Jau beveik visi namai pasipuošė spin­dinčiomis Kalė­dų eglutėmis, tačiau šilališkė Genovaitė Vai­tie­kienė šios šventės laukimo neįsivaizduoja be pra­kartėlės – šven­tosios šeimos ir tikinčiųjų bend­rys­tės simbolio. 

Prakartėlė – Kalėdų istorijos, atkuriančios kūdikėlio Jė­zaus gimimą tvarte, įprasminimas. Be Šv. Juozapo, Ma­ri­jos, kūdikėlio Jėzaus, Trijų ka­­ralių, joje visada būna ir gyvulėlių figūrų. Tra­diciją inscenizuoti Betliejaus tvartelį krikščionių tikėjimo bendruomenėje susiformavo III am­žiuje, ir tik XX a. pabaigoje Popiežius Jonas Pau­lius II nurodė Va­tikane, prie Kalėdų eglės, įrengti ir prakartėlę. 

„Maža ar didelė, paprasta ar išmoninga prakartėlė įprastai ir kartu išraiškingai mums pristato šv. Kalėdas. Tai yra mūsų kultūros ir meno elementas, tačiau pirmiausia tai ženklas tikėjimo Dievu, kuris atėjo į Betliejų gyventi tarp mūsų“, – Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams šią katalikišką tradiciją gyrė popiežius Jonas Paulius II.

Genovaitė savo namus puošia ypatingomis, pačios nertomis prakartėlėmis ir tuo džiaugsmu jau kelinti metai dalijasi su daugybe žmonių. Pernai į G. Vaitiekienės nertų prakartėlių virtualią parodą kvietė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, o šiemet jas galima apžiūrėti Šilalės viešojoje bibliotekoje. 

Visi, kas pažįsta Genovaitę, žino, jog rankdarbius ji mėgsta nuo vaikystės, šį pomėgį paveldėjusi iš savo močiutės. Moteris ir jaunystėje, ir augindama vaikus, kaip įmanydama stengėsi puošti namus, kurti juose jaukią, šventišką aplinką. Dabar G. Vaitiekienė tam turi daugiau laiko, todėl jos mintyse gimsta gražiausios idėjos. Prakartėles moteris neria treti metai, bet visų sumanymų dar nėra įgyvendinusi. Tačiau šilališkiams jau turi ką parodyti – Viešosios bib­liotekos darbuotojos suskaičiavo, jog parodoje eksponuojama 14 kūrinių, juose sudėliotos net 228 nertos figūrėlės, ir nerasime nė vienos tokios pat. Bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė džiaugiasi, kad susidomėjimas paroda yra didžiulis, o lankytojų atsiliepimai – tik patys geriausi. 

Ne visas nertas prakartėles G. Vaitiekienė atidavė parodai – kelios liko jos namuose, nes švenčių laukimo be prakartėlės moteris neįsivaizduoja. Prakartėlės jai pirmiausia simbolizuoja Kristaus gimimą, tačiau kartu tai yra bendrystės, šeimos artumo išraiška. 

Genovaitės namuose prakartėlė buvo visada – paprasta, karpyta iš popieriaus, kuris per daugelį metų apsiglamžė, suplyšo. Tai ir paskatino moterį nunerti pirmąją. Pasak jos, iš siūlų nunertos figūrėlės nei suduš, nei suplyš – jos amžinos. O pradėjusi nerti, negalėjo sustoti: sumanymų buvo tiek daug, jog kone kas vakarą atsirasdavo nauja. Labiausiai žavėjo greitas rezultatas – mažoms figūrėlėms gimti daug laiko nereikėjo, todėl pabaigusi vieną, tuoj pat pradėdavo nerti kitą. 

Šilališkė svajoja nuvežti savo prakartėlių į Ro­kiškio prakartėlių muziejų – ne tik surengti ten parodą, bet ir padovanoti darbelių, kad visi juos galėtų matyti bei pasidžiaugti. 

Kad nertos prakartėlės iš tiesų džiugina, moteris neabejoja. Prasi­dėjus parodai, daugelis pažįstamų dėkojo, tačiau atsirado ir prašančių jų parduoti, norinčių užsisakyti. 

„Nesu pardavusi nė vienos, nes labai nenoriu su jomis išsiskirti. Bet jei atsirastų norinčiųjų, nunerčiau ir su malonumu padovanočiau“, – tikina Genovaitė. 

Moteris neabejoja, jog geresnės dovanos už savo rankomis sukurtą kūrinį nėra ir negali būti. Tam skirto laiko, galvojant apie žmogų, kuriam darai dovaną, į ją sudėtos širdies ir rankų šilumos pinigais neįvertinsi. Todėl Genovaitė ir anūkams dovanas pirkdavo tik tol, kol jie buvo maži. Dabar pradžiugina savaip.

„Žinau, jog Vilniuje gyvenantis septyniolik­metis anūkas nemėgsta rašyti trumpųjų žinučių, todėl ir jam, ir kitiems artimiausiems žmonėms siunčiu atvirutes. Į jas visada įdedu mažutę kalėdinės eglutės puošmeną – snaigę, namelį ar dar ką nors“, – sako moteris, kuriai šeimos bend­rystė, įprasminta prakartėlėje, yra pati didžiausia gyvenimo vertybė. 

Genovaitė negali pasakyti, ar dar ners prakartėlių. Tas noras jai visuomet užgimsta laukiant šv. Kalėdų, o praėjus šventėms, natūraliai atsiranda kitų idėjų. Gyvenimas tuo ir gražus, kad jį puošia pomėgių ir veik­los įvairovė. 

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93, 95)

Prie Kesės upelio 

Lietuvoje prasidėjusi žemės reforma nusavino dvarininko Stanislovo Volmerio Radviečio dvarą, ir 1927 m. jis buvo išparceliuotas. 

Pagal Žemės reformos įstatymą, iki 80 hektarų aplink dvarų centrus buvo paliekama šeimininkams. Pirmumo teise geresnius žemės plotus įsigijo valdininkai ir kovų už nepriklausomybę savanoriai, o likusius, žinoma, daug prastesnius, už valstybės paskolą galėjo nusipirkti bežemiai valstiečiai. 

Tuo pasinaudojo mano tėvai ir, paėmę iš banko per tūkstantį litų paskolą, trūkstamą sumą pasiskolinę iš žydo Kvėdarnoje, įsigijo beveik 10 hektarų kalvotos molingos žemės Radviečio kaime ir pasistatė trobą bei ūki­nius pastatus. Radviečio sodyboje mūsų šeima apsigyveno 1929-aisiais.

Žemelė buvo tokia molinga, tokia sunki, jog įdirbti ją reikėjo ne tik gerų arklių, bet ir stiprių artojo rankų bei geros sveikatos. Tėvų va­ldos pakraštyje, už Kesės upe­lio, veikė plytinė, kuri  plytomis aprūpindavo aplinkinius gyventojus. 

Tėvas,  per dieną pavaikščiojęs savo valdoje paskui plūgą, naktimis negalėdavo užmigti ir dėl begalinio rankų skausmo vos ne vilko balsu kaukdavo. 

– Jo rankų riešus visuomet apraišiodavau vilnone marška, gelbėjau vargšelį nuo skausmo kaip galėjau ir kaip išmaniau, – pasakodavo mama, prisiminusi sunkius tėvo darbus Radviečio sodyboje. 

Radvietį savo sodybai įkurdinti tėvai pasirinko neatsitiktinai. Šiose Žemaitijos apylinkėse gimė, užaugo, šeimas sukūrė jų protėviai ir tėvai. Jas pa­­milo ir mano tėvai. Sodybai vie­tą jie išsirinko ant kalvelės, miško pašonėje, prie kelio, nors ir sunkiai išvažiuojamo. Va­­karinėje sodybos pusėje, už kokių poros šimtų metrų, pa­čioje kalvelės papėdėje, teka ne­didelis Kesės upelis.

Lauką tarp sodybos ir upelio tėvai kasmet apsėdavo linais, kurie mėlynom akelėm nepaliaujamai žydėdavo iki pat vėlyvo rudens. Linų auginimas – sunkus ir ilgas darbas, tačiau, norėdami prisidurti vieną kitą litą ūkio išlaidoms padengti, tėvai buvo priversti juos auginti. Apdorotą linų pluoštą pristatydavo Kvėdarnoje gyvenusiam žydui, iš kurio buvo paėmę paskolą naujakurystės reikalams. 

Vasarą per mėlynuojantį linų lauką vingiavo takelis, kuriuo dažnai su broliais bėgdavome prie Kesės upelio pasroviui pluk­dyti pačių pasigamintų lai­velių. Upelis ir jo apžėlusios pakrantės mums buvo ta gamtos erdvė, kurioje vaikiškoms fantazijoms reikštis nebuvo ri­bų. Čia ne tik plukdėme laivelius į mūsų įsivaizduojamus to­limus kraštus, bet ir karstėmės po medžius, ėjome slėpynių, stebėjome paukščius bei klau­sėmės jų čiulbėjimo. Upelis, medžiai, paukščiai, pievos, žydinčių linų laukas mums buvo didelis ir paslaptingas gamtos pasaulis, kurį su begaliniu vaikišku smalsumu stengėmės pažinti. Šis vaikystėje patirtas gamtos paslaptingumo jausmas lydi mane visą gyvenimą.

Galvoju, kad neatsitiktinai su žurnalisto diplomu nuėjau dirbti į Gamtos apsaugos komitetą pas žymųjį gamtosaugininką Viktorą Ber­gą, kuris tuometinėje sovietų sąjungoje įkūrė valstybinę įstaigą gamtai saugoti. Man buvo pavestas visuo­menės ekologinio švietimo ir informacijos rengimo darbas. Vi­są gyvenimą ėjau gamtosaugos pirm­eivių prof. Tado Iva­naus­ko, prof. Česlo­vo Kudabos, prof. Karolio Jankevičiaus ir jau mi­nėto V. Bergo pramintu keliu. Bet apie šį kelią papasako­siu vėlesniuose knygos skyriuose.

Po daugelio metų, prisiminęs vaikystės dienas, praleistas prie Kesės, sukūriau eilėraštį „Vai­kystė prie Kesės upelio“:

Kesė, Kesė, tu mano septintoji sesė,  

Vingiuojanti per Radviečio laukus.  

Meni tu man šėliojančią vaikystę

Ir nebūtin išėjusius tėvus.

Girgždėjo lingė virš lubų, 

Siūbuodama medinę vygę.

Pavargusi motulė po darbų

Niūniavo meilę ir ramybę.

Lakių svajonių kupinais laiveliais

Plaukiau į tolimus kraštus,

Klajojau pasakų takeliais –

Surast norėjau gintaro namus.

Mane žavėjo purpurinės pievos, 

Žilvičiai upės pakrašty, 

Prabėgusios prie Kesės dienos 

Ilgai išliks manojoj atminty.

Keliai dulkėti, vingiuoti takeliai,

Ošianti giria ir šimtamečiai ąžuolai,

Balti akmenėliai ir rūtų darželiai –

Tai mano vaikystės svajonių namai.

Mano gimtasis Radviečio kaimas prie Kesės upelio vaizdingoje Šilalės rajono gamtinėje aplinkoje, kaip turbūt kiekvienam gimtojo krašto žmogui, yra vienas gražiausių, vienas brangiausių pasaulyje.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Šilalės gyventojų saugumu nuo šiol rūpinsis ilgametę pa­tirtį turinti ir visoje Lietuvoje apsaugos veiklą vykdan­ti viena didžiausių saugos tarnybų – „Ekskomisarų biuras“, dar vasaros pabaigoje įsigijusi saugos bendrovę „Nor­gauda“. „Ekskomisarų biuro“ plėtra ir vietinės saugos tarnybos prijungimas suteiks dar daugiau galimybių gyventojams naudotis šiuolaikiškesniais bei efektyves­niais apsaugos sprendimais. 

„Ekskomisarų biuro“ generalinis direktorius Vy­tau­tas La­bec­kas ak­centuoja, jog sau­gos tarnybos įsigijimas ir atsiradę pokyčiai – tik į gera, o naudą pa­jus ir esami, ir būsimi klientai. 

„Pasitelkdami solidų ilgamečio darbo apsaugos sferoje bagažą bei pažangius, išmanius sprendimus, galime suteikti kokybiškas kompleksines paslaugas gyventojams: pasiūlyti pla­tes­nį spekt­rą modernių apsaugos spren­dimų, kurių anksčiau negalėjo teik­ti mažesnė vietinė saugos tarnyba. Dir­­ba­me vedini vieno bendro tikslo – rūpintis tautiečių saugumu – ir turime bend­rą interesą tapti patikimu klientų part­neriu“, – sako V. Labeckas.

Nuo šiol „Ekskomisarų biuras“ Šilalės gyventojams suteiks galimybę išbandyti šiuolaikiškas privatiems bei verslo klientams skirtas apsaugos paslaugas, tokias kaip vaizdo stebėjimo sprendimai ir vaizdo analitika, išmanioji belaidė apsauga, mobilūs apsaugos sprendimai bei išmanioji programėlė, kuria valdomos apsaugos sistemos. 

„Nuolat investuojame į technologijas, jų funkcinių galimy­bių išplėtimą bei paslaugų plėt­rą. Pavyzdžiui, profesionali ir greitai įrengiama belaidė apsaugos sistema su apsaugos paslaugomis, kurią mėnesį galima išbandyti nemokamai, ga­li būti komplektuojama pagal kiekvieno kliento asmeninius poreikius – nuo objekto įėjimo zonos ir vie­nos patalpos apsaugos iki ob­jekto, kuriame reikia saugoti net šešiolika patalpų – kiekvienas klientas elementų komp­lektaciją išsirenka pats. Visu sutarties laikotarpiu teikiame ir techninę priežiū­rą“, – pasakoja V. Labeckas. 

Sklandumo bei paprastumo klientams suteikia mobilioji prog­ra­mėlė „Būk ramus“. Joje ste­bėti apsaugos sistemos pranešimus bei valdyti apsaugos sistemą galima nuotoliniu būdu iš bet kurios pasaulio vietos. Taip pat, net būnant namuose, kilus pavojui, galima akimirksniu išsikviesti greitojo reaga­vi­mo ekipažą, spustelėjus vos vieną SOS mygtuką. Šios bei kitos prog­ramėlės funkcijos garantuoja maksimalią turto apsaugą, palengvina kasdienybę ir leidžia sutaupyti laiko. 

„Ekskomisarų biuro“ naudojamos išmaniosios technologi­jos leidžia ženk­liai sutrumpinti ir ekipažų reagavimo laiką. Au­tomatizuotas greitojo reaga­vi­­mo ekipažų valdymas, kuris įvertina jų užimtumą, eis­mo sąlygas bei atvykimo laiką, parenka bei išsiunčia greičiausiai galintį atvykti ekipažą iki objekto, kuriame suveikė signalizacija. Tai leidžia užtikrinti greitą ir patikimą apsaugą 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.

Be to, „Ekskomisarų biurui“ antrą kar­tą iš eilės yra suteiktas tarptautinis „Best Buy Award“ apdovanojimas, kuris patvirtina aukščiausios kokybės standartą už geriausią kainą visų saugos tarnybų kontekste.

Sužinoti plačiau apie „Eks­komisarų biuro“ teikiamas pas­laugas ir išsirinkti geriau­sius apsaugos sprendimus Ši­lalės gyventojai gali apsilankę įmonės tinklalapyje www.ekskomisaru-biuras.lt.

(Užs. Nr. 206)

Gruodžio 10–11 d. Šilalėje vyko II Respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas. Jo sumanytoja, iniciatorė ir vedėja – Šilalės kultūros centro chorvedė Sandra Rimkutė-Jankuvienė.

Gruodžio 10-osios vakarą, po šv. Mišių, Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, vyko chorų maratono atidarymas, kuriame sveikinimo žodį tarė savivaldybės mero pavaduotoja Lineta Dargienė ir Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė. Renginio atidarymo koncerte pasirodė chorai ,,Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas, fortepijonas – Saulius Šiaučiulis). Jo vadovas, solistės ir akompanuotojas apdovanoti savivaldybės, Kultūros centro bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus įsteigtomis dovanomis ir padėka. Tą patį vakarą Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinkę žmonės klausėsi dueto ,,Sorelle di canto“ (vad. Laura Matuzaitė-Kairienė) atliekamų kūrinių, koncerto moderatoriaus Vytauto Kursevičiaus eilių.

Šeštadienį giesmės netilo Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Jas atliko Šilalės krašto mišrus choras (vad. S. Rimkutė-Jankuvienė ir Rasa Ramanauskienė), Šakių kultūros centro mišrus choras ,,Lituanica“ (vad. Deividas Kerevičius), Jaunimo kamerinis choras ,,Dorado“ (vad. Augustas Kvedaravičius, Alina Sikorskytė – fortepijonas), Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras ,,Cantare“ (vad. Artūras Dambrauskas, Ramūnas Baršauskas), Valstybinis choras ,,Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas A. Dambrauskas). Po vakaro šv. Mišių vykusiame chorų maratono uždarymo koncerte susirinkusieji klausėsi J. M. Martin kalėdinės kantatos ,,Invitation to a Miracle“ (vyr. dirigentas A. Dambrauskas, kurį choristai pasveikino gražaus jubiliejaus proga, klavišininkas – Vincenzo de Martino).

Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą, įgyvendinant projektą, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonui dek., eduk. mgr. Sauliui Katkui ir bendruomenei, Batakių evangelikų liuteronų parapijos klebonui Karoliui Skausmeniui, Šilalės Jono Tartilavičiaus Batakiečio evangelikų Liuteronų bažnyčios pirmininkui Jonui Juozapaičiui ir bendruomenei, Atviro jaunimo centro darbuotojams bei savanoriams.

Guoda JUŠKAITĖ

Šilalės kultūros centro kultūros projektų vadovė, koncertų (spektaklių) organizatorė

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruo­šiamos knygos „Gy­venimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93)

Marijona iš Barsukinės

Mano tėvas, grįžęs iš lagerio, ilgai ne­laukė – nusižiūrėjo Rad­viečio dvare žvit­rią merginą Ma­ri­joną Bytautaitę, nesantuokinę Onos By­tau­tai­tės bei Tenenių dvaro savininko Alek­sandro Milerio duk­rą bei pasiūlė jai savo ranką ir širdį.

– Patinki tu man, Maryte. Palik savo Barsukinę ir ateik į Radvietį pas mane. Galvoju, ir tavo mama mūsų ženatvei neprieštaraus, ir tavo patėvis Juozapas pritars, juk viena burna namuose bus mažiau, – sutikęs Marijoną Radviečio dvare, kalbėjo Juozas.

Marijonai Juozas taip pat „įkrito į akį“.

– Gal iš tikrųjų reikia eiti už Juozo: aukštas, laibas, balsą gražų turi ir bandonija vakarėliuose pagroja. O kad ir pasirinkti kaime nėra iš ko. Ir nesvarbu, kad jis neturtingas, aš irgi nesantuokinė duktė, be kraičio, – svarstė Marijona. 

Juozo pasakyti žodžiai devyniolikmetei apsuko galvą: kur tik Marijona ėjo, ką bedarė, Juozas stovėjo prieš akis, meilės jam jausmas vis stiprėjo. Nebeįstengdama suvaldyti savo jausmų, mergina pagaliau ryžosi pasisakyti motinai apie suvešėjusią meilę ką tik iš fronto grįžusiam jaunuoliui.

– Aš, mama, ilgai svarsčiau ir nusprendžiau tekėti už Stasinuko iš Rad­vie­čio, – įsidrąsinusi Marijona vieną dieną prasitarė motinai ir, žiūrėdama jai į akis, su didele baime laukė atsakymo. 

­– Tai gerai, kad įsimylėjai, – prabilo motina. – Gali tekėti už Stasinų iš kumetyno sūnaus nors ir rytoj, bet, žinok, pasogos negausi ir apie jokias vestuves nesvajok, – karčių žodžių pa­žėrė savo duk­­rai Ona Šlei­terienė. 

Tokie motinos žodžiai lyg raudona gaisro pa­švaistė nutvieskė Marijonos vei­dą. Jos akys pa­skendo ašaro­se, o gomurį taip suspaudė skausmas, kad ji nebeįstengė nė žo­džio ištarti. Aki­mirks­niu puolė iš trobos trinktelėdama durimis ir bėgte pasileido keliuku, vingiuojančiu per Bar­su­kinės mišką į Rad­viečio dvarą. 

Marijonos širdį užliejo pyktis, ir ji išskubėjo pas Juozą išlieti savo širdgėlos bei pasakyti, kad myli jį ir sutinka už jo tekėti. 

Visą kelią mergina verkė pasikūkčiodama. Ji negirdėjo nei paukščių čiulbesio, nei miško ošimo, per ašaras nebematė numylėtų žaliaskarių eglių ar plačiai išsišakojusių ąžuolų. Marijonai atrodė, kad jos galvoje apsiverčia visas pasaulis, ir ji niekaip negalėjo suvokti, kodėl motina šitaip pasakė. Mergina prisiminė, kaip nuo mažų dienų Barsukinės vienkiemyje ji supo, prižiūrėjo ir augino vaikus skait­lingoje Šleiterių šeimoje, dirbo visus ūkio darbus.

Marijona skubėjo pas Juozą ir be perstojo galvojo, kodėl motina jos taip nemyli? Ji ieškojo priežasties ir bandė ją įminti. Gal tai todėl, kad ji gimusi ne santuokoje, o jos tėvas Mileris, pardavęs Tenenių dvarą ir palikęs motiną, klajoja po pasaulį? Marijona nuo mažens jautė motinos šaltumą, ir dabar jos pasakyti žodžiai tik patvirtino tai, ką ji visą laiką, būdama Šleiterių šeimoje, išgyveno. Taip bemąstydama, mergina atsidūrė Radvietyje ir pateko į Juozo glėbį, sulaukdama karštų jaunatviškų bučinių.

Jaunuoliai sutarė, kad nedelsdami eis pas Tenenių kleboną ir priims Šven­čiau­siąjį Sakramentą. Taip 1919 m. birželio 22 d. Tenenių bažnyčioje jaunavedžiai sumainė žiedus, prisiekdami vienas kitam būti ištikimi visą gyvenimą. Šventą priesaiką Marijona ir Juozas Stasinai garbingai ištesėjo. 

Jaunųjų pora įsikūrė Radviečio dvare, kur gyveno bežemių darbininkų šeimos. 

Abipusė meilė padėjo Marijonai ir Juo­zui įveikti visus sunkumus. Dar tinkamai neįsigyvenus, 1920 m. rugpjūčio 1-ąją jiems gimė dukra Bro­nislava. Šiai nespėjus ūgtelėti, 1922 m. balandžio 22 d. pasaulį išvydo Zofija, 1924 m. rugpjūčio 24 d. sesių draugiją papildė Ona, 1926 m. spalio 20 d. prie jų prisijungė Aldona, 1928 m. kovo 28 d. gimė Stefanija, 1930 m. liepos 22 d. į dukterų kompaniją „įsimaišė“ sūnus Pet­ras, 1936 m. sausio 24 d. – Kazys, 1938 m.

liepos ant­roje pusėje pasaulį išvydo Juozas (tikslios datos mama neprisiminė, o metrikų nei bažnyčių knygose, nei valstybės archyvuose autorius nerado). 1943 m. gruodžio 5 d. visi džiaugsmingai pasitiko pagrandukę Danutę.

Tokia buvo Marijona iš Barsukinės, ir tokioje gražioje seserų ir brolių draugijoje augo šių eilučių autorius. Di­džiuo­juosi savo tėvais, negaliu atsidžiaugti gausia šeimyna, nors joje per gyvenimą, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būta visko. 

Tačiau dar grįšime į anuos laikus ir praeisime tėvų bei protėvių keliu keletą atkarpėlių...

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Į įprastą gyvenimo ritmą įsiveržę įvairūs kataklizmai dažnai žmones išmuša iš vėžių, sukelia nesaugumo jausmą, netikrumą dėl ateities, depresiją ar panašiai. Bet kai turi įdomų užsiėmimą, jis išvaduoja nuo negatyvių minčių ir skatina susitelkti į tai, kas yra taip miela ir sava. Kvėdarniškei Aldonai Astrauskienei toks pomėgis visą gyvenimą buvo ir tebėra mezgimas. „Jame atrandu ramybę ir poilsį po visų dienos darbų“, – sako moteris.

„Megzti išmokau iš mamos, kiek atsimenu, megzdavo ir močiutė. Turėjome namuose vienus virbalus, jie nuolat buvo užimti. Gal kokia ket­virtokė buvau, kai, ma­mai nematant, stver­davau jos pradėtą mez­ginį ir bandydavau narp­lioti. O kai dar nelabai moki, mezginys gaunasi labai tamprus... Tad mama visada suprasdavo, kad jau esu prikišusi nagus“, – juokiasi Aldona.

Jos močiutė buvusi dar ir audėja, verpėja. Matydama, kaip ji audžia, Aldona prisitaisydavo juostelę ant knygos ir stengda­vosi atkartoti tai, ką darydavo senelė. Dar mokinė būdama apsimegzdavo mo­kyklinės uniformos „kalnieriu­kus“. 

Kadangi, anot Aldo­nos, tėvai laikė avių, vilnos niekada netrūkdavo.

„Nusimegzdavau ilgus megz­tinius su dirželiu ir kai reikėdavo iš mokyklos eiti į kolūkio laukus akmenų rinkti ar daržų kasti, atrodydavau net puošniai. Drau­gės pavydėdavo. „Bepigu tau, kad moki megzti“, – sakydavo. Aš džiaugdavausi, savotiškai didžiuodavausi. Be to, anais laikais ne kažin ką ir nusipirkti galėdavai, visko trūko. O iš plonų siūlų numegzta bliuzelė atrodydavo puikiai. Ir išskirtinai. Mezgiau sukneles, sijonus, nekalbant apie megztinius, šalikus. Viską sau. Paskui jau šeimai, vai­kams.

Megztas drabužis visada traukia ma­no dėmesį – turiu apžiūrėti raštą, pabandyti, ar man taip išeitų. Kažkada pirkdavau mezgimo žurnalus, studijuodavau raštus. Ir dabar ne iš karto viskas pavyksta. Tuomet išardau, jei reikia – ir dar sykį, kol gaunasi taip, kaip turi būti. Megzti bet kaip niekada nenorėjau, siekiau tik geriausio. Dabar paprasčiau: raštų pilnas internetas, nebereikia sukti galvos. Bet man norisi sukurti ką nors savito, ne tik nukopijuoti“, – pasakoja Al­dona apie poreikį ieškoti ir rasti tai, kas jai teikia malonumą.

Moteris netgi turi suskaičiavusi ir užsirašiusi, kiek konkrečiai pagal drabužio dydį reikia „užmesti“ akių – taip, anot jos, esi labiau garantuotas, kad neteks ardyti.

„Tačiau mezgi ir kaskart mokaisi. Juk ne taip paprasta, tarkime, dailiai nulaidyti ir įstatyti rankoves. Kruopštumo reikia“, – sako Aldona.

Mezgėjos kraitėje – daugybė įvairių darbų: vąšeliu nertų takelių, padėkliu­kų, servetė­lių, krepšelių, virbalais megztų įvairiaspalvių kepuraičių, rie­šinių. Bet daugiausiai, anot Al­do­nos, kojinių – vyriškų, mote­riškų, vaikiškų. Jos numegztos visokiausiais raštais, prie jų – juostele pritvirtintos mažytės kortelės su užrašu: „Rankų dar­bas su meile“.

Moteris sako šiltuoju me­tų laiku turguje prekiaujanti drabužiais – dėvėtais ir naujais. Tad ant prekystalio išrikiuoja ir savo rankų darbo gaminių. Prekyba, pasak Aldonos, einasi kada kaip: Kvėdarna – nedidelis miestelis, žmonės turgelyje lankosi beveik tie patys, prašalaičių užklysta retai. Tačiau kol dar ne pensijoje, sėdėti rankas sudėjusi ji teigia negalinti.

Aldona labai mėgsta darbuotis sodyboje ir randa kur pritaikyti dar vieną savo pomėgį – gamina vazonus iš cemento ir... senų drabužių, kurie nebetin­kami parduoti.

„Gal ne visiems priimtina taip gražinti aplinką, bet man gražu, o ir pirkti nereikia. Įstatai vazoną su gėlėmis – ir prašmatniau. Esu padariusi ir pažįstamiems, o viena moteris tokia vaza papuošė artimųjų kapą. Patenkinta, sako – gražu“, – pasakoja Aldona apie savo mėgstamus užsiėmimus, kurie neleidžia jai nuobodžiauti ir, tikina, atbaido mintis nuo daugelį dabar sukausčiusios pandemijos baimės.

„Žinoma, yra ir daugiau moterų, kurios kažkuo užsiima bei padaro ir gražiau, ir kūrybiškiau. Bet aš džiaugiuosi tuo, ką darau, ir kad kūrybos gyslelė lydi mane visą gyvenimą“, – šypsosi moteris.

A. Astrauskienės darbai eksponuojami Kazimiero Jauniaus klėtelėje-muziejuje surengtoje parodoje „Su mumis šiltos Kalėdos“. Joje – 20 porų virbalais megztų kojinių, stebinančių raštų įvairove. Moteris sako, kad jos bus padovanotos artėjančių švenčių proga.

„Paroda veiks iki gruodžio 21 d. Ma­loniai laukiame visų atvykstant“, – kviečia muziejininkė Rasa Pangonienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjo kultūros apdovanojimų ir gerų naujienų meno mėgėjams sa­vaitė. Tiesa, ją paženklino ir kelios netektys – eidamas 82-uosius, mirė dokumentinio kino režisierius, ope­ratorius, kultūros ir meno premija bei kitais apdovanojimais įvertintas Vytautas Damaševičius. Šią savaitę netekome ir gerai žinomo katalikų dvasininko bei dailininko Stasio Ži­lio, kuris savo parodas rengė visa­me pasaulyje – JAV, Kanadoje, Vo­kie­tijoje, Italijoje, Lietuvoje...

Dar viena, kitokia, tačiau jau įprasta netektis kultūros pasaulyje įvyko dėl pandemijos – praėjusią savaitę Austrijos vyriausybė pranešė antrą kartą iš eilės atšaukianti vasario mėnesį turėjusį vykti magiškąjį Vienos balių. 

Praėjusią savaitę paaiškėjo ir šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatai. Jais komisija išrinko tarpdisciplininio meno kūrėją Dainių Liškevičių – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis; choro dirigentą, kompozitorių Vytautą Miškinį – už chorinės kultūros turtinimą bei sklaidą; menotyrininkę Agnę Narušytę – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją; aktorių Vidą Petkevičių – už įtaigius vaidmenis teatre ir kine; fotomenininką Remigijų Treigį – už laiko ženklų poetiką fotografijoje; etnomuzikologę Daivą Vyčinienę – už folkloristikos aktualizavimą. 

Įvyko ir „Auksinio fenikso“ – Lietuvos kultūros centrų asociacijos – apdova­no­jimai. Šventėje pagerbti asmenys, nusipelnę Lietuvos kultūrai, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei tobulinimui ir viešinimui. „Auksinio fenikso“ skulptūrėlės teiktos penkiose nominacijose: „Metų kul­-

tūros politikui“, „Geriausiam metų kul­tū­ros centro vadovui“, „Geriausiam me­tų kultūros ir meno kūrėjui“, „Ge­riau­siam metų kultūros centro partneriui“ ir „Me­tų kultūros rėmėjui“. Tarp nominacijų pretendentų ir laureatų – merai, pramonės, verslo ir visuomeninės organizacijos, žurnalistai, vadybininkai, meno kolektyvų vadovai, kultūros bei meno kūrėjai.

Šiandien, gruodžio 14 d., kultūros pasaulio laukia dar vienas svarbus įvykis – Valdovų rūmuose bus surengta bendra įvairių sričių menininkų apdovanojimo ceremonija. Pirmajame naujos iniciatyvos renginyje bus įteiktos dailininkų, fotomenininkų, literatūros vertėjų, muzikų bei rašytojų kūrybinių organizacijų premijos ar prizai bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Renginio dalyvius sveikins garsiausi Lietuvos solistai ir muzikantai, ceremonijoje bus įteikti keli reikšmingi apdovanojimai: Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija, Dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės, padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau 22-ąjį kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.

Dar viena maža, bet džiaugsminga žinia mėgstantiems lankytis bibliotekose. Vyriausybė aną savaitę finansavimą šalies bibliotekoms padidino 500 tūkst. eurų. Skirtos lėšos, tikimasi, padės išplėsti bibliotekų fondus taip, jog jie dar geriau patenkintų lankytojų lūkesčius.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Praėjusią savaitę Šilalėje lankėsi Seimo nariai Linas Slušnys ir Justas Džiugelis. Politikai surengė susitikimus Šilalės rajono švietimo pagalbos tarnyboje ir Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungoje, keliose miesto ugdymo įstaigose. Diskusijų metu aptartas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bei integravimas į bendruomenę, mobilios komandos, kurioje dirbtų psichologas, logopedas ir spec. pedagogas, steigimas mūsų rajone, žmonių su negalia situacija ir spręstinos problemos. Pasak parlamentarų, šila­liškių išsakyti rūpesčiai aktualūs visoje šalyje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Eduardo JAROŠEVIČIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet ne be reikalo, matyt, sakoma, jog šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Šilalėje pastaruoju metu tas „šaukštas“ išlenda ne vienoje srityje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94