Šiandien, 15 val., Prapymo kaime Laukuvos parapijos kle­bonas kun. Vytautas Šiaudvytis šventina atnaujintą kop­lytėlę su Marijos Maloningosios skulptūrėle. 

Prapymo gyventojai daug me­tų su gailesčiu žiūrėdavo, kaip vis labiau byra ant ąžuolo pakabintos koplytėlės likučiai. Daugelis jau nebeatsiminė net kokiam šventajam ji buvo skirta. Iniciatyvos grąžinti tradiciją statyti pakelėje koplytėles su šventųjų skulptūromis ėmėsi Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis.

Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vyresnioji specialistė Birutė Urbutytė-Jokubauskienė išsiaiškino, kad sunykusi koplytėlė Prapyme bu­vo skirta Marijai Maloningajai – tą patvirtino ir kaime gyvenantis Rimvydas Girčys. Pagal fotografijose išlikusį vaizdą naują skulptūrėlę sukūrė tautodailininkas Adolfas Teresius. Beje, tai nebe pirmas tautodailininko kūrinys Žadeikiams – šiemet jau buvo pašventinta Šv. Florijono statulėlė. 

Skelbiama, jog finansavimą šiems darbams skyrė Šilalės savivaldybė.

„Šilalės artojo“ inform.

Žadeikių seniūnijos nuotr.

Nuo naujos kadencijos pradžios praėjo vos daugiau nei 100 dienų, tačiau jų užteko išryškėti nuostabą keliančioms tendencijoms. Savivaldybės administraciją vienas po ki­to palieka valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai. Apie priežastis garsiai nekalbama, bet faktas, kai iš­einantiems iš darbo dosniai dalijamos išeitinės kompensacijos, leidžia įtarti, jog naujoji valdžia yra linkusi dirbti su „sa­vais“.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Jau antrą rugpjūtį tie, kuriems brangus poetinis žodis ar žavisi dainuojamąja poezija, vyko į Kaltinėnų Dvasingumo parką klausytis poetų ir bardų kūrybos festivalyje „Žodžiai nebijo lietaus“.

Paskatinta Šilalės kultūros centro darbuotojų ieškoti naujovių, netradicinių kultūrinių sprendimų, Kaltinėnų kultūros namų koncertų (spektaklių) or­ganizatorė Neringa Eitutienė sugalvojo miestelyje surengti poezijos ir muzikos šventę. Pa­si­­rodo, naujos dvasios, kultūri­nės įvairovės rei­kėjo ne tik kaltinėniškiams – bardų festivalis ,,Žodžiai nebijo lietaus“ tapo itin patraukliu ir laukiamu renginiu.

„Dvasingumo parke yra didelė dauba, priridenta akmenų, kurioje gali vykti netradiciniai susiėjimai. Ta ypatinga erdvė idealiai tinka ir poezijai, ir gitarų muzikai, ir pianino skambėjimui“, – įsitikinusi festivalio sumanytoja. 

O romantinis festivalio pavadinimas gimė už lango lyjant lietui.

„Galvojau, jog šventės pavadinimas bus susietas su žodžiais, su jų reikšme, svarsčiau, kaip bus, jeigu lis (juk lauko renginys), o už kabineto lango tądien lijo. Ir staiga atklydo mintis, kad žodžiai neturi bijoti lietaus“, – prisiminė N. Eitutienė.

Praėjusį šeštadienį vykusį renginį pradėjo Šilalės krašto menininkė, autorinių dainų atlikėja Renata Gužauskienė: ji nuoširdžiai dalinosi su klausytojais savo kūryba ir vylėsi, jog į šventę atėję žmonės iš jos kažką pasiims ir išsineš.

Bardams iš Jurbarko šiame festivalyje šiemet atstovavo Agnė Siriū­nai­tytė, Aridonas Daukša ir Sau­lius Lapėnas. Pasak A. Dauk­šos, jie slapta tikėjosi, kad ir šiais metais bus pakviesti į Kaltinėnus, nes pirma­sis jiems paliko stebėtiną įs­pūdį: koncertuoti tokioje pušų ir akmenų erdvėje, kur susirinkę žmonės ir klauso, ir girdi, ne taip dažnai pasitaiko.

„Jeigu gerai įsiklausai į bardų dainas, tai pirmenybė visada atitenka žodžiui. Nors frazėje „dainuojamoji poezija“ pirmas žodis yra daina, mums, kūrėjams, pirmiausia atsiranda žodis ir mintis, norime, kad klausytojas ją išgirstų. Geras bardas nepailsta kurti, dainuoti, stebinti“, – dalinosi mintimis jurbarkiškiai.

Kūrybiškumu, muzikiniais šėliojimais, užburiančiu bendravimu klausytojus stebino grupė iš Klaipėdos ,,Jonas Baltokas ir JieDu“ – bardas ir Klaipėdos Pilies teatro aktoriai Vilija Gruodytė-Šeputienė ir Ramūnas Šeputis. 

Aktoriniu talentu, profesionaliu dainavimu, nuoširdžiu bendravimu žiūrovus sužavėjo aktorė ir dainų atlikėja Lina Rastokaitė. Jos programa „Muzika, kuri pakeitė Lietuvą“ šildė klausytojų širdis, o solistė ne tik dainavo, bet ir pasakojo šmaikščias istorijas apie lietuvių kompozitorius bei poetus, dalinosi mintimis, įžvalgomis, kokią kultūrinę ir net politinę reikšmę turėjo muzika praėjusiame šimt­metyje.

„Koncertuodama tokiose netradicinėse vietose aš labai pasikraunu. Kokia čia graži gamta, įspūdinga vieta. Galvoju, jog nepaprastas turėjo būti žmogus, kuris sutvėrė to­kį parką. Ir tas jo tvarinys pritraukia kitus kūrėjus bei žmones, kurie ateina čia ir dovanoja vieni kitiems gerą nuotaiką. Stebiuosi mažų miestelių dvasia, žaviuosi, kad atsiranda entuziastas, kuris iš nieko padaro tokį traukos centrą. Žaviuosi, didžiuojuosi ir net pavydžiu tokiems žmonėms“, – gėrėjosi Kaltinėnų Dva­singumo parku L. Rastokaitė.

Festivalyje „Žodžiai nebijo lietaus“ ne tik skambėjo bardų at­liekamos dainos, bet buvo galima pasiklausyti ir poezijos, kurią skaitė Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė Daiva Genienė, Šilalės literatų klubo „Vers­mė“ atstovė Dalia Petkevičienė, poetė iš Plungės „Vingiorykštės“ klubo Irena Stražinskaitė-Glinskienė, skuodiškė (literatų klubas „Nojus“) Rita Rupeikienė. Poezijos ir muzikos šventėje dar skambėjo „Laiko lašai“ (Skaudvilė), „Vieversys“ (Kelmė), „Be rėmų“ (VšĮ Kelmės profesinio rengimo cent­ras) klubų narių eilės.

Festivalio metu veikė įvairios edukacijos. Anot renginio sumanytojos N. Eitutienės, taip no­rėta pritraukti visą šei­mą: kol tėvai klausėsi koncerto, vaikai galėjo užsiimti jiems įdomia veikla ir netgi pasidaryti darbelį. Edukatorė Ne­da Šimkūnaitė mokė gaminti žibintus iš kaltinėniškių šeimininkių atiduotų nereikalingų stiklainių, o sutemus jais apšvietė renginio vietą. Lina Bajorinienė iš Baub­lių muziejaus rodė, kaip išlieti žvakes, kaltinėniškė menininkė Ieva Vitartaitė atskleidė darbo su augalais, šįkart – samanomis, pas­laptis, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dailės mokytoja Valentina Kinderienė su mokiniais piešė ant skėčių, nes būtent skėtis yra šio festivalio simbolis. Papuoštus skėčius rengėjai dovanojo poe­tams, atlikėjams, rėmėjams. O koncertų (spektak­lių) organizatorė N. Eitutienė bei renginio vedėjas Virginijus Trimirka nuoširdžiai dėkojo tiems, kurie prisidėjo, kad poezijos ir muzikos šventė įvyko ir buvo nuostabi bei įsimintina. 

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Miesto šventės dienomis jau trečius metus šie­met Ši­lalėje organizuotas „Prolain“ taurės 3X3 krep­šinio tur­ny­ras nuo ankstaus ryto į Simo­no Gau­dėšiaus gimnazijos krepšinio aikštelę trau­kė šio žaidimo entuziastus bei sirgalius. Anot vieno iš tur­nyro organizatorių Modesto Koly­čiaus, čem­pio­natas kiekvienais metais plečiasi, o šiemet į var­žybas atvyko krepšininkų iš Vilniaus, Kauno, Ni­­dos, Tau­ragės, Kelmės, varžėsi ir Lietuvoje ži­nomi krep­šinio žaidėjai.

„Mums svarbu, kad Šilalėje krepšinis nebūtų pamirštas, kad kuo daugiau žmonių aktyviai leistų laiką. Džiaugiamės, kad ir šiemet dalyvavo daug azartiškų jaunųjų krepšininkų. Deja, negalėjome visų priimti, nes aikštelėje tik du krepšiai“, – sakė M. Kolyčius.

Pirmieji šeštadienį į aikštelę žengė 11 metų ir jaunesni krepšininkai – ovacijomis sutiktos „Žaliųjų“ ir „Warriors“ komandos. Po finalinės kovos 11-mečių ir jaunesnių krepšininkų kategorijos čempionais tapo „Žalieji“. Jie ne tik pelnė pirmos vietos medalius, bet, kaip juokavo varžybų vedėjas, ir pirmąjį savo atlyginimą – 200 eurų. 

Anot vieno iš čempionų komandos nario mamos Sandros Bagdonienės, varžybos buvo puikios, o svarbiausia, kad pavyko išvengti traumų. 

„Visą vasarą dalyvaujame įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose 3x3 krepšinio turnyruose, tačiau Šilalėje buvome pirmą kartą. Čempionatas tikrai gerai suorganizuotas“, – tikino jaunojo krepšininko mama.

Po šios amžiaus grupės apdovanojimų sekė dar vieni medalių įteikimai: sveikinti 14 metų  ir jaunesni krepšininkai, o trečiąją vietą šioje amžiaus kategorijoje iškovojo „Deiwydo“ komanda. Vaikai nenustojo šypsotis, nes dovanų gavo medalius ir kuponus į piceriją. 

14-mečių ir jaunesnių amžiaus grupės čempionais tapo komanda „Silverstars“, rezultatu 13:11 laimėjusi prieš „Dowis ir draugus“. Jaunieji sportininkai Vilius, Jurgis ir Matas pripažino, jog varžovų būta stiprių.

„Netikėjome, kad galime laimėti trečiąją vietą. Krepšinį žaidžiame apie 8 metus, šiame čempionate dalyvaujame antrą kartą“, – teigė jaunieji krepšininkai.

Po azartiškų atrankinių kovų dėl trečiosios vietos varžėsi ir „Reideriai“ bei „Space jam“ komandos. Sėkmė labiau šypsojosi „Space jam“.

Popiet į krepšinio aikštelę žengė veteranų 40+ amžiaus grupė. Kovoje dėl trečiosios vietos netrūko įtampos, nes čia varžėsi Drobūkščių „Liūtai“ ir  šilališkių „Autoniukas“. Nors taiklumo netrūko abiem komandoms, dau­giau taškų pelnė „Autoniukas“, kuris ir užėmė trečiąją vietą.

Dėl veteranų 40+ čempionų titulo rungėsi praėjusių metų turnyro nugalėtojai Kelmės „Kelmas“ ir komanda iš Klaipėdos „Stebūklai“. Taiklesni buvo klaipėdiškiai, rezultatu 14:6 nugalėję kelmiškius. 

Medalius ir dovanas krepšininkams įteikė „Prolain“ krepšinio klubo vadovas Valdas Stasytis ir Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Įpusėjus čempionatui, pradėjo lyti, todėl visi persikėlė į gimnazijos sporto salę. Blogas oras nesugadino nuotaikos, o komandos ir toliau rodė savo kovingumą. Po atrankinių 17 metų ir jaunesnių amžiaus kategorijos varžybų dėl trečiosios vietos susitiko „0siemke“ ir „Džesika Shy“ komandos. Kova aikštelėje sirgaliams kėlė ypač daug emocijų, nes abi komandos žaidė beveik lygiosiomis. Tačiau tiksint paskutinėms varžybų minutėms, lemiamu metimu (rezultatu 11:10) laimėjo „0siemke“ komanda. 

Finalinėje šios amžiaus kategorijos kovoje taip pat netrūko įtampos: rezultatu 14:12 čempionų titulą išplėšė Mažeikių „Silverstars“ komanda, antri liko pernai pirmąją vietą turnyre laimėję „Absoliutaus blogio“ krepšininkai. Šios amžiaus grupės prizinių vietų laimėtojams medalius įteikė Šilalės meras Tadas Bartkus. 

Pasak čempionų komandos trenerio pavaduotojo Gvido Pociaus, Šilalėje krepšinio čempionate varžovai buvo stiprūs, tačiau nugalėjo geriausi.

„Buvo šaunus turnyras, mūsų krepšininkai žaidė labai gerai. O kadangi atvažiavome iš gana toli – iš Mažeikių, todėl norėjome laimėti. Atostogaujančiam komandos treneriui Svajūnui Sidabrui siunčiame linkėjimus į Makedoniją“, – pokštavo G. Pocius.

Pavakary sirgaliai neskubėjo skirstytis, nes paskutinėse turnyro rungtynėse varžėsi krepšinio mėgėjų grupės. Trečiąją vietą šioje kategorijoje iškovojo „Bus kaip bus“ komanda, o čempionų titulą pelnė šilališkių komanda „Pegasas“, rezultatu 17:8 nugalėjusi „Du po 50“. Beje, šioje krepšinio entuziastų grupėje buvo išrinktas ir rezultatyviausias žaidėjas, kuriuo tapo „Pegaso“ narys Laurynas Stonkus.  

„Sunkiausia, kaip ir kiekvienose 3X3 varžybose, buvo prisitaikyti prie skirtingo kiekvienos priešininkų komandos žaidimo stiliaus, atrasti silpnąsias vietas. O pergalę lėmė gera atmosfera, susižaidimas bei supratimas, ką ir kada turime daryti aikštelėje“, – sakė L. Stonkus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Ar galite patikėti, jog ką tik duris atvėrusi „Senoji Baldinė” Šilalėje jau švenčia savo pirmajį gimtadienį? Sunku patikėti ir „Senosios Baldinės” komandos nariams, kurie jau visus metus džiaugiasi galėdami bendrauti kartu su Šilalės rajono gyventojais bei džiuginti juos įvairiais baldų sprendimais jų namams.

„Senoji Baldinė” yra Miceikų šeimos verslas, o su Šilalės kraštu juos sieja ypatingas ryšys. Savininko Rimanto Miceikos šeima yra kilusi iš Pajūralio, todėl Šilalės kraštas Miceikoms visada buvo artimas. Todėl svarstant, kur plėtoti įmonės veiklą, buvo pasirinkta būtent Šilalė.

Šiek tiek istorijos

„Senosios Baldinės“ istorija prasidėjo Kretingoje, kur prieš 23-ejus metus atidarytas pirmasis baldų salonas. Šis pavadinimas ne tik atspindi ilgametę patirtį, bet ir laiko patikrintą asortimentą mažomis kainomis. Ne visi verslai gali pasigirti dvidešimčia metų puikaus darbo, tačiau „Senoji Baldinė” jau perkopė šį gražų, dviženklį skaičių ir džiugina klientus, kurie atvyksta įsigyti baldų jau ne tik sau, bet ir savo vaikams bei artimiesiems.

Iš Kretingos, „Senosios Baldinės” plėtra persikėlė ir į kitus miestus – Klaipėdą, Šilutę, o prieš metus pasiekė Šilalę. Žinoma, čia verslo plėtra nesustojo – prieš pusmetį atidarytas salonas Tauragėje, o netrukus tokios pat progos sulauks ir Telšiai.

Labai kviečiame visus atvykti švęsti pirmojo „Senosios Baldinės” Šilalėje gimtadienio kartu! Savo klientus „Senoji Baldinė” džiugins dovanomis bei ypatingais pasiūlymais, kurie galios iki savaitės pabaigos (rugpjūčio 19 d., 14 val).

[Senosios Baldinės salono galerija skaitmeninėje versijoje]

Trečiąjį tarptautinį Klaipėdos festivalį apvainikavo publiką iš palaimingos ramybės pažadinusi „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį ant marių kranto pristatęs žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda – į žiūrovų širdis pasibeldė su nesmagia žinia: jei nesusimąstysime kur link einame, nežinia ar turėsime galimybę pasitaisyti...

Premjeroje sulaukta daugybės svečių iš Lietuvos ir užsienio. Klaipėdos festivalyje tradiciškai lankėsi LR Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą subūrė didžiulį atlikėjų būrį: kantatą atliko KVMT simfoninis orkestras ir choras drauge su vienu profesionaliausių Lietuvos chorų – Kauno valstybiniu choru. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje pasinėrė KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas darė specialaus grimo dailininkė Jurgita Globytė ir asistentė Inga Urbanovič. Ne tik muzikines užduotis scenoje teko įveikti ir M. Sedlevičiui bei R. Petrauskaitei: abu jie dainuodami ėjo bėgimo takeliu, o R. Petrauskaitės finalo apdaras buvo toks didžiulis, kad uždengė visą dvidešimties metrų sceną...

Anot videografinio spektaklio „Carmina Burana“ muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko, šio kūrinio muzika lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. „Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Ji labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl visiems artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę“,- akcentuoja R. Šervenikas. Elinge ši muzika suskambo taip įtaigiai, kad greičiausiai dar ilgai skambės ją išgirdusių mintyse.

Žymiosios kantatos, po kurios sukūrimo net pats kompozitorius C.Orffas sakė, kad visi iki tol jo parašyti kūriniai neteko prasmės, sceninis atlikimas pakeitė keletą metų elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusią R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ inscenizaciją. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradėjusi ir užbaigusi kūrinį, triumfuojančiais šaukiniais, pažymėjo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų.

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ Klaipėdos festivalyje pristatė kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, baleto artistai ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. „Drauge su talentingaisiais talkininkais – scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaiša, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, režisieriaus asistente Rūta Bunikyte – pasistengėm šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“,- sakė D. Abaris.

Videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ vienas svarbiausių personažų - šiandienos visuomenė, nuo turtingiausių iki skurdžiausių visuomenės sluoksnių. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą.

Talentingoji S. Šimkūnaitė publikai šį kartą pristatė dar platesnį nei „Skrajojančio olando“ metu elingo paveikslą. Spektaklyje specialaus rekvizito neprireikė, kaip ir dirbtinių stichijų. Šį kartą leista pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užėmė Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji buvo įspūdinga: net nesusimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus. Ir tai tapo priminimu, kad gamta ir mes, žmonės, esame viena ir turėtume gyventi santaikoje. Deja, tą mūsų nesugebėjimą prisiderinti prie gamtos skaudžiai priminė vaizdo projekcijose išsiliejusi žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, kurios po spektaklio sugrįžo į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti... Įspėjimas, netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint šį veiksmą scenoje darėsi neramu ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Tikėkimės, kad menininkų panaudota garsinė sirena bus išgirsta.

KVMT inform.

Martyno Aleksos ir Prokadras.lt nuotr.

Artėjantys mokslo metai primena iš anksto pasirūpinti nebrangiu, bet kokybišku mobiliuoju ryšiu tiek mokymuisi ar darbui, tiek laisvalaikiui. Dabar – pats geriausias metas įsigyti naują SIM kortelę, nes „Pildyk“ skelbia pasiūlymą su neįtikėtinomis staigmenomis: perkantys išankstinio mokėjimo planą gali laimėti visiškai nemokamus ir neribotus skambučius, SMS ir GB visiems metams.

Raskite auksinį bilietą!

Planuojate sau ar mokyklai besiruošiančiam vaikui pirkti išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio kortelę? Tuomet jūsų laukia tikros lobio paieškos, priminsiančios garsųjį filmą apie šokolado meistrą Vilį Vonką – jau dabar perkant „Pildyk“ 4G 11 GB SIM kortelę, pakuotės viduje galima rasti ir auksinį bilietą. Tokiu bilietu pažymėtos kortelės savininkui atiteks visiškai nemokami ir neriboti pokalbiai, žinutės ir internetas visiems metams.

Iš viso tokį dosnų prizą laimėti galės daugybė laimingųjų visoje Lietuvoje – „Pildyk“ SIM kortelių pakuotėse paslėpta net 1000 auksinio popieriaus bilietų. SIM su bilietais galės būti randamos daugelyje šalies parduotuvių ir degalinių. Ant auksinio bilieto pirkėjai ras kodą, kurį reikės aktyvuoti iki spalio 31 d.

Be to, visų be išimties 11 GB „Pildyk“ kortelės pirkėjų laukia dar viena staigmena: net tris kartus daugiau duomenų – 33 GB, taip pat 199 min. skambučių ir 99 SMS. Pasiūlymo metu bus taikoma speciali ir nuolaida – kortelė beveik visose pardavimo vietose kainuos tik 2 eurus. Pirkėjai raginami pasiūlyme dalyvauti sąžiningai ir neplėšyti tų pakuočių, kurių įsigyti neketina. Pasiūlymas galios iki rugsėjo 30 dienos.

Jau ir su 5G ryšiu

Nors auksinio bilieto pasiūlymas galioja tik 4G planui, geros žinios ir tiems, kurie nori išbandyti naujosios kartos 5G ryšį – nuo liepos mėnesio 5G jau veikia ir „Pildyk“ tinkle. Pažangioji 5G duomenų perdavimo technologija pasižymi didesniu greičiu ir pralaidumu, tad suteikia dar patogesnę naudojimosi mobiliuoju internetu patirtį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad norint įsigyti 5G planą, reikia turėti naujosios kartos ryšį palaikantį įrenginį.

„Tele2“ 5G tinklo galimybes parodė birželio mėnesį oficialiai užfiksuotas interneto greičio rekordas. Tuomet pasiektas 4,45 Gbps 5G interneto greitis. 5G interneto greičio rekordą tinkle užfiksavo Lietuvos rekordų fiksavimo agentūra „Rekordų akademija“.

Šilalės savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Laukuvos ugniagesių komandos būstinė jau daug metų įsikūrusi buvusiose dirbtuvėse. Ir nuo pat nepriklausomybės atgavimo šios patalpos buvo faktiškai neremontuojamos. Todėl dabar jas atnaujinus, ugniagesiai džiaugiasi pasi­keitusiomis darbo sąlygomis.

Žydrūnė MILAŠĖ 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Praėjusį sekmadienį šilališkiai, nepaisydami di­džiulės kait­ros, rinkosi stebėti stipriausių Lie­tuvos galiūnų rung­tynių. Ir nors varžybose bu­vo daugiau džiaugsmo bei įtam­pos akimirkų, neišvengta ir traumų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Bilionių kaimo bendruomenė į savo tradicinio plenero „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ programą įtraukia susitikimus su profesionalais, galinčiais pasidalinti naudinga bei įdomia patirtimi. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas, biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Amšiejus – bitininkas iš pašaukimo, bene viską ži­nantis apie bičių produktus bei jų naudą. 

Bitininkas – meistras be instrumentų

Šilalės krašte daugelis turi bent nedidelį žemės lopinėlį ir labai dažnai laiko po kelias bičių šeimas. Pasak A. Amšiejaus, bitės yra ypatingi, į bendruomenes panašiomis šeimomis gyvenantys vabzdžiai, iš kurių turėtų ko pasimokyti ir žmonės. Tačiau nors išmokti bitininkauti gali kiekvienas, tikrais bičiuliais tampa tik tie, ant kurių pirštų pagalvėlių yra taisyk­lingų reljefinių linijų ratukas.

„Aš tuos ratukus turiu net du. Mano mokytojas sakė, kad tai reiškia, jog ne tik bitininkausiu, bet ir mokslų dar pačiupinėsiu. Rodos, taip ir nutiko, kas ant pirštų užrašyta“, – juokėsi mokslininkas, save vadinantis eksperimentatoriumi, kuriam medaus kiekis nėra svarbus. 

A. Amšiejus pastaraisiais metais specializuojasi selekcijos srityje – augina bičių motinėles, netgi atsivežė jų į Bilionius, kur susirinko ne tik nemažas būrys smalsuolių, bet ir bend­raminčio pasiilgusių bičiulių. 

Studijas baigęs ir 1977 m. nuo 100 šeimų pradėjęs bitininkau­ti A. Amšiejus vadina save didžiausios įmonės direktoriumi,

nes kiekvienoje šeimoje yra po 60–70 tūkst. bičių. Jų motinėlė gyvena 4–5 metus, o bitės darbininkės – tik 30–40 dienų. Jos sveria 100 miligramų, tačiau kūno viduje, medaus pūslėje, gali panešti pusę savo svorio – 50 mg – nektaro. Viena bitė per savo gyvenimą pusant­ro karto apskrieja žemės rutulį ir pagamina apie dešimtadalį arbatinio šaukštelio medaus. Vos prieš kelis metus buvo ištirta, kad surinkusi chemikalais užterštą nektarą, bitė žūsta – nebeįstengia pakelti galvos. 

A. Amšiejus neslėpė, jog prižiūrėti bites yra sunkus ama­tas, nes nėra jokių instrumentų, viską reikia daryti rankomis, turint tik dūminę ir kaltą aviliui atidaryti. Mokslininko dažniausiai klausiama, kaip atskirti gerą medų nuo prasto.

„Bitės blogo medaus neneša, blogą jį gali padaryti tik bitininkas. Kuo daugiau meduje gliukozės, tuo jis greičiau kristalizuojasi. Jei ant medaus yra baltas šokis ir balta putelė, medus yra natūralus ir nekaitintas. Prastame ar pakaitintame tas baltas šokis nesusidaro“, – paaiškino profesionalas. 

Medus – visų produktų karalius

Nors bičių produktai yra nau­dingi sveikatai, o pikis ir nuodai laikomi net vaistais, dauguma žmonių bites laiko dėl medaus.

„Medus yra lengviausiai gaunamas, jį netgi vadina bičių produktų karaliumi, nes visiems jo reikia. Gydytojas Alvydas Uni­kauskas televizijos laidoje kažkada sakė, jog medus yra toks pat saldiklis kaip cukrus. Buvau susiruošęs jį už tai duoti į teismą. Tada į laidą pakvietė mokslininkę iš Santariškių klinikų pasikalbėti apie bičių produktus, ji paaiškino, kuo ypatingas medus. Taip, medus yra angliavandeniai – labai greitai veikiantys, jėgas atstatantys. Bet meduje yra glikogeno rūgštis, kuri padeda kasai suskaidyti cukrų. Medus žmogaus organizmui reikalingas kaip  me­džiagų pernešėjas“, – sa­kė A. Am­šiejus. 

Kad medus iš maisto taptų vaistu, jį reikia kuo ilgiau laikyti burnoje – pamažu sučiulpti, nes pačios svarbiausios jo medžiagos į kraują patenka per burnoje esančius receptorius.

„Jei vaistus užsigertume meduotu vandeniu, organizmas pasisavintų 10–15 kartų daugiau juose esančių veikliųjų me­džiagų“, – patarė A. Amšiejus. 

Norintiems sutramdyti per didelį apetitą, išsaugoti figūrą, bitininkas siūlė baigus valgyti užsitepti medumi nedidelę riekelę juodos duonos ir lėtai sukramtyti. Taip darydavo mūsų senoliai, norėję ilgiau išsaugoti sotumą – medus, kaip katalizatorius, padeda pasisavinti maistą, todėl nekyla noras užkandžiauti. Net diabetikams galima valgyti grikių medų – iki 7 šaukštelių per parą. Aštraus skonio ir tamsios spalvos grikių medus neatrodo patrauklus, tačiau yra labai naudingas dėl didelio kiekio rutino, kuris reikalingas kraujagyslių elastingumui išsaugoti. Grikių medus apsaugo kraujagysles nuo kalkėjimo, tirpdo cholesterolį ir neleidžia susidaryti vėžinėms ląstelėms. Klysta tie, pasak bitininko, kurie beverčiu laiko rapsų medų. Jis aktyvina kepenų veik­lą, mažina skrandžio rūgštingumą. Savotiško skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio bei protinio išsekimo, gerina virškinimą ir kepenų veiklą. Kiaulpienių medus tinka vartoti nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimų, mažina skrandžio rūgštingumą, o vaismedžių medus stiprina plaukus. Liepų ir aviečių meduje yra natūralaus aspirino, tokio medaus nereikėtų valgyti rytais, bet jis labai tinkamas kraujui skystinti.   

Lipčius – miško augalų medus

Turguje yra daugybės rūšių medaus – visokių spalvų, nuo balto iki juodo. Tačiau jei bitininkas nepateikia sertifikato, kiek ir kokių augalų žiedadulkių yra jo parduodamame meduje, negalima tikėti, kad medų bitės suneša būtent iš jų.

„Bitė skrenda aplink kelioliką kilometrų, jai nenurodysi, į kurį lauką sukti ir ant kurio medžio tūpti. Viename avilyje – nesuskaičiuojama daugybė spalvų, o kiek spalvų, ant tiek augalų bitė buvo nutūpusi, iš tiek ir nektarą surinko. Bet jei dominuoja vieno augalo žiedadulkės, galima pasakyti, koks medus. Rapsų medų pripažįsta tik tada, jeigu jame randa daugiau kaip 80 proc. rapso žiedadulkių. Liepų meduje užtenka 20 proc. žiedadulkių, nes šio medžio žiedai išskiria labai mažai žiedadulkių. Grikių meduje irgi užtenka rasti 20 proc. žiedadulkių, o facelijų meduje jų turi būti 60 proc. Tam nustatyti laboratorijose daromi sudėtingi tyrimai“, – aiškino A. Am­šiejus.  

Maltoje nusipirkęs čiobrelių medaus, docentas jį ištyrė ir rado tik 7 proc. šio augalo žiedadulkių. Tačiau nebuvo ir jokių kitų – taip paaiškėjo, kad tai lipčius su čiob­relių žiedadulkėmis. Juodas me­dus, kurį bitininkai parduoda kaip ypatingą produktą, irgi yra lipčius, surinktas nuo miško augalų.

„Sako, miško medus – iš pu­šų. Ar ant pušų matėte žiedus? O bites ant jų? Aš gyvenime nemačiau nei ant eglių, nei ant pušų. Arba siūlo ąžuolinio medaus. Jei ir matė kas ąžuolų žiedus, tai tik vyriškus – žirginius, o žiedas kaip lazdyno – rausvas tik pats galiukas, bitė ant jo neatsitupia“, – dėstė A. Amšiejus.  

Pasak docento, miško medus yra lipčius, o lipčius yra amarų išskyros. Amarai siurbia augalų sultis ir nevirškina angliavandenių – cukraus. Per sifoną, kurį turi šone arba ant pilvuko, nesuvirškintus angliavandenius išpurškia. Dėl to liepų lapai yra lipnūs. Mokslininkas tikino, jog prie miško apgyvendintos bitės lipčiaus suneša labai daug, jis yra geras, nes švarus. Daug retesnis augalinės kilmės lipčius, kurį bitės renka nuo vikių, pupų prielapių, saldžiųjų kukurūzų stiebų. Lipčius vertinamas dėl to, kad nesikristalizuoja, gali ilgai išlikti skystos konsistencijos. Ilgai nesikristalizuoja ir akacijų medus, nes jame yra daug fruktozės ir mažai gliukozės. 

Naudingas, bet Lietuvoje nežinomas

Tačiau bitininkystė, pasak doc. A. Amšiejaus, nėra vien tik medus. Kiti bičių produktai yra net naudingesni, tik ne visi apie juos žino. 

„Kai kurie bičiuliai specializuojasi rinkti žiedadulkes. Meduje užkonservuotos žiedadulkės, vadinamos bičių duonele, turi gyvybiškai svarbių amino rūgščių, kurių žmogaus organizmas nepasigamina. Bičių pienelis suteikia neįtikėtinai daug jėgų, sureguliuoja imuninę sistemą, o pikis arba jo spiritinis tirpalas propolis yra vaistas“, – sakė A. Amšiejus. 

Anot mokslininko, bičių pienelis yra pats didžiausias organizmo imunomoduliatorius, padeda į vietas sudėlioti visas reikalingas medžiagas. Jame yra net 8 proc. deceno rūgšties, randamos tik gervuogių ir šilauogių uogose. Tai labai stiprus antioksidantas, o būtent dėl šios medžiagos, naikinančios vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus, japonai bičių pienelį naudoja vėžio profilaktikai. Bet tai nėra vaistas. Vaistas yra tik pikis arba propolis, užmušantis visus virusus, veikiantis kaip analgetikas, tačiau nepaliekantis kepenyse „skylių“. 

A. Amšiejaus žentas, irgi bitininkas, per metus surenka apie 10–12 kg bičių pienelio, bet Lietuvoje jo parduoda tik apie 1,5 kg. Produktą perka anglai, japonai, ypač vertina lenkų medikai, gydantys juo netgi negalinčiuosius susilaukti vaikų.

„Vartoju dukart per metus po buteliuką, nes negaliu sirgti – turiu medelyną, reikia medelius kasti. Tai mano energijos paslaptis – galiu užnešti moterį į devintą aukštą neuždusęs“, – juokėsi bitininkas, įspėjęs, kad nors bičių produktai ir natūralūs, su jais reikia elgtis atsargiai.

Sveikas žmogus gali suvalgyti per metus ne daugiau kaip 15 gramų pienelio – nuo ryžio grūdelio dydžio dozės pirmas keturias dienas iki žaliojo žirnelio dydžio kamuoliuko, bet tik išbandžius poveikį ir įsitikinus, kad organizmui tai tinka.

Vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija vadinamas biomedicinos mokslų daktaras A. Amšie­jus apie bites, jų gyvenimą, produktų naudą gali pasakoti valandų valandas ir vis tiek prisimins kažko nepasakęs, nes vaistai iš natūralios gamtos, pasak jo, yra neišsenkantis lobis. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.