Ar žinojote, kad „Tele2“ salonuose galite ne tik pasikonsultuoti visais rūpimais klausimais, bet ir pasinaudoti kitomis įrenginių priežiūros paslaugomis? Čia dirbantys ekspertai naudojimui gali paruošti naują įrenginį, išvalyti jau naudojamą telefoną nuo virusų, atnaujinti programinę įrangą ar suteikti kitas su sklandžiu įrenginių naudojimu susijusias paslaugas.

Paslaugos atliekamos „Tele2“ salonuose visoje Lietuvoje. Jų sąrašą galite rasti paspaudę ČIA.

Už nedidelį mokestį mobiliojo operatoriaus salonuose suteikiamos pačios įvairiausios su jūsų įrenginiais susijusios paslaugos. Pradedant asmenine konsultacija išmaniųjų įrenginių, paskyrų ir kitų paslaugų klausimais ir baigiant programinės įrangos atnaujinimu.

Tam, kad nusipirkus naują telefoną nereikėtų sukti galvos, kaip persikelti duomenis iš senojo įrenginio į naują, „Tele2“ salono konsultantai visus reikiamus žingsnius atliks vos per kelias minutes – išėję iš salono iškart galėsite pradėti naudotis naujuoju pirkiniu.

Lygiai taip pat ir nusipirkus naują išmanųjį laikrodį – visus su reikalingais nustatymais susijusius rūpesčius išspręs „Tele2“ ekspertas – susies jį su išmaniuoju telefonu ir parodys, kaip teisingai sekti sveikatos rodiklius.

„Tele2“ dirbantys ekspertai salone klientų patogumui gali paruošti naują įrenginį naudojimui, sukurti vartotojo paskyras, atkurti ar sukurti slaptažodžius, atsiųsti ir įdiegti reikiamas programėles, netgi padėti su reklaminių pranešimų valdymu. Taip pat perkelti telefone esančius duomenis ir išsaugoti juos debesijoje, laikmenoje ar kitame įrenginyje priklausomai nuo to, kokiais prietaisais naudojatės.

Salonuose taip pat teikiamos ir „Smart Master“ paslaugos, yra įrengtos ir naujų įrenginių išbandymo zonos.

Demencija yra viena dažniausių vyresnių žmonių negalios priežasčių. Tai lėtinis pažinimo funkcijų sutrikimas, kuris paveikia kasdienę žmogaus veiklą, buitinį, profesinį bei socialinį gyvenimą. Liga dažniausiai pastebi­ma atsiradus kognityvinių funkcijų – atminties, kalbos, dė­mesio, planavimo, sprendimų priėmimo ir kt. – sutriki­mams.

Centro poliklinikos gydytojos Eglės Ignatavičienės tei­gimu, demencijos priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau yra keletas rizikos veiksnių, kuriuos eliminuojant galima sumažinti susirgimo riziką. 

Sunkiai pastebimi pirmieji požymiai

Nors kasmet pasaulyje užregistruojama kone 10 milijonų naujų atvejų, ši liga vystymosi pradžioje gana sunkiai pastebima.

„Kadangi demencija progresuoja lėtai, pats pacientas atsirandančiais sunkumais taip pat staiga nesiskundžia, nes jų tiesiog nejaučia. Vėlesnėse stadijose, kai sutrikimai ima trukdyti kasdienei veiklai, ligos požymiai labiau atkreipia dėmesį. Dažnai dar prieš formuojantis pastebimiems kog­nityviniams sutrikimams, gali prasidėti nuotaikos svyravimai, nemiga, atsiranda ne­saugumo ir neužtik­rin­tu­mo jausmas“, – pasakojo E. Ig­natavičienė.

Anot gydytojos, pirmieji ligos simptomai paprastai pasireiškia nuo 60 metų, tačiau susirgti gali ir jaunesni asmenys. Specialistė pabrėžė, jog didesnė rizika kyla tiems, kurių šeimoje buvo demencijos atvejų, taip pat sergantieji cukriniu diabetu, širdies kraujagyslių ligomis bei patyrę galvos smegenų traumų. 

„Greičiausiai pastebima, kai silpsta trumpalaikė atmintis, darosi sunku prisiminti nese­niai buvusius įvykius, datas, daiktų pavadinimus, pasimetama laike ir vietoje. Tampa sudėtinga planuoti ar spręsti prob­lemas, kurios anksčiau nekėlė sunkumų, pavyzdžiui, apmokant sąskaitas, nuvykstant į parduotuvę ar vairuojant. Žmo­gui, sergančiam demencija, darosi sudėtinga komunikuoti, reikšti mintis, pasireiškia nuotaikos svyravimai, kliedesiai, haliucinacijos, gali atsirasti elgesio sutrikimų. Vis dėlto kiekvienas atvejis yra unikalus, demencijos simptomai ir būklės progresavimas varijuoja itin individualiai“, – kalbėjo medikė.

Artimųjų pastangos palaikant savarankiškumą

Demencijos sunkumo lygmenys skirstomi pagal simptomų stiprumą ir jų įtaką kasdieniam funkcionavimui. Nuo to taip pat priklauso sergančiojo savarankiškumas.

„Ligos pradžioje žmogus ga­li būti visiškai savarankiškas, tačiau pasitaiko atvejų, kai būk­lė kardinaliai pasikeičia per keletą mėnesių. Svarbu padėti sergančiajam prisitaikyti prie kintančios sveikatos būklės ir užtikrinti gyvenimą saugioje aplinkoje. Kuo ilgiau bus išlaikomas sergančio asmens savarankiškumas, tuo artimiesiems bus lengviau juo rūpintis. Būtina palaikyti fizinį ir protinį aktyvumą: reguliariai mankštintis, žaisti įvairius loginius žaidimus, pavyzdžiui, šachmatais, spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, mintinai skaičiuoti, įsiminti pirkinių sąrašą ar mokytis užsienio kalbos. 

Nors kol kas neturime vaistų, kurie sustabdytų ligos prog­resavimą, tačiau yra skiriami preparatai, palengvinantys simptomus, padedantys ilgiau išlaikyti žmogaus adaptaciją. Labai svarbu kontroliuoti lėtines ligas, reguliariai atlikti tyrimus, stebėti būseną ir vartoti paskirtus medikamentus. 

Ankstyvose ligos stadijose daugelis sergančiųjų demencija gali gyventi gana įprastą gyvenimą, tačiau ligai progresuojant prireikia vis daugiau pagalbos kasdienėse užduotyse“, – dėstė gydytoja.

E. Ignatavičienė akcentavo, kad savarankiškumas neatsi­randa savaime. Turėtų būti sten­giamasi sergantįjį socializuoti, įtraukti į paprastas, kasdienes veiklas ir leisti jomis užsiimti.

„Padėkime žmogui susiorien­tuoti namuose, stenkimės išlaikyti rutiną, daryti sąrašus, kalendoriuje žymėti svarbius įvykius ir datas, planuoti veik­las, kurias žmogus mėgsta, ir daryti jas kasdien tuo pačiu metu. Prastėjant gebėjimams, privalu stengtis pritaikyti ap­linką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą – naudoti leng­vai apsivelkamus rūbus, batus, naudoti dušo kėdutę. Duokime užtektinai laiko užduotims atlikti, išlikime kant­rūs ir pagarbūs“, – patarė specialistė.

Būtina nepamiršti savęs

Gydytojos teigimu, kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir žmonės ją išgyvena skirtingai bei susitvarko savitais būdais.

„Demencija sukelia nemažai sunkumų pacientui ir jo artimiesiems. Didelis iššūkis yra stebėti, kaip ligai progresuojant keičiasi artimo žmogaus asmenybė, kaip jis pamažu praranda gebėjimus, nebesugeba savimi pasirūpinti, nebeatpažįsta artimųjų. Gali kilti nerimas, nežinomybė, beviltiškumas, tad svarbu rūpinantis artimuoju, sergančiu demencija, nepamiršti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais, nepervargti, stengtis artimo sergančio priežiūra su kuo nors pasidalinti, ieškoti pagalbos. Rasti laiko atstatyti savo jėgoms“, – sakė ji.

Rekomenduojama laiky­tis sveikos gyvensenos principų, koreguoti kraujospūdį bei gliukozės kiekį kraujyje, rūpintis savo kūnu ir protu, visavertiškai maitintis, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių, stengtis lavinti atmintį, skaityti knygas ir mokytis naujų dalykų. Taip pat rūpintis ir emocine sveikata, stengtis neatsiriboti nuo žmonių, bendrauti. Šie dalykai taip pat turi didelę įtaką ir sumažina riziką sirgti demencija.

Pajutę ar pastebėję, kad artimajam pasireiškė demenci­jos simptomai, kreipkitės į medikus. Daugiau informacijos apie demenciją ir galimybes gauti pagalbą galima rasti čia: https://pagalbasau.lt/demencija/.

Praėjusią savaitę posėdžiavusi Šilalės savivaldybės taryba nusprendė įsteigti miesto Vietos veiklos grupę (VVG). Nors visi sutarė, kad jos parengta strategija būtų nebloga galimybė gauti lėšų miesto infrastruktūrai atnaujinti ir žmonių gyvenimui pagerinti, pavyzdžiui, kokiai vaikų žaidimo ar sporto aikštelei įrengti, rajono meras Tadas Bartkus ir administracijos direktorius Andrius Jančauskas sulaukė daug priekaištų dėl grupės steigėjų, kurių didžioji dauguma – politikai arba su jais susiję asmenys.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose politikai įprastai ieško sprendimų didžiausioms rajono plėtros problemoms. Tačiau šią kadenciją Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komitetas pradėjo nuo gilinimosi į Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus darželinukų tėvų skundą dėl smėlio dėžės, nak­tipuodžių, pietų miego ir mažųjų tėvams abejonių sukėlusio pedagogės elgesio.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Šį kartą pakalbėkime apie Af­ri­ką – karštą, vargingą ir kupiną ne­ramumų kontinentą, kuris mums, tiesą sakant, mažiausiai rū­pi. Už­jaučiame, padedame, kuo galime, stebime, tačiau – ne dau­giau. Na, dar vienas kitas keliautojas (šių eilučių autorius taip pat kaž­ka­da lankėsi Alžyre) per TV yra pa­ro­dęs eg­zo­tiškų šalių gyvenimą, pa­pro­čius bei afrikiečių vargą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Lietuvos ugniagesiai neseniai gavo 20 naujų, Lenkijoje pagamintų autocisternų. Keturios iš jų atiteko Klaipėdos priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, iš kurių viena jau pasiekė ir Šilalės priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (PGT).

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Didžiausias krašto turtas, be abejonės, yra jo žmo­nės: esantys čia dabar ar jį jau palikę ir susikūrę sa­vo gyvenimus kitur. Tačiau nors ir pasiekę karjeros aukštumas, vertinami ir žinomi kituose miestuose ar šalyse, jie ne­pa­miršta Šilalės ir mielai čia grįžtą. Miestui minint so­lidų 490 metų jubiliejų, „Šilalės artojas“ pakalbi­no ke­letą kraštiečių, prašydamas pasidalinti savo pri­si­mi­nimais, linkėjimais bei įvertinimais. Kraš­tiečiai linki šila­liš­kiams neslėpti savo šaknų, o jomis didžiuotis – būtent taip elgiasi jie patys.

Semtis stiprybės linki iš Medvėgalio  

Lietuvos lakūnas ir aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys tikina visada prisistatantis lakūnu iš Beržės.

„Beržė – mano tėvonija, mamos gimtinė. Iš šių namų 70-metę mano močiutę ir mano mamą rusas ištrėmė į Sibirą už tai, kad jos buvo pasisamdžiusios pažįstamą vyrą pagelbėti darbuose. Aš

gimiau Sibire, o po tremties grįžome į Beržę, kur prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas Medvėgalio apylinkes buvau išnardęs, pažinojau kiekvieną kampelį. Gal todėl iki šiol menu senąsias trobas, jose gyvenusius žmones. Gai­la, kad kaimas ištuštėjo, nebeliko ne tik senųjų pastatų, bet ir ten užaugusių mano vaikystės draugų“, – „Šilalės artojui“ sako padangių asas.

Jis prisipažino aviacija susidomėjęs dar besimokydamas Kaltinėnų vidurinėje mokykloje.

„Žiūrėdavau į dangų ir galvodavau, kaip gerai būtų skaidyti – nereikėtų braidyti po purvą. Tačiau nutaręs tai daryti, savo sprendimą išvykti mokytis į Rusiją ilgai slėpiau, nes labai bijojau tėvų reakcijos – juk buvome tremtinių šeima, tai prilygo išdavystei. Bet Lietuvoje jokios mokyklos, susijusios su aviacija, nebuvo – viską okupantai buvo išdraskę. Įstojau į aviacijos technikos mokyklą Viburge, vėliau Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aviacijos akademijoje įgijau inžinieriaus piloto specialybę. Skraidyti pradėjau 22-ejų, bet kur kas svarbesnis pasirodė noras išsiaiškinti, kur yra žmogaus ir technikos galimybės, kaip padaryti, kad jos susijungtų į vieną. Tam reikia labai daug žinių, negalima visko, kas šauna į galvą, imti ir bandyti. Jau labai daug mano bičiulių yra iškeliavę negrįžtamon kelionėn“, – pabrėždamas išsilavinimo svarbą, kalba lakūnas.

Paklaustas, ką jam reiškia Šilalė, lakūnas atsako, jog gimtasis kraštas visada yra kartu, o Beržė, Medvėgalis, Varniai nuolat lydi mintyse. 

„Ypač Medvėgalis. Jį kasdien mačiau iš savo trobos, iki šios istorinės vietos man būdavo vos du kilometrai. Tas žemės lopinėlis reiškia labai daug: tai kraštas, kuris liudija, kad esu didžios tautos dalis. Tautos, kuri kovojo už savo išlikimą iki paskutinio kraujo lašo, siekė nepriklausomybės nuo amžių amžinųjų, kurią priešai sudegino, bet nesunaikino. Nuoširdžiai tikiu, kad joks putinas ar kitas agresorius nebeįžengs į šventą mūsų ir mūsų protėvių že­mę“, – pabrėžia J. Kairys. 

Šilalės 490-ojo gimtadienio proga jis pasidžiaugė, jog Šilalė auga ir klesti. 

„Linkiu šilališkiams nepamiršti, kas yra Laisvė ir Taika, dažniau aplankyti lietuvių tautos dvasios stiprybę liudijantį Medvėgalį, o valdininkams – žinoti, kad jie turi dirbti žmonėms bei jų gerovei“, – sako Šilalės garbės pilietis J. Kairys.

Lakūnas neslepia apmaudo, kad lietuvių sąmonėje vis dar yra daug valytinų dalykų (pavyzdžiui, pakantumas korupcijai). Ir pastebi, jog tokio mąstymo atsisakius, nebeliktų ir valdžios nuostatos valdyti valstybę taip, tarsi ji būtų privatus UAB‘as.  

Širdyje išliko šilališke

Regina Vasiliauskienė (Vajinskytė) nuo­širdžiausius sveikinimus Šilalei gim­tadienio proga siunčia iš už Atlanto. 

„Linkiu ilgai gyvuoti, plėstis, tegu šypsenų būna daugiau negu atodūsių, darbai tegul einasi lengvai ir sėkmingai, o nusivylimai ištirpsta džiaugsmo jūroje“, – optimizmu trykšta šilališkė.

Regina Čikagoje gyvena nuo 2004 m., tačiau gimtinę aplanko kasmet. 

„Atsimenu iki šiol, kai pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos antspaudu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar mesti į šiukšlių dėžę. Bet pagalvojau, kad gal tai vienintelė galimybė pamatyti pasaulį. Sūnus kaip tik baigė dešimtą klasę, teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti gerus darbus, namus, tėvus, draugus... Bet norėjosi ir naujų patirčių. Tačiau kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug ašarų“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi JAV gyvenanti šilališkė. 

Abu su vyru jie jau buvo susikūrę gyvenimą – vyras dirbo muitinėje, Regina – Seime, tačiau laimėję „žaliąją kortą“ surizikavo viską keisti. Ir nors Amerikoje šilališkė su šeima gyvena jau dvidešimt metų, reta išimtis, kad kasmet nesugrįžtų namo, neaplankytų artimųjų, neapžiūrėtų, kas naujo sukurta ir t.t.

„Grįžę į Lietuvą, visada apsilankome ir mano gimtojoje Šilalėje. Miestelis džiugina tvarka ir jaukumu, renovuojamais namais, atnaujintomis poilsio zonomis, renginiais. Gaila, šiemet nebuvo laiko apsilankyti Vlado Statkevičiaus muziejuje – internete stebiu, kiek daug renginių ir parodų muziejus organizuoja šilališkiams. O kur dar Kultūros cent­ro bei bibliotekos veiklos… Smagu pasivaikščioti pėsčiųjų taku apie Šilalės tvenkinį.

Linkiu ir toliau visiems aktyviai puoselėti Šilalės kraštą. Tegu kiekvienam gyventi čia būna gera ir jauku, o mums, išvykusiems iš Šilalės, visada smagu sugrįžti“, – tikina R. Vasiliauskienė.

Išlaikyti užsispyrimą ir tvirtą charakterį – šito sportininkas linki visiems šilališkiams

Šilalės garbės piliečio kvėdarniškio Ramūno Navardausko vardas žinomas ne tik sporto bendruomenei – jį žino kiekvienas rajono gyventojas. Daug metų R. Navardausko pavardė, kaip vieno geriausių plento dviratininkų, skambėjo visame pasaulyje. Šiuo metu Ramūnas neberungtyniauja, gyvena ir dirba Klaipėdoje, bet sako, jog nusėsti nuo dviračio neketina. 

„Mano gyvenimas visada maišėsi tarp Šilalės ir Klaipėdos, gal todėl uostamiestyje ir likau. O prasidėjo viskas nuo Kvėdarnos, nuo pirmojo trenerio Kęstučio Česaičio, kuris man labai daug padėjo ir padeda iki šiol. Šiuo metu, kaip ir jis, dirbu treneriu, tad kai tik galiu, visada jį aplankau, o jis negaili praktiškų patarimų. Tik apmaudu, kad K. Česaičio auklėtiniai vis aplenkia manuosius“, – juokiasi sportininkas.

Ir atskleidžia paslaptį, kodėl jo treniruojamus dviratininkus sėkmė kartais aplenkia: pasirodo, anot jo, viską lemia kvėdarniškių genai, mat tai yra žmonės, kurie spinduliuoja užsispyrimą, tvirtą charakterį, bet tuo pačiu yra ir paprasti bei nuoširdūs.

Sportininkas ir jo žmona Gabrielė, taip pat buvusi dviratininkė, dažnai grįžta į gimtąją Kvėdarną, užsuka ir į Šilalę, tad nėra atitrūkę nuo gimtinės. Tačiau Ramūnas sako gerai prisimenantis, koks jausmas apimdavo, kai dar intensyviai sportuodamas po ilgesnio laiko parvažiuodavo į namus.

„Kai grįždavau po ilgiau trukusių stovyklų ar varžybų užsienyje, meilė tėviškei slėgdavo krūtinę tiesiogine to žodžio prasme: atrodydavo, kad ir žemė čia tvirtesnė, ir keliai lygesni, ir oras kvepia skaniau... Dabar smagu pasidžiaugti gražėjančia savo gimtine – matau, kaip gerėja miestelių infrastruktūra, gyventojai puoselėja aplinką, siekia gyventi vis gražiau. Didžiuojuosi savo gimtine – Šilalės kraštu, jo žmonėmis – mes nenusileidžiame gražiausiems Europos miestams. Svarbu, kad kiekvienas šilališkis tai įsisąmonintų ir nenuvertintų savęs, o didžiuotųsi savo prigimtimi, nesustotų kurti ir niekada nesakytų „niekada“, – gimtadienio proga savo kraštiečiams linki R. Navardauskas.

Užtenka pasakyti „Jonis“, ir aišku, kad tai susiję su Šilale

Iš Driežų kaimo (Upynos sen.) kilę broliai Pranciškus, šviesaus atminimo Petras, Romas ir Stasys grupę „Jonis“ įkūrė 1984-aisiais Šiauliuose. Šiandien jos vadovas Pranciškus tikina, kad jie visada žinojo, jog gyvens tik su muzika.

„O Šiauliuose atsidūrėme, nes mano žmona, taip pat iš Kiaukų apylinkių, įgijusi farmacininkės išsilavinimą, gavo ten paskyrimą dirbti. Vėliau čia po truputį susirinko ir išsilavinimus įgiję broliai. Patys kūrėme dainas, iki šiol jas ir atliekame – net nesitiki, kad griežiame jau daugiau nei 40 metų“, – leidžiasi į prisiminimus P. Trijonis.

Visi broliai baigė Driežų pradinę mokyklą, vėliau mokslus krimto vienintelėje tuo metu Šilalės vidurinėje (dabar – Simono Gaudėšiaus gimnazija). Būtent čia ir ėmė reikštis jų talentai – šoko, dainavo, sportavo, o Pranciškus dar ir piešė. Pasirodo, šis jo pomėgis išlikęs iki šių dienų. 

„Jaunystėje mums patiko Vytauto Bab­ravičiaus, Virgio Stakėno dainos, taip formavosi ir pačių kūrybos stilius. Beje, gal nedaugelis žino, kad kartu su mumis Šilalėje muzikavo ir dabartinis Kultūros centro garso operatorius bei apšvietimo technikas Gediminas Pilypas. Tad su Šilale yra susiję dar gyvi atsiminimai ir jie visi tik labai geri – tai buvo pašėlusi jaunystė. Smagu ir tėviškėje pabuvoti, ir Šilalę aplankyti. Beje, ne taip retai grįžtame. Tik gaila, kad tėviškės sodyba, nors ir išlikusi, stovi tyli, užkaltais langais“, – prisiminęs prieš dvylika metų nutikusią nelaimę, kai neteko jauniausiojo brolio Petro, nutyla Pranciškus.

P. Trijonis neslepia – širdis atgyja, vos pagalvojus apie Šilalę. Ir sako, jog ypač smagu, kad Šilalėje gimė „Padkava“, kad į Žemaitiją atvykęs aukštaitis Alvydas Juodviršis populiarina liaudišką muziką, garsina Šilalės vardą ir atlieka tai itin gerai. 

Broliai Trijoniai puikiai žino tą atsakomybės jausmą, nes „Jonio“, o kartu ir Šilalės, vardą skleidė ir tebeskleidžia ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje, visur, kur teko groti. 

Kadangi Pranciškus bei Stasys yra ir Šiaulių politikos veikėjai, jiems įdomu, kaip dirba ir Šilalės valdžia. Dvi kadencijas Šiaulių miesto savivaldybės taryboje buvęs Pranciškus įsitikinęs, jog dabartinė Šilalės politinė padangė yra panaši į šiauliškių 2015-aisiais. 

„Politikai turi suprasti vieną taisyk­lę: norint valdyti tinkamai, reikia daugumos. 

O miestelėnams ir visiems rajono gyventojams linkiu nesustoti ieškoti ir džiaugtis gyvenimu: dainuoti, groti, šokti. Tuo pačiu linkiu vieniems kitus dažniau palaikyti, nesitikėti, kad valdžia viena kažką pakeis, padarys. Visiems projektams, sėkmingam jų įgyvendinimui reikalinga aktyvi bendruomenė. Sėkmingai Šilalės ateičiai reikia mūsų pastangų: visų šilališkių, nesvarbu, čia gyvenančių ar išvykusių, bet tikrų, tų, kurių širdyse tebedega meilė savo gimtajam kraštui“, – sveikina Šilalę ir šilališkius jubiliejaus proga „Jonio“ vyrai.

Daugiau aktyvumo, mažiau skeptiškų komentarų

Šiuo metu Kembridže (Jungtinė Karalystė) gyvenanti virusų molekulinės biologijos doktorantė, mokslininkė tyrėja Ingrida Olendraitė dirba Kembridžo universitete. 

„Gal nuo devintos klasės susidomėjau biochemija, nors prieš tai itin patiko fizika, griežiau smuiku. Tačiau baigusi mokyklą nusprendžiau gilintis į molekulinės biologijos pasaulį ir pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Domino, kaip veikia gyvasis pasaulis molekulių lygmenyje, todėl nesirinkau biochemijos, kuri studijų programoje turi daugiau grynos chemijos ir mažiau gyvojo pasaulio suvokimo. Tokia stipri studijų programa buvo tik Vilniaus universitete, be to, sostinėje jau turėjau labai daug draugų“, – pasakoja I. Olend­raitė.

Į gimtuosius kraštus dabar ji sako sugrįžtanti maždaug porą kartų per metus, kaip studijų metais, mat Ingridai daug laiko atimdavo ne tik mokslas, bet ir intensyvios sporto treniruotės, aktyvi visuomeninė veikla, darbas laboratorijoje.

Grįžusi į Šilalę Ingrida sako niekuomet nepraleidžianti progos užsukti į baseiną. 

„Vandens pramogos mūsų šeimoje yra itin mėgstamos, kol šeima sėdi SPA zonoje, aš baseine praplaukiu kelis šimtus metrų. Kembridže, kai laukiausi mažylio, užsiiminėdavau vandens joga, tai – labai naudinga fizinė veikla bet kurio amžiaus vyrams ir moterims. Nežinau, ar šie užsiėmimai vyksta Šilalės baseine, bet nuoširdžiai rekomenduočiau, jog būtų. Apskritai linkėčiau visiems didesnio judrumo: reiktų kuo daugiau dviračių takų, kad šilališkiai į darbą galėtų vykti netaršiomis transporto priemonėmis. Šilalė šiuo požiūriu yra tobula, tereikia įrengti saugius takus. Šiuo metu to pasigendu, grįžusi nesutinku nė vieno dviratininko. O juk tokie takai galėtų sujungti didesnius miestelius, kad žmonės saugiai galėtų pasiekti rajono centrą ar mažesnį kaimelį“, – linki šilališkiams daugiau fizinio aktyvumo I. Olendraitė.

Pasak jos, pavyzdžiui, Kembridže penkių kilometrų bėgimai organizuojami kiekvieną šeštadienį ir juose dalyvauja daug gyventojų. 

Sveikindama gimtinę su solidžiu jubiliejumi, mokslininkė linki kraštiečiams psichologinės ir fizinės sveikatos, galimybės džiaugtis renginiais bei šilališkiams būdingo iš meilės vienas kitam kylančio nuoširdumo.

„Tas jausmas, kai visus pažįsti ir kažką žinai, tačiau ne apkalbinėji piktai, o nuoširdžiai palaikai ir bandai suprasti – neįkainojamas ir neįmanomas didesniame mieste. Linkiu Šilalei išlikti draugiška, atvira visiems: jauniems, mažiausiems, vyriausiems, džiaugtis įvairovės (meilės, religijos, amžiaus, lyties ar asmens tapatybės) pilnu gyvenimu, neteisti kitokius gyvenimo kelius pasirinkusių žmonių. Taip pat linkiu prisiminti gamtai ir mūsų pačių sveikatai draugiškus sprendimus, tvarius judėjimo būdus“, – sako Ingrida.

Pusę pasaulio išmaišius, keliai vis tiek parveda į Šilalę 

Menininkė Aušrinė Pudževytė pomėgį piešti pavertė ne tik darbu, o ir gyvenimo būdu. Mergina jau kuris laikas keliauja iš vienos šalies į kitą ir kuria, o pertraukėlių metu nepamiršta gimtinės – taip negraži pastato siena greta Kultūros cent­ro virto meno kūriniu. 

„Visada maniau ir iki šiol galvoju, kad savo namus randame ir susikuriame patys. Šilalė man visada buvo, yra ir bus vieta, į kurią grįšiu, kas benutiktų. Gimtojo miesto nepamiršta ir mano draugai, čia gyvena mano šeima. Tad gimtinėje, rodos, ir kvėpuoti lengviau, viskas teka sklandžia, ramia tėkme, niekas niekur neskuba ir apima jausmas, kad nereikia niekur skubėti“, – kalba šiuo metu Olandijoje apsistojusi šilališkė.

A. Pudževytė į šios šalies sostinę Amsterdamą nuvyko labai netikėtai. Bet tai nebuvo išimtis – lygiai taip pat netikėtai sparnus ji kėlė ir į kitas pasaulio šalis, kuriose teko gyventi. Menininkė prisipažįsta, kad visada klauso širdies balso, o atkakusi į Olandiją nusprendė likti ilgesniam laikui ir pažiūrėti, kaip seksis kurti Europoje. 

„Vis dar augu kaip menininkė, kuriu meninius projektus, tapau freskas. Be viso to, turiu daug klientų, kuriems padedu su socialinės medijos turiniu, taip pat prieš keletą mėnesių pradėjau organizuoti abstraktaus meno užsiėmimus, į kuriuos renkasi žmonės, norintys išmokti ir patirti kažką naujo“, – dabartinę savo veiklą nusako Aušrinė. 

Nors mergina sukasi šurmulyje, sa­ko, jog gyventi mažame mieste yra kur kas patogiau ir smagiau. Tik kol tai turime, negebame įvertinti.

„Vaikystėje turėjome viską, ko galima norėti. Visi mano bendraamžiai galėtų tai paliudyti. Pirmiausia, žinoma, kalbu apie vaikystės vasaras – jos buvo nerealios. Visą dieną „pramirkdavom“ upelyje su sese ir močiute. Šiek tiek užaugus eidavom „į miestą“, susitikdavom su draugais. Dabar, kai galiu lyginti mastelius, aišku, kad Šilalė yra labai mažytė. Užtat čia gyvenantieji turi viską šalia. Man grįžti į tėviškę bent mintimis reiškia didžiulę nostalgiją gimtajam kraštui. Kadangi niekas nestovi vietoje, transformuojasi, mano gimtoji Šilalė – taip pat. Norėčiau, kad tai tęstųsi, kad žmonės plėstų akiratį, nuolat keistųsi patys ir klausytųsi jaunų žmonių širdies plakimo. Paprastai jaunimo idėjos yra tobulos ir skatina augti, tad savo gimtąjį miestą po keliolikos ar keliasdešimties metų įsivaizduoju kitokį, pilną spalvų“, – nebijoti būti ryškiems Šilalei ir šilališkiams linki menininkė A. Pudževytė.

O kad tam ryškumui būtų duotas startas, sako mielai prisidėsianti ir pati. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasara – miestų ir miestelių gim­tadienių švenčių laikas. Praėjusią savaitę jį atšventęs uostamiestis dabar estafetę perduoda mums – Šilalės jubiliejui suplanuota prog­rama kviečia kartu laiką praleisti tiek suaugusiuosius, tiek jaunimą, tiek vaikus.

Rugpjūčio 3-iąją prasideda miesto jubiliejiniam 490-ajam gimtadieniui skirti renginiai (visa išsami programa skelbiama šiandienos „Šilalės artojuje”). Šventės organizatoriai žada daugybę pramogų: šokio spektaklį, ugnies šou, teatralizuotą koncertą, keramikos ir kitas meno parodas, 3D muzikos ir šviesų projekciją apie miesto istoriją. Be to, pirmą kartą gimtadienio šventės metu vyks iškilminga „Auksinės gilės“ įteikimo ceremonija iškiliems Šilalės krašto žmonėms. Visi gimtadienio šventės renginiai – nemokami.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdai sukako 771-eri. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami apsilankyti uostamiesčio širdyje – piliavietėje. Pasak istorinių šaltinių, XIII a. viduryje Livonijos ordino riteriai pasiekė kuršių apgyvendintą teritoriją tarp dabartinės Klaipėdos ir Kretingalės. 1252 m. ordinas užėmė vietovę prie Dangės upės žiočių ir drauge su Kuršo vyskupu rugpjūčio 1 d. raštu patvirtino susitarimą statyti čia pilį. Šalia jos pradėjo kurtis miestas Mėmelis. 

Prasidėjo trečiasis Klaipėdos festivalis – rugpjūčio 4-ąją senajame laivų elinge skambės trijų dalių istorijų opera „Klaipėda“. Ji skiriama Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimt­mečiui.

Tauragėje tęsiasi tarptautinis Tauragės muzikos festivalis, kuris kasmet tampa traukos centru Vakarų Lietuvoje. Rugpjūčio 3 d., nuo 19 val., Tauragės pilies kiemelyje Luisa Sobral pristatys albumą „Dansado”. Kaip teigia organizatoriai, kultinės portugalų kūrėjos ir atlikėjos albumą sudaro 11 originalių dainų, įrašytų tarp Lisabonos ir San Paulo.

„Šios dainos gimė iš poreikio dainuoti apie meilę. Paveikta įvykių Ukrainoje, Luísa siekė sukurti šviesią, pozityvią „odę gyvenimui“. Ir jai tai pavyko –  vos pasirodęs, Portugalijoje albumas tapo metų muzikiniu įvykiu bei geriausiai parduodamu įrašu”, – sakoma apie albumą „Dansado”.

Toliau šurmuliuoja „Džiazo dienos Tauragėje” – kokybiškos muzikos festivalis dovanoja galimybę išgirsti klasikinių ir dar negirdėtų džiazo ritmų, kūrybiškoje aplinkoje sutikti kitokį save ir mėgautis unikalia patirtimi. Artimiausias renginys – „DixXband ir Swing Daiva” – kviečia muzikos mylėtojus susitikti rugpjūčio 8 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste. 

Artėja septintasis tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis: rugpjūčio 6 d. jį atidarys Lietuvos senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, atliksiantis Ispanijos aukso amžiaus muziką. Ansambliui diriguos ir kornetu bei išilgine fleita gros festivalio meno vadovas R. Calveyra, dainuos mecosopranas Renata Dubinskaitė, kartu su jais muzikuos barokinių trombonų ir vargonų atlikėjai. Kretingos senosios muzikos festivalio koncertai nuo 19 val. rengiami Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, jie yra nemokami.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tai tradicinis renginys, suburiantis vietos ir kitų regionų menininkus bei meno mėgėjus, skatinantis vi­suo­menę do­­mėtis krašto tradicijomis, istorija, kul­tū­ros ir gamtos paveldu. Projekto veiklų metu siekiame iš­saugoti šio krašto kul­tūrą, puoselėdami žemaičių kalbą, papročius, tradicijas, ska­tiname vienybę ir susitelkimą, suteikiame galimybę iš­gyventi bendrą kūrybos džiaugsmą. Plenero me­tu sukurti darbai paliks kultūrinius ženklus, kurie svarbūs visiems, šiandien gyvenantiems ir gyvensiantiems ateityje. 

Tautodailės pleneras vyko Bi­lionių piliakalnio papėdėje, et­nografinėje sodyboje „Gy­ve­ni­ms“. Tai unikali vieta susi­rink­ti meną, kultūrą, etnografines tradicijas mylintiems žmonėms. Plenero tikslas – puo­se­lėti Žemaitijos regiono et­no­grafinį savitumą, suburiant menininkus mėgėjus bei profesio­nalus, bendruomenę, vaikus ir jaunimą į aktyvią kūrybinę, edukacinę veiklą, siekiant ugdyti kultūrinį kūrybiškumą.

Atidarymo metu ple­nero dalyvius bei lankytojus sveikino Sei­mo narys  Jonas Gu­dauskas bei savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė.

Projektu siekiame didinti vie­tovės patrauklumą, išskirtinumą, kuris pritrauk­tų turistus sugrįžti ne kartą. Todėl plenero metu sukurtos skulptūros – lietuvių mi­tologinės būtybės – žymi Ca­­mi­­no Li­tuano piligrimų kelią, vedantį per Bilionių seniūni­jos kaimus. Me­no kūriniai suteikia vietovei išskirtinumo bei patrauklumo. „Lau­mė ir jos vaikas“ (autorius Ne­rijus Al­­šauskas) papuoš Lau­mė­-

­­kal­nio prieigas, Kelio dievas „Ke­­liu­­­kis“ (aut. Adolfas Te­re­­sius) ro­­do kelią piligrimams ties Aukš­­­tagirės pėsčiųjų-dvi­ra­ti­nin­­­kų taku, „Perkūnas“ (aut. Al­­­­vy­­das Pocius) savo rūsčiu žvilgs­niu pakeleivį palydi, gra­žuo­lė „Medeina“ (aut. Sau­lius Lam­­pickas) svečius sutin­ka prie Aukš­­ta­gi­rės apžvalgos bokšto, „Krivis“ (aut. Rai­mun­das Puš­korius) sau­go Bi­lio­nių kaimą, akmentašys Val­das Ban­­dza net penkis akmenis pra­kalbino – kur piligriminę kriauklę, o kur keliautojo pėdutes iškalė. 

Garliavos O.K. dailės klubo dailininkai Vilija Pangonienė, Ra­munė Poškuvienė, Jolita Gied­raitienė, Birutė Ruzgienė, Bi­rutė Volkovienė, Vladimiras Vol­kovas, Birutė Tamošiūnienė, Lai­mutė Datkūnienė nutapė įspū­dingų paveikslų, kuriuos eks­po­navome plenero tapybos dar­bų parodoje. 

Edukacijų metu atsigręžta į medžio drožybą, ak­mentašystę, kal­vystę, žemaitiškų valgių gaminimą, vaistažolininkystę, juvelyriką, bitininkystę, žvakių liejimą, tapybą, šiaudinių sodų rišimą. Dalyviai galėjo išbandyti ir gamtos paveikslų kūrimą, makrame pynimą bei cianotipiją. 

Žemaitukų žir­gų augintojai Ma­rius Kleiš­man­tas ir Re­mi­gijus Žiauberis supažindino su žemaitukų veislės žirgais, norinčius pakvietė pajodinėti, taip pat buvo galima leistis į piligriminį žygį „Norberto Vėliaus takais“ Ca­mi­­no Lituano keliu. Žy­giui va­do­vavo Varnių regio­ninio parko ad­ministratorė Mo­nika Jan­kaus­­kaitė. 

Smagią nuotaiką kūrė Lau­ku­vos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“ (vad. Al­f­redas Šniau­kas). Į nuos­ta­bią

isto­rijos pamoką „Ver­ty­bi­nis baltų mitologijos matmuo Nor­berto Vė­liaus darbuose“ pakvietė Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Bal­sys, suteikdamas plenero daly­viams bei organi­za­toriams dar daugiau idėjų būsimiems renginiams. Klai­pė­dos universiteto teatras parodė spek­taklį apie Si­moną Dau­kan­tą ir Motiejų Va­lančių „Du že­mai­čiai“ (rež. prof. Pet­ras Bielskis).Renginį užbaigė ansamblio „Jo­nis“ koncertas. 

Laukuvos vaikų dienos cent­ro lankytojai, Lau­kuvos Norberto Vė­liaus gimnazijos jaunieji šauliai, „Bo­­­čių“ draugijos, Ne­įgaliųjų sąjungos, aplinkinių bend­ruomenių nariai da­lyvavo edukaci­jose, kūrybinėse veiklose. Et­no­kultūrinės stovyklos dalyviai parengė koncertą, kurį pristatė žiūrovams.

Projektą finansuoja Lietuvos kul­tū­ros taryba, Lietuvos žemės ūkio mi­­nisterija, Šilalės rajono savivaldy­bė. 

Virginija GEŠTAUTIENĖ

Laukuvos kultūros namų režisieriaus padėjėja 

Loretos DAUKANTIENĖS nuotr.