Danijos kapitalo įmonė „LTP Texdan“, daugelio šilališkių iki šiol tebevadinama se­nuoju „Šatrijos“ vardu, nebeišsitenka turimose patalpose – neseniai įmonė išsinuomojo erdvų pastatą užmiestyje. Įkurtuvės žadamos pirmaisiais kitų metų mėnesiais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Naujas Šilalės muzikinio teatro pastatymas vėl garsina mūsų miestą, mat itin sėkmingas miu­ziklo „Eliza“ debiutas režisierių Antaną Kazlauską ir visą kolektyvą paskatino dar vienam iššūkiui – pastatyti muzikinį spek­taklį pagal Imrės Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. 

Scenoje – naujas kūrinys

Ko gero, muzikinės inscenizacijos „Eli­za“ pristatinėti nebereikia – priešpandeminiu laikotarpiu jos pasižiūrėti skubėdavo ištisos delegacijos iš kitų miestų, prie Šilalės kultūros centro nebetilpdavo nei lengvieji automobiliai, nei dviaukščiai autobusai. Režisierius A. Kazlauskas džiaugėsi, jog sumanymas pavyko, o publika nuostabiai pri­ėmė naująjį žanrą. Kita vertus, tai buvo savotiškas iššūkis – kas toliau? Leisti kartelės žemyn nebesinorėjo, o iškelti pernelyg aukštai negalima.

„Ne tik vietinė publika, bet ir kolegos iš kitų miestų teiravosi, ar mes samdome pagrindinius atlikėjus. Bet visada buvau tos nuostatos, kad nesiekiame šlovės ar pripažinimo, o tiesiog kuriame tai, ką gebame patys, ir darome tai savo krašto žmonėms. Galbūt čia ir yra Šilalės muzikinio teatro sėkmės paslaptis?“ – retoriškai teiraujasi A. Kaz­lauskas.

Po Šilalės muzikinio teatro „iškaba“ telpa dauguma Šilalės kultūros cent­rui priklausančių meno kolektyvų, abie­juo­se muzikiniuose pastatymuose („Eliza“ ir „Čardašo karalienė“) matome tuos pačius veidus, tik jau kituose vaidmenyse.

„Tie, kurie stebėjo abu spektaklius, mėgina juos lyginti. Siūlyčiau to nedaryti, nes tai – skirtingi kūriniai. Ir publika į juos reaguoja skirtingai. „Eliza“ yra lengvesnio turinio, skirtas bet kokio amžiaus ar muzikinio išsilavinimo žiūrovui, o „Čardašo karalienė“ – sudėtingesnis“, – akcentuodamas, kad abu spektakliai išliks Šilalės kultūros cent­ro repertuare ir bet kada bus galima juos atkurti bei parodyti, po „Čar­dašo karalienės“ premjeros kalbėjo A. Kaz­lauskas. Ją, įvykusią rugpjūčio 4 d., režisierius apibūdino vienu žodžiu: „Pa­vyko“. 

Aktoriai – šilališkiai

Kaip mažoje bendruomenėje surasti atlikėjų? Muzikinio teatro vadovas nustebina, sakydamas, jog tai yra paprasta. 

„Mes visi esame pažįstami, kartu dirbame. Tad dairausi tarp savų ir matau, kuris žmogus kuriam vaidmeniui tin­ka. Žinoma, reikia įvertinti ir atlikėjo bal­są – juk, pavyzdžiui, tenorui nepatikėsi baritono partijos. Kol kas visos mano iniciatyvos pasiteisino, o visa kita yra pačių artistų nuopelnas“, – tikina A. Kaz­lauskas. 

Premjerą įvertino ir Kauno muzikinio teatro primadona Rita Preikšaitė. Pasak Antano, ji nuoširdžiai nusistebėjo tuo, kad mėgėjų kolektyvas gali sukurti tokio lygio muzikinį spektaklį. Ir nors operetės žanrą daugelis supranta kaip lengvą, tą lengvumo įspūdį sukurti nėra taip paprasta: kad kūrinys „leng­vai žiūrėtųsi“, reikia daug darbo ir didžiulių pastangų. 

Yra ir kitų mėgėjiškų kolektyvų Lie­tuvoje. Nors A. Kazlauskas sako, jog pačiam jų matyti neteko, todėl su mūsiškiu lyginti negali, jis pripažįsta puikiai suprantantis, kodėl muzikinių spektaklių pastatoma mažai.

„Tai yra beprotiškai sudėtingas darbas. Gerai, kad Šilalėje yra žmonių, kurie gali dainuoti, šokti, vaidinti ir daryti tai gana profesionaliai. Jeigu jų nebūtų, joks sumanymas nepavyktų“, – neabejoja režisierius. 

Netikėtas amplua

Vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje atlieka Alvydas Juodviršis (Ed­vinas). Daugeliui šilališkių šį kantri muzikos atlikėją, kapelos „Padkava“ vokalistą išvysti šiame amplua buvo staig­mena. Pats A. Juodviršis neslepia, jog vaidmuo muzikinio teatro scenoje pareikalavo kruopštesnio pasiruošimo.

„Operetės žanras reikalauja kitokio balso „pastatymo“, reikia jį paruošti. Gal todėl ir ryžausi šiam vaidmeniui, jog buvo įdomu praplėsti savo paties galimybes. Bet sunkiausia buvo ne tai, o išreikšti save scenoje taip, kad žiūrovai patikėtų jausmu, įtikinti, kad jis yra tikras. Tiesa, šeimos narius teko įtikinėti priešingai – kad tai yra tik vaidmuo“, – juokiasi A. Juodviršis.

Ir negaili gerų žodžių spektaklio režisieriui.

„Visada sakiau, kad reikia kurti, o publika pati atsirinks, kas jai tinka ir patinka. Juk Kultūros cent­re turime ir daugiau režisierių, bet taip užsidegęs, nebijantis sunkumų, iššūkių, tėra tik Antanas. Galiu atskleisti, kad jau pradėjome statyti ir trečią rimtą kūrinį – ne tik žiūrovų, bet ir pačių muzikinio teat­ro artistų laukia netikėtumas. Tad drąsiai galima sakyti, jog Šilalė žengia net ne kas antrą laiptą, o jau kas ket­virtą ar netgi daugiau“, – neabejoja Alvydas. 

Jis negaili gerų žodžių visiems kolektyvo nariams, netgi tiems, kurių scenoje nesi­mato. Juk, tarkime, niekas ne­samdo kostiumų dizainerių – tuo rūpinasi patys artistai, kolektyvų vadovai, kurie su savo vizijomis apsilanko ir ne viename turguje. O dar reikia rasti ir vietinių šilališkių siuvėjų, kurios paverstų tas mintis realiais kostiumais. 

Nauja patirtis

Šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė, muzikinio teatro choreografė Laima Andrejauskienė tikina su A. Kazlausku kartu dirbanti gal dvidešimt metų, tad puikiai vienas kitą pažįsta bei jaučia.

„Jis man sako, kaip įsivaizduoja tam tikrą sceną, aš siūlau savo versiją, po to kartu scenoje su aktoriais tai išbandome ir atsirenkame, kuris variantas labiau tinka, geriau išreiškia režisieriaus sumanymą“, – pasakoja ne tik šokėjų, bet ir visų scenos artistų judesius, stovėseną koordinuojanti L. And­rejauskienė.

Miuzikle, pasak Laimos, šokti turi vi­si, tad jos darbas – tuo pasirūpinti. Žinoma, privalu atsižvelgti ir į atlikėjų galimybes – kiekvienas turi scenoje jaustis laisvai, jaukiai. Tuo labiau, kad jos vadovaujamai vyresniųjų šokėjų grupei tokie pasirodymai yra didžiulė naujiena – „Mainytinis“ yra tautinių šo­kių kolektyvas. Vadovė džiaugiasi, kad jie su ugnele įsijungė į muzikinio spektak­lio kūrybą, nepabijojo pasirodyti publikai. 

„Žinoma, miuziklo choreografija yra sudėtingesnė. Bet man ši veikla patinka, limpa prie širdies, o kai taip yra, dirbti būna leng­viau, paprasčiau. Tuo labiau, kad man nereikia taikytis prie šeimos – mano sutuoktinis taip pat yra šokėjas. Šilalėje, mažame miestely­je, vieni kitus žinome. Tad į premjerinius pasirodymus paprastai ir sueina draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, šeimos nariai. Muzikinio teatro kolektyve yra beveik šimtas žmonių, tad pasirodymai iš savų visada sulaukia labai geros reakcijos. O būna, jog kažkas užsigeidžia tokios suknelės, kuria vilkėjo močiutė scenoje“, – juokiasi prisiminusi neseną nutikimą L. And­rejauskienė, kai teko ieškoti likusios medžiagos skiautės, kad mergaitei bū­tų pasiūta panaši į močiutės turėtą suk­nelė.

Ir A. Kazlauskas, ir L. Andrejauskienė vis prisimena teatro režisieriaus Gyčio Padegimo įvertinimą: „Koks puikus jū­sų baletas“. Pasak Laimos, tokia žinomo režisieriaus reakcija yra didelis ir aukštas įvertinimas.

Lenkiasi talentams

Vieną iš keturių pagrindinių veikėjų šiame kūrinyje vaidina Žilvinas Jankus (Bonis). 

„Šis vaidmuo yra nepalyginamai sudėtingesnis, nei prieš tai buvusiame spektaklyje, todėl su savo epizodiniu pasirodymu „Elizoje“ jo net nelygin­čiau. Tačiau iššūkiai manęs negąsdina, su entuziazmu imuosi visko, ką siūlo režisierius. Viskas yra padaroma, nors kartais būna sunku net ne muzikine prasme, o emociškai ar fiziškai. Ir kuriant Bonio vaidmenį, daug dirbau ne tik repeticijų metu, bet ir namuose, prieš užmigdamas, dar galvodavau, kur ir ką būtų galima patobulinti“, – atvirauja Ž. Jankus, kuriam darbas scenoje nėra naujiena. 

Šįkart jo partnere scenoje yra Rasa Ramanauskienė (Stasi), kurios talentas sužavėjo daugelį. Ž. Jankus dėl talentų atradimo „apkaltino“ režisierių A. Kaz­lauską, kuris geba žmoguje atrasti menininko gyslelę. 

„Kiek teko su Rasa bendrauti, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ji galėtų šitaip atsiskleisti vaidmenyje. Man tai buvo atradimas, tad reikia tik įsivaizduoti, kiek daug žmonių bus tuo sužavėti. Ir už tai turime būti dėkingi režisieriui, nes jis įžvelgė daugiau. Tad belieka tik spėlioti, kuo režisierius mus dar nustebins“, – sako Ž. Jankus.

Režisierius taip pat išskiria naujojo kūrinio atradimą – R. Ramanauskienę, kurios vaidmuo, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo lengvas, yra gana sudėtingas ir, režisieriaus vertinimu, jį galė­tų atlikti toli gražu ne kiekvienas profesionalus muzikantas ar šokėjas. Ši­­la­lės meno mokyklos mokytoja, mišraus krašto choro koncertmeisterė R. Ra­ma­nauskienė puikiai atitiko režisieriaus viziją – jis prisipažįsta tuo visiškai įsitikinęs, kai mo­teris atliko pirmąją savo ariją. A. Kaz­lauskas įsitikinęs, jog kolegė tai pui­kiai žino ir pati.

„Oi ne, aš niekada nebuvau solistė. Visą gyvenimą save ir kitus įtikinėjau, kad esu choristė, ansamblio narė. At­likdama solo partiją jaučiuosi nelabai patogiai – galbūt čia yra mano silpnoji vieta. Kita vertus, bažnyčioje juk ne kartą vargonuojant tenka vienai giedoti, bet šito aš nedrįsčiau lyginti su išėjimu į sceną. Tuo labiau, jog šiame vaid­menyje man reikia ne tik dainuoti, bet ir šokti. Todėl sakiau, galiu tik pabandyti, nemaniau, kad pavyks. Tačiau rezultatu esu labai patenkinta, o už paskatinimą esu dėkinga tiek Antanui, tiek Laimai“, – sako Rasa.

Pašnekovų teigimu, būtent artimas ir glaudus bendruomenės ryšys ir yra šilto publikos priėmimo rezultatas. Nes žiūrovams yra smagiau žiūrėti, ką sukūrė vietiniai artistai, o šiems malonu, kad juos vertina ir sveikina artimieji. Ne vienas scenoje stovėjęs žmogus yra sakęs, jog nesvarbu, kad nuo scenos nieko salėje nesimato dėl akinančių prožektorių, žiūrovų simpatijos arba abejingumas jaučiamas labai ryškiai. Todėl ir Šilalės muzikinio teatro artistai tikina, kad nėra dviejų vienodų spektaklių: jau nuo pirmos arijos jaučiama, ar užsimezga ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. 

Šįkart kalbinti Šilalės muzikinio teatro dalyviai įsitikinę, kad Šilalėje yra daug gabių žmonių, kurie drąsiai galėtų vaidinti muzikiniuose veikaluose. Tik gal ne visi nori, gal neišdrįsta, galbūt nesulaukia šeimos palaikymo. Juk muzikinis pasirodymas scenoje trunka porą valandų, o pasiruošimas tęsiasi beveik metus, repeticijos kartais užtrunka ir visą dieną.

„Čardašo karalienę“ žiūrovai jau ma­tė kelis kartus. O tų, kurie nespėjo įsigyti bilietų, A. Kazlauskas kviečia apsilankyti spalio 17 d. planuojamame teat­rų festivalyje. Tokio dalyko dar nėra buvę – spektaklius rodys Tauragės, Jurbarko, Telšių, Klaipėdos ir Šilalės artistai. Tai bus renginių ciklas, kuriam galios vienas bilietas. Tiesa, dėl pandeminės situacijos daug kas gali keistis. Tačiau apie tai žiūrovai bus informuojami. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatyta meni­ninko Alvydo Juod­viršio medžio drožinių/fotografijų paroda „Mano meilė medžiui“. Ją sudaro dro­žybos darbai bei jų fotografijos.

„Drožinėju tai, kas praktiška ir galima pritaikyti buityje. Ša­lia mano mėgiamų vaidybos bei muzi­kos, visada buvo ir me­džio drožyba“, – pri­sta­ty­da­mas pa­rodą, kalbėjo au­to­rius. 

Kiekvienas sukurtas darbas atlieka savo vaid­menį, visos detalės kruopščiai suguldytos į vientisą spalvingą dėlionę.

Darbams daugiausia nau­dojama ąžuolo, raudonmedžio, liepos mediena. Parodoje eks­po­­nuojami muzikos instru­mentai, kuriais A. Juod­­­viršis groja renginiuose. Keletą metų dirbdamas Vilniaus rajono Ru­daminos „Ryto“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, atlikdamas įvai­rius darbus, su gimnazistais įgyvendino ne vieną projektą. A. Juod­viršis dalyvauja etnokultūrinėse stovyklose, veda edukacinius medžio darbų užsiėmimus. Daug jo sukurtų gaminių iš­dovanota, palikta įvairiose įstaigose.

Parodos atidarymo metu au­toriaus pasveikinti, pasidžiaug­ti jo darbais atvyko rajono meras, Šilalės kultūros centro, Ru­daminos „Ryto“ gimnazijos ats­tovai, šeimos nariai, kūrybos gerbėjai bei kt.

Parodos dalyviams smuiku griežė folk­loro grupės „Grie­ži­kai“ narys Gin­tau­tas Ber­žins­kas.

Paroda „Mano meilė medžiui“ veiks iki spalio 30 d.

Edita MERKELIENĖ,

muziejininkė

Aurelijos JURČIENĖS nuotr.

Nors oras lauke lepina vis re­čiau, Lietuvoje tebeorganizuoja­mi ren­giniai po atviru dangumi, ir ga­li­me pasidžiaugti, jog, koro­na­vi­ru­so atvejams vėl mušant re­kor­dus, tokios sąlygos renginiuo­se lei­džia da­ly­vau­ti saugiau. Tiesa, turintiems Ga­limybių pasus, be didesnių su­varžymų galima lan­ky­tis kol kas atviruose ir aktyviai vei­kiančiuose teatruose, galerijose bei kitose me­no erdvėse.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje praėjo be­ne laukiamiausias rugsėjo pabaigos ren­ginys – „Kultūros naktys 2021“. Fes­ti­valis rengiamas jau 15 kartą, o šiemet jo programoje buvo net apie 80 kultūrinių bei meninių pasirodymų, spektak­lių, koncertų, projektų: programa suskirstyta į 10 sekcijų, kuriose buvo išdėlioti cirko, kino, muzikos, šokio, pa­rodų, vizualiųjų menų bei kiti renginiai. Visus juos, kaip įprasta, buvo galima stebėti nemokamai. 

Sostinės melomanams savaitė buvo šventiška ir dėl „Vilnius Mama Jazz“ festivalio. Jame skambėjo ne tik pasaulinio garso muzikantų atliekama aukščiausios prabos džiazo muzika – jau pirmąją festivalio dieną Šiuolaikinio meno centre buvo atidarytos dvi „Lew­ben Art Foundation“ meno fondo pa­rodos: jaunosios kartos menininko To­mo Daukšos sniego žmogaus skulptūra bei fotografo Dainiaus Labučio darbų pa­roda. 

Praėjusią savaitę vyko įdomus ir aktualus tarptautinis kultūros paveldo festivalis „Heritas‘21“. Šiųmetinis šūkis: „Įkrauk paveldą“. Ket­virtus metus renginys sukviečia Lietuvos ir užsienio kultūros veikėjus, organizatorius bei iniciatorius, kuriems aktualu kultūros paveldas, jo išsaugojimas. Vilniaus universi­tete vyko aktyvios diskusijos, kaip įdar­binti kultūros paveldą, įkurtos dirb­tuvės A. Mickevičiaus bibliotekoje, už­siėmimai vyko ir kitose miesto erd­vėse. Kaune festivalio „namais“ tapo My­ko­lo Žilinskio dailės galerija, kurioje surengta paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“. 

Paskelbti Jotvingių ir Jaunojo jot­vin­gio premijos laimėtojai. Kultūros ministerija praneša, kad Jotvingių premiją šiemet pelnė Dainius Gintalas už įtaigų vaizduotės ir atminties proveržį poezijos knygoje „Vienos vasaros giesmė“. Jaunojo jotvingio premija paskirta Nojui Saulyčiui – už atvirą, drąsią bei rizikingą poeziją debiutinėje eilėraščių knygoje „SMS gėlytė“. Šios Sigito Gedos dar 1985 m. įsteigtos premijos šiemet bus įteiktos spalio 2 d., kaip įprasta, per „Poetinį Druskininkų rudenį“. Jotvingių premija kasmet skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą, Jaunojo jot­vingio – už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą.

Praėjusią savaitę būta ir liūdnesnių žinių – šeštadienį mirė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, tapytojas Leonardas Gutauskas. Menininkas buvo Rašytojų sąjungos narys, literatūroje debiutavo 1961 m. Per savo karjerą išleido beveik penkias dešimtis poezijos, prozos kūrinių bei knygų vaikams, sukūrė trilogiją „Vilko dantų karoliai“, pagal kurią režisierius Algimantas Puipa sukūrė filmą. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Rugsėjo 18 d. Šilalėje antrą kartą vyko orientacinės var­žy­­bos auto­mo­biliais „Šilalės herojai“. Pir­mą kartą jos buvo surengtos ba­landį ir sulaukė didelio pasisekimo bei gausaus rėmėjų palaikymo. At­sižvelgdamas į tai, „Questelo“ (www.questelo.com) in­ter­netinės platformos kūrėjas Svajūnas Maksvytis surengė antrąsias var­žybas.

„Šilalės herojai“ – tai žai­di­mas, kuria­me virtualiai per mo­biliąją prog­ramėlę gau­tas užduotis „Questelo“ dalyviai privalo atlikti realiai. Kartu su sa­vo komandos na­riais dalyviai turėjo iš­ban­dyti tiek fizinę iš­tvermę, tiek greitą re­akciją į pa­teiktas užduotis. Įveikusios vi­są varžybų trasą, trukusią apie 5 valandas, komandos fi­ni­šavo Didžiojoje Akmenos rėvoje, kur jų laukė rė­mė­jų dovanos bei poilsis prie laužo. 

Interaktyviame orientavimosi žaidime iš viso užsiregistravo 15 komandų, iš kurių tik dvi jo nebaigė. Pirmoji vieta atiteko komandai „Turbo“, ant­roji – „Miau miau“, trečioji – „Dar vie­na banga“, ketvirtoji – „THEBEST“, penk­toji – „Pa­to­gu ir smagu“, šeštoji – „Gre­en­­­Die­sel“, septintoji – „703 kuo­pos šauliai“, aštuntoji – „Mag­netiniai“, devintoji – „Vi­­jurkai“, dešimtąją už­ėmė ko­­manda „BPM 0.7“, vie­nuo­lik­tą­ją – „Rikiai“, dvy­liktąją – „2 kvadratu“ ir tryliktąją – „R4“.

Dalyviams įteikti organi­za­torių bei rė­mė­­­jų prizai: stalo žai­dimai, termosai, ger­tu­vės, baro-pi­ce­rijos „Šilalės legen­da“ do­va­nų kuponai, išorinės bate­ri­jos, mag­ne­ti­niai au­­to­mo­bi­li­niai te­le­fo­nų laikik­liai ir įkro­vik­liai bei spor­­tinės ko­jinės.

Iš viso žaidėjai au­tomobiliais nu­va­žia­vo apie 140 kilometrų. Tai dvi­gubai ilgesnis atstumas nei pirmųjų var­žy­­bų metu. Žai­di­mą su­darė 20 ly­gių, ku­riuo­se buvo galima ap­lankyti ne tik ru­de­niškai atrodan­čią Parš­ežerio sto­vyk­­la­vietę, bet ir pa­ma­tyti vie­ną iš aukš­čiausių kryžių Lie­tu­voje. Ži­noma, varžybų daly­viai privalėjo laiky­tis kelių eismo tai­syk­lių bei gerb­ti vie­­ni kitus.

Dėkojame vi­siems, kurie pri­si­­dė­jo prie sėk­min­go renginio įgy­vendinimo, taip pat žai­di­mo organizatoriui bei rėmėjams.

Berta MIKUTAVIČIŪTĖ

Orientacinių varžybų „Šilalės herojai“ viešųjų ryšių atstovė

AUTORĖS nuotr.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lengva­atlečiai kartu su treneriu Severinu Čės­na dalyvavo Jurbarke vykusiose Lie­tuvos lengvosios at­letikos vaikų ir jaunučių čem­pionato varžybose. 

Šios varžybos buvo ne tik pirmosios sezono, bet ir pir­­mos sportiniame kely­je dviem jauniausiems mū­­sų gimna­zijos ats­to­vams – Gaud­rei Gusa­ro­vai­tei bei Rai­­gar­dui Trimirkai. Gaud­rė rutulio stūmimo rungtyje už­ėmė ant­rąją vietą, o Rai­gar­das 300 met­rų distan­cijos bėgime buvo trečias. Vyresniųjų, jau­nučių, grupėje ne ką prasčiau sekėsi ir rutulio stū­mikui Jus­tui Aš­monui, už­ėmusiam ant­rąją vietą. 

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Kai į valdžią atveda tik asmeniniai interesai, siekiant, kad jie būtų patenkinti, ir di­džiausi buvę priešai, vedami keršto arba troškimo gauti postą, gali pulti vienas kitam į glė­bį. Būtent taip ir nutiko Šilalėje. Skambūs priešrinkiminiai ir dar kone dvejus metus po jų aidėję „tvarkiečių” lozungai, kad tik jiems pagaliau pavyko įveikti 30 metų Šilalę val­džiusius konservatorius, li­ko rinkimų brošiūrose – šią savaitę paaiškėjo, kad val­džią verčia savi.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Didelei daliai visuomenės turbūt atrodo, jog socialinio darbuotojo darbas – tai tik dokumentų pildymas, pirkinių atnešimas ar globotinio priežiūra namuose bei pan. Realybėje yra kitaip: bendraudamas su savo globojamuoju bei pažindamas jį ir jo aplinką, ieškodamas sprendimų konkrečioje situacijoje, socialinis darbuotojas padeda socialiai atskirtam žmogui kiek įmanoma palengvinti jo gyvenimą. Šios profesijos atstovui būtina sugebėti priimti žmogų tokį, koks jis yra – su savo nelaime ar problema, nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant į pagalbą. Kartu jis privalo kontroliuoti savo reakcijas, emocijas bei jausmus atsidūrus netikėtoje situacijoje.

Šiandien pristatome dvi socialinio darbo institucijos atstoves, kurioms ši sritis – ir darbas, ir gyvenimo būdas.

Pajūrio ir Tenenių seniūnijų socialinė darbuotoja Vida Zeveckienė jau nelaiko savęs naujoke šiame darbe.

„Vasario 1-ąją sueis keturiolika metų, kai diena dienon susiduriu su įvairiomis gyventojų socialinėmis problemomis. Mano, kaip socialinės darbuotojos, veikla – priimti prašymus bei paruošti visus būtinus dokumentus, kad žmogui būtų skirta konkreti parama. Do­ku­mentų yra daug, visi jie turi būti pagrįsti. Darbo pradžioje pasitaikydavo visko, tačiau dabar, kai turime prieigą prie „Sodros“, Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenų, žmonės žino, jog gud­rauti neišdegs.

Šiuo metu prašymų socialinei pašalpai gauti Pajūrio seniūnijoje yra apie du šimtus, vaiko išmokai – 70, maisto produktams – 240, lankomajai priežiūrai – 15. Pastarieji yra vieniši, senukai, jiems pagalba teikiama namuose. Priimame prašymus ir dėl kuro kompensacijų. Surinkusi juos bei visus būtinus dokumentus, pateikiu Socialinės paramos

skyriui, kuris atlieka skaičiavimus ir sprendžia – priklauso tokia parama ar ne. Dažniausiai ji skiriama“, – glaustai savo darbą apibūdina Vida.

Moteris sako pažįstanti daugumą sa­vo miestelių gyventojų ir žinanti, kokia kieno yra situacija.

„Socialinis darbuotojas 

privalo padėti žmogui viskuo, 

kad jo gyvenimas 

nors kiek prašviesėtų"

„Paprastai žmonės kreipiasi patys: sa­ko, girdėjau, kad man priklausytų parama. Žiūrime dokumentus – ar bus kuo pagrįsti. Bet yra tokių, kurie gal nežino ar nedrįsta. Todėl sutikusi visada paraginu užeiti – kodėl gi nepadėjus žmogui pasinaudoti kokia leng­vata? Toks yra mano darbas. Kartais ateina reikalaudami – man priklauso. Aiškinuosi: išeina – neišeina. Tokiu atveju nebūna patenkinti, bet kad baigtųsi pykčiais, nėra pasitaikę. Kai nebeliko proftechni­nės mokyk­los bendrabučio, sumažėjo ir socialinės rizikos šeimų – bėra be­ne aštuonios. Vienišiems, mažas paja­mas gau­nantiems skiriamos socialinės pašalpos, kai kam – išimties tvarka. Kiek­vie­na situacija turi būti įvertinta, pagrįsta, viskas daroma kaip numatyta įstatymuose“, – pasakoja Vida.

Moteris prisipažįsta jaučianti pasiten­kinimą, kai žmogui gali padėti, ir nesvarbu, jog kai kada nesulaukia padėkos.

„Kaip vertina mano pastangas? Sa­kyčiau, pusė ant pusės. Būna, jog kartais tavimi lyg ir nepasitiki: išaiškinu, kad parama nepriklauso, nes pajamos „išneša“, bet vis tiek teiraujasi Socialinės paramos skyriuje. Arba vengia duoti nuskenuoti namų knygą, nors viską darau prie kliento akių. Iš kitos pusės toks atsargumas ir pagirtinas, aš tuos žmones suprantu bei pateisinu. Labiausiai imponuoja kuklūs žmonės: jaučiasi nejaukiai teiraudamiesi, pavyzdžiui, dėl kuro kompensacijos ar dėl maisto produktų. Tarsi gėdytųsi. Bet jokios gėdos čia nėra.

Pastebėjau, kad nemažai ir jaunų žmo­nių apie socialinę pagalbą žino nedaug. Štai atėjo jaunas vyras ir sako norintis kuriam laikui paguldyti mamą į slaugos ligoninę. Nuo ko pradėti? Nuo manęs – sakau. Tai yra – nuo pradinio dokumentų pa­teikimo. Žinoma, kartais iškyla neaiškumų, juk įstatymai dažnai keičiasi. Tuo­met skambinu į Socialinės paramos sky­rių, konsultuojuosi: o jei dėl mano nežinojimo pritrūks kokio dokumento ir žmogus paramos negaus“, – socialinio darbo plonybes atskleidžia Vi­da.

Ji pripažįsta šio darbo svarbą. 

„Kol nebuvo šitos instituci­jos, viską atlikdavo, kaip sakydavo žmonės, apylinkė. Se­­niūnijoms ši instituci­ja – di­delis palengvinimas: so­cia­­liniai darbuotojai yra tar­­pi­­ninkai tarp žmogaus, seniūnijos bei So­cia­linės paramos skyriaus. Be­je, labai vertinu Pajūrio seniūnės pagal­bą bei paramą savo darbe. Ji niekada ne­atsisako padėti: reikia automobilio – imk, važiuok, vežk, parvežk“, – nedetali­zuoja savo kasdienių darbų V. Ze­­vec­kie­nė.

„Socialiniai darbuotojai yra 

tarpininkai tarp pagalbos 

besikreipiančio žmogaus, 

seniūnijų ir Socialinės 

paramos skyriaus"

Moteris sako, jog kartais žmonės užeina tiesiog pasikalbėti apie sveikatą, pasiguosti. 

„Ir nors turi begalę darbo, tačiau kalbiesi, nes supranti, kad vienišam žmogui reikia dėmesio, atjautos, šilumos. Reikia turėti supratimo, pakantumo – dažnas, kol pasako, kokiu reikalu atėjęs, pradeda „nuo Adomo ir Ievos“. Bet man nesunku bend­rauti su žmonėmis, nes visada tarp jų buvau. Esu baigusi Šiaulių medici­nos mokyklą, dirbau daug kur: pagal paskyrimą Vilniuje, Tau­ragėje, paskui Šilalės polikliniko­je med. sesute, įgijusi licencijas – Pajūrio vaikų globos na­muo­se masažuotoja-kineziterapeute. Ne­­akivaizdžiai baigiau socialinio darbo ba­­kalauro studijas“, – pasakoja Vida.

Gimusi ir užaugusi Lomiuose (Tau­ra­gės r.), nors tėvai buvo kilę iš Šilalės, Vi­da po ilgų „viražų“ atsidūrė mūsų rajo­ne: ištekėjo už pajūriškio, įsikūrė Jo­man­­tuose. Čia gimė dvi dukros, kurios su šeimomis gyvena Olandijoje, abi ištekėjusios už šios šalies piliečių, augina po dukrelę. Vida sako nuolat su jais susitinkanti, išskyrus karantinus. Ir pati buvo ten ne kartą nuvažiavusi. Tiesa, viena, nes vyras jau penkeri metai miręs. Ir kalbos pramokusi, nes, anot jos, „anūkėlės kažką šneka, o aš nesuprantu“.

„Svarbu priimti kiekvieną žmogų, koks jis yra. Nebeperauklėsi suaugusio kiek besistengtum. Belieka tik jį atjausti ir padėti viskuo, kas tavo valioje, kad jo gyvenimas bent kiek prašviesėtų“, – įsitikinusi socialinė darbuotoja V. Ze­vec­kienė. 

* * *

Paprašyta pristatyti „Šilalės artojo“ skaitytojams savo – socialinės darbuotojos padėjėjos – darbą, upyniškė Lina Komskienė kukliai atsikalbinėjo: nereikia, aš nenusipelniusi, kad apie mane rašytų. Galiausiai sutiko, o viso pokalbio metu nuo jos veido nedingo šypsena. Ne veltui galima iš anksto pacituoti jos vėliau ištartus žodžius, jog seneliai, jos sulaukę, sako, kad jų saulė užtekėjo.

Lina Upynos seniūnijos so­cialinės darbuotojos padėjėja dirba jau dešimt metų. Tad visai netyčia šis rašinys tarsi ir skirtas kuk­liai, bet vis dėlto darbo sukakčiai.

„Prieš dešimt metų pasiūlė šį darbą ir, manau, jis man prilipo. Baigiau kursus, dabar teikiu konkrečią pagalbą žmonėms: ligotiems, neįgaliems, vienišiems. Tokių globojamųjų tu­riu dešimt, visi –

seneliai, yra ir peržengusių devintą dešimtį, neįgalių. Kasdien aplankau po ke­turis senelius, kiekvienam skirta po dvi valandas. At­lie­ku viską, ko  žmonės paprašo ir kas yra būtina: gaminu valgį, nuperku ir parvežu vaistų, tenka ir nuprausti, išmaudyti, kai reikia, vežu pas gydytoją ar į kirpyk­lą. Ir taip kasdien. Todėl jau iš vakaro susiplanuoju: vienam reikės maisto – kartais valgį gaminu pas save ir nuvežu gatavą, kartais – globotinio namuose, priklausomai nuo situa­cijos. Turiu apgalvoti, kokių produktų reikės bei pan. Pinigų duoda senelių artimieji, vaikai. Paprastai mėnesiui, todėl būtina apskaičiuoti: užteks – neužteks. Dėl visko susitariame. Būna nenumatytų atvejų: kažkas sugenda ar, tarkime, baigiasi dujos. Tada perku iš savo, paskui man grąžina. Skalbimas – irgi panašiai: jei namuose yra skalbyk­lė, „duodu“ jai darbo vietoje, jei ne – surinkusi skalbinius vežu į Socialinių paslaugų namus. Už juose teikiamas paslaugas seneliams tenka sumokėti. Tai nėra dideli pinigai – 6–10 eurų per mėnesį. Su­renku juos ir pristatau į centrą.

Kartais tenka pas kurį nors paplušėti ir daugiau nei dvi valandas, pas kitą – mažiau, priklausomai nuo situacijos. Bet seneliai supratingi, kai reikia vaistų, išleidžia anksčiau, nes Upynoje vaistinės nėra ir tenka važiuoti į Šilalę. Tad kuomet susiruošiu, mano užrašinėje išvardinta daugybė reikalų, nes atsiminti visko neįmanoma.

„Senelių nuoširdumas, 

šiluma – geriausias atlygis 

už nelengvą darbą. 

Jie tarsi mano šeimos nariai"

Važiuoju pas globojamuosius sa­vo mašina. Ne tik po Upyną, bet ir į Vy­to­galą, Žakaimę. Prasčiau, kai pabjū­ra keliai, kartais užklimpstu. Bet vis tiek reikia nusigauti. Darbas yra nelengvas ir psichologiškai, ir fiziškai, tačiau aš nesiskundžiu. Atperka senelių nuoširdumas, gerumas, jų šiluma. Jie tarsi mano šeimos nariai. Gal per daug prie jų prisirišu, taip turbūt nereikėtų, bet esu jautrus žmogus, išgyvenu dėl kiek­vienos sunkesnės situacijos. Seneliai la­bai vertina mano darbą, laukia atvažiuojant, sako, mūsų saulė pasirodė... Šypsosi, nori išsikalbėti – jiems tai svarbu. Jie nieku gyvu nėra visuomenės pamiršti žmonės – tiesiog taip susiklostė gyvenimas: vienų vaikai gyvena toli ir negali kasdien lakstyti, kaimynai irgi ne visada tai išgali, kiti likę vieniši. Todėl, mano nuomone, labai gerai, kad valstybė įkūrė socialinio darbo instituciją. Jeigu ne ji, globos namai būtų sausakimši, o dabar senas žmogus turi galimybę leisti savo dienas įprastoje, sau brangioje, artimoje aplinkoje.

„Sunkiausia susitaikyti 

su netektimi. Prarandi kažką 

brangaus, gero, artimo..."

Nuo jų rūpesčių, reikalų kartais ne­atitrūksti ir išeiginėmis dienomis: tai artimieji skambina ir teiraujasi, tai patys paprašo kitąkart atvažiuojant ką nors nupirkti. Bet sunkiausia susitaikyti su netektim. Ėjai, rūpinaisi, susigyvenai ir staiga sužinai, kad nebėra... O labiausiai sukrėtė, kai pati radau mirusią senutę... Arba Girdiškėje turėjau tokį labai gerą seneliuką. Jis jau miręs, bet kai važiuoju pro šalį, akys savaime į tą sodybą krypsta – tarsi tai būtų mano senelio namai...“ – jautriai savo darbo subtilybėmis dalijasi Lina.

Manoma, kad senas žmogus dažnai bū­na irzlus, jam sunku įtikti. Lina sako, jog viskas priklauso nuo to, ar randi taik­lų būdą atitirpinti jo širdį.

„Liestis prie senatvės, 

negalios, bejėgiškumo reikia 

labai jautriai. Socialinis 

darbuotojas privalo įkūnyti 

savyje jautrumą ir atjautą"

„Man jie visi geri. Svarbu nuoširdžiai jausti žmogų, jo būseną. Man nesunku – atvirkščiai, gera padėti žmogui, skirti jam dėmesio, šilumos, atjautos. Ir negali įsileisti jokių blogų jausmų – žinai, kad prisilieti prie senatvės ar negalios, prisilieti prie žmogaus bejėgiškumo: jam skauda, jis pavargęs, ligotas... Ta­čiau pri­valai priimti tokį, koks jis yra. Manau, šito nesuvokiantis žmogus tokio darbo dirbti negali“, – įsitikinusi Lina.

Ji sako suradusi pašaukimą ir kitoje srityje savęs neįsivaizduojanti. O at­si­palaiduoti jai padeda šeima. Vy­res­nėlė dukra jau studentė, mažesnioji – dešim­tokė. Vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Prieš dešimtmetį jiedu pasistatė namus Upy­noje. Lina džiaugiasi savo pačios su­sikurta aplinka, gėlėmis, augalais. Vi­sa tai jai padeda išlaikyti harmoni­ją: darbe, šeimoje, gyvenime.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Į Lietuvą įžengė ruduo, o su juo vis labiau įsismarkauja virusai. Tebesitęsiant vakci­nacijai nuo COVID-19, gydytojai pataria nepamiršti ir atsėlinančio gripo. Norintiems apsisaugoti nuo šios infekcijos yra gerų žinių – šalį jau pasiekė pirmoji ateinančiam sezonui skirtos gripo vakcinos siunta. Tačiau ką svarbu žinoti, planuojant pasiskiepyti nuo abiejų klastingų virusų?

Rūta AMBULTIENĖ

manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Statistika rodo, kad prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga. Kasmet diagnozuojama virš 2000 naujų šio vėžio atvejų, kurie nusineša per 500 gyvybių. 

Kalbėdami apie prostatos ligas, medikai dažniausiai mi­ni genetiką, gyvenimo būdą, vyro amžių, taip pat akcentuo­jamas dėmesys savo sveikatai. Profilaktiškai lan­kytis uro­logo kabinete vyrai vis dar ne itin mėgs­ta. Ta­­čiau delsimas gali nulemti vėlyvą diagnostiką, su­dė­tin­ges­nį gy­dymą bei su tuo susijusias komplikacijas.

Apie prostatos vėžio riziką ir ar įmanoma at­pa­žinti pir­muosius ligos simptomus bei profilaktinių pa­tik­ri­nimų svar­bą pasakoja gydytojas urologas med. dr. Arnas Ba­ka­vičius.

Auksė KONTRIMIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72