Gruodžio 10–11 d. Šilalėje vyko II Respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas. Jo sumanytoja, iniciatorė ir vedėja – Šilalės kultūros centro chorvedė Sandra Rimkutė-Jankuvienė.

Gruodžio 10-osios vakarą, po šv. Mišių, Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, vyko chorų maratono atidarymas, kuriame sveikinimo žodį tarė savivaldybės mero pavaduotoja Lineta Dargienė ir Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė. Renginio atidarymo koncerte pasirodė chorai ,,Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas, fortepijonas – Saulius Šiaučiulis). Jo vadovas, solistės ir akompanuotojas apdovanoti savivaldybės, Kultūros centro bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus įsteigtomis dovanomis ir padėka. Tą patį vakarą Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkę žmonės klausėsi dueto ,,Sorelle di canto“ (vad. Laura Matuzaitė-Kairienė) atliekamų kūrinių, koncerto moderatoriaus Vytauto Kursevičiaus eilių.

Šeštadienį giesmės netilo Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Jas atliko Šilalės krašto mišrus choras (vad. S. Rimkutė-Jankuvienė ir Rasa Ramanauskienė), Šakių kultūros centro mišrus choras ,,Lituanica“ (vad. Deividas Kerevičius), Jaunimo kamerinis choras ,,Dorado“ (vad. Augustas Kvedaravičius, Alina Sikorskytė – fortepijonas), Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras ,,Cantare“ (vad. Artūras Dambrauskas, Ramūnas Baršauskas), Valstybinis choras ,,Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas A. Dambrauskas). Po vakaro šv. Mišių vykusiame chorų maratono uždarymo koncerte susirinkusieji klausėsi J. M. Martin kalėdinės kantatos ,,Invitation to a Miracle“ (vyr. dirigentas A. Dambrauskas, kurį choristai pasveikino gražaus jubiliejaus proga, klavišininkas – Vincenzo de Martino).

Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą, įgyvendinant projektą, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonui dek., eduk. mgr. Sauliui Katkui ir bendruomenei, Batakių evangelikų liuteronų parapijos klebonui Karoliui Skausmeniui, Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų Liuteronų bažnyčios pirmininkui Jonui Juozapaičiui ir bendruomenei, Atviro jaunimo centro darbuotojams bei savanoriams.

Guoda JUŠKAITĖ

Šilalės kultūros centro kultūros projektų vadovė, koncertų (spektaklių) organizatorė

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruo­šiamos knygos „Gy­venimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93)

Marijona iš Barsukinės

Mano tėvas, grįžęs iš lagerio, ilgai ne­laukė – nusižiūrėjo Rad­viečio dvare žvit­rią merginą Ma­ri­joną Bytautaitę, nesantuokinę Onos By­tau­tai­tės bei Tenenių dvaro savininko Alek­sandro Milerio duk­rą bei pasiūlė jai savo ranką ir širdį.

– Patinki tu man, Maryte. Palik savo Barsukinę ir ateik į Radvietį pas mane. Galvoju, ir tavo mama mūsų ženatvei neprieštaraus, ir tavo patėvis Juozapas pritars, juk viena burna namuose bus mažiau, – sutikęs Marijoną Radviečio dvare, kalbėjo Juozas.

Marijonai Juozas taip pat „įkrito į akį“.

– Gal iš tikrųjų reikia eiti už Juozo: aukštas, laibas, balsą gražų turi ir bandonija vakarėliuose pagroja. O kad ir pasirinkti kaime nėra iš ko. Ir nesvarbu, kad jis neturtingas, aš irgi nesantuokinė duktė, be kraičio, – svarstė Marijona. 

Juozo pasakyti žodžiai devyniolikmetei apsuko galvą: kur tik Marijona ėjo, ką bedarė, Juozas stovėjo prieš akis, meilės jam jausmas vis stiprėjo. Nebeįstengdama suvaldyti savo jausmų, mergina pagaliau ryžosi pasisakyti motinai apie suvešėjusią meilę ką tik iš fronto grįžusiam jaunuoliui.

– Aš, mama, ilgai svarsčiau ir nusprendžiau tekėti už Stasinuko iš Rad­vie­čio, – įsidrąsinusi Marijona vieną dieną prasitarė motinai ir, žiūrėdama jai į akis, su didele baime laukė atsakymo. 

­– Tai gerai, kad įsimylėjai, – prabilo motina. – Gali tekėti už Stasinų iš kumetyno sūnaus nors ir rytoj, bet, žinok, pasogos negausi ir apie jokias vestuves nesvajok, – karčių žodžių pa­žėrė savo duk­­rai Ona Šlei­terienė. 

Tokie motinos žodžiai lyg raudona gaisro pa­švaistė nutvieskė Marijonos vei­dą. Jos akys pa­skendo ašaro­se, o gomurį taip suspaudė skausmas, kad ji nebeįstengė nė žo­džio ištarti. Aki­mirks­niu puolė iš trobos trinktelėdama durimis ir bėgte pasileido keliuku, vingiuojančiu per Bar­su­kinės mišką į Rad­viečio dvarą. 

Marijonos širdį užliejo pyktis, ir ji išskubėjo pas Juozą išlieti savo širdgėlos bei pasakyti, kad myli jį ir sutinka už jo tekėti. 

Visą kelią mergina verkė pasikūkčiodama. Ji negirdėjo nei paukščių čiulbesio, nei miško ošimo, per ašaras nebematė numylėtų žaliaskarių eglių ar plačiai išsišakojusių ąžuolų. Marijonai atrodė, kad jos galvoje apsiverčia visas pasaulis, ir ji niekaip negalėjo suvokti, kodėl motina šitaip pasakė. Mergina prisiminė, kaip nuo mažų dienų Barsukinės vienkiemyje ji supo, prižiūrėjo ir augino vaikus skait­lingoje Šleiterių šeimoje, dirbo visus ūkio darbus.

Marijona skubėjo pas Juozą ir be perstojo galvojo, kodėl motina jos taip nemyli? Ji ieškojo priežasties ir bandė ją įminti. Gal tai todėl, kad ji gimusi ne santuokoje, o jos tėvas Mileris, pardavęs Tenenių dvarą ir palikęs motiną, klajoja po pasaulį? Marijona nuo mažens jautė motinos šaltumą, ir dabar jos pasakyti žodžiai tik patvirtino tai, ką ji visą laiką, būdama Šleiterių šeimoje, išgyveno. Taip bemąstydama, mergina atsidūrė Radvietyje ir pateko į Juozo glėbį, sulaukdama karštų jaunatviškų bučinių.

Jaunuoliai sutarė, kad nedelsdami eis pas Tenenių kleboną ir priims Šven­čiau­siąjį Sakramentą. Taip 1919 m. birželio 22 d. Tenenių bažnyčioje jaunavedžiai sumainė žiedus, prisiekdami vienas kitam būti ištikimi visą gyvenimą. Šventą priesaiką Marijona ir Juozas Stasinai garbingai ištesėjo. 

Jaunųjų pora įsikūrė Radviečio dvare, kur gyveno bežemių darbininkų šeimos. 

Abipusė meilė padėjo Marijonai ir Juo­zui įveikti visus sunkumus. Dar tinkamai neįsigyvenus, 1920 m. rugpjūčio 1-ąją jiems gimė dukra Bro­nislava. Šiai nespėjus ūgtelėti, 1922 m. balandžio 22 d. pasaulį išvydo Zofija, 1924 m. rugpjūčio 24 d. sesių draugiją papildė Ona, 1926 m. spalio 20 d. prie jų prisijungė Aldona, 1928 m. kovo 28 d. gimė Stefanija, 1930 m. liepos 22 d. į dukterų kompaniją „įsimaišė“ sūnus Pet­ras, 1936 m. sausio 24 d. – Kazys, 1938 m.

liepos ant­roje pusėje pasaulį išvydo Juozas (tikslios datos mama neprisiminė, o metrikų nei bažnyčių knygose, nei valstybės archyvuose autorius nerado). 1943 m. gruodžio 5 d. visi džiaugsmingai pasitiko pagrandukę Danutę.

Tokia buvo Marijona iš Barsukinės, ir tokioje gražioje seserų ir brolių draugijoje augo šių eilučių autorius. Di­džiuo­juosi savo tėvais, negaliu atsidžiaugti gausia šeimyna, nors joje per gyvenimą, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būta visko. 

Tačiau dar grįšime į anuos laikus ir praeisime tėvų bei protėvių keliu keletą atkarpėlių...

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Į įprastą gyvenimo ritmą įsiveržę įvairūs kataklizmai dažnai žmones išmuša iš vėžių, sukelia nesaugumo jausmą, netikrumą dėl ateities, depresiją ar panašiai. Bet kai turi įdomų užsiėmimą, jis išvaduoja nuo negatyvių minčių ir skatina susitelkti į tai, kas yra taip miela ir sava. Kvėdarniškei Aldonai Astrauskienei toks pomėgis visą gyvenimą buvo ir tebėra mezgimas. „Jame atrandu ramybę ir poilsį po visų dienos darbų“, – sako moteris.

„Megzti išmokau iš mamos, kiek atsimenu, megzdavo ir močiutė. Turėjome namuose vienus virbalus, jie nuolat buvo užimti. Gal kokia ket­virtokė buvau, kai, ma­mai nematant, stver­davau jos pradėtą mez­ginį ir bandydavau narp­lioti. O kai dar nelabai moki, mezginys gaunasi labai tamprus... Tad mama visada suprasdavo, kad jau esu prikišusi nagus“, – juokiasi Aldona.

Jos močiutė buvusi dar ir audėja, verpėja. Matydama, kaip ji audžia, Aldona prisitaisydavo juostelę ant knygos ir stengda­vosi atkartoti tai, ką darydavo senelė. Dar mokinė būdama apsimegzdavo mo­kyklinės uniformos „kalnieriu­kus“. 

Kadangi, anot Aldo­nos, tėvai laikė avių, vilnos niekada netrūkdavo.

„Nusimegzdavau ilgus megz­tinius su dirželiu ir kai reikėdavo iš mokyklos eiti į kolūkio laukus akmenų rinkti ar daržų kasti, atrodydavau net puošniai. Drau­gės pavydėdavo. „Bepigu tau, kad moki megzti“, – sakydavo. Aš džiaugdavausi, savotiškai didžiuodavausi. Be to, anais laikais ne kažin ką ir nusipirkti galėdavai, visko trūko. O iš plonų siūlų numegzta bliuzelė atrodydavo puikiai. Ir išskirtinai. Mezgiau sukneles, sijonus, nekalbant apie megztinius, šalikus. Viską sau. Paskui jau šeimai, vai­kams.

Megztas drabužis visada traukia ma­no dėmesį – turiu apžiūrėti raštą, pabandyti, ar man taip išeitų. Kažkada pirkdavau mezgimo žurnalus, studijuodavau raštus. Ir dabar ne iš karto viskas pavyksta. Tuomet išardau, jei reikia – ir dar sykį, kol gaunasi taip, kaip turi būti. Megzti bet kaip niekada nenorėjau, siekiau tik geriausio. Dabar paprasčiau: raštų pilnas internetas, nebereikia sukti galvos. Bet man norisi sukurti ką nors savito, ne tik nukopijuoti“, – pasakoja Al­dona apie poreikį ieškoti ir rasti tai, kas jai teikia malonumą.

Moteris netgi turi suskaičiavusi ir užsirašiusi, kiek konkrečiai pagal drabužio dydį reikia „užmesti“ akių – taip, anot jos, esi labiau garantuotas, kad neteks ardyti.

„Tačiau mezgi ir kaskart mokaisi. Juk ne taip paprasta, tarkime, dailiai nulaidyti ir įstatyti rankoves. Kruopštumo reikia“, – sako Aldona.

Mezgėjos kraitėje – daugybė įvairių darbų: vąšeliu nertų takelių, padėkliu­kų, servetė­lių, krepšelių, virbalais megztų įvairiaspalvių kepuraičių, rie­šinių. Bet daugiausiai, anot Al­do­nos, kojinių – vyriškų, mote­riškų, vaikiškų. Jos numegztos visokiausiais raštais, prie jų – juostele pritvirtintos mažytės kortelės su užrašu: „Rankų dar­bas su meile“.

Moteris sako šiltuoju me­tų laiku turguje prekiaujanti drabužiais – dėvėtais ir naujais. Tad ant prekystalio išrikiuoja ir savo rankų darbo gaminių. Prekyba, pasak Aldonos, einasi kada kaip: Kvėdarna – nedidelis miestelis, žmonės turgelyje lankosi beveik tie patys, prašalaičių užklysta retai. Tačiau kol dar ne pensijoje, sėdėti rankas sudėjusi ji teigia negalinti.

Aldona labai mėgsta darbuotis sodyboje ir randa kur pritaikyti dar vieną savo pomėgį – gamina vazonus iš cemento ir... senų drabužių, kurie nebetin­kami parduoti.

„Gal ne visiems priimtina taip gražinti aplinką, bet man gražu, o ir pirkti nereikia. Įstatai vazoną su gėlėmis – ir prašmatniau. Esu padariusi ir pažįstamiems, o viena moteris tokia vaza papuošė artimųjų kapą. Patenkinta, sako – gražu“, – pasakoja Aldona apie savo mėgstamus užsiėmimus, kurie neleidžia jai nuobodžiauti ir, tikina, atbaido mintis nuo daugelį dabar sukausčiusios pandemijos baimės.

„Žinoma, yra ir daugiau moterų, kurios kažkuo užsiima bei padaro ir gražiau, ir kūrybiškiau. Bet aš džiaugiuosi tuo, ką darau, ir kad kūrybos gyslelė lydi mane visą gyvenimą“, – šypsosi moteris.

A. Astrauskienės darbai eksponuojami Kazimiero Jauniaus klėtelėje-muziejuje surengtoje parodoje „Su mumis šiltos Kalėdos“. Joje – 20 porų virbalais megztų kojinių, stebinančių raštų įvairove. Moteris sako, kad jos bus padovanotos artėjančių švenčių proga.

„Paroda veiks iki gruodžio 21 d. Ma­loniai laukiame visų atvykstant“, – kviečia muziejininkė Rasa Pangonienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjo kultūros apdovanojimų ir gerų naujienų meno mėgėjams sa­vaitė. Tiesa, ją paženklino ir kelios netektys – eidamas 82-uosius, mirė dokumentinio kino režisierius, ope­ratorius, kultūros ir meno premija bei kitais apdovanojimais įvertintas Vytautas Damaševičius. Šią savaitę netekome ir gerai žinomo katalikų dvasininko bei dailininko Stasio Ži­lio, kuris savo parodas rengė visa­me pasaulyje – JAV, Kanadoje, Vo­kie­tijoje, Italijoje, Lietuvoje...

Dar viena, kitokia, tačiau jau įprasta netektis kultūros pasaulyje įvyko dėl pandemijos – praėjusią savaitę Austrijos vyriausybė pranešė antrą kartą iš eilės atšaukianti vasario mėnesį turėjusį vykti magiškąjį Vienos balių. 

Praėjusią savaitę paaiškėjo ir šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatai. Jais komisija išrinko tarpdisciplininio meno kūrėją Dainių Liškevičių – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis; choro dirigentą, kompozitorių Vytautą Miškinį – už chorinės kultūros turtinimą bei sklaidą; menotyrininkę Agnę Narušytę – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją; aktorių Vidą Petkevičių – už įtaigius vaidmenis teatre ir kine; fotomenininką Remigijų Treigį – už laiko ženklų poetiką fotografijoje; etnomuzikologę Daivą Vyčinienę – už folkloristikos aktualizavimą. 

Įvyko ir „Auksinio fenikso“ – Lietuvos kultūros centrų asociacijos – apdova­no­jimai. Šventėje pagerbti asmenys, nusipelnę Lietuvos kultūrai, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei tobulinimui ir viešinimui. „Auksinio fenikso“ skulptūrėlės teiktos penkiose nominacijose: „Metų kul­-

tūros politikui“, „Geriausiam metų kul­tū­ros centro vadovui“, „Geriausiam me­tų kultūros ir meno kūrėjui“, „Ge­riau­siam metų kultūros centro partneriui“ ir „Me­tų kultūros rėmėjui“. Tarp nominacijų pretendentų ir laureatų – merai, pramonės, verslo ir visuomeninės organizacijos, žurnalistai, vadybininkai, meno kolektyvų vadovai, kultūros bei meno kūrėjai.

Šiandien, gruodžio 14 d., kultūros pasaulio laukia dar vienas svarbus įvykis – Valdovų rūmuose bus surengta bendra įvairių sričių menininkų apdovanojimo ceremonija. Pirmajame naujos iniciatyvos renginyje bus įteiktos dailininkų, fotomenininkų, literatūros vertėjų, muzikų bei rašytojų kūrybinių organizacijų premijos ar prizai bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Renginio dalyvius sveikins garsiausi Lietuvos solistai ir muzikantai, ceremonijoje bus įteikti keli reikšmingi apdovanojimai: Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija, Dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės, padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau 22-ąjį kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.

Dar viena maža, bet džiaugsminga žinia mėgstantiems lankytis bibliotekose. Vyriausybė aną savaitę finansavimą šalies bibliotekoms padidino 500 tūkst. eurų. Skirtos lėšos, tikimasi, padės išplėsti bibliotekų fondus taip, jog jie dar geriau patenkintų lankytojų lūkesčius.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Praėjusią savaitę Šilalėje lankėsi Seimo nariai Linas Slušnys ir Justas Džiugelis. Politikai surengė susitikimus Šilalės rajono švietimo pagalbos tarnyboje ir Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungoje, keliose miesto ugdymo įstaigose. Diskusijų metu aptartas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bei integravimas į bendruomenę, mobilios komandos, kurioje dirbtų psichologas, logopedas ir spec. pedagogas, steigimas mūsų rajone, žmonių su negalia situacija ir spręstinos problemos. Pasak parlamentarų, šila­liškių išsakyti rūpesčiai aktualūs visoje šalyje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Eduardo JAROŠEVIČIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet ne be reikalo, matyt, sakoma, jog šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Šilalėje pastaruoju metu tas „šaukštas“ išlenda ne vienoje srityje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) kartu su Aplinkos ministe­rija tradiciškai organizuo­jamos konferencijos „Miš­kas – žmogui, žmogus – miš­kui“ metu apdovanojo kon­kurso „Pavyzdingai tvarko­ma privati miško valda 2021“ nugalėtojus. Pirmoji vieta šiemet atiteko mūsų rajono atstovui Antanui Tarvydui.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Turbūt dažnas iš dirbančiųjų švietimo įstaigose, esant progai, pasidomi kitų šalių mo­kyklų perspektyvinėmis idėjomis, mokymo bei auklėjimo temomis. Klaipėdos rajo­no Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos pedagogų pasitarimo metu buvo pristatytos direktorės Laimos Navickienės stažuotės Airijos Res­publikoje įžvalgos su komparatyvistikos elementais. 

Galimybė tiesiogiai susipažinti bei perteikti savo gimnazijos bendruomenei minėtos šalies švietimo sistemos štrichus atsirado atitikus tam tikrus pro­jektinius kriterijus. Airijos švie­timo sistemoje, kaip ir pas mus, dabar vyksta ugdymo turinio atnaujinimo reforma, kurios tikslas nukreiptas ne į galutinius rezultatus – egzaminus, dabar laikomus po kiek­vie­no trimestro, bet į mokinių savijautą. Airijoje pedagogė L. Na­vickienė buvo lankiusis prieš porą dešimtmečių, tad da­bar turėjo progos įvertinti te­nykštės ir mūsų švietimo sis­temos pokyčius. Dabartinės stažuotės metu pabuvota keturiose skirtingose mokyklose: pradinėje, bendruomeninė­je, katalikiškoje mergaičių ir Šv. Vincento berniukų koledže. Išskyrus privatų koledžą, fi­zinės įstaigų aplinkos yra labai paprastos, mokyklose privalomos mokinių uniformos, ta­čiau visur pabrėžiama, jog svar­biausia yra vaikų dvasinė savijauta. Ir tai akivaizdžiai pa­stebima.

Tačiau kai kuriose srityse, pavyzdžiui, vertinant mokyk­los skaitmenizaciją, mūsų gimnazijos direktorė sako pasijutusi atstove modernios europinės šalies, į kurią Airija ga­li lygiuotis. Ten iki šiol tebėra atskiri mokinių popieriniai dienynai, iš kurių informaciją privaloma perkelti į duomenų bazes. Žinoma, tai yra ir papildomas biurokratinis darbas. Klasėse dažniausiai yra vienas mokytojo kompiu­teris, mokiniai informacijos šal­tinius pasiekia telefonų ir plan­šečių pagalba. Privačioje mo­kykloje bend­rojo lavinimo moks­las vai­ko tėvams kainuoja apie 600 eurų per mėnesį. Bend­ri valstybinio ir privataus švietimo sektorių bruožai – griežti susitarimai ir mokytojo prestižas. Rutininis pavyzdys, stebint istorijos pamoką: užfiksavus, jog naudojamasi telefonu ne pagal paskirtį, mokytojas be jokių diskusijų ir „debatų“ jį iškart paima, o grąžintas jis bus tik tėvams su atitinkamu įrašu.

Stažuotės dalyvei taip pat te­ko gilinti patirtis su Švietimo centro mokymo tarybos bei pag­rindinio ugdymo mokytojų ats­tovais pedagogų pritrauki­mo bei įdarbinimo temomis. Jos šiuo metu aktualios ir Lie­tu­voje. Airijos studentai, baigę pedagogines studijas, regist­ruojasi Mokymo taryboje, prisiimdami įsipareigojimą dalyvauti „Tilto“ (Droichead) prog­ramoje, kuri yra reglamentuota įstatymais ir centralizuotai veikia visoje šalyje. Į šią prog­ramą, teikiant pagalbą nacionaliniu lygiu, įtraukti patirties turintys mokytojai-mentoriai, mokyklų direktoriai. Pa­dėti pradedantiems pedagogams, vartojantiems anglų ir airių kalbas, paskiriami du mentoriai – dalykinis ir administracinis, kurie kartu sudaro metinį planą, aptaria darbus ir veik­las bei pan. Mentorių pareiga yra, laikantis visapusės pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo principų, padėti patirties neturintiems mokytojams įsilieti į kolektyvą, įgyti atitinkamas praktines kompetencijas, siekti profesinės brandos. Po metų mentoriai teikia išvadas Mokymo tarybai dėl tolimesnių pradedančio pedagogo perspektyvų.

Vidutinis metinis mokytojo atlyginimas Airijoje siekia apie 38–58 tūkst. Eur iki mokesčių, mokyklos direktoriaus darbo užmokestis sudaro 130–150 tūkst. Eur. Aki­vaizdu, jog tai leidžia gy­venti oriai, turint omenyje ir mažesnius šios šalies mokesčius (20 proc.) ir, pavyzdžiui, netgi nemokamą vandenį. Tad atitinkamai įvertintas bei pripažintas darbas Airijos švietimo sektoriuje yra pageidautinas, nėra net kalbų apie mokytojų trūkumą. Beje, net pusę dirbančiųjų švietimo sistemoje sudaro vyrai...

Tokios tad Airijos realijos, kurias po neformalių diskusijų mokymo bei auklėjimo, pradedančių pedagogų, mokytojų statuso ir darbo apmokėjimo temomis užfiksavo Veiviržėnų Jurgio Šaulio  gimnazijos direktorė L. Navickienė. Pedagogė juokavo, jog galbūt mes, dirbdami tokiomis sąlygomis, neturėtume kur dėti pinigų…

Tiesa, panašus mentorystės modelis iš dalies buvo taikomas ir pas mus. Bet visgi reikėtų šias veiklas labiau reg­la­mentuoti bent mokyklos lyg­iu, o Lietuvoje tiktų nacionaliniu lygmeniu ir norminiais aktais įtei­sintas Airijoje veikiantis švie­timo modelis. Žinojimas ne­­­turi ribų, tik reikia norėti žinias panaudoti...

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas

L. NAVICKIENĖS nuotr.