės, saugaus būvio ir laimės. Biblija sako, jog net ir plaukas nuo galvos nenukrenta be Dievo valios. Pandemija taip pat turi savo prasmę, kuri mums dar nėra atskleista. Gal tai ir yra tas pasaulio pristabdymas, nes greitas gyvenimo tempas ir vis aukštesnių rezultatų reikalavimas žeidžia žmogaus orumą, paversdamas jį sistemos varžteliu. Kai Dievas kūrė pasaulį, po kiekvienos kūrybos dienos Jis tarsi atsitraukdavo, pažvelgdavo iš tolo ir tardavo, jog tai buvo gera. Mums pristinga laiko atsitraukti nuo darbų, kad galėtume jais pasigėrėti.

Susilaikymas skirtas ne tam, jog kažką atimtų, o kad suteiktų mūsų būčiai naują kokybę. Tik alkį pajautęs žmogus mokės džiaugtis duonos rieke bei kitais paprastais dalykais, o susilaikymo atsisakęs ir pasinėręs į beatodairiško vartojimo kultūrą nesijaus laimingas prekių, paslaugų bei kitų malonumų apsuptyje.

Kvietimas Advento metu santūriai laukti ir pamatyti kitų žmonių poreikius padės džiaugsmingai išgyventi Kristaus gimimo šventes. Nebūtų teisinga pasi­rinkti tik kažko nedaryti. Atraskime ter­pę, kurioje galėtume daug nuveikti dėl savęs ir dėl kitų žmonių, pavyzdžiui, kas­dien skirti laiko Šventojo Rašto skai­ty­mui bei kitiems dvasiniams dalykams, atsigręžti į stokojančius žmones. Tuo mes pradžiuginsime ne tik kitus, bet pa­tys pasijausime laimingesni.  

– Nustebinote ir pradžiuginote gražia idėja – Advento kalendoriumi, kuriame kiekvienai dienai skiriama trum­pa dvasinė mintis. Jos skamba radijo stočių laidose, plinta socia­li­niuo­se tinkluose ir vaizdo platformo­se. Ar nesusidarys įspūdis, jog ne žmo­gus ieško Dievo, kaip būdavo įpras­ta, o atvirkščiai – Dievas ieško sa­vo paklydusių avelių? 

– Nesu šioje srityje novatorius, nes Dievas visuomet ieško žmonių. Jėzaus klausytojai tiesiog pasipiktino, kuomet Viešpats jiems pristatė palyginimą apie Gerąjį Ganytoją, kuris dykumoje palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti vienos paklydusios. Daug žmonių ateina į Bažnyčią ir gauna dvasinio maisto, tačiau ganytojui turi rūpėti ir tie, kurie to stokoja. Tad iš šio rūpesčio ir gimė tokia iniciatyva. Suprantu, kad šiandieninis žmogus neturi daug laiko klausyti ilgų pranešimų, bet dar geba rasti kelias minutes ir pasiklausyti trumpo dvasinio impulso. Pasitaiko, kad net vienas sakinys pakeičia gyvenimą.

– Jūsų Vyskupo herbe įrašyti psalmės žodžiai „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“. Kaip tai galėtumėte paaiškinti – juk tarnystė yra darbas, reikalaujantis nemažai pastangų ir ne visada keliantis džiugesį? 

– Kunigystė yra labai kompleksiška realybė, kurią paprastai vadiname tarnyste, tačiau joje yra labai daug darbo – 

sielovadinio, socialinio, statybinio, vadybinio ir t. t. O nuo darbo paprastai pavargstama ir krenta nuotaika, bet pas tave atėjusiam žmogui negali pasakyti, kad šiandien nesi nusiteikęs dirbti, todėl jis geriau teateina kitą dieną... Trokštu, jog kiekvienas žmogus, gyvenantis pagal savo pašaukimą, būtų laimingas ir džiaugsmingas. Ne išimtis yra dvasininkas, kuris nori savo tarnystę atlikti su džiaugsmu.

– Daugelis žmonių, ypač vyresnių, jaučia ne­priteklių. Prieš didžiąsias metų šven­tes Bažnyčia kviečia parapijiečius gai­lestingumo tarnystei, galinčiai uždegti viltį vargstančių širdyse. Prag­ma­tiš­koji visuomenės dalis aukojimą vertina kaip veiksmą sąžinei nuraminti. Kokią aukojimo prasmę matote Jūs?  

– Aukojimas ar parama reikalinga ne tiek tam, kuriam duodi, kiek pačiam sau. Lengviausia yra keletą kartų metuose kažką paremti ar paaukoti, bet galėtume pagalvoti apie ilgalaikį įsipareigojimą savanorystei labdaringoje organi­zacijoje. Ne vien drabu­žių, maisto ar daiktų sto­koja žmonės – labiausiai trūksta dėmesio, išklausymo, supratimo ar buvimo kartu. Tai ne kažkiek kainuoja, bet yra labai brangu.

– Šventoji šeima simbolizuoja visų žmonių bendrystę, tačiau kasdieniame gyvenime jos lieka vis mažiau. Žmo­nės tolsta vieni nuo ki­tų, nepasitikima niekuo – nei valdžia, nei ar­timu, nei Dievo pagalba. Šaukiamės Jo tik pritrūkę jėgų toliau gyventi. Gal išbandymai mums tam ir siunčiami, kad grįžtume prie savo dangiškojo Tėvo?   

– Išbandymai apnuogina mūsų silp­numą. Dar mokykloje girdėjau, jog greitai mokslas nugalės visus sunkumus bei ligas, ir žmogus gyvens ilgai ir sveikai. Pandemija parodė, kad tai tebuvo pasakos. Tarp žmonių pastebimas susvetimėjimas ir nepasitikėjimas, bet žmo­gus yra sukurtas bend­rystei. Pra­ma­tydamas šiuos neigiamus reiškinius, Dievas įkūrė Bažnyčią, kurioje galime vienas kitą vadinti broliais bei seserimis, nes tikėjimas išlaisvina mus nuo nepasitikėjimo ir leidžia pasitikėti tiek Dievu, tiek žmonėmis. Jei žmonės kartais ir nuvilia, Viešpats visuomet lieka ištikimas!

– Diena kita – ir jau švęsime Ka­lė­das, sveikinsime gimusį Kūdikėlį Jė­zų. Kiekvienas skirtingai išgy­ve­name šį stebuklui prilygstantį slė­pi­nį. Tačiau šiemet džiugų laukimą apkartino iš Briuselio pasigirdęs raginimas neminėti Kalėdų pavadinimo, kad neįsižeistų kitatikiai. Kaip ma­note, kodėl atsiranda tokių raginimų ir ką jie galėtų reikšti? 

– Liberali ideologija deklaruoja tole­ranciją, tačiau yra nepakanti krikščio­nims. Iš to gimsta draudimai nešioti krikščioniškus simbolius, rekomenduojama vengti Kalėdų... Prastas tas paukštis, kuris bijo savo plunksnų. Eu­ro­­pos civilizacija yra pastatyta ant krikš­­čioniškos kultūros pamatų, todėl krikš­čionybės ignoravimas ar niekinimas gali ženklinti civilizacijos žlugimo pradžią.

Destrukciniams procesams galime pa­sipriešinti, drąsiai išpažindami savo krikš­čioniškąją tapatybę ir giliai išgyvendami Kristaus gimimo slėpinį. Bū­ki­me tuo, kuo esame, nieko neslėpdami ir pasidalindami dvasiniais turtais su kitaip manančiais. Brandi kultūra reikalauja priimti kitaip mąstantį ir jo neniekinti, bet dėl to tikrai negalime išsižadėti savo tapatybės.

– Esate rašto žmogus: išleidote knygą, bendradarbiaujate su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis. Tai rodo, jog nesate užsisklendęs, atvirai dalijatės tikėjimu ir rodote pavyzdį dvejojantiems, ieškantiems savo kelio. Lai­mingi tie, kurie gimsta tikinčiose šeimose, tačiau daugeliui žmonių Kū­rėją tenka atrasti patiems. Pa­si­da­lin­kite patirtimi – kur ieškote Jo buvimo įrodymų? 

– Teologijoje yra disciplina, ieškanti loginių argumentų Dievo buvimui įrodyti, bet netikinčių žmonių tai neįtikina. Man akis atvėrė pandemijos sukeltas visuomenės susipriešinimas. Moks­liškai pagrįsta ir akivaizdu, kad virusas egzistuoja, tačiau dalis žmonių užsispyrusiai tai neigia, priskirdami ligą paprastam peršalimui ar gripui. Jei net viruso, kurį galima pamatyti per mikro­skopą ir išgyventi tragiškas pasekmes, egzistavimu netikima, tai su Dievo buvimu būtų dar sunkiau. Mikroskopas čia bejėgis.

Patarčiau Dievo buvimo įrodymų ieškoti savo gyvenimo istorijoje. Juk gyvenimą gauname kaip dovaną, kurią išvynioti ir nesulaužyti užtrunka iki pat mirties. Prabilau ir apie mirtį, nes ji yra sudedamoji gyvenimo dalis. Krikščionys pasakytų, jog tai tik slenkstis į geresnį gyvenimą. Jei norite to, kviečiu tą slenkstį priimti ir jį peržengti.

– Prieš pusantrų metų, priimdamas paskyrimą Telšių vyskupu, sakėte, jog su džiaugsmu atrasite Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją. O ar atradote Šilalę, ar jau spėjote pažinti mūsų kraš­to grožį ir žmones? 

– Su džiaugsmu atrandu man dar nepažintas vietas ir nuoširdumu spinduliuojančius žmones. Esu aplankęs beveik pusę Šilalės dekanato parapijų teikdamas Sutvirtinimą ar lankydamas parapijas. Maloniai nustebino Kristaus Atsimainymo atlaidai Požerėje, sukvietę nepalyginamai daugiau žmonių negu gyvena toje parapijoje. Pamaldos vyko šventoriuje, prasidėjęs lietus neišbaidė maldininkų, bet paskatino dalintis su artimu, priimant jį po savo skėčiu. Krašto ir žmonių pažinimas, taip pat ir Dievo pažinimas nėra baigtiniai, todėl jie vis dar tęsiasi ir tęsis.

* * *

„Biekem ī Betlieju paveizietė, kas tėn īvīka!“ (Lk 2,15)

Naktėis tīla parskruodė 

Kūdikė kriuokėms. 

„Džiaukis žēmė, Dievs gėmė“ – skelb Kaliedu gėismie. 

Viešpaties Jėzaus Kristaus 

gimėma iškėlmė mas išgīvenam na tik kāp švėntinės pamaldas, bet kāp pasaulinė māsta īvīki, 

nes Dievs tāpa žmuogumi 

dėl visun i visims.

Švėntun Kaliedu 

i Naujun mētu pruoga

būkit sveiki i palaiminti!  

Telšiun vīskups 

Algirds JUREVIČIUS 

Kaliedas 2021, Telšē

Daiva BARTKIENĖ

Gausių kalėdinių dovanų metas išankstinio mokėjimo „Pildyk“ paslaugos vartotojams jau prasidėjo. Iki pat šių metų pabaigos kiekvienas, pasipildęs savo sąskaitą per e-bankininkystę ar mokėjimo kortele bent 7 Eur, dalyvauja žaidime, kuriame gali laimėti neribotų gigabaitų ir minučių planą metams, „Samsung“ laikrodį „Galaxy Watch 4“ arba flagmaną „Z Flip3 5G“.

„Metų pabaigos šventės simbolizuoja ryšį su artimaisiais ir dosnumą vieni kitiems. To­dėl paruošėme ypatingų dovanų, kurios padės bendrauti savęs nevaržant, o joms laimėti nereikia atlikti jokių sudėtingų veiksmų“, – sakė Dominyka Jonušienė, „Pildyk“ ženklo vadovė.

Kiekvienas, savo „Pildyk“ sąs­kaitą papildęs per e-bankinin­kystę ar mokėjimo kortele 7 Eur ar didesne suma, au­to­ma­tiškai dalyvauja žaidime. Pa­pil­domai daryti nieko nereikia – su laimėtojais dėl prizų pristatymo ar atsiėmimo susisiekiama asmeniškai.

Neriboti gigabaitai ir pokalbiai iki pat 2023-iųjų: laimėti galima kasdien

O laimėtojų, sulauksiančų sveikinančio skambučio, bus itin daug. Iki pat metų galo kiek­vieną savaitę burtų keliu bus išrenkami 7 sėkmingi numeriai. Jų savininkai dovanų gaus neribotų gigabaitų, pokalbių minučių ir SMS žinučių planą visiems metams.

Įprastai toks neribotų duomenų, minučių ir SMS planas, galiojantis Lietuvos teritorijoje, ne akcijų metu „Pildyk“ savitarnos svetainėje kainuoja 14,99 Eur/mėn. Tačiau visiems vartotojams, šį planą laimėjusiems kalėdiniame žaidime, jis bus aktyvuotas nemokamai ir automatiškai, taip pat nemokamai prasitęs kas mėnesį iki pat 2023-įųjų.

Kas savaitę – po tris laikrodžio „Galaxy Watch 4“ laimėtojus

Tai dar ne viskas. Iki pat me­tų pabaigos kiekvieną savaitę net trys „Pildyk“ žaidime dalyvaujantys vartotojai laimės po „Samsung“ išmanųjį laikrodį „Galaxy Watch 4“. Do­vanos vertė – 319 Eur.

Šis juodos spalvos laikrodis pasižymi ne tik moderniu dizainu, bet ir išmaniu ekranu, kurio skersmuo siekia net 40 mm. Jame galima patogiai matyti visus skambučių bei ži­nučių pranešimus. Be to, su „Galaxy Watch 4“ galima ir atsiskaityti – jame įdiegta „Google Pay“ funkcija.

Išmaniojo laikrodžio laimėtojai galės ir paprasčiau įgyvendinti naujametinius pažadus gyventi sveikiau bei aktyviau. Specialūs įrenginio jutikliai matuoja pulsą, miego kokybę bei kraujyje esančio de­guonies kiekį – visus šiuos duo­menis galima stebėti tiesiog ant rankos riešo. Beje, laik­rodis fiksuoja net 90 skirtingų sporto šakų aktyvumą bei pasivaikščiojimo ir bėgimo maršrutus.

Didysis savaitės prizas – telefonas „Samsung Z Flip3 5G“

Ypač pasiseks tiems žaidi­mo dalyviams, kurie laimės didžiuosius savaitės prizus – išmaniuosius telefonus „Sam­sung Flip Z3 5G“ (128 GB). Šių smėlio spalvos flagmanų vertė yra 1059 Eur.

Akį traukiančio dizaino telefonas labiausiai išsiskiria analogų neturinčiu besilankstančiu ekranu. Nors jo įstrižainė siekia net 6,7 colių, tačiau išmanusis gali būti perlenkiamas pusiau ir patogiai tilpti į kišenę. Maža to, su „Samsung Flip Z3 5G“ galima užfiksuoti ypač aukštos kokybės nuot­raukas. Tai užtikrina dviguba galinė ir 10 MP asmenukių kamera. Beje, asmenukes galima daryti net ir užverstu telefonu.

Vienas žaidimo dalyvis ja­­me laimėti gali tik vie­ną kartą. Išsami informa­ci­­ja apie žaidimo taisyk­les bei są­­lygas skelbiama in­ter­­ne­ti­­nėje sve­tainėje www.pildyk.lt/akcijos/ zaidimo-taisykles arba sutei­kiama pa­skam­binus trumpuoju nu­me­riu 1577 (0,09 Eur/ skamb.) ar „Tele2“ salone.

(Užs. Nr. 211)

Žiema sniego negailėjo jau pirmomis gruodžio dienomis, ir rajoninės reikšmės keliai, kaip kasmet, vėl lieka paskutinėje vietoje.

Aldona BIELICIENĖ

Paežerio k. ūkininkų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Jau beveik visi namai pasipuošė spin­dinčiomis Kalė­dų eglutėmis, tačiau šilališkė Genovaitė Vai­tie­kienė šios šventės laukimo neįsivaizduoja be pra­kartėlės – šven­tosios šeimos ir tikinčiųjų bend­rys­tės simbolio. 

Prakartėlė – Kalėdų istorijos, atkuriančios kūdikėlio Jė­zaus gimimą tvarte, įprasminimas. Be Šv. Juozapo, Ma­ri­jos, kūdikėlio Jėzaus, Trijų ka­­ralių, joje visada būna ir gyvulėlių figūrų. Tra­diciją inscenizuoti Betliejaus tvartelį krikščionių tikėjimo bendruomenėje susiformavo III am­žiuje, ir tik XX a. pabaigoje Popiežius Jonas Pau­lius II nurodė Va­tikane, prie Kalėdų eglės, įrengti ir prakartėlę. 

„Maža ar didelė, paprasta ar išmoninga prakartėlė įprastai ir kartu išraiškingai mums pristato šv. Kalėdas. Tai yra mūsų kultūros ir meno elementas, tačiau pirmiausia tai ženklas tikėjimo Dievu, kuris atėjo į Betliejų gyventi tarp mūsų“, – Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams šią katalikišką tradiciją gyrė popiežius Jonas Paulius II.

Genovaitė savo namus puošia ypatingomis, pačios nertomis prakartėlėmis ir tuo džiaugsmu jau kelinti metai dalijasi su daugybe žmonių. Pernai į G. Vaitiekienės nertų prakartėlių virtualią parodą kvietė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, o šiemet jas galima apžiūrėti Šilalės viešojoje bibliotekoje. 

Visi, kas pažįsta Genovaitę, žino, jog rankdarbius ji mėgsta nuo vaikystės, šį pomėgį paveldėjusi iš savo močiutės. Moteris ir jaunystėje, ir augindama vaikus, kaip įmanydama stengėsi puošti namus, kurti juose jaukią, šventišką aplinką. Dabar G. Vaitiekienė tam turi daugiau laiko, todėl jos mintyse gimsta gražiausios idėjos. Prakartėles moteris neria treti metai, bet visų sumanymų dar nėra įgyvendinusi. Tačiau šilališkiams jau turi ką parodyti – Viešosios bib­liotekos darbuotojos suskaičiavo, jog parodoje eksponuojama 14 kūrinių, juose sudėliotos net 228 nertos figūrėlės, ir nerasime nė vienos tokios pat. Bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė džiaugiasi, kad susidomėjimas paroda yra didžiulis, o lankytojų atsiliepimai – tik patys geriausi. 

Ne visas nertas prakartėles G. Vaitiekienė atidavė parodai – kelios liko jos namuose, nes švenčių laukimo be prakartėlės moteris neįsivaizduoja. Prakartėlės jai pirmiausia simbolizuoja Kristaus gimimą, tačiau kartu tai yra bendrystės, šeimos artumo išraiška. 

Genovaitės namuose prakartėlė buvo visada – paprasta, karpyta iš popieriaus, kuris per daugelį metų apsiglamžė, suplyšo. Tai ir paskatino moterį nunerti pirmąją. Pasak jos, iš siūlų nunertos figūrėlės nei suduš, nei suplyš – jos amžinos. O pradėjusi nerti, negalėjo sustoti: sumanymų buvo tiek daug, jog kone kas vakarą atsirasdavo nauja. Labiausiai žavėjo greitas rezultatas – mažoms figūrėlėms gimti daug laiko nereikėjo, todėl pabaigusi vieną, tuoj pat pradėdavo nerti kitą. 

Šilališkė svajoja nuvežti savo prakartėlių į Ro­kiškio prakartėlių muziejų – ne tik surengti ten parodą, bet ir padovanoti darbelių, kad visi juos galėtų matyti bei pasidžiaugti. 

Kad nertos prakartėlės iš tiesų džiugina, moteris neabejoja. Prasi­dėjus parodai, daugelis pažįstamų dėkojo, tačiau atsirado ir prašančių jų parduoti, norinčių užsisakyti. 

„Nesu pardavusi nė vienos, nes labai nenoriu su jomis išsiskirti. Bet jei atsirastų norinčiųjų, nunerčiau ir su malonumu padovanočiau“, – tikina Genovaitė. 

Moteris neabejoja, jog geresnės dovanos už savo rankomis sukurtą kūrinį nėra ir negali būti. Tam skirto laiko, galvojant apie žmogų, kuriam darai dovaną, į ją sudėtos širdies ir rankų šilumos pinigais neįvertinsi. Todėl Genovaitė ir anūkams dovanas pirkdavo tik tol, kol jie buvo maži. Dabar pradžiugina savaip.

„Žinau, jog Vilniuje gyvenantis septyniolik­metis anūkas nemėgsta rašyti trumpųjų žinučių, todėl ir jam, ir kitiems artimiausiems žmonėms siunčiu atvirutes. Į jas visada įdedu mažutę kalėdinės eglutės puošmeną – snaigę, namelį ar dar ką nors“, – sako moteris, kuriai šeimos bend­rystė, įprasminta prakartėlėje, yra pati didžiausia gyvenimo vertybė. 

Genovaitė negali pasakyti, ar dar ners prakartėlių. Tas noras jai visuomet užgimsta laukiant šv. Kalėdų, o praėjus šventėms, natūraliai atsiranda kitų idėjų. Gyvenimas tuo ir gražus, kad jį puošia pomėgių ir veik­los įvairovė. 

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93, 95)

Prie Kesės upelio 

Lietuvoje prasidėjusi žemės reforma nusavino dvarininko Stanislovo Volmerio Radviečio dvarą, ir 1927 m. jis buvo išparceliuotas. 

Pagal Žemės reformos įstatymą, iki 80 hektarų aplink dvarų centrus buvo paliekama šeimininkams. Pirmumo teise geresnius žemės plotus įsigijo valdininkai ir kovų už nepriklausomybę savanoriai, o likusius, žinoma, daug prastesnius, už valstybės paskolą galėjo nusipirkti bežemiai valstiečiai. 

Tuo pasinaudojo mano tėvai ir, paėmę iš banko per tūkstantį litų paskolą, trūkstamą sumą pasiskolinę iš žydo Kvėdarnoje, įsigijo beveik 10 hektarų kalvotos molingos žemės Radviečio kaime ir pasistatė trobą bei ūki­nius pastatus. Radviečio sodyboje mūsų šeima apsigyveno 1929-aisiais.

Žemelė buvo tokia molinga, tokia sunki, jog įdirbti ją reikėjo ne tik gerų arklių, bet ir stiprių artojo rankų bei geros sveikatos. Tėvų va­ldos pakraštyje, už Kesės upe­lio, veikė plytinė, kuri  plytomis aprūpindavo aplinkinius gyventojus. 

Tėvas,  per dieną pavaikščiojęs savo valdoje paskui plūgą, naktimis negalėdavo užmigti ir dėl begalinio rankų skausmo vos ne vilko balsu kaukdavo. 

– Jo rankų riešus visuomet apraišiodavau vilnone marška, gelbėjau vargšelį nuo skausmo kaip galėjau ir kaip išmaniau, – pasakodavo mama, prisiminusi sunkius tėvo darbus Radviečio sodyboje. 

Radvietį savo sodybai įkurdinti tėvai pasirinko neatsitiktinai. Šiose Žemaitijos apylinkėse gimė, užaugo, šeimas sukūrė jų protėviai ir tėvai. Jas pa­­milo ir mano tėvai. Sodybai vie­tą jie išsirinko ant kalvelės, miško pašonėje, prie kelio, nors ir sunkiai išvažiuojamo. Va­­karinėje sodybos pusėje, už kokių poros šimtų metrų, pa­čioje kalvelės papėdėje, teka ne­didelis Kesės upelis.

Lauką tarp sodybos ir upelio tėvai kasmet apsėdavo linais, kurie mėlynom akelėm nepaliaujamai žydėdavo iki pat vėlyvo rudens. Linų auginimas – sunkus ir ilgas darbas, tačiau, norėdami prisidurti vieną kitą litą ūkio išlaidoms padengti, tėvai buvo priversti juos auginti. Apdorotą linų pluoštą pristatydavo Kvėdarnoje gyvenusiam žydui, iš kurio buvo paėmę paskolą naujakurystės reikalams. 

Vasarą per mėlynuojantį linų lauką vingiavo takelis, kuriuo dažnai su broliais bėgdavome prie Kesės upelio pasroviui pluk­dyti pačių pasigamintų lai­velių. Upelis ir jo apžėlusios pakrantės mums buvo ta gamtos erdvė, kurioje vaikiškoms fantazijoms reikštis nebuvo ri­bų. Čia ne tik plukdėme laivelius į mūsų įsivaizduojamus to­limus kraštus, bet ir karstėmės po medžius, ėjome slėpynių, stebėjome paukščius bei klau­sėmės jų čiulbėjimo. Upelis, medžiai, paukščiai, pievos, žydinčių linų laukas mums buvo didelis ir paslaptingas gamtos pasaulis, kurį su begaliniu vaikišku smalsumu stengėmės pažinti. Šis vaikystėje patirtas gamtos paslaptingumo jausmas lydi mane visą gyvenimą.

Galvoju, kad neatsitiktinai su žurnalisto diplomu nuėjau dirbti į Gamtos apsaugos komitetą pas žymųjį gamtosaugininką Viktorą Ber­gą, kuris tuometinėje sovietų sąjungoje įkūrė valstybinę įstaigą gamtai saugoti. Man buvo pavestas visuo­menės ekologinio švietimo ir informacijos rengimo darbas. Vi­są gyvenimą ėjau gamtosaugos pirm­eivių prof. Tado Iva­naus­ko, prof. Česlo­vo Kudabos, prof. Karolio Jankevičiaus ir jau mi­nėto V. Bergo pramintu keliu. Bet apie šį kelią papasako­siu vėlesniuose knygos skyriuose.

Po daugelio metų, prisiminęs vaikystės dienas, praleistas prie Kesės, sukūriau eilėraštį „Vai­kystė prie Kesės upelio“:

Kesė, Kesė, tu mano septintoji sesė,  

Vingiuojanti per Radviečio laukus.  

Meni tu man šėliojančią vaikystę

Ir nebūtin išėjusius tėvus.

Girgždėjo lingė virš lubų, 

Siūbuodama medinę vygę.

Pavargusi motulė po darbų

Niūniavo meilę ir ramybę.

Lakių svajonių kupinais laiveliais

Plaukiau į tolimus kraštus,

Klajojau pasakų takeliais –

Surast norėjau gintaro namus.

Mane žavėjo purpurinės pievos, 

Žilvičiai upės pakrašty, 

Prabėgusios prie Kesės dienos 

Ilgai išliks manojoj atminty.

Keliai dulkėti, vingiuoti takeliai,

Ošianti giria ir šimtamečiai ąžuolai,

Balti akmenėliai ir rūtų darželiai –

Tai mano vaikystės svajonių namai.

Mano gimtasis Radviečio kaimas prie Kesės upelio vaizdingoje Šilalės rajono gamtinėje aplinkoje, kaip turbūt kiekvienam gimtojo krašto žmogui, yra vienas gražiausių, vienas brangiausių pasaulyje.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Šilalės gyventojų saugumu nuo šiol rūpinsis ilgametę pa­tirtį turinti ir visoje Lietuvoje apsaugos veiklą vykdan­ti viena didžiausių saugos tarnybų – „Ekskomisarų biuras“, dar vasaros pabaigoje įsigijusi saugos bendrovę „Nor­gauda“. „Ekskomisarų biuro“ plėtra ir vietinės saugos tarnybos prijungimas suteiks dar daugiau galimybių gyventojams naudotis šiuolaikiškesniais bei efektyves­niais apsaugos sprendimais. 

„Ekskomisarų biuro“ generalinis direktorius Vy­tau­tas La­bec­kas ak­centuoja, jog sau­gos tarnybos įsigijimas ir atsiradę pokyčiai – tik į gera, o naudą pa­jus ir esami, ir būsimi klientai. 

„Pasitelkdami solidų ilgamečio darbo apsaugos sferoje bagažą bei pažangius, išmanius sprendimus, galime suteikti kokybiškas kompleksines paslaugas gyventojams: pasiūlyti pla­tes­nį spekt­rą modernių apsaugos spren­dimų, kurių anksčiau negalėjo teik­ti mažesnė vietinė saugos tarnyba. Dir­­ba­me vedini vieno bendro tikslo – rūpintis tautiečių saugumu – ir turime bend­rą interesą tapti patikimu klientų part­neriu“, – sako V. Labeckas.

Nuo šiol „Ekskomisarų biuras“ Šilalės gyventojams suteiks galimybę išbandyti šiuolaikiškas privatiems bei verslo klientams skirtas apsaugos paslaugas, tokias kaip vaizdo stebėjimo sprendimai ir vaizdo analitika, išmanioji belaidė apsauga, mobilūs apsaugos sprendimai bei išmanioji programėlė, kuria valdomos apsaugos sistemos. 

„Nuolat investuojame į technologijas, jų funkcinių galimy­bių išplėtimą bei paslaugų plėt­rą. Pavyzdžiui, profesionali ir greitai įrengiama belaidė apsaugos sistema su apsaugos paslaugomis, kurią mėnesį galima išbandyti nemokamai, ga­li būti komplektuojama pagal kiekvieno kliento asmeninius poreikius – nuo objekto įėjimo zonos ir vie­nos patalpos apsaugos iki ob­jekto, kuriame reikia saugoti net šešiolika patalpų – kiekvienas klientas elementų komp­lektaciją išsirenka pats. Visu sutarties laikotarpiu teikiame ir techninę priežiū­rą“, – pasakoja V. Labeckas. 

Sklandumo bei paprastumo klientams suteikia mobilioji prog­ra­mėlė „Būk ramus“. Joje ste­bėti apsaugos sistemos pranešimus bei valdyti apsaugos sistemą galima nuotoliniu būdu iš bet kurios pasaulio vietos. Taip pat, net būnant namuose, kilus pavojui, galima akimirksniu išsikviesti greitojo reaga­vi­mo ekipažą, spustelėjus vos vieną SOS mygtuką. Šios bei kitos prog­ramėlės funkcijos garantuoja maksimalią turto apsaugą, palengvina kasdienybę ir leidžia sutaupyti laiko. 

„Ekskomisarų biuro“ naudojamos išmaniosios technologi­jos leidžia ženk­liai sutrumpinti ir ekipažų reagavimo laiką. Au­tomatizuotas greitojo reaga­vi­­mo ekipažų valdymas, kuris įvertina jų užimtumą, eis­mo sąlygas bei atvykimo laiką, parenka bei išsiunčia greičiausiai galintį atvykti ekipažą iki objekto, kuriame suveikė signalizacija. Tai leidžia užtikrinti greitą ir patikimą apsaugą 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.

Be to, „Ekskomisarų biurui“ antrą kar­tą iš eilės yra suteiktas tarptautinis „Best Buy Award“ apdovanojimas, kuris patvirtina aukščiausios kokybės standartą už geriausią kainą visų saugos tarnybų kontekste.

Sužinoti plačiau apie „Eks­komisarų biuro“ teikiamas pas­laugas ir išsirinkti geriau­sius apsaugos sprendimus Ši­lalės gyventojai gali apsilankę įmonės tinklalapyje www.ekskomisaru-biuras.lt.

(Užs. Nr. 206)

Gruodžio 10–11 d. Šilalėje vyko II Respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas. Jo sumanytoja, iniciatorė ir vedėja – Šilalės kultūros centro chorvedė Sandra Rimkutė-Jankuvienė.

Gruodžio 10-osios vakarą, po šv. Mišių, Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, vyko chorų maratono atidarymas, kuriame sveikinimo žodį tarė savivaldybės mero pavaduotoja Lineta Dargienė ir Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė. Renginio atidarymo koncerte pasirodė chorai ,,Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas, fortepijonas – Saulius Šiaučiulis). Jo vadovas, solistės ir akompanuotojas apdovanoti savivaldybės, Kultūros centro bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus įsteigtomis dovanomis ir padėka. Tą patį vakarą Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkę žmonės klausėsi dueto ,,Sorelle di canto“ (vad. Laura Matuzaitė-Kairienė) atliekamų kūrinių, koncerto moderatoriaus Vytauto Kursevičiaus eilių.

Šeštadienį giesmės netilo Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Jas atliko Šilalės krašto mišrus choras (vad. S. Rimkutė-Jankuvienė ir Rasa Ramanauskienė), Šakių kultūros centro mišrus choras ,,Lituanica“ (vad. Deividas Kerevičius), Jaunimo kamerinis choras ,,Dorado“ (vad. Augustas Kvedaravičius, Alina Sikorskytė – fortepijonas), Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras ,,Cantare“ (vad. Artūras Dambrauskas, Ramūnas Baršauskas), Valstybinis choras ,,Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas A. Dambrauskas). Po vakaro šv. Mišių vykusiame chorų maratono uždarymo koncerte susirinkusieji klausėsi J. M. Martin kalėdinės kantatos ,,Invitation to a Miracle“ (vyr. dirigentas A. Dambrauskas, kurį choristai pasveikino gražaus jubiliejaus proga, klavišininkas – Vincenzo de Martino).

Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą, įgyvendinant projektą, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonui dek., eduk. mgr. Sauliui Katkui ir bendruomenei, Batakių evangelikų liuteronų parapijos klebonui Karoliui Skausmeniui, Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų Liuteronų bažnyčios pirmininkui Jonui Juozapaičiui ir bendruomenei, Atviro jaunimo centro darbuotojams bei savanoriams.

Guoda JUŠKAITĖ

Šilalės kultūros centro kultūros projektų vadovė, koncertų (spektaklių) organizatorė