Šilališkis dailininkas Algirdas Kazimieras Laurinaitis į gimtinę su­grįž­ta ne tuščiomis – vis pristato savo kūrybos darbus. Šįkart Vlado Stat­kevičiaus muziejuje eksponuojamoje parodoje vienas darbas dedikuojamas Sausio 13-ajai.

Šį paveikslą A. K. Laurinaitis pavadino „Lengvabūdišku prasiveržimu“ ir sako pradėjęs jį tapyti prieš daugiau nei 30 metų. Iki šiol jis niekur nebuvo eksponuojamas, galimybė pamatyti keliais etapais sukurtą kūrinį suteikiama tik Šilalės muziejaus lankytojams.

„Lengvabūdiškas prasiveržimas“ yra intuityvinis paveikslas. Anais laikais žavėjomės siurrealizmu, nors nelabai žinojome, kas tai yra. Ir aš mėginau tapyti siurrealistiškai, intuityviai. Iš pradžių paveiksle nebuvo kario figūros, man jame kažko lyg trūko. Vėliau nutapiau besisukantį militaristą ir paveikslas įgavo prasmę – tapo savotišku įspėjimu apie grėsmę dėl lengvabūdiško požiūrio į gyvenimą, į laisvę“, – pirmąkart eksponuojamą darbą pristato dailininkas.

A. K. Laurinaitis įsitikinęs, kad kūrinys puikiai atliepia nūdieną. 

„Dėl paikų negalavimų visas pasaulis dabar yra gana siurrealistinis, tad ir paveikslas eksponuojamas pačiu laiku: kaip perspėjimas. Prisimenant Lietuvai svarbią Sau­sio 13-ąją, „Leng­vabūdiškas prasiveržimas“ taip pat iškalbingas – tankai gali bet kada sugrįžti, jeigu elgsimės kvailai“, – minties gilumą ir spiralės principu besivystančią istoriją akcentuoja autorius.

A. K. Laurinaitis teptuku darbuojasi jau 47-erius metus. Raseiniuose gyvenantis 66-erių buvęs šilališkis Dailės akademijoje 1974–1979 m. studijavo dizaino specialybę, ypatingai žavėjosi Salvadoro Dali kūryba, nors save laiko dailininko ir buvusio savo dėstytojo Vinco Norkaus mokiniu. 

„Siekiu, kad jaunoji karta, ypač meno mokyklos auklėtiniai, perimtų mūsų patirtį, išgyvenimus. Todėl noriu, jog kiekvienas darbas turėtų savo anotaciją. Nemanau, kad užtenka nurodyti tik kūrinio pavadinimą“, – parodos „Retrospektyva“ antrąją dalį pristato autorius.

Jo paveikslai tapyti ant drobės, naudojant aliejinius, akrilinius ir tempera dažus. Šįkart parodoje yra peizažų, natiurmortų, gamtos fragmentų – iš viso į gimtąjį miestą A. K. Laurinaitis atvežė 22 kūrinius. Juos apžiūrėti Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje galima iki sausio 21 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Dėl prastėjančios pandeminės situacijos šalyje kai kurios kultūros įstaigos jau pristabdė savo veiklas. Vis dėlto norisi sakyti, kad į 2022-uosius žengiame viltin­gai: šių metų planuose – daugybė reikšmingų kultūrinių renginių. Nemažai jų bus siejama su trimis iškiliais asmenimis. 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais, nes sausio pabaigoje minėsime kūrėjos 125-ąsias gimimo metines. 100-ųjų gimimo metų proga dar daugiau pelnyto dėmesio skirsime ir avangardo krikštatėviu vadinamam Jonui Mekui. 2022-ieji taip pat paskelbti Romo Kalantos metais – sukanka 50 metų nuo laisvės kovotojo žūties.

Sausio 6-ąją, per Tris karalius, iškilminga­me reginyje Molėtų kultūros centre aukso vainikais apdovanoti geriausi šalies liau­dies meist­rai – vaizdinės, taikomosios dailės ir kryž­dirbystės tradicijų puoselėtojai. Kon­­kur­­so ko­misija išrinko ir ge­riau­siais me­tų meistrais paskelbė vaiz­di­nės liaudies dai­lės meistrą, medžio dro­žė­ją Vytą Jau­gė­lą iš Plungės, taikomosios liau­dies dai­lės meistrę Vitą Babičienę iš Vil­niaus ir kryž­dir­bį Evaldą Kapčių iš Vilniaus. Kryž­dir­bys­tės srityje trečioji vieta atiteko Ar­vy­dui Po­ciui iš Ši­lalės. Apdovanoti ir geriausi 2020 m. meistrai, nes iškilmingą ceremoniją pernai sutrukdė pandemija. Lie­tu­vos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Auk­so vainiko“ apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, gra­fi­ką, karpinius), tai­ko­­mą­ją dailę (tekstilės, ke­ra­mi­kos, medžio, kal­vys­tės, juvelyrikos bei papro­tinius dir­bi­nius – margučius, verbas, sodus) bei kryž­dir­bys­tę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, kop­lytėles ir kitus tradicinės formos pamink­lus).

Praėjusią savaitę, minint Martyno Liud­vi­ko Rėzos 246-ąsias gimimo metines, Juod­kran­tėje įteikta kasmetinė jo vardu pava­dinta kultūros ir meno premija už nuopelnus Neringos kraštui. Ji šiemet skirta architektei, dailininkei Jūratei Bučmytei bei daili­ninkui, dizaineriui Albertui Krajinskui. Pre­mija skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lie­tu­vos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią bei kūrybišką veiklą, išliekamąją vertę turinčius šiuolaikinio me­no kūrinius, etninės kultūros ir paveldo puo­selėjimą, kultūros ir meno iniciatyvas, po­puliarinančias Kuršių neriją.

Vienas pirmųjų metų kino įvykių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – pri­stato mažiesiems žiūrovams skirtą progra­mą „Animaciniai nuotykiai“. Joje – net 10 lietuvių ir užsienio autorių istorijų, kurias išvysti bus galima sausio 12–18 d. Jie bus rodomi kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiau­liuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Uk­mer­gėje, Gargžduose, Tauragėje bei virtualio­se namų kino platformose. Daugiau informa­cijos – www.filmshorts.lt.

Nauji metai prasidėjo gera žinia knygų my­lėtojams – pernai pirmąsyk surengtas virtualių literatūrinių renginių ciklas „Knygų savaitė“ vyks ir šiemet. Jis planuo­jamas vasario 14–20 d., o jo metu bus galima stebėti bei dalyvauti daugiau nei 30-yje renginių. Daug dėmesio bus skiriama tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūrai. Šiemet „Knygų savaitėje“ dalyvaus 9 Lietuvos leidyklos. Renginio prog­rama dar pildoma, ją galima sekti interneti­niu adresu knygusavaite.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Praėjusį rudenį Paežerio ir aplinkinių kaimų bend­ruo­me­nė pastatė atminimo stogastulpį Sausio 13-osios did­­vyriui, prie Televizijos bokšto tragiškai žuvusiam kraš­tiečiui Vytautui Vaitkui. Į renginį atvykęs jo sūnus pe­da­gogas džiaugėsi, kad Šilalėje sutiko tiek daug pat­rio­tiškai nusiteikusių, Lie­tuvos laisvę vertinančių žmonių.

Mintimis sugrįžę prie Televizijos bokšto, su Robertu VAITKUMI kalbėjo­mės apie tai, kas buvo svarbu tuomet, ir kodėl po 31-erių metų aplink Lietuvą vėl tvenkiasi juodi debesys. 

– Kaip Jūs prisimenate tragiškojo sausio įvykius? Bu­vo­te šešiolikmetis, tikriausiai bebaimis berniokas – ar dalyvavote juose iki tragedijos prie Televizijos bokšto?

– Tuo metu mokiausi mokyk­loje, kuriai vėliau buvo suteiktas Sausio 13-osios progimna­zijos pavadinimas. Mokyk­la yra šalia Televizijos bokšto, todėl įprastai, pamokoms pa­­sibai­gus, visi grupelėmis trauk­­da­vo­me ten, kur būdavo susirinkusi minia žmonių – vie­ni važiuodavo prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­rybos, kiti eidavo prie Lie­tuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. 

Mums, šešiolikmečiams, tuomet tikrai neatrodė, jog šie įvykiai gali baigtis šitaip tragiškai. Iki sausio 13-osios nakties žiūrėjome į viską labai optimistiškai. Degė laužai, žmonės dainavo, visi tikėjosi, kad vieną dieną švęsime pergalę. Atgimimo banga buvo atnešusi vien tik pozityvias emocijas, niekas nebūtų patikėjęs, jog sovietinė kariuomenė gali imtis smurto ir žudyti žmones. Atrodė, kad tai yra neįmanoma. Tačiau kai sausio 11-ąją įvyko Spaudos rūmų puolimas ir nuo kareivio paleistos kulkos nukentėjo savanoris Vytas Lukšys, turėjome suprasti, jog vyksta agresija ir gali nutikti bet kas. Bet jaunystė yra jaunystė – buvome optimistai, apie aukas negalvojome, tikėjome, jog laisvę iškovosime be kraujo. 

Dabar galiu pasakyti, kad au­kos nebuvo beprasmės. Ir prie Televizijos bokšto, ir prie Aukš­čiausios Tarybos susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Jie ir išsaugojo Lietuvai nepri­klausomybę. Jei ne tokios minios, viskas galėjo susiklostyti kitaip. Manau, jog sovietų ka­riuomenė tą naktį prie Tele­vi­zijos bokšto surengė generalinę repeticiją – norėjo pažiūrėti, ar ta žmonių minia išsibėgios.  

Žuvo 14 bokšto gynėjų, bet sovietai įsitikino, kad niekas ne­sitraukė, niekur nebėgo. At­virkš­čiai – suplūdo dar daugiau žmonių, į Vilnių jie važiavo iš visos Lietuvos. Sovietų sąjungos vadovai išsigando ir atitraukė kariuomenę, nes pamatė, jog, puolant Aukščiausiąją Ta­ry­bą, žus ne dešimtys, kaip prie Televizijos bokšto, o šimtai ir gal net tūkstančiai. Reikia pasidžiaugti, kad jiems užteko proto priimti tokį sprendimą. 

– Praėjusiais metais prie kelio į Paežerio kaimą Jūsų tė­vo V. Vaitkaus atminimui bend­­ruomenė pastatė stoga­stulpį. Tai – ne vienintelis atminimo ženklas. Ar tai yra svarbu Jums? 

– Su kai kuriais tėvelio gimtinėje gyvenančiais žmonėmis buvau pažįstamas ir anksčiau, tačiau daugelį žmonių mačiau pirmą kartą. Man buvo labai malonu sutikti tiek daug Lie­tu­vos istoriją saugančių žemaičių, pajusti, kaip šiltai jie prisimena mano tėtį. Turiu pasakyti nuoširdų ačiū visiems, kurie taip gražiai mus priėmė. 

Kiekvienas atminimo ženk­las yra svarbus, įtvirtinant svar­bių mums žmonių amžiną atmintį. Tokios vietos yra lanko­mos, ten vyksta gyvosios istorijos pamokos, kurios ypač svarbios jaunimui. Šitoks istorijos perteikimas padeda ugdyti pilietiškumą, tampa gyvu pavyz­džiu moksleiviams formuojant gyvenimiškas vertybes. Sau­sio 13-osios aukas drąsiai galime vadinti šių laikų didvyriais. Kiekvienas iš jų turėtume ko pasimokyti. O mūsų jaunajai kartai ypatingai svarbu žinoti savo krašto praeitį, savo valstybės istoriją. Kalbu ne tik apie 1991 m. įvykius. Kova už Lie­tuvos laisvę bei nepriklausomybę vyko ne vieną šimtmetį ir tie ženklai primena skaudžią mūsų tautos praeitį. 

– Tais pačiais metais nete­kote ne tik tėvo, bet ir mamos. Kas Jums tapo atrama gy­venime, padėjo į jį įsikibti, susiorientuoti vertybėse? Ar pa­jutote valstybės rūpestį Sau­sio 13-osios aukų artimaisiais?

– Tėtis žuvo sausio 13-osios naktį, o mama mirė metų pabaigoje. Per tą laiką susibūrė ir normaliai susiformavo Sau­sio 13-osios bendrija, spėjome vieni kitus pažinti. Man tai buvo pats sunkiausias gyvenimo etapas, kuriame kas kuo galėjo, tas ir padėjo. Tuo metu buvo labai daug žmonių, kurie man ištiesė pagalbos ranką – ir artimieji, ir Sausio 13-osios bendrijos nariai. Rengiausi sto­ti į universitetą,  atsirado, kas padėjo pasiruošti ir lietuvių kalbos, ir matematikos egzaminui. Buvo moterų, kurios mane mokė bei globojo kiekvieną die­ną. Jų pagalba tuomet buvo labai vertinga ir reikalinga. 

– Kaip atsirado Sausio 13-ąją žuvusių artimųjų bendrija „Bičiulystė“, kuriai Jūs vadovaujate? Tai gražus pavadinimas, ar visus tikrai sieja bičiuliški santykiai, jaučiate vieni kitų paramą? 

– „Bičiulystė“ vienija žuvusiųjų artimuosius, o išaugo ji iš tos pačios Sausio 13-osios bend­rijos, kuriai gali priklausyti visi tų įvykių dalyviai. Bi­čiuliški san­tykiai mus siejo vi­są laiką, tačiau svarbiausias da­lykas – noras perduoti jaunajai kartai tai, ką patys išgyve­nome ir ką išsaugoti mums atrodo svarbu. Organizuojame keliones laisvės kovų vietomis, stengiamės aplankyti laisvės gynėjus, rengiame konferencijas, paskaitas. 

Pilietiškumo jausmas persiduoda iš šeimos, tėvų. Mano tėvai padėjo susivokti, kad gyvenime svarbiausia yra laisvė, kad valstybė turi bū­ti nepriklausoma. Turiu paaug­lius vaikus ir jaučiuosi atsa­kin­gas už tai, jog užaugę jie bū­tų tokie pat patriotai, kaip jų senelis ir aš pats. Iš ko daugiau jaunimas gali mokytis, jei ne iš istorijos ir žmonių, kurie tą istoriją kūrė? Gyvi laisvės kovų dalyvių liudijimai yra daug svarbiau nei vadovėlių tekstai, kuriuos galima išmokti, bet širdies jie nepaliečia. 

Dirbu mokykloje ir niekada neslėpiau nuo savo mokinių, kokia yra mano šeimos istorija, kaip esme nukentėję bei kokie įvykiai tai nulėmė. Gal ne visi, bet dauguma apie tai tik­rai žino, nes kaip tik iš tokios istorijos ir reikia mokytis pilietiškumo. 

Labai norėčiau užmegzti ryšius ir su Šilalės mokyklomis, jaunimu – laukiame nesulaukia­me kvietimo. Įprastai gegu­žės pabaigoje su jaunaisiais šauliais pradedame žygius į par­­ti­za­nų kovų vietas, lan­kome lais­vės gynėjų bunke­rius, susitinkame su dar gyvais esančiais partizanų ryšininkais, kovų liudininkais. Bū­tų įdomu tokiuose žygiuose pa­bendrauti su Šilalės krašto bendruomenėmis. Labai tikiuosi, kad šiemet tas noras išsipildys. 

– Po tragiškojo sausio praėjo 31-eri metai, bet ir vėl ap­link Lietuvos sienas girdisi tankų vikšrų žlegsėjimas – laisvė yra tokia pat trapi, kaip anuomet. Kaip dabar Lie­tu­va ją gin­tų, jei kartotųsi skau­dūs įvy­kiai? 

– Tikiu, jog Lietuva yra saugi, nes turime kas mums padėtų apsiginti. Daug pavojinges­nė yra mūsų kaimynų padėtis – Ukrainai užsienio šalys tik­rai padeda per mažai. Laime, kad tuo metu, kai Lietuva kovo­jo už nepriklausomybę, atsira­do Islandija, kuri nepabijojo mūsų pripažinti. Tokios dide­lės valstybės kaip Amerika, Pran­cūzija, neskubėjo to daryti – jei Rusija nebūtų tapusi demokratiškesnė, niekas nežino, kuo viskas būtų pasibaigę. 

Tai akivaizdžiai rodo, kokia nepakankama gali būti didžiųjų pasaulio valstybių pagalba, todėl man dėl to šiek tiek neramu ir žmogiškai skaudu. Ma­žosios valstybės – Lietuva, Lat­vija, Estija – padeda Uk­rai­­nai daugiau nei didžiosios: ir morališkai, ir ginantis nuo agresijos. Jei Ukraina atsilaikys prieš Rusiją, tai ir visos kitos šalys bus saugesnės, Lietuva taip pat. Bet jeigu Rusijai pavyks su­­si­doroti su Ukraina, kita jos auka gali tapti ir Lietuva. 

– Dirbate mokykloje, susi­tinkate su daugeliu jaunų žmonių. Kokią žinią iš jų gau­nate: ar šiandieniniam jau­­nimui, dažnai save vadinan­čiam pasaulio piliečiais, svar­bi Lie­tuva? Ar jie eitų gin­ti Te­levizijos bokšto, stotų prie Sei­mo sienų?

– Labai seniai kalbu apie pilietinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. Diskutavau su švietimo, mokslo ir sporto ministre, sakiau, jog to, kas dabar daroma, tikrai nepakanka. Tuo klausimu mūsų nuomonės labai išsiskyrė. Ministrei atrodo, kad viskas yra labai gerai, užtenka renginių ir pan. Bet aš pats dirbu mokykloje ir galiu atsakingai pasakyti, jog tiek istorija, tiek laisvės kovų įvykiai dabartiniams paaugliams yra tamsus miškas. Ir gėda, ir skaudu, kai šeštos arba net devintos klasės mokinys nesiorientuoja, kelintais metais buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena Kovo 11-oji, ku­riais metais pasirašytas Lie­tu­vos valstybės atkūrimo dienos, Vasario 16-osios, nutarimas – apsirinka net ne vieneriais ar dviem, bet 50–100 metų... Ma­nau, kad tokie dalykai turėtų sulaukti daug didesnio dėmesio. 

Tai tema, kuria galėčiau kalbėti labai daug. Mo­kyk­li­nė­se programose yra didžiulė spra­ga, kurią reikėtų užpildyti ne vadovėlių tekstais, o praktine veikla, gyvosios istorijos pamokomis. 

Gana sunku pasakyti, kaip būtų, jei mūsų valstybės nepriklausomybei vėl iškiltų pavojus. Norėčiau būti optimistas ir tikėtis, jog žmonės reaguotų visiškai taip pat, kaip 1991-aisiais. Bet prisimindamas, kokie tada buvo mano draugai, mano bendramoksliai, ir lygindamas juos su tais jaunais žmonėmis, kuriuos dabar sutinku mokykloje ir su kuriais bendrauju, negaliu būti užtikrintas, kad jie tikrai elgtųsi taip pat. Tada nebuvo nė vieno, kuris nevertintų laisvės ir savaip nekovotų už nepriklausomybę. Dabar, deja, daugelis nesupranta, ką turime ir ko tai yra verta. Laisvės suvokimas didžiajai daliai jaunų žmonių susiveda į materialius dalykus. Tiesiai pasakoma, kad jei negaliu gauti daugiau pinigų, man tokia laisvė nereikalinga. Ir tai labai skaudina, nes 1990-aisiais, kai visi buvome labai neturtingi, niekam toks klausimas net nekilo. Ir ypač jaunimui – anuomet galvodami apie nepriklausomybę, neturėjome jokių minčių apie pinigus. 

Dabar jau nieko nebestebina, kai jauni žmonės svarsto, ką jiems davė Vytautas Lands­bergis, ar kas iš tos nepriklausomybės. Sunku su mokiniais kalbėti šia tema, nes jie nesupranta esmės. Bet juk kaip tik dėl to, jog Lietuva yra nepriklausoma, jų tėvai dabar gali išvykti dirbti į užsienį, gyvena labai gerai.  

Bandau aiškinti už bendrąjį ugdymą atsakingiems politikams, kad per mūsų švietimo, pilietinio ugdymo sistemą į tuos klausimus jauniems žmonėms reikėtų pateikti atsakymus. Jiems būtina padėti suprasti, jog 1991-aisiais mes kovojome už šalies laisvę bei nepriklausomybę, ne už V. Landsbergį ar kurį nors kitą politiką. Nors būtent V. Landsbergiui turime būti dėkingi, kad suvienijo Lietuvos žmones tai kovai. Koks bebūtų Prezidentas, Vyriausybė, jie visada pasikeičia. Mums svarbiausia yra Lietuva, už kurią turime visi stoti mūru.  

– Sausio 13-oji yra atminimo diena, palinkėjimai jai lyg ir netinka. Vis dėlto gal yra ką palinkėti – turite susikaupusių minčių, kaip reikėtų gyventi, kad tokios datos nesikartotų?

– Visiems linkiu nepamiršti savo šalies istorijos, domėtis praeities įvykiais bei kalbėtis apie juos su jaunimu. Kai nebus mūsų, jiems reikės ginti Lietuvą. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiemet sukanka 31-eri metai, kai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį Lietuvos žmonės išėjo ginti atkurtos Lietuvos Ne­priklausomybės. Išėjo beginkliai, skambant lietuviškoms dainoms, su didele viltimi matyti ir turėti laisvą Lietuvą, kurios vardą sovietų agresoriai sutrypė dar 1940 m. Tūkstančiai žmonių stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios Tarybos, kitose strateginėse vietose. Visi tikėjo, jog sovietų imperija griūva, ir buvusios jos pavergtos tautos eina Nepriklausomybės keliu.

Laisvė yra ginama. Kartais už­tenka tik taikaus pilietinio nepaklusnumo, kad priešo šmėk­la atsitrauktų... Deja, 1991 m. pradžios įvykiai parodė, kad sovietų tikslai buvo kiti – Lie­tu­vos laisvė buvo aplaistyta tai­kių Lietuvos gyventojų krauju. Tą naktį žuvo 14 laisvės gynėjų. Vienas iš jų – Vytautas Vaitkus, gimęs ir augęs Šilalės rajone. 1991 m. jam bū­tų sukakę 48-eri.

V. Vaitkus gimė Eželiškių kai­me (dabar Upynos sen.). Šian­dien šį kaimą į dvi dalis dalija automagistralė. Ir nors anksti paliko gimtinę, dar yra kaimynų, bendramokslių, giminaičių, kurie prisimena jo vaikystės bei jaunystės metus, praleistus gimtajame rajone.

Vytauto giminaitė iždoniškė Liuda Vis­­mantaitė bene geriausiai mena jo jau­­natvišką maksimalizmą, norą būti vi­sur ir visada pirmam. Liudai teko nemažai bendrauti su Vytuko tėvais Vla­du ir Ju­zefa Bambalais bei jo įtėviais Pran­­ciš­kumi ir Va­le­ri­ja Vaitkais. Pran­­ciš­kus buvo Vy­tau­to mamos brolis, vie­nintelis iš Vait­ke­­vi­čių šeimos, pasikeitęs pavardę į Vait­kaus, kad sovietai neprilipdytų buožės etiketės. Vait­kai nesusilau­kė įpėdinių, todėl įsisūnijo ir kartu su berniuko tėvais užaugino jauniau­sią Bam­balų sū­nų Vy­tautą. Jį Vait­kai pasiėmė pas save tada, kai jo tikrasis tėvas V. Bambalas NKVD buvo suimtas ir įka­­lintas už ryšius su partizanais. Be Vy­tauto, Bambalų šei­moje dar augo du vyresni broliai Juo­zapas ir Al­fre­das. Al­fredas gyve­no Klai­pėdoje, o Juo­zapas Vilniuje. Abu jau yra mirę.

Kaip pastebi L. Vismantaitė, Vy­tukas augo abie­­jose šeimose: ke­liaudavo tai pas tėvus, tai pas jį taip pat labai mylėjusius įtėvius. Pas­ta­rieji gyveno pasiturinčiai, pasakojama, kad jie buvę labai vaišin­gi. Visa plati giminė gyveno santarvėje, vieni kitiems padėdami sunkiu momentu.

Vytauto mama J. Bambalienė buvusi puiki šeimininkė, kepdavusi labai skanius meduolius, darydavusi tais laikais kulinarijos stebuklą – želė. Tėvas prekiaudavo gyvuliais, turėjo didelį bityną, pardavinėjo me­dų.

Liudai teko daug bendrauti ir su pačiu V. Vaitkumi, ypač jaunystėje. Nors jis buvo daug vyresnis, giminiški pasibuvimai buvo dažni. Kai Vytautas apsigyveno Vilniuje, Liuda ten nuvažiuodavo. Prisimena, kad jis gyveno Architektų gat­vėje, Lazdynų mikrorajone. Vy­tau­tas veždavo Liudą parodyti Vil­niaus įžymybių, buvo nuvykę į kaimą Molėtų rajone, prie La­banoro girios, nes ten buvo jo žmonos tėviškė.

Besisvečiuojant jo šeimoje, buvo galima jausti didelį norą bendrauti tiek su artimaisiais, tiek su draugais bei pažįstamais. Vytautas, anot Liudos, buvęs jautrios širdies, ypač mylėjęs ir gerbęs Liudos tėvą Joną Vismantą, jam buvusį tikru autoritetu.

L. Vismantaitė yra didelė savo gi­mi­nės istorijos puoselėtoja. Ji saugo ir mūsų kraštiečio laisvės gynėjo šeimos nuot­raukas, likusias ypatingas atmin­ties relikvijas, pargabentas iš V. Vait­­kaus tėvų Bam­ba­lų sodybos, kuri, deja, neišliko.

Vytautą atsimena ir jo pusseserė Jad­vyga Vaitkevičiūtė – jiedu dažnai susitikdavo, kai jis gyvendavo pas įtėvius, nes sodyba buvo Lingeniškės kaime, kur gyveno ir Jadvygos tėvai. Nuo mažens Vytukas buvęs ener­­gingas, veiklus, mėgdavęs su gimi­nai­čių vaikais žaisti „ripką“. Jo įtėviai tu­rėję bėrą ku­melaitę, tai berniukas at­jo­davo į Jadvygos tėvų kiemą, trauk­­damas Maironio „Lietuva brangi“ pos­­melį: „Graži tu, ma­no brangi tėvyne/Ša­lis, kur mie­ga kapuos didvyriai...“

Kas jį išmokė, nežinia, bet tik­riausiai įtėviai, nes buvo pat­riotiškai nusiteikę žmonės, nepripažinę sovietų okupacijos ir režimo. 

Aldona Koveckienė, gyvenanti Pag­ry­bio kaime, kartu su V. Vaitkumi mokė­si Skin­de­riš­kės pradinėje mokykloje. Ten jis lankė tik pir­mą klasę. Anot Al­donos, buvęs labai judrus, mė­gęs krėsti vaikiškas išdaigas. 

Vytauto buvusi klasės draugė paežeriškė Albina Rimkienė pasakoja, kaip jie kartu lankė Paežerio pradinę. Ir jai Vytukas palikęs labai guvaus, padykusio bendraklasio įspūdį. 

Atmintyje liko ir tas laikas, kuomet Vy­tauto tėvams teko palikti savo namus Eže­liškėse, nes prasidėjo melioraci­ja. Tada jie nusipirko sodybą Paežerio kaime. Vytautas tada jau buvo įsikūręs  Vilniuje.

Artimiausio V. Vaitkaus kaimyno ir vaikystės draugo Juo­zapo Betingio, da­bar gy­ve­nan­čio Bytlaukyje, atminty­je iš­liko bendri žaidimai vaikystė­je, links­mos kelionės į mokyk­lą ir atgal. Juo­za­pas mena, kad Vy­tautas, baigęs septynias klases, išlaikė vairuotojo tei­ses ir dirbo vairuotoju. Vėliau buvo pa­šauktas į sovietinę armi­ją. Kai apsigyveno Vilniuje, jų bend­­rystė nutrūko.

Ypatingo dėmesio vertas Juo­zo Gu­dinsko pasakojimas apie įvykį Mask­vo­je, kai V. Vaitkus, kartu su J. Gudinsku pašaukti į sovietinę kariuomenę 1962 m., turėjo duoti priesaiką. Juo­zas mena, jog Vytautas atsisakė paklus­ti komunistų primestai tvarkai ir nepriėmė priesaikos. Tada tai buvo prilyginama tėvynės išdavimui, todėl už drąsų pasipriešinimą režimui jis labai nukentėjo. O po kurio laiko už Lietuvos laisvę paaukojo gyvybę.

V. Vaitkus su žmona augino sūnų Ro­bertą. Tais pačiais metais, kai Vytautas žuvo, mirė ir jo žmona. Robertas liko visiškas našlaitis, tačiau, sekda­mas tė­vų pė­domis, užaugo do­ru Lie­tuvos piliečiu. Jis gyvena Vilniuje, dirba ang­lų kalbos mokytoju, pri­klauso Šaulių sąjungai, mo­ko jaunimą pilietiškumo ir saugo tėvo at­mi­nimą – kaip patriotiškumo simbolį ateinančioms kartoms.

Regina MICKUVIENĖ

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Galvos peršalimas, kartais vadinamas tiesiog peršalimu, gali būti itin varginantis ir sukelti tokius simptomus kaip nosies užgulimas, čiaudulys, galvos ir gerklės skausmas. JAV nacionalinės medicinos bibliotekos (MedlinePlus) duomenimis, amerikiečiai, kaip skelbia Health.com, kasmet patiria milijardą peršalimo ligų. Tačiau nors konkretaus gydymo nuo galvos peršalimo nėra, galima imtis tam tikrų veiksmų savijautai pagerinti.

manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Nuo šių metų sausio 1 d. keičiasi Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta vals­tybės finansuojama gimdos kaklelio vėžio ankstyvoji diagnostikos programa. 35–59 m. moterims bus atliekamas žmogaus papilomos viruso aukštos rizikos tipų nustatymas, o juos aptikus, iš to paties mėginio – ir citologinis ištyrimas. Abu šie tyrimai leis dar tiksliau atrinkti rizikos grupės moteris ir užkirsti kelią vėžiui. 25–34 m. moterims prog­ramos metodika nesikeičia, jos ir toliau kviečiamos nemokamai atlikti citologinį gimdos kaklelio tyrimą, siekiant laiku aptikti ikivėžinius pokyčius.

manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Tradiciškai pasibaigus kalendoriniams metams, ap­žvelgiame rajono demografinę pa­dėtį. Ką praėję metai at­ne­šė mūsų rajono gyventojams? Apie tai, kiek gimė nau­jų ši­lališkių, kokie vardai jiems buvo suteikti, kiek gy­ven­tojų netekome bei pan., šįkart kal­bamės su Šilalės savi­val­dy­bės Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus spe­­cialiste Vida Kentriene.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Seimas pritarė, kad 2022 m. būtų pagerbtos žymios asmenybės, paminėtos išskirtinių istorinių įvykių ir kultūrinių reiškinių sukaktys, atkreiptas dėmesys į svarbias valstybės gyvenimo sritis. Praėjusių metų pabaigoje buvo nuspręsta, jog 2022-aisiais minėsime net 14 atmintinų metų. Šie metai skirti ir politinio kalinio bei tremtinio, pirmojo atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono, ilgamečio jos vadovo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šimtmečiui. Monsinjoro gyvenimas sutapo su svarbiausiais XX a. įvykiais, jis liudijo dorovinį bei moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai bei jos žmonėms. Dvasininkas išlieka nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu, stačiusiu tiltus tarp žmonių. 

Prasideda 2022-ieji, monsinjoro K. Vasiliausko 100-mečio metai. Politinis kalinys ir tremtinys buvo pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas bei ilgametis jos vadovas. 

Minint monsinjoro K. Vasi­liausko gimimo 100-metį, Lie­tuvos paštas išleis proginį pašto ženklą. 2022 m. balandį Ar­kikatedroje bus aukojamos šv. Mišios, o Mokslų akademijoje vyks minėjimas. Gedulo ir vil­ties dieną, birželio 14-ąją, monsin­joro skvere, prie šalia šv. Ra­­polo baž­nyčios pastatyto riedulio, pla­nuojami iš lagerio jo rašytų laiškų skaitymai.

Renginiai numatomi ir Biržų rajone – Vabalninko bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, o įšventintas į kunigus 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias, šventoriuje ketinama pastatyti atminimo ženklą.

Pagerbiant dvasininko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, 100-metį, visoje Lie­tuvoje vyks diskusijos apie kunigo vaidmenį šiandienos iššūkių visuomenėje. Spalį, minint 21-ąsias K. Vasiliausko mirties me­tines, Vilniaus kunigų seminarijos klierikui bus įteikta jo vardo stipendija.

2015 m. išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Vasiliausko biogra­fija“ sulaukė didžiulio su­­si­domėjimo, surengta per 50 jos pristatymų. Tad bai­­gian­tis 2021 m., Naujųjų iš­va­ka­rėse, visas Lietuvos mokyk­las pasiekė nauja knygos lai­da su nauja pratarme.

Pasak profesorės Viktorijos Dau­jotytės, knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Va­­siliausko biografija“ – „tai pir­mo­ji patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavyje faktais. Ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo“. 

Poetas Rimvydas Stanke­vi­čius rašė: „Paradok­salu – nors knyga yra parašyta veik be epitetų ir išraiškingų būdvardžių, vengiant skaitančiajam primesti bent kokią autorės emociją, skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės“. 

Anot literatūros kritiko Va­lentino Sventicko, biografija nuo­dugni, patikima, nedaugia­žo­dė. Knygos autorė remiasi visais žinomais šaltiniais, archyvais, žmonių liudijimais. Mon­sinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus, paprastas ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Monsinjoro K. Vasiliausko biografija. Gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime, Va­balninko valsčiuje, Bir­žų apskrityje. 1946 m. baigė

Vilniaus kunigų seminari­ją, įšventintas į kunigus ir pa­skir­­tas Kalesninkų, 1947 m. – Šven­­čionių, 1948 m. – Vil­niaus

Šv. Teresės parapijos ir Auš­ros Vartų koplyčios vikaru. Ak­tyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veik­loje. Netrukus išsiųstas iš Vilniaus ir paskirtas Riešės parapijos administ­ratoriumi.

1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 m. lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyk­lose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą, tačiau 1957 m. vėl buvo suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, bet sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigu. Iki 1968-ųjų Daugpilyje dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 

1969-aisiais grįžęs į Lie­tu­vą, buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaru-adjutoriumi.

Palaikė ryšius su antisovieti­nio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose per disidento S. Ko­valiovo teismo procesą buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas. 1989–1997 m. – Vilniaus arkikated­ros klebonas. 1989 m. K. Va­si­liauskui buvo suteiktas monsinjoro vardas, o nuo 1997 m. jis buvo emeritas Vilniaus Šv. Mi-

­kalojaus bažnyčioje. 1993 m. tapo pirmuoju at­kurtos Vil­niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, po me­tų, 1994-aisiais, už nuopel­nus Lietuvai apdovanotas Di­džio­jo Lietuvos kunigaikščio Ge­dimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. monsinjorui įteikta Santarvės fondo premija, o 1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas suteikė Garbės nario vardą. 2000 m. monsinjorui K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 

Mirė monsinjoras K. Vasi­liauskas 2001 m. spalio 14 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ projektą „Mūsų dienų istorija“ iš dalies remia Spau­­dos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 2022 m. jo įgyvendinimui skyręs 8500 Eur. 

Štai ir sulaukėme Naujųjų 2022-ųjų metų. Žinoma, tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia, nes skirtingose kul­tūrose ir tikėjimuose ji švenčiama skirtingu laiku. Šią da­tą nustatė Romos im­pe­ra­torius Julijus Ce­za­ris, kuris pagal vieną teoriją buvo ir Vilniaus įkū­rėjas. Tačiau ka­talikai ją pra­dėjo švęsti po 1582 m. po­piežiaus Gri­ga­liaus XIII at­lik­tos ka­len­do­riaus reformos – pra­ėjus 8 dienoms po Kris­taus gi­mi­mo ir jo apipjaustymo. Lie­tu­vo­je Nau­jieji metai pra­dė­ti švęsti maždaug XIX am­žiuje.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1