Vis dažniau pasirodančią saulę, par­skrendančius paukščius paprastai pa­sitinkame su šviežumo ir laimės ki­birkš­tėle krūtinėje. Švęsti pavasarį kvie­čia ir kultūriniai renginiai, su­intensyvėję koncertai bei susitikimai. De­ja, šiemet viskas yra kitaip: šviesias nuo­taikas temdo nerimas dėl karo Uk­rai­noje, nemažai renginių atšaukiama ar­ba keičiamas jų pobūdis – tema krypsta Uk­rainos palaikymui, renkamos lėšos ski­riamos kenčiantiems nuo Rusijos ag­resoriaus.

Paramą Ukrainai teikia ir šiauliečiai menininkai. Mieste rengiami kūrinių aukcionai, koncertai. Vienas toks praėjusią savaitę įvyko „Laiptų“ galerijoje. Jis pavadintas „Svetimais namais“, kaip ir prieš porą metų vieno žymiausių Ukrainos dailininkų Matvejaus Vais­bergo nutapytas Žagarės žydų namus vaizduojantis paveikslų ciklas. Šiaulių Dailės galerijoje vykęs koncertas skirtas Ukrainos menininkams paremti, o surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Aukcionui pristatyti kelių autorių darbai, prisidėti buvo galima ir įsigyjant šiauliečių menininkų miniatiūras. Aukoti Ukrainos paramos organizacijai „Blue/Yellow“ galima ir internetiniu adresu: blue-yellow.lt.

Europos kultūros sostinėje Kaune skelbiami šviesos, atminties ir tikėjimo pripildyti kultūriniai „įkvėpimai“: Vytauto Didžiojo uni­versitetas visą kovo mėnesį siūlo keliones po prancūzakalbį pasaulį. Įvairiais aspektais bus ne tik pristatoma šiuolaikinė Kanados, Švei­carijos ir Prancūzijos kultūra, bet ir rengiama tarptautinė konferencija aktualioms politikos, diplomatijos bei kultūros sąsajoms aptarti. Daugiau informacijos ir renginių prog­rama – kaunas.lt.

Minties laisvės įkvėpimo kviečia pasisemti po Lietuvą keliaujanti Jono Meko 100-mečiui skirta fotografijų paroda „Semeniškių idilės“. Ji dabar sostinėje – čia paroda bus eksponuojama iki kovo 26 d. Parodoje galima pamatyti fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viktoro Kapočiaus bei J. Meko žmonos Hollis Melton užfiksuotų akimirkų iš pirmųjų J. Meko sugrįžimų į Lietuvą 1971 ir 1977 m. 

Praėjusią savaitę baigėsi Kultūros ministerijos rengtas konkursas eiti naujai įsteigtas kultūros atašė pareigas Japonijoje. Jame dalyvavo 9 asmenys, o laimėjo Gabija Čepulionytė. Glaudžiai su Japonijos ir Lietuvos kultūros centrais nuo 1995 m. dirbanti G. Čepulionytė pažymi sieksianti svarbių datų − J. Meko, Aleksandros Kašubos, Vilniaus įkūrimo 700 metų, M. K. Čiurlionio jubiliejų paminėjimų prestižinėse Japonijos kultūros įstaigose. Taip pat ketina plėtoti bendradarbiavimą su pagrindinėmis Japonijos valstybinėmis, municipalinėmis ir privataus sektoriaus kultūros, meno, akademinėmis įstaigomis, festivaliais tiek Tokijo metropolyje, tiek kituose regionuose, kur gyvuoja senos kultūros tradicijos bei yra gerai išvystyta šiuolaikiška kultūros infrastruktūra. Didelis dėmesys bus skiriamas, padedant pristatyti lietuvių menininkus prestižiniuose tarptautiniuose renginiuose, skatinant juos savarankiškai dalyvauti Japonijos meno rinkoje.

Kovo 11-ąją visoje Lietuvoje netrūks įvairių Laisvės šventės renginių. Štai Klaipėdoje kovo 11 d., 13 val., Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2) vyks Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parodos „Miesto tapytojai Kovo 11-ajai“ atidarymas. Išėjusių dailininkų Algirdo Taurinsko, Vydo Pinkevičiaus, Lino Jankaus kūriniai parodoje organiškai įliejami į dabar kuriančių tapytojų darbus, taip pabrėžiant visada gyvuojantį pasaulį. Pasak rengėjų, paroda Ukrainos įvykių kontekste įgauna dar didesnę prasmę – tai tarsi linkėjimas Lietuvai ir visam pasauliui visada būti glaudžiai susijusiems su gėriu, kūryba bei menu, maitinančiu, keliančiu ir gaivinančiu žmogaus bei tautos dvasią. Paroda Pilies muziejuje veiks iki balandžio 9 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Viešojoje erdvėje pasigirdus nuogąstavimų dėl galimo radiologinio pavojaus Lietuvai, susijusio su įvykiais Černobylio atominės elektrinės zonoje bei kitais įvykiais Ukrainoje, Sveikatos apsaugos ministerija įspėja gyventojus jokiu būdu dabar nevartoti kalio jodido (KI) tablečių, juolab nesigriebti kaip alternatyvos kitų jodo preparatų. KI tabletės apsaugotų skydliaukę nuo žalingo radioaktyviojo jodo poveikio tik Baltarusijos atominės elektrinės avarijos atveju, jas išgerti reikėtų tik gavus ministerijos nurodymą tai padaryti.

Pažymime, kad laiku suvartojus KI tabletes, skydliaukė užblokuojama (prisotinama) stabiliuoju jodu ir taip apsaugoma nuo įkvėpto ar su maistu suvartoto radioaktyviojo jodo kaupimosi joje ir sukeliamos žalos.

Atkreipiame dėmesį, kad skydliaukės apsaugai branduolinės avarijos atveju netinkami vartoti jokie kiti jodo preparatai – spiritiniai jodo tirpalai ir/ar jodo purškalai, skirti burnos gleivinei gydyti, taip pat maisto papildai su jodu, nes jie neapsaugotų skydliaukės nuo radioaktyviojo jodo žalingo poveikio. Spiritinis jodo tirpalas yra skirtas tik išoriniam vartojimui – tepti ant odos, o burnos gleivinės purškalai su jodu, skirti gerklės ligoms gydyti. Šių preparatų veiklioji medžiaga yra ne kalio jodidas, o tiesiog jodas, kuris yra stipriai oksiduojančiai ir toksiškai veikianti medžiaga, galinti sukelti cheminių audinių nudegimų ir apsinuodijimą, todėl jokiais būdais jo negalima gerti, net ir skiedžiant vandeniu.

Atkreipiame dėmesį, kad Radiacinės saugos centro (RSC) specialistai nuolat (24/7) stebi radiacinį foną Lietuvoje, kuris yra nepakitęs ir gyventojams nėra jokio pagrindo nerimauti. Apie bet kokį gresiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu Lietuvoje, RSC nedelsiant informuos atsakingas institucijas ir gyventojus bei pateiks rekomendacijas dėl apsaugomųjų veiksmų taikymo. Radiacinio fono Lietuvoje stočių teikiamus duomenis galima stebėti ČIA.

SAM Spaudos tarnyba

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

„Tegu žmonės skaito ir prisimena mūsų visų praeitį“, – sako autorius.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Pirmosios gyvenimo pamokos

Ištvėrę karo negandas, į Pamario kraštą suvažiavo šeimos iš Šilalės, Tauragės, Raseinių, Jurbarko ir kitų Lietuvos rajonų. Ištuštėjusią Juknaičių valsčiaus teritoriją, kuriai priklausė ir Okslindžių kaimas, užpildė Mitkų, Anusių, Šilinskų, Eglynų, Surdokų, Grigaičių, Pocių, Sakalauskų, Petrylų, Šimkevičių, Kuzmarskių, Nausėdų, Norvilų, Stasinų, Ramanauskų ir dar daugelis kitų mažažemių valstiečių šeimų, pradėjusių kurti naują gyvenimą.

Tarp naujakurių užsimezgė kaimyniški santykiai, pagrįsti geranoriškumu ir santarve. Vie­ni kitus lankydavo ne tik ko­kio nors reikalo verčiami – at­eidavo ir pasižmonėti, pasidalinti nugirstomis naujienomis.

Prasidėjus sunkesniems darbams ūkiuose – šienapjūtei, ru­giapjūtei ar javų kūlimui, be pa­galbos iš šalies sunku išsiversti, todėl tokiu metu kaimynai stengdavosi vieni kitiems padėti. Po talkų šeimininkai surengdavo pabaigtuves. Nors sta­lai būdavo kuklūs, bet dainos skambėdavo iki paryčių. Kai ka­da talkininkai prie pabaigtuvių stalo užtraukdavo ir kokią nors draudžiamą patriotinę dainą, pavyzdžiui, „Palinko liepos šalia kelio,/ Pravirko motina sena./ Sūneli, Tėvynė tave šaukia,/Ir vėl bus laisva Lietuva...“ 

Netrukus duris atvėrė ir Okslindžių pradžios mokykla. Į ją ėjome kaip į mokslo šventovę, nors ten tebuvo tik viena didelė krosnimis šildoma patalpa ir vienas mokytojas. Keletą metų čia mokytojavo Želvytė, vėliau ją pakeitė prūsų kilmės mokytojas Pietaris. 

Nors negailestingasis laikas į preitį nusinešė ištisus dešimt­mečius, mokyk­loje išmoktas pir­mąsias gyvenimo pamokas prisimenu dažnai, apie vieną – sąžiningumo pamoką – norėčiau papasakoti ir Jums, mieli skaitytojai. Šią istoriją ne kartą yra girdėję mano vaikai ir anūkai.

Kartą po pamokų, eidamas iš klasės, pamačiau ant mokytojo stalo paišelį (pieštuką), kurio vienas galas buvo kruopščiai nusmailintas iki pat tamsios kaip anglis šerdies, išlindusios pro rau­dona blizgančia spalva dažytą medinį apdarą. Palietęs jį, pajutau kažkokį dar nepatirtą jaudulį ir malonų kvapą. Spurdėjo noras pieštuką pasiimti, ir nepajutau, kaip gražus daiktas atsidūrė mano medinukėje. 

Iš mokyklos skubėjau namo kupinas svajonių rašyti ne grafitinėje lentelėje, o kvepiančiu paišeliu popieriaus lape. Bet, kaip bebūtų gaila, mano svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Mama, pamačiusi mano rankose svetimą daiktą, paklausė: „Sūneli, iš kur gavai?“ 

Nedrąsiai pralemenau, kad radau mokykloje ant moky­tojo stalo. Mama pažiūrėjo į ma­ne aštriu, širdį veriančiu žvilgsniu, išgėdino ir pasakė:

„Kaip tu, sūneli, galėjai paimti svetimą daiktą, tai juk vagystė! Niekada daugiau taip nedaryk, negalima imti svetimo. Rytoj pat paišelį nunešk į mokyk­lą ir padėk į tą pačią vietą, iš kur paėmei“. 

Stovėjau nuleidęs galvą prieš susijaudinusią mamą ir iš gėdos neturėjau kur akių dėti. Supratau, kad pasielgiau netinkamai ir tokiu elgesiu įskaudinau ne tik ją, bet ir mokytoją Pietarį. 

Mama mano poelgį pavadino vagyste, kokia gėda! Jos žodžiai nedavė man ramybės nei dieną, nei naktį, vis galvojau, ką pasakys gerasis mokytojas Pietaris. Kaip į mane pažiūrės klasės draugai? Gal vagimi išvadins? 

Taip besikankindamas sulau­kiau ryto. Į mokyklą ruošiausi prislėgta nuotaika. Visą kelią ėjau drąsindamas save, kad kuo greičiau atsikratyčiau to ne­lemto pieštuko. Ir dar sau pasižadėjau padaryti taip, kaip lie­pė mama.

Vos peržengęs mokyklos slenkstį, prisėlinau prie mokytojo stalo ir drebančia ranka padėjau pieštuką. Mokytojas Pietaris pastebėjo mano susijaudinimą, priėjo ir, paglostęs galvą, pasakė: „Juozuk, gali pasiimti pieštuką, aš tau jį dovanoju“. 

Stovėjau prieš mokytoją išraudęs, nuleidęs galvą, nežinojau nė ką daryti ar sakyti, tik pasikūkčiodamas praleme­nau: „Aš, mokytojau, nenorėjau, aš... Ačiū, mokytojau...“

Net šiandien, po daugybės metų, negaliu perteikti to jausmo, to palengvėjimo, kurį patyriau, išgirdęs paprastus, šiltus ir jautrią vaiko sielą guodžiančius mokytojo žodžius. Pasijutau lyg jis būtų sunkiausią akmenį nuritęs nuo mano vaikiškos širdelės, ir pasižadėjau daugiau tokios sunkios naštos nebeužsikrauti. 

Pasibaigus pamokoms, namo skubėjau pasišokinėdamas iš džiaugsmo. Buvo linksma, kad medinukėje nešuosi mokytojo do­vanotą mano labai trokštamą paišelį, ir kad padariau taip, kaip liepė mama.

Ši kaimo mokykloje vaikystėje išmok­ta sąžinin­gumo pamoka lyg moralinė kelrodė žvaigždė lydėjo mane visą gyvenimą.

Mokytojas Pietaris dažnai lan­ky­da­vosi šeimose, užsukdavo ir pas mano tėvus pasišnekėti, pažiūrėti, kaip daugiavaikė šeima gyvena, aptarti vaikų mokymosi ir elgesio. Tėvai laukdavo mokytojo, pagarbiai jį priimdavo ir atidžiai išklausydavo jo patarimų ar pastabų.

Ne tik tėvai, bet ir mes, mokiniai, mylėjome bei gerbėme savo mokytoją. Kai reikėdavo ką nors padaryti, likdavome po pamokų: supjaudavome, suskaldydavome ir į stirtą sukraudavome malkas, tvarkėme mokyklos aplinką, sodinome medelius bei vaiskrūmius, valėme patalpas. Visa tai darėme ne kieno nors verčiami, bet iš pagarbos mokytojui ir didelio noro pabūti mokykloje su draugais bei kartu pasimokyti. Galima sakyti, jog mokykla Okslindžių vaikams buvo ant­rieji namai.

Šiandien negaliu pamiršti tų pirmųjų gyvenimo pamokų, išmoktų nedidelėje kaimo mokyklėlėje, ir vis galvoju – kodėl? Gal tai yra paprasčiausia nostalgija, būdinga mano amžiaus žmonėms? Bet kai pamąstau giliau, suvokiu, kad šioje paprastoje pokario kaimo mokykloje buvo kažkas daugiau, nei išmokyti vaikus skaityti, rašyti ar skaičiuoti. 

Okslindžių pradžios mokyk­lo­je dvel­kė paprastumu ir nuoširdumu. Ne­prisimenu, jog čia būtų buvę patyčių ar pasišaipymų. Jeigu kuriam nors vaikui mokslai sekėsi blogiau, mokytojas Pietaris ir gabesni mokiniai stengėsi nuoširdžiai padėti. Jeigu kuris nors pietums neatsinešdavo duonos riekės ar lašinių, kiti jam savo kasnį pakišdavo, o jeigu kuris į mokyk­lą ateidavo apsirengęs prasčiau ar apsiavęs klumpėmis, niekas nekreipdavo dėmesio ir nesišaipydavo. 

Ir kai stebiu šokant lietuvių tautinį šokį „Klumpakojį“, visuomet grįžtu į pokario kaimą. Medinių ar pusiau medinių klumpių, tvarkingai išrikiuotų mokyklos prieangyje prie sienos, vaizdas iki šiol neišblėso iš mano atminties... Anuomet dažnas kaimo žmogus jas avėjo. Klumpių buvo galima užsisakyti pas klumpadirbį arba pasidaryti pačiam iš alksnio ar gluosnio medienos. Ne kartą esu stebėjęs savo tėvą, palinkusį prie varstoto ir mums klumpeles betašantį. 

Vaikai, tarp jų – ir šių eilučių autorius, avėdami klumpes, kasdien į mokyklą ar iš jos sukardavo po keletą kilometrų. Prisiminus tokias keliones šaltą žiemą ar ankstyvą pavasarį, dabar šiurpas apima. Bet apie pavėžėjimus tuomet nebuvo nė kalbos: arklių reikėjo ūkio darbuose, o „geltonųjų autobusiukų“ dar ir svajonėse nebuvo...

Okslindžių pradžios mokyk­loje ir namuose išmoktos pirmosios gyvenimo pamokos turėjo didelės reikšmės, brandinant vertybes, kurios išugdė darbš­tumą, padorumą, sąžiningumą ir pagarbą žmogui. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš E. ANUSAITĖS albumo

(Bus daugiau)

Per keletą pastarųjų metų Šilalės kultūros centre pastatyti miuziklas „Mano puikioji ledi“, operetė „Čardašo karalienė“, šiuo metu ruošiamasi miuziklo „Romeo ir Džiuljeta“ pristatymui. Būtent šiuos sa­vo darbus ši­lališkiai išvežė ir į Vilniaus knygų mugę, vykusią praėju­sį savaitgalį. Ši­la­liškiai buvo vieninteliai, atstovavę Tauragės apskričiai.

22-oji Vilniaus knygų mugė vyko Lie­tuvos paro­dų rū­muose „Li­tex­po“, o šiųmetė jos te­ma – „Vaizdas kaip tekstas“. Tie­sa, pag­rindinis akcentas šie­met buvo mėlyna bei geltona Uk­rainos spalvos ir karas. Ra­šy­to­jai, knygų autoriai, skaity­tojai ir leidėjai dalijosi sa­vo emocijomis bei išgyvenimais, o Uk­rainos žmonės ir jų kova bu­vo remiama ne tik renginiais, bet ir piniginėmis lėšomis.

Skaitytojus į šią kultūros „puotą“ traukė ne tik knygų, spaudinių gausa, bet ir vaizdai, pa­rodos, kūrėjų pristatymai ir, ži­­noma, koncertai.

Pa­s­tarieji vy­ko Mu­­zikos salėje, kur buvo pri­statomi ir visi Lie­tuvos re­gio­nų kultūros cent­rai. Muzikos salė pritraukia tūks­tančius lankytojų, todėl pasirodyti jos scenoje yra nemenkas pasiekimas. Šie­met į Mu­zikos salės sceną lipo Do­natas Montvydas, Jus­tinas Jarutis, Kris­­tijonas Ri­bai­tis, „Af­rodelic“ bei kiti. O tarp jų lankytojai galėjo pama­tyti ir išgirsti šilališkių muzi­kinių spektak­lių ištraukas. „Ši­la­lės muzikiniai spektakliai“ – taip buvo nurodoma renginio programoje bei informaciniuose stenduose, o pasirodymas buvo transliuojamas tiesiogiai LRT kanalu. 

„Išvykome į Vilnių, kai Uk­rai­noje prieš parą buvo prasidėjęs karas. Tai, be abejo, jautėsi ir scenoje, ir žiūrovų salėje. O tas susikaupimas ir rimtis kolektyvą skatino pasirodyti kuo profesionaliau“, – po pasirodymo kalbėjo visų trijų pastatymų režisierius ir Mu­zikinio teat­ro vadovas Antanas Kazlauskas.

„Šilališkiai atstovavo visam Tauragės regionui, mūsų stende keturias paro­dos dienas dirbo 20 žmonių, viena diena buvo skirta Bijotams, kaip Mažajai šių metų kultūros sostinei“, – teigė Ši­lalės kultūros centro direktorė Irmina Kėb­lie­nė.

Ji įsitikinusi, kad tokia patirtis yra nau­dinga visomis prasmėmis – tai ne tik pasirodymas, bet ir ilgalaikė nauda, ryšiai ateities projektams. 

„Įsitikinome, jog einame teisinga kryp­timi, tik mums reikia daugiau viešinimosi, inova­tyvumo. Lietuviškas kuklumas

ne visada naudingas – kai platesnei auditorijai parodome, ką

sukūrėme, ne vienam kur kas didesnio miesto režisieriui sukeliame baltą pavydą. Ir šįkart ne vienas kolega, Na­cio­­na­linio kultūros centro darbuotojas teiravosi, ar tai tik­rai – Šilalė. Nes viena yra rašy­ti projektą mėgėjiškam muzikiniam teat­­rui, kalbėti apie ankstesnius pastatymus ir visai kita, kai tas pastatymas pristatomas gyvai. Juk ne kiekvieną kolektyvą kviečia į tokį reikšmingą renginį, o Šilalė, mažas Žemaitijos miestelis, Vilniaus knygų mugėje dalyvavo jau ant­­rą kartą (pirmąsyk – prieš dvejus metus)“, – dėkodama šila­liškiams, kurie dėl dalyvavimo šiame renginyje aukojo savo atostogas, tarėsi su darbdaviais dėl laisvadienių ir atstovavo Šilalei, sa­kė I. Kėblienė.

Neabejotina, kad tokie pasi­rodymai reikalingi: Nacio­na­li­­nis kultūros cent­ras yra paren­gęs galimybę su 3 D akiniais per­sikelti į ankstesnes dainų šven­tes. O Knygų mugėje susidomėjusieji Ši­lalės kultūros cent­ro muzikiniais spek­takliais ža­­da atvykti stebėti trečiojo prem­jerinio pristatymo. Jis numato­mas gegužės 13–14 d. Ta­čiau vis­kas priklauso ir nuo to, kada baig­sis Kultūros cent­ro remontas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilališkiai antradienį prisijungė prie per pasaulį besiritančios Uk­rainos ir jos piliečių palaikymo akcijos. Vietoj numatytų Užgavėnių linksmybių ir šėlsmo prie Šilalės kultūros centro skambėjo Ukrai­nos himnas ir patriotinės lietuvių dainos, taip parodant, kad esame kartu su šalimi, kurios piliečiai ko­voja su Rusijos agresoriumi ne tik už savo, bet už visos Europos laisvę, gina ją, mokėdami už tai sa­vo gyvybėmis...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ kviečia šalies gyventojus padėti nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms paaukojant nebenaudojamus, tačiau veikiančius telefonus ir planšetes. Operatorius pasirūpins įrenginių surinkimu, patikrinimu bei tiekimu „Raudonojo Kryžiaus“ organizacijai, kuri teikia pagalbą ukrainiečiams. 

„Šiuo metu bet kokia pagalba Ukrainos žmonėms, net ir pati mažiausia, yra labai reikšminga. Norime padėti užtikrinti reikalingą įrangą tiek savanoriams, tiek ir nuo karo bėgančioms ukrainiečių šeimoms. Todėl kviečiu visus žmones nelikti abejingais – jums nebereikalingas, bet vis dar veikiantis telefonas ar planšetinis kompiuteris, gali būti itin vertingas kitiems“, –  sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Operatorius kviečia Lietuvos gyventojus prisidėti prie pagalbos ir paaukoti nebenaudojamus, tačiau vis dar veikiančius telefonus ir planšetes. Galite prietaisus atnešti į bet kurį artimiausią „Tele2“ saloną, nepriklausomai nuo to, kurio šalies operatoriaus klientai esate. 

Prieš aukodami įrenginį patikrinkite, ar jis yra veikiantis ir jame nėra likusios jūsų asmeninės informacijos. Jeigu nesate tikri, ar tai yra padaryta, atnešus prietaisą, operatoriaus darbuotojai padės tai atlikti.

Visi paaukoti įrenginiai bus perduoti „Raudonojo kryžiaus“ draugijai, kuri juos paskirstys Ukrainos žmonėms ir jiems padedantiems savanoriams.

Nuo karo bėgantiems ukrainiečiams padedantis „Raudonasis Kryžius“ laukia žmonių iš Ukrainos, kuriems bus reikalinga pagalba ir prieglobstis Lietuvoje.

„Tele2“ taip pat skyrė 30 tūkst. „Pildyk“ SIM kortelių „Raudonojo Kryžiaus“ ir „Stiprūs kartu“ organizacijoms, kurios pasirūpins, kad kortelės operatyviai pasiektų į Lietuvą atvykusius pabėgėlius iš Ukrainos. SIM korteles gavę žmonės galės tris mėnesius nemokamai skambinti, rašyti SMS žinutes ir naudotis neribotu internetu Lietuvoje.

Karo situacijoje Ukrainos žmonėms padedančiam „Raudonajam Kryžiui“ mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ taip pat skyrė paramą, suteikdamas darbui reikalingus įrenginius. 

Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą bendravimą, telekomunikacijų bendrovė kompensuoja ir tarptinklinio ryšio paslaugas privatiems bei verslo klientams, esantiems Ukrainoje.

Nuo kovo 3 d. prasideda paraiškų rinkimo etapas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“. Paraiškas galima teikti elektroniniu būdu iki gegužės 31 d. Šiam etapui skirta 12 mln. 507 tūkst. 073 Eur.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Ir vėl godojame tas pa­čias godas: kas galėjo pa­gal­vo­ti, kad XXI amžiuje vi­du­ry Europos pasaulio iš­­puo­se­lė­tas diktatorius ry­šis tie­sio­ginei agresijai prieš savo tikėjimo ir etni­nius brolius? Ne, nepasi­mo­kyta nei iš prieš­kario, nei iš 2008 m. karo Kaukaze, nei iš 2014 m. Krymo anek­sijos, nei iš piet­ryčių Uk­rai­nos at­plė­ši­mo...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Jau kelinti metai dalis šalies savivaldybių išbando dalyvaujamojo biudžeto privalumus – t. y. į lėšų dalybų procedūras įtraukia gyventojus, prašydami teikti pasiūlymus bei padėti išsiaiškinti, kam reikėtų teikti prioritetą. Šilalėje mokesčių mokėtojų pinigus valdančiosios daugumos atstovai tampo lyg per trumpą paklodę, akivaizdžiai ti­kėdamiesi viešaisiais finansais užsitikrinti rinkėjų palaikymą kitais metais vyksiančiuose sa­vi­valdybių tarybų rinkimuose.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17