Gavę sąskaitas už praėjusį mėnesį sunaudotą elektrą, šildymą, dujas, gyventojai prarado žadą – kai kuriems mokesčiai pakilo net dvigubai. Tačiau Vy­riau­sybė suskubo teisintis, jog nepasiturintieji neturėtų nerimauti, mat jiems papildomos išlaidos bus kompensuotos. Kadangi, kaip jau įprasta, šalies valdžia įsivaizduoja, jog Vilnius ir yra visa Lietuva, teiraujamės savo „respublikoje“, kaip bus lengvinama našta šilališkiams, irgi sulaukusiems ne­men­ko kainų šuolio.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ inform.

Įvairiausių tyrimų duomenimis, laimingiausia pasaulio šalimi įvardijama Danija. Ir nors klimatas ten yra gerokai atšiauresnis nei pas mus, danai, skirtingai nuo lietuvių, oro beveik neburnoja, sugeba išlikti pozityvūs, ge­ros nuotaikos. Jie nuolat šypsosi ir stengiasi laimę atrasti mažuose da­ly­kuose. Ir, ko gero, ne vienam jau yra tekę girdėti žodį hygge – būtent ši­­ta fi­losofija ir vadovaujasi danai. Ką reiškia šis apibūdinimas, klau­siame daž­nai Danijoje viešinčios Kristinos Macelytės, internetinės parduotuvės www.gra­žunetmėlyna.lt įkūrėjos, siūlančios būtent daniškų indų, tekstilės ir pan. Beje, vien pasižiūrėjus į šiuos daik­tus, nori nenori nu­si­šypsai: mielos, švelnios pastelinės spalvos dvelkia ramybe ir savaime nuteikia pozityviai.

„Kadangi nesu specialistė, į šį klausimą galiu atsakyti tik taip, kaip aš suprantu. Man pirmas lietuviškas atitikmuo, kuris ateina į galvą, yra jaukumas. Toliau seka bendravimas, šiluma, ugnis, gražūs dalykai, skanus maistas, kokybiškos medžiagos, gamta, lėtumas, rūpestis, juokas ir dar daug kitų teigiamas emocijas sukeliančių iš­sireiškimų. Jaukumas – geras lietuviškas žodis hygge vertimui, nes jame daug telpa: ir namų jaukumas, ir žmogus gali būti jaukus, ir santykiai jaukūs. Gal tik maistas turi būti skanus, sotus, estetiškai patiektas bei kvepiantis. Ir tai priklauso ne tik nuo produktų, indų, bet ir nuo to, su kuo tą maistą valgai. Jei minkštutėles bandeles gražioje lėkštutėje atsineši prie degančio židinio ir su mielu žmogumi geri šiltą gėrimą, prisikąsdamas jomis – puiku (hygge). O jei tą bandelę kemši, pavyzdžiui, viena stovėdama automobilių kamštyje – jau tikrai toli nuo bet kokio malonumo“, – neabejoja Kristina.

Ji įsitikinusi, kad lietuviai irgi gali taip gyventi, tik reikia atsigręžti į savo šak­nis.

Moteris teigia Danijoje viešėdavusi pas eilinius danus, jų namuose. Ir būtent juose rasdavusi patį tikriausią bei labiausiai matomą jaukumą (hygge).

„Pirmiausia į akis man krito namai – jie tarsi pradingsta vietovėje, neteko pastebėti nė vieno, nudažyto neonine, rėkiančia spalva. Dažniausiai jie balti, jaukiai pastatyti L arba U formos, kad būtų vidinis kiemas, kad jūros vėjas neužpūstų. Įrengti paprastai, bet labai kokybiškai. Viduje – daug natūralių medžiagų, mažai abejotinų detalių ar ryškių spalvų. Ir dar, kas krenta į akis, – danai tikrai yra namų tekstilės fanai: jų namuose daugybė pagalvėlių, užtiesalų, rankšluostėlių, vilnonių kilimų, jie garbina liną, todėl lietuviški lino gaminiai ten yra labai vertinami.

Manau, lietuviai nelabai ko ir turi mokytis iš danų – gal tik reiktų labiau atsigręžti į savo šaknis ir viskas bus puiku. Juk anksčiau visuose mūsų namuose irgi kabėdavo užuolaidos, puoštos nėriniais, staltiesės bu­vo kasdienybė, o ne šventinis reikalas, lininiai rankšluosčiai nuo naudojimo pavirsdavo švelniausiais, namuose visada būdavo puodkelių, megztų kilimėlių, aus­tų lovatiesių. O kokia patalynė! Pas išmoningesnes, kruopštesnes šeimininkes ji bū­davo nėriniuota, mereškuota ir išsiu­vinėta. Visa tai mes turėjome, bet sovietmetis pakoregavo mū­sų gyvenimą ir tas jauku­mas, švelnumas nebetobulėjo… Di­de­lės, jaukios virtuvės su krosnimi, indauja ir didžiuliu mediniu stalu pavirto į 6 kvadratų virtuvėles su taburetėmis. To meto ardomasis stilius pagadino lietuvių tradicijas, todėl turėtume atsigręžti į nepriklausomos Lietuvos laikus ir viską prisiminti.

Daugelis hygge vadina filoso­fija. Vadi­nasi, tai ir galvojimo bū­das. O kaip gi galvojama hygge?

Man atrodo, kad esmė įvardinta poeto Justino Mar­cin­ke­vičiaus žodžiuose – gerumas tas gyvenimas, gerumas…

Mėgautis akimirka, džiaugtis bendravimu, girdėti žmones, apsupti save jaukumu, ilsėtis, skirti laiko pomėgiams – taip šitą filosofiją suprantu aš“, – prisipažįsta Kristina. 

Daugelis patariančiųjų, kaip įsi­leisti į savo gyvenimą naują „atradimą“, ypatingą dėmesį ski­ria aplinkai bei jos dekorui. Kas tai yra? Ir ar galima suderinti, tarkime, ekologiją bei dizainą?

„Aplinka – vienas iš matomiau­sių dalykų, dėl to ji pirmiausia ir krenta į akis. Su­pras­ti, ką jauti ir galvoji, yra sunkiau, nei pamatyti savo kiemą, sodą ar namus. Kaip jau sakiau, labai svarbu natūralumas, natūralios medžiagos – tiek statybinės, tiek interjero, tiek baldų. Namas, kuriame vyrauja kokybiški mediniai baldai, vilnoniai kilimai, kuriame sumontuoti mediniai laiptai, netgi dailylentės interjere yra puiku. Ir nors nemanau, jog blokinis daugiabutis ir plastikiniai staliukai tai gali pakeisti, vis tik esu įsitikinusi, kad ir blokinio namo bute galima susikurti tą jaukumą, apie kurį kalbame. Juk, atrodo, paprasta pasirinkti savo mėgiamas spalvas, apgalvoti detales, nusipirkti mielus prisiminimus žadinančių indų, pagalvoti apie namų tekstilę, išsikepti kvepiančių pyragų ar sausainių, pasikviesti draugų ir surengti stalo žaidimų vakarėlį. Visa tai ir kuria aplinką, kurioje miela būti ir kuri apibūdinama žodžiu miela, jauku“, – svarsto Kristina.

Dažnai atrodo, kad to jaukumo, mielos buities mums labiau reikia žiemą. Ar tikrai tik tada?

„Vasarą turime daugiau veik­los ir namuose būname mažiau – viskas persikrausto į gamtą, kur tikrai nereikia ypatingų pastangų malonumui sukurti: gamta už mus yra padirbėjusi senų se­­niausiai. Ne veltui landšafto dizaineriai sako, kad jei norite mokytis – stebėkite gamtą. Nu­ei­kite prie upės ir žiūrėkite, kokie augalai auga, kaip dera jų proporcijos. Pažvelkite į pamiškę ir pamatysite, kad žemesni augalai yra priekyje, o aukštesni – už jų. Gamta viską yra sukūru­si, žmogus tik turi negadinti ir mėgautis.

Bet žiemą ilgai nepasėdėsi net prie didžiausio laužo lauke – norisi jaukumo namuose. Tada ir karšti troškiniai, tirštos sriubos, dabartinės krosnies – orkaitės naudojimas, kuris suteikia papildomą šilumą, kvapą… Šilti pledai, karšti gėrimai, lem­putės ir žvakės, nes temsta anksti – visa tai ryškiau atspindi. Be to, šita filosofija, jei galima ją taip pavadinti, daug dėmesio skiria maistui, jo gaminimui namuose. Tačiau, ko gero, supykdysiu sveikuolius, pasakydama, kad bene jaukiausias maistas yra saldumynai, kepiniai, karštas šokoladas, sotūs troškiniai, mėsa ir bulvės, tirštos sriubos, o štai salierų lazdelės – jau ne kažkas... Bet taip yra. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog negalima jų valgyti. Viskas, kas žmogui patinka, yra savotiškas jo gyvenimo būdas, jo namų filosofija. O jei kalbėtume apie mano išvardintus valgomus dalykus iš danų pozicijos, tai irgi nereiškia, kad danai ar kiti šį gyvenimo būdą pamėgę žmonės yra nutukę ir apsiriję. Ne, kaloringo maisto nereikia daug. Be to, kai valgai su kompanija, šnekučiuojantis, suvalgai gerokai mažiau, nei kimšdamas vienas žiūrėdamas serialą. O jei dar po sočių pietų išeini pasivaikščioti, pavedžioti augintinį ar tiesiog pažaisti sniego mūšį, tai karšto šokolado puodelis nenusės ant klubų ir viskas tikrai bus puiku“, – įsitikinusi moteris.

Pasak Kristinos, bene esminis daly­kas, kuris yra svarbu, kalbant apie maistą – stalo vaizdas. Gražūs indai, kokybiški įrankiai ir stalo tekstilė – pag­rindiniai viso jaukumo ingredientai. Be jų joks gardžiausias pyragas netenka prasmės. Vienkartiniai plastiko indai tik­rai to nesukurs. 

Ar lietuviams reikėtų įsileisti danišką gyvenimo būdą ir kaip tai padaryti?

„Kaip jau ir sakiau, lietuviai tai tikrai turėjo ir tie, kurie prisimena savo senelius bei prosenelius, viską tebesinešioja širdyje. Pandemija, manau, daug ką sugrąžino į namus, ir jei netekome artimo bendravimo su draugais, giminaičiais, tai šeimose jo tikrai padaugėjo. Žmonės pradėjo žaisti stalo žaidimus, kartu žiūrėti filmus, daugiau gamina namuose, mažiau lankosi kavinėse. Viską mes darome teisingai, jei leidžiamės paskui intuiciją. Ir, žinoma, jei nori ryto kavą gerti iš gražaus puodelio – turi nusipirkti tokį, kuris tau bus gražus. Jeigu kvieti draugus į svečius, tai pasirūpink, kad ant stalo būtų ne tik maisto, bet ir žvakių bei servetėlių. Jei keliauji su šeima į pikniką, neimk vienkartinių indų, o į pintinę įsidėk mėgiamiausius puodelius, lėkš­tes, gražiausią staltiesę ir patiesalą. Arba gali iškepti tortą ne tik gimtadienio, bet ir, pavyzdžiui, vardadienio proga. O gal savaitgalis gali būti torto gabalėlio diena? Visa tai priklauso nuo mūsų pačių: kokį jaukumą mes kuriame ir ar norime dėl jo pasistengti“, – neabejoja Kristina. 

Ir siūlo savaitgalį pasitikti su gardžiu keksu bei pačių pasigamintu tortu.

Keksui reikės: stiklinės miltų, 3/4 stik­linės cukraus, pakelio sviesto, arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 7 kiaušinio trynių ir 3 baltymų, 2,5 stik­linės vaisių (džiovintos apelsino žievelės, razinų, datulių, figų, džiovintų obuolių – tinka viskas, ką mėgstate), šaukštelio vanilinio cukraus.

Vaisius susmulkiname ir sumaišome su 1/5 miltų, sviestą ištriname su cukrumi ir tryniais, sukrečiame standžiai išplaktus baltymus, suberiame vanilinį cuk­rų, likusius miltus, išmaišytus su kepimo milteliais, ir atsargiai viską išmaišome. Masę sukrečiame į kekso formą ir kepame 50–60 min. 170°C temperatūroje.

Maskarponės tortą galima gaminti bet kada – žiemą jis baltas kaip sniegas, vasarą jį galima paskaninti sezoniniais vaisiais.

Torto pagrindui smulkintus sausainius sumaišome su tir­pintu sviestu – stik­linė sausainių ir 2–3 šaukštai sviesto. Su­spaudžiame sausainius ant formos dugno ir dedame šaltai, kad sukietėtų.

Į plaktuvą pilame indelį grietinėlės ir plakame. Iš­tir­pi­na­me želatiną labai ne­dideliame kiekyje vandens. Kad grei­čiau atauštų, įbe­riame į ją 3–4 šaukš­tus cukraus (sma­ližiai, mėgstantys saldžiai, ga­li ir daugiau). Į išplaktą grietinėlę su­dedame maskar­ponės sūrį ir pa­plakame, o tada toliau plakant plona srovele pilame želatiną su cukrumi ir gautą masę vik­riai skirstome ant stipriai suspausto sausainių pagrindo. Tada pasidarbuojame su papuošimu (puošti galima tais pačiais sausainių trupinukais arba bet kokiu kitu patinkančiu dekoru, galima ir niekuo nepuošti) ir nešame tortą į šaldytuvą. 

Kol susiplauna­me indus, pasidengiame stalą, pa­simerkiame gė­lių ar užsidega­me žva­kių, apsi­ren­gia­me jaukiau­sią dra­bužį ir pa­si­svei­ki­name su draugais, kurie atėjo pažaisti stalo žaidimų, tortas jau beveik sustingęs ir belieka išsivirti kavos. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuotr. K. MACELYTĖS

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gy­ve­ni­mo pynė“ pristatymą. (Tęsinys. Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96, 2022 m. Nr. 1)

Pasaulis – ne be gerų žmonių

Gavęs iš tėvų palikimą ir dar pasisko­linęs 15 tūkst. litų iš žmonos sesers Pra­nės Stikliūtės-Kemežienės, kaunietis, į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės

bataliono vado pavaduotojas Kazys Gai­­galas su žmona Marcele Stik­liūte-Gai­ga­liene nu­sipirko iš Stanislovo Vol­me­rio par­celiuojamo Radviečio dvaro, kuriame gyveno mano tėvai, 40 hektarų žemės. Po dviejų dukrelių mirties jiedu nutarė atsisveikinti su Kaunu ir pakeisti gyvenimo aplinką. Beje, M. Gaigalienė dirbo korektore „Lietuvos“ dienraščio re­dakcijoje, laisvalaikiu vaidino Juozo Vaič­kaus teat­re ir gražiai skambino gitara. 

Mano tėvai pasakojo, kad Marcelė ir Kazys buvo šviesūs ir labai geri žmonės. Jie palaikė ryšius su rašytoja Žemaite, Lietuvos konsulu Tilžėje Eduardu Ja­tu­liu, filosofu ir rašytoju Vydūnu bei kitais Lietuvos šviesuoliais. 

„1919 m. K. Gaigalas, grįžęs iš Rusijos, įstojo į Joniškėlio batalioną (1919 03 23) ir kartu su kitais Šiaurės Lietuvos vyrais sustabdė bolševikų veržimąsi į šį kraštą. Atrėmus bolševikų puolimus, K. Gaigalas išvyko į Kauną ir sava­no­riu įstojo į Lietuvos kariuomenės In­ži­ne­ri­jos bataliono Elektrotechnikos kuopą. 1920 m. dalyvavo fronte, kovojo su lenkais, užgrobusiais Vilnių. Vėliau buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju ūkio reikalams ir karinės radijo stoties viršininku. Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje Prezidentas Antanas Smetona K. Gaigalą apdovanojo Kūrėjo savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejaus medaliais. Be to, kaip kūrėjas savanoris, jis veltui gavo 9 ha žemės sklypą“, – prisimena sūnus Min­dau­gas.

Marcelė ir Kazys ne vien žemdirbystės reikalais rūpinosi, bet dirbo ir šviečiamąjį darbą tarp kaimiečių. Kitas jų sūnus Vytautas pasakojo, jog „tėvas yra išleidęs savo parašytus du scenos veikalus – „Laisvės kovotojai“ ir „Žygis į Vil­nių“. Subūrę dvaro bei apylinkių jaunimą, kartu su pradinės mokyk­los mokytojais ruošdavo tautinių švenčių minėjimus su vaidinimais ir kitokia menine programa. Ne vienam vakarui meninę dalį sukurdavo ir režisuodavo pats tėvas. Ypač gilų įspūdį man paliko jo sukurta misterija „Lietuva“. 

Apsigyvenę Radviečio dvare, Gaigalai artimai susibičiuliavo su mano tėvais Mar­cijona ir Juozu Stasinais. Prisi­mi­nu­si Gaigalų šeimą, kurioje augo jų dve­jų metukų sūnelis Vytukas, mano sesuo Aldona pasakojo: „Kai Gaigalai ūkininkavo Radvietyje, mūsų tėvai jau turėjo keturias pametinukes dukreles Bro­nislavą, Zofiją, Onutę ir mane. Mudu su Gaigalų Vytuku buvome bendramečiai, jis ir aš jau bėgiojome“. 

Po daugelio metų į mano rankas pateko nemažos apimties rankraštinis pa­sakojimas, kurį parengė tas pat Vytu­kas, augęs kartu su mano seserimis. Gai­la, kad įdomūs prisiminimai nebuvo išleisti spausdinta knygele. 

Rankraštyje „Užgesusių žvaigždžių šviesa“ 2001 m. Vytautas Gaigalas pri­si­mena savo vaikystę Radvietyje. 

„Bu­vau gal dvejų metukų. Jau­­nes­­nių­jų brolių dar nebuvo. Gyve­no­­me Že­mai­­­tijoje, Radviečio dvare. Kai­my­nys­tė­je ūkininkavo Stasinas, Pir­mo­jo pa­sau­­linio karo dalyvis, kovojęs su aust­rais Kar­patuose. Mūsų tėvai su jais labai draugavo. Turėjo Stasinai su manim vienmetę dukrelę Aldutę. Eidami į ūkio darbus, mane su Aldute sumesdavo į vieną lopšį ir vyresniosioms Sta­si­nų dukterims pavesdavo prižiūrėti, kad neiškristume.

Neilgai mes su Aldute supomės tame lopšyje. Tėvas nusigyveno ir praskolintą dvarą reikėjo parduoti. Pradėjo nuomoti kitų ponų dvarus. Dar kartą teko su Aldute susitikti Bareikių dvare, netoli Švėkšnos. Buvo mano broliukų Ša­rūniuko ir Mindaugėlio krikštynos. Ša­rūno krikšto tėvais pakvietė Stasiną su žmona. Jie į krikštynas atvažiavo kartu su dukra Aldute. Jai ir man jau buvo septyneri metai. Patiko man Aldutė...

Praėjo dar 20 metų. Gyvenau jau Bu­­kiš­kėse, prie pat Vilniaus, Aldutė – Vil­­niu­je. Atnaujinome draugystę, bet pasenome, pasiligojome. Nėra nei jėgos, nei noro susitikinėti“, – baigia pasakojimą Vytautas, kuriam belieka pritarti išmintingu posakiu: „Viskam savas laikas“.

Marcelė ir Kazys Gaigalai buvo jaut­rūs, geri žmonės, aplinkiniams nelaimės atveju visuomet ištiesdavo nesavanaudiškos pagalbos ranką. Matydami, jog mano tėvai augina keturis mažus vaikus, sunkiai verčiasi ir negali nusipirkti karvės, nutarė padovanoti žalmargę iš savo skaitlingos bandos. Po daugelio metų kilnų jų poelgį tėvai dažnai prisimindavo sakydami, kad pasaulis – ne be gerų žmonių. 

Šiandien apie šitokį gerumo pavyzdį nepamirštame papasakoti ir savo vaikams, primindami tuos pačius tėvų kadaise pasakytus žodžius:  „Pasaulis – ne be gerų žmonių“.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Molėtų krašto muziejuje jau septynioliktą kartą vyko kasmetinis Lietuvos nacio­nalinio kultūros centro inicijuotas liaudies meno darbų konkursas-paroda „Aukso vainikas“, kurio metu išrenkami ir apdovanojami geriausi liaudies meistrai.

Konkurse vertinami penkerių metų laikotarpiu sukurti vaizduojamojo (skulptū­ra, tapyba, grafika, karpiniai) bei taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margu­čiai, verbos, sodai) meno ir kryž­dirbystės (kryžiai, stoga­stul­piai, koplytstulpiai, koplytėlės, kalvystė ir kt.) darbai. Renginyje dalyvavo Lietuvos nacionali­nio kul­tūros centro direktorius, Lietuvos tautodai­li­­nin­­kų sąjungos regioninių sky­rių ir bendrijų nariai, meno­ty­ri­nin­kai, et­no­logai, iškilūs visuomenės ir kultūros veikėjai.

Bai­gia­mo­joje konkursinėje „Auk­so vainiko“ parodoje pristatyti 28 kūrėjų – geriausių savo apskričių meistrų – vertingiausi vaizdinės liaudies dailės, skulptūros, tapybos, grafikos ir taikomųjų dailės šakų bei kryž­dirbystės kūriniai. Dviejų mū­sų rajono tautodailininkų – Al­fon­so Mauliaus ir Alvydo Po­ciaus – darbai dalyvavo konkurse ir buvo atrinkti kaip geriausi Tauragės regione. A. Mau­­lius baigiamajame konkurse apdovanotas specia­liai­siais dip­lo­mais taikomosios dai­lės srityje už 2020 ir 2021 m., A. Pocius paskelbtas trečios vietos laimėtoju už 2020 ir 2021 m. ir apdovanotas diplomais bei rankų darbo segėmis.

Kas­me­tės „Aukso vainiko“ pa­rodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meist­rų kūrybingumas, bet ir at­kreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno ver­tybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS nuotr.

Pasakoms dedikuoti 2022-ieji 35-erių metų veiklos sukaktį mininčiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasideda simfoninio orkestro koncertu „Marių pasakos”. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, sausio 15-ąją, 18.30 val. Žvejų rūmų scenoje atgis muzikos garsais tapomi fantastinio vandenų pasaulio gyventojų paveikslai bei „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijos, kurias klausytojams seks KVMT simfoninis orkestras, diriguojamas jo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

Orkestro meistriškumo įvertinimas

Pirmoje koncerto dalyje skambės Anatolijaus Liadovo simfoninis paveikslas „Užburtas ežeras“, Antoníno Dvořáko simfoninė poema „Vandenis“ bei polonezas iš operos „Undinė“ II veiksmo. Ryškiausiu koncerto akcentu taps antroje koncerto dalyje KVMT simfoninio orkestro pirmą kartą atliekama Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“.

Pasak vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, KVMT simfoninio orkestro koncertas, kasmet rengiamas metų pradžioje, ir yra tarsi šio kolektyvo raidos žymuo: „Pagal kiekvienų metų sausio 15-osios koncertus ir juose atliekamų kūrinių sudėtingumą galime pasitikrinti, kiek orkestras paaugo per praėjusius metus ir ant kokio profesinio meistriškumo laiptelio šiuo metu stovi. O šių metų koncerto programa išties įspūdinga!“

Publikai pristatyti N. Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherazada“ buvo ilgai brandinta T. Ambrozaičio svajonė. „Pagaliau šis kūrinys, gerai žinomas simfoninės muzikos gurmanams visame pasaulyje, nugulė ant KVMT simfoninio orkestro muzikantų pultų. Didžiuojamės subrendę šiam kūriniui, imamės „Šecherazados“ atlikimo su derama pagarba ir atsakomybe. Šio kūrinio grožis tik truputį lenkia jo sudėtingumą. Atlikdami šią simfoninę siuitą, muzikantai tiesiog maudosi nuostabaus grožio skambesių jūroje“, – šmaikštauja maestro.

Siuitą sudaro keturios kontrastingos dalys, kurių kiekvienai kompozitorius buvo sumanęs programinius pavadinimus (nors vėlesniuose partitūros leidimuose jų atsisakė): I. „Jūra ir Sindbado laivas“, II. „Fantastinis caraičio Kalendero pasakojimas“, III. „Caraitis ir caraitė“ ir IV. „Bagdado šventė. Jūra. Laivas sudūžta į uolą su variniu raiteliu. Pabaiga“. Jas sieja palaipsniui kintantys rūstūs sultono Šachriaro ir poetiškas sultonienės Šecherazados (atlieka smuikas solo) motyvai. „Be pirmojo smuiko atliekamos temos, arba Šecherazados, kūrinyje girdėsime ir pirmosios valtornos, fleitos, obojaus, klarneto, fagoto, trimito, trombono, violončelės solo. Tai puiki proga išbandyti save atliekant solines partijas orkestro muzikantams, pasitikrinti ir pasidžiaugti pasiektu meistriškumu“, – sako vyriausiasis dirigentas.

Anot T. Ambrozaičio, N. Rimskis-Korsakovas – patyręs instrumentuotės meistras, visos jo sukurtos simfoninės partitūros skamba ypatingai. „Norint atlikti N. Rimskio-Korsakovo siuitą, prireiks ne tik mano, bet ir viso orkestro muzikantų maksimalios dėmesio koncentracijos. Yra puikių ansamblinių kūrinio epizodų, tačiau juos reikia ne tik išgirsti, bet ir sugroti vienu kvėpavimu su lydinčiais instrumentais. Dirigentui prisiliesti prie šios partitūros – didelis džiaugsmas ir atsakomybė“, – tikina vyriausiasis dirigentas.

T. Ambrozaitis pasakoja, kad KVMT simfoninio orkestro evoliucija vyksta nuolatos ir įvairiomis kryptimis. „Kartais žingsnis būna didesnis, kartais mažesnis. Kartais tas tobulėjimas sutelktas į garso spalvą, kartais į atlikimo techniką, kitus smulkius niuansus, mažiau pastebimus koncertuose. Svarbiausia, kad jis žengia pirmyn ir tai didžiausias džiaugsmas mano sielai! Tai pasiekiama per didelį sunkų darbą. Kaip šeimoje (juokiasi). Apibendrindamas galiu konstatuoti, kad orkestre groja nuostabūs profesionalai, kurių kiekvieno indėlis labai svarbus. Jie visi jaučia atsakomybę už siekiamą rezultatą: kiekviena sugrota nata ir svarbi, ir reikalinga, be jos kūrinys neskambėtų“, – sako bemaž septyniasdešimt orkestrantų jungiančio kolektyvo vadovas.

Stebuklinga lazdelė – batuta

T. Ambrozaitis save laiko laimingu žmogumi vien dėl to, kad jam teko laimė darbuotis Klaipėdoje. „Svarbiausia, kad aš dirbu KVMT orkestre, kuris visoje šalyje išsiskiria puikiais kolegiškais santykiais: nuo dirigento pulto ir atgal srovena vien teigiama energija. Nėra susireikšminimo: visi vieni kitus supranta, gerbia ir vertina. Orkestro atmosfera, neskaitant menkų kasdienybės kibirkštėlių, šilta. Anksčiau labai jaudinausi, o vėliau supratau, kad esama mažų dalykų, kurių nepakeisi: juk negaliu nubėgti ir už kažką sugroti. Rankoje laikau tik mažą lazdelę – batutą. Orkestro žmonės kuria stebuklus. Juokauju, kad jei su šiuo orkestru repetuosime dar 30 metų, net mano batuta taps stebuklinga. Kartais be reikalo kuklinuosi, bet iš tiesų manau, kad būtent orkestras yra muzikinio teatro pasididžiavimas ir pamatas, ant kurio statomas visas jo repertuaras – operos, operetės, koncertai, šokio spektakliai ir t. t. Labai laukiame naujo KVMT pastato ir tikiu, kad pirmasis į naujus rūmus įžengs orkestras, nes tai jo namai.

KVMT simfoninio orkestro nariai savo veiklai atiduoda visą savo širdį ir tai juntama. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje tarp skirtingų kartų muzikantų tvyro santarvė: turime gražaus profesionalaus jaunimo ir sykiu gerbiame ir didžiuojamės čia po 35 ir daugiau metų dirbančiais profesionalais, kurie noriai dalijasi savo patirtimi. Taip ir turi būti. Lygiai taip ir aš didžiuojuosi savo globėju – muzikinio teatro garbės dirigentu Stasiu Domarku, kuris man tarsi guru, nešykštintis patarimų bet kuriuo paros metu ir bet kuriais klausimais. Jeigu tokie santykiai vyrautų ir visoje šiandienos visuomenėje, visiems būtų tik lengviau. Juk orkestras – tarsi maža valstybė su savo hierarchija ir įstatymais. Tik orkestre mes sutariame žymiai geriau nei valstybėje“, – pastebi vyriausiasis dirigentas.

KVMT simfoninis orkestras šiuo metu yra bene tarptautiškiausias orkestras šalyje: kitataučiai sudaro kone trečdalį jo narių „Repeticijų metu kartais pats nebesuprantu, kokia kalba kalbu. Tarsi išradome naują, tik KVMT orkestro muzikantams suprantamą kalbą. Pradedu kalbėti rusiškai, įterpiu frazę angliškai ir baigiu lietuviškais ar net žemaitiškais žodžiais. Bet svarbiausia, iš muzikantų akių matau, kad jie mane supranta“, – juokauja T. Ambrozaitis.

KVMT inform.

Gera savijauta ir sveikata yra kokybiško, pilnavertiško gyvenimo pagrindas, o nuo šiol Šilalės gyventojai pasirūpinti savo sveikata galės daug greičiau ir patogiau, nes nuo sausio 10 d.  duris atveria naujas „Antėja” procedūrų kabinetas! Naujasis padalinys įsikūrė Maironio g. 20A, šilališkiams gerai pažįstamos senosios vaistinės patalpose.

Šilalės rajono gyventojai kviečiami atlikti reikalingus kraujo, kitus laboratorinius tyrimus bei pasiskiepyti nuo er­kinio encefalito, gripo, pneumokokinės infekcijos ar roto viruso. Taip pat čia bus atliekami ir COVID-19 antigeno testai. Svarbu prisiminti, jog reguliarūs tyrimai padės suprasti, kaip, laikui bėgant, keičiasi jūsų kūnas, ir priimti teisingus sprendimus, sprendžiant sveikatos klausimus.

Atidarymo proga atvykstančiųjų laukia DOVANA – nemokamas feritino tyrimas. Do­va­na pasinaudoti bus galima iki kovo 15 d. Norintys ja pasinaudoti kviečiami su savimi turėti informacinę skrajutę (jeigu radote savo pašto dėžutėje) arba apie šį pasiūlymą apsilankymo metu pasakyti aptarnaujančiam personalui. 

Visų, norinčių pasi­naudoti procedūrų kabineto teikiamo­mis paslaugomis, lauk­sime kiekvieną darbo dieną, nuo 8 val. iki 16.30 val. Re­gist­ruo­kitės savitarnos sistemoje www.anteja.lt, bendruoju klientų aptarnavimo cent­ro telefonu (8-700) 5-55-11 arba el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Mūsų ko­manda su nekantru­mu laukia Jūsų vizito!

Savo sveikatą patikėkite profesionalams! 

(Užs. Nr. 5)

Lietuvos Seimas ruošiasi atostogų. Rudens sesiją jis pratęsė iki sausio 20-osios, o paskui iki kovo 10 d. galės ramiai gulinėti kur nors po Kanarų saule. Ramiai? Sun­­ku įsivaizduoti, kad at­sa­kin­gas Seimo narys iš­verstų pilvą atogrąžose, kai aplink jo šalį siaučia geo­politiniai kataklizmai.

„Mums irgi reikia pailsė­ti“, – skėsteli rankomis bė­džius parlamentaras, dar spė­jęs pareikalauti didesnio atlyginimo, ir puola krautis la­gaminus.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Šilališkis dailininkas Algirdas Kazimieras Laurinaitis į gimtinę su­grįž­ta ne tuščiomis – vis pristato savo kūrybos darbus. Šįkart Vlado Stat­kevičiaus muziejuje eksponuojamoje parodoje vienas darbas dedikuojamas Sausio 13-ajai.

Šį paveikslą A. K. Laurinaitis pavadino „Lengvabūdišku prasiveržimu“ ir sako pradėjęs jį tapyti prieš daugiau nei 30 metų. Iki šiol jis niekur nebuvo eksponuojamas, galimybė pamatyti keliais etapais sukurtą kūrinį suteikiama tik Šilalės muziejaus lankytojams.

„Lengvabūdiškas prasiveržimas“ yra intuityvinis paveikslas. Anais laikais žavėjomės siurrealizmu, nors nelabai žinojome, kas tai yra. Ir aš mėginau tapyti siurrealistiškai, intuityviai. Iš pradžių paveiksle nebuvo kario figūros, man jame kažko lyg trūko. Vėliau nutapiau besisukantį militaristą ir paveikslas įgavo prasmę – tapo savotišku įspėjimu apie grėsmę dėl lengvabūdiško požiūrio į gyvenimą, į laisvę“, – pirmąkart eksponuojamą darbą pristato dailininkas.

A. K. Laurinaitis įsitikinęs, kad kūrinys puikiai atliepia nūdieną. 

„Dėl paikų negalavimų visas pasaulis dabar yra gana siurrealistinis, tad ir paveikslas eksponuojamas pačiu laiku: kaip perspėjimas. Prisimenant Lietuvai svarbią Sau­sio 13-ąją, „Leng­vabūdiškas prasiveržimas“ taip pat iškalbingas – tankai gali bet kada sugrįžti, jeigu elgsimės kvailai“, – minties gilumą ir spiralės principu besivystančią istoriją akcentuoja autorius.

A. K. Laurinaitis teptuku darbuojasi jau 47-erius metus. Raseiniuose gyvenantis 66-erių buvęs šilališkis Dailės akademijoje 1974–1979 m. studijavo dizaino specialybę, ypatingai žavėjosi Salvadoro Dali kūryba, nors save laiko dailininko ir buvusio savo dėstytojo Vinco Norkaus mokiniu. 

„Siekiu, kad jaunoji karta, ypač meno mokyklos auklėtiniai, perimtų mūsų patirtį, išgyvenimus. Todėl noriu, jog kiekvienas darbas turėtų savo anotaciją. Nemanau, kad užtenka nurodyti tik kūrinio pavadinimą“, – parodos „Retrospektyva“ antrąją dalį pristato autorius.

Jo paveikslai tapyti ant drobės, naudojant aliejinius, akrilinius ir tempera dažus. Šįkart parodoje yra peizažų, natiurmortų, gamtos fragmentų – iš viso į gimtąjį miestą A. K. Laurinaitis atvežė 22 kūrinius. Juos apžiūrėti Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje galima iki sausio 21 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Dėl prastėjančios pandeminės situacijos šalyje kai kurios kultūros įstaigos jau pristabdė savo veiklas. Vis dėlto norisi sakyti, kad į 2022-uosius žengiame viltin­gai: šių metų planuose – daugybė reikšmingų kultūrinių renginių. Nemažai jų bus siejama su trimis iškiliais asmenimis. 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais, nes sausio pabaigoje minėsime kūrėjos 125-ąsias gimimo metines. 100-ųjų gimimo metų proga dar daugiau pelnyto dėmesio skirsime ir avangardo krikštatėviu vadinamam Jonui Mekui. 2022-ieji taip pat paskelbti Romo Kalantos metais – sukanka 50 metų nuo laisvės kovotojo žūties.

Sausio 6-ąją, per Tris karalius, iškilminga­me reginyje Molėtų kultūros centre aukso vainikais apdovanoti geriausi šalies liau­dies meist­rai – vaizdinės, taikomosios dailės ir kryž­dirbystės tradicijų puoselėtojai. Kon­­kur­­so ko­misija išrinko ir ge­riau­siais me­tų meistrais paskelbė vaiz­di­nės liaudies dai­lės meistrą, medžio dro­žė­ją Vytą Jau­gė­lą iš Plungės, taikomosios liau­dies dai­lės meistrę Vitą Babičienę iš Vil­niaus ir kryž­dir­bį Evaldą Kapčių iš Vilniaus. Kryž­dir­bys­tės srityje trečioji vieta atiteko Ar­vy­dui Po­ciui iš Ši­lalės. Apdovanoti ir geriausi 2020 m. meistrai, nes iškilmingą ceremoniją pernai sutrukdė pandemija. Lie­tu­vos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Auk­so vainiko“ apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, gra­fi­ką, karpinius), tai­ko­­mą­ją dailę (tekstilės, ke­ra­mi­kos, medžio, kal­vys­tės, juvelyrikos bei papro­tinius dir­bi­nius – margučius, verbas, sodus) bei kryž­dir­bys­tę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, kop­lytėles ir kitus tradicinės formos pamink­lus).

Praėjusią savaitę, minint Martyno Liud­vi­ko Rėzos 246-ąsias gimimo metines, Juod­kran­tėje įteikta kasmetinė jo vardu pava­dinta kultūros ir meno premija už nuopelnus Neringos kraštui. Ji šiemet skirta architektei, dailininkei Jūratei Bučmytei bei daili­ninkui, dizaineriui Albertui Krajinskui. Pre­mija skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lie­tu­vos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią bei kūrybišką veiklą, išliekamąją vertę turinčius šiuolaikinio me­no kūrinius, etninės kultūros ir paveldo puo­selėjimą, kultūros ir meno iniciatyvas, po­puliarinančias Kuršių neriją.

Vienas pirmųjų metų kino įvykių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – pri­stato mažiesiems žiūrovams skirtą progra­mą „Animaciniai nuotykiai“. Joje – net 10 lietuvių ir užsienio autorių istorijų, kurias išvysti bus galima sausio 12–18 d. Jie bus rodomi kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiau­liuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Uk­mer­gėje, Gargžduose, Tauragėje bei virtualio­se namų kino platformose. Daugiau informa­cijos – www.filmshorts.lt.

Nauji metai prasidėjo gera žinia knygų my­lėtojams – pernai pirmąsyk surengtas virtualių literatūrinių renginių ciklas „Knygų savaitė“ vyks ir šiemet. Jis planuo­jamas vasario 14–20 d., o jo metu bus galima stebėti bei dalyvauti daugiau nei 30-yje renginių. Daug dėmesio bus skiriama tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūrai. Šiemet „Knygų savaitėje“ dalyvaus 9 Lietuvos leidyklos. Renginio prog­rama dar pildoma, ją galima sekti interneti­niu adresu knygusavaite.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ