Sakoma, kad susikurti gerą vardą reikia nemenkų pa­stangų ir laiko, o štai susigadinti reputaciją labai leng­va – kartais užtenka vos vienintelio „paslydimo“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Niekaip negalėdamas at­sitraukti nuo praėjusią sa­vaitę kilusio erzelio aukš­čiausiame valdžios Olimpe, prisiminiau Biblijos žo­džius: „Valgysi prakaitu už­dirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Taigi – nesipuikuok, nesi­pyk, nesididžiuok turtais ir savo išmanumu, bet ži­nok, kad, grįžęs į Žemę, t. y. nu­lipęs nuo aukšto pos­to, tu gyvensi kaip ir vi­si kiti, ki­taip sakant, vėl tap­si eiliniu piliečiu arba ne­reikš­min­ga dulke.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Ba­sa­na­vičiui, paskelbė Lietuvos Ne­pri­klausomybės Aktą. Tačiau jau tais pa­čiais metais mūsų laisvei iškilo grėsmė, teko ginti Lietuvą nuo be­si­kė­sinančių į ją kaimynų: rusų bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Bū­tent tuo tikslu 1918 m. lapkričio 23-iąją ir pradėta kurti Lietuvos kariuomenė.  

Ji buvo negausi ir silpnai gink­luota, tad prireikė savanorių pagalbos. Vienas iš tokių buvo Alek­sandras Bartkevičius, gyvenęs mū­sų krašte, Iždonų kaime. Jis ta­po ne tik Lietuvos kariu savano­riu, bet ir 1918 m. už savo pini­gus įsteigė pradžios mokyklą Iž­do­nuo­se.

Aleksandras (vietinių ir dabar vadinamas Aleksu) gimė 1893 m. Iždonų kaime, Kaltinėnų valsčiuje. Jis buvo kilęs iš tų bajorų, kuriems nesvetima lietuvybė ir kurie nebuvo sulenkėję. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, todėl mūsų krašto žmonės jį laikė šviesuoliu bei kultūros puoselėtoju.

Viską sumaišė kilęs pirmasis pasaulinis karas – A. Bartkevičius buvo į jį pašauktas. 1918-aisiais, jam pasibaigus, Aleksandras grįžo į Iždonus ir pradėjo mokytojauti savo paties įkurtoje mokyk­loje.

Deja, pedagoginį darbą dirbo neilgai, nes prasidėjus Lietuvos nepri­klau­somybės kovoms, mokytojas vėl tapo kariu, tik šį kartą savanoriu išėjo ginti nepriklausomos Lie­tuvos laisvės. 

Kaip rašo garsus žurnalistas, rašyto­jas, istorikas Vilius Kavaliauskas, A. Bart­­ke­vičius „lenkų fronte ties Au­gus­tavu pelnė Vyties Kryžių“.

Į Iždonus Aleksandras grįžo užsitarnavęs kapitono laipsnį. Ir vėl į tą pačią pradžios mokyklą – vėl dirbo moky­toju, pašventęs šiai profesijai beveik vi­są savo gyvenimą. Kaip prisime­na Iž­do­nuose gyvenanti Antanina Kas­pa­ra­vi­čie­nė, skaičiuojanti jau 95-uosius savo metus, bet ypatingai ryškios atminties, A. Bartkevičius ją taip pat mokė. Pra­džios mokykloje veikė 4 skyriai, kasmet būdavo apie 30 mokinių, jų mokytojas buvo A. Bartkevičius. Tik tikybą dėstė į Iždonus atvykdavęs Kaltinėnų parapijos klebonas.

Remiantis prisiminimais, Lietuvos ne­priklausomybę gynęs karys savanoris ne tik mokė vaikus, bet ir ūkininkavo. Gyveno jis netoli mokyklos (kuri, beje, dar ir dabar tebestovi), gražiai tvarkė ir prižiūrėjo savo ūkį bei trobesius, su žmona užaugino dvi dukras.

A. Bartkevičius mirė 1968 m., yra palaidotas Kaltinėnų kapinėse.

Ir nors Iždonai – mažas kaimelis rajone, turime kuo didžiuotis: jame gimė, augo ir kraštą savo darbais bei veikla garsino ir tebegarsina ne vienas kraštietis. Ypatingai džiugu, jog vieną iš jų – A. Bartkevičių ir jo nuopelnus Lietuvai bei gimtajam kraštui, vietiniai žmonės ir jo mokiniai, jau sulaukę ypatingai garbaus amžiaus, vis tiek prisimena. Tie prisiminimai perduodami ateinančioms kartoms kaip priesakas mylėti ir jeigu reikės – ginti Tėvynę, dirbti vardan Lietuvos.

Regina MICKUVIENĖ,

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Nuotr. iš V. KAVALIAUSKO archyvų

Lietuvos kariuomenės struktūra apima ne tik siaurą sausumos, oro ir jūros pajėgų sąvoką. Didžiausią kariuomenės dalį sudarančiose sausumos pajėgose tarnauja ir Krašto apsaugos savanoriškoms pajėgoms (KASP) priklausantys vyrai bei moterys. Tokių Šilalės rajone yra apie šimtą, o juos vienija Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-oji kuopa.

Profesinės šventės proga kalbamės su kuopininku, kuo­pos štabo seržantu Egi­dijumi Danisevičiumi. Jis neslepia – nors kuopa įsikūrusi pačiame Šilalės centre, apie jos veiklą vis dar žinoma mažai. Ir, ko gero, keisčiausia yra tai, jog kuopos pagrindą sudaro ne miesto, o rajono gyventojai.

„Iš šimto karių turime vos penkiolika, kurie yra miesto gyventojai. Nežinia, ko­dėl, bet mūsų rajono gyvenvietėse, kai­muose gyvenančių žmonių pilietiš­ku­mas, siekis tarnauti Tėvynei yra gerokai didesnis ir aiškesnis. Galime džiaug­tis ir tuo, jog į pratybas grįžta net tie kariai, kurie gyvena užsienyje, jau nekalbant apie tuos, kurie tarnybą derina su studijomis – studentų pas mus yra nemažai, savaitgaliais į mokymus jie parskuba iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Klaipėdos. Tarp ka­rių yra aštuonios moterys, dvi iš jų – medikės. Mėginant apibendrinti, kas renkasi šią sritį, būtų galima daryti išvadą, jog dažniausiai kariais savanoriais tampa policininkai ir ūkininkai“, – apie kuopos sudėtį pasako­ja štabo seržantas E. Da­ni­sevičius.

Jis primena, kad savanoriškosios pajėgos yra įsikūrusios kiekviename rajone, tad jose tarnauja tik vietos gyventojai. Kodėl? Karys paaiškina, kad šių pa­jėgų sandaros principas pa­remtas panašia taktika, kaip veikė partizanų būriai – tik vietos gyventojas geriausiai orientuojasi teritorijoje, žino vietovę. Būtent todėl KASP karinės pratybos dažnai vyksta Šilalėje ir jo prieigose. Žinoma, vien tik tokiomis pratybomis karių veikla neapsiriboja.

„Tarnyba KASP gretose yra alternatyva privalomajai nuolatinei tarnybai (kuri trunka 9 mėnesius kariniuose vienetuose). Būtent dėl to mūsų gretose yra daug studentų. Tuo labiau, jog pagrindinė kuopos veikla persikelia į savaitgalius, nereikia mesti studijų. Tiesa, tarnyba išsitęsia trejus metus, kariams privaloma baigti bazinį kario savanorio įgūdžių kursą, kuris trunka 3 savaites. Kariai savanoriai tarnybos metu laiko karinius fizinio parengtumo, granatos metimo, ginklų valdymo bei žygio testus. Mūsų kariai dažnai yra tie patys buvę studentai, tik jau užaugę, sukūrę šeimas. Kai jų klausi, koks grįžimo į tarnybą motyvas, dažniausias atsakymas – trūksta bendravimo, veiklos“, – atskleidžia pašnekovas.

Visos pratybos, pasak puskarininkio, yra labai įtemptos. Tarkime, išvyksta kariai ankstų rytą į šaudyklą Tauragės arba Klaipėdos rajone, šaudymas dubliuojamas su kitomis kovinėmis veiklomis, kad vienu metu visi kariai būtų užimti. Po 12-14 val. tokio krūvio vadas dažniausiai paskelbia kovinį įsakymą vykti į nakties žygį su taktinėmis užduotimis. Kai užduotis įvykdoma, vadas sprendžia, ar duoti kariams laiko porą valandų pailsėti iškart, ar grįžus leisti miegoti netoli šaudyklos, nes išaušus sekmadieniui, šaudymo pratybos tęsiasi. Beje, ilsėtis reiškia miegoti lauke, o pratybos vyksta bet kokiu oru, visais metų laikais. Ir nesvarbu, koks krūvis bebūtų, joms pasibaigus kariai grįžta į Šilalę, o iš čia dažnas skuba į studijas kitame mieste. Reikia sutikti, jog tokia įtampa pakeliama ne visiems, todėl neretai būtent ji ir nulemia tai, jog karys savanoris atsisako savo veiklos. 

Pasak E. Danisevičiaus, savanoriškosios tarnybos dažnai neištveria ir atlikusieji privalomąją nuolatinę tarnybą batalionuose. Užtat ypač didžiuojamasi tais, kurie ryžtasi jai, norėdami prasmingai praleisti laiką, „perkrauti“ mintis, atrasti savo fizinių ir psichologinių galimybių ribą. Užuot leidus savaitgalį ant sofos ar nieko neveikiant, tokie jaunuoliai renkasi išbandymus.

Štabo seržantas primena, kad visas socialines garantijas KASP kariai turi tik tarnybos dienomis, kitu laiku jie tiesiog yra Lietuvos kariuomenės kariai ir jeigu pada­ro, tarkime, administracinį nusi­žen­gimą, vadovybė nedelsiant apie tai informuojama. 

„Turiu vilties, jog kada nors mū­sų šalyje situacija keisis – visi valstybės tarnautojai privalės būti ir KASP nariai. Mano galva, tik taip ir turėtų būti. Štai dėl to kita mūsų veiklos sritis yra edukacija mokyk­lose. Dažnai rengiame susitikimus

su mokiniais, supažindiname juos su kario profesija, jos kasdienybe. Tai daryti yra būtina, mat pastebime, jog dažnas lietuvis nelabai įsivaizduoja, kas tai yra, klaidingą įspūdį paaugliai ar net suaugusieji susidaro žiūrėdami kino filmus. Todėl visus susidomėjusius tarnyba mūsų gretose pirmiausia kviečiamės pokalbiui. Kita vertus, yra ir tikrai strategiškai svarbių klausimų, kuriuos būtina aptarti. Juk toli gražu ne kiek­vienas žino apie kibernetines atakas ar taikos meto užduotis. Ir mes šiuo metu nekariaujame, bet misiją vis tiek atliekame: padedame visuomenei tvarkytis su pandemija (mūsų kuopai yra tekę budėti pasienyje, patikros postuose), dalyvaujame dingusių asmenų paieškose, prisijungiame gesinant didelius gaisrus ir pan.“, – apie būtinybę plėsti visuomenės supratimą apie kariuomenę kalba E. Danisevičius.

Paklaustas, į ką pirmiausia reikėtų kreiptis tiems, kurie norėtų išbandyti jėgas KASP veik­loje, puskarininkis atsako, kad prieš ateinant į pokalbį, kiekvienas turėtų įvertinti, ar tikrai nori būti kariu, ar yra pasiryžęs tarnauti Tėvynei ir būti tam pasirengęs bet kada, 24 valandas per parą. Jeigu atsakymas teigiamas, dar reikia žinoti, jog KASP tarnyboje laukiami tik fiziškai sveiki, geros reputacijos (neteisti) asmenys. Jeigu ir pokalbio metu noras nedingsta, pretendentas yra siunčiamas  medicininei apžiūrai ir, gavus tinkamą tarnybai įvertinimą, būsimasis karys išvyksta į bazinius kursus Rukloje. Šilalės 308-ojoje kuopoje visada laukiama ateinant ne po vieną, o po 2–3 ar daugiau draugų, bendraminčių.

„Kai ateina vienas žmogus, kyla klausimas, kur jo draugai. Reikia atsiminti, jog tarnybos metu teks susidurti su daugybe iššūkių, kuriuos įveikti ir įgyvendinti bus leng­viau, jeigu greta bus tokie pat bend­raminčiai. Todėl turime gražių pavyzdžių, kai tam pasiryžta abu sutuoktiniai. Nors būna, jog atei­na draugai, kurie vėliau tampa šeima – dar nebuvo atvejo, kad merginos nesusirastų poros tarp tarnybos kolegų“, – juokiasi karys. 

Pasak jo, smagu, kad per metus galima padaryti ir karjerą – paprastai „užauga“ po vieną kitą būrio ar net kuopos vadą, kurie papildo profesionalių karių gretas.

„Todėl esu tikras, jog mūsų kuopoje tarnauja tik tie, kuriems tarnyba yra šiek tiek daugiau nei paprastas darbas, o pinigai nėra pag­rindinė paskata. Ir, kaip mėgstu sakyti, norint būti KASP kariu, reikia būti šiek tiek kitokiu žmogumi nei visi“, – tarnybą savanoriško­se pajėgose apibūdina Žemaičių apy­­gardos 3-iosios rinktinės 308-osios kuopos štabo seržantas E. Da­ni­sevičius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Kuopos archyvo nuotr.

Pastarosiomis dienomis, atrodo, pagaliau bu­vo sudėlioti taškai ant keliolikos ilgai spręstų ir neišspręstų „i“. Pradėti reikėtų nuo svarbiausios, o galbūt „garsiausios“ naujienos – lapkričio 19-ąją Vilniuje nebeliko daugybę dis­ku­sijų, vertinimų, tyrimų ir visuomenės ko­men­tarų su­laukusio paminklo rašytojui Petrui Cvir­kai. Sos­tinės centre 62 metus stovėjęs paminklas nukeltas dėl rašytojo kolaboravimo su so­vietų valdžia. 

Dar vienas į kultūros istorijos kalendorių įeisiantis įvykis – už 150 tūkst. eurų privačiam kolekcininkui parduotas fluoroforto technika 1906 m. sukurtas 

M. K. Čiurlionio kūrinys „Apsnigtas kaimas“. Kūrinys pasirašytas paties menininko ranka. Šis įvykis Lietuvai svarbus dėl dviejų priežasčių – pirma, po mirties beveik visi M. K. Čiurlionio darbai buvo perimti muziejų, todėl vieno iškiliausių Lietuvos menininko darbų meno rinkoje beveik nėra – „Apsnigtas kaimas“ taip įgyja dar didesnę piniginę bei istorinę vertę. Antra, kaip teigia vienos iš meno kūrinių pardavimus koordinuojančios galerijos vadovas, šiuo sandėriu pakelta Lietuvos meno kūrinių pardavimo kartelė, nes kaimyninėse šalyse ir Vakaruose panašūs kūriniai nuolat pardavinėjami už milijonus eurų. Beje, čia pat galima paminėti, kad jubiliejinis LXX Vilniaus aukcionas vyks gruodžio 10 d., o jame bus parduodami ne tik ilgamečių kūrėjų, bet ir jaunų talentų iš Lietuvos bei užsienio darbai, keramika, skulptūra, tapyba, grafika – daugybė meno kūrinių nuo klasikos iki šiuolaikinio meno, kuriuos bus galima ir apžiūrėti, ir įsigyti.

Svarbi savaitė Neringai – visus metus Kultūros sostinės titulu besididžiavęs miestas estafetę – gintarinį medelį – perdavė Alytui. Šeštadienį vykęs baigiamasis koncertas buvo skirtas maestro Vytauto Kernagio 70-ajam jubiliejui, kurio, deja, jis nesulaukė... Pasak organizatorių, koncerto naratyvas pasakojo visą V. Ker­nagio kūrybinio gyvenimo kelią, jame atskleisti dainuojamosios poezijos, kabareto „Tarp girnų“, „Dainos teatro“, Tautos šauklio bei kiti maestro gyvenimo etapai. V. Kernagio gyvenimo istorija buvo pasakojama jo paties dainų tekstais, kuriuos perteikė tokie gerai žinomi atlikėjai kaip Andrius Mamontovas, Raminta Naujanytė-Bjelle, Tadas Motiečius ir kiti. 

2022-ųjų Kultūros sostine tapsiantis Alytus renginius, edukacijas bei susitikimus pradeda rengti nuo ateinančių metų sausio mėnesio.

Įdomiems renginiams praėjusią savaitę startą davė ir didieji Lietuvos miestai. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, nuo savaitgalio veikia unikali tarptautinė paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“. Pasak organizatorių, dėmesio J. Meko kūrybai dar skiriame per mažai, tad ši paroda – puiki proga kiekvienam pasitempti ir su JAV avangardo krikštatėviu vadinamo menininko kūryba susipažinti iš arčiau. Parodoje pristatomi J. Meko filmai, jo intelektinis ir organizacinis darbas, menininko bendraminčių darbai. Šia paroda duotas startas  J. Meko 100-mečiui skirtiems renginiams.

Prasidėjo 13-oji Kauno bianalė. Viename lankomiausių šiuolaikinio meno festivalių Baltijos šalyse šiemet – menininkų darbuose atsispindinčios temos apie žmonijos išlikimą, ats­parumą, viltį. Pagrindinės paro­dos erd­vės – Krepšinio namai, Tado Iva­naus­ko zo­ologijos sodas, Velnių muziejus, Vytauto Didžiojo universiteto meno galerija „101“ ir kt. Jose – daugiau kaip 20 Lietuvos ir užsienio menininkų darbų, taip pat skiriama dėmesio J. Mekui – ant Krepšinio namų langų išdėliotos net 768 nuotraukos iš jo filmų. Kauno bianalė tęsis iki vasario, tad lankytojai kviečiami apžiūrėti vis naujas parodas bei instaliacijas. O sausio mėnesį laukia ir speciali filmų programa.

Klaipėda puoselėja Mažosios Lietuvos tradicijas. Lap­kričio 24 d. atsidarysianti paroda „Mažosios Lie­tu­vos pirštinės. Gyvoji tradicija“ kvies apžiūrėti mezginius, atspindinčius būtent šio regiono piršti­nių mezgimo manierą. Parodos atidaryme paskaitą apie Ma­žosios Lie­tuvos pirštinių mezgimo ištakas bei raidą skaitys muziejininkė Dalia Ber­no­taitė-Be­liaus­kie­nė. Pirštinėms dėmesys skiriamas ne be reikalo – Ma­žosios Lie­tuvos regiono papročiuose jos svarbios ne tik kaip aprangos detalė, bet ir kaip dovanojimo, atsidėkojimo, dėmesio parodymo išraiška.

Su kvietimu atvykti į parodą, Klai­pė­dos etnokultūros centras kviečia ir į praktinius užsiėmimus – mezgimo meistriškumo paslaptimis bus dalijamasi kiek­vieną gruodžio trečiadienį. Daugiau informacijos – etnocentras.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant šv. Kalėdoms, Prezidentūra ir ponia Diana Nau­sėdienė pradeda kalėdinės eglutės žaisliukų gaminimo akciją ir kviečia jungtis Lietuvos mokyklas, dienos ir globos centrus, visas šeimas ir iš vilnos nuvelti po kalėdinį paukštį.

D. Nausėdienė kartu su idėjos autore Urte kviečia visus su­siburti drauge. Pasak jos, ši eglutės žaisliukų vėlimo akcija – puiki proga susivienyti bend­ram tikslui.

„Tegul Jūsų rankomis nuvelti paukšteliai suskrenda į Pre­zidentūrą iš užsienio, iš visų Lietuvos regionų, iš mokyklų, iš dienos ir globos centrų, iš kiekvienos šeimos, iš kiekvienų namų. Tegul jie simbolizuoja tai, kas svarbiausia – kad kiekvienas esame unikalus bei reikšmingas, o visi kartu gali­me sukurti bendrus namus Vil­čiai ir Meilei, nuveikti daug gražių ir prasmingų dalykų“, – sakė D. Nausėdienė.

Visi žmonių rankomis nuvelti paukšteliai papuoš pagrindi­nę Prezidentūros kalėdinę eg­lę, dalis jų bus padovanoti tiems, kurie savo darbais prisi­de­da prie gyventojų gerovės.

Prezidento kanceliarija nuveltų paukštelių lauks iki pat šv. Kalėdų. 

Išsamesnė informacija tel. (8-706) 6-40-90; (8-698) 1-23-46.

Nuoroda į vaizdo įrašą-kvietimą: https://www.youtube.com/watch?v=0jdRQDlngCI .

Taip pat, nuotraukas galite rasti Prezidento tinklapyje: https://www.lrp.lt/lt/nuotrauku-galerija/2021-11/?opened=popup/alb4565 .

Rugilė EREMINAITĖ

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 

Komunikacijos grupės projektų vadovė

Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS nuotr.

Nevalingas šlapimo nelaikymas tiek dieną, tiek naktį yra daž­na vaikų problema. Kaip at­pa­žin­ti šio negalavimo požymius ir kaip padėti vaikui, por­ta­lui manodaktaras.lt pasakoja gydytoja vaikų nefrologė, prof. dr. Rimantė Čerkauskienė.

Eglė DAGIENĖ

manodaktaras.lt 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

„Džiaugiamės, kad pagaliau suremontuotas kelias į Skaudvilę, bet aiš­­kė­ja, jog dėl to atsiranda ir nauja problema. Suremontavus kelią, juo pasileido sunkiasvoriai vilkikai. Važiuoja jie Bijotų pagrindine gatve, abipus kurios stovi gyvenamieji namai. Šių transporto priemonių vairuotojai, de­ja, neretai skuba ir nepaiso nustatyto greičio. Todėl baugu, kad bet kurią dieną gali nutikti nepataisoma bėda – į gatvę netikėtai išbėgus vaikui, tragedijos nepavyktų išvengti. O ir suaugusiesiems nėra saugu, kai pro šalį praskrieja krovininis automobilis“, – nerimauja bijotiškiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Statistikos departamentas praneša, kad praėjusį spalį mirčių Lietuvoje fiksuota ket­vir­tadaliu daugiau, nei tą patį 2020 m. mėnesį. Pasak statistikos, tiek daug netekčių ša­lyje antrą rudens mėnesį nebuvo nuo šio amžiaus pradžios, kai pradėti rinkti tokie duomenys. 

Neguodžianti statistika ir mūsų rajone – Šilalės savivaldybės Teisės, personalo ir ci­vilinės metrikacijos skyriaus skaičiai rodo, jog mirtingumas šių metų spalį buvo di­džiausias per pastaruosius penkerius metus.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Nurimus darbams laukuose, gyvenimas kunkuliuoja sostinėje – jau kelinta savaitė žemdirbiai „verčia“ žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką. Žalioji politika, į kurią veda sutartis su Europos Sąjunga, atsigręžė antruoju lazdos galu prieš mūsų ūkininkus. Bene skaudžiausiai smogė reikalavimas išsaugoti pievas ir daugiametes ganyklas, kurios tapo nereikalingos pastaraisiais metais masiškai naikinant pieno ir mėsos ūkius.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88