Maloniai kviečiame rugpjūčio 5 d. (šeštadienį) į Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „SU LIETUVA ŠIRDY“, vyksiantį Ariogaloje, Raseinių rajone.

PROGRAMA

10 val. Šventinė eisena į Dubysos slėnį.

10.45 val. vėliavų pakėlimo ceremonija.

11 val.  šv. Mišios tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų pagerbimui.

12 val. sąskrydžio aukuro įžiebimas, šventės atidarymas. Sąskrydį sveikina Šakių „Varpo“ mokyklos moksleiviai.

Svečių sveikinimai:J.E. Prezidentas Gitanas Nausėda, Premjerė I. Šimonytė, Kardinolas S. Tamkevičius, Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. ArūnasBubnys, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius,  LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas,Svečiai iš ,,Inter-Asso”  Inter- Asso: delegacija iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos – trumpas pasveikinimas scenoje.

12.30 val. jungtinio tremtinių choro koncertas.

Preliminari renginių programa rugpjūčio 5 d. Ariogaloje:

Didžioji palapinė

13.00 val. susitikimas su LR Seimo nariais :

dalyvauja Audronius  Ažubalis- žurnalistas, Lietuvos politinis veikėjas, buvęs LR užsienio reikalų ministras, prof. Valdas Rakutis, Lietuvos karo istorikas

13.30 val. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengtos parodos ,, Laikom frontą!» pristatymas – LGGRTC, R. Driaučiūnaitė

14 val. -  14.30 val. – knygos ,,Raudonos aguonos tarp bėgių’’ pristatymas. Dalyvauja knygos sudarytoja Marija Semaškaitė Boharevičienė, Vytautas Bagdonas – (JAV, Čikaga).

14.30 – 14 50  val. parodos ,,Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės‘‘ - pristatymas. Prof. Liudas Mažylis.

14.50 – 15.20 val. knygos ,,Childhood in forced exile”- pristatymas. Dalyvauja knygos sudarytojas Stanislovas Abromavičius, leidėjai – LPKTS (Valdybos nariai).

15.20 – 15.40 val.,, Keliautojo žinynas” , Vytenis Almonaitis. Knygų pristatymas.

Diskusijų ir filmų palapinėje –

13 val. – susitikimas su Europos Parlamento nariais:

Rasa Juknevičienė - Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios akto signatarė, buvusi Krašto apsaugos ministrė.

Prof. Liudas Mažylis  - Europos Parlamento narys, Lietuvos mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas.

14.00 val. – 16.00 val. Dokumentinių filmų „JUOZAS JAKAVONIS-TIGRAS“ ir  ANTANAS LUKŠA  ,,LAIKOM FRONTĄ’’ pristatymas (aut. E. Strončikas).

Slėnyje, palapinėje: LGGRTC ir LPKTS knygynėlis – nuo 10 - 16 val.

14 val. šventinė popietė. Groja Jungėnų kapela „Vėl gegužio žiedai, koncertuoja „Žvaigždžių kvartetas, Vilniaus senjorų ansamblis „Romantikai“

16 val. sąskrydžio vėliavos nuleidimas.

Dr. Gvidas Rutkauskas

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas 

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinėje premjeroje atgis ne tik šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji, bet ir Taravos Anikė. Premjera istoriniame Pauliaus Lindenau elinge – jau rugpjūčio 4-ąją, 21.30 valandą.

„Istorijų operos „Klaipėda“ herojai – Martynas Jankus (spaustuvininkas), Ieva Simonaitytė (rašytoja), Vilius Gaigalaitis (kunigas), Ernestas Galvanauskas (LR ministras pirmininkas) ir kiti – ne išgalvotos, o istorinės asmenybės. Tad ir jų įvaizdžiai (kostiumai, grimas, šukuosenos) įgyvendinti įdėmiai studijuojant scenografės bei kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės pateiktus eskizus. Operoje daug atlikėjų, todėl pasiūta daug kostiumų, vešlių barzdų, ūsų atitinkančių to laikmečio stilistiką. Kadangi Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos vyko žiemą – siuvyklai teko užduotis ne tik aprengti solistus dailiais kostiumais ir suknelėmis, bet ir pasiūti viršutinius rūbus. Moterims buvo siuvamos muftos. Teko pasidomėti ir karių uniformomis",- pasakoja KVMT Kostiumų ir grimo skyriaus vedėja Simona Pukinaitė.

Ir dar apie vieną svarbų personažą. Laikas bėga... Žmonių, kūrusių Klaipėdos krašto istoriją, jau nebėra, tačiau iki šių dienų turime savo gimtojo miesto simbolį, stovintį pačiame centre, Teatro aikštėje. Taravos Anikė - jaunutė mergaitė, be galo gražus, trapus ir plastiškas personažas, įkūnytas teatro baleto šokėjos, tikrai išsiskirs iš visų operoje dalyvaujančių atlikėjų. Kad išgauti autentišką vaizdą buvo nukopijuotas skulptūros rūbas. Sudėtingiausias uždavinys - visas detales pasiūti iš vieno audinio, tačiau išgauti vaizdą lyg tai būtų siūta iš skirtingų faktūrų medžiagų. Baltų plaukų kasa, baltas grimas ir net rankoje laikoma trapi gėlelė... Tokią Anikę sukūrė spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė B. Ukrinaitė, o Kostiumų ir grimo skyriaus darbuotojams šią teko viziją paversti realybe. Jų rankų dėka atgijo Anikės skulptūra",- didžiuojasi Kostiumų ir grimo skyriaus vedėja Simona Pukinaitė.

Pasak operai „Klaipėda“ libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba. Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui rašė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų sukurtose scenose gyvas orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skamba ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėliojo daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

KVMT inform.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinėje premjeroje atgis ne tik šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji, bet ir Taravos Anikė. Premjera istoriniame Pauliaus Lindenau elinge – jau rugpjūčio 4-ąją, 21.30 valandą.

„Istorijų operos „Klaipėda“ herojai – Martynas Jankus (spaustuvininkas), Ieva Simonaitytė (rašytoja), Vilius Gaigalaitis (kunigas), Ernestas Galvanauskas (LR ministras pirmininkas) ir kiti – ne išgalvotos, o istorinės asmenybės. Tad ir jų įvaizdžiai (kostiumai, grimas, šukuosenos) įgyvendinti įdėmiai studijuojant scenografės bei kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės pateiktus eskizus. Operoje daug atlikėjų, todėl pasiūta daug kostiumų, vešlių barzdų, ūsų atitinkančių to laikmečio stilistiką. Kadangi Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos vyko žiemą – siuvyklai teko užduotis ne tik aprengti solistus dailiais kostiumais ir suknelėmis, bet ir pasiūti viršutinius rūbus. Moterims buvo siuvamos muftos. Teko pasidomėti ir karių uniformomis",- pasakoja KVMT Kostiumų ir grimo skyriaus vedėja Simona Pukinaitė.

Ir dar apie vieną svarbų personažą. Laikas bėga... Žmonių, kūrusių Klaipėdos krašto istoriją, jau nebėra, tačiau iki šių dienų turime savo gimtojo miesto simbolį, stovintį pačiame centre, Teatro aikštėje. Taravos Anikė - jaunutė mergaitė, be galo gražus, trapus ir plastiškas personažas, įkūnytas teatro baleto šokėjos, tikrai išsiskirs iš visų operoje dalyvaujančių atlikėjų. Kad išgauti autentišką vaizdą buvo nukopijuotas skulptūros rūbas. Sudėtingiausias uždavinys - visas detales pasiūti iš vieno audinio, tačiau išgauti vaizdą lyg tai būtų siūta iš skirtingų faktūrų medžiagų. Baltų plaukų kasa, baltas grimas ir net rankoje laikoma trapi gėlelė... Tokią Anikę sukūrė spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė B. Ukrinaitė, o Kostiumų ir grimo skyriaus darbuotojams šią teko viziją paversti realybe. Jų rankų dėka atgijo Anikės skulptūra",- didžiuojasi Kostiumų ir grimo skyriaus vedėja Simona Pukinaitė.

Pasak operai „Klaipėda“ libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba. Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui rašė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų sukurtose scenose gyvas orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skamba ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėliojo daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

KVMT inform.

2023 m. rugpjūčio 5 d.,šeštadienį, Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje 33-ą kartą vyks tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Planuojama, kad sąskrydyje dalyvaus Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos Respublkos Seimo nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Europos Parlamento nariai, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius ir kiti garbūs svečiai.

Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko dr. Gvido Rutkausko, pirmą kartą į sąskrydį atvyksta svečiai iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos.

,,Džiaugiuosi šia tradicija, kuri kasmet į gražų būrį sujungia Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių bendruomenę, jų vaikus ir vaikaičius bei visus, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Šiandien mes dar kartą galime įsitikinti, kokia trapi laisvė ir kokia brangia jos kaina. Nuoširdžai Jums dėkoju už kelią į laisvę, kuriuo šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės. Tad kiekvienas puoselėkime laisvę savo kasdieniniais darbais“,- sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

,,Mes jau 33 -iąjį kartą susirenkame Ariogaloje, prie Dubysos slėnio, visi kaip broliai ir sesesrys, ne tik pasimatyti, pabendrauti, bet ir aptarti politines aktualijas. Mumyse dar gyva Lietuvos rezistencijos dvasia.Tad į šventę kviečiame atvykti visus Lietuvą mylinčius žmones“,- sako Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. G.Rutkauskas.

Sąskrydžio metu vyks bus eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda ,,Laikom frontą!”. Sąskrydžio dalyviams 13 .30 val. diskusijų erdvėje ją pristatys LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė.

Ši edukacinė kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiam vadovui ir Garbės pirmininkui, Prienų krašto garbės piliečiui, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.

Sąskrydžio metu vyks susitikimai su Lietuvos Respublikos Seimo nariais, Europos Parlamento nariais, bus pristatomi dokumentiniai filmai apie Lietuvos partizanų gyvenimą. Bus galima įsigyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyriaus išleistų istorinės atminties knygų.

Renginį organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Raseinių rajono savivaldybe, Lietuvos kariuomene, LR krašto apsaugos ministerija, Lietuvos šaulių sąjunga, rekonstruktorių klubu „Partizanas”, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Teneniai, kaimelis prie to paties pavadinimo upelio, tu­ri tikrą deimantą – Šv. Barboros bažnyčią, 250 metų iš­saugojusią ne tik senajai kultūrai būdingas architek­tū­­rines formas, bet ir gyvas maldos bei bendruomenės su­­si­būri­mo tradicijas. 

Liaudies meistrų kūrinys

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Tenenių Šv. Barboros bažnyčią 1782 m. pastatė dvarininkas Adomas Belevičius, 1789 m. jai padovanojęs ir žemės sklypą. Tada ir buvo įkurta parapija. Bažnyčia ir varpinė pastatyta iš kirviu tašytų eglinių rąstų, o liaudiškos architektūros formų, turinčių baroko bruožų,

bažnyčios pastatuose yra iš­likę daug autentiškų detalių, būdingų Žemaitijos medinėms bažnyčioms. Įdomu tai, jog šių maldos namų pag­rindinio fasado plotis yra toks pat, kaip pastato aukštis.

1849 m. Šv. Barboros bažnyčia buvo atnaujinta, apie 1860-uosius pastatyta dar ir medinė keturkampė koplyčia. Sovietmečiu baigiantis nugriūti pastatas vieną 1985 m. naktį netikėtai buvo atnaujintas – teneniškiai ir dabar spėlioja, kas galėjo imtis tokio sunkaus bei pavojingo darbo. 

2002 m. Tenenių bažnyčios atnaujinimu pasirūpino valsty­bė, skyrusi 150 tūkst. litų. Per metus restauratoriai ir staty­bi­ninkai sustiprino maldos na­mų pamatus, pakeitė supuvusius sienojus, stogą ir bokštelį laikančias konstrukcijas, iš naujo lentomis apkalė bažnyčią. 

Tenenių Šv. Barboros bažnyčią puošia 1852 m. įrengtas paauksuotas altorius, šventoriuje stovi medinė dviejų tarpsnių varpinė, XIX a. pabaigoje pastatytas medinis koplytstulpis ir lurdas. 

Nėra žinių, kas sta­tė Tenenių Šv. Barboros baž­­nyčią, bet pagal jos formas ga­li­ma numanyti, kad tai vietinių liaudies meist­rų sumanumo, kūrybos ir rankų darbas, todėl ir jauki ši medinė kaimo bažnytėlė. Į Kultūros vertybių registrą Tenenių Šv. Barboros bažnyčia įtraukta dėl savo architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės. 

Išaugino keturis kunigus

Špitolėje, kur gyveno bažny­čios tarnai, užaugusi Onutė Gečaitė-Vilčiauskienė pasakojo, kad jos tėvas Antanas Gečas zva­­nininku (varpininku) Tene­nių bažnyčioje dirbo 25 metus. Mo­teris tebeturi išsaugojusi knygelę „Bažnyčios pirmamokslis“, iš kurios tėvas mokėsi tikėjimo tiesų, o mamos skaitytą „Namų ūkio vadovėlį šeimininkėms“, išleistą Žemės ūkio rūmų 1937 m., sako ne kartą ir ne du perskaičiusi. Rodydama 1932 m. darytą nuotrauką, kurios ant­ro­je pusėje užrašyta „Tenenių bažnyčios vidus laidotuvių dienoje“, O. Gečaitė-Vilčiauskienė sa­ko, jog Tenenių bažnyčia išsaugojo tradiciją prieš laidojant mirusiuosius nešti į bažnyčią. Taip kaimo bendruomenė malda atsisveikina su savo nariais.

Po karo, pasak Onutės, bažnyčioje nebuvo elektros, stovėjo dumpliniai vargonai, o dump­les liepdavo spausti kaimo vaikams. Jei mišios būdavo paprastą dieną, jų net neleisdavo į mokyklą.  

„Tyčiodavosi iš mūsų ir klasės draugai, ir mokytoja, vadindavo davatkomis, dėl to jausdavome bažnyčiai priešiškumą. Kai iš Tenenių išvažiavome, įstojome į komjaunimą, nors tėvai ir kategoriškai nesutiko. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad grįžusi čia ir vėl nuėjau padėti bažnyčiai, ir vėl esu davatka“, – juokiasi teneniškė, neslepianti, kad kaime vyresnio amžiaus žmonėms nėra daugiau ką veikti, o bažnyčia suteikia bend­rystę, nes joje susirenka panašaus amžiaus žmonės.

Jokia išimtis Teneniai nebuvo ir dėl soviet­mečiu naikinto tikėjimo. 

„Gerai atsime­nu, kaip atvažia­vo Silvinskis ir liepė tėvui lipti į varpi­nę nuka­binti varpus. Nebeleido skambinti, kad neperspėtų miškuose esančių par­tizanų. Tėvas kategoriš­kai atsisakė, tada lipo patys, nu­pjaustė varpus“, – pasakoja moteris. 

Šio krašto žmonėms visada buvo svarbi laisvė – tą liudija ir netoli bažnyčios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pasodintas ąžuolas. Kovos už laisvę čia buvo labai aršios: aplinkiniai miškai buvo pilni partiza­nų, vyko kruvini susidorojimai, kalbama, jog klebonijoje, o gal net po bažnyčios altoriumi, buvo slepiami kovotojų už laisvę ginklai.

Tačiau Tenenių gyventojai labiausiai didžiuojasi iš savo krašto kilusiais kunigais. O jų buvo tikrai nemažai. 1982 m. bažnyčioje vyko teneniškio, da­bar jau a. a. kun. Albino Arnašiaus primicijos. Jis buvo baigęs agronomiją, bet 40 me­tų sulaukęs įstojo į seminariją, baigė ir kurį laiką tarnavo Vaitimėnuose.

Nuvažiavę prie jūros, teneniškiai būtinai užsuka į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur dirba jų žemietis kun. Kęstutis Balčiūnas. Iš Tenenių kilęs kun. Ramūnas Gerdauskas tarnauja Nemakščių Švč. Trejybės parapijoje, o šį birželį į kunigus įšventintas Mantas Šideikis paskirtas į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapiją ir yra Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas. 

„Mūsų žmonės yra labai tikintys, bažnyčia visais laikais būdavo pilna, dėl to ir kunigų tiek daug išauginome“, – sako O. Gečaitė-Vilčiauskienė.

Atlaidai – svarbiausia kaimo šventė

Tačiau mažėjant Teneniuose gyventojų, mažėja ir į bažny­čią sekmadieniais ateinančių žmonių. Bet štai pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, vykstant tra­diciniams Porciunkulės atlaidams, ji būna pilnutėlė. Išvertus iš italų kalbos Porciunkulė reiškia „maža dalelytė“. Pirmaisiais krikščionybės amžiais atsiskyrėliai iš Palestinos pastatė koplytėlę, kurią pavadino Angelų Marijos vardu. Ją atstatė daug Dievo malonių patyręs Šv. Pranciškus, nuo tada Švč. Angelų Marijos koplytėlė, stovinti Asyžiaus kalno papėdėje, tapo pranciškonų širdimi. Patyręs Dievo siųstą regėjimą, Šv. Pranciškus 1216 m. išprašė iš popiežiaus Honorijaus III šiai koplytėlei visuotinių atlaidų malonę. 

Tenenių Šv. Barboros bažny­čioje vykstantys Porciunkulės atlaidai nuo neatmenamų lai­kų yra išskirtinė šio kaimo šventė. Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė tikina, kad ir atlaidai, ir po jų rengiama šventė vyksta jau daugiau kaip 100 metų. Nors pasilinksminimų tradicijos keičiasi, vietinių požiūris į Porciunkulės atlaidus išlieka toks pat. 

„Nors seniūnijoje tėra tik 410 registruotų gyventojų, į atlaidus suvažiuoja žmonės iš viso Šilalės rajono ir ne tik. Kai pra­šome leidimo rengti šventę, institucijų vadovai juokiasi, kad visur normalūs žmonės ruošiasi Kalėdoms, Naujiems metams, o Teneniuose – Porciunkulei. Ir iš tiesų Teneniai Porciunkulei išpuošiami, nukerpami, pagražinami. Prieš rugpjūtį šluojami kiemai, valomi langai, perkami net nauji drabužiai. Suvažiuoja namiškiai, iš užsienio specialiai grįžta giminės, didelė šventė bū­na“, – džiaugiasi Tenenių seniūnė.

Tradicijos yra mūsų bend­ruomeniškumo pamatas – tas, ant kurio stovi šimtmečius atlaikiusi, tikėjimo jėga išsaugota paprastutė, bet jauki Tenenių Šv. Barboros bažnyčia. Poryt ji vėl bus gyva, o jos prieigos skambės nuo čia susirinkusiųjų balsų, šypsenų, apsikabinimų...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nors orai pastarosiomis dienomis nelepina, tačiau ši­lališkiai 490-ąjį miesto gimtadienį pasitinka nu­si­teikę šventiškai, o Dariaus ir Girėno skvere jau įsikūrė giliukų alėja, kurią miestui dovanoja Šilalės įstaigos bei įmonės.

Alėjoje stoviniuoja, gulinėja, šypsosi ir šaiposi giliukai iš medžio, gamtoje surinktų gėrybių bei įvairių kitų medžiagų. Ąžuolas ir gilės – Šilalės simbolis, tad pirmasis įgyvendinti idėją padabinti jais miestą dar pernai pradėjo Meno mokyklos mokytojas Andrius Zaikauskas. Menininkas savo sukurtais giliukais jau papuošė daugelį Šilalės įstaigų. Dar vieną naujai sukurtą A. Zaikausko giliuką galima rasti ir skvere. Šįkart šilališkiams bei miesto svečiams pristatoma net 100 kilogramų sverianti gilė iš betono bei armatūros. 

Beje, kai kurie skvere esantys kūriniai pagaminti dar nelabai įprastu būdu. Štai Šilalės viešosios bibliotekos giliuko skulptūra per 73 valandas atspausdinta 3D spaus­dintuvu. Šalia didžiosios gilės pabirę ir mažesnieji ąžuolo vaisiai, o jos viduje – knyga.

Kaip teigia bibliotekos ats­tovai, skulptūra sujungia skirtingas bibliotekos sritis: tradicinę veiklą – knygų išdavimą ir naujausią – galimybę naudotis inovacijomis bei informacinėmis technologijomis.

Neliūdna naujosios alėjos „gyventojams“ ir naktį – tamsoje bičiuliams šviečia UAB „Šilalės vandenys“ dovanota gilė, nuotaiką skaidrina linksmuolis iš Kvėdarnos vaikų darželio „Saulutė“, ūpą kelia sportiškai nusiteikęs sportininkas iš Šilalės sporto mokyklos.

Alėjoje puikuojasi ir daugiau kūrinių – gilės iš Simono Gaudėšiaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijų. Po kūrybišką giliuką miestui taip pat įteikė Dariaus ir Girėno progimnazija, Šilalės suaugusiųjų mokyk­la, Švietimo pagalbos tarnyba, Meno mokykla, Šilalės rajono socialinių paslaugų namai, Vlado Statkevičiaus muziejus, bendrovės „Gedmina“ ir „Šilalės šilumos tinklai“, Šilalės rajono savivaldybė bei Priešgaisrinė tarnyba.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį: gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Esu labai laiminga, kad jau netrukus mintys taps kūnu. To labai laukiu“, – apie neeilinę elingo erdvę, kuri ne tik įkvepia kūrėjus, bet ir diktuoja savo sąlygas čia gimstančiam videografiniam spektakliui „Carmina Burana“ pasakoja scenografė Sigita Šimkūnaitė.

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys patyrę reginių lauke meno „juvelyrai“: videografinį spektaklį „Carmina Burana“ pagal gerai žinomą kantatą sumanę pristatyti režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas. Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D. Abaris ir jo puikiai užsirekomendavusi komanda. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

– Kiek specifiškumo kuriant scenografiją lemia aplinka, ypač netradicinė? Publikai – tai netikėtumas, o kūrėjui – gal tik bereikalingi rūpesčiai?

– Idėja kurti sceninius pastatymus netradicinėse erdvėse yra ypatingai įdomi, kontekstas kartais nustebina ir pasiūlo „savo“ idėjų. Scenografija po atviru dangumi labai išplečia patį spektaklio paveikslą. Taip pat nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį, gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Dirbant atviroje erdvėje rūpesčių ir iššūkių tikrai netrūksta, nors Klaipėdos senojo elingo erdvę jau gerai pažįstu. Šį kartą pasiūlysiu pažvelgti į elingo erdvę iš visai kitos perspektyvos. Esu labai laiminga, kad jau netrukus idėjos taps kūnu. To labai laukiu.

– Kaip pavyksta susigyventi su gamtos stichijomis? „Skrajojančio olando“ veiksmui stiprybės teikė jūros vėjas, marių artumas. Ar „Carminoje Buranoje“ šie gamtos vaidmenys irgi svarbūs?

– Galvojame ir ruošiamės įvairiam orui bei tikimės, kad vėjas mums bus palankus. Turėdama „Skrajojančio Olando“ patirtį ir galvodama apie scenovaizdį labiausiai stengiausi apsaugoti orkestrą. Dirbtinių stichijų beveik nenaudosime. Šį kartą atsiduosime technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užims Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija.

– Kokios medžiagos naudojamos kuriant scenografiją?

– Spektaklyje specialaus rekvizito beveik nebus: tik tai, ką mes matome kasdieniame gyvenime, gatvėje. Šį kartą pirmumą teikiau tvarumui: naudosiu statybines nuolaužas, kurias po spektaklio grąžinsime – jos sugrįš į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą. Kol kas tai, atrodo, bus didžiausias iššūkis.

– Ne pirmą kartą dirbate kūrybiniame tandeme su režisieriumi Daliumi Abariumi, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, vaizdo dailininku Martynu Norvaišu. Ar pirmenybę kūrybiniame procese atiduodate patikrintiems partneriams? Ar mėgstate šioje srityje eksperimentuoti, dirbti su jaunais dar „nepripažintais“ menininkais?

– Be jokios abejonės, anksčiau nueiti bendri kūrybiniai žygiai sustiprina pasitikėjimą vienas kitu, nes žinai, ko gali tikėtis iš bendradarbių. Patikrintų bendražygių kompanijoje gali ramiai dirbti savo darbą ir per daug nesiblaškyti. Tuo pačiu mes dalinamės mintimis, vienas kito eskizais, bandome įsivaizduoti, kaip spektaklis atrodys bendrame paveiksle: vienas iš kito gaunam gerų patarimų, įdomių įžvalgų.

Dar esu įsitikinusi, kad žmones suvienija ne vien kūrybinės idėjos, bet ir panašus požiūris į darbo kultūrą ir etiką, užsidegimą, netgi į darbo greitį. Pati norėčiau taip gražiai matyti pasaulį kaip tą mato Martynas Norvaišas, su juo esame nuėję ne vieną kelionę. Esu didelė jo kūrybos gerbėja. Be Andriaus Stasiulio šviesų meno tiesiog neįsivaizduoju nė vieno spektaklio: labai juo pasitikiu, jis – mano žvaigždė. Sunkiai savo kūrybą įsivaizduoju be Sandros Straukaitės kurtų kostiumų: tuomet liktų tik tuščias scenovaizdis be žmonių arba jie visuose spektakliuose turėtų būti neapsirengę. Daliui Abariui esu dėkinga už pasitikėjimą. O eksperimentus irgi labai mėgstu ir stengiuosi juose dalyvauti. Naujai sutikti žmonės įkvepia. Net ir su šios kūrybinės komandos nariais juk turėjome pirmus savo darbus, kuomet susitikome pirmą kartą. Kol kas stengiamės nesiskirti.

– Operos „Skrajojantis olandas“ metu žiūrovų dėmesį patraukdavo didžiulis laivas, įplaukiantis į sceną. Gal „Carmina Burana“ turės savo „herojų“ ar išskirtinumą? 

– Tokių išskirtinių „herojų“ šiame spektaklyje nėra. Pagrindinė spektaklio ašis – žmonės. Man šis kūrinys yra apie dekadentišką visuomenę, apie dabartį, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Choras – šiuolaikiniai žmonės:aš, tu, bet kas kitas – tai teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai, kurie smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką gali pavirsti savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse.

Pačioje kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, žinodama, kas jų gali laukti. Man tai įspėjimo muzika, kuri nukelia arba į labai netolimos ateities distopinį pasaulį, arba priverčia jaudintis dėl šiandienos. Todėl scenovaizdyje norėjau sujungti begriūnantį pasaulį su šiandien populiaria nuobodulio estetika.

– Vasarą tradiciškai grįžtate kurti į pajūrį. Ar pavyksta rasti laisvą minutę pasigrožėjimui jūra?

– Visada smagu svečiuotis Klaipėdoje, ypač su nauju pastatymu. Kadangi laiko dažnai būna nedaug, ne visada pavyksta, bet visada stengiuosi.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Rugpjūčio 4 d., 21.30 val. elinge laukiama istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinės premjeros. Pirmą kartą publikai bus pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu parašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta opera!

Ją KVMT užsakymu sukūrė net keturi Klaipėdos kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys – Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmonės, tikėjimas, kalba. „Ši opera įspūdinga savo masteliu, nes ją rašė net keturi kompozitoriai. Ji išskirtinai klaipėdietiška. Šiam projektui pradėjome ruoštis prieš dvejus metus“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Libreto autorius Arvydas Juozaitis

„Klaipėda yra Lietuvos akis į pasaulį – išmušk ją, ir pasaulis neteks mums pusės savo grožio. Šį kraštą mums reikėjo plėšte atplėšti nuo istorinės prarajos krašto. 1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį, miestui grąžinant pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.

Pradedant XIX amžiumi, Rytprūsių Lietuvos istorinė lemtis apnuoginama keturis kartus. Pirmą kartą 1807 metais, kai karališkasis Prūsijos (Vokietijos) dvaras, bėgdamas nuo Napoleono, metus gyveno Mėmelyje. Kiti trys kartai tenka XX amžiui – 1923, 1939 ir 1945 metai iškėlė mums baisų klausimą: „Būti ar nebūti?“ Lietuva lemtingai atsakė: „Klaipėdai būti!“

Klaipėda tapo lietuviškos lemties ženklu pasaulio žemėlapyje. Ir nors 1939 metais kraštas atplėštas nuo Lietuvos kamieno, tragiškas Europos likimas leido mums grįžti į jį.

Visos Lietuvos, vadinasi, ir Klaipėdos sulietuvinimas numatytas Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“, ir šią civilizacinę pergalę mes pasiekėme.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Klaipėda“ liudija Lietuvos vakarų krašto žmones, jų religiją ir jų kalbą. Liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę, jų valią sugyventi. Plikas istorijos faktas, sakantis, kad lygiai prieš šimtą metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, neturi likti pliku, tai yra, negyvu faktu. Mes geidėme, mes vylėmės ir mes laimėjome. Ir jeigu kas pagalvotų, ar net pasakytų, kad prieš tris žmonių kartas ten buvome „ne mes“, turėtume paklausti: kodėl mes giedame „Tautišką giesmę“?

Kulminacinė operos dalis – metas prieš prancūzų prefektūros šturmą. Tačiau ir pirmos dvi dalys kupinos dramatiško kelio į kulminaciją.

Rašydamas libretą girdėjau Klaipėdos krašto religijos ir kalbos sutartinę, jaučiau lietuvininkus ir lietuvius, tą sutartinę dainuojančius.“

Režisierius Gytis Padegimas

„Operos žanras – savitas ir specifinis, turintis melodramos bruožų. Operoje būtinai turi būti pasakojama kokia nors meilės istorija, ji negali supanašėti su dokumentika. Mes, istorijų operos Klaipėda kūrėjai, nesiekiame atkartoti istorinių įvykių, bet bandome kurti legendą – savaip papasakoti Klaipėdos atgavimo istoriją. Man labai graži pirmoji operos libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, praėjus šimtmečiui, statomą spektaklį matome tarsi per rūką…

Opera – ne protokolas, čia apstu vietos vaizduotei ir išmonei. Operos „Klaipėda“ audinys suaustas iš keturių skirtingų kompozitorių vaizduotės pagimdytų garsinių pasakojimų. Kiekvienas jų savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Tad man tenka naudoti „visraktį“, norint visas šias operas sujungti į vieną. Kad ir kokie būtų skirtumai, vis dėlto pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Norisi, kad spektaklio žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius svarstymus, o į emocinius išgyvenimus. Tokia visų laikų operų misija!

Operų siužetuose dažnai ieškome tikrų įvykių, kurie būna apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Iš šiuo atveju leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, išgalvotų personažų, tarsi nebyliai teigtume: „Taip galėjo būti!“ Ne kartą pagavau save taip mąstantį ir sakantį. Tikiuosi, tuo patikės ir publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas klostėsi prieš lemtingus įvykius ir ne visada po jų...

Mums istorijų opera „Klaipėda“ – tai padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir už tai neretai tenka sumokėti didelę kainą...“

Kompozitorė Loreta Narvilaitė (I veiksmas)

„Džiaugiuosi, kad man, klaipėdietei kompozitorei, buvo patikėta ypatinga misija garsais įamžinti istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį. 1923-ieji Klaipėdos kraštui buvo reikšmingi ne vien geopolitine prasme. Tais pat metais Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią savo šimtmetį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

Klaipėda ir jūra – nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Klaipėdai skirtos operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau pažinti savo gimtojo krašto istoriją, asmenybes, kultūrines tradicijas, nes beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės esame pokario persikėlėliai. Tad man labai įdomu pažinti savo miestą tokį, koks jis buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kai jame gyveno ir aktyviai veikė Lietuvos kultūrai ir valstybei didžiai nusipelniusios asmenybės.

Pirmasis operos veiksmas yra tarsi įžanga, veiksmo laikas ir vieta – 1922-ųjų Kūčių vakaras Mažosios Lietuvos kaime. Tvyro Kalėdų laukimo nuotaika, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man labai artima. Veiksmo pabaigoje užsimezga pagrindinė operos intriga – pasiryžtama kovoti, kad Mažoji Lietuva būtų mūsų. Veiksmo fone nuolat skamba lietuvininkų dainų ir liuteroniškų giesmių fragmentai. Iš jų turbūt ryškiausia tema paimta iš giesmės „Dieve arčiau tavęs“, kuri pirmame veiksme dažnai sugrįžta tarsi Mažosios Lietuvos gyventojų kasdienybės, likimo leitmotyvas.“

Kompozitorius Vladimiras Konstantinovas (prologas, II veiksmas ir epilogas)

„Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, nors lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš šimtą metų. Tai kraštas, paženklintas vokiečių protestantiškosios kultūros įspaudu. Tuo metu, kai didžiojoje Lietuvoje siautėjo kontrreformacija, o po paskutinio LDK padalijimo valstybė atsidūrė Rusijos imperijos priespaudoje, iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų ji visuomet sulaukdavo paspirties siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvių tautos tapatybę, kalbą ir raštiją. Prisiminkime kad ir pirmąją Karaliaučiuje spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius, vėlesniu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu per Nemuną gabendavusius lotynų abėcėle spausdintas knygas ir periodiką... Šio krašto muzika taip pat yra išskirtinė savo turtinga melika, dermėmis. Jau beveik pusę amžiaus esu klaipėdietis, pažįstu ir šio krašto etninę, ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ji kažkaip tapo man artima.

Perskaitęs operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, išsyk įnikau į partitūros rašymą. Pirmiausia sukūriau muziką antram operos veiksmui. Jame turėjau labai gerą vedlį – dramą, kuri, mano akimis žvelgiant, yra labai ryški, kontrastinga, turinti daug veikėjų, net buitinės dramos elementų. Antro veiksmo pabaigoje atmosfera įkaista, pritvinksta tiek, kad mūšis atrodo nebeišvengiamas.

Tuo tarpu prie penkių minučių trukmės prologo ir tokios pat trukmės epilogo užtrukau turbūt ilgiau negu prie viso antro veiksmo, mėgindamas į viena surankioti polistilistinio operos audinio nytis. Sukūriau uvertiūrą remdamasis antro veiksmo temomis ir žinodamas tik pirmo veiksmo pradžios tonaciją. Užbaigiau ją dramatišku ir rėkiančiu, disonansais sutirštintu minoru, kad po jo ryškiau suskambėtų mažoras – šviesi ir lyriška Loretos Narvilaitės muzika. Tiltu į trečio veiksmo medžiagą tapo lietuvininkų karo daina iš Kintų apylinkių, kurios tema pasidalino trečiame operos veiksme ją panaudojęs kompozitorius Donatas Bielkauskas. Epiloge meditatyvią dainos temą iš pradžių atlieka vos keli instrumentai, vėliau apaugantys kitomis instrumentinėmis linijomis, kurios atveda į Klaipėdos dabartį. Operos pabaiga ne patetiška, o veikiau kunkuliuojanti – kaip ir pats gyvenimas šiuolaikinėje Klaipėdoje.“

Kompozitorius Donatas Bielkauskas (III veiksmo XII, XIII paveikslai)

„Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo susiję su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Pasiūlymas dalyvauti operos kūrimo procese drauge su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, bet mielas – tai nauja patirtis. Operos kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus. Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per skirtingus laikotarpius.

Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje srityje rėmiausi labiau subjektyviu asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą.

Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis. Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį.“

Kompozitorius Kristijonas Lučinskas (III veiksmo XIV–XVI paveikslai)

„Opera man įdomi tuo, kad per ją galėjau prisiliesti prie įvairesnių meno formų, išplėsti kūrybinį lauką nuo savo mylimiausios – archajiškos etninės, elektroninės bei įvairialypės eksperimentinės muzikos teatrui, kuria gyvenu kasdien.

Kadangi tai šiuolaikinė opera, joje yra ir netradicinių priemonių, derinamų su labiau įprastomis šiam žanrui. Kalbant apie operos vokalą, dalį libreto norėjosi tiesiog iškalbėti, išpasakoti, todėl kai kur vyrauja teatrališki dialogai, vėliau išaugantys į melodingus tutti. Iš pradžių planavau, kad mano kuriamoje trečio veiksmo medžiagoje bus daugiau elektronikos, tačiau rašant operą pirmiausia susikūriau orkestrinį pagrindą, tada į operos garsyną įvedžiau iš anksto įrašytų aplinkos garsų: Klaipėdos tiltų trinksėjimo, laikrodžio tiksėjimo, ritmingo švytuoklės švytavimo. Jų funkcija grynai simbolinė – tai gali būti nuoroda į emocinį ryšį tarp seniai nesimačiusių artimųjų, lietuvių vienybės arką, per Klaipėdą Lietuvai atsivėrusius jūros kelius į pasaulį, laiko tiltą tarp Klaipėdos praeities ir ateities.

Operos finale vaizduojamas gana tikroviškas mūšis baigiasi ne tamsia ar tragiška gaida, o šviesesne patriotine mintimi – džiugesiu, kad buvo iškovota reikšminga pergalė Lietuvai.“

KVMT inform.