Statistikos departamentas skelbia, kad per devynis praėjusių metų mėnesius lietuviai Lenkijoje išleido beveik 20 mln. eurų. 2020 m. vienadieniai lankytojai iš Lietuvos šioje šalyje paliko 28 mln. Eur, o 2019 m. – net 61 mln. Eur. Tų pačių statistikų duomenimis, bene didžiausia išlaidų dalis skiriama degalams. Ir nors kol kas duomenų, kokios sumos kaimyninėje šalyje bus paliekamos, ten sumažinus arba visai panaikinus pridėtinės vertės mokestį kai kuriems produktams, akivaizdu, jog jos tikrai nebus mažesnės nei anksčiau. O Lietuvoje kylančios kainos į Lenkiją vilioja net ir atokiausių rajonų gyventojus – apsipirkti, kur pigiau, važiuoja ir žemaičiai. „Šilalės artojas“ savo akimis įsitikino, jog Lenkijos parduotuvėse gali sutikti ir šilališkių, ir kelmiškių, ir Tauragės ar Rietavo gyventojų. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Mieli Šilalės krašto žmonės, pasiilgau Jūsų. Vis dažniau prisimenu, kiek druskos su nuostabiu „Šilalės artojo“ kolektyvu suvalgėme, kiek slenksčių Jūsų krašte man teko numindyti, su kiek žmonių susitikti. Va­žiuoju Šilalės krašto keliais ir prisimenu: ir čia buvota, ir ten problemų sprendimo ieškota... Kad ilgesys nebūtų toks įkyrus, išdrįsau pakviesti laikraščio skaitytojus pakeliauti su manimi. Tuo labiau, kad iki amžinybės išsitęsęs pandeminis laikotarpis suvaržė keliones net jų aistruoliams, o ką jau bekalbėti apie tuos, kuriems artimesnės ar tolimesnės išvykos dėl įvairiausių priežasčių ir anksčiau buvo ribojamos. Todėl siūlausi pabūti virtualiu gidu po pasaulį: vesti tik ten, kur pačiai teko buvoti, dalintis įs­pūdžiais, kuriuos pati patyriau, išgyvenau, parodyti pasaulį tokį, koks jis atrodė mano akimis. Tad leidžiamės į keliones... 

Šiaurės Afrikoje esanti Etiopija yra viena seniausių pasaulio šalių ir antra pagal gyventojų skaičių Afrikoje, kurių didžiąją dalį sudaro vaikai ir jaunimas. Tai šalis, kurioje aptikti patys seniausi žmonijos pėdsakai žemėje, kuri laikoma krikščionybės lopšiu.

Išvengė kolonizacijos

Etiopija – labai skurdi šalis. Čia skurdas toks, kokį net platesnį pasaulį mačiusiam žmogui sunku suvokti. Tai vos ne vienintelė Afrikos šalis, kuri prak­tiškai nebuvo niekieno kolonija. Kolonizatoriai, kad ir kokie blogi buvo, į savo kolonijas nešė pažangą, nes norėjo gauti kuo daugiau naudos, tad tokios šalys kažkiek vystėsi. Tuo tarpu Etiopijoje laikas tarsi užsikonservavo, viskas liko sustingę.

Etiopija, kaip ir kiekviena šalis, turi krauju rašytą istoriją. Į prieš mūsų erą prasidėjusią šalį jau IV amžiuje atėjo krikščionybė. Per amžių bėgsmą valstybė tai stiprėjo, tai silpo, dėl vidinių krizių ir tarpusavio vaidų subyrėdavo į daugybę mažų valstybėlių, o paskui vėl susilipdydavo.  Nuo XIX a. vidurio  pradėjo megztis šiokie tokie ryšiai su Va­karais, nuo nedidelės valstybėlės aplink Tanos ežerą išsiplėtė iki dabartinės teritorijos. 

Blogiausias žmogus – italas

Jei etiopo paklausi, koks, jo akimis, yra blogiausias žmogus žemėje, jis nedvejodamas atsakys, kad italas. Tokį požiūrį italai užsitarnavo dėl to, jog kadaise pabandė kolonizuoti Etiopiją. Karų su Italija metu Etiopija neteko savo pajūrio sričių, tačiau nepriklausomybę vis tik išsaugojo.

Dar kartą italų agresiją etiopai patyrė, prie valdžios vairo stojus Musoliniui. 1935 m., Ita­lijoje įsigalėjus nacizmui, Mu­so­linis įsiveržė į Etiopiją ir ją aneksavo, buvęs šalies imperatorius Haile Selasie buvo išsiųstas į Angliją, o vietoje jo stojo Italijos karalius Viktoras Emanuelis III. Tačiau 1941 m. Etiopijos pajėgos, padedant Britanijai, sumušė italus. Po karo iš Italijos okupuotų sričių buvo suformuotos dvi valstybės – Somalis ir Etiopija, kuri 1952 m. buvo sujungta su Eritrėja. Į valdžią grįžo imperatorius H. Selasie. 

Atėjo komunistai

Tačiau nepraėjus nė dešimt­mečiui, 1961-aisiais, įsiplieskė Erit­rėjos nepriklausomybės karas, kuris truko tris de­šimt­me­čius, iki pat 1991-ųjų. Ka­ras silp­nino ir taip suvargusią šalį, dėl nuolatinių nepritek­lių atsirado tautinių grupių bruzdėjimai šalies viduje, ir tuo 1974 m. pasinaudojo komunistinė chunta. Imperatorius buvo nuverstas ir įkalintas savo rūmuose, išžudyti pareigūnai ir bent kiek šviesesni žmonės, prasidėjo šalies genocidas. Nu­žu­dytieji skaičiuojami milijonais.

Prie komunistinės valdžios vairo stojęs Dergas darė viską, kas tipiška komunistiniam režimui: uždarinėjo bažnyčias, privatizavo ekonomiką, draugais pasirinko Rusiją ir Kubą. Lyg būtų maža raudonojo teroro, 1977 m. visiškai nusilpusią šalį užpuolė Somalis. Šiame konflikte dar ir šiandien nėra padėtas galutinis taškas, Somalis vis dar turi teritorinių pretenzijų.

Tačiau etiopams 1991 m. vis tik pavyko nuversti komunistinį režimą, Eritrėjai buvo suteikta nepriklausomybė. Bet krau­jo liejimas tuo nesibaigė – 1998 m. vėl įsiplieskė konfliktas tarp Eritrėjos ir Etiopijos, trukęs dve­jus metus, kuris praktiškai nieko neišsprendė, tik vėl žuvo gausybė žmonių.

Nėra ramaus gyvenimo Etio­pijoje ir šiandien. Šalis teigia pasirinkusi federalizmą, siekian­ti užtikrinti skirtingų tautų teises, tačiau su realybe tai labai prasilenkia, o daugiatautėje, skirtingas religijas išpažįstančioje ir alkanoje šalyje pokyčiai kol kas sunkiai įmanomi. 

Sparčiai dauginasi

Etiopija yra labai sparčiai auganti šalis. Jei 2006 m. gyventojų buvo šiek tiek per 75 milijonus, tai šiandien – gerokai per 100 tūkst. milijonų. Dominuoja jaunimas, vaikai, nes amžiaus vidurkis čia gana žemas. Ofi­cia­liai teigiama, kad jis yra 55 metai, bet sakoma, jog realiai – apie 40. Važiuodami per Etiopiją, negalėjome atsistebėti vaikų gau­sa. Vos stabteldavo maši­nos, bemat jų minios tarsi iš niekur apspisdavo. Ir visų rankelės ištiestos: „Bir... bir“... Biras – Etiopijos piniginis vienetas (1 euras – 35 birai). Netrukus ėmėme juokauti, jog, ko gero, pirmasis kūdikio ištariamas žodis yra būtent „bir“. Bet vaikams tinka viskas, net tuščias vandens buteliukas. O vėliau supratome, kad tai yra labai reikalingas indas.

Ši šalis paliko elgetaujančios įspūdį. Dar niekur nebuvau patyrusi, jog šitaip įkyriai, o kartais – net labai agresyviai kaulytų išmaldos. 

Etiopija klega daugiau nei 80-čia kalbų. Marga šalis ir religijomis: per 60 proc. gyventojų teigia esą krikščionys (ortodoksai, protestantai, katalikai), apie 30 proc. yra musulmonų, kai kurios gentys dar turi ir savus tikėjimus.

Klimatas įvairus

Etiopija yra valstybė, neturinti priėjimo prie jūros. Jos pakrantė liko nuo jos atsiskyrusiai Eritrėjai. Klimatas, kraštovaizdis čia labai įvairus, priklauso nuo reljefo. Yra ir savanų, ir pusdykumių, ir net dykumų, auga miškų. Jei šiaurinėje dalyje kelionės metu sausio mėnesį buvo apie 24 laipsnius šilumos, tai pietuose svilino 40 laipsnių karštis. Didžioji šalies dalis yra Etiopijos kalny­ne, kurios šiaurės rytuose matyti fantastiškai gražūs Si­mie­nio kalnai. Juose sutikome didžiules bandas babūnų, mintančių šaknelėmis, itin retai sutinkamų beždžionių geladų. Ge­lados tiesiog užbūrė: visiškai nebijo žmonių, gali vaikščioti bandos viduryje, o jos visai nekreipia į tave dėmesio, tik įnikusios rausto šak­ne­les.

Juokavome, kad tokios bū­tų labai pravertusios kol­chozo daržams ravėti, nes tankią kalnų velė­ną tiesiog arimu paverčia. Gidas paaiškino, jog šios beždžionės labai gerai sutaria su vilkais. Pa­sirodo, jie „bendradarbiau­ja“: gelados, ravėdamos velėną, išbaido į paviršių graužikus, kuriuos labai mėgsta kalnuose įsikūrę vilkai. Gelados yra įtrauktos į Rau­do­nąją knygą, bet tuo pačiu laikomos mažiausiai grėsmių patiriančia nykstančia rūšimi.

Centrine šalies dalimi driekiasi Rytų Af­rikos lūžių juosta. Tek­toninėse įdubose telkšo daug ežerų, o vakarinė Etiopijos dalis priklauso Nilo baseinui. Tačiau tai nereiškia, kad Etiopijoje užtenka vandens. Kir­to­me daug upių, kurios buvo visiškai išdžiūvusios, kartais nė nesuprasdavome, jog visureigiu upės dugnu pervažiavome. O tos, kuriose dar likę vandens, buvo drumstos, tiesiog rudos. Matėme didžiausius būrius žmonių, kurie sėmė tokį vandenį į talpas ir, užsivertę ant nugarų ar užkrovę asiliukui nešėsi namo. Sakė, jog vandenį jie tįsia toli, kartais iki 10 kilometrų. Gidas atnešė parodyti šaką medžio, kuris geba neutralizuoti drumzles, tik reikia tuo pagaliu stipriai vandenį išplakti. Pademonstravo, kaip tai daroma. Ir tikrai: vanduo tapo kiek švaresnis, nors vis tiek liko drumzlinas. Bet iš jo čia pat turistams išvirė kavos... 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Praėjusi savaitė uždavė gerą toną – Vasario 16-osios mi­nėjimai tartum suteikė naują kvė­pa­vimą renginiams, suburiantiems vis daugiau žiū­ro­vų. Štai labiausiai lau­kia­ma daugybės skai­ty­tojų dėmesio susilaukianti Kny­gų mugė –  jau atei­nantį savaitgalį. Šiais metais čia ža­damas tikras apdovanojimų lietus – 22-ojoje Vilniaus kny­­gų mugėje bus įteiktos Vilniaus klubo ir Jurgos Iva­naus­kaitės pre­mijos, apdovanoti Gražiausios knygos lau­rea­tai, pri­statytas Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­tituto kūrybiškiausių knygų dvyliktukas bei knyga lau­reatė, pa­skelbtos Metų knygos rinkimų IBBY Lietuvos skyriaus vaikų bei paauglių literatūros nominacijos, taip pat kine­matografiškiausios knygos.

Rašytojos J. Ivanauskaitės pre­mija šiemet bus skirta rašytojui Tomui Vaisetai už romaną „Ch.“ Komisijos nuomone, T. Vai­setos romanas – drąsus ir ambicingas kūrinys, kurio nepastebėti neįmanoma. Premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės Jurgos kolekcijos bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d.,12 val., Rašytojų kampe.

Lietuvių literatūros ir tauto­sakos instituto (LLTI) Šiuolai­kinės literatūros skyriaus moks­lininkai praėjusią savai­tę surengė diskusiją apie 2021 m. lietuvių autorių knygas, o ją užbaigė kūrybiškiausių knygų 12-uko sudarymas. Jame – lietuvių literatūros grandai Gintaras Gra­jauskas, Gytis Norvilas, Ugnė Radzevičiūtė, T. Vaiseta bei kt. Teigiamų įvertinimų sulaukė bei į TOP sąrašą pateko ir jauno­sios kartos autoriai. Kūrybiškiausios 2021 m. knygos ir LLTI premijos laureatas bus paskelbtas Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d., 11 val. 15 min., Forume. Daugiau informacijos apie knygų 12-uką – Lietuvių literatūros ir tautosakos tink­lalapyje llti.lt.

Svarbūs apdovanojimai ne tik Knygų mugėje. Vasario 15 d. Prezidentūroje buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno bei Jono Basanavičiaus premijos. Aktorius Vidas Petkevičius šį apdovanojimą pelnė už įtaigius vaidmenis teatre ir kine, menotyrininkė Agnė Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją, choro dirigentas, kompozitorius Vytautas Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą bei sklaidą, fotomenininkas Remigijus Treigys – už laiko ženklų poetiką fotografijoje, tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis, etnomuzikologė Daiva Vyčinienė – už folkloristikos aktualizavimą. Lietuvos nacio­nalinėmis kultūros ir meno pre­mijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Lietuvių kalbos grožį švenčiame ne tik skaitydami knygas. Praėjusią savaitę prasidėjo septintosios Lietuvių kalbos dienos – jų sostinės titulą iš Ukmergės šiemet perėmė Šakiai. Šakių rajono viešosios bibliotekos sudarytoje programoje „Šakiai – Lietuvių kalbos sostinė 2022“ numatyta daug įdomių renginių, kuriuose galės dalyvauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai bei visi besidomintys lietuvių kalba. Kalbos dienų renginiai – susitikimai, parodos, konkursai, ekskursijos ir kt. – Lietuvoje bei užsienyje suplanuoti iki gegužės mėn. Daugiau informacijos –  vlkk.lt.

Naujienų šįkart – ir iš už At­lanto. Vasario 16-oji Niujorke švęsta ypatingai. Niujorko Žydų muziejuje buvo atidaryta paroda „Jonas Mekas: kamera visada veikė“. Tai – pirmasis išsamus muziejinis J. Meko kūrybos pristatymas Jungtinėse Valstijose. J. Mekas per septynis dešimtmečius sukūrė 93 filmus bei vaizdo įrašus. Parodoje jos kuratorė siekė aprėpti visą J. Meko kūrybos laikotarpį, išskirdama reikšmingiausius jo darbus. Parodoje 11 filmų – nuo pirmojo „Medžių gink­lai“, sukurto 1961-aisiais, iki paskutinio „Requiem“, pasi­rodžiusio 2019-aisiais. Čia taip pat pristatomos fotografijos, anksčiau nerodyta archyvinė medžiaga. Ši paroda – tai ir J. Meko, kurio vardu paskelbti 2022-ieji Lietuvoje, šimtmečio programos dalis. Paroda surengta bendradarbiaujant Niujorko Žydų muziejui ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuriame iki vasario 20-osios taip pat vyko paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsiame kraš­tiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ antros da­lies „Pamario metai“ pristatymą. 

„Dabartinė karta daug kalba apie karą, bet juk ji nepatyrė jo žiaurumų. Pakvieskime žmones pamąstyti apie tai. Tegul šis pasakojimas pasi­tarnauja antikarinei propagandai”, – sako J. Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11)

Šišioniškių likimas

(Skiriu šišioniškių karo aukoms atminti)

 Šiandien dažnai kalbama apie artėjantį karą. Televizijos ekranai mirgėte mirga reginiais iš Antrojo pasaulinio karo, laikraščiai bei žurnalai užpildyti straipsniais karo tematika. Visa tai man primena šviesaus atminimo mano tėvo pasakojimus apie karo baisumus, pamario krašto šišioniškius ir jų likimą...

Ką tik nusiritus į Vakarus mirtį nešančiai karo bangai, tėvas, kaip ir daugelis pamario krašto ūkininkų, turin­čių arklių bei vežėčias, buvo mobilizuotas likviduoti mūšio padarinių. Prie Nemuno dar matomi bombardavimo vaizdai, žmonių žūtys jam padarė neišdildomą įspūdį, apie kurį jis su giliu sielvartu pasakodavo mums, pokario vaikams. Šiuos tėvo pasakojimus, užslėpęs savyje, nešiojau iki dabartinių neramių laikų, kurie paskatino mane kaip priminimą dabartinei bei ateinančioms kartoms išguldyti rašinyje...

Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. 1944 m. rudenį kartu su besitraukiančia Vermachto armija traukėsi ir pamario krašto gyventojai. Iš Šilutėje iki karo gyvenusių apie 5 tūkst. šišioniškių po karo beliko tik 7 šeimos, visas Klaipėdos kraštas neteko beveik 99 proc. gyventojų. 

Iki paskutinės minutės šišioniškiai laukė stebuklo ir negalėjo patikėti, kad tokia galinga Vermachto armija bus „paguldyta ant menčių“. Deja, dviejų susipjovusių tigrų – Hitlerio ir Sta­lino – urzgesys vis labiau artinosi prie Lietuvos.

Vermachto armija, patyrusi pralaimė­jimą po pralaimėjimo, pasuko atgal į išeities pozicijas, iš kurių prieš keletą metų, atsiraitę rankoves ir traukdami linksmas dainuškas, žygiavo į Rytus. Palikdami Lietuvą, Trečiojo Reicho kareiviai kalbino vietinius gyventojus eiti kartu. Jie sakė, jog kraštą užplūdę rusai kerštaus ir išžudys visus čia pasilikusius. Trauktis į Vakarus žmones ypač aktyviai „ragino“ ir hitlerininkai, kurie švelnumu nepasižymėjo. Hitlerio parankiniai ne vienam šišioniškiui, nuta­rusiam likti savo namuose, paskelbda­vo griežtą nuosprendį – sušaudymą vie­toje.

„Reikėtų bėgti nuo rusų armijos, bet kaip palikti savo sodybą, gyvulius be prie­žiūros? Jei­gu mirti, tai geriau savo žemėje, nei būti užkastiems svetimoje“, – svarstė karo negandų prislėgti Okslindžių, Juk­naičių, Šilutės, Trak­sė­džių, Rusnės, Prie­kulės, Pagėgių ir kitų pamario krašto miestų, miestelių bei kaimų gyventojai.

Jie negalėjo net pagalvoti, kad išauš diena, kai reikės palikti savo išpuoselėtas sodybas, pilnus kluonus rudens gėrybių, naminių gyvulių bandas, paukščius bei ištikimus augintinius. Žmonės ne tiek pergyveno dėl savo sodybų, užgyvento turto, kiek dėl gyvulių. Vien tik pagalvojus apie jų likimą, apimdavo nenusakomas liūdesys. Jie visokiausiais būdais stengėsi išblaškyti slogias mintis ir vis atidėliojo skausmingą atsisveikinimo valandą...

„Koks likimas mūsų laukia, kai raudonosios armijos kareiviai, ištroškę keršto, įsiverš į namus ir gyvenimą? Nejaugi blogis nugalės gėrį, tamsa – šviesą?“ – nevilties apimti, svarstė Okslindžių kaimo gyventojai.

Jie aptarinėjo kiekvieną iš fronto atskriejusią žinutę, ramino vienas kitą, meldėsi, vildamiesi sulaukti Aukš­čiau­sio­jo palaimos.

Kiek jie besvarstė ir kiek besimeldė, niekas nepadėjo, niekas jų neišgirdo. Šišioniškių likimas jau seniai buvo nulemtas istorijos „juodųjų metraštininkų“, pasitelkusių negailestingą žmonių naikinimo priemonę – karą. Jis nesustabdomai kas valandą, kas minutę artino tą nelemtą nelaimę, kurios šišioniškiai taip bijojo.

Vieną dieną jie išgirdo tolumoje griaudėjančių patrankų kanonadą. Ji nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pa­­dangėje pasirodė ir pirmieji nelaimės pranašai – lėktuvai su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ant sparnų. Žmonės suprato, kad lūkuriavimo metas baigėsi, ir netrukus kraštą užlies raudonoji keršto banga, kuri paskandins vargo, kančios bei kraujo jū­roje. 

Šišioniškiai suskubo ruoštis kelionei paskui besitraukiančius Vermachto kareivius: krovė į vežimus būtiniausius daiktus, vertingesnį turtą užkasė sodybos kieme, buities reikmenis išslapstė tvartuose, pašiūrėse ar iškaišiojo po pastogėmis. Prieš kelionę paskutinį kartą sočiai pašėrė gyvulius, pamaitino bei išglostė augintinius ir, liūdnu žvilgsniu nužvelgę sodybas, iškeliavo į nežinią...

Okslindžių gyventojai įsiliejo į bend­rą pabėgėlių srautą. Jie planavo pereiti karalienės Luizos tiltą, pastatytą dar 1907 m. Lietuvos ir Prūsijos žemėms per Nemuną suartinti, pasiekti Tilžę ir tęsti kelionę Prūsijos žeme, kur dar nesproginėjo bombos, negriaudėjo patrankos ir metaliniais dantimis nekaleno kulkosvaidžiai. 

Pabėgėlių vora judėjo Nemuno link, tartum laidojimo procesija lydėtų karstą į amžinojo poilsio vietą. Vieni ėjo pėsti, per pečius persimetę vos panešamą mantą, kiti yrėsi dviračiais, apkabinėtais įvairiais maišais maišeliais, dar kiti važiavo vienkinkiais bei dvikinkiais vežimais, prikrautais įvairiausių buities rakandų, tarp kurių glaudėsi vaikai, sėdėjo seneliai ir gulėjo ligoniai. Paskui dažną vežimą pėdino karvės, pažemiais vilkdamos tešmenis, pritvinkusius pieno, reikalingo vaikų, senelių ir ligonių alkiui numalšinti.

Žmonės judėjo siauru keliu, apsodintu baltakamieniais beržais, liepomis bei ąžuolais. Pakelėse gelsvėjantys medžių lapai bylojo, kad jau ruduo ir tokiu laiku ieškoti prieglobsčio svetur ne pats geriausias metas: dienos trumpėja ir trumpėja, o rudens žvarba bei merkiantys lietūs yra blogi keliaujančiųjų palydovai. Pamario lankų rudens darganos, vėsios naktys ir nuolatinis alkis vargino žmones, bet jie buvo pasiryžę visa tai ištverti. Didžiausią nerimą jiems kėlė be priežiūros paliktos sodybos ir gyvuliai. 

Kai po varginančios kelionės šišioniškiai pasiekė tiltą, jis jau skendėjo pabėgėlių ir Vermachto kareivių bei karinės technikos jūroje. Siauru karalienos Luizos tiltu be perstojo riedėjo tankai, važiavo sunkvežimiai su karine amunicija, žygiavo išvarginti bei sužaloti kareiviai. 

Pėsčiųjų ir važiuotų civilių minios bro­vėsi kuo arčiau tilto ir, kai tik tarp kariškų dalinių atsirasdavo nors mažiausias plyšelis, akimirksniu jį užpildydavo pabėgėliai. Tiltas nuo didelio žmonių ir karinės technikos srauto dažnai „užspringdavo“, pasiglemždamas brangų pabėgėlių laiką. 

Sausakimšoje minioje pa­sklido gandas, kad karalienės Lui­zos tiltas bus susprogdintas, kai tik iš Pa­nemunės pasitrauks paskutinis Ver­mach­to dalinys. Žmonės puolė į paniką, kurią dar labiau kaitino virš galvų praskridęs rusų žvalgybinis lėktuvas. 

Atėjo tamsi rudens naktis. Ji apgaubė pamario pievas, miškus ir Nemuno vandens ramią tėkmę. Žvaigždėtą padangę retsykiais perskrosdavo raketos ar nušviesdavo aukštai „pakabintos“ fosforinės lempos. 

Staiga nuaidėjo keli galingi sprogimai, sudrebinę tiltą ir žemę aplink. Ka­ralienės Luizos tilto metalinės konstrukcijos džergždėdamos nugrimzdo į upę ir atvėrė prarąją tarp Nemuno krantų. Žmonės suprato, jog gandas virto tikrove, kurią įgyvendino Vermachto 6-osios tankų divizijos minuotojai. 

Tragedijos ilgai laukti nereikėjo: dan­guje pasirodė rusų bombonešiai, lydi­mi naikintuvų, ir ant besiblaškančių žmonių galvų pažiro bombų kruša, lydima kulkosvaidžių serijų. Lėk­tu­­vai su raudonomis žvaigždėmis ant spar­nų, atlikę juodą darbą, dingo horizonte. 

Po antskrydžio prietilčio teritorijoje gulėjo sudaužyti vežimai, mėtėsi sulamdyti dviračiai, sudraskyti patalynės maišai, gulėjo žmonių, gyvulių lavonai. Likę gyvi po laukus blaškėsi arkliai, vilkdami paskui save sutraukytus pakinktus, baubė sužalotos karvės. Vieni pabėgėliai, kurių nekliudė bombų skeveldros ar kulkų lietus, baimės apimti, vis dar slėpėsi grioviuose, lindėjo krūmokšniuose, kiti, be gyvybės ženklų, li­ko sėdėti vežimuose ar gulėjo po jais... Vi­soje šitoje kruvinoje makalynėje sklido širdį veriančios sužeistųjų dejonės ir pagalbos šauksmai. 

Bombardavimas, kulkosvaidžių kale­nimas, žmonių klyksmai, stresas taip paveikė žmones, kad jie dar ilgai negalėjo atsikvošėti ir išlįsti iš savo „slėptuvių“.

Nedaug šišioniškių išsigelbėjo, retas kuris išvengė mirties gniaužtų, o tie, kurie po bombardavimo liko gyvi, rinkosi į būrelį, glaudėsi vieni prie kitų ir vienas kitą guodė. Atsipeikėję suskubo dingti iš šios peklos ir patraukė senu, gerai pažįstamu keliu namų link. Jiems bebuvo likusi tik vienintelė galimybė – grįžti atgal į savo namus, kuriuose niekas nelaukė.

Jie ėjo prislėgti, išsekę, alkani ir viską praradę: išsigelbėjimo viltį, artimus žmones bei gyvenimo prasmę. Sugrįžę jie rado sovietinę valdžią ir naują gyvenimo tvarką. Šišioniškių sodybose, namuose, butuose jau šeimininkavo svetimi, šeimos, atkeldintos iš įvairių Lie­tu­vos vietovių... 

Pagal tuometinį valdžios sprendimą, grįžusios šišioniškių šeimos galėjo apsigyventi tik likusiose tuščiose sodybose ar butuose. Sovietinė valdžia panaikino pabėgėlių, kaip ir visų Lietuvos gyventojų, teisę į nuosavą ūkį, namą ar butą, ir tokiems sprendimams niekas negalėjo paprieštarauti. 

POST SCRIPTUM

Vermachto generolai ir iš Rytų atskridę lėktuvai pamaryje pražudė šimtus šišioniškių, nespėjusių persikelti į kitą Nemuno krantą. Ir vieni, ir kiti sudaužė nekaltų žmonių viltis bei lūkesčius, pastūmėjo žmones į pragaištį. 

Pasibaigus karui, ištuštėjusį pamario kraštą „pamilo“ kariškių šeimos bei ateiviai iš „plačiosios šalies“, vėliau aktyviai įsijungę į sovietinimo darbą. 

Tuometiniai Lietuvos valdininkai, bijodami, kad į šį kraštą neprigužėtų pernelyg daug svetimšalių, ėmėsi pusiau slaptų sprendimų. Jie važinėjo po kaimus ir agitavo gyventojus naujakurių teisėmis persikelti į ištuštėjusį pamario kraštą. Žodinei agitacijai sustip­rinti valdžia gyventojus skatino įvairiomis lengvatomis, pavyzdžiui, kaimo naujakuriai kelerius metus buvo atleidžiami nuo taip vadinamos pyliavos (mokestis valstybei javais). 

Kadangi lietuviai iš prigimties yra sėslūs žmonės, prikalbinti juos persikelti į karo metais ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, pamario miestelius bei kaimus sekėsi sunkiai. Pasiturintys ūkininkai nebuvo suinteresuoti palikti savo gerai įdirbtų valdų. Šiai problemai skubiai spręsti valdžia pasitelkė mažažemius valstiečius ir daugiavaikes šeimas, kurie sutiko palikti savo skurdžias sodybas ir įsikurti šišioniškių paliktuose tvarkinguose ūkiuose.

Taip pamaryje ir visame Klaipėdos krašte susiformavo nauja pokario žmonių bendrija, sulipdyta iš įvairių Lie­tuvos regionų gyventojų. 

Karo žaizdos pamario krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, dar ilgai žmonėms skau­dėjo, bet laikas jas užgydė, ir kraštas prisikėlė naujam gyvenimui, kaip ir ma­no vaikystės dienų Okslindžių kaimas, prisiglaudęs prie gar­siųjų Juk­nai­čių. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Kovo 12 d. 14.00 val., 13 d. 17.00 val.

Premjera! ROBOTŲ PASAKOS (+12)

Kovo 18, 19 d. 18.30 val.

Premjera! KAI KURIOS ERELIŲ RŪŠYS

Kovo 20 d. 18.00 val.

BŪTI / Taško teatras

Kovo 23 d. 18.30 val.

PRARASTI / NAMAI TOLI NUO NAMŲ / Šokio trupė „DAME DE PIC“

Kovo 26 d. 14.00 val.

SPEKTAKLIS-EKSKURSIJA APIE KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRĄ „KĖDĖ IŠ KOMEDIJŲ NAMO“

Organizatorius: Klaipėdos dramos teatras

Tel. +370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt

Praėjusį ketvirtadienį Šilalėje apsilankiusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė savivaldybės vadovams, tarybos nariams bei švietimo įstaigų atstovams pristatė vasario 1 d. startavusią „Tūkstantmečio mokyklų“ programą: savivaldybė turi maždaug septynias savaites apsispręsti, ar ketina joje dalyvauti, ir pasirengti pradėti ją įgyvendinti. Ir, ko gero, Šilalė bus viena iš tų nedaugelio savivaldybių, kur ministrės bei jos komandos pristatytas įvairiausių diskusijų keliantis projektas buvo sutiktas labai palankiai, o Šilalės meras Algirdas Meiženis entuziastingai garantavo, jog „mes tikrai dalyvausime“. Paaiškinimas tokiam užsidegimui gali būti labai paprastas: praėjusią savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iš valstybės biudžeto Šilalės sporto sa­lės statyboms užbaigti skyrė 1,8 mln. eurų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Praėjusią savaitę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje konstatuoja, kad buvęs Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius praėjusių metų birželio pradžioje iš pareigų buvo atleistas neteisėtai. Tačiau, skirtingai nei pasisakė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, LVAT teisėjų kolegija nusprendė, jog į pareigas jis negrįš – vietoj to buvusiam direktoriui priteista vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija ir išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo nutarties įvykdymo, taip pat teismo išlaidos. Visą šią gana solidžią, didesnę nei 30 tūkst. eurų, sumą teks apmokėti mokesčių mokėtojams – kol kas už klaidas ir ne­tei­sėtus sprendimus nei valdininkai, nei politikai asmeniškai neatsako.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Praėjusią savaitę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje konstatuoja, kad buvęs Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius praėjusių metų birželio pradžioje iš pareigų buvo atleistas neteisėtai. Tačiau, skirtingai nei pasisakė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, LVAT teisėjų kolegija nusprendė, jog į pareigas jis negrįš – vietoj to buvusiam direktoriui priteista vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija ir išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo nutarties įvykdymo, taip pat teismo išlaidos. Visą šią gana solidžią, didesnę nei 30 tūkst. eurų, sumą teks apmokėti mokesčių mokėtojams – kol kas už klaidas ir ne­tei­sėtus sprendimus nei valdininkai, nei politikai asmeniškai neatsako.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Istorija nuo pat Brunono laikų Lietuvai nepašykštėjo iškilių valstybinių datų. Jei­gu net neminėtume bend­rų su Lenkija do­ku­men­tų – Liublino unijos ir 1792 m. ge­gužės 2-osios Abie­jų tautų respublikos Kons­titucijos, kurie vie­naip ar kitaip įtei­sino Len­kijos do­mi­navimą ir ne­reiškė Lie­tuvos suvere­ni­teto, pra­ėjusį šimtmetį bu­­vo pri­imti bent du Ne­pri­klau­so­my­bės aktai – 1918 m. ir 1990-aisiais.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13