Ruoštis kasmetinėms didžiosioms žiemos šventėms jau pradeda ne tik didieji miestai, bet ir mažesni miesteliai bei kaimų bendruomenės. Kokia šventinė nuotaika bus kuriama Šilalėje ir kaip šiais metais bus papuoštas miestas, pasakoja seniūnė Eglė Straukienė. Ji teigia, jog šiųmetės miesto puošmenos bus tokios pat, kaip ir pernai, bet ne­stigs ir netikėtumų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko jau ketvirtasis „Erasmus+“ projekto ECHOSET (Encompas­sing cultural heritage of small European towns) partnerių susitikimas. Į jį atvyko mokytojai bei mokiniai iš Len­kijos, Vokietijos, Kroatijos, Šiaurės Makedonijos ir Ispanijos. Projekto veiklos buvo suplanuotos taip, kad visi dalyviai kuo išsamiau susipažintų su Lietuvos ir mūsų miestelio kultūriniu paveldu. 

Svečius priėmė ir sveikinimo žodį tarė gimnazijos direktorius Juozas Žy­mančius. Po prisistatymų bei pažinties su gimnazija supažindinome svečius su miesteliu, jo apylinkėmis, atskleidėme tremties istoriją. Gimnazijos dainininkai ir šokėjai pademonstravo, kaip puikiai žino savo šalies folklorą. Kad mokiniai greičiau susipažintų, suorganizuota popietė su žaidimais ir šokiais pagal „Sniego gniūžtės“ programą, kurią parengti padėjo socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė. Įsimintinų įspūdžių svečiams paliko apsilankymas brigados generolo Motiejaus Pečiulionio ar­tilerijos batalione. Su jo veikla, gink­lais, karine įranga, ekipuote supažindino bataliono vadas plk. ltn. Tomas Nau­dužas.

Visą savaitę vyko intensyvi projek­tinė veikla. Didžiausio susidomėjimo ir aktyvumo sulaukė tradicinė gimnazijos liaudies šokių vakaronė, kurios metu visų šalių atstovai pademonstravo savo liaudies šokį, o paskui mokė šokti kitus. Visi vaišinosi tradiciniais lietuviškais patiekalais. Renginį vedė dešimtokai Skaiva ir Kristupas, kuriems padėjo anglų kalbos mokytoja Irena Linkytė. Muzikos mokytoja Rasa Ramanauskienė išmokė dainuoti smagią dainą „Užėjau karčiamėlėn“, kuri sukėlė daug juoko bei emocijų, nes reikėjo greitai ir tiksliai atlikti judesius. Dar viena veikla, į kurią buvo įtraukti visi mokiniai – kūčiukų kepimas: padedami dailės ir technologijų mokytojos Dianos Rupšienės, projekto dalyviai darė kūčiukus ir juos kepė. Iškeptus sudėjo į maiše­lius – lauktuvėms. 

Be įvairių veiklų, projekto partneriai aplankė keletą gražiausių Lietuvos vietų. Didelį įspūdį visiems paliko Kur­šių nerija, Baltijos jūra, Ventės ragas, Aukštumalos pažintinis takas. Žinoma, ir ekskursija į Vilnių, kur gidas papa­sa­­kojo apie miesto įkūrimą, supažin­dino su žymiausiu kultūriniu bei ar­chi­tektūriniu paveldu.

Projektas finansuojamas iš Europos komisijos „Erasmus+“ programos lėšų.

Rita ŠTĖRIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų kalbos vyr. mokytoja

AUTORĖS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 87)

Spaudai ruošiama knyga „Gyvenimo pynė“ – autoriaus pasakojimas apie savo protėvių šaknų paieškas.

Tolimos praeities atspindžiai

Gausios Žemaitijos bajorų Butautų-Bytautų giminės, iš kurios kilusi ir mano mama Marijona Bytautaitė-Stasinienė, ištakos siekia XIV amžių. Tais laikais Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis su broliu Algirdu. Pastarasis labiau rūpinosi rytinės šalies reikalais, santykiais su rytų slavų kunigaikščiais bei totoriais, o Kęstutis buvo atsakingas už vakarinę dalį. 

Kęstutis vedė du kartus ir abi jo žmonos jam padovanojo sūnus Patriką Vaidotą, Butautą Henriką, didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą Aleksandrą, Tautvilą Konradą ir Žygimantą Kęstutaitį.

Butautų-Bytautų genealoginės šak­nys siejamos su Kęstučio sūnumi Butautu. Genealogija besidomintis vilnietis Rimvydas Kazimieras Butautas plačiai aprašo Butautų-Bytautų giminės kilmę. Pagal jį, visų šios giminės atstovų šaknys yra Žemaitijoje. 

„Butautų pavardė būdavo rašoma įvairiai, pavyzdžiui, Butovt, Buttowtt, Bu­tovd... Manoma, kad ir Bytautų pavardė atsirado panašiai, nes slaviškai ji buvo rašoma ir taip: Бytaytac“, – teigia R. K. Bu­tautas.

Kęstutis buvo ištikimas pa­gonybės gar­bintojas ir gy­nėjas, ne mažiau pa­gony­bę palaikė ir kunigaikščio žmona Biru­tė, kilusi iš krikš­čio­nybės nepaliestų Že­­mai­tijos kraštų.

Tačiau Kęstučio sūnus Butautas prieš tėvo valią Karaliaučiuje iškilmingai ap­­sikrikštijo, tarnavo Ordinui ir apsigyve­no Karolio IV dvare.

„Jis (Butautas – aut.) buvo vienas pirmųjų lietuvių, kurie visai persiėmė vakarų kultūros dvasia ir rodė tą kryptį, kurią galėjo pasirinkti lietuvių tautos išsirutuliojimas“, – teigia vokiečių istorikas Jozefas Pficneris knygoje „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“.

Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam 1413 m. vykstant į Horodlę susitikti su Jogaila, Butautas buvo bajorų palydos sudėtyje. Šiame susitikime 47 Lietuvos bajorai herbais buvo sugiminiuoti su Lenkijos bajorais. Nuo to laiko Butautų-Bytautų bajorystės herbas yra „Gryf“.

Butautų-Bytautų šeimos buvo labai skaitlingos, išplito ne tik po Žemaitiją, bet toli už jos ribų. Todėl galima teigti, jog ir dėl rašybos nevienodumų, ir dėl giminės plėtros ypatumų atsirado dvi identiškos giminės – Butautai ir Bytautai. 

Apie mano proprosenelį Joną Bytautą daug žinių nėra išlikę. Žinoma tik tiek, kad jis valdė Bikavėnų bei Visdžiaugų dvarus Žvingių ir Pajūrio katalikų parapijose. Iš vyresnio amžiaus Bytautų giminaičių ir iš bažnytinių knygų bei kitų archyvuose išlikusių dokumentų, istorinių šaltinių žinoma, kad jis – Žemaitijos bajoras ir jam buvo suteiktas Bytautų giminės herbas „Grifas“.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

„Erasmus+“ yra Europos Sąjungos rėmimo programa, suteikianti mokymosi ir tobulėjimo galimybių įvairaus amžiaus asmenims bei gebėji­mą pažinti kitokią kultūrą. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos gimnazistai dalyvavauja „Erasmus +“ projekte su Italija, Portugalija ir Lenkija. Ne per seniausiai įvyko antrasis susitikimas Portugalijoje. Mokiniams tai buvo didelis išbandymas, plečiant savo akiratį ir komunikabilumą su kitų šalių mokiniais.

Mūsų veikla Arcos de Valdevez miesto mokykloje prasidėjo tikru įspūdžių antplūdžiu. Susipažinome su mokymosi stiliumi, kurio svarbiausias moto yra „Daryk čia ir dabar“. Mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas informacijai bei robotikai, ir nors šie dalykai reikalauja didelio susikaupimo, tai mus labiausiai ir sužavėjo.

Išvykę iš mokyklos, pietavome viename iš miestelio restoranų, kuris pasižymi tradiciniais portugališkais patiekalais. Paskui vykome apžiūrėti pilies, kuri stovi ant kalno viršūnės, pamatėme kitokį gyvenimo būdą, kuris ypač išsiskyrė paprastumu ir jaukumu. Miestelio senamiestyje galėjome dar la­biau pažinti išskirtinę architektūrą.

Daug įspūdžių patyrėme kelionės po Bragą, Ponte de Limą ir Viana do Castelo rajoną bei Porto miestą metu. Tačiau svarbiausias momentas, kuris visus paliko pakerėtus, tai buvo atvykimas prie Atlanto vandenyno. Matyti tokį didingą vaizdą realybėje buvo kažkas neįtikėtino.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

„Tik nereikia mūsų gąs­dinti!” – toks šūkis buvo dažnas Sąjūdžio ir tomis tragiškomis Sausio dieno­mis. Tai reiškė tautos drąsą, pasiryžimą siekti laisvės bet kokia kaina, atsispirti ag­re­soriui. Jį 2017 m. rugsėjį pri­siminė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai buvo kritikuojama, jog vyksta į JAV, o tuo metu prie Lietuvos sienų buvo rengiamos puolamojo pobūdžio ka­ri­nės pratybos ZAPAD.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Istorinė akimirka – pirmą kartą toks gausus Lietuvos kariuomenės būrys siunčiamas į misiją Ira­ke: išvyksta 34 kariai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono. Jie saugos NATO per­sonalą.

Praėjusį antradienį oficialiose išlydėtuvėse paskelb­ta, kad Lietuvos kariuomenės pajėgos pirmą kartą vykdys sąjungininkų personalo apsaugos misiją. Tai reiškia, jog į Iraką netrukus išvyksiantys 34 kariai saugos kitų įvairias užduotis atliekančiųjų gyvybes.

„Į tarptautinę operaciją Irake išvykstantys Lietuvos kariai dalyvaus joje iki kitų metų balandžio. Misijos metu Danijos mobilios apsaugos kuopos sudėtyje Lietuvos kariai atliks pajėgų apsaugos užduotis – užtikrins tiek bazės, tiek už jos ribų irakiečių karius rengiančio NATO personalo apsaugą. Ši užduotis atliekama, siekiant apsaugoti NATO mokymo personalą nuo pavienių ISIS būrių, rengiančių išpuolius prieš vietines saugumo pajėgas, vyriausybės atstovus bei civilius gyventojus“, – skelbiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime spaudai.

Iškilmėse Tauragėje dalyvavęs krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška kalbėjo, jog NATO karinis įsitraukimas Irake yra pagrindinis aljanso indėlis į tarptautinę kovą su tarptautiniu terorizmu.

„NATO padeda Irakui stiprinti saugumo institucijas ir ginkluotąsias pajėgas, kad irakiečiai gebėtų geriau stabilizuoti padėtį savo šalyje, kovoti su terorizmu ir užkirsti kelią „Islamo valstybės“ sugrįžimui. „Islamo valstybė“ prarado visos teritorijos, kurią valdė Irake, kontrolę, bet vis dar veikia pogrindyje ir bando atkurti savo galią. Štai todėl NATO yra įsipareigojusi stiprinti savo pajėgas ir institucijas, kovoti su tarptautiniu terorizmu bei užtikrinti, kad „Islamo valstybė“ negalėtų sugrįžti“, – kariams Kęstučio batalione kalbėjo viceministras.

„Kęstučio bataliono kariai į įvairias taikos palaikymo misijas vyksta nuo 1995 m. Mano skaičiavimu, tai yra 12-a grupė, kuri siunčiama į tarptautinę operaciją. Visų pirma tai duoda mums kovinės patirties įgūdžių ir gebėjimų, kuriuos galime pritaikyti planuojant ar rengiantis Lietuvos valstybės gynybai“, – tvirtino LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Arūnas Vaškevičius.

Pasak jo, išvykstantiesiems bus patikėtos kitų karių ir asmenų gyvybės. Tai yra didžiausias įrodymas, kaip mūsų kariais pasitiki NATO partneriai.

Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ va­das pulkininkas Nerijus Stankevičius patikino, kad užduotys bus sunkios ir labai atsakingos, todėl joms rengtasi ir Lietuvoje, ir Danijoje.

„Parengimas vyko ir Lietuvoje, mėnesį rengėmės Danijoje. Ekspertų vertinimai yra patys puikiausi. Norisi palinkėti sėkmės, nešant aukštai iškeltą Lietuvos trispalvę. Iššūkis yra sėkmingai sudalyvauti koviniuose veiksmuose ir išeiti iš jų su kuo mažesniais nuostoliais. Tikimės, kad kariai veiks taip, kaip yra pa­rengti“, – sakė N. Stankevičius.

Kęstučio bataliono atstovai tvirtino, jog šįkart į misiją šilališkiai kariai nevyksta. Informuojama, kad Šilalės rajone įkurdinus brigados generolo Motiejaus Pe­čiulionio artilerijos batalioną, daugelis profesionalio­sios tarnybos karių savo tarnybos vietą pakeitė į esan­čią arčiau namų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Gerbiama redakcija, siunčiu ištrauką iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. Galbūt šis pasakojimas ne vieną paskatins sugrįžti prie savo protėvių šaknų paieškų. Taip mes prisidėsime prie lietuvių šeimų stiprinimo, o tai šiais laikais yra labai aktualu mūsų tautai.

Šaknų beieškant

Sėdžiu palinkęs prie stalo ir per padidinamąjį stiklą bandau perskaityti prieš kelis šimtmečius pareigingo rašt­vedžio sudėliotą tekstą. Iš jo sprendžiu, kad raštvedys anuomet rašė gražiai ir atsakingai, suprasdamas atliekamo darbo svarbą ne tik jo laikmečiui, bet ir ateinančioms kartoms. Vartau senovinį raštijos paminklą ir matau jį, raštvedį, įgudusia ranka bevedžiojantį plunksną popieriaus lakšte. Sulaikęs kvėpavimą, jis rašo kaligrafiškai, didžiąsias raides papuošdamas įspūdingais ornamentais, o mažosioms, tartum baleto šokėjoms, suteikdamas ypatingo grakštumo.

Iki mūsų dienų išlikę šimtmetiniai raš­tai yra neįkainojami rašytiniai pamink­lai, kurie daro gilų įspūdį ir, prisilietus prie jų, pažadina nenusakomą jaudulį. 

Be galo įdomu šiuos tekstus skaityti, nors kartais sunku suprasti ar pažinti. Dar daugiau – mes, matyt, esame jau pernelyg nutolę, kad lengvai suvoktume prieš šimtus metų gyvenusių žmonių mąstyseną, jų tarpusavio santykius, gyvenimo būdą ar paprotinę teisę. 

Šiandien, norint apčiuopti kuo gilesnes giminės raidos šaknis, būtina išsiaiškinti vardų, pavardžių kilmę ar bend­rumą, gimimo bei mirties datas ir kitas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas biografijos smulkmenas, be kurių, ieškant giminės šaknų, negali judėti į priekį. Tam reikia sugaišti nepaprastai daug brangaus laiko. Ir tik tyrėjo užsispyrimo bei kantrybės dėka galima užauginti įspūdingą giminės medį, kuris duotų gražių vaisių.

Už lango gili tamsa. Žvelgiu į laikrodį: jau trečia valanda nakties, miegantiems – pats įmigis, bet manyje suvešėjęs ieškojimų bei atradimų smalsumas nugali vidurnakčio miegą. Dar padirbėsiu minutę kitą ir eisiu sumerkti akių. Jos priekaištingai man sako, kad rytas nebe už kalnų ir reikia pailsėti. O aš vis dar nenoriu skirtis su krūva archyvinių dokumentų, laiškų bei kitokių svarbių raštų kopijų, gulinčių prieš mane ant rašomojo stalo.

Man šie istorinės praeities liudininkai reikalingi ieškant giminės šaknų. Jos driekiasi po storais amžių klodais ir neša svarbią informaciją mūsų kartai. Mes siekiame pažinti save per juos, atversdami buvusių kartų gyvenimo knygas, kuriose atsispindi žmogaus būties dviprasmybė, kilnūs meilės jausmai, tragizmas, protėvių vargai, rūpesčiai bei džiaugsmai. Tokiu būdu pažinti jų pasaulį, suprasti aplinką, kurioje jie gyveno, prisiliesti prie jų puoselėtų vertybių šaknų ieškotojui yra didelis džiaugsmas ir dar didesnė emocinė kančia. 

Darbas, apie kurį kalbu, reikalauja ne tik daug laiko, bet ir užsispyrimo, jėgų, pagaliau ir lėšų. Nepakanka pasėdėti archyvuose, kitaip tariant, pasikapstyti valdiškuose popieriuose, tačiau reikia ir išsamaus bendravimo su gyvaisiais istorijos liudininkais, žmonėmis, kurie išgyveno iki mūsų dienų ir su savimi atsinešė iš lūpų į lūpas perduotus pasakojimus. Tuos žmones būtina surasti, aplankyti ir išklausyti. Kartais solidaus amžiaus pasakorių mintys nuveda ne ta linkme, kuria norėtųsi, vis tik iš jų, tartum iš skaidraus upelio, neretai galima pasisemti nors mažą, bet labai reikšmingą giminės istorijos lašelį. 

Giminės medžio šaknų paieškas verta pradėti nuo tėvų, senelių ar giminėje esančių senolių. Betarpiškai jų lūpomis dar vaikystėje papasakotos istorijos užsifiksuoja ir su didesniu ar mažesniu ryškumu išlieka visą gyvenimą. Bereikia tik susikaupti ir jas prisiminti. Netiesa, kad vaikystėje tėvų pasakymai, pamokymai ar patarimai pro vieną ausį įeina – pro kitą išeina. Nežinau, kaip kitiems, bet man jų mintys, pasakojimai  išliko ir vėliau atgulė mano prisiminimų knygoje. 

Šiandien tėvų, senelių, prosenelių bei giminaičių pasakojimai, archyvų dokumentai, nuotraukos bei kita surinkta istorinė medžiaga, susijusi su mūsų protėviais, man tapo didele vertybe, kurią norėčiau perduoti ateities kartoms kaip paminklą, kaip tikėjimą giminės ateitimi. 

Man, nuolat besidominčiam genetinio paveldo stebuklais, giminės genealoginio medžio paieškos nutiesė platų kelią į geresnį, sakyčiau, gilesnį savęs bei kitų žmonių pažinimo pasaulį. Susipažinęs su genetiniu paveldu, gali labiau save identifikuoti, giliau apčiuopti savo ego. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)        

Lapkričio 12, 13, 14 dienomis Žvejų rūmų scenoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjerą: pirmą kartą Lietuvoje statoma opera muzikos pasaulyje ne veltui vadinama išskirtine bei prilygstančia ne eilinėms varžyboms, o solistų balsų išbandymui arba olimpiadai.

Džiaugsmas  ir įpareigojimas

Iššūkius mėgstanti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė sako, kad komiškos operos  „Pulko duktė“ premjera - didelis džiaugsmas ir įpareigojimas visam kolektyvas. „Džiaugiamės, kad G.Donizetti opera pirmą kartą šalyje užgims būtent Klaipėdos scenoje. Ši opera trykšte trykšta muzikine ir aktorine virtuozerija. Ne veltui ji tokia populiari pasaulyje. „Pulko duktė“ – pirmą kartą statoma Lietuvoje, tačiau Klaipėdoje ji skambėjo Prūsijos laikais“,- pasakojo L.Vilimienė.

Beje, „Pulko duktė“ padėjo iš Italijos kilusiam G.Donizetti užkariauti Paryžiaus publikos pripažinimą: 1839 m. jis pristatė prancūzišką „Liučijos“ versiją Renesanso teatre (Théâtre de la Renaissance), o dar po metų pirmasis iš italų kompozitorių debiutavo prancūzų didžiosios operos citadelėje – Paryžiaus operoje (Opéra de Paris) su savo lyrinės tragedijos „Polieuktas“ prancūziška versija „Kankiniai“, o galiausiai įveikė paskutinį prancūzų operos tradicijos bastioną – Komiškąją operą (Opéra-Comique), kur buvo pristatyta pirmoji jo prancūzišku libretu parašyta opera „Pulko duktė“ (La fille du régiment). Opera tokia populiari, kad sunku suskaičiuoti kiek kartų ji statyta, tačiau istorija mini, kad dar 1908 m. įvyko 1000-asis spektaklis.

Kūrinys užkariavęs Paryžių

L.Vilimienei pritaria muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus. Anot jo, G.Donizetti buvo gabus ir talentingas nuo mažens. Ir ne kiekvienam kitataučiui pavykdavo parašyti prancūziško stiliaus kūrinius bei savo talentu užkariauti Paryžių, tačiau G.Donizetti pavyko. „Jis netgi tapo pavyzdžiu kitiems kompozitoriams rašiusiems populiarias operas. G.Donizetti sukurta „Pulko duktė“ elegantiška, puikiai skambanti ir netgi sportiška. Be to, ano metu Paryžius turėjo puikius vokalo meistrus, kokius surinko KVMT. Solistų partijos sunkios, bet KVMT kolektyvas dirba dėmesingai ir atsakingai. Pagrindinės solistų partijos – atlikėjų svajonių vaidmenys, tad šalies geriausieji jų ėmėsi su dideliu noru ir entuziazmu. Puikiai sekasi Mari partijų atlikėjoms Linai Dambrauskaitei, Ritai Petrauskaitei ir Rasai Ulteravičiūtei, kuri premjeroje nedainuos. Maloniai nustebino labai perspektyvus bosas - Vilius Trakys (Sulpicijus). Manau, kad visa Lietuva sugužės norėdama išgirsti spektaklyje dainuojančių puikių tenorų  - Mindaugo Jankausko ir Tomo Pavilionio (Tonijai). Dainuoti į Klaipėdą atvyksta ir žinomas solistas, kūrėjas Liudas Mikalauskas“,- sako M.Staškus. Beje, sukurdamas komišką operą „Pulko duktė“ G.Donizetti tarsi aplenkė savo laikmetį: tikėtina, kad būtent pagal šį kūrinį po dviejų dešimtmečių užgimė operetės.

Su žemaitišku atkaklumu

Režisierė Jūratė Sodytė į komiškos  operos „Pulko duktė“ pastatymą kibo su žemaitišku atkaklumu. „Spektaklio koncepcija gimė spontaniškai ir netikėtai. Nutariau užaštrinti tiroliečio ir prancūzės  meilės istoriją paryškindama juos skiriančius veiksnius: tautybė, požiūriai, rangas, statusas. Mums dažnai trūksta gebėjimo įsiklausyti  į kitaip manančius, o mano žemaitiškas charakteris ragina priešintis neteisybei. Taip gimė mintis, jog pirmas operos veiksmas vystysis 1960 m. Alžyro pasipriešinimo karo metu, o antras – Paryžiuje. Juk širdžiai neįsakysi ką mylėti! Tik vėliau supratau kaip sudėtingai įgyvendinami mano sumanymai. Dėkoju pastatymo komandai, o ypač Muzikinio teatro vadovei L.Vilimienei ir visam kolektyvui, kad manimi patikėjo ir leido laisvai improvizuoti. Man tai didelė dovana. Greitai premjera, o operos finalas kupinas didžiulės vilties, kad rytdiena bus šviesi. To labai reikia šiandienos visuomenei“,- pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė juokavo, kad lengvų kelių pastatymo komanda nesirinko. „Iškeltos užduotys buvo įdomios, tad jų ėmiausi su malonumu. Pirmas veiksmas alsuos rytietišku karščiu, o antras – šalčiu. Kaip mums pavyko išvysite jau netrukus, tad labai laukiame visų premjeroje“,- sakė ji.

Kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės dėka scenoje matysime prancūzų mados pasaulį. „Buvo smagu dirbti kuriant šį spektaklį. Siužetas leidžia atskleisti kostiumų įvairovę: nuo uniformų iki Paryžiaus aukštuomenės suknelių. Daug spalvų ir įvairiausių detalių“,- pasakojo A.Kuzmickaitė.

Dainuos geriausieji

Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėa lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atskleis geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai.

Lapkričio  12 d. dainuos Lina Dambrauskaitė - Mari, Tomas Pavilionis - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Remigijus Mickus - Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Viktorija Galvanauskienė – Šokių mokytoja, Šarūnas Juškevičius – Notaras, lapkričio 13-ąją: Rita Petrauskaitė - Mari, Mindaugas Jankauskas - Tonijas, Vilius Trakys – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Vytautas Bytautas - Hortenzijus, Valdas Kazlauskas - Kapralas, Nijolė Sabulytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis  Nevulis – Notaras, lapkričio 14-ąją: Lina Dambrauskaitė - Mari, Tomas Pavilionis - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Remigijus Mickus -Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Nijolė Sabulytė – Hercogienė de Krakentorp, Viktorija Galvanauskienė – Šokių mokytoja, Šarūnas Juškevičius – Notaras.

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Paskubėkite įsigyti greitai tirpstančius bilietus!

KVMT inf.

Olesios Kasabovos nuotr.