„Informacija, kad Ukrainos kontržvalgybos vadas Kirilas Budanovas kreipėsi į tautiečius su prašymu suaukoti 3 mln. eurų penkiems žvalgybiniams dronams įsigyti, šokiravo. Juolab, kad paviešinai ir tai, jog valstybė kasdien „nereikalin­giems“ pirkiniams ir darbams išleidžia po 50 mln. Eur. Kaip gali paaiškinti šią situaciją?“ – paklausiau prieš 30 metų iš Klaipėdos į Kyjivą persikėlusio vers­lininko Pavlo Sebastianovyč.

„Tai absurdiška situacija, nes ministerijos ir savivaldybės švaisto lėšas naujų gatvių, tiltų, fontanų, muziejų, paminklų statymams, kurie karo metu yra visiškai nebūtini“, – įsitikinęs vers­lininkas.  

Jo teigimu, tai vyksta dėl to, jog korupcinės sistemos, veikusios iki karo, dalyviai nenori prarasti pajamų, todėl pinigai plaukia ten, iš kur juos galima pasisavinti. Tad Pavlas savo fondo vardu renka parašus po peticija prezidentui, kad šis inicijuotų įstatymą, pagal kurį nuo karių algų mokami mokesčiai atitektų kariuomenei, o ne savivaldybėms. Karo metu kariškių algos gerokai padidėjo, o 18 proc. pajamų mokesčio savivaldybės, ypač esančios toli nuo fronto, jo nuomone, leidžia netikslingai. Už tuos pinigus galima kariuomenei pristatyti visą reikiamą dronų kiekį. Dabar gi kariai jų gauna tik dešimtadalį.

Pavlas yra sakęs, jog vietos verslininkai galėtų patys gaminti dronus, tačiau tam esama trukdžių.

„Labai minimaliai oficialiai dronus jau gaminame, bet mažais kiekiais. Nėra reikalingų įstatymų ir per pusantrų me­tų Ukrainoje neįkurtas vienin­gas centras, koordinuojantis kariuomenės aprūpinimą. Pa­vyz­džiui, dronais rūpinasi ne Gy­ny­bos ar Ekonomikos, bet Skait­meninės informacijos ministerija, kuri sprendimus priima vėžlio greičiu. Be to, verslininkai nenori imtis dronų gamybos, nes galioja vyriausybės nutarimas, kad kariuomenei gaminančios įmonės karo metu negali iš to pelnytis. Bet koks verslininkas rizikuos savo lėšomis, juolab, kad bankai labai apsunkino kreditų išdavi­mą“, – piktinasi P. Se­bas­tia­no­vyč.

Gal bankai bijo, jog karo metu įmonės bankrutuos ar jas sugriaus priešo raketos ir paskolos nebus grąžinamos?

Anot verslininko, valstybiniuose bankuose pinigų yra labai daug, tačiau kreditų išdavimą apsunkina biurokratija ir korupcinė sistema, kuri kasmet pradangina didžiules sumas. Dalis kreditų įtakingų asmenų nurodymu yra išdalijami „saviškių“ firmoms, tarp kurių būna ir fiktyvių, ir pinigai paprasčiausiai pasidalijami, o nuostoliai nurašomi valstybei. Saugumo tarnybos, mokesčių inspekcija, ekonominė policija viską žino, tačiau bylas inicijuoja tik gavę nurodymą iš viršaus, kai kyla didelis skandalas. Tyrimai dažniausiai užsitęsia dešimtmetį, o tik­rieji kaltininkai nėra atskleidžiami ir nuteisiami. Ukrainos prob­lema, kad čia nėra nepriklausomų teisėsaugos žinybų, nes konkursai organizuojami taip, jog vadovais tampa prezidento siūlomi asmenys, kurie klusniai vykdo šio nurodymus“, – teigia Pavlas.

Paklaustas, ar dėl šios priežasties ilgai buvo nereaguojama ir į kyšininkavimo aferas kariniuose komisariatuose (pavyzdžiui, negi tarnybos nežinojo, kad Odesos komisariato vadovas Jevhenas Borisovas motinos vardu įsigijo keturias prabangias mašinas, o Ispanijoje žmonos vardu namą ir butą už 4,6 mln. Eur), verslininkas tikina, jog teisėsauga turėjo žinoti, nes apie tai kalbėjo visa tauta. Buvo žinoma ir tai, kad už 4–10 tūkst. Eur kyšį vyrai gali išsisukti nuo karinės tarnybos ir net gauti leidimą išvykti į užsienį. Tačiau negavusios nurodymo iš viršaus, tarnybos nieko nedarė, nes tiek politikai, tiek aukšti valdininkai galimai patys buvo suinteresuoti išsukti nuo kariuomenės vaikus ir giminaičius, o kyšiais buvo dalijamasi. 

O ar žurnalistams leidžiama kritikuoti vyriausybę, ar karo metu neatsirado didesnių suvaržymų? Pasak Pavlo, Volodymyras Zelenskis yra pirmasis prezidentas, nurodęs uždaryti kelis laikraščius bei televizijas, motyvuodamas, kad jie skleidžia prorusišką informaciją. Tai turbūt padidino oficialioje žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų autocenzūrą, tačiau internete kritikos neįmanoma užčiaupti, ypač kai ją rėžia fronte kovojantys kariai. Jie reikalauja geriau aprūpinti kariuomenę, bausti kyšininkus ir keisti susikompromitavusius ministrus. Oficiali valstybinė žiniasklaida prezidento nekritikuoja, kaip ir kai kurie tinklaraštininkai, kuriuos valdantieji vadina „pozityviais“, tačiau dalis ir toliau lieka drąsūs, viešina bei atvirai kelia negeroves.

Kritikuoti nebijo ir Pavlas, nes tikina kalbantis faktais, o apie negeroves versle jis teigia žinantis iš asmeninės patirties.      

P. Sebastianovyč pasakoja gimęs ir augęs Klaipėdoje, rusakalbių šeimoje. Abu tėvai kilę iš Baltarusijos, tėvas buvo laivo kapitonas ir aukščiausios tarybos deputatas, motina – vaistininkė. Baigęs mokyklą, tėvo patarimu vaikinas įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti elektrotechnikos, o trimis metais vyresnis brolis ten mokėsi karinėje jūreivystės mokykloje. Po mokslų atlikęs karinę tarny­bą, Pavlas su bičiuliais įkūrė metalo prekybos firmą, ėmė važinėti po visą tuometinę sovie­tų sąjungą supirkinėdamas metalą. Sankt Peter­bur­ge vedė, šeima susilaukė dviejų vaikų, bet vėliau išsiskyrė. Į Kyjivą jis teigia persikraustęs po to, kai Ukraina priėmė įstatymą, draudžiantį išvežti metalo laužą ir reikėjo kažką daryti su supirktu didžiuliu kiekiu titano. Su part­neriu britu Pavlas 1995 m. įsteigė metalo perdirbimo įmo­nę: vienas nupirko reikalingą įrangą, kitas – gamybines patalpas ir sandėlius. Pradžia, anot verslininko, buvo gera, bet vėliau prasidėjo valdininkų savivalė, nuolatiniai kyšių reikalavimai, tad nuspręsta įmonę uždaryti, įrangą parduoti, o patalpas išnuomoti. 

„Dabar gaminu ekologiškus linų čipsus, su antrąja žmona auginame paauglę dukrą, kuriai patinka vasaras leisti Klaipėdoje, kur pas brolio šeimą ją su žmona išsiunčiau karo pradžioje. Pats su kaimynais ėmiau savanoriauti savo mikrorajone – gavę iš karių ginklų, budėjome ir palaikėme tvarką. Internete agituoju bei organizuoju pagalbos kariams rin­kimą“, – pasakoja Pavlas.

Kartu su bičiuliu Sviatoslavu Dubina internete jiedu rengia Ukrainos įvykių apžvalgas, pasisako už tai, jog valdininkų algas reikėtų sumažinti tiek, kad jos neviršytų fronto kovotojų atlygio. Pasak Pavlo, nenormalu, jog parlamentarai gauna keliskart didesnius atlyginimus, o kai kurių valstybinių įmonių vadovų atlygis siekia net 50–60 tūkst. Eur. 

„Parlamentas projektą, siūlantį mažinti valdininkų algas, ėmė svarstyti prieš tris mėnesius. Planuojama valdininkų atlygį susieti su vidutine alga, kurią viršyti bus galima maksimaliai tik dešimt kartų. Tai reiškia, jog valdininkai, politikai uždirbtų ne daugiau kaip 2500 Eur – maždaug tiek, kiek gauna kariai priekinėse fronto linijose. Bet įstatymo priėmimas vilkinamas. Be to, lieka ir neišspręsta problema – kaip pažaboti valdininkų norą lėšas pasididinti korupciniais sandoriais. Neseniai tinklaraštininkai demaskavo aferą su kariuomenei iš Kinijos nupirktomis vaistinėlėmis. Paaiškėjo, kad už jas ne tik permokėta, bet jos ir nekokybiškos, turniketai netinkami naudoti. Atskleista, jog vaistinėlių pirkimui vadovavusi kariuomenės medicinos padalinio direktorė jas užsakė per tarpinę giminaičių firmą, o į aferą įsimaišę tie patys asmenys, kurie panašias suktybes vykdė dar prezidento Viktoro Janukovyčiaus laikais“, – sako verslininkas, įsitikinęs, jog būtina keisti ne ministrus, o pačią sistemą. 

„Ukrainos karių drąsa ir kovingumas stebina visą pasaulį, mes būtinai laimėsime karą ir tapsime Europos Sąjungos bei NATO nariais. Tačiau priėmi­mo sparta priklausys nuo to, kokiu greičiu reformuosime šalį pagal Vakarų standartus. Ukrainą turime reformuoti taip, kad pabėgėliai norėtų čia grįžti, o verslininkai būtų tikri dėl palankių mokesčių, nešališkos teisėsaugos, įveiktos korupcijos bei visiems vienodų veik­los sąlygų“, – teigia P. Se­bas­tianovyč. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skelbia konkursą režisieriams ir jų kūrybinėms komandoms. Konkurso nugalėtojui bus suteikta unikali galimybė drauge su savo suburta menininkų-statytojų komanda režisuoti pirmąją premjerą naujame teatre – Philipo Glasso operą „Kelionė“ (The Voyage).  Ši premjera pradės 2024-2025 m. 38-ąjį teatro sezoną naujojoje teatro scenoje, aprūpintoje modernia mechanikos, apšvietimo, garso, vaizdo bei technologinio ryšio įranga.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, didžiausia profesionalaus scenos meno įstaiga Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, 2024 m. pradžioje planuoja įsikelti į naujuosius teatro rūmus. Ypatingu įvykiu visos Lietuvos muzikinio teatro istorijoje taps ne tik naujojo teatro pastato atidarymas. Pirmajame Nepriklausomos Lietuvos metu pastatytame teatre bus pristatyta išskirtinio kūrinio premjera – Philippo Glasso opera „Kelionė“.

Vienu įtakingiausių mūsų laikų kompozitoriumi tituluojamas 86-erių P. Glassas sukūrė 23 operas, tačiau iki šiol nė viena iš jų Lietuvoje nebuvo atlikta. Taigi, šiuo projektu bus atverta ne tik nauja Muzikinio teatro Klaipėdoje erdvė, bet ir Glasso sceninių kūrinių epocha Lietuvoje.

Trijų veiksmų opera „Kelionė” (The Voyage) buvo sukurta Metropolitan operos užsakymu 500-osioms K. Kolumbo kelionės į Ameriką metinėms pažymėti. Operos pasaulinė premjera įvyko 1992 m. spalio 12 d. Metropolitan Operoje (JAV), europinė premjera – 2002 m. spalio 6 d. Linzo valstybinėje operoje (Austrija). Operos libretą anglų, lotynų ir ispanų kalba parašė Davidas Henry‘s Hwangas, remdamasis paties kompozitoriaus sukurta istorija.

Operos siužetas, kompozitoriaus žodžiais tariant, pasakojantis „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą, saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities“, atliepia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją.

„Daug metų teatras klajojo, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, be savo veiklai tinkamo pastato, ir gyvuodamas tik idėjos vedinų žmonių dėka. P. Glasso opera „Kelionė” yra veikalas, vertai galintis atvesti Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą į naująjį kelionės etapą – gyvavimą naujuose teatro rūmuose. Kviečiame režisierius kuo aktyviau įsijungti į šį jaudinantį nuotykį ir drauge kurti šiuolaikinę operą bei šiuolaikišką teatro viziją“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė.   

Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite: https://www.klaipedosmuzikinis.lt/karjera

Nuo liepos įsigaliojo įstatymo pataisos, leidžiančios policijos pareigūnams 15 parų atskirti smurtautoją nuo aukos. Šilalės teismas išnagrinėjo pirmąją tokio pobūdžio by­lą – vyras naujovėmis buvo nepatenkintas. Tačiau ir apygardos teismas smur­tautojo ne­paguodė – jis įpareigotas pagyventi atskirai nuo aukos.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Apie tai, jog Lietuvos paštas reikalauja, kad paš­to dėžutės būtų ne tik tvarkingos, bet ir perkeltos į lengvai prieinamas vietas, rašėme jau ne kartą. Tačiau mūsų skaitytojai įsitikinę, jog ne visi gali įvyk­dyti tokius nurodymus, o pašto įspėjimas, kad priešingu atveju žmonės negaus laikraščių ar siun­tinių, pasak skaitytojų, pažeidžia jų teisę gauti kokybišką paslaugą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Važiuojantieji iš Žadeikių Prapymo link jau keletą mėnesių stebi ties Ymėžės upeliu stovintį ryš­kiaspalvį kelio ženklą. Jį čia įrengusi seniūnija laukia finansavimo, o gyventojai baiminasi, kad grei­čiau ateis nelaimė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Visuotiniais privatizacijos laikais buvęs „valdiškas“ turtas išdalintas privatiems asmenims. Taip buvusių kolū­kių technika suvažiavo į sodybas, o pastatai tapo kelių kaimynų nuosavybe. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad tie sandėliai ar daržinės duoda daugiau vargo, nei naudos, todėl ginčai dažnai baigdavosi vienintele išeitimi – stati­niai buvo nugriauti. Deja, ne visi, o daugiau nei 30 metų riogsantis „turtas“ kelia realų pavojų bei darko aplinką. Ir rū­pintis tuo nėra norinčiųjų. 

„Išsidalijo, ką galėjo panaudoti savo ūkiuose, kai ką išvogė, o griuvėsius paliko. Dabar nei patys ten tvarkosi, nei kitiems atiduoda. Baisu žiūrėti“, – kvietė apsilankyti, anot jos, „černobi­lyje“, t. y. buvusioje fermų ir sandėlių teritorijoje Ža­deikių seniūnijoje, Janina (vardas pakeistas). 

Į pagalbą pasikvietę Žadeikių seniūną Faustą Meiženį mėginome susigaudyti, kas kažkada buvo Prapymo kaime. Vaizdas – išties graudus. Tačiau seniūnas pripažino, jog griuvėsių savininkai nepaveikiami – įspėjimus dėl teritorijos sutvarkymo jis sakė siuntinėjantis nuo 2017-ųjų, bet reakcijos jokios.

„Tuomet į įspėjimą dėl netinkamos priežiūros bei galimos administracinės atsakomy­bės jie pasižiūrėjo kaip į seniūno įpareigojimus viršijantį reikalavimą. Viską išardžiusių ir naudingesnius daiktus pasi­ėmusių žmonių argumentas yra vienas – jie, girdi, neturi pinigų atliekoms pašalinti. Savininkai yra bene aštuoni, pasiūliau kooperuotis, samdyti įmonę, kuri sutiktų specia­lia technika visus likučius sumalti. Net nustebau, bet atsirado žmogus, kuris sutiko atlikti tuos darbus. Tačiau koją pakišo pastatų savininkų gobšumas: jie įsigeidė, kad ir už tas liekanas jiems būtų sumokėta“, – stebėjosi F. Meiženis.

Tad taip ir teberiogso nuo sovietmečio Prapyme fermų likučiai. Tiesa, seniūnas sakė vis tiek neprarandantis vilties rasti būdą, kaip sutvarkyti šį daugiau nei pustrečio hekta­ro valstybinės žemės plotą. Tačiau ir griuvėsių savininkai pasirodė ne iš kelmo spirti. Kadangi šio sklypo valdytoja yra valstybė, o jai atstovauja Nacio­nalinė žemės tarnyba (NŽT), nepatvirtintais duomenimis, būtent iš jos darbuotojų jie ir išgirdo saliamonišką patarimą, kaip atsikratyti galvos skausmo – nebereikalingų statinių. 

„Šie asmenys Žadeikių seniūnijai pateikė raštus, kuriais atsisakė turtinių teisių ir pretenzijų į minėtą statinį. Seniūnija savo ruožtu Prapymo kiaulių komp­lekso akcininkų pareiškimus perdavė NŽT ir paprašė pripažinti statinių likučius bešeimininkiais. Bet netrukus paaiškėjo, jog to padaryti neina“, – vartydamas seniūnijoje surinktus dokumentus, pasakojo F. Meiženis.

Seniūnas krei­pėsi ir į savivaldybės ad­mi­nist­raciją. Pastaroji savo at­sa­kyme raštu patikino, jog statiniai turi savininkus, o „bešeimininkiu negali būti laikomas turtas, kuris pagal nuosavybės liudijimus pri­klauso konkretiems asmenims“. Savivaldybės rašte mini­ma Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo turima informacija apie minėtų pastatų privatizavi­mą 1993 m. (nuosavybės teisės liudijimai, aukciono protoko­lai). Todėl vi­sų, kuriems priklauso buvę sta­tiniai, asmenybės yra puikiai žinomos. Tačiau NŽT Šilalės skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas ma­no kitaip.

„Visas turtas privalėjo būti inventorizuotas, o perduodant valdytojams, sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys. To nebuvo padaryta, tad dabar yra, kaip yra – kas gali įrodyti, kad buvusias fermas nugriovė būtent tie asmenys? Žinoma, galima bandyti bylinėtis, bet bus be reikalo sugaištas laikas ir į balą išmesta krūva valstybės pinigų. Ką daryti? Reikia sprendimo ne kiekvienoje seniūnijoje ar savivaldybėje atskirai, o visoje Lietuvoje. Tokios problemos, patikėkite, egzistuoja visoje šalyje – vieni susitvarkė, kiti paliko likimo valiai. Žadeikiuose viskas palikta gamtai, ji kuo puikiausiai tvarkosi, o vaikštinėti po tą teritoriją pašaliečiams nėra jokio reikalo“, – įsitikinęs valdininkas.

Tačiau su R. Bukausku Žadeikių seniūnas F. Meiženis kategoriškai nesutinka. Ir NŽT adresuotame rašte jis įspėjo, ir iki šiol kalba, kad griuvėsiai kelia pavojų – ten vis dar lankosi visokio šlamšto rinkėjai, kalbama, jog kai kas į buvusią srutinę netgi atveža gyvulių gaišenas, o visoje teritorijoje yra paliktos atviros ir pavojingos duobės, šuliniai, smailūs geležies likučiai ir t.t. 

Raštu į seniūno raštą atsakęs NŽT vedėjas pats išvardijo bent aštuonių asmenų vardus, pavardes, kurie dalyvavo arba atstovauja tiems, kurie dalyvavo Prapymo kiaulių komplekso pastatų dalių privatizavimo procese, bet tik tiek, daugiau jokių veiksmų niekas nesiima.

„Pažymime, kad Šilalės skyrius (NŽT) prižiūrėti ir sutvarkyti Šilalės rajono savivaldybės Prapymo kiaulių komplekso pastatus (griuvėsius), esančius nesuformuotame žemės sklypo 2,55 ha plote (Žadeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtas – LF324), neturi juridinio pagrindo ir skiriamų iš valstybės biudžeto lėšų“, – rašoma seniūnui adresuotame rašte.

„Šilalės artojui“ R. Bukauskas irgi leido suprasti, jog viešinti šios temos neverta – esą tai nieko nepakeis. Tuo labiau, kad minimoje teritorijoje nieko nedaro ir aplinkosauga. O jeigu prasidės kokie darbai, neaišku, kaip bus su per kelis dešimtmečius gamtai padarytos žalos atlyginimu... 

NŽT vadovas priminė, jog panaši situacija buvo ir Bijotų pašonėje, tačiau jai sutvarkyti buvo skirtas finansavimas, todėl problema išspręsta. 

Kiek tokių sklypų esama visame Šilalės rajone, R. Bukauskas negalėjo įvardinti, bet patikino, kad jie niekam ir nereikalingi. F. Meiženio nuomonė kitokia – pasak seniūno, tokį žemės gabalą beregint pačiuptų bet kuris ūkininkas. 

Šilalės savivaldybės administ­racija paaiškino, kad „pastatai, turto privatizavimo laikotarpiu nupirkti (pagal pajus) fizinių ar juridinių asmenų, neturi turto, kuris neturi savininko (ar kurių savininkas nežinomas), statuso“. Kitaip tariant, savivaldybė palaiko seniūno

F. Meiženio poziciją – griuvėsių savininkai yra atsekami. Tuo labiau, jog, anot administ­racijos direktoriaus Andriaus Jančausko, nuo 2019-ųjų rajone yra sudaryta Šilalės rajono teritorijoje esančių statinių nepriežiūros atvejų ar galimos avarinės būklės požymių nustatymo komisija, o nuo 2021-ųjų veikia ir Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas, neprižiūrimas ir apleistas, būklės nustatymo komisija. Rodos, jos irgi galėtų imtis kokių nors sprendimų. Tačiau visa atsakomybė permetama seniūnams.

„Seniūnijų teritorijoje esančių apleistų pastatų savininkams įspėjimus rašo seniū­nai“, – seniūnų teisę ir pareigą rūpintis tvarka atstovaujamoje teritorijoje akcentavo administ­racijos vadovas. 

Žydrūnė MILAŠĖ 

AUTORĖS nuotr.

Nuo dabartinės kadencijos pra­džios dar nepraėjo nė 100 dienų, tačiau pirmieji naujos valdžios po­mėgiai jau ryškėja – politikai pa­mė­go keliones į užsienį, nors išvykos, kuriose dalyvauja ir savivaldybės admi­nistracijos darbuotojai, rajono biu­­džetui kainuoja ne­­ma­žai. Be to, ryškėja ir dar viena dabartinių val­­­dininkų silpnybė: prieš rinki­mus ža­dėję dirbti viešai ir skaidriai, savi­valdybės klerkai viešumo sten­gia­si iš­vengti ir gyventojų apie sa­vo keliones neinformuoja. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Dar visai neseniai rašėme, kad len­kai, o paskui ir latviai nutarė Ka­liningradą pervadinti į Kara­liau­čių (lenkiškai Królewiec), kad Len­ki­jos prokuratūra užblokavo apie 1,2 mln. dolerių iš Rusijos am­ba­sa­dos pre­kybos atstovybės sąs­kai­tos, kad iš patalpų Varšuvoje iš­kel­dinama rusų diplomatų vaikų mo­kykla prie Rusijos ambasados. Da­bar gi atėjo laikas apsispręsti Lat­vijoje gyve­nan­tiems Rusijos pilie­čiams, kurie taip ir neišmoko latvių kalbos pag­rindų.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60