Į KVMT renginius žiūrovai įleidžiami tik pateikus Galimybių pasą 

Dėl pandemijos sukeltų išbandymų daugeliui dabar sun­­kiau nei įprastai, todėl svarbu žinoti, jog kreipimasis pagalbos į specialistus – ne gėdingas, o pagirtinas žingsnis.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specia­listės – psichologė Sonata Marčėnienė ir medicinos psi­chologė Kristina Engesser – pažymi, kokias nemoka­mas psichologinės pagalbos ir emocinės paramos ga­li­my­bes šalyje turi kiekvienas pilietis.

Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali

Anot S. Marčėnienės, neretai vizitą pas bet kurį gydytoją, ypač pirmąjį, žmonės atidėlioja, tikisi, jog problema susitvarkys savaime, pirmiausia ieško informacijos internete, pokalbių forumuose, „googlina“ simptomus, tikėdamiesi kaž­kokių universalių, stebuk­lingų sprendimų.

„Lygiai taip pat nutinka ir prieš kreipiantis į psichikos svei­katos specia­listus. Galbūt netgi dar dažniau atidėliojame, jeigu tai yra pirmas kreipimasis ir jei anksčiau nesame to darę“, – teigia psichologė.

Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali ir suprantama, nes kiek­viena nauja situacija mums kelia tam tikrą nerimą, būgštavimus, diskomfortą, įtampą.

„Iš dalies tai susiję su vis dar egzistuojančiais mitais, jog psi­chikos specialistai gelbsti tik akivaizdžių psichikos sutriki­mų turintiems žmonėms, jog po kreipimosi būsi tarsi kažkokiu būdu „pažymėtas“ ar tai gali turėti kažkokių neigiamų pasekmių ateityje. Matyt, šis požiūris ir šie mitai vis dar sklinda iš senesnių laikų“, – visuomenėje egzistuojančią psichikos su­t­rikimų turinčių žmonių stig­matizaciją pažymi S. Marčėnienė.

Po truputį mažėja stereotipų

Kita vertus, psichologė S. Mar­čėnienė tvirtina, kad vyksta tam tikri teigiami poslinkiai, daugėja informacijos viešojoje erdvėje, kinta žmonių požiūris, ypač jaunesnių, kurių dauguma jau drąsiai kreipiasi į specialistus. Taip pat pastebima, jog drąsėja ir vyrai, kurie anksčiau to privengdavo. Visa tai leidžia manyti, kad visuomenėje mažėja stereotipų, susijusių su psichikos sveikata.

Taigi, jei turite abejonių dėl kreipimosi, patariama pokalbį su specialistu pradėti būtent nuo to, kaip sunku ir neramu buvo užsiregistruoti konsultacijai.

„Nuostata, kad atėjau tiesiog pasikalbėti apie savo sunkumus, kad galiu ne tik laukti klausimų, bet ir pats ar pati klausti, išsakyti savo būgštavimus, gali padėti jaustis ramiau, labiau pasitikėti specialistu“, – pastebi pašnekovė.

Nemokamos pagalbos galimybės – įvairios

Dažnai pokalbis su psicholo­ginės pagalbos ar emocinės pa­ramos telefonu linijų konsultantais gali suteikti padrąsinimą ir padėti įveikti pirmojo kreipimosi baimę. Todėl, išgyvenant emocinius sunkumus, medici­nos psichologė K. Engesser re­komenduoja kreiptis į pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti nacionalinės platformos „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/.

„Kai kurios pagalbos linijos yra bendrinės, skirtos visiems, kitos – orientuotos į skirtingas gyventojų grupes, pavyzdžiui, moteris, vaikus, jaunimą, tėvus, vyresnio amžiaus ar savi­žu­dy­bės krizę patiriančius asmenis. Taip pat yra pagalbos linijos, kur pagalba teikiama rusų kalba“, – pabrėžia K. Engesser, pridurdama, jog tokie pokalbiai yra anonimiški, o psichologinę pagalbą daž­niausiai teikia apmokyti sa­vanoriai, psichologai, psicho­terapeutai, kiti psichikos sveikatos specialistai.

Patyrus sunkius išgyvenimus – darbo netekimą, skyrybas – ar kitus netikėtus, psichologiškai sudėtingus pokyčius, kiekvie­nas gali gauti nemokamai iki penkių psichologo konsultacijų savivaldybių visuomenės svei­ka­tos biuruose. Patiriant psichi­kos sveikatos sunkumų, nemokama psichologinė pagalba tei­kiama psichikos sveikatos cent­ruose ir tam nereikia gydytojo siuntimo. Jeigu reikalinga pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimų atpažinimo ar gydymo, galima kreiptis į psichiatrą psichikos sveikatos centre.

Patiriantiems artimo žmogaus smurtą nemokamą ir konfiden­cialią pagalbą siūlo specializuo­tos kompleksinės pagalbos cent­rai (www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/).

Išgyvenantiems krizę ar esant ūmiai būklei, kai gresia pavo­jus sveikatai ar gyvybei, reikėtų skambinti 112. Tokiais atvejais būtinoji pagalba nedelsiant tei­kiama priėmimo-skubios pa­galbos ar krizių skyriuose.

Būtina paminėti, jog kiekvie­nas gali geriau rūpintis savo psichikos, kaip ir fizine, svei­kata pasitelkdamas patikimus interneto puslapius, to­kius kaip www.pagalbasau.lt, ar naudoda­masis to­kiomis internetinėmis programė­lė­mis kaip „Ramu“, „Pauzė“, „Mindletic“. Jos skirtos savipagalbos įgūdžiams, są­moningumui ugdyti, taip pat ga­li padėti panikos atakos metu.

Kodėl nereikėtų atidėlioti ir delsti?

Perspėjama, jog kai kurios psichologinės būsenos be specialistų pagalbos gali gilėti, įsisenėti, vis labiau trikdyti žmogaus adaptaciją, apimti vis platesnes žmogaus funkcionavimo sritis. Neretai galioja taisyklė: kuo ilgiau tęsiasi sutrikimas, kentėjimas, tuo ilgesnis gali būti atsistatymo, resursų atkūrimo procesas, gali prireikti netgi stacionarinės pagalbos ligoninėje.

Svarbu atminti, kad net ir vie­nas pokalbis tinkamu laiku ga­li padėti pasijusti geriau, o suteikta patikima informacija, problemų ir jausmų įvardijimas gali sužadinti pasitikėji­mą, viltį, paskatinti spręsti prob­lemas.

„Jau vien nusiteikimas, pasiryžimas kreiptis pagalbos gali padėti jaustis drąsiau ir kitose gyvenimo  srityse, paskatinti jausmą „aš galiu“, išeičių ieškojimą“, – pažymi psichologė S. Marčėnienė.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Bijotai – antroji seniūnija Šilalės rajone, kuriai atiteko šis garbingas vardas. Seniūnas Ignas Gužauskis sako, jog Bijotai Mažųjų kultūros sostinių sąraše yra savotiška išim­tis, mat dalyvauti programoje nusprendė vietos bendruomenė. Būtent ji dabar kuria planus, kaip išnaudoti ateinančius metus dar didesniam Bijotų vardo garsinimui.

2022-aisiais Lietuvoje turėsime devynias Mažąsias kultūros sostines. Visų jų atstovai spalio 26 d. buvo pakviesti į Tiltagalius (Panevėžio r.), šiųmetę Mažąją kultūros sostinę, kur įteiktos garbingą ir atsakingą misiją ženklinančios vėliavos.

„Jaučiamės pakylėtai, o tuo pačiu pečius užgulė ir didžiulė atsakomybė. Mūsų darbus remia Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė, įsipareigojusi kitų metų biudžete šiam tikslui skirti 20 tūkst. Eur. Beje, esame tam tikra pras­me laimės kūdikiai – gausime daugiau lėšų, nes šiemet yra mažiau kultūros sostinių, nei anks­tesniais metais. O nuo kitų metų bus renkamos tik penkios (nuo kiekvieno regiono po vieną). Iš viso Mažosiomis kultūros sostinėmis planuojama paskelbti tik 100 gyvenviečių, su mūsų etapo paskelbtosiomis jau yra 70, tad suspėjome“, – sako I. Gužauskis.

Pasak jo, bijotiškiai patys buvo iniciatoriai gauti šį vardą, (kitose savivaldybėse tai daro savivaldybių administracijos arba Kultūros centai).

Bijotų bendruomenės pirmininkė Laura Pundinienė neslepia, kad mintį dalyvauti šioje programoje turėjo jau seniau.

„Viską vainikuoja Baubliai – pirmasis Lietuvos muziejus, ku­riam ateinančiais metais sukanka 210 metų. Pirmiausia norėjome išleisti ir visuomenei pristatyti antrąją knygą apie Bijotus. Jeigu pavyks įgyvendinti, kas suplanuota, ją pristatysime birželio mėnesį. Ta proga Baubliuose organizuosime ir mokslinę konferenciją „Bijotai: žmonės, darbai“. Norime ne tik skleisti žinią aplinkiniams, bet ir suaktyvinti vietos bend­ruomenės veiklą. Juk Bijotai – nuostabus miestelis, įsikūręs itin patrauklioje vietoje. Deja, gyvenimas pas mus beveik miręs – nebeliko mokyklos, vaikų dienos centro, imta kalbėti ir apie seniūnijos panaikinimą“, – apsisprendimą teikti paraišką grindžia L. Pundinienė.

Jos pavaduotoja Ligita Mockienė džiaugiasi, jog, nepaisant kai kurių nesklandumų, bend­ruomenė pildosi naujais nariais – seniūnijoje kuriasi naujakuriai, nekilnojamojo turto įsigyja jaunos šeimos su mo­­kyklinio amžiaus vaikais ir pan.

„Šiemet nupirktos bene penkios sodybos. Tad yra viltis, kad Bijotai atkovos savo vietą, ir mes pelnytai stojame ginti savo miestelio vardo. Turime daug įvairių planų ateinantiems metams, organizuosime veiklas vaikams, jaunimui, kuriame keturis pažintinius takus, planuojame kaimo kapelų festivalį, kviesime į žygį baikerius, jau yra pakviesti dailininkai, kurie ant akmens įamžins nykstančius ar jau išnykusius seniūnijos kaimus, vietos menininkai sutiko surengti parodas, edukacijas makrame, keramikos ir fotografijos tema“, – vardija jau suplanuotas veik­las bendruomenės pirmininkės pa­vaduotoja.

Ji tikina, jog įvairiausių renginių bus dar daugiau, ir pripažsta, kad už paraiškos pateikimą bijotiškiai turi būti dėkingi jos autorei, bendruomenės narei Agnei Vitartaitei.

Visi prie šio projekto prisidedantieji tikisi ne tik dvasinio, bet ir ekonominio poveikio – galbūt Bijotai, Baublių muziejus taps dar labiau lankomi. Be to, prie šio krašto garsinimo intensyviai prisideda ir iš Bijotų kilęs kraštietis Valdas Latoža, jau kelintą kartą surengęs vis labiau garsėjantį Bijotų dvaro festivalį.

„Esame labiausiai nuo rajono centro nutolusi seniūnija, todėl gyventojai neturi galimybės lankytis įvairiuose renginiuos. Norime tai pakeisti, siekiame, kad kultūra, renginiais galėtų mėgautis tiek vyresnio amžiaus gyventojai, tiek jaunimas“, – sako Bijotų bendruomenės entuziastai.

Jie viliasi, kad pavyks užmegz­ti glaudesnius ryšius su kaimynine Mažąja kultūros sostine 2022 – Nemakščiais (Rasei­nių r.). Juk bendras darbas ir glaudūs bendradarbiavimo saitai gali padėti surengti daugiau bend­rų įsimintinų renginių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Bijotų seniūnijos archyvo nuotr.

Vienas didžiausių pasaulio dienraščių „New York Times“ neseniai pasidalijo karikatūra, kurio­je vaiz­duojama pora, žiūrinti televizorių. Paveiks­lėlyje vyras vaizduojamas su distanciniu pulteliu rankose, o karikatūros apačioje – jo tiesioginės kalbos žodžiai, kuriuos išversti būtų galima maž­daug taip: „Perjungsiu kanalą, pažiūrėsime, ko­kios dar tragedijos pasaulyje vyksta“. Ir iš tiesų – pasaulinė pandemija, imigracijos krizė, situacija Af­ganistane, politinė įtampa rytuose ir vakaruo­se optimistiškai nenuteikia. Štai todėl galbūt ver­ta paimti distancinį pultelį ir spustelti raudoną iš­jungimo mygtuką – galimybę atsikvėpti nuo pa­saulinių krizių siūlo daugybė kultūrinių renginių.

Vienas tokių, vykusių praėjusį savaitgalį – vaikų literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“. Jo metu nestigo renginių mažiems ir suaugusiems literatūros gerbėjams, be to, organizuoti ir vaikų literatūros profesionalams skirti renginiai bei paskaitos. Knygų vaikams kūrėjai iš Lietuvos, iliustruotojai bei skaitytojai turėjo galimybę pamatyti ir išgirsti visame pasaulyje garsių vaikų literatūros kūrėjų paskaitas – festivalyje dalyvavo lenkų menininkė Joanina Concejo, Australijos vaikų literatūros autorius Shaunas Tanas, prancūzų autorė Clementine Beauvais ir kt. Be susitikimų su kūrėjais, festivalio dalyviai taip pat lankėsi literatūriniame pabėgimo kambaryje, interaktyviose parodose, knygų skaitymo performansuose, žiūrėjo trumpametražius filmukus. Kasmet vykstančio festivalio tikslas – vaikams bei jų tėvams parodyti, kad skaityti gali būti smagu. Sprendžiant pagal šiųmetinį festivalio lankytojų skaičių, galima nė neabejoti – knygų renginiai Lietuvoje savo auditoriją turi.

Praėjusią savaitę mūsų šalies didmiesčiuose prasidėjo vienas didžiausių kino forumų „Scanorama“. Šiųmetinėje programoje, kuri bus rodoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, laukia per 80 pilnametražių ir kone pusšimtis trumpametražių filmų, beveik dešimt kitų kino renginių bei dirbtuvių. „Scanoramos“organizatoriai žada išskirtinį dėmesį skirti istorinės atminties bei stip­rių asmeninių pasirinkimų temoms. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks iki lapkričio 14-osios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose, o jo programą pamatyti ir bilietus įsigyti galima adresu scanorama.lt. Šilališkiai išvysti geriausius filmus taip pat gali – Klaipėda mums ranka pasiekiama.

Ateinantį savaitgalį prasidės dar vienas festivalis literatūros gerbėjams – jau šeštą kartą vyks didžiulio susidomėjimo sulaukiantis renginys „Vilniaus lapai“. Festivalį kartu su partneriais organizuoja Lietuvos skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Šiemet literatūros gerbėjai ir vėl galės susitikti su mylimiausiais Lietuvos bei užsienio autoriais. Viena didžiausių festivalio žvaigždžių – suomių rašytoja Sofi Oksanen, lietuvių skaitytojams gerai pažįstama kaip romano „Valymas“ bei kitų trilogijos knygų „Stalino karvės“ ir „Kai dingo balandžiai“ autorė. Būtent romanas „Valymas“ rašytojai ir pelnė didžiausią pripažinimą – jis išverstas net į 41 kalbą. Vakaras su S. Oksanen vyks lapkričio 13 d., 19 val., „Menų spaustuvės“ juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Visą festivalio programą galima rasti internetiniu adresu vilniauslapai.lt.

Kitą savaitę prasidės dar vienas intriguojantis renginys – 13-oji Kauno bienalė. Tai yra vienas didžiausių šiuolaikinių festivalių Baltijos regione. Šiųmetinės parodos „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ tema – dabartinė pasaulinė situacija ir žmonių ištvermingumo bei prisitaikymo istorijos. Bienalė suburs net 23 menininkus iš Lietuvos bei viso pasaulio: Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados ir Brazilijos. Renginyje dalyvausiantys menininkai sieks atkreipti dėmesį į šio meto aktualijas – migracijos prob­lemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, ekologijos bei tvarumo klausimus. Gausi ir turininga Kauno bienalės programa skelbiama internetiniu adresu bienale.lt.

Gal ne tokie įspūdingi, bet gražūs renginiai vyksta ir pas mus. Štai penktadienį (lapkričio 12 d., 18.30 val.) Obelyno daugiafunkciame centre (mokykloje) vyks šokių festivalis „Šokantys laiškai“. Kodėl gi nepasižiūrėjus?

Kotryna PETRAITYTĖ 

Pastaraisiais metais knygų perkamumas ir skaitomumas labai išaugo, todėl daugelis ieško įvairių skaitinių rekomendacijų. Apie perskaitytas knygas socialiniame tinkle rašo ir šilališkė Milda Šiaudvytytė. Mergina ne tik spėjo padirbėti konsultante knygų parduotuvėje, bet ir sociali­niame tinkle sukurti savo rubriką. Kas paskatino imtis šios veiklos?

„Pomėgį skaityti jaučiau nuo pat mažens, knygas iš bibliotekos tie­siog vilkte vilkda­vau. Ta­?iau vyresn?se čiau vyresnėse kla­sė­se, kai reikėjo skaityti privalomą literatūrą, meilė knygoms ir skaitymui gerokai apkarto. Ir turbūt didžiausias lūžis bu­vo gimnazijoje, kai lietuvių kalbos mo­kytoja savo užsi­de­­gimu knygoms vėl ją atgaivino“, – prisimena Milda.

Mergina „Instag­ram“ platformoje jau daugiau nei me­tai rašo knygų ap­žvalgas.

„Mano aplinkoje nėra daug skaitančių žmonių, tad gerokai trūko pokalbių apie perskaitytas knygas, ypač kai į rankas pakliūva tokia, apie kurią, atrodo, nori kalbėti ir kalbėti. Tad ir kilo idėja paskatinti įsijungti daugiau knygų mylėtojų. Savo socialiniame tink­le turiu ir rubriką #knygų temos, kurioje kiekvieną mėnesį rekomenduoju tam tikrus kūrinius. Šį dalyką sugalvojau pastebėjusi, jog, ėmus knygų sparčiai daugėti, kai kurios tapo visai pamirštos. Ėmiau galvoti, kaip „ištraukti“ jas iš lentynų. Tai man buvo iššūkis, kuris pavyko – vieni kitus paskatiname atrasti kažką netikėto, nors buvusio visai po ranka“, – pasakoja Milda.

Mergina pasirinko mechatronikos-ro­botikos studijas, kurios, regis, visai nėra artimos literatūrai. Milda sako niekada ir nesvajojusi apie profesiją, susijusią su  knygomis.

„Reikia pasilikti ir pomėgių, kuriais būtų galima mėgautis, o ne nuo kurių vėliau gal norėtųsi pabėgti... O su mechatronika-robotika „atsitiko“ netyčia. Jau kurį laiką jaučiau potraukį informacinėms technologijoms, tad ir teikiau tokias paraiškas studijoms“, – sako šilališkė.

Mergina teigia išbandžiusi ir knygų konsultantės veiklą.

„Atėjus klientui, niekada nežinai, ką teks padėti jam išsirinkti. Jei sutinki kažką artimo ir sau, tai labai paprasta, dar ir užsimezga smagūs pokalbiai. Bet kai užsuka visiška priešingybė, per trumpą akimirką turiu prisiminti, ką skaičiau pati, ką kiti rekomendavo. O kiek džiaugsmo būna, kai vėliau žmogus padėkoja už parinktą knygą. Nėra nieko smagiau, kai gali iš daugybės knygų išrinkti būtent tą, kuri patiks nepažįstamam“, – dalijasi mintimis Milda.

Šilališkė noriai pasakoja ir apie Vilniaus moterų knygų klubą, kurio nare tapo vos atsidūrusi Vilniuje. Anot merginos, atvykusi į didmiestį iš mažo Pabremenio kaimo ir aplink matydama vien nepažįstamus veidus, ėmėsi pažinčių ,,kūrimo“. Tad kurį laiką stebėjusi knygų klubo veiklą „Facebook“ platformoje, prisijungė. Dabar kas mėnesį būrelis entuziasčių susitinka pabend­rauti, aptarti skaitomą knygą, išsirinktą burtų keliu.

Socialiniame tinkle Milda yra minėjusi, jog rašė knygą, bet galiausią ją ištrynė. Kodėl?

„Turbūt buvau per jauna rašyti: nors idėja, pačios akimis, atrodė gera, tačiau pritrūko gebėjimų ją pateikti, išgryninti. Todėl perskaičiusi jau parašytą gerą gabalą kūrinio, jį sunaikinau. Bet idėjos neužmiršau – laisvu laiku prisėdu. Kas žino, gal kada nors knyga išvys dienos šviesą“, – sako mergina, nenorinti atskleisti, apie ką rašo.

Vakarai vis ilgyn, daug kam norisi juos praleisti su knyga. Knygynuose ir bibliotekose jų pilnos lentynos, tad išsirinkti tampa sudėtinga. Milda tikina, jog išties nelengva rekomenduoti kažką konkretaus, nes kiekvienam žmogui reikia vis kažko kito.

„Tačiau paaugliams bei suaugusiems, skaitantiems jaunimo literatūrą, labai rekomenduočiau A. Babenderer­de „Laumžirgių vasara“. Ji sukels nema­žai pamąstymų įvairiomis temomis: nuo šeimos santykių, juose slypinčių prob­lemų, iki ekologijos. Jautriai nuteiks K. Brown „Eime su manimi“, A. Au­d­rain „Nuojauta“. Mėgstantiems leng­vus trilerius – V. H. Stone „Aš, Džeinė“, tamsesnius detektyvus – S. Ahnhem „Beveidės aukos“ ir „9 kapas“, – pataria knygų mylėtoja.

Pasak merginos, „Goodreads“ progra­mėlėje ji turi nusistačiusi tikslą perskaityti 40 knygų, tačiau teigia tikrai ne­siverčianti per galvą.

„Kiekvienai reikia skirtingo laiko. Viena gali būti tik dienai praskaidrinti, o prie kitos nuolat grįžti mintimis. Tačiau neslėpsiu, metų gale smalsu paskaičiuoti, kiek jų perskaityta“, – šypsosi Milda, atskleisdama savo mėgstamiausią knygą: „Mano mylimiausia – „Mažasis princas“. Galiu ją skaityti ir skaityti: joje visada yra kažkas savo, bet kaskart atsiskleidžia ir kažkas neatrasto“.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalio gale Laukuvoje ir Šilalėje lankėsi Seimo Laisvės ko­vų ir valstybės is­torinės atminties komisija. Vizito tiks­las – apžiūrėti ir pasitarti, kaip atverti visuomenei namus, kuriuose paskutinius 15 metų praleido tremtinė gy­dy­toja Dalia Grinkevičiūtė, pasaulį sudrebinusi savo knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Sodyba apleista, o Da­lios buvimą joje primena tik ošiantys beržai ir kukli len­ta ant vis labiau krypstančio na­melio.

Ir obuolys iš sodo eksponatas

Grįžusi iš Laukuvos, Seimo Laisvės kovų ir valstybės isto­ri­nės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzminskienė pripažino, jog niekas geriau neatskleis D. Grinkevičiūtės gyvenimo tragedijos, nei ta vie­ta, kur dar likę ją primenantys daiktai. Atkreipti dėmesį į šią istorinę vietą Seimo narę paskatino spalio pradžioje viešojoje erdvėje pasirodę istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus pamąstymai po apsilankymo Laukuvoje.

Istoriką nustebino kontrastas tarp neįtikėtino didumo, rū­mams prilygstančių mažo mies­telio kultūros namų ir visiškai pamiršto, likimo valiai palikto unikalios istorinės atminties D. Grinkevičiūtės namelio, taip ir netapusio muziejumi. Dar ne taip seniai ten veikusi ekspozicija pergabenta į Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų, todėl prie namo liko tik atminimo lenta bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtas stendas. Dabar į buvusį bebaimės tremtinės gyvenimą pažvelgti ga­lima nebent pro apmūsiju­sio lango stiklą.

P. Kuzminskienė pripažino, kad namo būklė „kukli“, o viduje vaizdas liūdnas. Komisijai lankantis Laukuvoje, kilo grėsmė, jog pastato net nebus galima apžiūrėti, nes niekaip nepavyko uždegti šviesos.

„Patalpos nėra apleistos, seniūnija jas, matyt, prižiūri, bet to tikrai negana. Šalta, drėgna, dėl to ekspozicija tokiose patalpose net negali būti, todėl Daliai priklausę daiktai išvežti saugoti į muziejų. Istorija labai įdomi, tačiau ji visiškai neišnaudojama ir nepapasakojama toje unikalioje vietoje, kurioje tebejaučiama tremtinės dvasia. Turime pasitarti, kaip šią vietą paversti lankytina, pasakojančia, įkvepiančia, ir rasti būdą šiuolaikiškai pateikti skaudžią mūsų tautos istoriją“, – komisijos nariams sakė P. Kuzminskienė.

Nuotoliniame komisijos po­­sė­dyje dalyvavęs istorikas Z. Vitkus pastebėjo, jog daug ką bū­tų galima padaryti ir be didelių investicijų, jei atsirastų, kas pradėtų tvarkyti sodą, beržyną,  kurį sodino gydytoja, sodybos aplinką.

„Tai gali atrodyti nesvarbu, bet atsikandęs obuolio nuo Dalios sodinto medžio, nori nenori susisieji su tuo, ką buvai skaitęs – ir tai jau yra eksponatai“, – įsitikinęs Z. Vitkus.

Išsaugojo šeštojo dešimtmečio dvasią

Daug naujos informacijos Lais­vės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams su­teikė vertėja Vytenė Saunoriūtė-Muschick. Ji yra mokytojos Aldonos Šulskytės, savo kuk­liame kambarėlyje priglaudusios D. Grinkevičiūtę, dukterė­čia, todėl dažnai lankydavosi mė­lynajame namelyje ir matė, kaip abi moterys gyvena. V. Saunoriūtė-Muschick kol kas vienintelė rūpinasi D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu ir jos kūrybos sklaida pasaulyje.

Moteris patvirtino, kad ir ber­žai, ir daugelis obelų sode tik­rai yra pasodintos pačios D. Grin­kevičiūtės, labai mėgusios „mičiurininkystę“.

„Ji tame sode praleido 15 me­tų, sodino ir skiepijo laukines obelis. Viena kriaušaitė pavadinta „Vytenės“ var­du. Kiekvienas augalas ten turėjo savo vardą ir buvo labai mylimas – man smagu, kad Z. Vitkus tai pajuto. Dalios buitis buvo skurdi, kukli ir paprasta. Kai D. Grinkevičiūtė 1987 m. per Kalėdas mirė, mano teta „įšaldė“ tą erdvę ir laiką: pati persikraustė gyventi į virtuvę, o kambaryje įrengė D. Grinkevičiūtės ekspoziciją, kurioje buvo išsaugota šeš­to – septinto dešimtmečio atmosfera. Abi jos skurdžiai gyveno ir nelabai ką keitė“, – pasakojo V. Saunoriūtė-Muschick. Apie laukuviškių mylimą gydytoją ji rašė prisiminimų knygoje „Dangus niekada nėra tuščias“.

Pasak V. Saunoriūtės-Muschick, namas, kuriame gyveno jos teta su D. Grinkevičiūte, priklausė tremtinių Milių šeimai, todėl 2008 m. A. Šulskytei mirus, jį perėmė Šilalės savivaldybė. Fotografė Joana Deltuvaitė užfiksavo tuo metu buvusią aplinką, išsaugotus gydytojos daiktelius. Išlikusios nuot­raukos leistų atkurti eks­poziciją. Tereikia noro.

„Dabar svarbiausia, kad tas na­melis negriūtų: stogą, laiptus reikia bent primityviai palopy­ti“, – sa­kė V. Saunoriūtė-Muschick.

Kad D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimo nebegalima atidėti vėlesniam laikui, pripažino ir Seimo narys Jonas Gudauskas, padėjęs surengti komisijai išvyką į Laukuvą. Pasak J. Gudausko, visada yra šimtas darbų, kurie atrodo svarbesni, tačiau Šilalės savivaldybė padarė tiek, kiek įstengė – perėmė namelį, muziejuje veikia ekspozicija, yra parengtas investicinis projektas.

„Dabar pribrendo sprendimas atverti D. Grinkevičiūtės namus visuomenei, gyvai pristatyti bebaimės gydytojos gyvenimo istoriją kartu su Laukuvos istorija, kuri taip pat yra turtinga. Tikiuosi, kad komisijos apsilankymas taps postūmiu imtis to, ko mes nepadarėme ar nesugebėjome padary­ti“, – teigė J. Gudauskas.

Laukuvoje – „Pasaulio atmintis“

Vertėja V. Saunoriūtė-Muschick pastebėjo, jog D. Grinke­vičiūtė, kurios apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įt­raukta į mokyklines programas, pasaulyje yra geriau ži­no­ma, nei Lietuvoje. Tremtinės­ kny­gas V. Saunoriūtė-Muschick išvertė ne tik į vokiečių kalbą, bet ir į dar kelias, rūpinasi jos kūrybos sklaida užsienyje.

„Užsienyje D. Grinkevičiūtė yra žinoma ir atstovauja Lietuvai: jos knygos išverstos į vienuolika kalbų. Tremties atsi­mi­­nimai neseniai pristatyti Ser­bi­joje, labai svarbiame tarptautiniame festiva­lyje. Prieš kelias die­nas D. Grinkevičiūtės knygos vertimu susidomėjo Is­landijos universitetas. In­te­r­netinės prekybos platformo­je „Amazon“ knygą nusipirkę vokiečiai rašo geriausius ko­­mentarus. Jie įsitikinę, jog toks kūrinys turėtų bū­ti analizuojamas mokyklose, nes tai mums visiems svarbi literatūra, istorijos liudijimas“, – tikino V. Saunoriūtė-Muschick.

Daugiau nei 40 metų Kaune po bijūno krūmu stiklainyje užkastus ir tik 1991-aisiais atsitiktinai rastus D. Grinkevičiūtės užrašus šiemet UNESCO komisija Lietuvoje pripažino nacionalinės reikšmės dokumentu ir įtraukė į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

„Turėtume didžiuotis, kad iš viso toks šaltinis išliko, kad jis yra ir netgi galima jį pamatyti – rankraštis šiuo metu eksponuojamas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Mes Lietuvoje apie tai per mažai žinome. Užsienyje gydytoja Dalia yra Lietuvos ambasadorė, tai norėtųsi, jog ir pas mus nebūtų pelėne“, – Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams sakė V. Saunoriūtė-Muschick.

Siūlo pradėti nuo koncepcijos

Nuotolinis Laisvės kovų ir val­s­tybės istorinės atminties ko­­misijos posėdis tiesiogiai bu­vo transliuojamas iš Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje įreng­to memorialinio D. Grinkevičiūtės kambario, o ekspozicijų salėje per Seimo nario Valdo Rakučio telefoną, padėtą ant šiaudinio avilio, jį stebėjo nemažas būrelis dalyvių. Kartu su komisija į Laukuvą atvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Memoria­linio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė bei Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gudelytė, Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus vadovai, Šilalės savivaldybės tarybos nariai. Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos patarėja Danguolė Stonytė juokavo, jog „konferencija prie avilio“ jai primena „Laisvės radijo“ transliacijas soviet­mečiu.

Seimo narys V. Rakutis pripažino, kad Laukuvoje, siaučiant vėjui, buvo labai geros sąlygos mąstyti. Karo istorikas siūlė pirmiausia parengti koncepciją, kaip, atsiremiant į D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą, pristatyti visuomenei komunizmo nusikaltimus ir Laukuvą, kurios istorija taip pat turtinga: netoli yra laisvės kovotojų Kentrų namelis, o bažnyčios šventoriuje palaidotas prelatas Antanas Rubšys, kuris yra išvertęs į lietuvių kalbą Bib­liją – il­gą laiką tas vertimas buvo pag­rindinis ir svarbiausias.

V. Rakutis siūlo koncepcijoje numatyti bent vieną metinį renginį, kuris sudomintų daug žmonių bei paskatintų turistų srautą į Laukuvą.

„Tam nereikia labai daug pi­nigų, bet reikia laiko, todėl būtų gerai pradėti kaip įmanoma greičiau. Turint koncepciją su parengtais turistiniais maršru­tais, bus aiškiau, jog reikia skir­ti finansavimą, ir lengviau įžvelgti, kaip tai svarbu mūsų valstybei“, – sakė istorikas.

Prisidėti rengiant muziejaus koncepciją, pažadėjo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė G. Jakubonienė, nebe­delsti su būsimo muziejaus na­melio remonto projektu ragino Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja D. Varnaitė.

Komisijos pirmininkė P. Kuzminskienė tvirtino nekaltinanti Šilalės savivaldybės, jog ši kaž­ko nepadarė, nes pradžia yra, namelis išsaugotas ir prižiūrimas. Tačiau yra daugybė pa­prastų dalykų, kuriuos būtų ga­lima padaryti net ir be didelių lėšų, ir tai, Seimo narės nuomone, veiktų geriau, nei koks nors paminklas tremtinei.

„Namuose galima atkurti labai daug istorinių dalykų – ir per beržą, ir per obelis, ir per išlikusius daiktus, kuklų kambarį. Matome, kad D. Grinkevičiūtė yra ne tik Laukuvos, Šilalės, bet ir pasaulio žmogus – jos pasakojimai skamba įvairiomis kalbomis, kai kurie apie tremtį sužinojo tik perskaitę jos atsiminimus. Turime daugiau pasakoti tokių istorijų, jog geriau suprastume, ką mūsų tautai teko išgyventi. Taip pat ir parodytume pasauliui, kokie stip­rūs ir drąsūs buvo Lietuvos žmonės, kad visa tai atlaikė ir sugebėjo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – sakė P. Kuzminskienė.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties išsaugojimo ko­misija sutarė ieškoti būdų, kaip pasirūpinti D. Grinkevičiūtės at­minimo įamžinimu – parengs kreipimąsi į Vyriausybę ir Šilalės savivaldybę. Gerai būtų, kad tuo rūpestis nepasibaigtų. Tuo labiau, jog kitais metais minėsime D. Grinkevičiūtės 95-ąsias gimimo metines.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Lapkričio 3-iąja buvo minima šventojo Huberto diena. Jis yra laikomas medžiotojų glo­bėju, todėl paprastai šią dieną prasidėdavęs medžioklės sezonas ir buvo sutapatin­tas su Huberto varduvėmis.

Kaip „Šilalės artojui“ sakė asociacijos „Šilalės medžiotojų ir žvejų draugija“ pirmininkas Kęstutis Buja, mūsų rajone yra ne vienas daugiau nei pusę amžiaus medžiotojo bilietą turintis medžiotojas, tačiau jau tik retas kuris, sulaukęs garbaus amžiaus, beužsideda šautuvą ant peties ir išsiruošia į medžioklę iš bokštelių, o tuo labiau varant. Kaltinėniškis Sigitas Eimanavičius – reta išimtis. Pasirodo, devintą dešimtį pradėjęs medžiok­lis iki šiol ne tik aktyviai medžioja, bet ir dalyvauja medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ veikloje.

„Medžiotojo bilietą gavau daugiau nei prieš 50 metų, 1967-aisiais,  ta­čiau ir prieš tai retkarčiais tekdavo varovu pabūti. Aš į mišką einu iš meilės jam, man malonu sutikti žvėrį, į kurį šautuvo taikiklio nenukreipiu. O medžioklėje smagu pabendrauti su draugais. Prieš kelis dešimtmečius, tuo metu, kai dar dirbau vyriausiojo specialisto ar vadovo pareigose, medžioklė buvo gera relaksacija po įtemptos darbo savaitės. Ne paslaptis, jog kartais būdavo sprendžiami ir su ja nesu­siję, bet darbe svarbūs reikalai“, – pasakoja S. Eimanavičius, prisimin­damas, jog tuometį jo vadovaujamą Karolio Poželos vardo kolūkį šefavo finansiškai stip­rus Klaipėdos namų statybos kombinatas, kurio vadovai retkarčiais pamedžiodavę ir Kaltinėnų apylinkėse.

„Džiaugiuosi, kad galiu save vadinti veikiančiu medžiotoju. Tiesa, šiemet dėl atliktos operacijos nei palaukyminėje, nei varyminėje medžioklėje nedalyvavau. Bet kitąmet būtinai į mišką vėl eisiu. Planuoju medžioti iki 85-erių, tad tam turiu dar kelis metus. Ir visai nesvarbu, jog nors medžioju gana ilgai, negaliu pasigirti ypatingais trofėjais. Pavyzdžiui, iki šiol nepavyko sumedžioti vilko. Tačiau štai įspūdingais ragais pasipuošusį briedį ar vieną kitą raguotą stirniną esu paklojęs“, – prisipažįsta medžiotojas.

Pasak jo, būrelyje, kuriam ir jis priklauso, yra nemažai medžiotojų, kaupiančių įspūdingus tro­fėjus. Tarkime, gražių briedžių karūnų, stirninų ragiukų kolekciją sukaupęs turi Modestas Čėsna. Bet, ko gero, įspūdingiausia rajone kolekciją rastume buvusio būrelio pirmininko Gedimino Lileikio namuose. Dabar tėvo tradicijas tęsia jo sūnus Audrius, tapęs būrelio pirmininku.

Tebeturi Sigitas ir savo pirmąjį lygiavamzdį, kurį nusipirko vos gavęs medžiotojo bilietą. Žinoma, vėliau įsigijo ir daugiau, ir modernesnių ginklų. Sigito teigimu, pavyzdžiui, medžioklė iš bokštelio būtų neįmanoma be graižtvinio su optiniu taikikliu ginklo.

„Dabartinės medžioklės su anuometine neverta nė lyginti. Tuomet ir tokių sąlygų nebuvo, ir galimybės visai kitos. Pamenu, pavaikščiodavome po Kaltinėnų pamiškes, ir jei pasisekdavo kokį kiškį ar lapę kuprinėn įsimesti, būdavome patenkinti. Anais laikais šerną „zuikiniais“ šratais bandydavome sumedžioti, bet dažniausiai taip tik kailį jam pakasydavome. Ir tik apie 1975-uosius atsirado galimybė medžioti stambesnius žvėris. Bet tuomet briedžiams, stirnoms, šernams buvo nustatomos kvotos, o žvėrieną privalėjome pristatyti mėsos kombinatams“,– prisimena senuosius laikus S. Eimanavičius.

Paprašytas papasakoti kokią nors smagesnę istoriją iš medžioklės, Sigitas juokiasi, jog konk­rečių atvejų skaitytojams neatskleis. Anot jo, anksčiau medžioklėje visko nutikdavę: ir „čerkutę“ medžiokliai išlenkdavę, ir šautuvą ar laimikį pusiaukelėje į namus pamiršdavę, ir visokių kitokių nuotykių patirdavę.

„Dabar jau turbūt daugiau nei 10 metų alkoholis medžioklės metu griežtai netoleruojamas. Todėl ir su tuo susijusių „nuotykių“ nebepasitaiko“, – pritaria griežtai tvarkai S. Eimanavičius.

Anot medžiotojo, medžioklė – pakankamai brangus malonumas. Vien nario mokestis – kone 500 eurų. Ir, tai, žinoma, yra didžiulės pajamos valstybei, nes medžiotojų mūsų šalyje yra gana daug. Viešai prieinamais duomenimis, policijos registre yra apie 30 tūkst. asmenų, turinčių leidimus laikyti medžioklinius ginklus, vadinasi, ir teisę medžioti. Pastaraisiais metais medžiotojų sąvadui duomenis teikė 28 tūkst. medžiotojų, iš jų kone 25 tūkst. deklaravo priklausymą medžiotojų draugijoms.

„Gal kai kas ir įsivaizduoja, jog medžiotojai tik medžioja. Tačiau medžiotojai turi kur kas daugiau pareigų, kurios bent jau man nėra jokia našta, o tik malonumas. Medžiotojai žiemos sezonui priruošia pašarų, įrengia šėrimo aikšteles, druskų laižyklas, ėdžias, kurias būtina nuolat pripildyti pašarais. Net neabejoju, jog absoliuti dauguma medžiotojų yra ištikimi medžiok­lės garbės kodeksui, kuriame įrašyti išties kilnūs tikslai ir humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvė­rių ir paukščių. Ir tikrai galiu patikinti, kad mums yra labai svarbu rūpintis gamta bei jos ištekliais. Ne be medžioklių indėlio miškuose padaugėjo tauriųjų elnių, briedžių, stirnų, danielių. Be to, būtent medžiotojai saugo savo būrelių teritorijas nuo brakonierių. O kur dar visos ataskaitos: informacija apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus ir kita. Paprastai medžiotojo taikiklis užfiksuoja silpnesnius, senus ar ligotus, prasčiau girdinčius, užuodžiančius ar matančius žvėris, o sumedžioti sveiką, jauną yra ne­lengva“,– atskleidžia ilgametis medžiotojas S. Eimanavičius.

Ir pabrėžia, jog, jo įsitikinimu, medžiotojai gam­tai daro gerus darbus. O pagrindinis tikslas yra ne vien laimikis, bet daug svarbiau, kad žvėrių populiacija būtų didelė ir sveika, o gyvūnijos pasaulyje išliktų balansas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 81)

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Tęsiame pa­­sakojimą apie jo gyvenimą ir pasišventimą kovai už laisvę.

Milaševičiams nesuspėjus pa­­­kankamai nutolti į Vakarus, jie pateko į raudonosios ar­mi­­­jos užimtą Vokietijos dalį ir 1945-ųjų rudenį buvo atga­benti į Minsko filtracijos lagerį. Aleksandras sovietiniams pa­­reigūnams teigė, jog buvo išvežtas darbams į Vokietiją, bet suprato, kad saugumiečiai anksčiau ar vėliau išsiaiškins tikruosius biografijos faktus. Atidavęs sar­gybiniams dar už­silikusius vertingus daiktus, A. Milaševičius su šeima iš filt­racijos lagerio pabėgo ir grįžo į Kauną. Tėvams reikėjo sku­bios medicininės pagalbos dėl patirtų nudegimų, bet Milaševičiai netrukus pasitraukė į Žemaitiją, nes mieste buvo nesaugu dėl kai kurių čia gyvenančių pažįstamų, ėmusių bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Kaune liko tik Natalija Milaševičienė, kuri savo vyro Otono, sūnaus Aleksand­ro, anūkėlės Birutės daugiau ne­išvydo...

Atvykęs į Žemaitiją, A. Milaševičius su tėvu ir dukrele apsistojo Požerėje pas tėvo brolio žmoną Domicelę Milaševi­čienę, gyvenusią su dukromis Irena ir Kleofa. Kleofa tapo patikima Aleksandro pagalbinin­ke bei ryšininke, padėjusia jam slapstytis, užmegzti ryšį su Že­maitijos partizanais. Dukrelė Birutė nuolat sirguliavo, jai reikėjo medikų pagalbos, todėl Šiauliuose buvo surasti žmonės, sutikę ją priglausti. Tačiau 1948-aisiais artimuosius pasiekė žinia apie jos mirtį. Tais pačiais metais už pagalbą Lietuvos partizanams buvo suimta Kleofa, kuri, patyrusi Sibiro gulago baisumus, į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

A. Milaševičius Lietuvos lais­vės kovotojų gretose išbuvo nuo 1947-ųjų pabaigos iki žū­ties 1949 m. rugsėjį. Nors jo kovinė biografija nėra ilga, bet gana įspūdinga. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, matydamas, kad gretimoje Žemaičių apygardoje dėl vadų žūties susidarė kritinė situacija, 1948 m. vasarį pasiūlė vado  pareigas profesionaliam karininkui A. Milaševičiui. 1948 m. gegužės 5 d. visų trijų Žemaitijos partizanų apygardų (Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių) vadai pasirašė bendrą deklaraciją apie Vakarų Lietuvos partizanų srities įkūrimą. Jos vadu tapo J. Žemaitis-Vytautas, o pavaduotoju – A. Milaševičius-Ruonis. Po mė­nesio srities vado pareigos bu­vo perduotos A. Milaševičiui, nes J. Žemaitis-Vytautas ėmėsi veiklos, kad būtų sukurta visos Lietuvos partizanus vienijanti organizacija.

Istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo: ,,1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pie­tinėje Skaud­vilės valsčiaus da­lyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) su­si­tiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tau­ro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vy­ko į partizanų vadų susitikimą prie Rad­viliškio. Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų va­dų susitikime A. Milaševičius įgaliojo Vytautą Gu­žą“.

Vakarų Lietuvos (Jūros) sri­­ties štabo viršininkas V. Gužas-Kardas buvo kilęs iš Rokiškio krašto, išgyvenęs ir nepalūžęs po didžiulės netekties (jam vadovaujant Kęstučio apygardos vado apsaugos būriui, mūšyje žuvo vienuolika jo bend­ražygių, tik jis vienas liko gyvas). Taigi, įpareigotas A. Milaševičiaus-Ruonio, V. Gužas-Kardas nulydėjo Dainavos ir Tauro apygardų vadus į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Minaičiuose. Archyvuose yra saugomas V. Gužo-Kardo laiškas A. Ramanauskui-Vanagui. Laiške,  rašytame prabėgus nedaug  laiko po suvažiavimo, V. Gužas-Kardas užsime­na apie jam išryškėjusius džiovos požymius. Vis dėlto mirė šis laisvės kovotojas ne ligos pakirstas, bet žuvo išduotas 1949 m. birželio mėnesį.

1949-ųjų rugpjūtį į Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabą atvyko Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, kurio tikslas buvo susitikti su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu, kuris buvo apsistojęs netoliese. Vienas iš Jūros srities štabo narių pasiūlė jį iškviesti, tačiau, laimei, prityręs visos Lietuvos partizanų vadas, nujausdamas kažką negero, susitikimo atsisakė.

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

Šiemet, kitaip negu visada, Šilalės rajone dislokuoto ba­ta­liono karių prie­saika vyko ne Šilalėje, o Kryžkalnyje (Ra­sei­nių r.). Taip pat kariai prisiekė gerokai anksčiau.

Reikšmingas renginys vyko Kryžkalnio partizanų memo­riale. Brigados generolo Motie­jaus Pečiulionio artilerijos bataliono atstovė spaudai Rimgailė Karaliūtė sako, kad ši vieta pasirinkta dėl to, jog yra istoriškai svarbi, o priesaikos da­tą nulėmė tai, kad batalionas naujų šauktinių taip pat sulaukė anksčiau nei įprasta.

„Šiųmetis šaukimas mūsų ba­talionui jau penktasis, jis pra­sidėjo net porą mėnesių anksčiau. Taip pat ir įsimintiniausias kario gyvenime įvykis – priesaika Lietuvos Respublikai“, – dar prieš renginį informavo R. Karaliūtė.

Į iškilmingą ceremoniją atvykę kariai jau yra šiek tiek „apšilę kojas“ ir susipažinę su kareiviška kasdienybe, mat šiuo metu vyksta tris mėnesius trunkantis bazinis kursas.

Priesaikos diena tapo išskir­tinė ir dėl visoje Lietuvoje siau­tusios audros. Tačiau nepaisant darganoto oro, Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalio­no karių priesaikos ceremonija įvyko.

„Karių vardu skaityti priesaikos tekstą ir pagerbti bata­liono kovinę vėliavą ją pabučiuojant garbė suteikta jau­nes­niajam eiliniui Pauliui Gudaičiui, tarnaujan?iam III-iojoječiam III-iojoje ugnies baterijoje. 19-metis karys kilęs iš Šilutės. Tarnybą atlikti pasirinko savanoriškai, šią mintį subrandinęs dar mokyklos suole. Šiam žingsniui įkvėpė bro­lis, kuris yra Lie­tuvos kariuo­menės karininkas“, – sakė bataliono civilių ir kariškių bend­radarbiavimo vyriausiasis specialistas Donatas Barsys.

Jo teigimu, kartu su artileristais prisiekė Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Prieštankinės kuopos kariai. Kovinę vėliavą priklaupęs pagerbė jaunesnysis eilinis Jonas Kenstavičius, kilęs iš Veiviržėnų. Vaikinas svajojo tarnauti kariuomenėje ir džiaugėsi galėdamas prisiekti Lietuvos Respublikai.

Būsimų artileristų priesaiką tradiciškai vainikavo salvė iš autentiškai atkurto XVIII amžiaus pabūklo. Ceremonija buvo transliuojama ir tiesiogiai, todėl karių artimieji, negalėję joje dalyvauti, turėjo galimybę stebėti internetu.

Iš viso Šilalės rajone dislokuotame artilerijos batalione šiuo metu nuolatinę priva­lomąją pradinę karo tarnybą atlieka beveik du šimtai karių. Tarp jų yra ir dešimt merginų – pasak bataliono atstovo D. Barsio, šiek tiek mažiau nei ankstesniais metais. Taip pat šiame šaukime neišsiskiria vietos gyventojai – iš visos Tauragės apskrities jų priskaičiuojama vos kelios dešimtys, o šilališkių – visai mažai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Brigados „Žemaitija”viešųjų ryšių atstovo

vyr. ltn. E. URBONO nuotr.

Švarus geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus gy­venimo kokybei, todėl būtina užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gautų jį geros kokybės ir saugų vartoti. Deja, ne visos susidariusios nuotekos surenkamos centralizuotai, ir vis dar yra gyventojų, kurie nėra įsirengę jų valymo įrenginių ir nevalytas nuotekas išleidžia į gruntą ar šalia esantį vandens telkinį.

Dar reikia pasistengti

Įgyvendinant Miesto nuotekų valymo direktyvą, siekiama, kad vietovėse, kuriose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių, nuotekų tvarkymo paslaugas gautų 98 proc. gyventojų ir ne daugiau kaip 2 proc. nuotekų būtų tvarkoma individualiai.

UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Remigijus Vėlavičius teigia, jog Šilalėje prie centralizuotos sistemos jau prisijungė reikalaujami 98 proc. gyventojų, o Šilalės rajone – tik apie 68 proc. 

„Prie vandens ir nuotekų tink­lų žmonės turi prisijungti savomis lėšomis – samdyti įmonę. Tačiau yra ir mūsų avarinė tarnyba, kuri, jei turi laiko, gali suteikti tinklų įrengimo bei prijungimo paslaugas, ir tai kainuoja pigiau. Kiekvienu atveju kaina skiriasi, nes vienur tinklų reikia nutiesti 50 metrų, kitur – tik kelis. Pasitaiko, kai reikia statyti perpumpavimo siurblį, nes skiriasi gyliai ir aukščiai. Kiekvienu atveju mūsų meistras įvertina situaciją bei susitaria su gyventoju individualiai. Jeigu žmogus nori jungtis prie centralizuotos vandens tiekimo sistemos, tuo pačiu rekomenduojame jungtis ir prie nuotekų valymo. Kai žmogus jungiasi komp­leksiškai, taikome lengvatines sąlygas“, – sako R. Vėlavičius.

Kaip individualiai tvarkyti tinkamai

Paklaustas, kaip žmonėms derėtų tinkamai tvarkyti nuotekas, jei nėra fizinės galimybės prisijungti prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos, UAB „Šilalės vandenys“ direktorius sako:

„Dažnai žmonės įsirengia individualius valymo įrenginius arba tiesiog teršia gamtą. Jeigu nuotekos tvarkomos individualiai, būtina reguliariai pašalinti dumblą“.

Jis teigia, jog didžiuosiuose miesteliuose – Kaltinėnuo­se, Lau­kuvoje, Kvėdarnoje, Pa­jū­­ryje ­– už Europos Sąjungos skir­tus pinigus pastatytos nuo­te­kų valyklos, tačiau kitose gyvenvietėse jų nėra. Žmonėms, tvarkantiems nuotekas individualiai arba išvis neturintiems valymo įrenginio, ateityje kils daug problemų. Direktorius tvirtina, jog kas mėnesį sumokėję simbolinę sumą už cent­ralizuotai tvarkomas nuote­kas, gyventojai galėtų jų išvengti.

Prie tinklų jungtis neskuba

R. Vėlavičius teigia, kad šiuo metu dar tęsiami projektai vandenviečių atnaujinimui, deja, projektai, skirti centralizuotam nuotekų tvarkymui, šiuo metu nevykdomi. Didžiau­sia problema, pasak pašnekovo, jog gyventojai kartais prie tink­lų nesijungia net ir turėdami tokią galimybę.

„Mūsų abonentų skyrius kalbina, įtikinėja žmones, kad tvar­kyti nuotekas centralizuotai kai­nuoja ženk­liai mažiau. Prisijungu­siųjų skaičius auga, bet labai pamažu“, – konstatuoja UAB „Šilalės vandenys“ direktorius.

Aplinkos ministerija neseniai inicijavo kampaniją „Neteršk gyvybės rato“. Šios akcijos tikslas – priminti žmonėms, kad reikia branginti geriamąjį vandenį, o nuotekas tvarkyti saugiai ir tinkamai. Informacijos apie kampaniją bei tinkamą nuotekų tvarkymą galima rasti socialinio tinklo Facebook paskyroje „Neteršk gyvybės rato“.

Informacija parengta bend­radar­biaujant su LR Aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fon­do lėšomis.