Šilalės savivaldybės visuomenės sveikatos biure pradėjęs dirbti priklausomybių konsultantas Valdas Miliauskas labai retai pirmas įvardina žodžius „priklausomybė“, „alkoholizmas“, nes tik pats žmogus gali nuspręsti, ar alkoholio vartojimas jam yra rizikingas. Didžiausias dėmesys skiriamas kritiniam mąstymui, kuris ir priverčia keisti požiūrį į psichiką veikiančias medžiagas, į savo gyvenimą bei savo vaikų ateitį.
Rizikas įvertina patys
Gana retai žmogus į pirmąjį pokalbį su priklausomybių konsultantu ateina savo noru, o neseniai Visuomenės sveikatos biure pradėjęs dirbti V. Miliauskas dėl anonimiškumo neįvardina, ar Šilalėje tokių iš viso buvo. Paprastai gyventojus į konsultacijas siunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai, Probacijos tarnybos pareigūnai, pastebintys, kad alkoholio vartojimas jų prižiūrimiems asmenims gadina gyvenimą ir nėra kitos išeities, kaip tik keisti įprastą elgseną.
V. Miliauskas visus sutinka su šypsena, nors puikiai mato, jog kabineto slenkstį priverstų peržengti žmonių veiduose laimė ir neatsispindi – dažnas jaučia nerimą, gėdą ar kitaip išgyvena situaciją. Pasitaiko ir nusiteikusių priešiškai, o vienintelis dalykas, ko iš tiesų norėtų, tai kuo greičiau sprukti lauk. Bet dažniausiai ir patys nepajunta, kaip pokalbis įtraukia ir priverčia atverti širdį draskančias žaizdas. Kartais tam neužtenka vieno ar net kelių susitikimų, tačiau konsultantas sako, jog niekur neskuba – gali skirti tiek laiko ir dėmesio, kiek jo reikia.
V. Miliauskas įsitikino, kad atsivėrimas įvyksta tuomet, kai žmogus pajunta, jog jo niekas neketina smerkti ar „užveržti gerklės“, o tik skatina pamąstyti, iš kur atsiranda problemos ir kokią įtaką tam daro svaigalai.
„Dažnas žmogus nemano, kad yra priklausomas ar jam kyla tokia rizika. Atrodo, kas čia tokio, jei vakare išgeria tris butelius alaus – juk dirba, girtas patvoriais nesivarto... Siūlau pažiūrėti į alkoholį kritiškai, paanalizuoti, kokia tai medžiaga, kaip ji veikia žmogaus fiziologiją. Yra lentelė su sąlyginiais alkoholio vienetais, kiekvienas gali apskaičiuoti, kiek per savaitę jų suvartoja. Trys alaus, net ir lengvo, sudaro daugiau nei 40 alkoholio vienetų. Tai jau rizikingas skaičius vyrams, o ką kalbėti apie moteris, kurių organizmą svaigalai veikia dar agresyviau. Įvertinę savo įpročius, patys žmonės padaro išvadą, ar jiems kyla rizika tapti priklausomiems, ir gali susimąstyti, o gal jau nebevaldo savo gyvenimo ir yra priklausomi“, – tikina konsultantas, kurio pirmasis tikslas yra nukarūnuoti alkoholį kaip linksmybių šaltinį, padėti žmogui išsiaiškinti, kodėl negali gyventi be gėrimo, ir paskatinti nutraukti vartojimo tradicijų grandinę, kuri, kaip bebūtų gaila, dažnai yra perduodama iš kartos į kartą.
Kritinis mąstymas priverčia atsibusti
Pasak V. Miliausko, svaigalų naudojimo mažinimas taip pat yra didžiulė pergalė: jei žmogus atsisakys bent vieno butelio alaus per dieną, jis alkoholio vienetų gaus mažiau. Gal tai paskatins pagalvoti, ką bando užpilti, nuo ko bėga. Taip kalbantis ir atsiranda išeitį siūlantys sprendimai.
„Žmonės sako, jog ateina penktadienis ir jie nebežino, kas su jais darosi. Bet kuo penktadienis ypatingas – juk tokia pat diena, kaip ir kitos? Viena moteris yra pasakojusi, kad net vaikas jai priminė: „Mama, penktadienis, nepamiršk nusipirkti alaus“. Tokiu būdu formuojame nuostatą, jog penktadienis išskirtinis, reikia švęsti. Vaikas mato, kaip elgiasi tėvai, jo galvoje formuojasi toks pat gyvenimo būdas. Tai yra viena iš temų, kuria kalbuosi su žmonėmis, ypač su tais, kuriuos atsiunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai“, – sako V. Miliauskas.
Kalbėtis apie tai, pasak konsultanto, būtina dar ir dėl to, jog dažniausiai šeimose švenčių metu mažai į vaikus kreipiama dėmesio: pasodina stalo gale aukštoje kėdutėje, ir jis viską mato, viską dedasi į galvą – taip atsiranda klaidingas supratimas, kad savaitgalį ar kitomis progomis „visi geria“.
V. Miliauskas teigia, jog didžioji dalis į konsultacijas ateinančių žmonių yra gimę bei augę sovietiniais laikais, matė, kaip gyvena jų tėvai, todėl ir patys mano, kad šventės be alkoholio – ne šventės.
„Priklausomybė eina iš kartos į kartą: vartojo tėvai, vartoja vaikai, jų vaikai irgi mato tokį pat gyvenimo būdą. Mūsų tikslas yra padėti šitą grandinę nutraukti – įtikinti, jog neprivalo tęsti tokios „tradicijos“. Kalbant apie alkoholio žalą, pasiūloma atlikti licencijuotus testus, pateikiama informacija, kokius organizmo pakitimus jis sukelia, kodėl žmonės, ilgai gėrę, vaikšto lyg robotai, aukštai kilnodami kojas. Ir tai dar ne pats blogiausias dalykas. Blogiausia, jog viską mato vaikai! Todėl retoriškai klausiu: „Ar linkite, kad jie nuodytųsi kartu?“ – sako V. Miliauskas.
Ragina keisti požiūrį
Pokalbiai su priklausomybių konsultantu padeda sukurti ir geresnius santykius su kontroliuojančių institucijų darbuotojais, mat dauguma problemų turinčių asmenų į vaiko teisių apsaugos specialistus, Probacijos tarnybos darbuotojus žiūri kaip į priešus.
„Nesame kriminalistai, neieškome kaltų, neatliekame tyrimų, kodėl įvairios tarnybos lankosi jų namuose. Akcentuojame, kad tie žmonės stengiasi jiems padėti. Taip, nėra malonu, kai pareigūnai atvažiuoja, tikrina girtumą, kontroliuoja, kas yra šaldytuve. Bet jei ne kontrolė, gal dabar jiems tektų sėdėti kalėjime. Aiškinu, kad specialistai dirba savo darbą, jų pareiga yra kontroliuoti, nes tik taip jie gali padėti. Socialinėms darbuotojoms taip pat nelengva brautis į kitų gyvenimus, jos dėl to irgi patiria stresą, nes nežino, ko tikėtis ir kas gali atsitikti“, – teigia V. Miliauskas.
Pasak konsultanto, po kelių pokalbių žmonės tampa mažiau kompleksuoti, netgi pradeda kitaip elgtis. Vidurvasarį po džinsais slėpti apykoję nėra malonu, bet kenčia karštį, prakaituoja, kad tik niekas nepastebėtų. Žmogui atrodo, kad visi į jį žiūri, pirštais rodo. Konsultantas stengiasi įtikinti, jog apykojė, nors ir labai nemaloni, yra pagalba, raktas į laisvę.
„Labai dažnai pavyksta per kelias konsultacijas pakeisti požiūrį į jų gyvenimą kontroliuojančius specialistus. Žmonės dėkoja situacijai, dėl kurios buvo priversti ateiti pas konsultantą, nes anksčiau nebūtų nė pagalvoję, jog, kilus problemų ar atsiradus kažkokių klausimų, reikia bendrauti, galima patiems paskambinti socialiniams darbuotojams, o ne su baime laukti jų skambučio ar vizito“, – pasakoja priklausomybių konsultantas.
Jis teigia esąs atviras visiems: į konsultacijas gali ateiti kiekvienas, jei tik jaučia, kad turėtų dėl ko pasikalbėti – nebūtina laukti, kol atsiųs institucijų darbuotojai. Paslauga yra nemokama, visiškai anonimiška. Galima konsultuotis ir dėl savo, ir dėl šeimos narių, artimųjų priklausomybės, jei tik dėl alkoholio vartojimo kyla bent kokių rūpesčių.
Su priklausomybių turinčiais žmonėmis V. Miliauskas bendrauja beveik 14 metų. Baigęs teologijos studijas, pedagogikos mokslus, vėliau istorijos magistrantūros studijas, solidžios patirties įgijo daugiau nei 10 metų dirbdamas evangelikų liuteronų bažnyčios diakonijos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje „Gabrielius“, įsikūrusioje Vyžių kaime, Šilutės rajone. O kur dar žinios, įgytos Danijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje bei daugelyje kitų šalių.
Priklausomybių konsultanto darbas labai pasiteisino Lenkijoje, kur dešimtmečiais tam skiriamas ypatingas dėmesys. Lenkų patirtį perėmę lietuviai sukūrė specialią konsultantų mokymo programą. V. Miliauskas sako, kad jį džiugina ne tik prieš 5–6 metus mūsų šalyje atsiradusi tendencija visiškai atsisakyti alkoholio, bet ir po konsultacijų pasikeičiantis žmonių elgesys. Tarkime, jei į pirmą pokalbį atėję žmonės dažniausiai teisinasi, jog geria „valstybinę“ ir taip neva remia valstybę, tai po kelių susitikimų pradeda piktintis: „Kokia čia valstybinė!“, o dar vėliau stebisi: „Tai kodėl sakome „į sveikatą“?..
„Tai yra vadinama žemo slenksčio paslauga, niekuo neįpareigojanti, tik skatinanti žmogų suklusti ir susimąstyti, kas su juo vyksta. Ir jis keičiasi: stabilizuojasi šeimyninės situacijos, pradeda mokytis, kuria šeimą, imasi verslo – gyvenime vyksta stebuklai. Nors sako, jog 20 metų gėręs kitaip negali, stengiamės įtikinti, kad keistis niekada nevėlu“, – tikina V. Miliauskas.
Pasak konsultanto, keistis nesunku, kai supranti, jog priklausomybė yra tokia pat neišgydoma liga, kaip ir daugelis kitų, tačiau, ją kontroliuojant, galima ilgai ir laimingai bei pilnavertiškai gyventi.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
