Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) kartu su Aplinkos ministe­rija tradiciškai organizuo­jamos konferencijos „Miš­kas – žmogui, žmogus – miš­kui“ metu apdovanojo kon­kurso „Pavyzdingai tvarko­ma privati miško valda 2021“ nugalėtojus. Pirmoji vieta šiemet atiteko mūsų rajono atstovui Antanui Tarvydui.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Turbūt dažnas iš dirbančiųjų švietimo įstaigose, esant progai, pasidomi kitų šalių mo­kyklų perspektyvinėmis idėjomis, mokymo bei auklėjimo temomis. Klaipėdos rajo­no Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos pedagogų pasitarimo metu buvo pristatytos direktorės Laimos Navickienės stažuotės Airijos Res­publikoje įžvalgos su komparatyvistikos elementais. 

Galimybė tiesiogiai susipažinti bei perteikti savo gimnazijos bendruomenei minėtos šalies švietimo sistemos štrichus atsirado atitikus tam tikrus pro­jektinius kriterijus. Airijos švie­timo sistemoje, kaip ir pas mus, dabar vyksta ugdymo turinio atnaujinimo reforma, kurios tikslas nukreiptas ne į galutinius rezultatus – egzaminus, dabar laikomus po kiek­vie­no trimestro, bet į mokinių savijautą. Airijoje pedagogė L. Na­vickienė buvo lankiusis prieš porą dešimtmečių, tad da­bar turėjo progos įvertinti te­nykštės ir mūsų švietimo sis­temos pokyčius. Dabartinės stažuotės metu pabuvota keturiose skirtingose mokyklose: pradinėje, bendruomeninė­je, katalikiškoje mergaičių ir Šv. Vincento berniukų koledže. Išskyrus privatų koledžą, fi­zinės įstaigų aplinkos yra labai paprastos, mokyklose privalomos mokinių uniformos, ta­čiau visur pabrėžiama, jog svar­biausia yra vaikų dvasinė savijauta. Ir tai akivaizdžiai pa­stebima.

Tačiau kai kuriose srityse, pavyzdžiui, vertinant mokyk­los skaitmenizaciją, mūsų gimnazijos direktorė sako pasijutusi atstove modernios europinės šalies, į kurią Airija ga­li lygiuotis. Ten iki šiol tebėra atskiri mokinių popieriniai dienynai, iš kurių informaciją privaloma perkelti į duomenų bazes. Žinoma, tai yra ir papildomas biurokratinis darbas. Klasėse dažniausiai yra vienas mokytojo kompiu­teris, mokiniai informacijos šal­tinius pasiekia telefonų ir plan­šečių pagalba. Privačioje mo­kykloje bend­rojo lavinimo moks­las vai­ko tėvams kainuoja apie 600 eurų per mėnesį. Bend­ri valstybinio ir privataus švietimo sektorių bruožai – griežti susitarimai ir mokytojo prestižas. Rutininis pavyzdys, stebint istorijos pamoką: užfiksavus, jog naudojamasi telefonu ne pagal paskirtį, mokytojas be jokių diskusijų ir „debatų“ jį iškart paima, o grąžintas jis bus tik tėvams su atitinkamu įrašu.

Stažuotės dalyvei taip pat te­ko gilinti patirtis su Švietimo centro mokymo tarybos bei pag­rindinio ugdymo mokytojų ats­tovais pedagogų pritrauki­mo bei įdarbinimo temomis. Jos šiuo metu aktualios ir Lie­tu­voje. Airijos studentai, baigę pedagogines studijas, regist­ruojasi Mokymo taryboje, prisiimdami įsipareigojimą dalyvauti „Tilto“ (Droichead) prog­ramoje, kuri yra reglamentuota įstatymais ir centralizuotai veikia visoje šalyje. Į šią prog­ramą, teikiant pagalbą nacionaliniu lygiu, įtraukti patirties turintys mokytojai-mentoriai, mokyklų direktoriai. Pa­dėti pradedantiems pedagogams, vartojantiems anglų ir airių kalbas, paskiriami du mentoriai – dalykinis ir administracinis, kurie kartu sudaro metinį planą, aptaria darbus ir veik­las bei pan. Mentorių pareiga yra, laikantis visapusės pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo principų, padėti patirties neturintiems mokytojams įsilieti į kolektyvą, įgyti atitinkamas praktines kompetencijas, siekti profesinės brandos. Po metų mentoriai teikia išvadas Mokymo tarybai dėl tolimesnių pradedančio pedagogo perspektyvų.

Vidutinis metinis mokytojo atlyginimas Airijoje siekia apie 38–58 tūkst. Eur iki mokesčių, mokyklos direktoriaus darbo užmokestis sudaro 130–150 tūkst. Eur. Aki­vaizdu, jog tai leidžia gy­venti oriai, turint omenyje ir mažesnius šios šalies mokesčius (20 proc.) ir, pavyzdžiui, netgi nemokamą vandenį. Tad atitinkamai įvertintas bei pripažintas darbas Airijos švietimo sektoriuje yra pageidautinas, nėra net kalbų apie mokytojų trūkumą. Beje, net pusę dirbančiųjų švietimo sistemoje sudaro vyrai...

Tokios tad Airijos realijos, kurias po neformalių diskusijų mokymo bei auklėjimo, pradedančių pedagogų, mokytojų statuso ir darbo apmokėjimo temomis užfiksavo Veiviržėnų Jurgio Šaulio  gimnazijos direktorė L. Navickienė. Pedagogė juokavo, jog galbūt mes, dirbdami tokiomis sąlygomis, neturėtume kur dėti pinigų…

Tiesa, panašus mentorystės modelis iš dalies buvo taikomas ir pas mus. Bet visgi reikėtų šias veiklas labiau reg­la­mentuoti bent mokyklos lyg­iu, o Lietuvoje tiktų nacionaliniu lygmeniu ir norminiais aktais įtei­sintas Airijoje veikiantis švie­timo modelis. Žinojimas ne­­­turi ribų, tik reikia norėti žinias panaudoti...

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas

L. NAVICKIENĖS nuotr. 

Kol esame jauni, pačiame jėgų žydėjime, ir aplink mus „sukasi pasaulis“, atrodo, jog visuomet taip ir bus. Tačiau bėgant metams mūsų artimų draugų, giminaičių ir bičiulių ratas siaurėja. Jaunesnieji šeimos nariai sukuria savas šeimas, kai kurie giminaičiai ir bičiuliai, deja, iškeliauja į amžinybę, dar su kitais žmonėmis išsiskiria keliai išėjus į pensiją ar išvykus gyventi į kitą vietovę. Kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui yra didelė tikimybė patirti bendravimo stygių.

Draugystės veikia teigiamai ... sveikatą?

Lietuvoje visuomenė senėja sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje ir, prognozuojama, jau 2030 m. kas trečias šalies gyventojas bus vyresnis nei 60 metų. Statistikos departamento duomenimis, kone pusė žmonių, sulaukusių 65+ metų amžiaus, gyvena vieniši. Tai daro neigiamą poveikį šių žmonių gyvenimo kokybei bei, kaip rodo tyrimai, skatina psichinės sveikatos sutrikimus. Nors bėgant laikui socialinių ryšių ratas siaurėja, tačiau  bendravimo – palaikymo ir išklausymo – poreikis niekur nedingsta. Psichologai, šeimos gydytojai, o neretai ir patys artimieji skatina vyresnio amžiaus žmones per dieną pasikalbėti bent su 3-5 bičiuliais. Bendravimas suteikia teigiamų emocijų, leidžia nepaskęsti kasdieniuose rūpesčiuose, netgi „pamiršti“ negalias ir fizinius skausmus. Ką daryti, kad jaustumėmės gerai, nepradėtų kankinti vienatvė ir vienišumo jausmas? Kur ir kaip surasti bičiulį, su kuriuo būtų galima tiesiog pasikalbėti?

Į pagalbą  – „Sidabrinė linija“

Bet kuriam telefoną turinčiam vyresnio amžiaus žmogui naudinga žinoti „Sidabrinės linijos“ nemokamą telefono numerį – 8 800 800 20. „Susidomėjusiam mūsų paslauga žmogui tereikia paskambinti į „Sidabrinę liniją“. Pasikalbame, išklausome ir surandame pokalbių draugą, su kuriuo mūsų pašnekovai gali kalbėtis kiekvieną savaitę. Pašnekovai aptaria aktualijas, pasipasakoja, kuo gyvena, pasidalina džiaugsmais ir rūpesčiais. Esant poreikiui teikiame emocinę bei psichologinę pagalbą. Jei į „Sidabrinę liniją“ paskambinęs senolis yra sunerimęs, susijaudinęs, mes jį išklausome, paguodžiame, padedame rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Pasikalbame apie tai, kas tą akimirką slegia. Pandeminis laikotarpis visus mus išmokė gyventi kitaip. Bendravimas, apsipirkimas ir netgi registracija pas gydytojus įgavo naujas formas. Kaip atlikti vieną ar kitą veiksmą, kaip teikiamos vienokios ar kitokios paslaugos – dėl visų šių klausimų senoliai taip pat gali skambinti į „Sidabrinę liniją“. Visi mūsų pašnekovai labai skirtingi – vieni nori turėti nuolatinį pokalbių draugą, kitiems užtenka vienkartinio pasikalbėjimo – „širdies ir rūpesčių išliejimo“, treti turi spręstinų praktinių klausimų ar ieško informacijos, pavyzdžiui, apie vaistus arba žurnalo prenumeratą. Siekiame, jog „Sidabrinė linija“ padėtų vyresnio amžiaus žmonėms savarankiškai spręsti įvairias situacijas, sužinoti reikalingą informaciją  nelaukiant, kol po darbo ar mokslo dienos vakare sugrįš namiškiai ar su jais bus proga susitikti kitą mėnesį“, – vyresnio amžiaus žmonėms skirtas „Sidabrinės linijos“ paslaugas vardija Kristina Čiuželienė, „Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovė.

Gera nuotaika gimsta besikalbant

„Sidabrine linija“ šiandien jau naudojasi daugiau nei 5 000 vyresnio amžiaus žmonių, o su jais reguliariai bendrauja daugiau nei 600 savanorių bendruomenė. „Turiu aš ir artimuosius, kurie manimi rūpinasi. Tačiau jie savus gyvenimus gyvena – kaip ir aš savu laiku aktyviai gyvenau. O „Sidabrinės linijos“ pašnekovės visada tinkamų šiltų žodžių ir laiko man suranda, visada pradžiugina, optimizmo įkvepia, viltį suteikia. Susitikusi su savo artimaisiais aš tuo optimizmu dar ir pasidalinu,“ – džiaugiasi ponia Danutė, jau keletą metų palaikanti draugystę telefonu su „Sidabrinės linijos“ pašnekovais.

Mieli senjorai, „Sidabrinė linija“ kviečia Jus drąsiai skambinti telefonu 8 800 800 20 ir patirti gydančią pokalbių galią.

Kiekvienais metais gruodžio 10-ąją dieną minima Tarptautinė žmogaus teisių diena, primenanti žmogaus teisių svarbą visuomenėje ir pagarbos žmogaus teisėms nuolatinį plėtojimą. Visgi, žmogaus teisių puoselėjimas priklauso nuo mūsų visų - šeimos, kaimynų, kolegų, kitų asmenų, institucijų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos tikslas žmogaus teisių kontekste – užtikrinti valstybės paramos suteikimą žmonėms, negalintiems realizuoti savo teisių į teisminę gynybą dėl socialinės padėties. Svarbu, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę lygiai ir vienodai siekti teisingumo baudžiamosiose, civilinėse ir administracinėse bylose, o kartu būtų informuotas ir apie tai, kaip ginčus galima spręsti nesikreipiant į teismą.

Kiekvienas iš mūsų gali susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis, tačiau ne visi turi finansines galimybes pasinaudoti privačiomis advokatų paslaugomis, todėl verta apgalvoti, ar visais atvejais būtina kreiptis į teismą. Valstybės garantuojama ir apmokama antrine teisine pagalba gali pasinaudoti mažesnes pajamas gaunantys asmenys, kuriems reikalinga pagalba ginant pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme. Alternatyva teisminiam procesui yra vis labiau populiarėjantis mediacijos procesas, kurio metu pirmiausia siekiama susitarti taikiu būdu.

Neretai kyla klausimas, kokie yra skirtumai tarp antrinės teisinės pagalbos ir mediacijos bei kokie yra jų privalumai.

Antrinė teisinė pagalba – tai procesinių dokumentų rengimas ir asmenų atstovavimas tiek ikiteisminiuose, tiek teismo procesuose. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima ir atleidimą nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų, tačiau, pralaimėjus bylą, valstybė neapmoka laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidų.

Mediacija – tai ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą, taip išvengiant kitos ginčo šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybės užtikrinama neteisminė mediacija galima dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama sudaryti taikos sutartį, pavyzdžiui: sprendžiant nesutarimus su bendrasavininkiu dėl naudojimosi bendromis patalpomis ar turtu; kitas asmuo negrąžina skolos ar daikto; siekiama padarytos žalos atlyginimo; sprendžiant ginčus su kaimynu dėl žemės sklypo ribų ir pan.

Asmenys, kuriems reikalinga advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus teismui arba atstovaujant bylose, arba valstybės užtikrinama neteisminė mediacija civiliniuose ginčuose, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir jos teritorinius padalinius, veikiančius Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Prieš kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų teikimo civiliniuose ginčuose, asmenims rekomenduojama pasinaudoti teise į nemokamą pirminę teisinę pagalbą, kuri apima teisinės informacijos teikimą, teisines konsultacijas, nesudėtingų procesinių, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, parengimą, bei pagalbą užpildant prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prašymus dėl mediacijos paslaugų teikimo. Pirminė teisinė pagalba yra teikiama asmenims savivaldybėse pagal deklaruotą gyvenamąją vietą.

Antrinės teisinės pagalbos ar valstybės užtikrinamos mediacijos paslaugų teikimo civiliniuose ginčuose tvarka nėra sudėtinga. Asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą ar valstybės lėšomis kompensuojamas mediacijos paslaugas, turi pateikti nustatytos formos prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius asmens reikalavimą ir įrodančius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, o pageidaujant mediacijos paslaugos, pateikti ir kitos ginčo šalies sutikimą.

Tarnybos direktorė Živilė Poželienė, minėdama Tarptautinę žmogaus teisių dieną, akcentuoja: „Antrine teisine pagalba kasmet naudojasi gyventojai, kurie dėl savo turtinės ar socialinės padėties negali savarankiškai arba privačių advokatų pagalba siekti apginti savo teises teismuose. Valstybės lėšomis apmokamas advokatų paslaugas gauna 80 procentų visų asmenų, besikreipiančių dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo. Dažniausiai kreipiamasi dėl palikimo priėmimo, šeimos ginčų, valstybės institucijų sprendimų apskundimo, skolinių įsipareigojimų nevykdymo, žalos atlyginimo ar kitų klausimų. Tačiau, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, nėra būtina skubėti kreiptis į teismą ir tikėtis, kad visais atvejais paskirtas advokatas padės išspręsti ginčą besikreipiančio asmens naudai. Pirmiausia, rekomenduojama ginčą bandyti išspręsti taikiu, derybų bei abipusių kompromisų būdu - pasinaudojant valstybės finansuojama mediacijos paslauga. Tik tuomet, jeigu nepavyksta pasiekti taikaus susitarimo, reikėtų kreiptis į teismą.”

Kaip ir kasmet, minint Žmogaus teisių dieną, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tęsia tradiciją ir 2021 m. gruodžio 10 d. organizuoja teisinių konsultacijų teikimą gyventojams, neatsižvelgiant į keliamus reikalavimus teisinei pagalbai gauti. Konsultacijas teisiniais klausimais teiks advokatai, mediatoriai, Tarnybos darbuotojai. Kviečiame visus suinteresuotus asmenis, kuriems reikalingos teisinės konsultacijos, pasinaudoti šia galimybe.

Daugiau informacijos - https://vgtpt.lrv.lt

Kviečiame visus, kuriems aktuali teisinė konsultacija, gruodžio 10-ąją dieną kreiptis nurodytais kontaktais pagal pasirinktą regioną.

KAUNO APYGARDA

Antrinė teisinė pagalba

Civilinė / Administracinė teisė

Baudžiamoji teisė

Mediacija

VILNIAUS APYGARDA

Antrinė teisinė pagalba

Civilinė / Administracinė teisė

Baudžiamoji teisė

Mediacija

KLAIPĖDOS APYGARDA

Antrinė teisinė pagalba

Civilinė / Administracinė teisė

Baudžiamoji teisė

Mediacija

ŠIAULIŲ-PANEVĖŽIO APYGARDA

Antrinė teisinė pagalba

Civilinė / Administracinė teisė

Civilinė teisė

Baudžiamoji teisė

Mediacija

Neseniai kažkas liūdnai pa­juokavo: girdėjo, kad, su­sirgus nauja koronaviru­so atmaina omikronu, prarandama ne uoslė ar skonis, o... kainų augimo pojūtis. Kitaip sakant, parduotuvėje ar turguje į kainas nebežiūrima, duodama, kiek prašoma, ir nekvaršinama sau galvos. At­rodo, sergi, bet ekonomi­niu požiūriu esi sveikas kaip ridikas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Pasikeitęs žmonių požiūris į sveikatą įpareigoja ir verslininkus tiekti rinkai kuo svei­kesnius maisto produktus. Tokių įmonių jau turime ir Šilalėje. UAB „Saldeta“ kepamai „Sveikuolių“ duonelei suteiktas sveikesnius produktus žymintis „Rakto skylutės“ simbolis.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Šiemet Lietuva minėjo skaudžią savo tautos tragedijos sukaktį – masinio trėmimo 80-ąsias metines. Šio genocido metu Lietuva ne­teko savo tautos šviesuolių, tremtis palietė daugybę žmonių, su­luošino jų likimus, gūdžias tremties vietas nusėjo lietuvių kapinės... Visa tai išgyveno ir patyrė mūsų kraštietė Vanda Valiūtė, kuri, bū­dama 94-erių, praleidusi Sibire net 75-erius metus, pakėlė ir iškentė varginančią, vien traukiniu beveik savaitę trukusią kelionę, kad vėl pamatytų savo išsiilgtą tėviškę.

Tremties istorija – besikartojanti...

Vanda gimė Karūžiškės kaime, kaip pri­simena ir iki šiolei, vos apie pusę kilometro nuo Medvėgalio kalno, nemažoje Elenos ir Jono Valių šeimoje. Baigė keturias klases Požerės pradžios mokykloje. Tėvas buvo kaimo seniūnas, ūkvedis, darbštus žmogus, tad, žinoma, prasidėjus areštams, sovietų valdžia jį suėmė. Vežant į apklausą, jam pavyko pabėgti, jis slapstėsi miške ir netrukus prisidėjo prie partizanų. Vanda, vyriausia Valių duk­ra, tapo partizanų ryšininke, jos brolis Viktoras – Žemaičių apygardos partizanu. Šviesaus proto se­­nolė mena, jog apygardos vadas buvo Montvydas, žino, kad jis slapstėsi pelkynuose prie Paršežerio, ten ir žuvo.

„Aš buvau ryšininkė partizanų grupelių – jaunų vaikinų, kurių vieni slapstėsi nuo sovietinės armijos, kiti vengė persekiojimų, nes kažkas iš jų artimųjų jau buvo partizanų gretose arba jiems prijaučiantys“, – prisimena Vanda.

1946 m. devyniolikmetė mergina kar­tu su tėvu buvo suimti ir visus metus laikomi bei tardomi kalėji­me Klai­pėdoje. Senolė sako, jog tai bu­vo baisus laikas: tardymai, kankinimai, šaltis ir badas. Galiausiai Vanda, kaip politinė kalinė, už pagalbą partizanams buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties Karagandos srityje, Kazachstane. Ilgai kalėjo Džes­kaz­gane, paskui – moterų kalėjime Ken­gi­­re. Taip praėjo aštuoneri metai. 1948 m. buvo suimtas ir Vandos brolis Viktoras, kuriam skirti 25-eri metai ka­lėjimo Magadane ir penkeri tremties Cent­riniame Chazane. Visa likusi šeima – mama, brolis, trys seserys, kurių vienai buvo vos dveji metukai, taip pat atsidūrė Centriniame Chazane.

„Dirbti prisiėjo sunkiai: gaminome ply­tas, vagonietkomis veždavome ir plytas, ir blokus, kuriuos reikėjo nutiesti per kanalą, jį kasėme kastuvais“, – maišydama rusiškus ir lietuviškus žodžius, pasakoja Vanda. Prisiminimai ir išgyvenimai tokie gyvi, tarsi patirti vakar.

Po Stalino mirties Vandai įkalinimas buvo pakeistas lygtiniu paleidimu panaikinus tremties vietos pasirinkimo apribojimus. Ji neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, tad 1963 m. atvažiavo į Ir­kuts­ko srities Centrinio Chazano kaimą, kur buvo įsikūrusi jos šeima. Bet ir čia kas mėnesį privalėjo registruotis komendantūroje.

Vanda sako buvusi ištekėjusi du kartus. Vaikų nė vienoje santuokoje nesusilaukusi, pavardės nekeitusi.

„Pirmą kartą tekėjau dar Kazachstane už lietuvio tremtinio. Tačiau „nesošlis“ (nesutapo) charakteriai“, – pasakoja senolė, įterpdama rusiškų žodžių. Pa­mažu, anot jos, vyras nusigėrė, ir jų keliai išsiskyrė.

Antrasis buvęs išsilavinęs žmogus iš Pamaskvio, dirbo vyriausiuoju konst­ruktoriumi Jaroslavlyje, turėjo karininko laipsnį. Bet kaip nepateisinęs šio neva garbingo vardo, buvo nuolat žeminamas pareigose, kol galiausiai iš visur atleistas, anot Vandos, pagal 47 straipsnį, be teisės įsidarbinti.

„Kartą, parėjusi iš darbo, radau jį su šautine žaizda krūtinėje“, – prisimena Vanda.

Centriniame Chazane amžinojo poilsio atgulė jos tėvas, mama ir dvi seserys. Viktoras grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. O Vanda liko viena tolimame Sibiro kaime, tėvo statytoje troboje, kuri, laikui bėgant, vis labiau kiužo...

„Labai norėjau į Lietuvą“

Lietuvio tremtinio sūnus Ar­vy­das Kulikauskas su žmona ruse Nina Vecher, taip pat neišvengusia sovietinių represijų, gyvena Irkutsko srityje ir padeda lietuvių palikuonims, likusiems tame krašte, surasti jų artimuosius ar gimines Lietuvoje, o jei nori – ir sugrįžti į savo kraštą. Užsiėmę lietuvių tremtinių palaidojimo vietų atkūrimu, jie susipažino ir su Vanda. Gyvenimas vienišai senutei buvo tapęs labai sunkus: trūko medicininės priežiūros, menkoje trobelėje beveik nebuvo šildymo, elekt­ros.

Į Lietuvą Vanda išsiruošė su didžiuliu užsidegimu, nepaisant, jog vien traukiniu teko dardėti kone savaitę. Tačiau pasiryžimas nugalėjo. Tiesa, mo­čiutė tebesaugo dokumentus, kurie liudija, kad dar 1994 m. ji galėjo grįžti į gimtuosius kraštus, nes tuomet jai buvo skirtas butas Šilalėje. Neaišku, kodėl moteris šito nepadarė: gal manė, jog neužteks pinigų butui, o gal, kaip sako dabar, ją išgąsdino biurokratiniai suvaržymai.

Ir galima ją suprasti: visą gyvenimą žeminta, niekinta, stumdyta Vanda išsiugdė tvirtą charakterį, kuris teikė ir tebeteikia jai orumo, ir ji niekam neleidžia savęs stumdyti.

Svarbiausia – jaustis sava

Grįžusi į Lietuvą, Vanda apgyvendinta Pagramančio (Tauragės r.) bendruomenės centro „Gramančia“ socialinės globos namuose. Praėjusį ant­radienį garbingą tremtinę aplankė Seimo narys Jonas Gudauskas bei Lie­tuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ši­la­lės skyriaus atstovas An­tanas Ra­šins­kas.

Pasak J. Gudausko, dabar svarbiausia kuo skubiau atkurti V. Valiūtei Lietuvos pilietybę, kas galėtų garantuoti jai visas tremtinės teises bei privilegijas.

Garbus senolės amžius ir šviesus protas negali nežavėti. Atmintyje gyvi vardai, pavardės, įvykiai, metai.

„Niekada negalvojau, kad tiek ilgai gyvensiu – juk ištvėriau daugybę sunkumų“, – leidžia sau truputį silpnybės močiutė.

Tačiau greitai įrodo savo tvirtą charakterį ir reiklumą, atvykusių lankytojų griežtai be užuolankų paklaususi rusiškai: „Kuo jūs galite man padėti?“

Be pilietybės dokumentų, leisiančių jai gyventi Lietuvoje, bene labiausiai gy­vybiškai reikalingas klausos aparatas – senolė beveik visiškai negirdi. Turbūt vienintelė, kuriai kažkaip pavyksta susi­šnekėti su močiute, yra globos namų socialinė darbuotoja Indrė. Mergina popieriaus lape didelėmis raidėmis flomasteriu užrašo klausimą, kurį Vanda perskaito net be akinių! Skaito senolė ir lietuviškai, ir rusiškai, bet normaliam tekstui įžiūrėti, sako ji, reikia didesnės lupos. Senolei laisvesniam judėjimui būtina vaikštynė. Ir, žinoma, šilti drabužiai bei avalynė, visos elementarios higienos priemonės, be kurių neapsieina tokio amžiaus žmogus.

Mūsų tautiečiai – atjaučiantys žmonės, tai įrodė ne viena gerumo akcija. Tad norintys prisidėti prie V. Valiūtės gerovės gali paaukoti į Pagramančio bend­ruomenės centro „Gramančia“ banko sąskaitą LT427300010164341259, Swedbank, mokėjimo paskirtyje nurodant  – „Pagalba Vandai Valiūtei“.

„Kadangi senolė trokšta pamatyti sa­vo gimtąsias vietas – Med­vė­galio kal­ną ir Požerę, dar iki Kalėdų pasisteng­siu, kad šis jos noras išsipildytų“, – sakė J. Gudauskas, įteikęs jai simbolinių lauk­tuvių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasa­kojimas paskatins ir daugiau žmonių įsijungti į savo ištakų paieškas. (Pradžia Nr. 87, 88, 90).

Iš Tėvo pasakojimų: nelaisvėje

– Vengrijoje karštas vasaros vidudie­nis. Rusų armijos belaisvių lageryje – tūkstančiai. Visi suvargę, sulysę, apdris­kę. Apie normalų valgį nėra ką ir kalbėti: metalinėje lėkštėje vanduo ir viena kita bulvė, kopūsto lapas ar kokia neaiški žolė. Barakuose vyrai guli eilėmis: viena eilė ant grindų, kita – kiek aukščiau, ant sukaltų medinių gultų. Ry­tais iš budinčio miego mus prikelia prižiūrėtojo komanda ir nugulėto kūno skausmas. 

Lageryje visi pagal komandą keliamės ir fiziniu būdu stengiamės atsikratyti utėlių, blusų, blakių, kitos gyvasties, kurios buvo tiek daug, kad tas rankinis jų naikinimas mažai ką tepadėdavo. Po pusryčių, jei juos taip būtų galima pavadinti, prižiūrėtojai paskirstydavo belaisvius į darbą.

Man tą rytą su kitais belaisviais buvo įsakyta iškuopti išmatų duobėje susikaupusį žmogiškąjį turinį. Toks darbas, ir dar ypač karštą vasaros dieną, žinoma, ne iš pačių maloniausių, bet juk esi belaisvis ir tau nevalia prieštarauti – ką liepia, tą ir privalai daryti.

Norom nenorom keletas vyrų išėjome padirbėti bendram belaisvių labui. Dirbame apsimuturiavę nosis, prakaitas žliaugia per nugarą, varva per pakinklius, stengiamės, dirbame kiek beišgalėdami, norime kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus darbo. 

Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirodė pasipūtęs prižiūrėtojas. Jis, matyt, buvo ką tik pakilęs nuo pie­tų stalo, sočiai pavalgęs ir dar vyriškai pasivaišinęs. Atsiradęs prie išmatų duobės, jis, matyt, savo malonumui dar įsigeidė iš mūsų pasišaipyti, o gal parodyti savo valdžią.

Na ir prasidėjo. Jis savo gargaliniu balsu rėkia ant mūsų, kad mes per lėtai dirbame, kad per mažai išvežėme to „gero daikto“. Prižiūrėtojas kuo toliau, tuo labiau įsikarščiuoja ir taip jau karštą dieną keldamas mūsų pykčio temperatūrą. Kuo toliau, tuo labiau jis įsisiautėja, pradeda į mus laidyti vis smailesnes, vis skausmingesnes grasinimų strėles: girdi, nepaklusnius į karcerį uždarysiąs, ant sienos pakabinsiąs ir badu visus slavus išmarinsiąs. 

Stovime visi įsitempę, rankas prie šonų kaip kareivis Šveikas priglaudę, iš baimės net mirktelėti bijome; stovime sustingę, klausome įkaitusio prižiūrėtojo be perstojo mums žeriamus nepelnytus, žmogaus orumą žeminančius žodžius, o aš jaučiu, kad mano kantrybei ateina galas ir ilgiau tokio paniekinimo nebeištversiu.

Užvirė mano žemaitiškas kraujas, ir nepajutau, kaip akimirksniu atsidūriau šalia besiskeryčiojančio prižiūrėtojo: vie­na ranka griebiau jam už čiuprynos, kita čiupau už subinės ir vienu ypu įme­čiau jį į dvokiančią duobę. 

Visi šūdvežiai stovi išsigandę, kai ku­rie net amą prarado, žiūri išpūstomis akimis tai į mane, tai į „skenduolį“, besimurkdantį išmatose. Stovi apmirę, ne­suvokdami, kas čia įvyko, ir nesu­prasdami, ko griebtis, ką daryti. Pri­žiūrėtojas vis kapstosi išmatų duo­bėje ir be pagalbos išsiropšti iš jos niekaip negali. Jis be perstojo mosuoja viena ranka, kad nepaskęstų, o kita braukia nuo veido gelsvai juodus nešvarumus ir kažką burba, lyg šauktųsi pagalbos ar grasintų, bet duobės turinys neleidžia jam pilnai praverti burnos. 

Aš, pykčio garą nuleidęs, supratau, ką padariau, ir smarkiai išsigandau. Pa­si­metęs bėgioju tai šen, tai ten duobės pakraščiu, klaupiuosi ant kelių, norėdamas paduoti ranką nelaimėliui, bet bijau, kad jis ir manęs neįtrauktų į „maudyklę“. At­sipeikėję mano likimo draugai čiupo sem­tuvą su ilgu kotu ir, pakišę jį nelaimėliui, „išgriebė“ prižiūrėtoją iš tos nelemtos smirdinčios duobės.

Ištraukėme jį glitų, kaip ungurį, nupylėme vandeniu, nuvalėme nešvarumus, stovime ir laukiame, kuo čia viskas baigsis.

Kai mes jį apšvarinome, sutvarkėme, prasidėjo man skirta „linksmoji“ dalis. Prižiūrėtojas, pasišaukęs keletą vyrukų iš savo komandos, surišo man už nugaros rankas, nusitempė į kalinių egzekucijai skirtas patalpas, padaužė kaip jautienos kepsnį ir pakabino ant sienos galva žemyn. Kiek tokioje pozoje kybojau, negaliu pasakyti, gal valandą, o gal net dvi, nes „atsibudau“, kai mane, nukabinę nuo sienos, apipylė šaltu vandeniu...

Šiandien, praėjus tiek daug metų, negaliu suprasti, kodėl aš taip pasiel­giau, – giliai atsidusęs tarė tėvas ir pridūrė, – matyt nepakeliamas lagerio gyvenimas ir karo subrandinta neapykanta priešui mane prie to privedė, o gal ir jauno žemaičio verdantis kraujas. Pasakysiu jums, vaikeliai, kad karas žmones labai supriešina, žvėrimis padaro ir ypač tuomet, kai belaisvis patenka į priešo nasrus, – baigė pasakojimą tėvas, savo kailiu patyręs Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)