Iš kur pasisemti optimizmo, jėgų ir tikėjimo, kai pastarosiomis savaitėmis gyvename lyg iš naujo mokydamiesi tarti žodį „karas“? Jaukinamės jau ne filmuose matytus vaizdus ar knygose užfiksuotus memuarus ir stengiamės „kažkaip gyventi įprastą gyvenimą“. Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramščiais sunkią akimirką. Tad kviečiame į pasimatymą su šypsenomis pasipuošusiais Vanda (92 m.) ir Algirdu (75 m.), tapusiais 2022-ųjų veidais socialinėje komunikacijoje apie „Sidabrinę liniją“. Kokios turtingos ir stiprios asmenybės slepiasi už šių šypsenų ir kiek jose energijos! Tikime, jog skaitydami interviu su šiais senjorais, pažinsite gražiąją senėjimo pusę ir įgausite to tikėjimo ir energijos, kuriuos spinduliuoja pašnekovai ir kurių taip lengva pristigti kamuojant karo ir agresijos negandoms. 

Pažintis su Vanda ir Algirdu gimė iš poreikio sukurti socialinės reklamos videoklipą, kviečiantį bendravimo stokojančius senjorus skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 ir registruotis draugystės pokalbiams arba gauti emocinę bei informacinę pagalbą. Klipe be kitų dviejų senjorų kartu su gydytoju Alvydu Unikausku nusifilmavo Vanda ir Algirdas. Artėjant metui pasirinkti naujus 2022-ųjų veidus ir įvaizdžius socialinėje komunikacijoje bei dalomojoje medžiagoje apie „Sidabrinę liniją“, pagalvojome: „O kam ieškoti naujų veidų – juk Vandą ir Algirdą jau pažįstame iš klipo!“ Paskambinome, pasiūlėme idėją – jie mielai sutiko. Sulaukę fotografijų nudžiugome – jose švietė šiltos emocijos, ramybė bei nuoširdūs akių žvilgsniai. Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog tai apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos patirties bei išminties vertę. Vanda ir Algirdas, tapdami „Sidabrinės linijos“ veidais, kviečiančiais senjorus skambinti, pasikalbėti ir klausti, tarsi įsiliejo į mūsų bendruomenę, todėl po kurio laiko užsukome pasikalbėti su jais – apie bendravimą, sveikatą ir tiesiog gyvenimą.   

 – Miela Vanda, prisiminkite, su kokiomis mintimis sutikote pasiūlymą filmuotis „Sidabrinės linijos“ videoklipe? Ar tai Jums buvo nauja patirtis?  

– Aktorių agentūroje esu užsiregistravusi jau 5 metus. Teko filmuotis masinėse scenose, o kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną. Kvietimą filmuotis „Sidabrinės linijos“ klipe sutikau labai džiugiai – man patiko klipo idėja ir linijos veikla labai  imponuoja. Aš gyvenu su dukra, bet tik užeina liūdesys, iškart skambinu draugėms ir bendraklasėms. Pasikalbame apie tai, kaip gyvename. Reikia kalbėtis, vienišam sunku būti. O žodis tikrai gydo! Linkiu visiems vienišiems žmonėms būtinai bendrauti. Kasdien dabar matau kaip daktaras (gyd. A. Unikauskas – aut. pastaba) ragina skambinti. Labai smagu buvo dalyvauti kuriant filmuką apie „gydančius pokalbius“.  

 – Algirdai, o kokia Jūsų „aktorystės“ istorija? Kaip jautėtės, atlikdamas vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sidabrinės linijos“ klipe?  

– Aktorių agentūroje užsiregistravau iš „dyko buvimo“ (juokiasi): negi išėjęs į pensiją gulėsiu lovoje? Prisigalvoju visokių veiklų, taip ir atsiradau aktorių agentūros duomenų bazėje. Esu įsiamžinęs jau kone 15 filmų, daugiausiai masinėse scenose. Tai labai įdomi veikla, nors, pamačius filmų kūrimo „virtuvę“ ir kiek dublių reikia vienam kadrui, į filmus dabar žiūriu jau kitaip. Filmavausi ir „Anoje Kareninoje“, ir „Sisi“ statymuose. „Sidabrinės linijos“ klipo filmavimas vyko kitaip: greičiau ir natūraliau, atrodė lyg gyvenimiškas pokalbis – net nereikėjo vaidinti nors ir pagrindinėje rolėje buvau. Draugai vis dar klausia, kodėl skambinai Antanui, o ne man? (viena iš videoklipe Algirdo sakomų frazių skamba taip: „Alio! Antanas? O kaip tu gyveni?“ – autoriaus pastaba).  

 – Vanda, kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Ar teisingas sklandantis stereotipas, jog garbaus amžiaus žmogui nėra įdomių veiklų ir galimybių dalyvauti užsiėmimuose, susitikimuose? Gal to nuobodulio vejama ir pasukote į „aktorystę“?  

– Mano dienose veiklos labai daug! Dalyvauju visur, kur galiu: „Bočių“ draugijoje – ten pasišnekame, „Kryžių namuose“ pabūnu. Šeškinės „Bočių“ chore dainuodavau ir Trečiojo amžiaus universitete paskaitas lankiau. Pandemija didesnius susibūrimus sustabdė, bet kai tik ji baigsis, vėl dainuosim! Dainavimas mane lydėjo visą gyvenimą – vaikystėje mokyklos chore ir studijų metu universiteto kolektyve. Vėliau, dirbant, pomėgį teko kiek padėti į šoną. Ir tik išėjusi į pensiją vėl galėjau dainuoti! Laikas eina labai greit. Kiti skundžiasi, jog nėra ką veikti, tačiau man niekada nenuobodu. Kai niekur neinu, knygą paskaitau, televizorių pažiūriu. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasikalbėti!  

 – Algirdai, jei palygintumėte savo gyvenimą jaunystėje ir dabar – kas džiugino tada ir kas džiugina šiandien?  

– Mano gyvenimas nebuvo „sukiužęs“: beveik 40 metų dirbau vadovaujantį darbą, kūrėme Adomo Mickevičiaus vardo kolūkį dabartinėje Ignalinos vietovėje, tuomet ten stovėjo vienintelis mūrinis pastatas. Mačiau, kaip kūrėsi Visaginas, atominė elektrinė, o į Ignalinos rajoną poilsiauti traukiniais iš tuometinio Leningrado masiškai traukdavo turistai. Draugų ir dabar turiu daug: grupiokų, kartu studijavusių Žemės ūkio akademijoje, ir buvusių kolegų. Labiausiai man patinka mūsų kraštas: Dzūkijos miškai, Panemunės keliai, o kokie vaizdai atsiveria nuo Vilkijos kalvų! Vis raginu jaunimą, besiveržiantį pakeliauti po užsienį, pirmiausia būtinai pažinti savo šalį. Bet užvis svarbiausia – judėti, mažiau dejuoti, daugiau juoktis ir bendrauti.  

 Antrindami Vandos ir Algirdo žodžiams, kviečiame patirti visų amžiaus tarpsnių privalumus bei įžvelgti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje bet kokiomis aplinkybėmis. Atramą bei pagrindą po kojomis galime patirti bendraudami, atjausdami vieni kitus ir dalindamiesi tuo, kuo galime.  

Dovilė VAINORĖ, M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos specialistė

Renata ŠNIOLIENĖ, „Sidabrinės linijos“ savanorė

Iš Pietų Amerikos kilę graužikai šinšilos, garsėjantys savo gražiu kailiuku, Lietuvoje įsitvirtina vis labiau. Iš pažiūros šie gyvūnai yra ramūs, tačiau, atėjus sutemoms, jie tampa judriais išdykėliais. Judėjimo poreikiui patenkinti šinšiloms reikia erdvaus narvo, gamtinės kilmės žaislų, tinkamų pakramtyti, ir, pageidautina, kitos šinšilos kompanijos. Kad ir kaip norisi šiuos malonius padarėlius paglostyti, reikia žinoti ir susitaikyti su min­timi, jog šie gyvūnai to nemėgsta, ir tik ilgai bei kantriai jaukinant, galima įgyti kai kurių pasitikėjimą bei galimybę ilgiau palaikyti rankose.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Apie smurtą artimoje aplinkoje, mokinių patyčias mokykloje, atrodo, teorinių diskusijų daug, tačiau rezultato vis tiek nepasie­kiame. Deja, smurto išpuoliai ne tokie reti ir Šilalės rajono ugdymo įstaigose. Praėjusią savaitę Šilalę sukrėtė paauglio žiaurumo proveržis – mokinys mokyklos autobusiuke be gailesčio talžė mergaitę, o šalia buvę bendraamžiai viską filmavo ir priėmė tai kaip pokštą...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Visą laiką galvoju: tarkime, Rusija užkariaus Ukrainą – išdraskytą, suniokotą, be gyvybės ženklų. Pasodins į valdžios kėdes savo statytinius, tokius kaip Viktorą Ja­nukovyčių, kuris savo atgabenimo į Kyjivą laukia Mins­ke (beje, jo senelė prieš­kariu yra gyvenusi Vil­niuje). Šie bent minimaliai turės atstatyti sugriautą ša­lį ir pel­nyti nors dalies li­ku­sių gy­ventojų pritarimą. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20

Laiminga tauta, kurios laisvė neaplaistyta krauju, tačiau tokių sėkmės istorijų pasaulyje nėra daug. Didvyriškai ginantis Ukrainai, daugelis apgailestauja, jog 1940-aisiais savo stuburo okupantui neparodė Lietuva. Leidę trypti okupantams savo šventą žemę, lietuviai 1944–1953 m. vykusiose pogrindžio kovose už laisvę neteko 30 tūkst. partizanų bei jų rėmėjų. Kraujas liejosi ir mūsų krašto miškuose, o mūšių su okupantais atgarsiai daugelyje vie­tovių tebeaidi iki šiol.

Nė vienas gyvas nepasidavė

Praėjusiais metais Volme­ri­nės miške, kurio masyvas plyti tarp kelių Teneniai–Pa­jūralis ir Jomantai–Ąžuolas, iškilo 1953 m. sunaikinto partizanų bunkerio karkasas. Net aštuonerius metus jame glaudėsi Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio vyrai, vadovaujami Juozo Vaičiulio-Šarkos. Prie pradėto atstatinėti bunkerio aukštai iškilęs atmini­mo kryžius netoliese žuvu­siam šio būrio vadui ir jo bendražygiams – Stasiui Grik­­­šui-Strazdui bei Jonui Pi­vo­­riui-Putinui. 

„Jau maniau, kad niekada čia neateisiu“, – atsidūsta sunkiai gal 100 metrų nuo artimiausio keliuko atklampojęs devyniasdešimtmetis Steg­­vilų kaimo gyventojas Vy­­tau­tas Vaitiekus. 1953 m., netrukus po NKVD šturmo, jis čia bu­vo atėjęs su gretimo kaimo vyrais. Pa­sakoja, jog kovo viduryje miške dar buvę sniego, matėsi slidžių išvažinėtas takas, o ant jo – žuvusių vyrų kruvinų rūbų skiautės. 

„Prie bunkerio radom nukirstus tris nestorus alksniukus. Nukautus partizanus pririšo už kojų ir vilko gal kilomet­rą ar daugiau iki Kvėdarnos kelio – ant tos linijos dar mėtėsi kruvinų drabužių likučiai. Atsimenu ir tą dieną, kai NKVD šturmavo bunkerį. 1953-iųjų vasario 23 d. buvau pas dėdę Paskarbiškių kaime. Nuo miško sklido šūvių garsai, o apie 3 valandą popiet išgirdau vyrus šnekant, kad miške uždegtas bunkeris. Paskui žmonės kalbėjo, kad partizanų naikinimo operacijoje dalyvavo trys rusų garnizonai – mašinas paliko ant kelio, o patys šliuožė slidėmis ir apsupo bunkerį“, – pasakoja V. Vaitiekus. 

NKVD surengtoje partizanų sulaikymo operacijoje dalyvavo nemažai vieti­nių stribų. Buvo kalbama, jog norėta visus tris vyrus iš bunkerio paimti gyvus, tačiau sulojo atėjūnus išgirdęs šuniukas, ir partizanai spėjo užimti kovos pozicijas. Ginklų jie turėjo daug, todėl ilgai priešinosi. Pirmas žuvo J. Pivoris-Putinas, antras krito S. Grikšas-Straz­das, J. Vaičiulis-Šarka liko kovoti vienas. Išgirdęs komandą „paimti gyvą“, partizanų vadas nušovė komandavusį enkavedistą ir nusišovė pats. 

Tokie yra vietinių gyventojų prisiminimai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinio-archyvinio tyrimo išvadose teigiama, jog trys Kęstučio apygardos Butigeidžio rinkti­nės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio partizanai žuvo 1953 m. vasarį, naktį iš 23 į 24 d. Volmerinės miške įrengtame bunkeryje, esančiame pusė kilometro nuo kelio Teneniai–Kvė­dar­na. Mūšyje buvo nukautas MGB vidaus apsaugos seržantas Rulin, paimti du 1944 m. gamybos automatai, šautuvas ir trys įvairių tipų pistoletai. Visi šaud­menys kautynių metu buvo išnaudoti. 

Tyrimas patvirtino, jog žuvusių partizanų palaikai  buvo išvilkti iš miško ir pamesti prie kelio Kvėdarna–Teneniai, vėliau atvežti į Tenenius ir pamesti prie Tenenių Šv. Barboros bažnyčios. Jų užkasimo vieta nežinoma. 

Ilgai slėpta šeimos istorija 

Nuo tų įvykių praėjo jau beveik 70 metų. Bunkerį slėpę medžiai seniai nukirsti, pasodinti ir jau užaugo kiti, tik dangų remianti dvikamienė liepa dar tebesaugo prisiminimus apie kadaise po ja sėdėjusių vyrų planus ir svajones, meilius jaunų žmonių šnabždesius ir  išlietas ašaras dėl prarastos tėvynės, netektų artimųjų. 

Ne pirmą šimtmetį skaičiuojanti liepa galėtų tapti ir partizanų ryšininkės Stasės Grikšaitės meilės būrio vadui J. Vai­­čiuliui-Šarkai liudininke. 

„Visi žinojo, kad Sta­sė draugauja su Juozu iš Bikavėnų. Abu mano dėdės bu­­vo medžiotojai, tai imdavo mudu su Grik­­šų Stasiu už varovus. Po vienos medžioklės sutikom Šar­ką su Stase, užsikabinusia ant krūtinės Juo­zo automatą. Gal pus­valandį kalbėjomės apie tai, kas daro­si Lie­tuvoje, pasakojau, ką girdėjome iš Ame­rikos kalbant per radiją – visas kaimas susirinkdavo į mūsų trobą tų žinių pasiklausyti. Juozas apgailestavo, jog amerikonai tik šneka ir šne­ka, o partizanų miškuose mažėja. Sako, nežinau, kaip reikės išsilaikyti. Baisiai ta­da juos NKVD spaudė: Teneniuose, Pa­jū­ryje, Kvėdarnoje – visur buvo stribų būstinės“, – pasakoja V. Vai­tiekus. 

Vytauto pasakojimai Jomantuose gyvenančiam verslininkui Kęstučiui Tar­vydui padeda atkurti savo mamos O. Grik­šaitės-Tarvydienės ir jos brolio S. Grik­šo-Strazdo istoriją. 

Apie tai, kad mama buvo partizanų ryšininkė ir susilaukė būrio vado J. Vai­čiulio-Šarkos dukros, Kęstutis sako labai ilgai nežinojęs. Net tada, kai pykdavo mokykloje pravardžiuojamas „bandituku“, mama jam nieko neaiškindavo, tik sakydavo: „Čia ne tie dalykai“. 

S. Grikšaitė-Tarvydienė apie savo prarastą dukrą prakalbo tik tuomet, kai Lie­tuvoje kilo Sąjūdis, atsirado viltis atsikratyti okupacinio režimo. 

„Žinojau, jog kažkur turiu seserį, mama apie tai buvo sakiusi, bet  kol nepradėjo byrėti geležinė sovietų sąjungos tvarka, apie tai ji praktiškai nekalbėdavo. Gal jau ir pati nežinojo, kur gyvena vyriausia jos duktė Onutė – galiu spėti, jog ta informacija buvo įslaptinta“, – sako K. Tarvydas. 

Vienintelis įkaltis – nuotrauka

Sesers paieškos K. Tarvydui padėjo atkurti skaudžią pokario istoriją. Pa­aiš­­kėjo, kad 1950 m. Geležinio Vilko būrio ryšininkė S. Grikšaitė buvo suimta ir dukrą Onutę pagimdė Klai­pėdos kalėjime. 

Po karo prasidėjus represijoms ir paskelbus mobilizaciją, didelė dalis šio krašto jaunimo išėjo į mišką priešintis okupacinei valdžiai. Grikšai buvo ūkininkai, pas juos atėję partizanai aiškiai pasakė, jog galimybės tik dvi: arba kovoti už laisvę, arba eiti prieš savo tautą bendradarbiaujant su okupantais. 

„Mamos brolis Stasys išėjo į mišką, o Stasė tapo partizanų ryši­ninke. Ji pasakojo, kad informaciją gaudavo iš draugės, kurios pavardės niekada neminėjo arba aš to neatsimenu, o ji tik nešdavo maistą miške buvusiems vyrams. Mama turėjo ir karišką aprangą, ir gink­lą, buvo su vyrais nusifotografavusi. Ta nuotrauka ją išdavė. Iš draugės sužinojusi, kad jos namuose planuojama daryti kratą, viską išslapstė ir sunaikino, bet nuotrauka liko prie dokumentų. Kai NKVD apsupo namus, ji dar spėjo nubėgti į tualetą, suplėšė nuotrauką ir sumetė į išmatų dėžę. NKVD nieko daugiau nerado, bet išvalę tualetą, surinko nuotrauką iš gabaliukų, ir ji tapo vieninteliu įrodymu, jog mama bendradarbiavo su partizanais“, – ne kartą girdėtą šeimos istoriją prisimena verslininkas. 

Pasak K. Tarvydo, NKVD neturėjo jokių įrodymų, kad S. Grikšaitė bendravo su partizanais, tik tą nuotrauką, kurioje jie buvo kartu nusifotografavę. Sau­gumiečiams ji teisinosi, jog tai jaunystės draugai, nežinojo, ką jie veikia. 

„Vežant į apklausą, ją, kaip baisią nusikaltėlę, per mišką lydėjo dvi ginkluotos rusų padvados. Staiga prasidėjo apšaudymas, pribėgęs vyras partizano uniforma pradėjo klausinėti: „Kur, tave, Stasele, veža“.  

Po susišaudymo ji buvo nuvesta į partizanų bunkerį, kuriame pamatė partizanų rūbais vilkinčią savo informatorę – buvo aišku, kad pateko į pasalą. Tačiau abi apsimetė viena kitos nepažįstančios. Bet S. Grikšaitė buvo nuteista 10 metų kalėti už tėvynės išdavimą. 

Žinau tik tiek, kad kalėjime ją taip smarkiai kankino, reikalaudami pasakyti, kur yra brolis Stasys, jog ma­ma norėjo pasikarti. Nusikirpusi savo ilgas kasas, susipynė virvę ir užnėrė kilpą ant lango grotų. Išgelbėjo kartu kalėjusi moteris – mama sakė, kad po to jos nebemušė, kankinimai baigėsi“, – pasakoja K. Tarvydas.  

Mergaitę priglaudė svetimi

Lietuvos ypatingasis archyvas patvirtino, jog KGB sudarytoje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad S. Grik­­šaitė, gyvenusi Paskarbiškių kaime, 1950 m. liepos 10 d. buvo suimta ir kalinama Klaipėdos apskrities kalėjime. Tų metų spalio 17 d. kalėjimo medicininėje pažymoje rašoma, jog „Stasė Grikšaitė, Antano, g. 1929 m., ga­li būti kviečiama apklausti (pra­ėjus 13 dienų po gimdymo kalinės būklė gera).“

1950 m. lapkričio 5 d. okupacinės saugumo ministerijos kaltinamojoje išvadoje nurodyta: kad „S. Grik­šai­tė nuo 1949 m. pavasario iki suėmimo palaikė nusikalstamą ryšį su nacio­na­listinio gink­luoto būrio vadais: J. Vai­čiuliu-Šarka, P. Bal­čiumi-Pušimi ir kitais, kurie lankydavosi jų namuose, teikė jiems maisto produktus, lankydavosi miške jų slėptuvėse, kartu su jais fotografavosi“. 

Ypatingasis pasitarimas (žmonių va­­dintas „troika“) 1951-ųjų vasario 3 d. nu­baudė laisvės atėmimu 10 me­tų, baus­mę atliekant pataisos darbų la­­geryje. Birželio mėnesį S. Grik­šaitė bu­vo išvežta į Ozerlagą (Taišeto stotis, Brats­­kas), 1954 m. – į Dubravlagą. 1956-aisiais, panaikinus teistumą, iš ten buvo paleista ir grįžo į Tauragę.   

Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje nurodyta, jog kalėjime gimusią S. Grikšaitės dukrą Onutę augino „pilietis Juozas Bandorskis, gyvenęs Pi­lia­kalnio apylinkės Stigralių kaime“. Lie­tuvos ypatingajame archyve yra LTSR Šilalės r. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1954 m. liepos 31 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad „Juozas Bandorskis, Jono, ir Stasė Grikšaitė, Antano, nėra giminės“. 

Kaip Onutė atsirado pas Ban­dors­kius, beveik nežinoma. Stasės sesuo Zita pasakojo, jog 9 mėnesių mergytę tris paras naktimis vežė iš Klai­pė­dos kalėjimo – dieną prisi­glausdavo pas žmones, prašydavo vai­­kui pieno, o sutemus pradėdavo sun­kią kelionę gimtinėn. Našlaitę pri­­­glausti sutiko savo vaikų neturėję Ban­­­­dorskiai.

„Galiu tik spėti, kad vaiko paėmimu iš Klaipėdos kalėjimo pasirūpino pats Juozas. Mama nuolat man kartodavo, jog negalima visų žmonių vienodai vertinti, nes ir tarp blogų yra gerų, ir tarp gerų atsiranda blogų. Net ir „stribynuose“ partizanai ir jų ryšininkai turėjo draugų, kurie teikdavo jiems informaciją, įspėdavo apie būsimas KGB operacijas“, – sako savo mamos istoriją po trupinėlį atkuriantis K. Tarvydas. 

Niekada nesijautė sava

K. Tarvydas savo sesers ieškojo dve­jus metus, nors ji gyveno vos už pusšimčio kilometrų nuo Jomantų – Ši­lu­tėje. 

Baigusi Kvėdarnos vidurinę, Onutė Grikšaitė įstojo į medicinos mokyk­lą, vėliau studijavo Šiaulių pedagoginiame institute kalbos defektologiją ir nuo 1975 m. dirbo logopede Šilutės mokyk­lose. 

Onutė sako nuo mažens žinojusi, jog Bandorskiai nėra jos tėvai, žinojo, kad mama buvo kalėjime. 

„Jie gyveno sunkiai, bet buvo geri žmo­nės. Tačiau mane visą laiką persekiojo jausmas, jog esu nei sava, nei svetima. Atrodė, kad niekur nepritampu. Ir dabar, kai manęs prašo papasakoti apie tėvą, mamą, su skausmu prisimenu vaikystę. Nenoriu, jog kas nors žinotų, kas esu – geriau būtų viską pamiršti ir ramiai gyventi, kaip visi žmonės. Per daug skaudūs man tie prisiminimai. Kas mažai nukentėję, lipa ant bačkos, o smarkiai nukentėję dažniausiai tyli. Kai mano vyras Ričardas kviečia ką nors žiūrėti apie pokarį, nenoriu – man baisu ir skaudu. Bet atsitiko taip, kad dabar ir vėl svarbu, kas vyko, kodėl vyko, todėl turime visi kalbėti apie tai, kokia kruvina, skaudi, likimus laužanti yra kova už laisvę – ir siekti, jog nereikėtų dar kartą už ją kovoti“, – sako O. Tubutienė.

Atminimą sulygino su žemėm

Onutės senelis Antanas Vaičiulis ūki­ninkavo Bikavėnuose, kur buvo ir jo žemės. Muzikantas iš prigimties, Oginskio dvare mokėsi muzikos, grojo orkestre. Išvažiavęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, kad galėtų išpirkti prarastą tėvų ūkį, ir jau senbernis būdamas vedė 18 m. panelę. Su ja susilaukė šešių vaikų – keturių sūnų ir dviejų dukrų. 

Po karo visi keturi A. Vaičiulio sūnūs išėjo į mišką ginti Lietuvos: Antanas pasirinko slapyvardį Tigras, Jonas – Jurginas, Vincas – Papartis, o jauniausias Juozas-Šarka tapo partizanų būrio vadu. Vaičiuliai priklausė Žvingių apylinkėse susiformavusiems partiza­nų būriams ir kovodami žuvo 1946, 1950 ir 1953 m. Jų pavardės įamžintos paminkle Pajūriškių ka­pinėse.

„Mama buvo ryšininkė, pati gink­lu nekovojo, tik pagelbėdavo vyrams. Bet oi, kokia ji buvo drąsi – ne vieną kartą yra išsisukusi nuo KGB pinklių. Nesureikšmindavo sunkumų, nebijojo skausmo. Kai klausiau, kaip ji ten kalėjime, nėščia, išgyveno, tai pasakojo, kad neskaudžiai, „tik per rankas mušdavo“, – mamos ištverme stebisi Onutė.  

Prasidėjus Sąjūdžiui, Onutė su artimaisiais degino žvakeles ir meldėsi prie Kvėdarnos „stribyno“ – dviejų aukštų raudono pastato, prie kurio pokario metais nuolat gulėdavo nukautų partizanų kūnai. Kartu su iš Ka­ragandos grįžusiu dėde Stasiu Ge­ču ir teta Ona Vaičiulyte giedojo Lie­tuvos himną. 

„Netrukus po to tą dviejų aukštų raudonų plytų mūrą nugriovė, išlygino žemę – gal kad žmonės nerastų šuliniuose sumestų lavonų kaulų“, – svarsto O. Tubutienė.  

Moteris įsitikinusi, jog būtų lengviau, jei žinotų, kur palaidotas tėvas. Nors archyvuose žinių apie tai nėra, žmonės kalba, kad jo kūnas gali būti užkastas Šilalės milicijos kieme – toje vietoje dabar stovi gėlių paviljonas.

„Kasant pamatus, tikriausiai ir kaulelius sutraiškė – nieko iš žmogaus neliko“, – pergyvena partizanų vado duktė. 

KGB nepaleido iš akiračio

Pokaryje ir partizanų dukrą auginę Bendorskiai sulaukdavo veidus iš­si­paišinusių nekviestų „svečių“ – to­­kie viską, ką žmonės turėdavo, iš na­mų išnešdavo.  

„Partizanų vardu veikė ir tie, kurie plėšikavo, eidavo per kaimus gąsdindami žmonės. Tėvai pasiskundė partizanams, ir kitą dieną  daug kas buvo atnešta atgal. Skaudu buvo, jog visą sovietmetį partizanus žmonės vadino banditais. Kvėdarna maža, žmonės žino, ką kitame miestelio gale gyvenantys pusryčiams verda, ir mano tėvų istorija niekam nebuvo paslaptis – toje pačioje klasėje su manimi juk mokėsi ir vaikai, kurių tėvai buvo dirbę NKVD“, – sako moteris. 

Visa stebinčią KGB akį ji pajuto ir tuomet, kai su artimiausiais žmonėmis pasidalijo svajonėmis studijuoti teisę. Į kaimynų ūkį pasisemti vandens ateidavęs žmogus įspėjo: „Tu­rėsit labai daug sunkumų, patarčiau nestoti“. 

„Tada nesusimąsčiau, iš kur jis žino, ir kodėl įspėjo, dabar aišku, iš kur jo „draugiškumas“, – sako Onutė.  

Svetimų užauginta moteris nesle­pia, jog visą laiką jautė nuoskaudą, kad ją, tokią mažą, tik 9 mėnesių, ma­ma paliko svetimiems. Kai grįžo iš lagerio, mergaitė jau buvo paaugusi, pripratusi prie savo šeimos – ir liko joje gyventi. 

„Kai dabar pagalvoju, gal kartu su mama išvežta į lagerį ir nebūčiau gy­va likusi. Žmonės pasakoja, kad tai tė­vas sumanė mane taip išgelbėti. Ne­galiu keikti likimo: man gyvenime sekėsi. Manęs niekas bandituke nevadino, neskriaudė. Tačiau žmonės, kurie mane augino, nuolat įspėdavo, jog nesikiščiau į jokius konfliktus, jei kas ir pasakytų ką nors, patylėčiau“, – sako Onutė. 

Šeimoje, kuri ją augino, visi buvo muzikantai, vakarais galiojo tradicija pagroti, dažnai ir jaunimas susirinkdavo pašokti. Pasak Onutės, namuose galiojo šventa taisyklė vakarais aklinai užtraukti pierankėles, o rytą dažnai po langais atsirasdavo ištryptų pėdų... 

Istorijos reikia ateities kartoms 

„Nepriklausomybės atkūrimas mums ir visai mūsų giminei buvo labai svarbus įvykis, ypač dėl to, jog pradėjo keistis požiūris į tuos žmonės, kurie vargo miškuose, išgy­veno persekiojimus ir paaukojo savo gyvybę už Lietuvą. Bet to pykčio ir dabar dar labai daug. Turi ne viena karta pasikeisti, kad pokaris nekiršintų žmonių“, – mano O. Tu­bu­tienė. 

Jos brolis K. Tar­vydas yra vienas pagrindinių Vol­me­­rinės miško bunkerio atstatymo rėmėjų, tačiau darbai nutraukti neapibrėžtam laikui – kol bus parengta valstybinio miško taksacija. 

„Tikiuosi, kad tremtiniams pavyks įamžinti laisvės kovotojų atminimą. Jau nemažai padaryta bendrai visų pastangomis, bet dar reikės ne tik bunkerį atstatyti, aplinką sutvarkyti, bet ir keliuką nutiesti – juk turi būti privažiavimas prie atminimo vietų. Žinau, kad yra labai daug pasipriešinimo, nenoro. Ne tiek dėl kokių nors priešiškų pažiūrų, bet iš gryno tingėjimo. Išgirstu klausimų, kas prižiūrės? Vaikus iš mokyklų atveš, jie galės prižiūrėti – ir tai būtų pati geriausia Lietuvos laisvės kovų istorijos pamoka“, – įsitikinęs verslininkas. 

K. Tarvydas sako, jog dažnai bando atsakyti į daugelį kankinantį klausi­mą: „Kam mes gyvename?“ Sakome, kad dėl vaikų, norime jiems kažką palikti. Jei tik­rai, pasak Kęstučio, gyvename dėl vaikų, tai geriausias palikimas jiems yra  tėvų, senelių istorija. 

„Matau, kaip jiems tai įdomu, nes tokių dalykų mokykloje beveik nepasakoja. Gailiuosi, kad anksčiau, kol buvo gyva mama, daug ko nepaklausiau, liko daug dalykų, kurių dabar jau niekada nesužinosime“, – sako pokario šūvių aidus miškuose tebegirdintis verslininkas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir K. TARVYDO archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš du dešimtmečius Tauragėje įsikūrusi apskrities verslininkus vienijanti organizacija, kaip ir kasmet, savo narius sukvietė į ataskaitinį susirinkimą. Metinę ataskaitą pristatė prieš vienerius metus Tauragės apskrities verslininkų asociacijos (TAVA) pirmininku tapęs UAB „Metta“ vadovas Marius Jucikas, aptarti nuveikti darbai, projektai, problemos, pasidžiaugta pasiekimais.

Paklaustas apie pirmuosius pirmininkavimo metus asociacijai, M. Jucikas teigė, kad jam tai buvo nauja patirtis, naujas gyvenimo etapas, teikiantis malonumą, galimybę mokytis iš kitų verslininkų, bendrauti bei bendradarbiauti, sutikti įdomius žmones. Be abejo, nestigo ir iššūkių, tačiau bendrų pastangų dėka jie įveikti, kaip ir problemos, kurios, jei tik buvo galimybių, išspręstos. Vienu svarbiausių pasiekimų, pasak M. Juciko, tapo sėkmingas problemos sprendimas dėl Tauragėje, Dariaus ir Girėno g.10 pastatytos vaizdo kameros – greičio matuoklio, kuris pasižymėjo dar ir kitomis papildomomis funkcijomis. TAVA kreipėsi su prašymu dėl magistralinio kelio Ryga - Šiauliai -Tauragė - Kaliningradas (0-49,74 km; 59,49-185, 97 km) ribų korekcijos atlikimo, o kelio atkarpą 151-158, kertančią Tauragės miestą, nepriskirti prie magistralinių kelių kategorijos ir neapmokestinti šios atkarpos kelių naudotojo mokesčiu. Bendromis verslininkų, Seimo narių, Susisiekimo ministerijos pastangomis ši kliūtis bus pašalinta.

Pasak M. Juciko, visi asociacijos suplanuoti ir per metus atlikti darbai reikšmingi: aktyviai dalyvauta Regiono plėtros tarybos veikloje, darbo grupėse, įvairiose diskusijose, socialinių partnerių komisijose bei komisijų, tarybų, valdybų posėdžiuose ir susirinkimuose, verslo konferencijose, informaciniuose renginiuose, forumuose, verslo vizituose, svarstytos paraiškos, dalyvauta projektų atrankose, priimti keturi nauji nariai. Per metus įvyko septyni TAVA tarybos posėdžiai, kurių metu svarstyta daugiau nei trys dešimtys klausimų.

„Noriu pasidžiaugti puikia TAVA tarybos komanda, kuri vieningai dirba, jog būtų nauda visam Tauragės verslui. Kai asociacijoje aukščiausio lygio vadovai, nesunku ir pirmininkauti“, – sakė M. Jucikas.

TAVA pirmininko teigimu, net pandemijos laikotarpiu, kai visuomeninis gyvenimas buvo kiek prislopintas, TAVA nariai rankų nenuleido, susirinkimus, pasitarimus organizuodavo nuotoliniu būdu. Tačiau teko atsisakyti kai kurių tradicinių renginių. Anot M. Juciko, tikimasi, jog šiemet gegužės mėnesį pavyks asociacijos narius sukviesti į šventę, kuri pernai nevyko dėl epidemiologinių reikalavimų.

Regina MARCINKĖ

AUTORĖS nuotr.

Penktadienio popietę vos 10 minučių trukusiame neeiliniame Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje patvirtinta, jog nutraukiami trys rajono savivaldybės susitarimai su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities rajonais. Tačiau sprendimo priėmimas tebuvo simbolinis veiksmas – Šilalės ligoninė toliau tebevykdo Europos Sąjungos finansuojamą pro­jektą su Kaliningrado Baltijsko savivaldybe, tad bent jau kol kas gali būti finansiškai nuo jos priklausoma.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Mus užvaldė karas Ukrainoje. Pri­miršome koronavirusą, nors jis te­begalanda dantis ir niekur nesi­trau­­kia, kažkur nutolo migrantų prob­lema, nors ir ji dar teberusena. Te­­reikia Minsko režimui apgręžti sa­­vo kariuomenę nuo Ukrainos sie­nos prie Lietuvos, ir pabėgėliai lyg buferis bus mesti ją šturmuoti. Nu­stojo jaudinti kainų pasiutpolkė: suprantame, jog ukrainiečiai dabar kenčia kur kas labiau...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Šiandien pasaulis – visiškai kitoks, nei buvo prieš metus. Esame ukrainiečiams artima tauta, todėl dauguma mūsų puikiai suprantame, ką jie patiria, geriau nei vakariečiai žinome okupantų ideologiją. Štai todėl ir artėjant Kovo 11-ajai – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, taip svarbu atsiminti, kokia kaina savo Laisvę iškovojome mes, ir suvokti, kaip lengva jos netekti.

Kovo 11-osios išvakarėse kalbamės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuopos vadu kapitonu Gintaru Noreika. 

„Esu šilališkis: čia gimiau, užaugau, čia gyvena mano šeima. Negaliu tvirtai pasakyti, kas nulėmė mano gyvenimo pasirinkimą, tačiau kariškos dvasios yra visoje giminėje – senelis, užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, ir jo brolis taip pat buvo Lietuvos kariuomenės kariai. Aš į privalomąją tarnybą buvau pašauktas 1993 m., atlikau ją tuometiniame Panevėžio motodesantiniame batalione (dabar – Karaliaus Mindaugo husarų batalionas). Ten sužinojau, kas yra karinė žvalgyba. Buvo likę tarnauti du mėnesiai, kai gavau vadovybės leidimą studijuoti Lietuvos karo akademijoje. Iki šiol atsimenu, kaip paskambinau tėvams ir pranešiau, kad likusius du mėnesius iškeičiau į dvejus metus tarnybos“, – su šypsena pirmuosius žingsnius karinėje tarnyboje pri­simena kapitonas G. No­reika.

Tuomet mūsų šalis kentėjo nuo sovietų paskelbtos ekonominės blokados, dauguma jaunų žmonių nežinojo, kuo užsiimti. Ši­lališkis įsitikinęs, kad jam pasisekė – tarnauti buvo pašauktas tinkamu metu ir tai nulėmė jo gyvenimo būdą. Tačiau buvo sunkus metas: kariniai vienetai kūrėsi buvusios sovietų armijos vietose, kariams vadovavo buvę sovietų karininkai, puskarininkiai. Ir nors „diedovščinos“ karių gretose nebebuvo, sovietinė atmosfera dar buvo gyva. Todėl jaunuoliui iš Ši­lalės imponavo į praty­bas atvykstantys Karo aka­demijos kariūnai, demonstravę visai kitokį požiūrį, kitas žinias – jis norėjo būti vienu iš jų. Ir tapo, o tėvams žadėtais dviem metais tarnyba nesibaigė. G. Noreika kone visą laiką tarnavo Klaipėdos dragūnų batalione. 

„Klaipėdoje praėjo dešimt metų, per tą laiką išaugau nuo būrio iki kuopos vado, vėliau buvau perkeltas į KASP Že­maičių apygardos 3-iąją rinktinę, štabo personalo skyrių. Teko vykti ir į misijas“, – pasakoja karininkas.

2006–2007 m. šilališkis tarnavo Af­­ga­nistane, grįžęs tęsė tarnybą Klai­pė­­doje, o 2008-aisiais buvo atsiųstas vadovauti Šilalės kuopai, kur tarnavo šešerius metus. Po to buvo iškeltas į Tauragės rajone dislokuotą Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną. Čia dvejus metus dirbo ryšių su visuomene skyriuje, paskui dar dvejus – vėl Klai­pėdos dragūnų batalione. 

„Jau ruošiausi išeiti į atsargą, bet teko pratęsti sutartį dar penkeriems metams. Tuo pačiu metu vadovybė pasiūlė grįžti į Šilalę. Su malonumu sutikau ir čia tarnauju jau penkerius metus. Per tą laiką spėjau išvykti į dar vieną misiją, šįkart – į Ukrainą, iš kurios grįžau pra­ėjusių metų gruodį“, – sako Šilalės pėstininkų kuopos vadas.

Anot jo, Ukrainoje Lietuvos kariai vyk­dė mokymo misiją, jų užduotis buvo stebėti, kaip ukrainiečiai vykdo karinį pasirengimą, duoti rekomendacijų.

„Nežinau, kokia Ukrainos kariuomenė buvo 2014-aisiais, bet dabar tai yra aukšto lygio kariai, turintys itin modernią ginkluotę, techniką ir mokantys ja disponuoti. Patys ukrainiečiai pasakojo, kad per tuos kelerius metus padėtis Ukrainos kariuomenėje ženkliai pasikeitė. Esu dėkingas likimui, jog susidraugavome su „Aidaro“ bataliono kariais. Šio karinio vieneto ypatumas yra tai, kad jis neturi savo nuolatinės dislokacijos vietos, yra žinomas kaip Ukrainos šturmo batalionas. Būtent bataliono specifika lemia ir karių tarpusavio bendravimą – jie iš tiesų yra lyg vienas kumštis, viena šeima. Nors batalio­ne tarnauja apie 400 karių, vienybės jausmas visada išlieka. Įsitikinau, kad šio karinio vieneto kariai yra pasirengę kautis ir, jei reikės, žūti vienas už kitą.

Iš kur toks atsidavimas? Manau, viskas prasideda nuo labai stiprios ideologijos, be to, kiekvienas karys dalyvauja 11 mėnesių trunkančioje karinėje operacijoje. Visa tai vienija, didina motyvaciją, augina karinį pasirengimą. Šio bataliono kariai turi lūkesčių tapti NATO gynybos aljanso dalimi ir tikrai yra to verti. Jeigu jie šių dienų kare panaudos bent 10 proc. to, ko mes juos mokėme, t. y. įvykdyti užduotį, o svarbiausia – išgelbėti savo ir ginklo brolių gyvybes, tai reikš, jog mes sustiprinome jų karinę galią, tikėjimą, kad jie ne vieni. Iki misijos Ukrainoje neturėjau draugų, dabar su jais kasdien susisiekiu, teiraujuosi, kaip sekasi, džiaugiuosi sėkmingomis karinėmis operacijomis kartu su jais“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio darbo kabinete pag­rindinę vietą užima „Aidaro“ bataliono vėliava.

Šis Ukrainos karinis vienetas buvo sukurtas 2014 m. gegužę. Tai – pirmasis Ukrainos teritorinės gynybos batalionas savanorišku pagrindu. Iki šiol batalionas kovėsi ir kaunasi Ukrainos rytuose. Ukrainiečius besąlygiškai palaikantis kpt. G. Noreika šilališkiams primena – kiekviena nelaimė mobilizuoja visuomenę, jungia bendram tikslui.

„Artėjant Kovo 11-ajai, prisiminkime, kokia lietuvių tauta buvo susitelkusi per Sausio 13-osios įvykius. Ne veltui sakoma: nori taikos – ruoškis karui. Lietuva visus tuos tris Laisvės ir Nepriklausomybės dešimtmečius ruo­šėsi priešo atgrasymui. Ir jeigu ne mūsų tautos susitelkimas, jeigu Lie­tu­va dabar nepriklausytų NATO aljansui, nesiryžtu spėlioti, kokioje situacijoje šiandien būtume. Todėl dabar skepticizmui vietos negali būti. Turime galvoti, kalbėti apie vienybę, apie susitelkimą bendram siekiui – išsaugoti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Esame maža valstybė, bet visam pasauliui ir sau privalome kasdien vėl ir vėl įrodyti, kokie esame stiprūs“, – neabejoja kpt. G. Noreika.

Sveikindamas visus Lietuvos Nepri­klausomybės atkūrimo dienos proga, KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rink­tinės 308 pėstininkų kuopos vadas linki išlikti budriems, bet tuo pačiu ir kuo geriau atlikti įprastus, kasdienius darbus. Tačiau svarbiausia – išlaikyti tvirtą lie­tuvių tautos valią.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir G. NOREIKOS asmeninio archyvo nuotr.

Jau trylikta diena Ukrainos tauta kovoja su baisia Rusijos agresija, žudomi nekalti žmonės, miestai virsta griuvėsiais. Televizijos ekranuose, socialiniuose tinkluose pilna kraupių vaizdų, o agresorių smerkia visas pažangusis pasaulis. Deja, didžioji Rusijos visuomenės dalis, persisėmusi Putino propagandos, palaiko jo vykdomą agresiją. Žiniasklaidos skelbiamas naujienas apie žudynes jie vadina melagienomis, istorijas apie bombarduojamus civilius, nužudytus vaikus – fantazijomis, filmuotą medžiagą – montažu. Todėl besiginančios šalies tautiečiai, gyvenantys svetur, ragina: „Kalbėkime, rašykime, skelbkime pasauliui tikrą tiesą, kas šiandien vyksta Ukrainoje”.

Tokiais žodžiais į visuomenę kreipiasi ir Ši­la­lėje gyvenanti ukrainietė Anna So­lo­vey-Baublienė, išgyvenanti didžiulį skausmą, baimę ir nerimą dėl savo artimųjų Ukrainoje. Žinoma, ir dėl sa­vo šalies.

„Maidanas 2014 metais teikė mū­sų tautai vilties įstoti į Europos Są­jungą, buvo didelių ir gražių pažadų. Tauta patikėjo. Maidane dalyvavo ir mano dėdė, pusbrolis, tad aš daug žinau, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Dabar jaučiamas žmonių nusivylimas, nes Ukraina palikta kare gintis viena. Tačiau ukrainiečiai nepasiduos, nes tai į jų šalį atėjo okupantas, jis žudo žmones, ir jiems nėra kur trauktis. Tai jų valstybė, jų namai.

Pilama propaganda, kad neva Ru­sija atėjo „vaduoti“ savo tautiečių, kurie čia esantys skriaudžiami. Tai netiesa, ir žmonės turi tai žinoti. Mano pažįstami, žiūrintys Rusijos televizijų žinias, man siunčia žinutes, jog tai, ką aš skleidžiu feisbuke apie Rusijos vykdomą karą Uk­rainoje, yra „feikas“, netiesa. Bet aš žinau tiesą. Ten yra mano artimieji, ten mano širdis“, – drebančiu iš skausmo balsu kalba Anna.

Anna gimė Ukrainoje, Vinicoje. Tė­vas buvo karininkas, tarnavo Mur­manske, mama irgi buvo ten, tad Anna iki 14-os metų augo pas senelius. Ji prisimena, kaip buvo jų mylima. Tėvams išsiskyrus, mama apsigyveno Lietuvoje, o po kiek laiko ir Anna čia atvyko. Lengva nebuvo. Baigusi savo tėvynėje penkias klases, Lietuvoje turėjo pradėti nuo pirmos. Savo užsispyrimu per va­sarą išmoko lietuvišką abėcėlę, ir ją pri­ėmė į antrą. Tokia buvo pradžia, o da­bar Anna lietuviškai kalba be jokio ak­cento. Po vidurinės mergina baigė Klai­­pėdoje verslo vadybos studijas, čia su­tiko savo gyvenimo meilę – šilališkį Ras­vydą. Jie­du kartu jau 10 metų, prieš ketverius gimė dvynukai Brigita ir Benas.

Ukrainoje gyvena Annos močiutė, dė­­dė, teta, pusbroliai ir pusseserės. Lie­­tuvoje – tik mama. Gyvenimas ten jiems nebuvo saldus. Uždaryti duonos, cuk­raus, konservų fabrikai, di­džiu­lis nedarbas, spaudžia mokesčiai, už vaistus mokėti tenka patiems. Net nuo COVID-o, Annos teigimu, ten nebuvo gy­doma nemokamai. Visą šią suirutę, pasak Annos, šalyje paliko anas prezidentas.

Todėl moteris sako padedanti savo artimiesiems finansiškai, dažnai juos lankydavusi. Paskutinįkart – prieš dve­­jus metus, kai surengė savo mylimai močiutei jos 80-ojo gimtadienio šventę, pakvietusi visus artimuosius ir draugus. Annai tai jautrūs prisiminimai, ir ji negali sulaikyti ašarų, prisiminusi, kai atsisveikinant močiutė klausė, ar bepa­matys kada ją, savo mylimą anūkę... Anna sako pažadėjusi aplankyti ją šią vasarą... 

„Dabar, kai vyksta karas, mano širdis ten, su jais: o gal kaip tik šiuo momentu šaudo, bombarduoja. Seku informaciją iki pat gilios nakties, rytą vos tik prabundu, griebiu telefoną, ir stingsta širdis: kokią naujieną išgirsiu... Klausiu pusseserės, kuo dar galiu padėti, ji man atsiunčia žinutę su vieninteliu žodžiu didžiosiomis raidėmis: MELSKIS... At­rodo, šiandien pat lėkčiau ten, bet kaip mano vaikai, šeima...

Iki paskutinio žmonės netikėjo, jog karas bus. Sakė, pagąsdins ir nustos. Ne­tikėjo netgi tuomet, kai amerikiečiai atšaukė visus iš savo ambasados. Gal­vojo, kad ir kaip bebūtų, leis žmonėms evakuotis. Kai viskas prasidėjo, maniškiai pradžioje bijojo, paskui, kai ėmė bombarduoti visur, buvo dar baisiau – iki sienos 8 valandos kelio, ir nežinosi, kada ant galvų pasipils „gradai“, – pasakoja Anna.

Tiesa, po poros dienų moteris paskambino ir nudžiugusi pranešė, kad jos artimieji vis tik ryžosi evakuotis. Tad svajonė juos pamatyti išsipildys ir nebekankins nerimas dėl jų likimo. Deja, garbaus amžiaus močiutė, pablogėjus sveikatai, vykti į tokį ilgą kelią nesiryžo...

Anna sako, jog dabar svarbiausia daryti viską, kad kuo daugiau suklaidintų žmonių žinotų, matytų, išgirstų tiesą apie karą Ukrainoje. Todėl ji tai ir daro – kur tik gali, siunčia informaciją su kraupiais karo vaizdais, su išniekintais, sprogimų ir bombų išdarkytais moterų, senelių, vaikų kūnais.

„Netiesa, kad rusų kareiviai ne­va nežino, kur važiuoja ir kokiu tikslu. Pui­kiai žino. Štai Ins­ta­grame randu vieno jų paskelbtus vaizdus, kaip jie prieš kamerą dergiasi iš nukautų ukrainiečių karių kūnų. To rusų kareivio profily­je – jaunas vaikinas, 22-ejų metų. O jo palaikytojų – 200. Ir visų atsiliepimai: „Žudykit, žudykit tuos ukrainiečius“. Šiurpu.

Tačiau žmonės nebijo. Pusseserė pa­sakojo, kaip jie prie įvažiavimų į miestelius stato barikadas, begink­liai stoja prieš tankus, moterys ant kelių par­-

klupusios meldžia rusų kareivius susiprotėti, sustoti, nebežudyti... La­­biausiai bijomasi Kadyrovo čečėnų – kur jie praeina, nelieka nieko. Žu­do net kūdikius, prievartauja moteris, vai­kus. Arba palieka žmogų išniekintą, suluošintą gyvą. Tai vyko ir Don­ba­se, tokių žmonių mano dėdė ne vieną yra matęs Vi­ni­cos psichiatrijos ligoninėje...

Negaliu apie visa tai kalbėti be ašarų, meldžiuosi, kad tas pragaras baigtųsi ir kad pamatyčiau saviškius gyvus ir sveikus. Ukrainos nereikia nuo nieko vaduoti. Tai laisva, taiki šalis, niekam nelinkinti blogo, norinti eiti savo keliu, stiprėti, vystytis. Stiprybės įkvepia Ukrainos Prezidento laikysena, atsidavimas tautai būti kartu su ja kas benutiktų. Tokios tautos palaužti ne­įmanoma. Labai jaudina visuotinis palaikymas – esame ne vieni. Tai pakelia dvasią, įkvepia vilties. Su dideliu jauduliu stovėjau Ukrainos palaikymo akcijoje Šilalėje, ir gumulas stringa gerklėje, kai gieda tavo šalies himną, skanduoja „Slava Ukraini! Herojam slava“! Širdis džiaugiasi“, – pasakoja Anna.

Ji ragina norinčiuosius paremti at­sa­kingai teikti finansinę paramą, nes, anot jos, atsiranda ir tokių, kurie siekia prie karo laužo pasišildyti rankas įvai­riais sumetimais.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.