Nors Etiopijos žemė ir taip yra labai nederlinga, bet daž­nai net sudygti derliui ne­lei­džia ir sausros. Tačiau ša­lis vis tik yra beveik visiškai priklausoma nuo žemės ūkio – iš žemdirbystės išgyvena per 80 proc. gyventojų.

Maisto neužtenka

Pagrindiniai Etiopijos žemės ūkio produktai – javai, ankštiniai augalai, aliejinių augalų sėklos, bulvės, drėgmei nereiklios daržovės. Iš javų bene populiariausias yra tefas, gal kiek primenantis mūsų garstyčią. Iš tefo etiopai kepa duoną, gamina kitokius patiekalus. Jų maistas – iki graudulio primityvus. Ant įkaitintos skardos papila miltų pliurės – ir jau duona. Bet dažnai ir tos pliurės trūksta. Nors net daugiau nei 80 proc. etiopų užsi­ima žemdirbyste, jie šalies poreikiams pajėgia užauginti tik apie 50 proc. žemės ūkio produktų, kurie būtini bent minimaliai prasimaitinti. Kitą pusę tenka importuoti. Sparčiai augant gyventojų skaičiui, importo dalis šalies mitybos skalėje vis didėja.

Tačiau ne vien prastos dirvos ir sausros lemia menką derlių. Etiopai net neturi kuo savo žemių įdirbti. Sunku patikėti, kad XXI amžiuje dirvą aria mediniu arklu, pakinkytu jaučiais. Bet ir jų ne kiekvienas turi, tad daug kur matėme pakinkytą asiliuką ar net patį žmogų, tempiantį medinį arklą. Asilas – pagrindinė transporto priemonė ir svarbiausias pagalbininkas žemės ūkyje. Vienoje gentyje su pasididžiavimu gyrėsi, kad jie turį kalvę ir jau išmokę ant medinio arklo „nosies“ privirinti geležtę. Pasirodo, tai – labai didelis pasiekimas. Arklių beveik nematėme, apie kokią nors žemės ūkio techniką nėra nė kalbos.

Graudžiai atrodė jų derliaus nuėmimas. Javai pjaunami pjau­tuvais, tokiais pat, kaip sovietiniame herbe. Pjauna moterys (o ir šiaip dirbantį vyrą Etiopijoje retai pamatysi). Nupjautus javus jie ratu sukloja lygesnėje aikštelėje, kad varpos būtų į vidinę rato pusę, ir ima per jas varinėti savo gyvulius. Kokius turi, tokiais kulia. Ir trypia varpas asilai, ožkos, avys, jautukai. Paskui moterys su vaikais iš grūdų išmėto gyvulių mėšlą ir ima juos vėtyti. Vėjyje pakyla tuntai dulkių. Vėtyklės beveik tokios pat, kaip mūsiškiuose muziejuose.

Vargana gyvulininkystė

Labai menkas ir etiopų gyvulininkystės ūkis. Važiuodami Etiopijos keliais, kopdami į kalnus ar keliaudami pėstute į kitokius objektus, matėme dideles avių, ožkų bandas. Nemažai ir jaučių. Tik karvių nesimatė. O jei kokia ir buvo, tai tešmeniukai – kaip kumštis. Pienelio etiopų vaikams duoda ožkos. Didžioji dauguma gyvulių labai liesi, perkarę, tik arčiau vandens esančiose vietovėse jie į gyvulius panašūs. Beje, ir patys žmonės liesučiai, nematėme nė vieno nutukusio ar bent kiek storesnio.

Gyvuliai žmones ir rengia, ypač atokesnes gentis. Ant nuo­go kūno jie tiesiog užsimeta kailį – ir jau apdaras. Kailis yra ir apklotas, ir paklotas, o kartais ir pati „trobelė“ juo pridengiama.

Iš paukščių matėme tik viš­tų. Pirmiausia turguje – už kojų surištas ir pakabintas žemyn galva, nors jos buvo gyvos. Ne ką geriau etiopai elgiasi ir su gyvuliais. 

Ežerų, upių pakrančių gyventojai verčiasi žvejyba. Teko stebėti, kaip jie, vos ištraukę žuvį, čia pat ant kranto ją doroja, o juos apspitę būriai pelikanų bei marabu laukia savo dalies. Jie bemat sudoroja visas žuvų atliekas, o jei pasirodo mažoka, ne tik žvejams iš rankų čiumpa, bet ir pirkėjų maišelį plėšia. Žvejai iš to vėlgi verslą pasidaro: susidėję žuvų atliekas ar mažąsias žuveles, laukia, kol ateis turistų. O tada už mokestį maitina paukščius, kad turistai turėtų ką filmuoti.

Bitės medyje

Įspūdingai atrodė šiaudiniai cilindro formos aviliai medžiuose. Jei gidė nebūtų atkreipusi į tai mūsų dėmesio, būtume manę, jog kabo kažkokie neaiškios paskirties krep­šiai ar gaudyklės. Medžiai su tokiais aviliais yra atokiai nuo gyvenviečių, pusdykumėse, kur net žalumos beveik nėra. Tačiau, matyt, kažką tie Dievo vabalėliai tarp tų akmenų randa, nes Etiopijoje primaitinti bites cuk­rumi nėra praktikos, nes iš kur jo paimsi.

Geriama kibirais

Etiopija nustebino savo alkoholio vartojimo tradicijomis. Kiekvienoje gentyje matėme primityvių degtinės gaminimo aparatų ir apie juos susispietusių girtų žmonių: vyrų, moterų, net vaikų. Alkoholio jie pasigamina iš bet ko, kas geba rūgti. Šalia to jie vartoja žolę, kurią vadina čiatu – užsikiša už žando ir čiulpia. Keletas mūsų bendrakeleivių atsargiai pabandė pakramtyti to čiato. Sakė, tikrai kažkas galvoje ima darytis, o burna bemat prisipildo seilių, kurias su tos žolės syvais vos spėji ryti. Tada supratome, kodėl gidai į gentis mus stengdavosi nuvežti pirmoje dienos pusėje, o dar geriau – iš ryto. Todėl, kad tokiu metu žmonės dar būna blaivūs ir, didesnė tikimybė, nebus agresyvūs. Kas žino, kokias pasekmes gali sukelti alkoholio ir žolės mišinys, juolab, kad genčių vyrai yra ginkluoti. Gink­luota palyda į gentis lydėjo ir mus.

Viename turguje, kuriame su savo prekėmis susirenka įvairių genčių žmonės, vietinis gidas pasiūlė užeiti į jų kavinę. Įsivaizduokite erdvę, kurios vi­duryje pusiau į žemę įleistas burbuliuoja didelis dubuo, o ap­link jį susėdę vyrai kokių 2 lit­rų plastmasiniais kibirėliais semia burbuliuojančią masę ir geria. Vienas mūsiškių, pabandęs paragauti, sakė, jog šlykščiai neskanu. Masė tirštumu priminė skystą manų pliurzę. Tai buvo, mūsų supratimu, broga, rūgstanti saulėje. Akivaizdu, kad ji gerai trenkia į galvas, ir ilgiau tai stebėti darėsi nebejauku. Tikra ta žodžio prasme Etiopijoje pamatėme, kaip geriama kibirais.

Etiopijos auksas

Šitoje šalyje labai gerai auga kavamedžiai, o jų kava net pasaulyje vadinama Etiopijos auksu. Tai yra bene vienintelė rimta prekė, kurią etiopai eksportuoja. Daugiausiai į Kiniją, Italiją, JAV, Saudo Arabiją. Dar šiek tiek išveža odos, aliejinių augalų sėklų. Kava Etiopijoje ruošiama savitai, taip dar niekur nebuvau mačiusi: ją verda mažuose ąsotėliuose ant žarijų lauželio, į kurį dar įdedama ir frankenčenso medžio sakų. Frankenčenso sakai dar vadinami mira ir yra labai kvapūs, tad aplink pasklinda kvapūs dūmai. Kava pilama į vienos formos ir rašto puodelius. Per visą Etiopiją kitokių puodelių nematėme. Kava tikrai skani (o jei dar nematytumei, kad verdama iš drumzlino upės vandens). Tačiau lauktuvėms kavos pasirinkimas nėra didelis, nes jos stengiamasi eksportuoti kuo daugiau, o turistų, kurie pirktų, nedažnai teatklysta. Per metus Etiopiją aplanko tik apie 360 tūkst. turistų ir tai yra labai mažai.

Miestuose matėme labai ilgas eiles benzino kolonėlėse. Gidas paaiškino, kad degalų čia trūksta, ir norėdami jų užsipilti vairuotojai eilėse turi laukti po keletą valandų. Bet ne kiekvienas sulaukia, nes degalų dažnai nebelieka. Be to, jų pardavimo kiekis yra ribojamas. Savo naftos išteklių Etiopija neturi, todėl atsiveža degalų iš Libijos, kur jie yra gana brangūs. Ne ką mažiau nei pas mus, o žinant jų pragyvenimo lygį, yra labai daug. Vietinis gidas nepraleidžia progos pasigirti, jog, nepaisant to, kad šiandien Etiopijos keliuose ir gatvėse vis dar dominuoja mažyčiai tuktukai bei motoroleriai, būtent Etiopijos karalius Menelikas II buvęs pirmasis afrikietis, 1907 m. vairavęs mašiną...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau) 

Ukrainos palaikymo akcijos vyks­ta visame pasaulyje – žmonės į gatves eina reikalaudami nutraukti Ru­sijos vykdomą agresiją prieš tai­kią Ukrainą. Vis dėlto karas toli gra­žu nesibai­gia, tad priemonių pa­dėti bei paremti užpultą šalį ieš­ko­ma vi­sais įmanomais būdais – ir at­si­ri­bojimu nuo Rusijos meninių bei kultūrinių bendruomenių: „Joks at­­li­kėjas iš Rusijos neįkels kojos į Lie­­­tuvą. Rusijos tautai irgi jau laikas susimąstyti“, – teigia kultūros mi­nist­ras Simonas Kai­rys.

Rusijos karas Ukrainoje aptemdė ir praėjusį savaitgalį vykusios Knygų mugės džiaugsmus – nė vienas šventėje pasisakęs Lietuvos politikas, rašytojas, visuomenininkas ne­aplenkė šios temos. Pasak kultūros ministro, „tokiame kontekste turbūt naivu sakyti, kad knyga gali būti panacėja nuo visų įtampų bei negandų, ir ta panacėja, deja, neegzistuoja. Bet knygos ga­li mums būti tuo, kuo būdavo šimtus metų: ir užuovėja, ir įkvėpimo šaltiniu, ir mąstymo aštrinimo įrankiu, ir jaukiu, saugiu pasakų pasauliu“.

Knygų mugėje ypatingą dėmesį Uk­rai­nai skyrė ir diskusijų dalyviai, surengti ukrainiečių poezijos skaitymai. Įrašus galima pažiūrėti LRT.lt mediatekoje.

Netrukus po Vilniaus Knygų mugės palaikyti ukrainiečius knygų šventėse vieningai paprašė visos trys Baltijos šalys. Lietuva, Latvija ir Estija kreipėsi į svarbiausių pasaulio – Frankfurto, Londono, Bolonijos – knygų mugių rengėjus, ragindamos palaikyti Ukrainą ir nutraukti ryšius su Rusijos organizacijomis bei pašalinti Rusijos stendus iš šių knygų mugių. 

Savo paramą užpultai šaliai siunčia ir Valdovų rūmai, kur dabar eksponuojamos įspūdingos baroko skulptūros iš Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dai­lės galerijos – jas ukrainiečiai muzie­jininkai sovietmečiu išgelbėjo nuo sunaikinimo. Uk­­rainos muziejams išplatintame laiške teigiama, jog artimiau­siu metu Lietuvos kultūros įstaigos ir Kul­tū­ros ministerija suteiks ir kitokią pagalbą kolegoms Uk­rainoje.

Nors dėmesį pastaruoju metu koncent­ruojame į kenčiančią kaimyninę šalį, o vykdomi projektai koreguoja programas, kad parodytų paramą Ukrainai, gyvenimas Lie­tuvoje tęsiasi. Štai Klai­pė­doje pra­ėjusią savaitę įvyko jau septintasis Švie­sų festivalis. Pirmoji instaliacija, skirta Klai­pėdos 770-ajam gimtadieniui, dar nuo per­nai gruodžio įrengta Teatro aikštėje. Fes­tivalio atidarymo dieną šviesos tunelis sušvito dar ryškiau, o siekiant palaiky­ti Uk­rainą, instaliacija kurį laiką švytėjo šios šalies vėliavos spalvomis, mėlyna bei geltona. Tris dienas vykusiame festivalyje žiūrovai stebėjo daugybę renginių.

Pasaulio fotografijos organizacija paskelbė 2022-ųjų „Pa­sau­linių „Sony“ foto­grafijos apdovanojimų“ finalininkus. Pei­zažo kategorijoje tarp tri­jų finalininkų – ir lietuvių fotografas A. Repšys. Per­ga­lingoje serijoje „Saulės grafika“ fotografas fiksuoja tvarius energijos šaltinius, tokius kaip užtvankos, vėjo turbinos ir saulės energijos baterijos, sumažindamas juos iki grafinių abstrakcijų. Kadrai fiksuoti žiemą, kai dėl klimato kaitos iškrito neįprastai gausus sniegas. „Metų fotografo 2022“ nugalėtojas išrenkamas iš profesionalų finalininkų ir paskelbiamas balandžio 12 d.

Finalininkų darbai bus eksponuojami balandžio 13–gegužės 2 d. Londone (So­merset House).

Kotryna PETRAITYTĖ

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė ragina visus pasitikėti institucijomis, nepamiršti informacinio budrumo.

„Privalome būti orūs, ramūs ir pasitikėti institucijomis, taip pat labai akylai sekti informaciją. Dezinformacijos kiekis bus gausesnis negu esame įpratę matyti iki šiol. Todėl raginu visus labai rūpestingai atsirinkti informacijos šaltinius, nepasiduoti klišėms, kurias mums bando primesti Kremliaus propaganda“, – ketvirtadienį po Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio spaudos konferencijoje sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

Daugiau:   https://www.facebook.com/photo?fbid=319998676838192&set=a.216882450483149 

_______________________________________________________________________________

Seimas pritarė nepaprastosios padėties įvedimui Lietuvoje.

Parlamentarai vienbalsiai pritarė LR prezidento dekretui dėl nepaprastosios padėties įvedimo Lietuvos respublikos teritorijoje – už balsavo visi 118 posėdyje dalyvavusių Seimo narių.

Daugiau informacijos: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35403&p_k=1&p_t=280014

________________________________________________________________________________

Užsienio reikalų ministerija ragina šiuo metu Ukrainoje esančius Lietuvos piliečius nedelsiant išvykti iš šalies sausumos keliais.

Ukrainos oro erdvė yra uždaryta, todėl piliečiai primygtinai raginami nevykti į oro uostus.

Lietuvos piliečiai dėl konsulinės informacijos gali kreiptis visą parą veikiančiu Užsienio reikalų ministerijos telefonu +370 5 236 2444 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Daugiau informacijos: https://urm.lt/default/lt/naujienos/urm-ragina-lietuvos-piliecius-nedelsiant-isvykti-is-ukrainos-sausumos-keliais

Vidaus reikalų ministerija, bendradarbiaudama su savivaldybėmis, yra pasiruošusios suteikti reikiamą pagalbą Ukrainos piliečiams, bėgantiems nuo Rusijos sukelto karo.

Daugiau informacijos: https://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/vrm-kaip-vyks-pabegeliu-is-ukrainos-priemimas

________________________________________________________________________________

Daugiau informacijos apie tai, kaip būti pasirengus nenumatytoms situacijoms – Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms interneto svetainėje: www.lt72.lt.

________________________________________________________________________________

Pradeda veikti „karštoji linija“ Ukrainoje esantiems Lietuvos piliečiams.

Ukrainoje esantys Lietuvos piliečiai dėl konsulinės informacijos gali kreiptis šiandien pradėjusia veikti „karštąja linija“: +370 5 251 2764.

Daugiau informacijos: https://urm.lt/default/lt/naujienos/atnaujinta-informacijapradeda-veikti-karstoji-linija-ukrainoje-esantiems-lietuvos-pilieciams

Pagalba Ukrainos žmonėms: 

·Piniginė auka:

Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869

Bankas: Swedbank Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona

Mokėjimo paskirtis: PARAMA

·Aukoti galima į Kauno miesto savivaldybė specialiąją paramos sąskaitą Gavėjas: Kauno miesto savivaldybės administracija LT594010042500388593 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius Mokėjimo paskirtyje nurodyti: PARAMA UKRAINAI.

·Pagalbos siūlymai ir iniciatyvos laukiami Vilniaus miesto savivaldybės elektroniniu adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

·„Stiprūs kartu“ padės koordinuoti prieglobsčio teikimą Ukrainos pabėgėliams.

Visiems norintiems ir galintiems suteikti pagalbą, reikia užpildyti formą svetainėje www.stipruskartu.lt

Lietuvos Respublikos Vyriausybės spaudos tarnybos inform.

Pernai, lapkričio mėnesį, policija išplatino pranešimą apie Antininkuose (Bijotų sen.) gyvenančio vyro namuose aptiktus ginklus bei šaudmenis. Dabar jau aiškus ir šios istorijos finalas – teisme išnagrinėta baudžiamoji byla baigta baudžiamuoju įsakymu, vyrui skirta arešto bausmė, o turėta amunicija konfiskuota.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Centralizacija nebūtinai reiškia naudą. Tokia išvada per­­ša­si pabendravus su „Šilalės artojo“ skaitytojais Lau­ku­voje bei sulaukus valdininkų atsakymų į jiems perteik­tus ši­lališkių nuogąstavimus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Tęsiame kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ antros dalies „Pamario metai“ pristatymą.

„Šiandien karo tema labai aktuali – bijau, kad mūsų palikuonys vėl gali žaisti kariškus žaidimus. Bet geriau statyti namus, sodinti miškus, auginti gėles, mylėti žmones nei imti į rankas ginklą. Taigi mylėkime ir saugokime Žemę kaip begalėdami. Tam kviečia ir mano gyvenimo kelyje sutikto Sauliaus likimas, kurį ir pristatau skaitytojams“, – sako Juozas Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14)

Kariški žaidimai

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pamario krašte, manyčiau, ir kitose Lietuvos vie­to­vėse, paaugliai įniko žaisti kariškus žaidimus. Ši mada į mūsų kraštą atėjo po karo, kai laukuose, gyvenvietėse, miestuose bei miesteliuose liko daug besimėtančios karinės amunicijos: ginklų, durtuvų, šalmų, šovinių, granatų bei kitos kovinės ginkluotės. Daug šitų „žaislų“ besitraukdami paliko Vermachto kareiviai, ne mažiau – ir Raudonosios armijos daliniai. 

Daugiausiai trofėjinės amunicijos pateko į miško brolių, pasiryžusių priešintis okupacinei valdžiai, rankas, nors jos užteko ir paaugliams, panorusiems žaisti karą. Atidžiau pasižvalgęs po pašalius, kiekvienas galėjo rasti kokį nors trofėjinį šaudmenį. 

Paauglių kariniuose žaidimuo­se turintieji trofėjinės amu­­ni­ci­jos buvo privilegijuoti „kovotojai“. Jiems, priklauso­mai nuo apsiginklavimo lygio, būdavo suteikiami kariniai laipsniai: ge­nerolo, feldmaršalo, pulki­ninko, feldfebelio ar seržanto. Laipsniuoti  „kovotojai“ turėjo didelį autoritetą, eiliniai „kariai“ privalėjo besąlygiškai vykdyti jų nurodymus ar įsakymus, todėl kiekvienas stengėsi apsiginkluoti kokiu nors trofėjiniu šaudmeniu. 

Tačiau, deja, ne visiems tokia „laimė“ nusišypsodavo.  „ka­riai“, kurie nerasdavo tro­fė­jinių šaudmenų, patys susimeistrau­davo medinius šautuvus. Jų apsiginklavimas priklausė nuo išradingumo bei sugebėjimo. 

Kartą, ganydamas Šilutės mies­to gyventojų karves Nemuno užliejamose pievose, ir aš radau granatą. Tai buvo vokiška ovalios formos granata, per kurios vidurį ėjo iškili stačiakampių skeveldrų juosta.

Pagal mūsų kariškų žaidimų nerašytas taisykles, ginklai turėjo būti pilnos komplektacijos, kitaip tariant – veikiantys. Deja, mano rastoji granata buvo be detonatoriaus, todėl ir privilegijų iš „vadovybės“ nesulaukiau. Buvau priverstas ir toliau kautis priešakinėse mūšio linijose kaip „eilinis kareivis“. 

Dabar esu be galo dėkingas likimui, kad mano granata buvo be detonatoriaus, priešingu atveju gal nebūtų nei šių prisiminimų, nei manęs paties. Apmąstydamas visa tai subren­dusio žmogaus protu, suvokiau patikrintą gyvenimo tiesą – būti eiliniu kartais yra ne taip jau ir blogai.

Kai tik atsirasdavo galimybė ištrūkti iš namų ar pasibaigus pamokoms, rinkdavomės kuo toliau nuo namiškių akių miškuose bei pamiškėse ir rengdavome kariškus žaidimus. Kovos lauke pasidalindavome į dvi „armijas“ – rusų bei vokiečių – ir, užėmę pozicijas, laukdavome signalo mūšio pradžiai. Vos tik jis nuaidėdavo, visi mesdavomės į aršią kovą.

Kariškuose žaidimuose, kaip taisyklė, laimėdavo rusų kareiviai, pralaimėdavo vokiečiai, taip vadinami fricai. Tokios paauglių vienpusiškos pergalės, matyt, atspindėjo pokario psichologinę-politinę aplinką, kuri daugiau ar mažiau veikė žmones, vaikus, žaidžiančius ka­rą – taip pat.

Kadangi pra­laimėjusių fricų pusėje kariauti paprastai niekas nenorėdavo, armijų „vadai“ sutardavo keistis pozicijomis. Tam pri­tardavome visi. 

Kariškuose žaidimuose kai kurie „kariškiai“ įsijausdavo per­dėm karštai, net rizikuodami savo gyvybe ar visam gyvenimui tapti invalidu. Pasitaikydavo atvejų, kai, sprogus granatai, artilerijos sviediniui ar kokiam kitam šaudmeniui, paaug­lys likdavo be akių, kojų, rankų ar net žūdavo... 

Studijuodamas Vilniaus universitete žurnalistiką, sutikau ne vieną tokį kariškų žaidimų nelaimėlį. Vienas iš jų buvo Saulius, praradęs regėjimą. Jis studijavo rusų kalbą ir literatūrą.

Prisimenu, „Tauro“ bendrabu­tyje gyvenome keturi pirmakur­siai viename kambaryje. Visi, išskyrus Saulių, buvome sveiki, jaunatviška energija trykštantys studentai. Stengėmės ir Sauliaus nepalikti nuošalyje. Ge­rai suvokėme jo būseną: jaunam būti amžinoje tamsoje – nepakeliamai sunku. Todėl visokiais būdais mėginome įsukti jį į studentišką gyvenimą. Tačiau įgyvendinti geranoriškus siekius ne visuomet pavykdavo. Manau, to priežastis buvo Sauliaus psichologinė ir fizinė būsena, kuri veikdavo visų nuotaikas.

Įprastai Saulius sėdėdavo ant lovos ir, pasiėmęs brailio raštu parašytą knygą, pirštais braukydavo per jos puslapius, veido mimika išreikšdamas savo jausmus bei nuotaikas, kuriuos sukeldavo perskaitytas tekstas. Jo veide, tarytum lakmuso popierėlyje, atsispindėdavo rašytojo sukurtų personažų gyvenimas, jausmai, pergyve­nimai, aplinkos vaizdiniai. Saulius taip giliai įsijausdavo į knygą, kad mums atrodė, jog jis pats ten gyvena ir veikia, o kai vėl „sugrįždavo“ į mūsų bendriją, apliedavo visus sa­vo šilta šypsena. Tuomet at­gy­davome, pakilesnė tapdavo ir nuotaika. 

Kartais Saulius pakildavo nuo lovos ištiestomis į priekį rankomis ir apgraibomis sėlinda­vo prie lango, stengdamasis ne­kliudyti kambaryje esančių daik­tų. Pravėręs langą, sustingusiu veidu ilgai žvelgdavo į tolį, tarytum norėtų apčiuopti pasaulio kraštą. Supratome, kad jam reikia ne tiek pakvėpuoti grynu oru, kiek pajausti gamtos artumą už lango, pasiklausyti miesto erdvėje sklindančių garsų. Jis jautė už lango verdantį miesto gyvenimą, kuris puošėsi pavasario žaluma atgyjančiais medžiais, sužydusiais gėlynais. Vaikinas stovėdavo prie lango ir įtempęs ausis klausydavo, kaip šaligatviais be perstojo skuba žmonės, nešini kasdieniais rūpesčiais. Kaip gatvėmis rieda automobiliai, sukeldami erzinantį burzgesį, kaip saulės atokaitoje čirš­kauja žvirbliai ir krykštauja vaikai. Jis krimtosi dėl savo bū­senos, dėl paauglystėje padarytos lemtingos klaidos, suvok­damas, jog niekada daugiau nematys to nuostabaus paveikslo, kurį nutapė Kūrėjas savo galia ir darbščiomis žmogus rankomis. 

„Saulius niekuomet nieko nematys“, – užjaučiančiai žvelgdamas į jį, galvojau aš, ir prisi­miniau pamario pievoje aptiktą granatą, kuri, ačiū Dievui, buvo be detonatoriaus.. Ir mano kūnu nubėgo šiurpas... 

POST SCRIPTUM

Anuomet tėvai kaip išmanydami stengėsi atkalbėti savo atžalas nuo kariškų žaidimų. Jie surasdavo tam įvairiausių būdų – apkraudavo ūkio darbais, spausdavo prie knygų, tačiau mūsų norai kariauti buvo tokie dideli, kad jiems sunkiai sekėsi sulaikyti mus nuo to pavojaus. 

Vėl ir vėl grįžtu į pragyventą karo bei pokario laikmetį. Su jauduliu apmąstau kiekvieną įvykį, beprasmes žmonių žūtis, tragiškus jų likimus ir prieinu išvados, jog karas yra nežmoniškai skausmingas kiekvieno moralinių vertybių patikrinimas.

Žmonijos istorija liudija, kad didesni ar mažesni karai vyko visais laikais. Kariaujama ir šiandien... Tai negailestingas ir žiau­rus valstybių bei tautų tarpusavio santykių aiškinimosi būdas. 

Ir vis tik pasaulio protai, sukūrę naujausias technologijas, kurios iš esmės keičia žmogaus gyvenimą, valstybių vadovai, politikai, dvasininkai bei kita intelektualinė visuomenė turėtų į pirmą planą iškelti bend­ražmogiškų moralinių vertybių išsaugojimo ir taikaus sugyvenimo svarbą. Tik nuoširdžiomis bendromis valstybių ir tautų pastangomis būtų galima pa­siekti, kad Žemės kūne bei žmonių dvasiniame pasaulyje nebūtų skausmingų karo žaizdų, o mūsų palikuonys niekada nebežaistų kariškų žaidimų. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro suburta kūrėjų ir solistų komanda jau netrukus pristatys Lietuvoje retai statomą Antoníno Dvořáko operą „Undinė“. Premjera publika Klaipėdos Žvejų rūmuose mėgausis vasario 25–27 dienomis.

Pasakoms skirti metai

2022-uosius Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skiria pasakoms, tad, Muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės manymu, opera „Undinė“ savo turiniu puikiai tinka šiai pasirinktai repertuaro krypčiai. „Metus pradedame A. Dvořáko opera „Undinė“, vasarą Klaipėdos festivalio metu elinge pristatysime Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ premjerą, o rudenį publiką pakviesime į vieno iš genialiausių lietuviškų kūrinių - Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys" premjerą“,- pasakojo L. Vilimienė.

Trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje būtent Klaipėdoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“

Operos muzikos vadovas ir dirigentas – Tomas Ambrozaitis. Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkina ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019).

Choreografiją operos šokiams sukūrė ir veikėjų judesius režisavo trylika metų KVMT šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017) ir „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas!“ (2020–2021) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.

Princą pamilusios bei viską vardan šios meilės paaukojusios Undinės istorija suskambės solisčių Ievos Juozapaitytės, Onos Kolobovaitės ir Ritos Petrauskaitės balsais. Princu taps solistai Jurgis Jarašius, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus. Svetimšalių princesių partijas ruošia Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė. Undinės tėvo Vandenio partiją dainuos Kšištof Bondarenko ir Valdas Kazlauskas. Scenoje gėrėsimės - Gabriele Kuzmickaite, Dalia Kužmarskyte, Loreta Rameliene, Emilia Janina Kozlowska, Rosana Štemanetian, Dina Mataitiene, Vitalija Trinke, Indra Sofia Maria Nielsen, Ernesta Stankute, Farshad Abbasabadi, Kęstučiu Nevuliu, Judita Butkyte-Komoviene, Vita Merkelyte, Modestu Narmontu, Viliumi Trakiu, Valerij Gončarov.

„Undinė“: daugiasluoksnis tekstas ir psichologinis užtaisas

Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.

Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie undinėlės tragišką likimą.

Pasakų įkvėptas siužetas

Savo laimės žmonių pasaulyje bet kokia kaina siekiančios A. Dvořáko operos pagrindinės veikėjos įvaizdyje susilieja keltiškos, germaniškos, slaviškos kilmės legendų apie vandens dvasias (sirenas, meliuzinas, vokiečių Nixen ir Lorelei, rusų rusalkas) motyvai, pasikartojantys skirtingų Europos tautų folklore. XIX a. šis įvaizdis buvo ypač populiarus ne tik romantizmo muzikoje, bet ir dailėje, literatūroje, kur jis įkūnijo idėją apie sąsają tarp meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktų. Operos libretistas J. Kvapilas mini du jį įkvėpusius literatūrinius šaltinius: vokiečių rašytojo Friedricho de la Motte Fouqué novelę „Undinė“ (1811) ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ (1837). Tarp kitų inspiracijų dar galima paminėti rašytojų Karelo Erbeno ir Boženos Němcovos čekų liaudies pasakų rinkinius, iš kurių į operą atkeliavo ne tik savitas poetinis skambesys, bet ir Vandenio personažas. Operos pavadinimui pasirinkę rytų slavų pasakose sutinkamą rusalką, kūrėjai savo dėmesį sutelkė į jos transformacijas: Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį atneša bučinys Undinės glėbyje.

Lietuvos klausytojams ši A. Dvořáko opera buvo pirmą kartą pristatyta gana anksti: 1937 metais Kauno Valstybės teatre ją pastatė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Libretą į lietuvių kalbą tąkart vertė poetas Kazys Binkis. Vėliau į tą pačią Kauno sceną, tik jau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Undinė“ sugrįžo 1972-aisiais, kur ją interpretavo dirigentas Juozas Idzelis, režisierė Vlada Mikštaitė (ji pati iš naujo išvertė libretą į lietuvių kalbą) ir scenografiją bei kostiumus sukūręs Muodris Tenisonas, labiau žinomas kaip profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas.

KVMT inform.

Pirmenybės dalyvavo 12 komandų, tarp jų savo jėgas išbandė ir FK „Šilalė“.

Dėl pagrindinės taurės varžėsi 1–6 vietas pirmajame etape užėmusios komandos, likusios tenkinosi „Paguodos“ taurės turnyru.

Antrajame etape komandos rungtyniavo rato sistema, turėdamos pirmajame iškovotus taškus. Toks pirmenybių formatas leido komandoms išsaugoti galimybę kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų. Tą parodė ir paskutinių varžybų susitikimai. „Paguodos“ turnyre pirmaujančiai Mažeikių „Olimpo SC“ komandai buvo būtina pergalė prieš FK „Šilalė“ futbolininkus, bet atkaklios rungtynės baigėsi lygiu rezultatu 7:7, ir „Paguodos“ taurės nugalėtojai sprendėsi rungtynėse tarp „Young Boys“ bei Mažeikių „FK Atmosferos“ ekipų. Sunkią pergalę 5:3 iškovojo mažeikiškiai, tapę „Paguodos“ turnyro nugalėtojais.

Atkaklūs susitikimai vyko dėl pirmenybių 1–6 vietų. Rungtynėse dėl penktos vietos FK „Svajoklis“ palaužė FK „Spartans“ pasipriešinimą rezultatu 4:3. Susitikime dėl trečios vietos FK „Benefisas“ pirmavo 4:1, ir atrodė, kad šių rungtynių nugalėtojas jau aiškus. Tačiau kovingumu pirmenybėse pasižymėjusi „Centro“ komanda į varžovų vartus įmušė 2 įvarčius ir pritrūko vieno rezultatui išlyginti. Lygiosios „Centrui“ garantavo trečiąją vietą. Tačiau FK „Benefiso“ komanda išsaugojo pranašumą ir, nugalėjusi varžovus rezultatu 4:3, užėmė trečiąją vietą. Rungtynėse tarp „Byggvito“ ir FK „Mažeikių United“ sprendėsi pirmenybių nugalėtojas. Visą turnyrą pirmavusi FK „Mažeikių United“ turėjo pripažinti „Byggvito“ futbolininkų pranašumą rezultatu 8:3. „Byggvito“ komanda Telšių rajono atvirų salės futbolo pirmenybių nugalėtoja tapo trečią kartą, ir pereinamoji taurė jai atiteko visam laikui.

Pirmenybių uždarymo metu futbolininkus sveikino ir apdovanojimus įteikė Telšių rajono savivaldybės vadovai. Nugalėtojams ir prizininkams buvo įteiktos taurės bei medaliai, o geriausiems žaidėjams Pauliui Šereikiui („Young Boys“), Egidijui Stalmokui (Varnių „Spigins“), Edui Beržanskiui („Jaunimas“), Vytautui Žukauskui (FK „Šilalė“), Rokui Gecevičiui (Mažeikių „Olimpo SC), Domantui Stonkui (Mažeikių „FK Atmosfera“), Gediminui Maknickui (FK „Spartans“), Lukui Raudžiui (FK „Svajoklis“), Nerijui Kumžai („Centras“), Manfredui Bulaš (FK „Benefisas“), Juliui Mockui (FK „Mažeikių United“) ir Mariui Šlutai („Byggvito“) – prizai.

Rezultatyviausio žaidėjo prizas atiteko FK „Benefisas“ žaidėjui Kiprui Keliauskui – 23 įvarčiai, geriausiu vartininku pripažintas Klaidas Rapšas (FK „Svajoklis“).

Telšių rajono savivaldybės

Švietimo ir sporto skyriaus informacija

Savaitgalį per rajoną nuvilnijo žinia, jog nuslinko neseniai sutvarkyto ir lankytojams atverto Padievaičio piliakalnio šlaitas, gruntas užvertė dalį pėsčiųjų tako, kurį pastaruoju metu plovė išsiliejusi Jūros upės srovė. Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas neslepia, kad apie prasidedančią griūtį savivaldybės administracijos specialistus įs­pė­jo daugiau kaip prieš savaitę, tačiau jokios reakcijos nesulaukė. 

Daiva BARTKIENĖ

Kvėdarnos seniūnijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15