Tauragės krašto muziejuje ,,Santaka“ paskelbti Tauragės krašto regioninės parodos „Aukso vainikas 2021“ laureatai. Tai jau 17-oji paroda-konkursas, kurį organizuo­ja Lietuvos Nacionalinis  kultūros centras. Kaip ir kasmet, atrinkti trys geriausi tautodailės meistrai. Jų darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus nustatyti bei paskelbti geriausi iš geriausių.

Konkurse dalyvavo 20 tautodailininkų iš Tauragės, Šilalės ir Jurbarko rajonų, buvo eksponuojama apie 200 darbų. Savo kūrinius pristatė ir šilališkiai Alvydas Pocius, Alfonsas Maulius, Alvydas Juodviršis ir Benisė Girkontienė.

Pirmąsias vietas laimėję šilališkiai A. Mau­lius ir A. Pocius dalyvaus respublikinėje parodoje. B. Girkontienei, pristačiusiai megztas riešines ir megztus bei siūtus delmonus, atiteko trečioji vieta. Pasak komisijos narių, visai nedaug iki prizinių vietų trūko ir A. Juodviršio darbams.

Džiaugiamės ir didžiuojamės savo krašto meistrais.

Kasmetės „Aukso vainiko“ parodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meistrų kūrybingumas, bet ir atkreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno vertybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą.

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS ir Vasilij ZLOTNIKOV nuotr.

Šilalės viešojoje bibliotekoje lankėsi menininkas mėgėjas Edvardas Gasinskas. Jis pasidalijo mintimis apie tai, kaip atrado savyje menininko gyslelę ir kaip tapyba leidžia jam atitrūkti nuo kasdienybės iššūkių.

Dabar Tauragėje gyvenantis E. Gasinskas gimė ir užaugo Vilniuje. Likimas jo nelepino: gyveno vaikų globos namuose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – tapo benamiu. Vėliau Edvardas teigia persikėlęs į Žemaitiją – gyveno Šilutės rajone, dabar Tauragėje. Džiaugiasi, jog pavyko integ­ruotis, grįžti į normalų gyvenimą, atsisakyti blogų įpročių.

O kaip Edvardo gyvenime atsirado menas?

„Pradėjau nuo piešimo vaikystėje – piešia visi vaikai ir iki tam tikro laiko dažniausiai vienodai ar labai panašiai. Ar jie turi talentą, paaiškėja kur kas vėliau“, – sako Edvardas.

Jis teigia jokių specialių meno mokslų nebaigęs. Tad atrastas tapymo malonumas padėjo atskleisti, kokios emocijos, susikaupusios iš nelengvos vaikystės, slypėjo jo širdyje.

,,Buvau gal ketvirtokas, kuomet supratau, kad sugebu gerai piešti. Bet ten, kur gyvenau, nebuvo akcentuojama, jog turiu tam neeilinių gabumų. Na, sakykime, man nepasisekė... Kai kurie mano likimo vaikai rasdavo globėjus, kitus įsivaikindavo, o aš likdavau vienišas... Kad užsimirščiau, visada kažką braižydavau sąsiuvinyje“,  – prisimena Edvardas.

Paklaustas, ar pasaulinė pandemija paveikė jo, kaip menininko gyvenimą, E. Gasinskas atsako, kad ne.

„Karantinas padėjo man nesiblaškyti. Kaip aš sakau, vaikystėje visada buvau uždarytas vaikų globos namuose, tad gal todėl man nebuvo sunku prisitaikyti prie karantino apribojimų. O menininkai galėjo savo parodas perkelti į virtualią erdvę, parodyti savo kūrinius vaizdo įrašų formatu“, – įsitikinęs meno mėgėjas.

Edvardas pasakoja dalyvaujantis įvairiuose pro­jektuose, socialinėje veik­loje: dalijasi meno žiniomis, padeda kitiems per tapybą išlaisvinti emocijas, analizuoja kitų mėgėjų darbus.

,,Meną priskirčiau prie psichologinės te­­rapijos metodų. Jis pa­deda užsimiršti, kai yra skaudu, nusiramin­ti ir tiesiog apie nie­ką negalvoti“, – tikina jis.

Tai ne vienintelė veikla, kuria užsiima tapytojas. Šv. Kalėdų laikotarpiu jis tampa Kalėdų Seneliu ir lanko pažįstamus. Pasak Edvardo, tai geriausia pasaulyje profesija, nes gali dalinti džiaugsmą kitiems.

Dabar menininkas išgyvena džiugias akimirkas. Spalio 21-ąją Tauragės krašto muziejuje atidaryta jo personalinė paroda „Vaikystės pasauly norėčiau dar pabūti“. Tad pageidaujantys iš arčiau susipažinti su Edvardo meno darbais gali ją aplankyti.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad jis yra gimęs 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose, tačiau remiantis patikslintais duomenimis, gimimo vieta yra Liepoja (Latvija). Šią versiją patvirtina Barboros Vileišytės disertacijos duomenys apie tai, kad Otonas Milaševičius, būsimo Lietuvos partizano tėvas, atvyko dirbti į Seinų ,,Šaltinio“ spaus­tuvę 1907 m. iš Liepojos.

Seinų kultūrinė aplinka, lietuvybės puoselėjimas šiame krašte XX a. pradžioje padarė didelę įtaką Milaševičių šeimai. Tikėtina, jog čia vaikai bus lankę ir lietuvišką pradžios mokyklą, bet šį faktą patvirtinančių ar paneigiančių duomenų surasti dabar jau būtų sunku. Užsidarius ,,Šaltinio“ spaustuvei, o vėliau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Milaševičių šeima išvyko gyventi į Lietuvą. 1924 m. Aleksandras, baigęs Veisiejų progimnaziją, išėjo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs Kauno karo mokyklą ir įgijęs kavalerijos leitenanto laipsnį, 1927 m. pradėjo tarnauti Pirmajame ulonų pulke. Netrukus vedė Stasę Nešokočiūtę, o 1931 m. šeima susilaukė pirmagimio Aleksandro Vytau­to. Nuo 1939 m. pradžios kapitonas A. Mi­laševičius buvo mokomojo eskad­rono vadas.

1940–1941 m. buvo tragiški ne tik Lie­tuvai, bet ir trims karininkams broliams Milaševičiams: Otonui, Aleksandrui bei Albinui, priverstiems tarnauti okupacinėje kariuomenėje. 1941-ųjų pradžioje. Aleksandras atleidžiamas iš sovietinės kariuomenės, vėliau areštuojamas brolis Albinas ir išgabenamas į tremtį Kazachstane, iš kurios nebegrįžo. Otonas gyvybės siūlą ryžosi nutraukti pats. Tai įvyko prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželį, kai raudonoji armija traukėsi į rytus. Istorijos tyrinėtojai Aras Lukšas ir Dalius Žygelis apie pas­kutines O. Milaševičiaus gyvenimo valandas rašo: ,,Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Rusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. <...> Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. Pasiekus Adutiškį, Otonas kreipėsi į karius. ,,Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutiniai divizijos pulkininko leitenanto žodžiai. Matyda­mas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė“.

1942 m. A. Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir išsiųstas į Rytų frontą. Tais pačiais metais džiova pakirto jo sesers Viktorijos sveikatą ir šeima neteko dar vieno nario. Aleksandro ir Stasės Milaševičių duk­ra Birutė tikriausiai bus gimusi 1943 m. (tikslių duomenų rasti nepavyko). 1944-aisiais A. Milaševičius su žmona, vaikais ir tėvais pasitraukė į Vakarus. Jie patyrė baisųjį Drezdeno bombardavimą 1945 m. vasario 13–15 d. Apie tuos įvykius Genovaitė Perminaitė-Kalkienė, gyvenusi netoli Drezdeno ir bendravusi su Milaševičių šeima, pasakoja, kad ,,vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę. Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad pritrūko oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos. Pamatęs, kad virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, jog vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką. Čiupęs į glėbį mažąją dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo“. Deja, išgelbėti visų šeimos narių jam nepasisekė – pasibaigus oro ant­skrydžiams, surasti žmonos ir sūnaus tarp išlikusių gyvųjų nepavyko...

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

(Bus daugiau)

Ne taip seniai susibūręs Šilalės parapijos jaunimo choras jau sulau­kia teigiamų atsiliepimų – į rytines pamaldas Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ateinantys žmonės žavisi darniais balsais bei iš­skirtinėmis giesmėmis. „Šilalės artojo“ skaitytojams pristatome šios gru­pelės nares Dianą Gailiūtę ir Rasą Ramanauskienę.

Pasak Dianos, įsijungti į šią veiklą ją paskatino gyvasis – atnaujintas tikėjimas, kurio dėka ir kilo noras giedoti, daryti tai, kas yra gera, gražu, bei domėtis tuo, kas vyksta aplinkui.

„Bažnyčioje sutikau vienuolę sesę Vitaliją, kuri pasiūlė prisijungti prie jaunimo choro grupelės, ir aš mielai sutikau. Turėjau balso repeticijos pamokų, lavinau balsą, nes norėjau išpildyti savo troškimą – giedoti bažnyčioje“, – prisipažįsta Diana.

Grupės narės puoselėja idėją bendromis jėgomis suburti vaikus, kad sekmadieniais bažnyčioje skambėtų ir jų balsai. Užduotis gana nelengva: keletą mėnesių vaikai net nesusirinkdavo į maldos namus, dėl pandemijos nebuvo galima organizuoti giesmių pamokų.

Beje, Diana ir pati dar neseniai priklausė šiai grupelei, todėl ji labai norėtų, kad veikla atgytų. Jos manymu, paskelbus apie tai ne tik socialiniuose tink­luose, bet ir rajono laikraštyje „Šilalės artojas“, galbūt jaunimas atsiliep­tų.

„Mano įsitikinimu, tai būtų prasmingas žingsnis, norint pasiekti didesnę bendruomenės dalį, nes neabejoju, kad Šilalėje yra daug aktyvaus jaunimo. Tai labai graži iniciatyva, ypač vaikams, kurie nori išmokti lavinti savo balsą, pažinti natas ir įgyti patirties“, – teigia Diana.

Mergina sako, jog buvimas bažnyčios aplinkoje bei giedojimas daro ją ypa­tingą, o per giesmę visa tai gali perduoti parapijos bendruomenei.

„Taip sukuriama jauki aplinka tarp nuostabių parapijiečių, kurie džiaugiasi mūsų pastangomis. Giedant visų balsai susilieja į vieną ritmą ir paliečia kiek­vieno iš mūsų širdį, Dievo žodis pasiekia aiškiau, jautriau. Tai yra nuostabus vienijantis ryšys, kuris ir pakylėja, ir nuramina, ir sustiprina mus“, – sako Diana.

Jos manymu, kad giesmės gražiai suskambėtų, pirmiausia reikia drąsos nebijoti eiti ir daryti, jei širdis šaukia. Jeigu žmogus neturi praktikos ar pa­tirties, bet labai nori išmokti, gali drąsiai susisiekti su chorelio vadove Rasa. Ji įvertins balsą ir galimybes giedoti.

Vargonininkė R. Ramanauskienė sako, jog idėja suburti jaunimo choro grupelę kilo tada, kai Šilalės parapijos Sumos choro vadovas Antanas Kazlauskas ir parapijos klebonas kun. Saulius Katkus paprašė pagroti Votyvos šv. Mišiose sekmadieniais. Anot Rasos, dabar jos pagrindinis tikslas – kad ateitų vaikai, besiruošiantys Pirmos Komunijos bei Sutvirtinimo sakramentams.

„Jei susiburtų jų bent dešimt, galėtume pradėti veiklą, kiekvieną sekmadienį giedoti. Žinoma, būtų smagu, kad prisijungtų grojantieji gitara, smuiku ar kitais muzikos instrumentais“, – svajonę atskleidžia Rasa.

Ir prisipažįsta, kad jos pačios muzikinė karjera, būnant vos septynerių, prasidėjo būtent nuo bažnyčios, pirmųjų muzikos akordų mokė vargonininkė vienuolė a. a. Elena. Rasa prisimena, jog pirmoji giesmė buvo ,,Jėzau, pas mane ateiki‘‘.

„Norintieji prisijungti prie mūsų gali drąsiai ateiti kiekvieną sekmadienį, dalyvauti choro grupelės giedojimo pamokose. Svarbu turėti norą pabandyti, nes dauguma vaikų yra nedrąsūs. Žinoma, ne visada iš karto viskas gali pavykti, tačiau bandyti verta.

Linkiu, jog mūsų būrelis kuo greičiau pagausėtų, ir su Dievo pagalba mums pavyks“, – kviečia muzikalius vaikus vargonininkė Rasa.

Šilalės parapijos jaunimo chore gieda ir šio rašinio autorė.

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiausgimnazijos 11 A klasės mokinė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Rudenį ne tik savo laisvalaikį iš lauko perkeliame į namus, bet ir grįžtame į darbus ar biurus. Todėl dabar pats metas operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt pasinaudoti sumaniais pasiūlymai ir įrenginius su „Laisvu internetu“ įsigyti pigiau.

„Kokybiškam laikui namuose ar darbui biure svarbiausia spartus internetas ir patogūs išmanieji įrenginiai. „Tele2“ 4G ryšys dengia 99 proc. Lietuvos teritorijos, todėl galime užtikrinti kokybiškas ryšio paslaugas, tuo pačiu – pasiūlyti patrauklias sąlygas reikalingai įrangai įsigyti“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Televizorius su „Laisvo interneto“ planu – už pusę kainos

Geros naujienos ieškantiems minimalistinio dizaino ir dar išmanesnio naujo televizoriaus. Už pusę kainos įsigyti galite televizorių „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ su „4K Ultra HD“ raiškos, 55 colių ekranu, operacine sistema „Android TV“ ir galimybe įrenginį valdyti balsu per „Google“ asistentą.

Dabar užsakant televizorių „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ su „Tele2 Laisvo interneto“ planu, mėnesinis įrangos mokestis – tik 7,31 Eur/mėn. Pradinė televizoriaus įsigijimo įmoka yra tik 1 Eur. Įrenginio kaina mokant visą sumą iškart, be įrangos pirkimo sutarties, yra 529 Eur.

Pasiūlymas galioja televizorių užsakant tik su „Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu bei pasirašant 24 mėn. paslaugų teikimo ir 24 arba 36 mėn. įrangos pirkimo sutartį.

Su „Laisvu internetu“ robotas siurblys – tik 1 Eur/mėn.

Perkamiausią „Tele2“ vartotojų išmanųjį siurblį „Xiaomi Vacuum-Mop Pro“, su sauso ir šlapio valymo funkcijomis, šiuo metu taip pat galite įsigyti ypatingomis sąlygomis.

Su „Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu ir pasirašydami 24 mėn. paslaugų teikimo bei 24 arba 36 mėn. įrangos pirkimo sutartį siurblį įsigysite su 1 Eur pradine įmoka ir vos už 1 Eur/mėn.

Mokant visą sumą iš karto, be įrangos pirkimo sutarties, šis dulkių siurblys kainuos 275 Eur.

Verslui – garantuoto greičio internetas

Darbas biuruose nesitraukia ir per pandemiją – darbuotojai pamėgo hibridinio darbo modelį, kai dalį dienų leidžiama biure. Sklandų darbą biure užtikrinsite pasirinkę vieną iš „Tele2“ neriboto interneto planų – „PRO basic“ arba „PRO“.

Su „PRO basic“ arba „PRO“ planu garantuojamas interneto greitis, ypač svarbus konferenciniams skambučiams, nepertraukiamam stebėjimo kamerų veikimui ar pinigų pervedimams internetu. Prireikus, IT specialistai suteikia techninę pagalbą per nuotolį ar atvykę į vietą, o užsisakiusiems „PRO“ planą – papildomai pasirūpina įrangos sukonfigūravimu.

Dabar pats metas pasinaudoti išskirtinėmis planų „PRO basic“ arba „PRO“ kainomis. Sudarant 24 mėn. paslaugų teikimo sutartį, atitinkamai planų kainos yra 17,5 Eur/mėn. ir 29 Eur/mėn.

Pasiūlymas verslui galioja paslaugas teikiant tik fiksuotoje paslaugų teikimo vietoje. Paslaugą nesudėtingai užsakysite paskambinę verslo klientų aptarnavimo numeriu 1885.

Daugiau informacijos apie visus pasiūlymus – svetainėje www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinus telefonu 117.

Į pasiūlymus modemo kaina neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn. Pasiūlymų laikas ir įrenginių kiekiai riboti.

Jovita JARUTIENĖ

Po išskirtinės pažinties su Lembo kaimo gamtiniu, kultūriniu ir istoriniu paveldu baigėsi projektas „Jūra tekanti kultūra“, kurio metu bandyta supažindinti su Jūros upės pakrantėse esančiais reikšmingais istori­niais, kultūriniais bei gamtiniais objektais.

Paskutinio renginio kelionė po mito­logijos, istorijos ir gamtos pasaulį pra­sidėjo auksiniais rudens lapais nuklotoje Kazimiero Jauniaus sodyboje. Daly­viams, atvykusiems iš skirtingų Lietuvos vietų ir šalia gyvenantiems, kelią rodė prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Pra­dė­jęs pasakojimą nuo kalbininko, kun. K. Jau­niaus, Vykintas vedė projekto dalyvius kiaula­vin­gio, velniaudaubos su akmeniu, Al­kos brastos, Velnio krasės, Aitros ir Jū­ros santakos, Lembo pušies-senolės, šal­ti­nio link, o pasakojimą baigė visiems už­kopus ant Alkos kaktos. Jungdamas įvy­­kius nuo ankstyvųjų amžių iki šių die­­nų, apmąstydamas žmogaus būtį že­mė­je skirtingais laikotarpiais, Vykintas leido ge­riau suprasti baltiškąjį pa­­saulėvaizdį, o kar­tu ieškoti at­sa­kymų į klau­simą, koks turė­tų būti šiuo­lai­kinės visuo­menės santykis su kultūros ir gamtos paveldu.

Gamtininkas Giedrius Vai­vi­la­vičius su­­pa­žin­dino su Lem­bo pievose, miš­­­kuo­se, vande­ningose prieigo­se kles­tinčia aug­menija, paaiškino, kaip pri­žiūrėti pie­vas, kad jose visada būtų žy­dinčių ir vertingų augalų, kokia jų struk­tūra ir kaip jos formuojasi, kaip atskirti nau­dingus grybus, kokia yra skirtingų augalų reikšmė žmogaus svei­katai bei įtaka kitų rūšių egzistavi­mui.

Įveikę ne vieną gamtinę kliūtį, sudai­navę dar daugiau sutartinių, surinkę ras­tas plastiko, metalo atliekas, apsi­keitę vardais, gyvenimo istorijomis, pa­si­daliję patirtimi, žiniomis, dalyviai grį­žo į Lembo širdį – K. Jauniaus klė­te­lę-muziejų, kur visus išlydėjusi mu­ziejininkė, šios vietos globėja Rasa Pan­gonienė pasitiko su džiugesiu, degančia ugnimi bei garuojančiu žemaitišku ku­geliu.

Projekto entuziastai atsisveikino su Lembo kaimu, ko gero, dažnas mintyse pagalvodamas, jog dar sugrįš vienumoje ar draugėje čia pabūti.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Viliaus GRIKŠO nuotr.

Palangos kultūros ir jaunimo cent­­ro Atvirojoje jaunimo erdvėje „Be stogo“ vyko miestelių centrų kūrybinis-muzikinis susitikimas „Jau­ni­mo erdvė be standartų“.

Taip pavadintas Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro projektas, į kurį buvo pakviestas koncertuoti Šilalės kultūros centro gitaristų kolektyvas „Gaida“ (vadovė. Regina Mockutė). Kūrybinė draugystė tęsiasi jau eilę metų.

Regina MOCKUTĖ

Šilalės kultūros centro instrumentalistė

Jūratės VAITONIENĖS nuotr.

Nors Lietuvoje COVID-19 situaci­ja prasčiausia visoje Europoje, kul­tūros renginiais dar galime džiaug­tis gana laisvai. Tiesa, vie­šo­se už­da­rose patalpose priva­lo­mas kau­kių dė­vėjimas be iš­im­čių visiems – ir tu­rintiems, ir ne­turintiems Gali­my­­bių pasą. Nepaisant to, renginių or­gani­zatoriai buria pilnas žiūrovų sales.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje praėjo jau 12-oji šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius‘21“. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje mugėje meno kūriniai eksponuoti net 56 galerijose iš 12 pasaulio šalių. Žiūrovams pristatytos tarptautinės meno kolekcijos, skulptūros, instaliacijos, vyko susitikimai, paskaitos, diskusijos. Atidarant mugę, penktadienį apdovanoti ir geriausi parodos menininkai. Tarp jų – VDA tekstilės galerija „Artiflex“, Paryžiaus galerija „Nivet-Carzon“, „GOT/TAC“ galerija iš Albanijos. Geriausiųjų sąraše – 7 galerijos. Geriausiu „ArtVilnius‘21“ paskelbtas porodos „Takas“ dalyvis V. Viržbickas – už konceptualumo bei ekspresyvumo dermę, kūrinyje užkoduotas visuomenei aktualias temas. Geriausiu jaunuoju „ArtVilnius‘21“ menininku išrinktas D. Ko­lomcykas – už jautrią, asmenišką, tačiau stiprią manifestaciją.

Baigėsi šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“. „Lūžis“ – tokia festivalio tema, atspindinti šio laik­mečio ne tik muzikos, bet ir visuomenės procesus. Koncertai kvietė atkreipti dėmesį į praeito amžiaus 8–9 dešimt­metyje debiutavusius kompozitorius ir jų kūrybą. Klausytojams pasiūlyti net 8 renginiai, tarp kurių – ir melomanams jau gerai pažįstami lietuvių kūrėjų muzikiniai kūriniai, ir iki šiol dar niekur negirdėta muzika. Festivalį užbaigė įdomus kompozitoriaus A. Martinaičio bei elektroninės muzikos kūrėjo L. Somovo duetas – jie pristatė kūrinį „Cinematorija Kali-Gari“. Tai – garso takelis iki šiol nebyliai kino klasikai, pirmajam psichologiniam siaubo filmui „Daktaro Kaligario kabinetas“.

Praėjusį savaitgalį prasidėjo dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ ren­giniai. Spalio 19–21 d. po Lietuvos miestus bei miestelius keliauja žinomi bardai Domantas Razauskas, Saulius Petreikis, Saulius Bareikis, Vygantas Kaz­lauskas ir kiti, kurie koncertus surengs Alytuje, Veisiejuose, Ute­noje bei Skapiškyje. Pagrindinė fes­tivalio prog­rama – nuo spalio 19 d., kuri tęsis iki spalio 24 d.

Jau 19-ąjį kartą vyksiantis festivalis, kaip ir kasmet, paruošė renginiais gausią programą vaikams bei suaugusiesiems, kuriuose dalyvaus garsūs šalies aktoriai, bardai, poetai, menininkai. Festivalio programą ir bilietų kainas galima sužinoti tinklalapyje kultura.lt.

Baigėsi pirmą kartą Šilalėje surengtas Teatrų festivalis. Žiūrovai jį vertina įvairiai, tačiau sutaria dėl vieno – tokių renginių mūsų mieste tikrai labai reikia. O kokius įspūdžius festivalis paliko jo rengėjams, artimiausiu metu galėsite skaityti „Šilalės artojuje“.

Beje, jei norite, kad apie jūsų bend­ruomenės, kaimo, miestelio ar kt. kultūrinį ren­ginį būtų paskelbta kassavaitinėje kultūros apžvalgoje, pasidalinkite šia informacija su rajono laikraščio redakcija ir mielai anonsuosime, kas pas jus vyksta ar vyks.

Kotryna PETRAITYTĖ

Mūsų krašto automobilių ir motociklų sporto entu­zi­astai su pavydu žiūri į kitus rajonus, kur tokios var­žy­bos rengiamos gana dažnai. Pas mus jos nevyks­ta, motyvuojant, kad Šilalės rajone nėra daug šio sporto dalyvių, sirgalių, kad tokia sporto rūšis taptų populiari. Tačiau vis dažniau girdime, jog tai vienose, tai kitose automobilių ar motociklų sporto varžybose laurus pelno būtent šilališkiai. Tad gal sporto entuziastams bei už šią sritį atsakingiems valdininkams verta pagalvoti apie automobilių bei motociklų sporto bazės kūrimą Šilalės rajone?

Spalio 10-ąją Uoginių auto­mobilių kroso trasoje (Ku­piš­kio r.) vyko 2021 m. automobilių sporto uždarymo šventė. Surengtas ir paskutinis šiais metais bekelės sezono etapas. Pastarajame įspūdingus rezul­tatus demonstra­vo net du Šilalei atstovavę spor­­ti­nin­kų ekipažai: 102-uoju star­­tiniu numeriu paženklinto „Suzuki Jimny“ komanda Riman­tas Rupš­laukis ir Ar­tū­ras Jakas bei „Mitsubishi Pajero“ (108) eki­pažas Man­tas Beržinis ir Saulius Det­kauskas. Pastarasis iš­ko­vo­jo trečiąją vietą, o R. Rupš­laukis ir A. Jakas lipo ant aukščiausio nugalėtojų pa­kylos laip­telio. Abu šilališkių ekipažai varžėsi TR1 klasėje.

Iš viso automobilių sporto entuziastai rungėsi net keturių disciplinų lenktynėse: bekelės, au­to­kroso, „Baja“ ir ke­tur­račių. Tarp pas­tarųjų sportininkų burzgė ir šilališ­kių Val­do Viliušio bei Ar­nol­do Bernoto mo­tociklai.

Įspūdingą renginį Uoginių tra­soje kasmet organizuoja Kupiškio auto-moto sporto ir visureigių klubai „35 coliai“. Šių­metis susidomėjimas nustebino ir pa­čius organizatorius – iš viso Uo­ginių komp­lekse jėgas išbandyti panoro net 134 dalyviai. Deja, finišą pasiekė ne visi, o kai kam teko atsidurti ir ligoninėje. Organizatoriai dalyviams paruošė gana sudėtingą trijų kilometrų ilgio bekelės žiedo trasą, kurioje lenktynininkai rado visko: nuo žvyro ar molio dangos keliukų iki durpingo ir klampaus grunto bei vandens balų. Bekelės, kur ir važiavo šilališkiai, dalyvių rezultatą lėmė per nustatytą laiką įveiktų ratų skaičius. TR1 klasėje nugalėtojais tapę Šilalės atstovai R. Rupšlaukis ir A. Ja­kas įveikė 10 ratų. Jie nuo ant­rosios vietos laimėtojų atsiplėšė visai nedaug – finišavo mažiau nei minute grei­čiau. O ant trečio nugalėtojų pakylos laiptelio kopę M. Beržinis ir S. Detkauskas įveikė 8 ratus. TR2 ir TR3 įskaitose nugalėtojais tapo įveikusieji po 8 ratus, o standartinių visureigių kategorijoje pirmos vietos laimėtojams pakako vos 7 ratų.

Ant nugalėtojų pje­destalo lipo ir du Šilalės kraštui at­sto­vavę keturračių vairuotojai. Šios klasės sportininkai varžėsi analogišku principu, kaip ir visureigių ekipažai – reikėjo įveikti kuo daugiau trasos ratų per nustatytą laiką. Ketur­ratininkai bu­vo suskirstyti į dvi klases, tad abu šilališkiai atsidūrė skirtingose grupėse. A. Bernotas vairuoja motociklą, kurio variklis yra iki 750 kub. cm galios, V. Viliušio – galingesnis nei 750 kub. cm. Savo klasėje A. Bernotas buvo trečias, o V. Vi­liušis – antras.

Nugalėtojams taures įteikė Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Egi­di­jus Janavičius, o papildomus prizus – padangas bei ku­po­nus joms įsigyti – įsteigė „Mel­ga“ bei P. Jonuškos įmonė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Varžybų dalyvių ir organizatorių archyvo nuotr.

Šiltą rugsėjo pabaigos popietę prie Paežerio kaimo gyventojų pastatyto Lietuvos vardo kryžiaus ir plačiai iš­si­kerojusio valstybės atkūrimo 10-mečio proga paso­dinto ąžuolo susirinko aplinkinių kaimų žmonės. Atidengtas dar vienas at­minimo ženklas – Vytautui Vaitkui skirtas stoga­stulpis. Juo įam­žintas Šilalės krašte gimęs ir užaugęs Sausio 13-osios did­vyris, tragiškąją naktį žuvęs nuo sovietų desantininkų pa­leistos kulkos.

Atminimas visam likusiam laikui

Trys dešimtmečiai turėjo pra­­­eiti, kad Upynos kraštas su­si­­grąžintų prisiminimą žmogaus, kurio pavyzdys įkvėps bū­simas kartas saugoti savo ša­lies laisvę, ginti nepriklau­so­mybę, jei kada nors prisieis vėl stoti už ją prieš tankus. Apie gyvybę prie televizijos bokšto paaukojusį V. Vaitkų šio krašto žmonės visada žinojo ir jį prisiminė, tik niekas nesusiprato pasiūlyti pagerbti jo atminimą. Ta mintis kilo bu­vusiai istori­jos mokytojai, da­bar mu­ziejinin­kei Re­gi­nai Mic­ku­vie­nei, gavusiai vil­nietės Birutės Vait­­kutės prašymą rasti žu­vusį­jį prisimenančių žmonių. Pra­­dė­­ju­si klausinėti
kai­mo gyven­to­­­jų, muziejininkė suprato, jog žmo­­nės su meile pri­simena šią šeimą ir Vytautą. R. Mic­­­­ku­vie­nė surinko nuotraukas, užrašė prisiminimus, bet ir dabar dar atsiranda norinčiųjų ką nors papasakoti.
Sunkiausia, pasak R. Mic­ku­vie­nės, buvo rasti Vy­tauto sū­nų Ro­ber­­tą, kuris, pasirodo, ir­gi yra mo­kytojas, Vilniaus Emi­­lijos Plia­te­ry­tės progimnazijo­je moko vaikus istorijos. At­vy­kęs į tėvo gimtinę, R. Vait­kus sakė, jog tokio įamžinimo yra verti visi už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę didvyriai – gyventi su jų atminimu reikia visą likusį laiką.
„Norėčiau, kad ir šis stoga­stulpis čia būtų amžinai, ir žmo­nės, kurie čia gyvens po mūsų, prisi­min­tų V. Vaitkų ir žinotų, dėl ko jis kovojo. Jaunimas, mokiniai turi žinoti, kodėl daugelį amžių žmonės kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę, nes jei po 10 ar 50 me­tų iškiltų pavojus valstybei, tik jie galėtų ją ap­ginti“, – sakė stogastulpį ati­dengęs V. Vait­kaus sūnus Ro­­­­ber­tas.

Abipus tautodailininko Alvy­do Pociaus išdrožto stogastulpio, kurį puošia upyniškio Kle­menso Lovčiko sukurta metalinė saulutė, suplevėsavo lietuviams brangios vėliavos – kaimo žmonės patys suvirino bei pastatė joms stovus, kad visi, važiuojantys pro šalį, senu papročiu prieš kryžių ir vėliavą pagarbiai nukeltų kepurę.

Tik priešakinėse eilėse

V. Vaitkus gimė 1943 m. rugsėjo 22 d. Paežerio kaime. Jo šeimos istoriją pasakojusi Liu­da Vismantaitė teigė bendravusi su Vytautu ir tada, kai jis jau gyveno Vilniuje.

„Vytautas buvo tėvelio pusbrolis, gyvenome gretimuose kai­­muose. Vytauto tikroji pa­­­var­dė buvo Bambalas, jo tėvas – Vla­dislavas Bambalas, ma­ma –Ju­zefa Vaitkevičiūtė. Šeima tu­­rė­­jo tris sūnus, Vytautas bu­vo jauniausias. Lingeniškės kai­­­me gyveno Vytauto mamos bro­­lis Pran­ciškus, kuris bu­­vo vedęs Vy­tauto tėvo seserį. Šei­ma vaikų neturėjo, o Vy­tu­­kas pas juos nuolat lankyda­vosi, tai gal norėdami turėti pavel­dėtoją, jie ir suteikė giminaičių vaikui savo pavardę – Vy­tautas tapo Vaitkumi“, – prisiminė moteris.

Ji pasakojo, kaip mokyda­ma­sis Kaltinėnų vidurinėje Vy­tau­tas savaitgaliais mėgdavo nu­va­žiuoti į sostinę, kur galėdavo aplankyti parodas, pažiūrė­ti spektaklių, ir apsistodavo pas tėvelio pusbrolį, gy­­ve­­nu­sį visai šalia televizijos bokš­­to. Vytautas, pasak Liudos, bu­vo labai draugiškas, su visais bend­raujantis, atrodė, jog kur bepasisuktų, visur jo draugai.

„Visai nenustebau, kai išgirdau, jog Vytautas žuvo, nes jis visada būdavo įvykių epicent­re – negalėjau įsivaizduoti, kad stovėtų už kitų nugarų, kur saugiau. Atsimenu ir laidotuves: visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti, o per laidotuves atrodė, kad juos visus į patį dangų išnešė...“ – pasakojo L. Vis­mantaitė. Įdomią istoriją apie savo bendraamžį V. Vaitkų prisiminė Juozas Gudinskas. Jie abu vėlyvą 1962-ųjų rudenį buvo išvežti tarnauti sovietinėje kariuomenėje, abu Maskvoje privalėjo priimti karių priesaiką.

„Išvakarėse priėjo prie manęs Vytas ir sako: „Juozai, neduokim priesaikos“. Nepa­ju­tau, kaip pasakiau: „Tu ką, dur­nas?“ Daugiau apie tai ne­kalbė­jome, išsiskyrėme kas sau. Va­ka­re ser­­žantai atvedė jį į ka­rei­vi­­nes ir paguldė į lovą. No­rė­jau kel­tis pažiūrėti, bet nedrį­sau. Per pusryčius Vytauto nebu­vo – jį kažkur išvežė. Su­si­ti­­ko­­me tik per jo tėvo lai­do­tuves, bet taip ir nepa­klau­siau, kaip su ta priesaika buvo. Manau, jie privertė ją priimti. Vytautas buvo drąsus ir energingas žmogus, už laisvę paau­ko­jęs savo gyveni­mą“, – pasakojo J. Gu­dinskas.

R. Mickuvienė pastebėjo, kad ši šeima kartų kartoms perda­vė meilę Lie­tu­vai: už ryšius su partizanais KBG įkalino V. Vait­kaus tėvą, Vy­tautas atsisakė duo­­ti sovietų kario prie­saiką, Šau­lių sąjungai priklauso ir jo sū­nus Ro­ber­tas.

Į darbą kibo visas kaimas

Nors įamžinti V. Vait­kaus atminimą ėmėsi Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejaus darbuotojai, o dalį lėšų tam skyrė Šilalės
savivaldybė, vis dėlto daugiausiai prisidėjo Paežerio žmonės – pasak seniūno Igno Gužauskio, statant stogastulpį, ūkininkai negailėjo nei laiko, nei technikos, daugybė žmonių susirinko tvarkyti ap­lin­ką.

Todėl skambėjo padėkos Ani­ce­tui ir Ni­jolei Rim­kams, Ni­jo­lei ir Česlovui Lega­čins­kams, Au­rimui Legačinskui ir Ka­ro­­liui Anu­liui, Ligitai ir Sta­siui Bu­­šins­kams, Vilmai ir Si­gi­­tui Gu­­dins­­kams, Jonui Šed­ba­rui, Jo­nui Misiūnui, Al­bi­nai ir An­ta­nui Rimkams, Onu­tei Kve­­da­rie­­­nei ir Valerijai Bu­kan­taitei, skulp­tū­rai reikalingą ąžuolą pa­do­va­­no­jusiam Vac­lo­vui Biels­­kiui bei žemės savininkei Onai Ra­dienei.

„Dabar šioje vietoje trūksta tik varpo, kuris sukviestų žmones į visas šventes – ne tik tuos, kurie šalia gyvena, bet ir tuos, kurie sugrįžta į gimtąsias vietas bei prisideda prie kaimo atminimo išsaugojimo“, – žmonių vienybe džiaugėsi R. Mic­ku­­vie­nė.

Paežerio kaimo bendruomenės žmonės prieš trejus metus perstatė Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečiui pastatytą kry­žių, sukilo ir išsaugojo nuo pjūk­lų ta pačia proga pasodintą ąžuolą. Kartu su Robertu į šventę atvykęs Vilniaus šaulių kuopos vadas Kostas Ivanauskas pasidžiaugė tokia gausybe žmonių, kurie susirinko pagerbti savo kraštiečio, paaukojusio gyvybę už laisvę. „Žuvusiųjų žygdarbis gyvas, jų drąsus poelgis yra pavyz­dys, kaip reikia ginti savo šalį. Prieš kariuomenę stovė­jo beginkliai žmonės. Juos jungė vienybė. Įam­žin­da­mi kraštiečio atminimą, jūs taip pat parodėte savo vienybę bei su­si­telki­mą“, – sakė šau­lių vadas.

Prasmingai nuskambėjo pas­kutinis renginio akcentas – kunigo Saulius Sasnausko žodžiai apie Sausio 13-ąją: „Viskas tą nak­tį buvo aukščiausio laipsnio – ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vieny­bė, ir išmintis, ir pati tiesa. Vis­kas – iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tik įmanoma pasiekti. Iš kur vi­sa tai, niekas nepasakys. Bet aiš­ku, kad mes nebuvome vieni. Ir šiandien, kai dėkojame lais­­vės kovotojams, atidavusiems sa­vo gyvybes, tariame vie­ną ačiū ir į tolimą dangų jiems, žuvu­siems“.

V. Vaitkus 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie televizijos bokšto. Palaidotas Antakalnio ka­­pinėse Vilniuje, kartu su ki­tomis Sausio 13-osios aukomis. Apdovanotas antru pagal svarbą aukščiausiu Lie­tu­vos valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. 1992 m. V. Vaitkaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto atidengtas paminklas. 1996 m. televizijos bokšto prieigose esančiai Vil­niaus gatvei  suteiktas V. Vaitkaus vardas. 1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno.

Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.