Kai parodo per televiziją ar spaudoje perskaitai apie tai, jog jaunuoliai ir merginos gali nuskriausti ne tik gyvūną, bet ir žmogų, nejučia pagalvoji, kur ritasi pasaulis: žmogiškumo, atjautos – nė lašelio. Todėl kai pabendrauji su būriu dar visai jaunų vaikų, kurie taip protingai ir nuoširdžiai kalba apie pagarbą senam, neįgaliam, bejėgiui, supranti, jog kol bus organizacijų, buriančių bei mobilizuojančių jaunimą gerbti ir puoselėti dvasines vertybes, tol žmonija atsispirs blogiui.
Iniciatyva ir pastangos – po lygiai
O pasakosime apie beveik pusšimtį Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos maltiečių, kuriuos jau šeštus metus veda šio darbo iniciatorės Verutė Vaitkevičienė ir Virginija Paliakienė. Praėjusių metų gruodį V. Vaitkevičienė už aktyvų darbą su socialiai atskirtomis visuomenės grupėmis, gebėjimą bendrauti bei padėti seneliams ir neįgaliesiems buvo apdovanota Šilalės savivaldybės „Pagarbos lašu“.
„Rudenį mūsų „Maltiečių“ būreliui suėjo penkeri metai, bet šventės negalėjome surengti dėl
pandemijos. Tiesą sakant, viskas prasidėjo nuo Virginijos. Į Šilalės savivaldybę užsukusi su reikalais, ji sutiko Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalės skyriaus vadovę Rozvitą Beržinienę, kuri ir paskatino steigti būrelį. Virginijai tenka parapijinė veikla Žadeikiuose, kur gyvena, aš esu Kvėdarnos bažnyčios pastoracinės tarybos narė, atsakinga už jaunimą. Dar dirbu ir senelių namuose. Taigi šita nominacija nėra vien mano nuopelnas, o mūsų abiejų“, – kuklinasi mokytoja Verutė.
„Mūsų gimnazija visada buvo labai sportiška, netrūko ir su tuo susijusių būrelių. Maltiečių veikla mudviem su Verute buvo naujas dalykas, o ką jau kalbėti apie vaikus. Todėl abi ieškojome informacijos, skaitėme, domėjomės. Kadangi dar esame ir klasių auklėtojos, o, kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno, pradėjome burti savo klasių vaikus, nes geriau juos pažinojome“, – įsiterpia Virginija.
Pasak mokytojų, maltiečiu negali tapti bet kas. Vaikas pirmiausia turi būti nuoširdus, pagarbus, supratingas, atjaučiantis. Šios katalikiškos vertybės yra svarbiausios.
„Būdama etikos mokytoja, per pamokas pirmiausia supažindinau vaikus su maltiečių veikla, nors ir pačiai teko ne mažai pasimokyti“, – pasakoja Verutė.
Šiandien abi vadovės yra dėkingos gimnazijos administracijai, jomis patikėjusiai ir „palaiminusiai“ naują veiklą, kuri tęsiasi jau šeštus metus ir yra labai populiari. Beje, į „Maltiečių“ būrelį, jam susikūrus, buvo susibūrę per 80 vaikų. Kai kurie jau yra studentai, bet ir toliau užsiima savanoryste, o parvykę mielai dalyvauja rajone rengiamose maltiečių akcijose. Būrelį lanko ir dabar jau vyresniųjų jaunesni broliai bei seserys.
Padėti – didžiausias noras
Pasak V. Vaitkevičienės, bent jau Kvėdarnoje maltiečiai labiau susiduria su tais vienišais seneliais, močiutėmis, neįgaliaisiais, kuriems reikia bendravimo.
„Vaikai lanko (tiesa, dabar ne, nes pandemija) senelių globos namų gyventojus, atneša jiems dovanėlių, pačių keptų skanėstų. Matytumėte, kaip senukai laukia, džiaugiasi, galėdami pavaišinti arbata, pasikalbėti. Dabar, kai tie gyvi susitikimai yra suvaržyti, vaikų dovanėles seneliams perduodu aš. Ir gali stebėti tokį vaizdą: seneliai – vienoje lango pusėje, vaikai – lauke, vieni kitiems mojuoja, o senelių veiduose – ir šypsenos, ir ašaros...
Kaip bendrauti su tokiais žmonėmis, maltiečiams vyksta mokymai. Štai po savaitės laukia dviejų dienų mokymai, atvažiuos komanda iš Vilniaus. Galime pasidžiaugti, kad visi mūsų jaunieji maltiečiai gali drąsiai prieiti prie bet kurio senolio, apkabinti, paimti už rankos ar paglostyti galvą. Jie globos namų gyventojus neįgaliųjų vežimėliuose atsiveža į renginius, juos prižiūri, globoja. Pagyvenusių žmonių dieną kiekvieną senjorą, sutiktą miestelyje ar išeinantį iš bažnyčios apdovanoja obuoliais, sausainiais, pasako šiltą žodį. Turime išskirtinę aprangą su maltiečių atributika, senoliai mus pažįsta, pasitiki ir priima:
„Maltiečiai atėjo“ – sako švelniai. Nevengiame ir fizinių darbų, jeigu reikia, ir kambarius sutvarkome, ir malkas sunešame, ir lapus kieme nugrėbiame. Taip vaikai supranta savanorystės prasmę“, – pasakoja Verutė.
„Gaila matyti vienišą, kenčiantį senelį, kuris neturi artimųjų, jam trūksta dėmesio, bendravimo, todėl norisi jam padėti. Pasveikiname su šventėmis, įteikiame dovanėlę – pačių iškeptų sausainių ar pan.“, – tokio bei panašaus dvasinio darbo svarbą apibūdina maltietė Vakarė, Virginijos anūkė.
Pasirodo, Virginija, lydėdama maltiečius į stovyklą, pasiėmė ir Vakarę. Tiesiog šiaip. Mergaitė, pamačiusi ir supratusi, kokia įdomi močiutės veikla, priprašė ir ją palikti stovykloje. Nuo tol su šia veikla ir nesiskiria.
„Palaikydami bendrą Lietuvos maltiečių iniciatyvą, kiekvieną penktadienį skambiname seneliams telefonu. Ir be lankymo padarome gerų darbų: rudenį bažnyčios šventoriuje užsodinome krokų pievelę, pavasarį žydės. Prie senelių namų prisodinome tulpių, kad senoliai pasidžiaugtų. Atrodo, nesudėtinga, bet džiaugsmas yra abipusis“, – įsitikinusi V. Vaitkevičienė.
„Aš į „Maltiečių“ būrelį atėjau ne iš karto. Bendraamžiai mane vis kvietė, tikino, jog bus labai šaunu – išvykos, bendruomeniškumas, bendravimas su seneliais, galimybė suteikti jiems džiaugsmo. Ir tikrai – kai pamatai dėkingumo ašarą jų akyse, geras jausmas apima“, – dalijasi savo savanoriavimo patirtimi šešiolikmetė Neda.
Virginija ir Verutė džiaugiasi aktyviais būrelio nariais: dešimtoku vadovu Viliumi, kuris yra ir šaulys, dalyvauja Gyvybės kelio bėgimuose, savanoriauja, su maltiečių veikla supažindina socialiniame tinkle „Facebook“ ir pan. Pasak pedagogių, smagu, kai jau išėję iš mokyklos mokiniai ir po kelių metų vis pasiteirauja, ar būrelis dar veikia, grįžę aplanko.
„Maltiečių veiklos pagrindas – dvasinių vertybių puoselėjimas.
Per savanorystę jaunas žmogus atranda save, auga jautrus, atjaučiantis. Be viso to, reikia ir drąsos, žinių. Juk nemažai mūsų, pamatę žmogų viena koja, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, vis dar nudelbiame akis, nežinome, kaip elgtis. Maltiečiai to išmoksta kursuose. Todėl jie nesidrovi prieš bendraamžius ir drąsiai sėda šalia neįgalaus, seno, vienišo. Taip ugdomas jautrumas. O jautrus žmogus neskriaus nei gyvūno, nei žmogaus, nesityčios iš jo. Manau, jog mūsų ugdytiniai nepraeitų nė pro vieną, kuriam reikia pagalbos“, – neabejoja V. Vaitkevičienė.
„Esu įsitikinusi, jog žmogus, kuris tyčiojasi iš kitų, savęs negerbia labiau, neturi jokių gerų minčių. Todėl, dirbdami su vienišais, neįgaliais seneliais, padedame ir sau. Kaip sakė mokytoja Verutė, seni žmonės ne visi gražūs išore, bet jų vidus be galo gražus – su ilgamete patirtimi, išmintimi. Būdamas su jais supranti, kokie teisingi žodžiai yra „Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Apie tai kiekvienas turėtume pagalvoti“, – įsiterpia jaunoji maltietė Gabija.
Moko ir auklėja vieni kitus
„Kai vaikai patys siūlo iniciatyvas, dega noru daryti gerus darbus, sunku įsivaizduoti, kad galėtume su jais nedirbti. Pirmiausia esame mokytojos, sukaupusios nemenką darbo stažą. Mokytojui negali būti blogų mokinių – aš matau tik gerus. Mes mokome juos mokomųjų dalykų, o vaikai mus – tolerancijos, gerumo, pagarbos kitam, galbūt negražiam, gal blogam... Man darbas su vaikais – tai galimybė vieni kitiems padėti. Ir suaugusiems būna blogų dienų – tada mes stiprinamės vaikais. O jie irgi gali ateiti skaudančia širdele, bet jeigu randi bendrą kalbą, ir būdamas blogos nuotaikos jis neišreikš pykčio nei prieš mokytoją, nei prieš klasės draugą. Maltiečiai moko, jog tu gali būti kitoks. Ir tai yra tiesa“, – sako Virginija.
„Esu etikos mokytoja – tuo daug kas pasakoma. Mane labai skatina noras jungti kartas, kad vaikai suprastų, kaip gyvena vyresni žmonės, mokyti juos jautrumo, atlaidumo, paaiškinti, jog ne visada būsi jaunas ir stiprus, o kai ateina senatvė ar negalia, gali prireikti ir pagalbos“, – pasakoja Verutė.
Vadovės ne be reikalo įspėja, jog maltiečiu negali būti bet kas.
„Priimdami į narius, supažindiname su taisyklėmis: negali nepagarbiai elgtis, rūkyti ar piktnaudžiauti svaigalais bei pan. Jeigu šitų reikalavimų nepaisoma, tenka atsisveikinti. Turėjome tokį atvejį. Po kurio laiko jaunuolis grįžo – persigalvojo. Aišku, priėmėme, juk kiekvienam gali pasitaikyti suklysti, suklupti“, – neabejoja Verutė.
Vadovės sako dar nė už ką negalvojančios palikti savo vaikų. Ir džiaugiasi, kad nuovargį, nusivylimus kompensuoja jų šeimos narių palaikymas, supratimas.
„Gal iš dabartinių mūsų maltiečių užaugs mūsų pamaina“, – pasvarsto Virginija.
Maltiečių vadovės dėkoja už visokeriopą palaikymą gimnazijos administracijai, savo mokiniams bei jų tėveliams – į maltiečių veiklą įsijungia ištisos šeimos. Ir tai matoma – pernai Kvėdarnos maltiečiai buvo apdovanoti Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos „Gerumo angelu“. Tai apdovanojimas, įsteigtas įvertinti aktyvią maltiečių veiklą, taurias bei prasmingas idėjas, prie kurių prisilietęs niekada nebegali būti aukščiau už kitus.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
