Striuka su maistu, žiaurus vaikino likimas

Lvive karo beveik nesijaučia, veikia parduotuvės, restoranai, žmonės šnekučiuojasi lauko kavinėse. Kol kas į šį miestą buvo paleistos kelios raketos, numestos ne į cent­rą, o į pakraštyje esančius pramoninius objektus. To­­dėl atvažiavus į ramiau gyvenantį miestą iš ištisą parą bom­barduojamo Char­kivo, priprasti nėra lengva, tad kol kas te­begyvenu karo įspūdžiais.

Juolab perskaičius pritrenkiančią informaciją, jog Europos Sąjunga nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai sky­rė 1 mlrd. eurų, bet tuo pačiu už iš Rusijos perkamas dujas, naftos produktus bei anglį Maskvai pervedė keliasdešimt kartų daugiau. Organizacija „Transport & Envirement“ suskaičiavo, kad ES šalys Rusijai vien už naftos produktus per dieną sumoka 285 mln. JAV dolerių. Išeina, kad jos, o kartu – ir Lietuva, finansuoja Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą?..

Tarkime, Lietuvos degalinėse prekiaujama „Orlen“ įmonės degalais, kuri juos perka iš Rusijos.

Tuo, jog ES ir pasaulio humanitarinių organizacijų tiekiama maisto pagalba Ukrainai nėra pakankama, galima nesunkiai įsitikinti Charkive. Miesto valdžia kasdien keliasdešimtyje vietų nemokamai dalija maisto paketus, tačiau prie jų stovintys žmonės skundžiasi, kad laukti reikia daugybę valandų, o neretai gauna tik puskepalį duonos arba batoną.

Netoli mano viešbučio esančiame mikrorajone Šaltasis Kalnas eilėje stovėję gyventojai neslėpė nepasitenkinimo: jie skundėsi, jog dėl karo sustojus verslui, liko be darbo ir be pajamų. Tie, kurie stovėjo eilėje pirmieji, teigė, jog vietą užsiėmė penktą ryto, nors ir žinojo, kad maistas bus dalijamas tik nuo dešimtos valandos. Bet juk vėliau atėjęs, kai kurių produktų gali ir nebegauti.

Eilės gale stovėjusios pensininkės skundėsi, kad geresnius produktus neva išsikovoja jaunesni, sugebantys alkūnėmis prasiveržti be eilės. Tuo tarpu senesni ir ligoti, pralaukę pusdienį, dažnai turi tenkintis tik duona ar batonu, o mėsos, kiaušinių ar vaisių sulaukia nebent kartą savaitėje. Neretai esą pasitaiko, jog namo tenka kiūtinti be nieko, nes maisto neva pritrūksta arba jo išvis neatveža.

Buvo galima suprasti, kad dalis šių rusakalbių pensininkų tiki ir Maskvos skleidžiamomis melagienomis, mat kelios moterys įnirtingai įtikinėjo, jog žiaurūs esantys ne rusų, o ukrainiečių kariai, nes rusų belaisviams esą nukapojantys galvas arba kalantys prie kryžiaus. Be to, moteriškės burbėjo neva humanitarinę pagalbą dalijantys asmenys dalį maisto pasisavina ir veža jį bičiuliams į parduotuves. Jos su nostalgija prisiminė sovietmetį, kai nemokamai galėjo gauti butą, kelialapį į sanatoriją, o pas gydytojus nebuvo eilių. Bet paklausus, ar tokiai jų nuomonei pritaria jų sūnūs ir dukros, pensininkės prisipažino, kad ne – jų vaikai esantys patenkinti, jog Ukrainoje algos yra didesnės nei Rusijoje, galima be baimės kritikuoti valdžią ir lengvai išvažiuoti į užsienį užsidirbti.

Pakalbinau ir kitus, laukiančius eilėje. Štai dailininku Sergejumi prisistatęs vyriškis teigė, jog net 80 procentų jo kaimynų prieš karą simpatizavo prorusiškoms partijoms, tačiau po miestą užgriuvusių žudikiškų bombų palaikančiųjų Putiną liko vienetai. Dailininko manymu, ES ir kitos Vakarų šalys privalėtų Ukrainai ne tik tiekti daugiau ginklų, bet ir maisto produktų bei vaistų, kad vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos gyvenantys ir Putinui simpatizavę žmonės galutinai nuo jo nusisuktų.

* * *

Nuotrauka, kurioje 25-erių charki­vietis Saša Ohar­kovas apsikabinęs sa­vo mylimą kalaitę Helsi, yra paskutinė, kur vaikinas buvo įamžintas. Jo ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat šuniuką tėvai nupirko prieš vienuolika metų, kad berniukas mažiau liūdėtų, mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nesitraukdavo.

Universitetą baigęs vaikinas dirbo informatiku, kartu su sužadėtine Marija gyveno pas tėvus. Šią vasarą pusketvirtų metų draugavusi pora ketino susituokti, tačiau vestuvių nebebus. Todėl, jog vieną karo dieną maskolių paleista raketa nukrito po jų buto balkonu. Sprogimo aukomis tapo keliolika namo gyventojų bei praeivių. Bavarijos mik­rorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje nei fronto linija. Todėl Bavarijos gyventojai nepaisydavo oro pavojaus pranešimų ir drąsiai eidavo į gat­vę. 

Tačiau to vidurdienio jie nepamirš niekada. Atskridus raketai, Saša buvo arti balkono, patyrė daugybę sužeidimų ir po dviejų parų ligoninėje mirė. Sužadėtinę Mariją, buvusią tuo me­tu prieškambaryje, skeveldros irgi sužeidė, tačiau mergina liko gyva. Parą ji buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas įvyko. To nelabai suvokė ir vaikino mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli matė didelį ugnies blyksnį po savo namo langais. Tėvai girdė­jo ir kurtinantį sprogimo aidą. Išsigandę pasileido bėgti na­mų link. 

Tėvas puolė gelbėti sūnaus ir jo sužadėtinės, ma­mą, pamačiusią šalia jų namo gulinčius praeivių lavonus, ištiko šokas...

Po kelių dienų į ligoni­nę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų, tėvas jį atpažino tik iš vaikystės ran­do po pažastimi. Pa­lai­doję Sašą, tėvai, pasiėmę per gaisrą apdegusią savo katę, ir išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines. Helsi paliko pasaugoti pažįstamai, gyvenančiai to paties mik­rorajono pakraštyje. Planavo atsivežti ją vėliau, bet toks ketinimas gali ir neišsipildyti – praėjus kelioms dienoms po sūnaus laidotuvių, visada labai rami Helsi pabėgo. Kur – nežinia, nes niekas jos nematė nei tame kieme, nei prie susprogdinto namo.

Iš Sašos sužadėtinės išgirdęs šią istoriją, nusprendžiau, jog, grįžęs į Charkivą, būtinai iškabin­siu daugybę skelbimų, prašydamas, kad jei Helsi kas nors priglaudė, ją grąžintų. Net už dide­lius pinigus. Kad galėčiau nuvežti Sašos tėvams. O kai po kelerių metų Helsi nuo senatvės kaime mirs, linkėsiu jai kitame pasaulyje vėl susitikti su geriausiu savo draugu, nepaprastai ją mylėjusiu Saša. 

* * *

Kai rašinys jau buvo pareng­tas spaudai, sužinojau, jog Helsi mirė. Laikinai paėmusi prižiūrėti šu­nį moteris, šiam pasprukus, nesėkmingai ieš­kojo jo po visą mikrorajoną. Po kurio laiko Helsi buvo pastebėta gulinti negyva krūmuose, netoli bombos apgriauto namo, kuriame ir už­augo. Gal ji mirė iš liūdesio, o gal paaštrėjus ligai, nes neseniai jai buvo atlikta operacija, o gal paprasčiausiai norėjo kuo greičiau susitikti su savo mylimiausiu žmogumi...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.