Kovo pabaigoje sueis penkeri metai, kai Lietuva vėl turi Vasario 16-osios akto originalą – dokumentą, liudijantį valstybingumo atkūrimą. 2017 m. kovo 29 d., po 100-metį trukusios nežinomybės, Berlyno archyve jį rado profesorius Liudas Mažylis. Neseniai jis Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatė parodą „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. 

Pradžia – senelio dokumentų archyve

Be­si­do­­mintys istori­ja žino, jog iki 1940-ųjų Akto ori­ginalas buvo saugomas Pre­zi­den­tūros archyve Kaune. Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo perduotas daktarui Jonui Basanavičiui ir nuo tada apie jį nieko nebuvo žinoma. 

Mintis surinkti visų signatarų parašus L. Mažyliui kilo ruošiantis minėti Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines. Šio karo baigtis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. 

„Visos šalys labai norėjo karo ir tvirtai tikėjo, kad jį laimės, be to, tai įvyks labai greitai. Bet karas buvo alinantis, pareikalavo daugybės aukų, fronto linija praktiškai stovėjo vienoje vietoje. 1915 m. krito ilgai Ru­sijos puoselėta Kauno tvirtovė. Ap­lin­ki­nes šalis nu­ali­nęs karas leido Lie­tu­vai išsivaduoti iš 100 metų trukusios Rusijos impe­rijos priespau­dos“, – priminė L. Ma­žylis. 

Kaip ir didžioji dalis anuometinės inteligentijos, jo seneliai karo metu buvo pasitraukę iš Lietuvos. Praną Mažylį 1905 m. revoliuci­ja buvo nubloškusi į Krokuvą, ku­ri tuo metu priklausė Austrijai–Veng-

rijai, o mo­čiu­tės An­­ta­ni­­nos Bliū­džiū­­tės šei­ma bu­vo pa­si­trau­­ku­si į Ru­­si­jos gi­lu­mą. Apie 1918 m. vi­si jie grįžo į Vil­nių.  

Tvarkant senelio, garsaus prieš­kario Kauno gydytojo akušerio P. Mažylio, Kaune pasta­čiusio ligoninę, archyvą, L. Ma­žy­liui ir kilo mintis surinkti visų 20 signatarų parašus. Pradžia jau buvo – tarp senelio išsaugotų dokumentų jis aptiko originalą su trijų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto sig­natarų parašais. 

„Atrodė, kad signatarų parašų kolekcija galėtų bent iš dalies pakeisti dingusį Vasario 16-osios akto originalą – tada manėme, jog Aktas tikriausiai niekada neatsiras. Bet jis buvo, jo vedini dabar tvarkome savo valstybę, o signatarų parašus galime sudėlioti iš fragmentų. Kartu tai ir gera proga pasidomėti jų biografijomis“, – pristatydamas parodą šilališkiams, sakė L. Mažylis.   

Teisinga vokiška paieškų kryptis

Signatarų parašų pa­ieška jį atvedė į Berlyno archyvus – pro­fesorius tikino nuo pat pradžių supratęs, jog Vo­kie­ti­jai, po mėnesio pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, tie dokumentai turėjo rūpėti. Valstybės archyvo darbuotojai jį nukreipė į Užsienio reikalų politinį archyvą, kur ir buvo rastas vokiečių kalba surašytas Aktas su 20 signatarų parašais, o kartu – ir originalas, kurio Lietuva nebuvo mačiusi 100 metų. 

Vasario 16-osios aktas pasirašytas abėcėlės, bet vokiškos, tvarka, todėl aukščiau visų yra dr. J. Basanavičiaus parašas.  

„Įdomu tai, kad Vasario 16-osios aktas yra dvikalbis, t. y. lietuviškas ir vokiškas. Yra dokumentų, kurie tik vokiški – įgaliojimas Lietuvos tarybos na­riams ir notifikacija (prašymas), kad Vokietija pripažintų Lie­tuvą. Tas tekstas parašytas mėnesiu vėliau, nes po Vasario 16-osios Lietuva per mėnesį sugebėjo išsireikalauti Vokietijos pripažinimo“, – sakė L. Mažylis. 

Jis neslėpė nuostabos, kad Lie­­tuvos tarybos nariai anuomet puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Dabar Europos Par­la­men­te didžiąją dalį darbuotojų sudaro vertėjai, bet anais lai­kais vertėjų nebuvo, o Vo­­kie­tijoje buvo studijavęs vie­nintelis Alek­sandras Stul­gins­kis. Tačiau net keletas sig­na­ta­rų – Antanas Smetona, Ste­po­nas Kairys, Jur­gis Šaulys ir Ka­zimieras Šau­lys – buvo baigę Pa­langos pro­gimnaziją, kurioje anuomet bu­vo labai stip­ri vo­kiškosios kultūros įtaka. Pa­lan­ga priklausė Kuršo guber­nijai, kur požiūris į kultūrą ir tautiškumą buvo visiškai kitoks, todėl nesijautė tokio baisaus rusinimo kaip didžiojoje Lietuvos dalyje. 

„Nors jų visų pažiūros buvo skirtingos, jei ši ketveriukė susivienydavo, Lietuvos tarybai pavykdavo priimti svarbiausius sprendimus“, – pastebėjo L. Ma­žylis. 

Siejo pažintys ir bendri likimai

Profesorius neslėpė kurį laiką manęs, kad, atsiradus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktui, nėra prasmės toliau rinkti dokumentus su signatarų parašais. Tačiau kolekcionavimo aistra vėl sukunkuliavo, tuo labiau, jog ne vieno signataro likimas buvo susijęs su prieškario Kaune gyvenusia Mažylių šeima. 

Kartu su diplomatu Petru Klimu buvo nuteista ir įkalinta L. Mažylio tėvo pusseserė 

Petronėlė Bastienė. P. Klimo šeimos likimas ypač sudėtingas: anksti nutrūko jo ir žmonos, išvykusios gydytis į Švei­cariją, ryšiai. P. Klimas tai nujautė – viename iš žmonai rašytų atvirukų nuogąstavo, jog gali daugiau nebesusitikti. 

„Jie susitiko, bet vėliau nuojauta pasitvirtino: P. Klimui būnant Pietų Pran­cū­zijoje, šalį okupavo Italija, o netrukus atėjo vokiečiai ir išsiuntė Lietuvos ats­tovą etapu per 19 kalėjimų į Kauną. Vi­siškai išsekusį į Lietuvą jį atvežė tik 1944 m. pradžioje – diplomatas nebeturėjo jėgų ieškoti būdų trauktis nuo sovietų į Vokietiją“, – pasakojo P. Mažylis. 

L. Mažylio seneliai bendravo ir su Stulginskių šeima, rėmė ją tremtyje. Stul­ginskiai buvo ištremti kartu, o sovietinė valdžia tik apie 1952 m. susiprato, jog nesurengė Prezidento teismo. Todėl tik tada priėmė nuosprendį įkalinti jį 25 metams. 

„Bet 1953-iaisiais mirus Stalinui, iro gulagų sistema, ir jiems nereikėjo taip ilgai kalėti – A. Stulginskiui pavyko grįžti į Kauną, įsidarbinti Obelynėje paprastu agronomu. Septintajame dešimtmetyje besišnekučiuojančius P. Klimą su A. Stulginskiu dar buvo galima sutikti Laisvės alėjoje“, – pasakojo L. Mažylis, apie senelio ryšius su A. Stulginskio šeima sužinojęs tik 2018 m., kai antrojo mūsų šalies Prezidento dukra pakvie­tė jį apsilankyti Čikagoje ir parodė jo mo­čiutei iš tremties rašytus Onos Stulginskienės laiškus. 

P. Klimas ir A. Stulginskis buvo du ilgiausiai išgyvenę Vasario 16-osios akto signatarai – abu mirė 1969 m. 

L. Mažylio senelio vasarnamio kaimy­nu buvo signataras S. Kairys. Iš Švei­ca­ri­jos Antaninai Mažylienei jis rašė, jog Mu­solinis Italijoje sukėlė pietų vėjus – taip Ezopo kalba aiškino, kokie pavojingi procesai bręsta Europoje. Jo nelengvai įžiūrimą parašą L. Mažylis rado ant sąskaitos už vandentiekį ir kanalizaciją. 

„Daug kalbama apie tai, kad A. Smetona padarė perversmą ir susidorojo su savo politiniais priešininkais. Ačiū už tokį susidorojimą: S. Kairys dirbo dvejose pa­reigose – buvo skyriaus vedėjas savivaldybėje ir profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete. Profesoriaus atlyginimas tuo metu prilygo ministro atlyginimui. La­bai gaila, jog nuo sovietmečio A. Sme­tonai klijuojamas toks šleifas, visos būtos ir nebūtos nuodėmės“, – pastebėjo L. Mažylis. 

Tebeieško trijų signatarų autografų

Nors signatarų parašų kolekcijai pradžią padarė P. Mažylio archyve rasti dokumentai, paaiškėjo, kad surinkti visų signatarų autografus nėra taip lengva. Vienas iš tų, kurio autografą labai sunku ir sudėtinga rasti, buvo Jokūbas Šernas. Jis mirė 1926 m., pirmasis iš signatarų, sulaukęs vos 38 metų. Bet L. Mažyliui pavyko rasti ir iš antikvarų įsigyti labai retą 10 tūkst. litų vertės akciją su J. Šer­no parašu. 

Sunkiai sekėsi gauti ir Saliamono Ba­naičio autografą – jį taip pat teko pirkti aukcione iš prekiautojų antikvariniais vekseliais. 

Nelengvai įsigytas ir A. Smetonos autografas, kuris lyg ir neturėjo būti antik­varine retenybe. Tačiau sovietmečiu žmonės bijodavo namuose tokius doku­mentus laikyti. Atkūrus Lietuvos nepri­klausomybę, turėti A. Smetonos autog­rafą tapo didele garbe – dabar jau niekas nebenori jo perleisti. L. Mažylis džiau­gėsi, jog jam pavyko „iškaulyti“ A. Sme­tonos knygą su jo paties autografu iš antikvarinio knygyno savininko. 

Nebuvo P. Mažylio archyve ir A. Stul­ginskio autografo, nors sąsajų jų šeimos turėjo. L. Mažyliui pavyko įsigyti A. Stul­ginskio laišką kun. Mykolui Paš­ke­vi­čiui, pranešantį, kad vyskupas jo įšventinimą į kunigus atidėjo iki rudens, nes „vienas nenorėjo švęsti“. Nedaugelis žino, jog būsimasis prezidentas baigė kunigų seminariją, bet įšventintas taip ir nebuvo – liko pasauliečiu, nes susidomėjo žemės ūkiu ir Vokietijoje baigė žemės ūkio institutą, tapo agronomu. 

Signatarų parašų kolekcijoje vis dar trūksta Jurgio Šaulio, Donato Mali­naus­ko ir Jono Vailokaičio parašų, todėl L. Ma­žylis savo darbą tęsia, o kartu įsitikina, kokie atsakingi už Lietuvą jautėsi Vasario 16-osios akto sig­natarai.

Daiva BARTKIENĖ

Su išsiilgtu pavasariu viena po kitos ateina ir ypatingą džiugesį nešančios šventės – Vasa­rio 16-oji, Knygų mugė, Kovo 11-oji. Valstybės atkūrimo dieną miestai ir miesteliai tikrai paminės išradingai. Ir šiemet ypač dažnai išsiskiriantis akcentas yra muzika. 

Paminėti laisvę su muzika kviečia ir Šilalė – Vasario 16-osios proga Šv. Pran­ciškaus Asyžiečio bažnyčios skliautais aidės Liudo Mikalausko, Vaidos Genytės balsai, jiems fortepijonu pritars Beata Ving­raitė.

Į susitikimą su muzika kviečia Kau­nas bei šio miesto simfoninis orkestras – Lietuvai svarbios šventės proga į laiki­nąją sostinę atvyks vyriausiasis orkest­ro dirigentas maestro Constantine Or­be­lian, pirmą kartą į mūsų šalį atvyksta svarbiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse pasirodanti amerikiečių sopranas Kristin Samp­son. Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas rengiamas vasario 16 d., 17 val., Kauno valstybinėje filharmonijoje. Ren­ginys ne­­mokamas, tačiau būtina regist­racija el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., nurodant vardą, pavardę ir telefono numerį.

Vokietijoje prasidėjo Berlyno festiva­lis ir jo metu vykstanti Europos kino mugė. Dauguma festivalio dalyvių iš viso pasaulio į kino šventę jungiasi virtualiai. Ne išimtis – ir Lietuvos kino stendas, kuris įsikūrė tik internete, tačiau kino gerbėjai aukščiausios klasės pasaulio ir lietuvių kūrėjų darbus ga­li apžiūrėti ir būdami namuose. Va­sa­rio 14 d., 13.35 val. (Lietuvos laiku), vyks tarptautinio tink­lo „European Wo­men’s Au­diovisual Net­work“ (EWA) virtuali dis­kusija, kurioje su tinklo vadove Jenni Kos­ki bend­raus Lietuvos kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Ro­mas Za­­ba­rauskas. Transliaciją bus gali­ma stebėti tinklalapyje berlinale.de.

Vasario 14–20 d. ir vasario 21–27 d. Eu­ropos šalių kino forumas „Scanorama“ kviečia į „Kino pasimatymų savaitę“ su septyniais europietiškais filmais bei juos lydinčia kultūrine programa. „Kino pasimatymų” savaitė rengia­ma Vilniuje, Klai­­pėdoje, Šiauliuose, Pa­­nevėžyje, Ma­ri­jampolėje, Utenoje, Ta­u­­ra­gėje ir Gargž­duose. Daugiau informa­cijos apie renginius – www.kinonamai.lt.

Vilniaus puošmena – žymioji Literatų gatvė – praėjusią savaitę pasipildė bareljefu, skirtu rašytojo Petro Dirgėlos tau­tos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Bareljefo autorius – dailininkas Ge­­di­mi­nas Šibonis. Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cik­le „Ka­ralystė“ P. Dir­gėla 2003 m. pelnė Lie­tu­vos nacionalinę kultūros ir meno premiją, o jo darbai yra išversti ir skaitomi 10 kalbų. 

Praėjusią savaitę kultūros minist­ras Simonas Kairys patvirtino Nekil­no­ja­mų­jų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo 2022–2024 m. programą. Šių metų biudžete šalies paveldo tvarkybai numatyta daugiau kaip 8 mln. eurų. Iš jų 5 mln. 883 tūkst. skirti paveldotvarkos finansavimo programai: Kultūros paveldo objektų, kuriuose bus pradėti arba tęsiami tvarkybos darbai, sąraše – 15 kultūros paminklų, 5 sinagogos, kitų konfesijų maldos namai. Šiemet bus pradėti ir Vilniaus universiteto pastatų komp­lekso, Pum­pėnų vėjo malūno, aušrininko, spaustu­vininko Martyno Jankaus sodybos daržinės, Rainių žudynių vietos ir koplyčios komplekso bei kitų objektų, kitąmet – Karaliaus Vilhelmo kanalo sta­tinių komp­lekso Jokšų tilto bei kitų ob­jek­tų tvarkybos darbai. 2022–2024 m. tvarkybos darbų sulauks Adomynės, Bir­žuvėnų, Čiobiškio, Gelgaudiškio, Ro­kiš­kio, Zyplių, Kretingos ir kiti dvarai.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Grįžti prie atliekų tvarkymo ir išvežimo temos paskatino praėjusį penktadienį „Šilalės artojui“ paskambinusi Dir­kintų kaimo Patraukšlio gatvės gyventoja, kuri teigė, jog UAB „Ecoservice“ atliekų surinkėjai jų gatvę nuolat ap­lenkia.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Jis didelis ir vis į jį atsi­trenkiame. Piktinamės ir net nesusimąstome, kad ir jam skauda, kai kažkas atsitrenkia. Paradoksalu, jog patys čia jį ir apgyvendino­me. Galbūt galvojome, jog galėsime panaudoti, pa­dė­­dami ant jo daiktus, gal ši jėga pravers, kai reikės kam­baryje ką nors pastumti. Ta­čiau nei jis, nei mes ne­­si­jau­čiame jaukiai ir patogiai...

Andrius NAVICKAS 

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

„Šilalės artojuje“ jau ne kartą rašėme apie prieš kelis metus prasidėjusius Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios remonto darbus bei jų metu atsivėrusius neįtikėtinus lobius. Atlikti polichrominiai tyrimai atskleidė, jog sie­nų sluoksniuose tebėra išlikę XIX a. tapyti konsekravimo kryžiai su vyskupo atributais, o XX a. pradžioje bažnyčios vidus buvo ištapytas pra­bangaus Art Deco stiliaus tautinių motyvų pie­šiniais. Restauratoriai juos įvertino kaip unikalius ir neįkainojamus – jų įsitikinimu, kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra.

Romantizmo stiliaus Lauku­vos Šv. Kryžiaus At­ra­dimo baž­nyčios pamatų akmenį 1852 m. pašventino vyskupas Mo­tie­jus Valančius, o mūrinės bažny­čios Laukuvoje sta­tyba rūpinosi klebonas kun. Ma­tas Nar­kevičius, darbams vadovavo žemaičių architektas Ka­lėda. 1856-aisiais bažnyčia buvo pašventinta Otono Pran­­čausko ir pa­vadinta Šv. Kry­žiaus At­ra­dimo var­du. 

Tačiau jau vos prasidėjus statyboms, dar ruošiant žemę pamatams paaiškėjo, kad gruntas šioje vietoje yra netvirtas, todėl, siekiant sutvirtinti pamatus po jais, buvo sukloti šimtamečiai ąžuolai. Tuo­metinis vyskupas M. Va­lančius, atvykęs pašventinti būsimos bažnyčios kertinio akmens, tada savo užrašuose pažymėjo, jog reikia baimintis, kad ši bažnyčia kada nors nepradėtų skilinėti.

Problemos prasidėjo praėjus daugiau nei 60 me­tų po bažnyčios pašventinimo – mūras ėmė skilinėti, sienose atsirado plyšių. Pa­matus prisiėjo nuo­lat tvirtinti, ta­čiau įtrūkimai sienose liko, o plyšiai nuolat didėjo. 

1998-aisiais jau rimtai susirūpinta bažnyčios būkle, pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, skirta lėšų jo pa­matų sutvirtinimui. Taip 2002– 2003 m. buvo su­stab­dy­tas sie­nų skilimas. 

Sie­­kiant suremontuoti vidaus sienose likusius įtrūkimus, 2019 m. buvo atlikti polichrominiai bažnyčios tyrimai. Jie atskleidė, kad praėjusio amžiaus pradžioje bažnyčios vidus buvo dekoruotas Art Deco stiliumi. Tautinių motyvų ornamentai puošia visas švento­vės sienas ir lubas. Atverti frag­mentai atskleidė, kad visą presbiterijos skliautą puošia pamokslaujantį Kristų valtyje vaiz­duojanti nutapyta scena. Tai unikalus radinys – daugiau Art Deco tapybos stiliumi dekoruotų bažnyčių Lietuvoje nėra.

Kultūros paveldo departamentas praneša, kad speciali Tvarkybos darbų priėmimo komisija šiemet, sausio mėne­sį, jau priėmė Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios tvarkybos darbus, kuriuos atliko UAB „Telšių meistras“. Jų metu iš bažnyčios vidaus plyšių pašalintas cementinis skiedinio tinkas, kuris atstatytas kalkiniu skiediniu, restauruotas pažeistas sienų tinkas, durų, langų, nišų angokraščiai, sutvirtinti įtrūkimai lubose bei sienose, sustiprintas autentiško tinko paviršius, suremontuotos puvinio pažeistos medinės grindys, medinės vidaus ir lauko durys, taip pat įrengta gaisro aptikimo ir signalizavimo bei žaibosaugos sistema ir kt. 

Tvarkybos darbai vykdyti pa­gal „Laukuvos Šv. Kryžiaus At­radimo bažnyčios tvarkybos (avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo, remonto) darbų projektą“, kurį parengė UAB „Senamiesčio projektai“, projekto vadovas Ra­mūnas Buitkus.

Visi šie darbai kainavo apie 300 tūkst. Eur. Didžiąją dalį pinigų skyrė Lietuvos Res­pub­likos ir Šventojo sosto sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje (paveldotvarka) programa, dalis jų buvo numatyta rajono biudžete, prie bažnyčios remonto prisidėjo parapijiečiai.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Metinė infliacija sausį, palyginti su 2021 m. sausiu, Lietuvoje siekė 12,2 proc. ir buvo aukščiausia nuo 2008 m. rugpjūčio. Tam daugiausiai įtakos turėjo būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro prekių bei paslaugų, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, transporto prekių ir paslaugų kainų padidėjimas. Ir šį kainų augimą matome ne tik statistiniuose skaičiuose, bet ir žmonių sąskaitose. Kainų augimą dauguma gyventojų stipriai pajautė ir savo kasdieniame gyvenime, ypač tie, kas gauna mažesnes pajamas.

Pagalba žmonėms, įveikiant infliacijos pasekmes, yra šios dienos politikos aktualija. Valstybė turi solidarizuotis su žmonėmis, o politikai skirti infliacijos pasekmių mažinimui deramą dėmesį bei rasti greitus sprendimus. Kovojant su infliacija tikslinga paisyti trijų principų.

Pirma – solidarumas. Socialinio teisingumo principus atitinkantys ir adekvatūs žmonių poreikiams sprendimai šiandien gali būti tas įrankis, kuris valdžios institucijoms galėtų padėti susigrąžinti išbarstytą žmonių pasitikėjimą.

Antra – turime siekti kuo didesnio taiklumo. Šalyje esant pajamų nelygybei, kai didžiausias ir mažiausias pajamas turinčių žmonių pajamų skirtumas siekia net 6 kartus, privalome susikoncentruoti į tuos žmones, kuriems pagalba yra iš tiesų reikalingiausia.

Ir trečia – neturi nukentėti taip Lietuvai reikalinga socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimo politika. Infliacija šiandien sudaro daugiau nei 12 proc. Padaryti geri sprendimai dėl minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo, neapmokestinamojo dydžio didinimo (NPD), pensijų papildomo indeksavimo, kai kurių išmokų kilstelėjimo – visa tai jei didėjo, tai didėjo 10-12 proc. ribose. Panašiai tiek, kiek šiandien auga infliacija. Turėtume siekti užkardyti riziką, jog infliacija „neprarytų” mūsų socialinės atskirties bei pajamų nelygybės mažinimo pastangų. Todėl reikalinga ne viena, o priemonių paketas infliacijos pasekmėms mažinti.

Šiandien jau priimti sprendimai dėl elektros ir dujų kainų augimo „lubų” gyventojams, kompensacijos už šildymą – tai pozityvus rezultatas. Tačiau to nepakanka, nes auga ne tik šildymo, dujų ir elektros kainos, bet ir kuro, maisto ir paslaugų. Todėl šalia reikalingos priemonės mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių žmonių perkamajai galiai padidinti.

Prezidentas Gitanas Nausėda Seimui pateikė įstatymo pataisas, kuriomis siūlo dvi greito reagavimo priemones. Pirma, vienkartines 100 eurų išmokas, kurias gautų socialinio draudimo pensijų, šalpos išmokų gavėjai, vaikai nepasiturinčiose šeimose, negalią turintys vaikai ir šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų. Išmoka bendru atveju būtų išmokama iki 2022 m. balandžio 30 d.

Antra, Prezidentas siūlo didinti NPD nuo 460 iki 510 Eur, numatant jo pritaikymą nuo šių metų pradžios. Didžiausią naudą – 120 Eur per metus – gautų mažiausių pajamų gavėjai: uždirbantieji minimalią ir panašaus dydžio algą, o papildoma finansinė nauda dėl didesnio NPD pasiektų asmenis, kurie gauna iki 1 vidutinio darbo užmokesčio. Tai yra apie 73 proc. dirbančių žmonių. Proporcingai siūloma didinti NPD neįgaliesiems bei riboto darbingumo asmenims.

Girdime nuogąstavimų, jog šie pasiūlymai gali kaitinti ekonomiką ir didinti infliaciją. Tokios grėsmės neįžvelgiame. Šiuo metu nėra panašaus ekonomikos kaitimo kaip buvo 2008 m., produkcijos atotrūkis nuo potencialo yra sąlyginai nedidelis. Infliacija, kaip pabrėžia ir Europos Komisija, šiuo metu yra išdava stipriai po COVID-19 išaugusių energetinių produktų kainų, esant nepakankamai pasiūlai. Šiandien infliacijos kilmė nėra perteklinis vartojimas.

Žinoma, turime nepamiršti ir finansinės drausmės. Sudarant 2022 m. biudžetą buvo skaičiuojama ženkliai mažesnė infliacija. Esant didesnei nei tikėtasi, atitinkamai galime tikėtis didesnių biudžeto įplaukų iš netiesioginių mokesčių, daugiau pridėtinės vertės mokesčio, taip pat akcizų. Šios viršplaninės pajamos valstybės biudžete, gautinos didesnės dėl didesnės nei prognozuota infliacijos, yra laikino pobūdžio, dėl to racionalu pagalbą gyventojams kainų šoko akivaizdoje teikti labai tiksliai, trumpalaikėmis ar vienkartinėmis priemonėmis ir spartinant šalyje vykdomą skurdo ir nelygybės mažinimą didinant ir artinant NPD prie MMA.

Prezidentas tikisi, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas atsižvelgs į šalies vadovo siūlymus ir tai padarys ilgai nelaukdami. Priėmus šalies vadovo siūlymus, kurie papildo jau esamas priemones, Lietuvoje būtų įgyvendintas pilnas infliacijos pasekmių gyventojams mažinimo paketas, kuris labai aukštos infliacijos akivaizdoje mažintų tiek išlaidas šildymui, tiek didintų mažesnes pajamas turinčių žmonių perkamąją galią maisto prekėms bei paslaugoms.

Irena SEGALOVIČIENĖ

Prezidento vyriausioji patarėja

LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tarnybose sujudimas: vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose bus pristatyta Antoníno Dvořáko operos „Undinė" premjera. 

Pastatymų tarnyba ruošia scenografiją, siuvykloje vyksta rūbų bei perukų primatavimai. Undinės, vandeniai bei kiti mitinio vandenų pasaulio veikėjai matuojasi kostiumus, galvos apdangalus, tad ima ryškėti jų įkūnijamų personažų charakteriai.  

Rūbai turi ne tik atitikti scenografės ir kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės užmanymus, bet ir netrukdyti režisieriaus Gyčio Padegimo sumanytiems režisūriniams sprendimams: būti patogūs ne tik dainuojant, bet ir šokant ar kopiant į stačią scenografijos konstrukciją. Net ir tuos pačius vaidmenis atliekantiems solistams siuvami skirtingi sceniniai kostiumai. Operai „Undinė" prireiks net 87 sceninių kostiumų, susidedančių iš 3 dalių. Vien trys skirtingos Undinės partijos atlikėjos turės po penkis sceninius rūbus! 

„Perukai – labai svarbi šios operos dalis, kone prilygstanti dekoracijoms. Net pagrindinės veikėjos Undinės pradžios ir finalo kostiumuose dominuos perukai. Man, kaip kūrėjai, perukai kai kuriuose ‚„Undinės" siužeto vingiuose tampa svarbesni net už sceninius kostiumus. Jie – tarsi personažo esybės dalis. Tiek perukai, tiek kostiumai lygiomis dalimis atspindės herojaus vidines būsenas. Perukus Undinei, Vandeniui, Raganai Burtininkei, Užsienio Princesei kuria grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė",- pasakojo scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Pridėtinių plaukų sruogos ruošiamos ir dvidešimt penkioms choro artistėms.  

Planuojama, kad per tris premjeros dienas publikai bus pristatyti net trys kviestinių ir Muzikinio teatro solistų sudėtys. Princą pamilusios bei viską vardan šios meilės paaukojusios Undinės partijas susikaupusios ruošia Ieva Juozapaitytė, Ona Kolobovaitė ir Rita Petrauskaitė. Undinės tėvo Vandenio partiją dainuos Kšištof Bondarenko ir Valdas Kazlauskas. Princu taps solistai Jurgis Jarašius, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus. Svetimšalės princesės partijas dainuos Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė. Dainuos Gabrielė Kuzmickaitė, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė (Ragana). 

Kūrybiniai sumanymai gimsta talentingų meistrų rankomis. Daugiafunkcinės dekoracijos, šviesų ir kostiumų sintezė – tarsi vizitinė šios kūrybinės grupės kortelė ir dovana Muzikinio teatro ir operos gerbėjams.  

Suintriguotiems belieka suspėti nusipirkti bilietus ir naują „Undinės" pastatymą įvertinti pirmiesiems! 

KVMT inf. 

Šios kadencijos savivaldybės tarybos nariai ne tik nuo­lat įsipainioja į įvairiausius teisėsaugos susidomėjimą su­ke­liančius skandalus, transliuoja į viešąją erdvę keiks­mažodžius ir ne itin etiškus pasisakymus, tačiau daug laiko, energijos bei jėgų skiria skundų rašymui – ko ge­ro, greitai nebeliks nė vieno tarybos nario, kurio elgesio ne­būtų nagrinėjusi jei ne Vyriausioji tarnybinės etikos ko­misija (VTEK), tai bent jau pačios Šilalės savivaldybės Eti­kos komisija. Kita vertus, įvairios komisijos tam ir kuria­mos, kad padėtų politikams prisiminti, jog dirbti reikia, va­dovau­jantis įstatymais. Tačiau kai skundai rašomi siekiant kerštauti ar bandant įgelti politiniam oponentui, jokia ko­misija nepadės.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Tikriausiai mūsų skaitytojas yra girdėjęs anekdotą apie tą, kuriam ir blogos naujienos virsta geromis, ir tą, kuris ir pozityve įžvelgia negatyvą. Tai štai praėjusią savaitę abiem asmenybių tipams pasireikšti buvo kur. Ir pasireiškė.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11