Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naująjį 37-ą sezoną ir Pasaulinę muzikos dieną pasitinka pakylėtai. Po intensyvaus ir premjeromis turtingo III-iojo Klaipėdos festivalio šiandien teatras gyvena artėjančių įkurtuvių naujai pastatytame teatre nuotaikomis.

Tapo gražia tradicija spalio 1-ą dieną sezoną pradėti simfoninės muzikos koncertu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Didžiojoje salėje. Koncerto programoje – monumentalūs simfoninės muzikos kūriniai, teatro orkestro repertuare skambantys pirmą sykį. Orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs – orkestro patirtis ir branda leidžia imtis ir techniškai sudėtingų kūrinių partitūrų.

Spalio 1-ąją atversite jau 37-ą teatro sezoną, o 38-asis matyt prasidės jau naujai pastatytame teatre. Kokios mintys ir nuotaikos lydi Jus į naująjį sezoną?

Naujas Klaipėdos muzikinis teatras yra ypatingos svarbos ir reikšmės įvykis visų pirma pačiai Klaipėdai, Lietuvai ir drįsčiau sakyti, Baltijos šalių regionui. Tai modernus, šiuolaikiškas kultūros objektas, kurio atsiradimas yra milžiniškas kultūrinio gyvenimo žingsnis į priekį. Nenuostabu, kad visuomenės, kultūros profesionalų, žiniasklaidos susidomėjimas  yra didžiulis.

Be jokios abejonės visos teatro bendruomenės akys krypsta naujojo tetaro link ir visi išgyvena laukimo jaudulį. Man, kaip dirigentui, labiausiai rūpi kaip ten gyvens muzika, kaip ji skambės, - tai man yra svarbiausia.

Sezono atidarymo koncerto programa iš ties solidi ir sodri. Koncerto pradžioje skambės čekų kompozitoriaus Bedřicho Smetanos simfoninė poema „Vltava“.  Tai dažniausiai atliekamas kompozitoriaus kūrinys, tapęs jo vizitinė kortele, tačiau ne  mažiau svarbi ir šio kūrinio atsiradimo istorija bei potekstė?

Tiek B. Smetanos „Vltava“, tiek J. Brhamso Simfonija Nr. 1 c-moll, yra iš pasaulinės klasikos fondo. Pasirinkau šiuos kūrinius ne atsitiktinai, kiekvienas jų turi savo istoriją ir priežastį. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad turime galimybę kelis kartus sezone giežti simfoninę muziką, tai suteikia orkestrui pasitikėjimo ir galimybių įgyvendinti profesinius iššūkius. Nesirinkčiau tokių sudėtingų kūrinių jei manyčiau, kad orkestras nepajėgus jų atlikti. Anaiptol.

Neatsitiktinai pasirinkau B. Smetanos „Vltavą“: tai giliai patriotinis kūrinys ir mano galva itin aktualus šių dienų mūsų šalies visuomenės savimonės kontekste. Manau, kad šiandien, Europoje vykstančio karo fone, šiame kūrinyje galima rasti ne vieną aktualią nūdienos paralelę. Dvi upės, ištekančios iš dviejų skirtingų šalių, susijungia į vieną upę Vltavą ir apjuosia Prahos miestą. Sakoma, kad tai žymiausia upės kelionė, užrašyta muzikos kalba, o kūrinyje užkoduota potekstė tiesiogiai apeliuoja į tautos patriotizmo ir apsisprendimo aspektus.

Johanbeso Bramso Simfonija Nr. 1 c-moll - nepaprasto grožio muzika. Kokių spalvų klausytojas ras šiame kūrinyje?

Visų pirma, tai – ilgai lauktas kūrinys. KVMT garbės dirigentas Stasys Domarkas pastaruosius kelerius metus mane skatino imtis šio kompozitoriaus partitūrų ir galiausiai tai įvyko. Esu labai laimingas, kad ėmėmės šio kūrinio, kad orkestro muzikantai gaus progą atskleisti savo meistriškumą.

Paties kūrinio atsiradimo ir gyvavimo istorija taip pat ganėtinai sudėtinga – J. Bramsas jį kūrė ilgai, jam trūko pasitikėjimo savo kūryba, jis manė, kad per kūrinyje pernelyg daug Bethoveno kūrybos įtakos. Kuomet kūrinys jau buvo parašytas, kompozitorius jį ilgai laikė stalčiuje ir neleido viešai atlikti. Jo kūrybiniai dvejojimai juntami ir Simfonijos c-moll muzikoje, kūrinyje daug techniškai sudėtingų dalių, ypač sodrus medinių pučiamųjų instrumentų muzikinis raštas. Nelaikyčiau šio kūrinio atlikimo iššūkiu orkestrui, atvirkščiai – džiaugiuosi, kad tokio monumentalaus kūrinio atlikimas suteikia profesinį pasitenkinimą ir atskleidžia orkestro galimybes ne tik griežti spektakliuose, bet ir koncertuoti tiesiog kaip simfoniniam orkestrui. Tai labai svarbu ir brangu.

Koncerto programoje – du nepaprasto grožio kūriniai, pasikartosiu, jie abu skambės pirmą sykį. Tai geriausia dovana Pasaulinės muzikos dienos proga ir klausytojams, ir pačiam orkestrui. Tiesa, yra ir viena staigmena, ją klausytojai išgirs jau koncerte.

Koncertas vyks turtingoje savo istorija Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetų Didžiojoje salėje. Kaip Jūs jaučiatės šioje jaukioje, puikiais vitražais apjuostoje, scenoje?

Galime džiaugtis, kad Klaipėdoje turime tokią sceną ir tokią salę. Tai yra puiku vieta skambėti orkestro, choro ar vargonų muzikai  ir ne tik. Man ir orkestrui visada didelis malonumas griežti šioje salėje ir galiu patikinti, kad salė ir joje tvyranti aura padeda visiems, kas čia muzikuoja – ar tai orkestras, ar solistas ar vokalistas – čia atliekama muzika skamba puikiai. Labai tikiuosi kad tęsime koncertus šioje salėje ir ši tradicija išliks ir ateityje. Dėliodamas spalio 1-sios programą visų pirma ir turėjau omenyje šios erdvės teikiamus privalumus. Kviečiu visus pasitikti 37-ąjį teatro sezoną ir paminėti Pasaulinė muzikos dieną puikioje salėje skambant nepaprasto grožio muzikai.

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė šių metų pirmąjį pusmetį atliktų žemės naudojimo, savavališko užėmimo ir apleistų sklypų patikrinimų rezultatus. Atlikus kone 4 tūkst. patikrinimų, nustatyta per 2 tūkst. pažeidimų. Daugiausiai jų (1600) – dėl valstybinės ir privačios žemės užėmimo ar savavališko naudojimo, dar 359 pa­žeidimai užfiksuoti dėl žemės naudojimo apleidimo. Kelias dešimtis pažeidimų NŽT darbuotojai užfiksavo ir Šilalėje.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Tęsiame įspūdingiausio šiųme­čio derliaus nuotraukų konkursą ir šįkart dalijamės bulvės rekor­di­nin­kės „atvaizdu“.

Įspūdingo savo išauginto derliaus nuot­rauką konkursui atsiuntė Labardžių k. (Kaltinėnų sen.) gyventojas Juozas Kinderis. Pasak jo, laukuose išaugo net 1,7 kg sverianti bulvė. Vyras juokauja, kad nugyveno amžių, bet šitokio didumo bulvės nebuvo niekur regėjęs. 

Primename, kad įspūdingiausio derliaus nuotraukų autorių laukia redakcijos dovanos, o nuotraukas ir trumpą rudens gėrybių bei savęs pristatymą galite siųsti el.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba dalintis jomis „Šilalės artojo“ so­cialinio tinklo „Facebook“ profilyje.

„Šilalės artojo“ inform.

Skaitytojo nuotr.

Dalis visuomenės savivaldybei priklausantį, bet iš mokesčių mokėtojų lėšų tvarkomą ir prižiūrimą turtą vis dar iš įpročio vadina „valdišku“. Ypač dažnai toks apibūdinimas yra taikomas tiems pastatams ir statiniams, kuriuose yra įsikūrę socialiai pažeidžiami asmenys. O vadovaujantis logika, jei jau būstas „valdiškas“, tai valdžia juo ir rūpintis privalo. Tik neretai tas „rūpestis“ būna pavėluotas. Kita vertus, kelia diskusijas, ar ne­rei­kėtų peržiūrėti tvarkas ir daugiau atsakomybės pareikalauti iš pačių jo naudotojų.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

„Pradžioje atrodė, kad reikia rink­t­is kitą specialybę, bet širdis grąžino ten, kur traukė“, – teigia anglų kalbos mokytoja Sandra Pa­medytė. Jau antrus metus mokytoja Šilalėje organizavo vasaros anglų kalbos stovyklą. Šiemet jų vyko net dvi: viena buvo skirta 2–4 klasių mokiniams, kita – paaug­liams (5–7 kl.).  

„Iš viso jose dalyvavo net 50 vaikų, kai kurie jų ir iš kitų miestų ar miestelių. Stovyklos pagrindinis principas, kad viskas vyktų anglų kalba, todėl organizavome ne tik anglų kalbos pamokėles, bet ir įvairius interaktyvius žaidimus, kurie labai padeda tobulinti kalbos įgūdžius“, – sako mokytoja. 

Be to, stovykloje vaikai turėjo veik­lų lauke, vyko orientaciniai žaidimai, diskotekos, netgi užsiiminėjo rankdarbiais, menais ir kt. 

Pasak pedagogės, vienai viską suorganizuoti ir įgyvendinti būtų buvę labai sudėtinga, tad ji tikino esanti labai dėkinga savo komandai – Viltei Kybartaitei, Evelinai Gečaitei, Gabijai Jakaitei ir Domantui Balčiūnui.

Prasidėjus mokslo metams mokytoja taip pat užsiima įvairiomis papildomomis veiklomis, kurios skatina vaikų domėjimąsi anglų kalba. Pavyzdžiui, į jos įkurtą anglų kalbos klubą mokiniai renkasi du kartus per savaitę, visus mokslo metus. O nuo rugsėjo mažieji šilališkiai keliaus į dar vieną mokytojos suburtą anglų kalbos mini klubą. Į jį 4 kartus per mėnesį rinksis 6–7 metų vaikai.

„Susitikimų metu daugiau mokomės tų dalykų, kurių vaikams reikia mo­kyk­loje. Stengiamės tai daryti netradiciniais būdais, kuriais galbūt mokyk­lose mokytojai neturi laiko užsiimti: žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus. Labai daug dėmesio skiriame kalbėjimui, kad vaikai išmoktų šnekamąją anglų kalbą. Pastebėjau, kad jie neblogai atlieka standartines užduotis, bet kai reikia kalbėti, kai kuriems vaikams tai yra labai sudėtingas dalykas“, – teigia šilališkė.

S. Pamedytė sako, kad mokytoja tapo gana netikėtai. Iš pradžių studijavo teisę, bet, pasak jos, ši sritis visiškai netiko jos asmenybei bei charakteriui. Todėl metė teisės studijas ir pasirinko anglų filologiją. 

„Vėliau įsidarbinau tarptautiniame LCC universitete Klaipėdoje, po truputėlį pradėjau palankiau žvelgti į mokytojo profesiją. Atlikau praktiką LCC anglų kalbos stovyklose su anglakalbiais vadovais“, – prisimena S. Pamedytė.

Pasak jos, tai ir paskatino imtis veik­los savarankiškai – mokė žmones ang­lų kalbos individualiai, po kiek laiko įsidarbino Kalbų mokykloje. Tiesa, ir toliau dirbo universitete su vaikų ir suaugusiųjų grupėmis.

„Pajutau, kad man patinka bendrauti ir su suaugusiais, ir su vaikais. O kai gyvenimas grąžino į Šilalę, nusprendžiau, jog ir savo krašte galiu pamėginti imtis širdžiai mielos veiklos“, – džiaugiasi anglų kalbos mokytoja.

Ir juokiasi, jog pirmąją pamoką dar ir dabar atsimena, mat, anot Sandros, streso buvo daug. 

Tiesa, pasak pedagogės, darbas su vaikais ir suaugusiaisiais skiriasi, tačiau nuoširdaus bendravimo nori visi. 

„Vaikus šiais laikais disciplinuoti yra sunku. Ir sudominti juos gana sudėtinga, nes galimybių jie turi daug, informacijos užtektinai. Tarkime, tėvai užrašo vaiką į būrelį ar stovyklą, tačiau šis ateina nusiteikęs, kad nepatiks, kad viską moka... Vėliau, aišku, pamato, kad visai smagu išmokti kažko naujo. Nors, tiesa, yra vaikų, su kuriais labai sudėtinga ir susitarti, ir dirbti. Tada situacijas bandome spręsti individualiai“, – sako S. Pamedytė. 

Ji tikina, kad vaikai teikia ir daug grįžtamojo ryšio – ypač mažesnieji mėgsta prisiglausti, apsikabinti. Tai, anot mokytojos, ir yra didžiausias atlygis.

Pati anglų kalbos mokytoja mokykloje buvo stropi mokinė, lankė meno mokyklą, įvairius būrelius. Sandra tikina su meile ir pagarba prisimenanti daug pedagogų, ypač – savo klasės auklėtoją Violetą Mejerienę, kuri dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 

„Iki šiol auklėtoja prisimenu kaip puikų mokytojos pavyzdį. Ji išmokė, kaip būti gera mokytoja, kaip kurti šiltus santykius su mokiniais, kaip su jais bendrauti. Be to, ir mano mama Staselė Žymančienė yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir man genuose užkoduota ši profesija, nes mama ypatingai myli mokytojos darbą. Visą gyvenimą mačiau, kaip nuoširdžiai ji dirba, tai irgi formavo šios profesijos teigiamą įvaizdį“, – šypsosi šilališkė.

Paklausta, kaip būtų galima skatinti jaunimo susidomėjimą pedagogo profesija, S. Pamedytė teigia, kad tikslaus atsakymo į šį klausimą neturi. Tačiau, anot jos, materialiniai dalykai tiek daug nelemia, kaip noras dirbti mylimą darbą.

„Turi šis darbas patikti, nes kitaip nieko gero nebus. Aš jį mėgstu, myliu vaikus, sugebu bendrauti su suaugusiais, todėl ir dirbu nuoširdžiai. Žinoma, svarbi ir materialinė paskata – didesnis atlyginimas ir panašiai. Tačiau jeigu žmogui darbas nepatiks, nepadės niekas“, – įsitikinusi mokytoja S. Pa­medytė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje su­sirinkę šilališkiai paminėjo oku­pacinės kariuomenės išvedimo iš Lie­tu­vos 30-metį. Seimo nario Jono Gudausko iniciatyva į Šilalę atvykę is­to­ri­nių įvykių liudininkai, Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komiteto pir­mi­ninkas Laurynas Kasčiūnas pri­­minė, kokia svarbi ši diena yra Lie­­tu­vai ir kodėl negalime pavargti, re­miant ukrainiečių kovą prieš ag­re­sorę Rusiją. 

Nuo Laisvės šauklio paminklo iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios nusidriekusi Laisvės kelio eisena, smagiai trenkiant maršą Karinių jūrų pajėgų orkestrui, į gatvę išviliojo net ir tuos, kurie sekmadienį leido soduose, daržuose ar prie televizoriaus. Trankūs būgnų garsai, įnešant vėliavas į bažnyčią, privertė krūptelėti ne vieną maldai susikaupusį parapijietį, tačiau toks sukrėtimas, pasak Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono, kun. Sauliaus Katkaus, gyvenime kartais yra labai reikalingas – priverčia kitu žvilgsniu pažvelgti į svarbius įvykius ir mus supančią aplinką. 

Sekmadienio pamoksle kun. S. Katkus priminė, kaip per paskutinę vakarienę savo apaštalams Kristus sakė žinantis, kad jam teks prikaltam kentėti, mirti ant kryžiaus – pergyvendami dėl Mokytojo, jie neišgirdo, kokia viltinga bus šios istorijos pabaiga. 

„Žmonės išsigąsta sunkumų, nenori nešti sunkaus savo gyvenimo kryžiaus, bet Jėzus sako, jog, norint sulaukti išganymo, būtina atsižadėti savęs. Kitaip tariant, atsižadėti savo puikybės, susireikšminimo. Dažnai atrodo, kad esame labai svarbūs, užmiršdami, kad  esame tik dalis šeimos, dalis bendruomenės, dalis Bažnyčios, Lietuvos ir pasaulio. Tada, kai sugebame išsižadėti savęs ir kantriai nešti savo kryžių, kuris yra visų mūsų bendra našta, suteikianti gyvenimui prasmę, sugebame padaryti labai daug“, – sakė kun. S. Katkus.  

Klebonas priminė susirinkusiems rekolekcijose dažnai skambantį posakį: jei jautiesi ko nors nevertas, daryk, kad būtum vertas, jei abejoji dėl savo gebėjimų, stenkis ir pasiseks.

„Įvykiai, kuriuos minime, ir viltys, kurias puoselėjame, skatina mus kantriai nešti savo pareigų, savo pašaukimo kryžių ir pirmon vieton statyti  tai, kas svarbiausia – Lietuvos laisvę“, – priminė parapijiečiams kunigas. 

Po Šv. Mišių Laisvės dienos paminėjimo iniciatorius, Seimo narys J. Gudauskas pakvietė susirinkusiuosius pasidalinti prisiminimais apie įvykius, įtvirtinusius 1990-aisiais atkurtą mūsų šalies nepriklausomybę. Pasak politiko, tomis dienomis ir jis rinkosi savo kelią – 1992 m. lapkričio 4 d. prisiekė Lietuvai ir tapo Vidaus reikalų ministerijos saugumo tarnybos pirmojo pulko kariu. 

„Mano istorija yra tokia pat, kaip mū­sų valstybės istorija. Kviečiu prisiminti, ką tuo metu kiekvienas veikėme, kaip jautėmės, ir paklausti artimųjų, kaip jie jaučiasi dabar, čia, Lietuvoje – nuo to priklauso labai daug“, – sakė J. Gudauskas, pripažinęs, kad gyvenime stengia­si vadovautis kariuomenėje viešojo saugumo tarnybos vado, generolo Serge­jaus Madalovo, kuriam visada buvo svar­bus kiekvienas žmogus, pavyzdžiu. 

Į Šilalę atvykęs S. Madalovas neslėpė, jog, atkūrus nepriklausomybę, buvo daug nerimo – kilo pavojus, kad okupacinė kariuomenė atidarys kalėjimų vartus ir kovoti prieš Lietuvą paleis bene 14 tūkst. kalinių. Dėl to ir buvo sukurta viešojo saugumo tarnyba. Nors pirmasis pulkas, kuriame buvo apie 2 tūkst. karių, turėjo tik minimalią ekipuotę, 1990 m. gruodžio mėnesį jau buvo pe­rėmęs visų kalėjimų apsaugą, o kitų me­tų birželį buvo apsirūpinęs ir technika. Suremontavę iš sovietinės kariuomenės nupirktus nenaudojamus 5 „zilus“, 4 „uralus“ ir 6 „gazikus“, bet kuriuo metu 300 karių galėjo pervežti į riaušių vietą.  

Prisiminimais apie tai, kaip rugpjūčio 31-ąją, prieš pat vidurnaktį, iš Kenos geležinkelio stoties išlydėjo paskutinį okupacinės kariuomenės ešeloną, pasidalijo Šilalės garbės pilietis, tuo laikotarpiu susisiekimo ministru dirbęs Jonas Biržiškis. Visose įmonėse tuomet dirbo okupacinei valstybei ištikimi komunistai, kurie Lietuvos vyriausybės atstovų net neįsileisdavo į įmonių teritorijas, neklausė jų nurodymų.

Sveikinimo žodį tarė ir Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadas majoras Mantas Ragulis. Nors Lietuvos gynybinės pajėgos visą laiką stiprinamos, pasak majoro, labai svarbu, jog šalia kariuomenės būtų ir visuomenė – ji yra didžiausia jėga, ginant valstybę nuo užpuolikų. 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas įsitikinęs, jog prieš 30 metų okupacinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos prilygo stebuklui. 

„Kai Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę, niekas be mūsų pačių netikėjo, kad pasiseks. Kai kurių valstybių lyderiai netgi sakė, jog lietuviai nacionalistai viską sugadins, nes reikia padėti Gorbačiovui įvykdyti „perest­roi­ką“. Apie tai, kad Baltijos šalys gali kovoti dėl savo nepriklausomybės, niekas negalvojo. Pirmas Lietuvos pripažinimas atėjo tik po tragiškų Sausio įvykių 1991-aisiais – kiek reikėjo dirbti, kiek laukti, nepasiduoti! Kiek buvo raginimų sustabdyti Nepriklausomybės akto galiojimą ir derėtis su Maskva dėl konfederacinių ryšių. Bet mes to nedarėme, ėjome atkakliai ir principingai į priekį. Ir rezultatas – išvedama kariuomenė iš Lietuvos. Anksčiau nei iš Vokietijos, Vengrijos, kitų Europos valstybių. Aš tai vadinu geopolitiniu stebuklu, nes per tuos 2–3 metus, kol Rusijoje Borisas Jelcinas skleidė laisvesnę mintį, sugebėjome ištrūkti iš sovietinio lagerio“, – priminė L. Kasčiūnas.

Seimo narys ragino pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei svetima karinė grupuotė būtų likusi Lietuvoje, jos vadai gavę pilietines teises, kurių jie siekė ir gavo Vokietijoje. Ar tokiomis aplinkybėmis Lietuva būtų priimta į NATO ir Europos Sąjungą?

„Dabar girdžiu svarstant, kiek galima remti Ukrainą, esą mes jau pavargome nuo karo. Bet kai Wagner pulko dalis, apie  4–5 tūkst. ginkluotų žmonių atvyko į Baltarusiją, Lietuvoje kilo chaosas, buvo aptariami scenarijai, rizika. Tas pats Wagneris, 15–20 tūkst. karių su tankais, sunkiąją technika, stovėjo prie Bachmuto, bet ukrainiečiai ir tokią jėgą atlaikė. Jeigu dabar kritiškai įvertintume, kiek ukrainiečiai nustūmė Rusijos pajėgumus atgal bent jau sausumoje, drąsiai galime pasakyti, kad mes gavome 5–7 metus laisvės, o gal ir daugiau“, – įsitikinęs Seimo narys.

Pasak L. Kasčiūno, esminė pamoka, ku­rią turime išmokti, yra visos tautos valia priešintis. Ukrainiečiai 21 amžiuje įtikino pasaulį, kad patriotizmas, tauti­nė tapatybė yra be galo svarbūs dalykai.

„Okupantai laimi ne tada, kai kelia vėliavas ir stato savo paminklus, bet tada, kai palaužia tautos valią priešintis. Kiek būsime nepalaužiami, tiek okupantas bijos įžengti į mūsų žemę“, – neabejoja Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Prisiminimų įspūdį stiprino ir bažny­čioje eksponuojama fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų pa­ro­da „Pa­sitinkant laisvę“. Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30-mečiui skirtoje ekspozicijoje pristatomos kariuomenės išsikraustymo iš Lie­tu­vos akimirkos, užfiksuotos 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko teritorijoje.

Iš viso Lietuvoje buvo dislokuota apie 35 tūkstančius Rusijos karių, maždaug 3000 tankų, apie 200 lėktuvų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek buvo įtraukę mane į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – sako karo kapelionas Pavlas Kuzas. 

45-erių šventikui, dirbančiam su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame apie šimtą kilometrų nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti, iki okupantų įsiveržimo likus vos valandai.

Į Konotopą įžengę okupantai iškart prisistatė prie tėvo Pavelo namo, po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, klausinėjo kaimynų, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmosiomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo laikydami rankose energetinio gėrimo skardines, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 m. vykstančiuose mūšiuose Do­necke bei Luganske. P. Kuzas ne tik lydėjo karius į mūšius, bet ir organizavo paramos frontui rinkimą. Visgi didžiausią Krem­liaus pyktį šventikas užsitraukė, prikalbinęs didelę da­lį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos provoslavų bažnyčios į pavaldžią Kyjivui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, jog mane buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolabo­rantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – tikina tėvas Pavlas.

Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkstančius gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui, visose kitose skambėjo Maskvos propaganda. 

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, dar dvi pavaldžios Kyjivui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iš­kalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių prieš karą jau buvo krikšti­ja­mi ukrainietiškose cerkvėse. Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujasis Dievo Mo­ti­nos soboras, kuriam ir vado­vau­ja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos kariuomenei bei pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais įkūrė šlovės alėją kariams, žuvusiems kovoje su Rusija. Soboras tapo ir patriotinių renginių centru, tad nenuostabu, jog atsirado Kremliui palankių skundikų.

„Užaugau Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske, kur visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas. Niekada neslėpiau kritiško požiūrio į maskvietiškas cerkves, todėl į Konotopą ir buvau pakviestas gaivinti ukrainietiškumo dvasią. Be to, tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – sako dvasininkas.

Anot jo, 1659 m. birželio 29 d. mūšyje dalyvavo ir apie 3 tūkst. lenkų bei lietuvių karių. Abie­jų tautų respublika buvo pažadėjusi atsiųsti jų daugiau, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė.

Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė 20 tūkst. kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir 40 tūkst. Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Mask­vos armijai vadovavęs caro Pet­ro I krikštatėvis Tru­bec­kojus atsivedė dar 100 tūkst. karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudžiu netikėtumu Mask­vai – atėjūnai buvo sumušti, įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, todėl rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų. Ten pasislėpusiems totoriams ėmus pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes aplink buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė. 

Istorikų teigimu, mūšyje žu­vo virš 30 tūkst. maskvėnų, 4 tūkst. kazokų ir 6 tūkst. totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų bei lietuvių.

Vis tik ši pergalė netapo persilaužimu ukrainiečių kovoje dėl nepriklausomybės nuo Maskvos, nes Kremlius sugebėjo papirkti dalį kazokų vadų ir šie ėmė kariauti tarpusavyje. Tai sukėlė chaosą šalyje ir palengvino Maskvai bei Varšuvai galutinai pasidalyti Ukrainą.

Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė Maskva siekė ištrinti atmintį apie Konotopos mūšį, jis buvo neminimas istorijos vadovėliuose nei mokyklose, nei universitetuose. Ir net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę, įvairios jėgos trukdė šią pergalę tinkamai įamžinti. Artėjant mūšio 350-osioms metinėms, Dievo Motinos soboro statymą prieš 16 metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavlą. Jis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mykolajevo regione ir garsėjo principingu ukrainiečių kalbos bei tradicijų skleidimu.

„Vakarų Ukraina, panašiai, kaip ir Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 m., kai tuo tarpu Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo 20-mečiu anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir didesnis surusinimas“, – tikina kalbėjo šventikas.

Tėvo Pavlo teigimu, jam atvykus į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai, visi masiškai žiūrėjo Rusijos televiziją bei tikėjo Maskvos propaganda.

„Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainietiškumo dvasia, tad 2014 m. prasidėjus kovoms Donecke ir Luganske, sumanėme įrengti papildomą did­vyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – pasakoja Pavlas.

2017 m. tėvas Pavlas tapo Ko­notope įsikūrusio Ivano Vygovs­kio vardo 58-ojo mechanizuoto pėstininkų batalijono kapelionu, kas dvi savaites vyksta į frontą pas karius.

„Fronte aš esu ne tik šventikas, bet labiau psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams“, – pripažįsta dvasininkas.

Jis neslepia, kad yra pripratęs prie to, jog žmonės nori jam atsiverti, tačiau buvimas fronte nepalyginamai užaštrina visas emocijas. Dalis karių niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė kabo ant plauko, tad gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta šventiko nuraminimo.

Dalis gi nusiteikę priešingai – tarsi praradę viltį, kad pasiseks išgyventi, todėl yra apatiški, užsisklendę. Bet ir jie po bendrų maldų ryžtasi individualiam pokalbiui su šventiku apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą. Ir nors tie pašnekesiai nėra lengvi, ypač, jei išvakarėse karys matė, kaip skeveldra nuplėšia kovos draugui galvą arba, sprogus bombai, iš bičiulio visiškai nieko nebelieka...

„Mano žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vykstu į Bachmutą, Soledarą, Kremena­ją, Limaną. Stengiuosi jiems visko

nepasakoti, nes frontas yra fron­tas. Ir, deja, eidami savo pa­reigas, jau žuvo aštuoni šven­tikai, kelis iš jų asmeniškai pažinojau“, – liūdną realybę atskleidžia dvasininkas.

Jis irgi kelis kartus fronte bu­vo patekęs į tiesioginį apšaudymą, intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam buvo maloningas, viskas baigėsi gerai. Ir, anot Pavlo, sėkmė jį lydėjo ir pirmąją karo dieną, kai pavyko pasprukti iš miesto su žmona ir trim vaikais anksčiau, nei į jį įsiveržė okupantai.

„Jei būčiau nepriėmęs kvietimo dirbti Konotope ir pasilikęs Mykolajevo regione, greičiausiai jau būčiau po žeme, nes gyvenvietė pusmetį buvo okupuota, priešo kariai apsigyveno buvusiame mano name ir vykdė kraupius nusikaltimus“, – tikina šventikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais laikais, ruošiantis naujiems mokslo metams, sąsiuvinių, rašiklių ir vadovėlių dažnai nepakanka, todėl moksleivių tėvai dairosi ir į išmaniųjų įrenginių lentynas. O tam, kad būtų ne tik paprasčiau juos išsirinkti, bet ir sutaupyti, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ prieš pat mokslo metus parengė specialius pasiūlymus įvairiausiems mokslui bei laisvalaikiui praversiantiems išmaniesiems įrenginiams. Daugiau informacijos apie specialius pasiūlymus rasite – www.tele2.lt.

Išmanusis telefonas – ir moksleiviams, ir studentams

Mokiniai ar studentai, ieškantys naujo išmaniojo telefono už gerą kainą, turėtų atkreipti dėmesį į „Samsung Galaxy A23 5G“. Šiuo metu šį naujosios kartos išmanųjį telefoną be sutarties įsigyti galima už vos 139 Eur. Vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Įrenginį įsigijus kartu su 24 mėn. 5 GB (4G), neribotų žinučių ir pokalbių plano sutartimi, telefono ir paslaugų plano mėnesinė įmoka bus  16,85 Eur/mėn. Pradinė įmoka – 25,25 Eur.

Šis įrenginys palaiko naujos kartos 5G ryšį. Dėl interneto greičio telefone galima ne tik sklandžiai žaisti įvairiausius žaidimus, bet ir sparčiai atsisiųsti ar dalintis failais. Žaidimams, filmams, darbui ir bendravimui itin patogus ir telefono 6,6 colių ekranas. Vaizdo įrašų ar nuotraukų kokybę užtrina keturguba kamera. Naudodami 50 MP „OIS“ kamerą užfiksuosite ryškesnius ir aiškesnius kadrus, o dar labiau priartinti detales padės „Macro“ kamera. Telefonas taip pat turi 5000 mAh bateriją bei greitojo įkrovimo funkciją.

Perkant vieną telefoną – antras dovanų

Dar vienas patrauklus išmaniojo telefono pasiūlymas, kuriam sunku atsispirti – perkant „Xiaomi 13 Lite“ (256 GB) išmanųjį telefoną – „Xiaomi Redmi 12C“ (128 GB) – įsigysite vos už vieną centą. Telefono „Xiaomi 13 Lite“ kaina perkant be sutarties – 469 Eur. O dvejiems metams sudarius 5GB (4G), neribotų žinučių ir pokalbių plano sutartį, telefono ir paslaugų plano mėnesinė įmoka bus 28,52 Eur/mėn. Pradinė telefono įmoka – 70,01 Eur.

Telefonas „Xiaomi 13 Lite“ pasižymi dviguba priekine kamera, garso sistema, pažangiu „Snapdragon® 7 Gen 1“ procesoriumi – tiek sklandžiam darbui, tiek laisvalaikiui. 4500 mAh baterija užtikrina ilgą naudojimą, o naudojantis greitu įkrovimu, telefoną pilnai įkrausite vos per 40 minučių. „Xiaomi 13 Lite“ telefonas gali tapti puikiu įrankiu socialinių tinklų turiniui kurti. Atnaujintas „Vlog“ režimas veikia naudojantis tiek priekine, tiek galine kamera.

Tuo tarpu išmaniojo telefono „Xiaomi Redmi 12C“ išskirtinumas – 6,71 colių ekranas, praverčiantis tiek patogiam darbui, tiek laisvalaikiui. Taip pat ir dviguba 50 MP „AI“ kamera su dirbtiniu intelektu. Pagrindinėje kameroje integruotas jutiklis su pikselių atskyrimo technologija padidina jautrumą šviesai, todėl vaizdo kokybė puiki išlieka net esant silpnam apšvietimui. Dėl patogaus, 6,71 colių „HD+“ ekrano galėsite mėgautis sklandžiu darbu, ryškiais filmais, o pasirinkę skaitymo režimą, nevarginsite akių. Dar vienas šio telefono privalumas – 5000 mAh baterijos talpa.

Plokščiaekranis televizorius – kokybiško kino vakarams namuose

Artėjantis šaltasis sezonas neįsivaizduojamas be filmų vakarų, todėl dabar – puikus metas pasidairyti ir į televizorių lentynas. Pavyzdžiui, sudarius 24 mėn. „Laisvo interneto 200GB“ sutartį (14,90 Eur/mėn.), televizorių „Xiaomi UHD LED TV A Pro (32'')“ įsigyti galėsite vos už 1 Eur (kaina be sutarties – 229 eur). Šis televizorius pasižymi itin aukštos kokybės vaizdo bei garso sistemomis, didele 36 colių įstrižaine.

„Xiaomi A Pro“ serijos televizoriai turi išskirtinį metalinį rėmą ir vientisą dizainą, todėl jie puikiai derės bet kuriuose namuose. Be to, televizorių lengvai galėsite valdyti naudodami 360° Bluetooth nuotolinio valdymo pultą arba „Google“ programėlę. Naudojantis ja galėsite ieškoti filmų, transliuoti programas, leisti muziką ir valdyti televizorių bei kitus išmaniuosius namų įrenginius tiesiog balso pagalba.

Visų tekste minimų akcijų laikas, įrenginių ir dovanų kiekis ribotas.