Kultūros ministro įsakymu už pastarųjų penkerių metų aktyvią ir kryptingą veiklą (mėgėjų meno ir (ar) dainų šven­čių tradicijų puoselėjimą bei sklaidą, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo populiarinimą ir pan.) Ši­la­lės kultūros centrui skirta Kultūros ministerijos premija. Be ši­lališkių tokias pat premijas pelnė Nidos kultūros ir turiz­mo informacijos centras „Agila“ bei Jonavos kultūros centras.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Prie Padievaičio sosto „Kraštomanija“ kartu su visa Europa paminėjo Paveldo dienas – taip prasidėjo naujas VšĮ „Kraštomanija“ projektas „Akmenų atmintis“, kurio metu bus sie­kiama stiprinti bendruomenės tapatumą su vietos gamtos paveldu, atspindinčiu vi­suo­menės istorinę, kultūrinę ir gamtosauginę patirtis. 

Viktoras URBIS,

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Viliaus GRIKŠO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Socialinis darbas yra profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais. Jis prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose. Tai ir darbas su negalią turinčiais žmonėmis, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais asmenimis. Kokių iššūkių patiria socialinis darbuotojas, kai neretai būna nepageidaujamas, neva kišasi į privačią žmogaus erdvę, ir kas vainikuoja jo pastangas, kuomet pavyksta ištraukti žmogų iš duobės dugno?

Šilalės kaimiškosios seniūnijos socia­linė darbuotoja Angelė Paulienė prieš metus yra pelniusi „Auksinės gilės“ no­minaciją: už rūpestingumą, nuoširdų darbą, rūpinimąsi negandų ištiktais žmo­­nėmis. Apdovanojimas bei daugy­bė padėkos raštų (Angelė juokauja, kad čia dar ne visi, nes būtų per daug) dabar puošia jos kabinetą, kurio durų nė­ra dienos, kad nepravertų pagalbos, paramos bei atjautos ieškantys žmonės. Juos visus, sako moteris, reikia labai gerai išklausyti, išgirsti ir suprasti. Įsijausti ir išgyventi – jautriai ir nuoširdžiai. Nes tik tada, Angelės teigimu, galėsi jam padėti, ir tik svetimą skausmą suprantantis žmogus gali dirbti socialinį darbą.

„Turiu dukrą su negalia, ir tai turbūt nulėmė tokį pašaukimą: jausti žmogaus skausmą, jam atliepti ir padėti. Tai mane ir pastūmėjo į šį darbą, veikla atliepė mano vidinį poreikį: esi tai patyręs, giliau ir jautriau supranti kitą žmogų. Kartais žmogus ir nepasako, bet jo skausmą, nusivylimą įžvelgi akyse, pagauni širdimi. Žmonės jaučia tai, supranta, kad gali pasitikėti, jiems leng­viau atsiverti. Ir kalbamės: ramiai, atvirai, nuoširdžiai. Visiems to labai reikia“, – įsitikinusi jau 28-erių metų socia­linio darbo patirtį sukaupusi Angelė.

Socialinis darbas, A. Paulienės teigimu, vie­­­­nareikšmiškai yra komandinis – tik tada galima pasiekti gerų rezultatų. O toje komandoje – ir seniūnas Aloyzas Vaičiulis, ir mero pagalba, ir Socialinės paramos skyriaus specialistės, So­cialinių paslaugų namų darbuotojai ir kt. Tai ir bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis, mokyklomis, reikalui esant – ir su policijos pareigūnais. 

„Mūsų klientai – socialiai remtinos šeimos ir asmenys, daugiausiai senyvo amžiaus, vieniši, kitų vaikai išvykę į užsienį ar gyvena tolokai ir kaskart privažinėti negali. Todėl labai džiaugiamės, kad plečiasi paslaugų ratas: pagalba į namus, asmeninis asistentas, integrali pagalba. Socialinio darbuotojo pareiga išsiaiškinti, ko žmogui reikia, o paslaugas teikia Socialinių paslaugų namai. Labai gerai, kad veikia vaikų su negalia dienos socialinė globa, kur vaikai turi užimtumą. Suaugusieji psichinės nega­lios žmonės dalyvauja jiems skirtuose užsiėmimuose. Tai galimybė pabend­rauti savame rate, pasidalinti rūpesčiais“, – socialinių paslaugų nauda neabejoja Angelė.

Dieną prieš kalbantis kabinete užtikau Angelę labai susisielojusią: „Geria ir geria, kaip perauklėti“...

Ji buvo ką tik grįžusi iš savarankiško gyvenimo namų Biržų Lauke, kur gyvena penki asmenys.

„Lankosi pašaliniai žmonės, girtauja, todėl važiuoti ten tenka dažnai. Kartais išgirsti, kad čia atseit mano namai ir darau, ką noriu. Tenka ir griežtai susiremti, ir policiją kviesti. Daugiausiai lankymų yra pagal pranešimus. Esu dėkinga žmonėms, seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams – matote, žinote, girdėjote apie kokį nederamą elgesį, skambinkite. Mes visada reaguojame“, – sako Angelė.

Socialinės darbuotojos priežiūroje – 30 asmenų.

„Tas skaičius kinta. Kai kurie miršta, kai kurie, būna, pakyla iš to liūno. Bet tam reikia ne vienų metų. Jei matai, kad žmogus gali pakilti, darai jam dar didesnį spaudimą. Tempi, tempi, ir kažkada atsibunda, supranta, jog gali gyventi kitaip. Džiaugiuosi taip prikėlusi du: moteris dabar gyvena ir dirba užsienyje, o vyriškis net namą statosi. Ateina, džiaugiasi, dėkoja: ačiū, kad nepalikote, kad stengėtės, kad nenuleidote rankų. Taigi socialinio darbuotojo darbas – kaip važiavimas keliu: tai duobė, tai lygu, tai vėl duobė, ir vėl lygu... Tie pakilimo atvejai mane labai sustip­rina, jaučiuosi reikalinga, kad pastangos nenuėjo veltui, žmogus išsigelbėjo. Tai skatina dirbti. Nors netrūksta ir nusivylimo, bet įtikinu save dar nedėti taško. Ir po kurio laiko žmogus atsibunda“, – sako Angelė.

Ji atskleidžia, jog pagrindinė nuopuo­lių priežastis – alkoholis, ir įžvelgia spragą įstatymuose.

„Anksčiau tiesiog būdavo galima išvežti gydytis priklausomybę. Dabar svarbiausia yra žmogaus savanoriškas sutikimas. Būna, susitariame, kad jau gydysis, sutinka, jog pačiam jau per sunku įveikti. Bet kai nuvežus į gydymo įstaigą gydytojas paklausia, ar jis to nori, pasako, kad ne... Ir grįžtame atgal...

Čia ir yra ta spraga. Priklausomi nuo alkoholio yra ligoniai ir nebepajė­gia suvokti, įvertinti savo galimybių. O gydytis važiuoja ne tik vieniši asmenys, bet netgi sutuoktiniai kartu ar atskirai paeiliui, jeigu šeimoje yra vaikų. Kartais vaikai apgyvendinami socialinių paslaugų namuose. Labai džiaugiamės tuo pirmu žingsniu – sutikimu gydytis ir tikimės, kad pavyks. Jeigu netikėtume, nebūtų prasmės dirbti. Pati institucija netektų prasmės“, – įsitikinusi An­gelė.

Socialiniam darbuotojui reikia didelio psichologinio pasirengimo, žinių. Tam pasitarnauja įvairūs kursai. Naudingas dalykas, pasak A. Paulienės, yra seniūnijose rengiamos intervizijos, kai grupėmis (po 4) skirtingų seniūnijų socia­linės darbuotojos kas ketvirtį susirinkusios nagrinėja įvairius atvejus, dalijasi patirtimi, ieško sprendimų. 

„Socialiniam darbuotojui labai svarbu vidinė energija, tvirtybė, savęs motyvavimas: nepasiduok, nenuleisk rankų, mėgink dar ir dar kartą. Privalai reikalauti ir iš savęs. Galiu tvirtai pasakyti, jog socialiniame darbe negali būti atsitiktinių žmonių. Ne vienos kolegės akyse teko matyti ir ašarų, kalbant apie savo žmonių problemas. Tad viena kitą pastipriname: kantrybės, trupučio laiko, tvirtybės ir bandyti vėl“, – sako moteris.

Per ilgus darbo metus ji tikina pastebėjusi, jog žmonės labai pasikeitė.

„Tai ypač išryškėjo po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje. Žmonės tapo labiau pažeidžiami, liūdnesni. Reikėjo išgyventi covido, mirties baimę, karo grėsmę. Per pandemiją ne viena šeima patyrė netektį, teko palaikyti. Socialinės rizikos žmones, deja, dar neretai ignoruoja ir aplinkiniai, jiems nuo senų laikų uždėtas savotiškas ant­spaudas...

O reikia pirmiausia tiek nedaug – pokalbio. Žmonės ateina, išsikalba ir netgi nebežino, dėl kokio reikalo užėjo“, – pasakoja Angelė.

Deja, netrūksta ir tokių, kurie, anot specialistės, įžūliai visko reikalauja. 

„Duok vienkartinę pašalpą, nes man reikia pinigų – toks būna motyvas. Aiškini, kad pagal įstatymą nepriklauso. Netiki. Beje, nuo liepos 1 d. vienkartinės pašalpos skyrimo tvarka yra labai sugriežtinta. Bet yra ir tokių, kurie net sunkiai sirgdami, kuklinasi prašyti piniginės paramos, o kai kurie visai nežino, kad tokia jiems priklauso. Tai važiuoji, aiškini. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina atidžiai įvertinti žmogaus padėtį ir kiek įmanoma rasti jam palankų sprendimą“, – sako socialinė darbuotoja.

Prašymų priėmimas, įvairių dokumentų ruošimas, pasak jos, yra pusė darbo. Kita pusė – atsidavimas žmonėms.

„Kuo daugiau skiri jiems savo širdies, atjautos, nuoširdumo, tuo didesnis būna atgalinis ryšys“, – savo pačios ilgamete patirtimi remiasi A. Paulienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras siūlo įsigyti abonementą į 2023–2024 m. sezono rudens-žiemos spektaklius bei kitus renginius su 50 procentų nuolaida bilietams! Abonemento nuolaidos akcija galioja iki spalio 31 d.

2023–2024 m. sezono abonementas suteikia galimybę įsigyti bilietus už pusę kainos, kai vieno apsipirkimo krepšelį portale bilietai.lt sudaro ne daugiau kaip po 4 bilietus į ne mažiau kaip 3 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro renginius. Abonementas galioja visiems teatro renginiams, išskyrus premjerinius spektaklius ir edukacinius renginius.

Pirmieji įsigiję abonementą turės galimybę dalyvauti nemokamoje ekskursijoje po naują ir rekonstruotą teatro pastatus, kurių durys atsivers visuomenei 2024 metų pradžioje. Raginame suskubti ir tapti pirmaisiais naujojo teatro lankytojais. Vietų skaičius ekskursijų grupėse ribotas!

Plačiau apie abonementą, bilietų įsigijimo sąlygas, nuolaidos kodą ir būdą registruotis ekskursijai skaitykite https://www.klaipedosmuzikinis.lt/lankytojams#Akcijos Kilus klausimams dėl bilietų ar dovanų kuponų įsigijimo ir/ar galiojančių nuolaidų skambinkite tel. (+370 616) 42129.

Regis, liepos pabaigoje Šilalės savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir  sporto komitete aptarti darželinukų „naktipuodžių reikalai“ tebuvo gėlytės ant torto. Aiškėja, kad Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriuje yra kur kas didesnių problemų, kurios galimai turėjo įtakos ir netikėtam progimnazijos direktoriaus Arūno Aleksandravičiaus pasitraukimui iš pareigų. Šią savaitę pareiškimus išeiti iš darbo parašė dvi iš keturių Upy­noje veikiančio vaikų darželio darbuotojų. Apie tai, kad patiria kartu dirbančios mokytojos mobingą, jos infor­mavo ir rajono merą Tadą Bartkų. Tačiau Upynoje atviru tekstu kalbama, kad naujoji rajono valdžia esan­ti be­jėgė prieš mokykloje neva tebešeimininkaujančią „senąją gvardiją“ – buvusio ilgamečio direktoriaus Ri­manto Užumecko statytinius ir juos neva globojančius savivaldybės darbuotojus. 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Netrukus Vytogaloje, Stasio Girėno sodyboje, nutūps tiksli žymiosios „Lituanicos“ kopija. Sužinojęs, jog šis lėktuvo modelis paslėptas nuo lankytojų akių Vytogaloje jau ketverius metus, Seimo narys Jonas Gudauskas ėmėsi iniciatyvos sukurti sumažintai „Lituanicai“ tikrus namus.

Muziejaus vadovė Lina Gude­liūnienė sako, kad per pusę sumažinta identiška „Litua­ni­cos“ kopija ilgus metus puošė Vil­niaus oro uosto išvykstančiųjų erdvę, tačiau, prasidėjus rekonstrukcijai, nebeatitiko interjero sprendinių ir tapo nereikalinga.

„Vlado Kensgailos sukurtas maketas, lyginant su didžiąja „Lituanica“, yra 1:2, o kalbant apie atitikimą lėktuvui, kuris perskrido Atlanto vandenyną, šis modelis yra netgi tikroviškesnis“, – rodydama kol kas neeksponuojamą lėktuvą pasakojo muziejininkė.

„Lituanicos“ modelis iš Vil­niaus oro uosto buvo išgabentas į Palangos oro uostą, bet ir ten jam vietos neatsirado, tad buvo nuspręsta parvežti jį į Vy­togalą. 

„Su džiaugsmu jį priėmėme, tačiau gaila, kad iki šiol neatradome erdvės, kur galėtume „Lituanicą“ eksponuoti“, – teigia L. Gudeliūnienė.

Lėktuvo maketas į S. Girėno gimtinę atgabentas 2018 m., nuo tada jis ir stovi „pakirptais sparnais“ niekam nerodomas. 

„Ėmiausi iniciatyvos, kad šiais metais, kurie yra jubiliejiniai tiek „Lituanicos“ skrydžiui (suėjo 90 m.), tiek S. Girėnui, kurio 150-ąsias gimimo metines minime, atsirastų stoginė lėktuvo maketui. Tvirtinant praėjusių metų biudžetą, kreipiausi į Kultūros ir Finansų ministerijas dėl lėšų skyrimo S. Girėno gimtinės muziejui. Iš valstybės biudžeto gauta 100 tūkst. eurų, už kuriuos muziejuje jau yra atnaujintos grindys, ekspozicija ir pradė­ta statyti stoginė „Li­tuanicos“ maketui“, – džiaugiasi Seimo narys J. Gudauskas. 

Tačiau parlamentaras apgailestauja, kad vis dar mokomės atskirti tai, kas yra svarbiausia, kultūrinius, patriotinius poreikius nustumdami ateities planams, pirmiau matome ir stengiamės tenkinti materialius lūkesčius. 

„Šilalės krašto vaikas S. Gi­rė­nas suge­bėjo ne tik išvykti į Ame­riką, ten su­kur­­ti sėk­mingą verslą, bet ir pasirūpino lėktuvo technine ba­ze, parengė jį transatlantiniam skrydžiui. Jis buvo tikrasis lėktuvo mechanikas, todėl būtent jo tėviškė verta pasipuošti „Lituanicos“ maketu. Tinkamas jo eksponavimas prisidės ne tik prie garsaus kraštiečio vardo puoselėjimo, bet ir prie kraštiečių, ypač vaikų, jaunimo, patriotinių jausmų skatinimo, didžiavimosi tuo, jog esame šilališkiai. Juk sako­ma – kol mes mename did­vyrius lakūnus, tol „Lituanica“ skrenda. Tikiu, kad ji skris dar ilgus metus, o mes nepamiršime, kad esame S. Girėno kraštiečiai“, – viliasi J. Gudauskas.

Stoginė kyla tarp muziejaus ir bendruomenės namų. Planuojama, kad pastato sienos bus iš stiklo, viduje įkurdintas lėktuvo modelis – apšviestas, dėl to matomas ir dieną, ir naktį, net neužeinant į muziejaus vidų. Kol nėra pastato konstrukcijų, L. Gu­deliūnienė teigia negalinti pasakyti, kaip „Lituanica“ bus eksponuojama – pastatyta ar pakabinta ore, tačiau ji paskaičiavo, jog šita valstybės investicija į Vytogalos muziejų yra pati didžiausia nuo jo atkūrimo.

„Vien tik stoginei skirta apie 63 tūkst. Eur, už likusias lėšas atnaujinamas muziejus. Ne­trukus ekspozicijos salę papildys dar kelių lėktuvų, kuriais skraidė S. Girėnas, modeliai. „Lituanicos“ maketas čia eksponuojamas apie 40 metų ir reikalauja remonto, tad smagu, kad į pagalbą ateina Šilutės aviacinės technikos konstravimo ir modeliavimo klubas „Skrydis“. Jo vadovas Kęstutis Paldauskas kaip tik atgabeno du mažesnius „Lituanicos“ prototipus ir žada pagaminti bei muziejaus erdvėms pritaikyti „PARKS P-1“, „JENNY“ bei „WACO-9“ lėktuvų modelius“, – vardija parlamentaras. 

Darbų rangovas UAB „Apas­tata“ iš Tauragės įsipareigojo stoginę Vytogaloje pastatyti per du mėnesius. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Būtent tą 1943-iųjų dieną buvo sunaikintas Vilniaus getas, o istoriniai duomenys skelbia, kad iš beveik 40 tūkstančių jo kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik 2–3 tūkst. Lietuvos žydų tragedija prisimenama ir Šilalėje, kur iki karo žydai gerokai didino ir vietinių gyventojų verslumą, skatino miestietišką gyvenimo būdą. Deja, viskas, kas buvo sukurta, žlugo, žmonių gyvenimai sunaikinti...

Senųjų šilališkių atsiminimai apie laikus, kai gyveno kaimynystėje su žydais, dabar yra saugomi kraštotyros specialistų. Pasak oficialių šaltinių, 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Šilalėje gyveno 670 žydų iš bendro 1058 gyventojų skaičiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė 16 parduotuvių, o didžioji dalis jų savininkų buvo žydai. Tais laikais jose galėjai rasti visko: noragų, dalgių, kirvių, kastuvų, žibalinių lempų, degtukų, muilo, avalynės, drabužių, degtinės, druskos, silkių ir kt. Kadangi elektros nebuvo, parduotuvių viduje švietė žibalinės lempos, o naktimis mieste budėdavo sargas. Prekes žydai į lentynas dėliojo irgi ne bet kaip: apačioje – prastesnes, viršuje – geresnes, o brangesnes (kojines, saldainius) laikydavo po stiklu. Kadangi prekyba vyko derybų principu, jokių kainų prie prekių nebuvo. Imančiuosius prekių „ant bargo“ (skolon) registruodavo specialioje knygoje ir skaičiuodavo palūkanas.

Veikė Šilalėje ir trys siuvyklos, dvi iš jų priklausė žydams Libermanui bei Volfui Grosmanui. Dar du žydai turėjo savo kepyklas. Vienas jų (Mileris) laikė ne tik arbatinę, bet ir restoraną, kur prekiavo degtine, limonadu, alumi. Žydės Kunkienės arbatinėje kepiniai buvo gražiai sudėlioti stiklinėje vitrinoje, pirkėjus aptarnaudavo šeimininkės dukra. Leibio karčemoje buvo parduodami alkoholiniai gėrimai. 

Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užfiksuotuose šilališkių pasakojimuose įvardinta, kad žydas Benskė buvo pasistatęs raudonų plytų viešbutį (dabar šioje vietoje yra rajono savivaldybė), teikė apgyvendinimo paslaugas, prekiavo degtine, turėjo mašinų ir autobusų bei pats vežiodavo keleivius į kitus miestus. Taip pat Šilalės žydai vertėsi prekyba mediena, mėsa bei linais, dirbo batsiuviais, krosnininkais, dailidėmis, skardininkais, stogdengiais. 

Iš 1829 m. surašymo duomenų žinoma apie žydų sinagogą Šilalėje (1748 m.), ritualinę pirtį, kapines bei religinę mokyklą. Tačiau per 1906 m. kilusį gaisrą sudegė ir naujai atkurta medinė sinagoga, tad jos vietoje 1910–1914 m. buvo pastatyta nauja, mūrinė (pastatas išlikęs iki šių dienų). 

„Gaisro padarinių ataskaitoje nurodo­ma, kad visiškai sudegė ne tik medinė sinagoga su dviem priestatais, skirtais religinėms mokykloms, bet ir 106 žydų namai su ūkiniais pastatais, 14 krautuvių bei 43 karčemos“, – rašo kraštotyrininkas Kazys Misius („Šilalės kraštas“, VII-asis tomas).

Per 1833 m. ir 1840 m. kilusius gaisrus didžiausių nuostolių patyrusi gyventojų dalis taip pat buvo žydų bend­ruomenė.

1862 m. Šilalėje gimė vienas žymiausių žydų religinių bei visuomeninių autoritetų – Elijahu Akiva Rabinovičius. 1882–1892 m. jis buvo rabinu keliuose Lenkijos štetluose, o labiausiai išgarsėjo kaip Poltavos žydų bendruomenės vyriausiasis rabinas (juo buvo iki mirties 1917 m.), pirmųjų hebrajiškų žurnalų Poltavoje leidybos iniciatorius ir sąjūdžio Agudat Israel rėmėjas. 

Dėl spartaus žydų štetlo augimo bei Rusijos imperijos diskriminacinės politikos Šilalėje sparčiai plito sionistinis judėjimas. 1898 m. Šilalėje veiklą pradėjo „Siono ištikimųjų“ centras (vad. Jakovas Levinsonas, Jakovas Kohenas, Zisel Nowitz). Laikui bėgant, mūsų mieste veiklą išplėtojo ir kitos sionistų organizacijos, todėl nemažai žydų iš Šilalės išvyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Jam pasibaigus ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1915 m. dalis Rusijos kariuomenės išvarytų žydų sugrįžo, bet rado tėviškę pasikeitusią – jų turtas buvo sunaikintas arba užvaldytas vietinių. Nepaisant to, daugelis Šilalės krašto žydų bendruomenių atsikūrė, suformavo savo tarybas.

Daug žalos ir nuostolių buvo patirta nuo dažnai tais laikais kildavusių gaisrų. Pavyzdžiui, 1939 m. gaisro metu sudegė 50 namų, 45 iš jų priklausė žydams ir 43 šeimos (180 žmonių) liko be pastogės.  

Po 1940 m. Lietuvos aneksijos didžiuliai pakitimai vyko ir ekonominiame bei socialiniame žydų gyvenime. Didelės parduotuvės buvo nacionalizuotos, sionistų partija išformuota – žydai neteko ekonominio pagrindo ir atsidūrė sunkioje socialinėje padėtyje. 1941 m. birželio 22–23 d. žydai jau nebegalėjo pasitraukti iš Šilalės – sukilėliai atkirto kelius, rengė pasalas. Birželio 23 d. Šilalėje pradėta suiminėti žydų vyrus ir jaunuolius. Jie buvo įkalinti sinagogoje, o liepos 8 d. maždaug 135 žmonės sušaudyti. Edmundas Ruvinas Zeligmanas per stebuklą sugebėjo pabėgti. Jo gyvybę vėliau saugojo ir savo šeimų gyvybe rizikavo Ona ir Povilas Norbutai, Marijona ir Povilas Stonkai bei kiti šilališkiai. Savo atsiminimuose E. R. Zeligmanas pasakojo: „Liepos 6 d. į sinagogą suvarė daugiau kaip šimtą vyrų ir uždarė. Aš buvau kartu su tėvu ir broliu. Naktį sargybiniai pro langus ėmė mėtyti granatas ir daugelis žuvo, likusius gyvus nužudė rytojaus dieną. Mano brolis buvo tarp tų, kuriuos dar naktį sudraskė granata“. 

Baisiausia, anot jo, buvo tai, kad žudė pažįstami, klasiokai, kaimynai...

Moterys, seneliai ir vaikai buvo įkalinti Šilalės dvare, o rugsėjo mėnesį nužudyti. Tad vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, beveik visi Šilalės žydai buvo sušaudyti Tūbinių miške. Likę Leono Vaitkevičiaus pasakojimai liudija, jog visus žydus iš pradžių išrengdavo, po to vesdavo prie iškastų duobių ir nušaudavo. Motinos buvo šaudomos kartu su vaikais. Per vieną dieną (nuo 8 iki 22 val.) buvo sušaudyti visi žydai, kuriuos atvežė 30 automobilių. 

Holokausto padariniai Šilalės krašte buvo katastrofiški – nužudyta ne mažiau kaip 1300 žmonių (didžioji jų dalis – žydai), žydų bendruomenių nebeliko, o sovietinės okupacijos laikotarpiu galutinai sunaikinti ir visi žydų kultūros objektai. Nebeliko ir mūrinės Šilalės sinagogos įvaizdžio, nors rekonstruotas ir dėl to savo architektūrinę vertę praradęs pastatas tebestovi Vinco Kudirkos ir Maironio gatvių kampe (Maironio g. 2). Šioje sinagogoje iki 1941 m. veikė pradinė mokykla, dirbo vienas mokytojas, mokėsi apie 80 vaikų. Pokariu sinagoga buvo paversta sandėliu, vėliau – parduotuve. 

1941 m. holokaustą Šilalės rajone me­na keturios masinės kapavietės: dvi – Tūbinių miške, viena – Upynoje, dar viena – Šilalėje, Dariaus ir Girėno g. Šilalės miesto senosios žydų kapinės yra didžiausios visame rajone, jų teritorija užima apie 18 tūkst. kv. m. Tiesa, pokariu dalyje Šilalės žydų kapinių buvo pastatyti pramoninės paskirties pastatai. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir kraštotyros archyvų nuotr.