Iš Ukrainos į Lietuvą atvykstantiems pabėgėliams „Tele2“ suteikia „Pildyk“ SIM korteles, kurios tris mėnesius užtikrina nemokamą interneto ryšį, pokalbius ir SMS žinutes tiek šalies viduje, tiek į Ukrainą. Kartu su įvairiomis pagalbą ukrainiečiams teikiančiomis organizacijomis jau išdalinta virš 24 tūkst. SIM kortelių.

„Į mūsų šalį atvykstantiems ukrainiečiams kiekvienas turime padėti taip, kaip geriausiai galime. Tokiose situacijose galimybė naudotis ryšio paslaugomis nemokamai yra itin svarbi. Kviečiu visus susivienyti ir prisidėti prie reikalingos pagalbos Ukrainos žmonėms“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Baltijos šalims.

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ perduoda „Pildyk“ korteles „Lietuvos Šaulių sąjungai“, „Raudonojo Kryžiaus“ bei „Stiprūs kartu“ organizacijoms, kurios pasirūpina, kad jos operatyviai pasiektų į Lietuvą atvykusius ukrainiečius. SIM korteles gavę žmonės gali tris mėnesius nemokamai ir neribotai skambinti, rašyti SMS žinutes ir naudotis neribotu internetu Lietuvoje. Šiuo metu visiems „Tele2" ir „Pildyk“ klientams skambučiai ir SMS į Ukrainą taip pat yra nemokami.

Operatoriaus „Tele2“ duomenimis, įvairiuose miestuose išdalinta 24,5 tūkst. „Pildyk“ SIM kortelių, iš kurių aktyvuota jau 38 proc. (9316 kortelės). Iš jų 30 proc. ukrainiečių nemokamomis ryšio paslaugomis naudojasi Vilniuje, 13,4 proc. Kaune, 9,18 proc. Klaipėdoje ir 4,11 proc. Šiauliuose.

Korteles dalinantys savanoriai tikina, kad ukrainiečiams suteiktos nemokamos operatoriaus paslaugos itin praverčia, o SIM kortelės dalinamos labai operatyviai.

Šiuo metu nemokamos SIM kortelės ukrainiečiams yra dalinamos įvairių organizacijų įsteigtuose pagalbos centruose. Informacija ant „Pildyk“ pakuočių ir Pildyk.lt internetiniame puslapyje yra pateikiama ukrainiečių kalba.

Pagalba Ukrainos žmonėms

Mobiliojo ryšio operatorius kviečia visus Lietuvos gyventojus paaukoti veikiančius, tačiau nebenaudojamus telefonus ir planšetinius kompiuterius. Juos atnešti galima į bet kurį artimiausią „Tele2“ saloną. Operatorius užtikrina  jų surinkimą, patikrinimą ir tiekimą Ukrainos žmonėms padedančiam „Raudonajam Kryžiui“.

„Stiprūs kartu“ draugijai operatorius skyrė mobiliųjų telefonų su SIM kortelėmis. „Raudonajam Kryžiui“ „Tele2“ suteikė paramą darbui reikalingais įrenginiais.

Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą bendravimą, telekomunikacijų bendrovė taip pat kompensuoja tarptinklinio ryšio paslaugų kainą privatiems ir verslo klientams, esantiems Ukrainoje.

XXI amžiaus tikrovė: Rusija, kuri visuose istorijos va­dovėliuose gyrėsi visada bu­­vusi tik besiginančioji ša­lis, dabar pati puola sa­vo tautinius brolius slavus, nioko­ja Ukrainą, žu­do vaikus ir moteris. O tuo ru­siškojo ma­ro metu bo­tok­so pripumpuo­tas ir ma­din­gą italų di­zai­­ne­rių striu­kę dėvintis V. Pu­­tinas švenčia Luž­nikų sta­dione ir giriasi sa­vo ka­ro nusikaltimais. Mi­nia su­vež­tų gerbėjų šlo­vina savo fiu­rerį ir Z svas­tiką.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

2021-ųjų pradžioje Šilalės rajono socialinių paslaugų namams iš rajono biudžeto papildomai buvo skirta 40 tūkst. eurų trims moduliniams nameliams, pritaikytiems benamių nakvynės namams įrengti. Toks Socialinių paslaugų namų prašymo patenkinimas daugumos tarybos narių balsais gyventojams buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus, o prašomų lėšų kiekis atrodė per didelė prabanga. Tuo labiau, kad rajone registruotų benamių nėra nė dešimties.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Jau ne kartą rašėme apie Šilalės miesto gyventojus, kurie ne tik vaizdu, bet ir kvapais gadina miestelėnų bei svečių nuotaiką. Deja, situacija nesikeičia, o jos neįveikia nei miesto seniūnija, nei aplinkosauga. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Pavasaris įsibėgėja kartu su vis laisvesniais koronaviruso ribojimais. Kaip praėjusią savaitę pranešė Svei­katos apsaugos ministerija, nuo ko­vo 18 d. žmonių srautų valdymas renginiuose išlieka rekomendacinio pobūdžio, o kino teatruose dabar jau gali lankytis daugiau žiūrovų – atsisakoma reikalavimo išlaikyti lais­vos kėdės atstumą tarp ne kartu at­ėjusių žmonių, jei valgoma ar ge­riama. Nebeliko ir srautų valdymui naudotų tvorelių bei rodyklių, ren­gi­nių ir įstaigų personalas nebepri­valo kontroliuoti žmonių srautų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visuose renginiuose vis dar privaloma dė­vė­ti veido kaukes.

Gerą naujieną praėjusią savaitę pranešė ir Kauno apskrities viešoji biblioteka – ji pristato jaunimui skirtą projektą „Erdvė reikštis“, startuosiantį jau balandžio mėnesį. Projektas bus skirtas 18–29 metų jaunimui iš visos Lietuvos ir suteiks galimybę kūrėjams pristatyti vaizduojamojo meno kūrybą, užmegzti ryšius, įgyti vizualinio meno ir prisistatymo įgūdžių, atrasti naujų gebėjimų, dalytis žiniomis bei patirtimi – kitaip sakant, ugdyti kūrybiškumą. Projektas apims kelias veiklas: parodas, peržiūras, edukacijas, kūrybinius susitikimus. Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tary­bos, Lietuvos jaunimo reikalų departamento įtrauktas į Lietuvos jaunimo 2022 m. kalendorių. Registracija jauniesiems kūrėjams vyksta internetu.

Dar vieną prasmingą iniciatyvą Eu­ro­pos kultūros sostinė pradėjo vykdyti praėjusią savaitę. Istoriniuose cent­ri­nio pašto rūmuose visuomenei bu­vo atverta kūrybinė-kultūrinė erdvė „Cul­tur­EU­kraine”, skirta nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms, laikinai įsikūrusiems Kaune. Atidarymo dieną cent­re telkėsi įvairios organizacijos, menininkai, sveikatinimo ekspertai bei kitos iniciatyvos, teikiančios ir organizuojančios paramą Ukrainai, lankėsi miestiečiai, sulaukta ir pirmųjų besikuriančios bendruomenės narių – Ukrainos piliečių. Vakare centro atidarymas buvo pažymėtas solidarumą išreiškiančiu „mėlynai-geltonu“ koncertu, kuriame pasi­rodė Lietuvos bei Uk­rai­nos atlikėjai. „Cul­turEUkraine” erd­vės kuratoriai primena, jog miestiečiai ir miesto svečiai aktyviai kviečiami prisidėti parama būtiniausiais buities daiktais, ypatingai laukiama kompiuterių, vaizdo monitorių, planšetinių kompiuterių ir kt.

Projektai, siekiant padėti Ukrainai, rengiami visoje Lietuvoje. Prie iniciatyvų prisidėjo ir meno mugė „Art Vilnius“, ku­ri surengė aukcioną, skirtą „Tsekh“ galerijos – vienintelės Lietuvoje atstovaujančios Ukrainos menininkams-kūrėjams paremti. Per jį dalyviai galėjo įsigyti Ukrainos menininkų kūrinių – iš viso 40 darbų. Iš viso už kūrinius surinkta beveik 26 tūkst. eurų. 

Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kaip ir kasmet, kovo 16-ąją, minint Knygnešio dieną, paskelbė Felicijos Bortkevičienės Kalbos premijos konkursą. Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės F. Bort­kevičienės (1873–1945) atminimą įamžinanti premija skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms. Premija gali būti skiriama, jei pretendentas atitinka ne mažiau kaip du iš šešių nurodytų kriterijų. Apie juos ir kandidatų teikimo sąlygas daugiau sužinoti galima internetiniu adresu www. lrs.lt. Kalbos premijos laureatas paskelbiamas gegužės 7 d., minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Kotryna PETRAITYTĖ 

„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, vos likom gyvi ir neišprotėję, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ Taip Lvivo traukinių stotyje ant pareigūnių šaukė moteris. Jos akys paplūdo ašaromis, balsas užlūžo, moteris ėmė kūkčioti. Trys policininkės, talkinusios lipantiems į vagoną pabėgėliams, nuleido akis ir nieko nebesakė...

Viena iš pareigūnių pamojo ranka tolėliau perone stovėjusiam neaukštam vyriškiui su ryškia oranžine liemene ir šis atskubėjo prie jų. Policininkės atsitraukė kiek į šoną, o vyriškis raudančiai moteriai pasakė, kad įvyko klaida, jokių prob­lemų nėra, ji su sūnumi galinti lipti į traukinį.

Kaip vėliau paaiškėjo, stotyje savanoriaujantis psichologas Viktoras Balandinas moteriai ramiu balsu paaiškino, jog ant policininkių pykti nereikia, nes jos vykdo šalies vadovybės nurodymus. Priminė, kad dėl karo padėties iš šalies išvykti neleidžiama vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų, o jos sūnus atrodo galintis būti pilnametis.

„Koks jis pilnametis, jam tik septyniolika, dar visai piemuo. Tik bėda, jog pasai per bombardavimą sudegė, ir neturime jokių dokumentų“, – pro ašaras kalbėjo moteris.

Psichologas pasakė, jog tiki ja, ir palinkėjo sėkmės, ranka duodamas ženklą policininkėms, kad leistų moteriai su sūnumi lipti į traukinį.

Visgi man pareigūnės sakė, jog vaikinas į Lenkiją greičiausiai nepateks. Viskas esą priklausys nuo to, kas tuomet dirbs pasienyje. Jei formalumus tvarkys jautri pasienietė, ir šią sugraudins pabėgėlių iš Mariupolio istorija, gal ir pavyks vaikinui be dokumentų prasmukti. Bet jei juo nepatikės, teks grįžti į Lvivą, kad iš atitinkamų tarnybų gautų įrodymą dėl savo amžiaus.

Kadangi dalis pabėgėlių iš namų spruko neturėdami jokių dokumentų, pasieniečiai privalo „iš akies“ nuspręsti, ar išvykstantys jaunuoliai gali būti pilnamečiai.

Tarkime, Ukrainos pasienio tarnybos pranešė, jog viena moteriškė bandė savo vyrą į Rumuniją išvežti paslėpusį jį vaiko vežimėlyje – tokiu būdu šis norėjo išvengti karinės prievolės...

Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį, dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Pro Lvivą visgi kursuoja didžiausi pabėgėlių srautai, ir miestas iš ukrainietiško dabar pavirto į rusišką.

Iki karo Lvivas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, dabar čia vyrauja rusų kalba, nes suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos. Tenykščiai regionai yra arčiau Rusijos, todėl pirmi patyrė priešo įsiveržimą bei bombų sprogimus.

Santaupų turėję ar savo verslus metę ir į Lvivą pabėgę pasiturintys asmenys apsigyveno viešbučiuose, tačiau dauguma žmonių telkiasi pigiuose nakvynės namuose ar yra priversti miegoti stotyse ant grindų. Tie, kurie gyveno nuo algos iki algos arba per bombardavimus prarado absoliučiai viską, kasdien stovi ilgose eilėse prie humanitarinės pagalbos centro. Čia pabėgėliai užpildo paraiškas, kuriose išvardija, kokios pagalbos nori, ir nurodo savo telefoną bei vietą, kur apsistojo. Kitą dieną jiems yra pranešama, kelintą valandą gaus maisto paketus, rūbus, vaistų, higienos reikmenų, miegmaišių.

Su keturiais vai­kais atėjusi vaistų pasiimti 32-ejų Nina Ščedrina pri­sipažino, jog be hu­ma­nitarinės paramos pražūtų. Mo­teris su vaikais pabėgo iš Dnipro (Dne­p­ro­­pet­­rovs­ko) po to, kai maskoliai raketas paleido į netoliese stovinčios atominės elektrinės prieigas.

Vyras Michailas skubiai šeimą palydė­jo iki geležinkelio stoties, o pats liko dirbti kepykloje, kuri dabar kepa duoną kariuomenei. Į Lvivą su verkiančiais vaikais atvykusios moters pasigailėjo vienas pen­sininkas, į geležinkelio stotį atėjęs pa­siūlyti savo kambarį, ir priglaudė juos.

„Eilės prie humanitarinės pagalbos yra didelės, vakar išdavinėjo rūbus, šiandien rytą – maistą, dabar vaistų gavau, nes du mažieji ėmė kosėti“, – pasako­jo N. Ščed­­rina.

Atsisveikinant moteris prasitarė, jog sugedo mobilusis telefonas, vyrui gali paskambinti tik iš ją priglaudusio pensininko telefono. Susizgribau, kad su savimi iš Lietuvos atsivežiau senesnį atsarginį telefoną, kurį moteriai ir ištiesiau...

Iš humanitarinės pagalbos centro gautu maisto paketu bei čiužiniu labai džiaugėsi ir 32-ejų Ksenija Gončarenko bei jos 34-erių vyras Jaroslavas. Sutuoktiniai pa­sakojo su dviem vaikais pasprukę iš Ky­jivo, mat gyveno šalia aerodromo, į kurį jau pirmą karo dieną ėmė kristi priešo raketos.

„Aš jokiu būdu nenorėjau palikti na­mų, juolab, kad neseniai buvome nusipirkę savo butą. Maniau, kad XXI amžiuje karas vyksta tik filmuose ar kur nors toli Afrikoje“, – tikino moteris.

Tačiau užpuolikams vis labiau supant Kyjivą, šeima nusprendė sprukti, norėdama apsaugoti vaikus. 

„Aš dirbau spausdinimo įmonėje, žmona – plastikinių langų ir durų gamybos ceche, taupėme, kad nusipirktume butą, tad mūsų lėšos tuoj baigsis“, – liūdnai galvą lingavo vyras.

Šeimai per pažįstamus pavyko išsinuomoti nedidelį butuką po 200 eurų už mėnesį, tačiau šis be jokių baldų ir patalynės.

„Gerai, kad pagaliau gavome čiužinį, vaikai galės minkštai miegoti“, – džiaugėsi mama.

Pora viliasi susirasti kokį nors darbą, tikisi, jog karas greitai baigsis ir jie galės grįžti į savo namus. Bet jeigu karas užsitęs ir nebus darbo, greičiausiai teks ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje, todėl klausinėjo apie emigracijos sąlygas Lietuvoje.

Gautu maisto paketu bei žaislais vaikams džiaugėsi ir 31-erių Aleksandra Davletova. Moteris su vaikais pabėgo iš Krematorsko, kuris yra netoli Rusijos anksčiau nuo Ukrainos atplėštų Donec­ko bei Luhansko regionų.

Prisiminusi bombardavimų siaubą, moteris paplūdo ašaromis, nes, pasirodo, jos vyras kovoja Ukrainos armijoje, o Lu­hanske gyvenantys du pusbroliai kaunasi už Maskvą. 

„Man širdis plyšta pagalvojus, kad jie gali tapti vienas kito žudikais, aš kas rytą prakeikiu Putiną už karą: jis sukiršino šeimas bei gimines dešimtmečiams“, – verkė moteris.  

Pačių lviviečių ramybė, atrodo, irgi baigėsi – pastarąsias dienas oro pavojaus sirenos bėgti į slėptuves ragina kelis kartus per parą ir dieną, ir naktį. Tiesa, mieste veikia kavinės, parduotuvės, važinėja viešasis transportas, dirba turgūs, tačiau nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto galioja komendanto valanda, negalima išeiti iš namų. 

O maisto parduotuvėse ne visada rasi ilgo vartojimo produktų: miltų, kruopų, druskos, cukraus, konservų, tualetinio popieriaus. Pirkėjai sako, jog sumažėjo ir duonos, pieno, mėsos, daržovių, vaisių asortimentas.

Antrame pagal dydį Lvivo supermarkete „Slipo“ puskilogramis duonos kainuoja 0,75 euro, litras pieno – 1,15 Eur, pakelis grietinės – 1,08 Eur. Už 200 g sviesto reikia mokėti 1,7 Eur, vištienos šlaunelių kilogramas kainuoja 2 Eur, o tiek pat kiau­lienos šoninės – 3,9 Eur, kg jautienos šoninės – 7,8 Eur.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Ankstų šių metų vasario rytą pasaulis radikaliai pasikei­tė. Jis daugiau niekada nebus toks, koks buvo. Tačiau aki­vaizdu ir tai, kad tikrai nesumažės drąsos ir didvyriškos kovos už tiesą ir laisvę svarba. Todėl dar kartą verta priminti tai, kas bandyta aktualizuoti po šių metų Laisvės pre­mijų įteikimo – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (LKBK) fenomeną. Tuo labiau, jog kovo 19 d. suėjo 50 me­tų, kai 1972-aisiais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje bu­vo išleistas pirmasis Kronikos numeris. Leidinys, kurio tiks­las buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Rusų agresijos Ukrainoje me­tu matome, kad šalia tiesioginio karo vyksta sudėtingas informacinis karas. Tai sovietų sąjungoje buvo aktualu ir XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, kai keitėsi totalitarinės komunistinės valstybės taktika Va­karų pasaulio atžvilgiu. So­vietų sąjungos valdžia suprato, jog vien konfrontuoti su Va­karais per sunku, todėl reikia dirbti su Vakarų visuomenėmis, kuriant taikios, savo piliečiais „besirūpinančios“ visuomenės įvaizdį. Tuo labiau, kad jei rimtai būtų laikomasi sovietinės konstitucijos, kiekvienam piliečiui turėjo būti garantuota tikėjimo laisvė. Tačiau tik­rovė buvo visai kitokia. Bet tai reikėjo žinoti. Tiek tam, jog Lietuvos tikintieji, kurie nenori atsisakyti tikėjimo, jaustųsi tvirčiau ir žinotų, kad apie jų kovą yra girdima. Taip pat tai keitė vakariečių požiūrį į sovietų propagandą ir todėl buvo nepaprastai skaudus smūgis sovietinei sistemai.

LKBK redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tam­ke­vičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos, ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių jo bendradarbių bei talkininkų.

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989-ųjų kovo 19 d. Per 17 metų pasirodė 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų bei kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Įdomu tai, jog informacija, skelbiama Kro­ni­ko­je, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus: su ja gyventojai susipažindavo klausydami „Va­ti­ka­no radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Kovo 19-oji – šv. Juozapo diena – buvo pasirinkta, pagerbiant kun. Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia kun. S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.

Prieš pradedant leisti Kro­niką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip pat pateiktų tikinčiuosius ugdančių tekstų. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius, pa­laiminęs leidybą ir pasiūlyda­mas susitelkti išskirtinai į so­­vietinės valdžios nusikalsta­mos veiklos viešinimą. Kaip vė­liau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai tei­singas.

Po to, kai kun. S. Tamkevičius 1983 m. buvo suimtas, Kro­ni­kos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

1988–1989 m. laisvėjant spau­dai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.

Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavy­ko sukompromituoti leidėjų, su­rasti bent vienos melagingos informacijos. LKB Kronika ne­būtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia būtina paminėti Gerardą Eleną Šu­liaus­kai­tę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus de­šiniąja ranka.

Taip pat prie leidybos labai pri­sidėjo ir sesės Ber­na­de­ta Ma­­liškaitė, Gražina Na­vic­kaitė, Ni­jolė Sadūnaitė ir kt. Kiek­vienas, kuris prisilietė prie Kro­nikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Bu­vo specialios vietos, kur surinkdavo iš įvairių šaltinių plaukiančią informaciją. Ji buvo tikrinama – niekada neskelbtos žinios, kurios skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kar­tą patvirtintos. Ranka rašyti gauti lapeliai buvo tuoj pat per­rašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo, jog kratos atveju nekiltų prob­lemų informacijos teikėjams.

Kaip teigia sesė Gerarda (Ele­na), „pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo. Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus. Tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, jog mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, jog tai neišvengiama kiekvieno lemtis, tad svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“

N. Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, jog kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.

Tai, jog net 17 metų Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.

Beje, kai šiandien stebimės, kodėl Rusijos visuomenė yra tokia įbauginta, nesugeba masiškai protestuoti, vienas iš atsakymų gali būti, jog visa pogrindinė literatūra, disidentų veikla, kuri sovietmečiu vyko, apėmė tik negausų inteligentijos sluoksnį. Lietuvoje gi Bažnyčia vienijo visų sluoksnių, išsilavinimų žmones ir laisvės bei tiesos ilgesys galėjo kur kas plačiau persmelkti visą visuomenę.

Ypatingas faktas yra ir Kronikos leidėjų atsakomybė. Sovietų valdžia karštligiškai tikėjosi, jog pavyks diskredituoti Kroniką, tam buvo „pametamos“ melagienos. Tačiau Kronikos leidėjai turėjo ypatingai gerą informacijos filtrą, niekada nesivaikė sensacijų ir skelbdavo tik visiškai patvirtintą informaciją. Todėl sovietų valdžiai taip ir nepavyko sumenkinti Kronikos autoriteto nei Lietuvos žmonių, nei Vakarų visuomenės akyse.

Šiandien visi palaikome didvyrius ukrainiečius, tačiau labai svarbu prisiminti ir stiprybės semtis ir iš savo didvyrių.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Visų mintys prikaustytos prie Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, ir nėra nė vieno sveikai mąstančio žmogaus, kuris nesmerktų taikių žmonių žudynių. Visuotinis palaikymas bei pagalba kenčiančiai tautai – svarbiausi dalykai, kuriais galime ir privalome prisidėti kiekvienas.

„Ukraina neabejotinai atsilai­kys, tačiau kokia tai bus kai­na!“ – sako mūsų rajone gyvenanti rusė Na­dežda (vardas ra­šinio herojės prašymu pakeistas, pavardė ir vardas re­dak­cijai žinomi). – O apie tik­rą­ją situaciją dėl karo visi viską gali žinoti, informacijos yra už­tektinai, reikia tik norėti. Bet kas nenori, tas nieko ir nežino. Tas eina į šeimų maršą, nesiskiepija... Yra tokių žmonių kategorija“.

Moteris Lietuvoje gyvena jau apie keturiasdešimt metų. Savo gimtajame Niž­nyj Novgorode ji studijavo Sta­tybos inžineriniame institute, šioje vietovėje karinę tarny­bą atliko jos būsimasis vyras. Su­sipažino, ir po kurio lai­­ko ištekėjusi Nadežda atvy­ko į Lie­tuvą, į vyro gimtinę, kur ir dabar gyvena. Užaugino vai­kus, abu su vyru puoselėja savo namus, abiem brangias tradicijas bei papročius.

„Jau seniai Rusija yra didelis kalėjimas, ir begaliniai Vakarų apgailestavimai, nesigilinimas į situaciją, kas iš tikrųjų vyksta, užaugino šitokį monst­rą – Pu­tiną. Dabar tas monst­ras įsižeidęs – juk jam po langais auga demokratijos medis, negalima to leisti, reikia jį nukirsti. 

Nė vienas Rusijoje nėra laisvas: nei eilinis žmogus, nei deputatas, nei oligarchas. Man ir gėda, ir pikta, ir skaudu. Aš jau tiek metų Lietuvoje, mano mentalitetas pasikeitė, todėl nesuprantu, kaip galima šitaip gyventi – kaip sliekai, kuo giliau į žemę, kad tik nieko nematytų, negirdėtų, nemąstytų. Rusijoje praleidau visą jaunystę ir visą laiką buvau „juodajame sąraše“, nes sakydavau, ką galvoju. Mūsų kartos jaunimas nebuvo toks nuolankus – turėjome savo nuomonę ir jos neslėpėme. Skaitėme draudžiamą literatūrą, normaliai pri­ėmėme ir palaikėme „perest­rojką“, aptarinėjome pokyčius, viskuo domėjomės ir žinojome. Kaip gali nežinoti dabar, kai informacija prieinama paprasčiau ir lengviau – neįsivaizduoju“, – svarsto Nadežda.

Ji sako, jog propagandos ratas Rusijoje ypatingai ėmė suktis bene prieš 20 metų. 

„Prasidėjo nuo „Kurs­ko“ žūties, kai visai informacijai apie povandeninio laivo tragedijos priežastis buvo uždėta žyma „osobo sekretno (ypatingai slap­tai). Pas­kui sekė Grozno trage­dija, Pu­tino politikos kritiko Nem­­covo nužudymas, Navalno apnuodijimas. Vėl viskas grįžo į KGB laikus – dabar FSB. Šiai struktūrai buvo duota laisvė, ir ji ėmėsi savo darbo. Valstybėje „galvą“ pakeisti dar ne viskas: kas iš to, kad iškelsi kitokią vėliavą ar pakeisi himną – sistema lieka ta pati, gulagas yra gulagas.

Propaganda žudo smegenis, o propaganda liejasi visose Ru­sijos televizijos žinių laidose. Buvo dar nepriklausomos TV stotys „Dožd“, „Echo Moskvy“, kurios teikė objektyvią informaciją ir apie karą Ukrainoje, bet jų veiklą uždarė: kuo mažiau žmonės žino, tuo juos lengviau valdyti. Juk neva niekas Ukrainoje nežūsta. Ar matome ten mašinų su raudonu kryžiumi, kurių komandos teiktų pagalbą sužeistiems ru­sų kareiviams? Net žuvusiųjų kariuomenė nerenka.

Dėl Rusijos turėti kažkokių iliuzijų nereikia: kasdien suima­mi protestuojantieji prieš karą Ukrainoje, jie yra izoliuojami ir koks likimas – neaišku. Ukraina atsilaikys. Griuvėsiai bus išvalyti, miestai atstatyti, bet Rusijos kaip valstybės nebebus. Ir nežinia, kiek metų prireiks atstatyti žmonių sąmonę, kuri nuo pat revoliucijos laikų buvo „plaunama“, naudojant tuos pačius kagėbistinius metodus.

Kitas toks yra Lukašenka. Štai visai neseniai buvo rinki­mai: tikėjomės – jau tuoj tuoj kas nors pasikeis. Bet ne – nėra jė­gų... Tačiau baisiausia, kad ir pas mus yra žmonių, be­si­džiau­­giančių, jog Putinas „daro tvarką“... Gali gyventi kur nori – geografija nėra esminis dalykas. Galima gyventi tarp ping­vinų, tačiau mąstyti savo galva. Ir religija neturi reikšmės. Svarbiausia – sąžinė.

Kas sekė informaciją, žino, jog karas Ukrainoje brendo jau nuo praėjusio lapkričio – rusai tam ruošėsi ir sa­vo kėslus įvykdė. Tačiau Uk­­raina kovoja didvyriškai, ją pa­laiko visas pasaulis, ji turi daug draugų. Visus įkvepia Pre­zidentas Volo­dymyras Ze­lens­kis. Būtų Ja­nu­kovyčius – seniai gink­lai būtų sudėti. Da­bar jis laukia – bene galės ateiti ant tų griuvėsių... Nesulauks.

Mažiau reikia Europos šalių vadovams apgailestauti, mažiau tuščių kalbų, o daugiau dar­bų. Privalome padėti visi: priimti karo pabėgėlius, aukoti pinigus, už kuriuos tikslingai bus nupirkta viskas, ko labiausiai ka­riaujančiai Ukrainai trūksta. Mes dirbame, dirbsime ir viskuo, ką turime, privalome dalintis su karo sukrėtimus patiriančiais Ukrainos žmonėmis“, – įsitikinusi Nadežda.

Moteriai pritaria ir jos vyras, taip pat tikintis Ukrainos pergale šiame nuožmiame Rusijos jai primestame kare ir manantis, jog tai yra Putino režimo pabaigos pradžia.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Apie regionuose mirštančią kultūrą kalbama jau kelis dešimtmečius. Tačiau žadeikiškiai neigia tokią nuos­ta­tą, ir gali būti, kad netrukus į Žadeikius trauks ne tik aplinkinių, bet ir tolimesnių vietovių gyventojai.

Tikriausiai ne veltui Žadeikių seniūnijos simboliu pasirinktas geltoname fone stovintis tvirtas ąžuolas. Beje, atvykusiems į seniūniją nereikia galvoti, kur fotografuotis – tokia vieta įrengta ir pasitinka kiekvieną vos duris pravėrusį lankytoją. Dar nuo mokyklos laikų likusių Lietuvos kunigaikščių port­retų fone stovi trys vėliavos (Lietuvos, Šilalės ir Žadeikių), o centre pakabintas ir Žadeikių herbas.

„Niekas nežino, iš kur kilo vietovės pavadinimas – nuo seno ši gyvenvietė vadinta Šventais. Dar ir dabar turime Šventų gatvę, o senieji žadeikiškiai sako, jog mokėsi Šventų, o ne Žadeikių mokyk­loje. Būtent šį žodį simbolizuoja ąžuolo viršūnę puošiantis kryžius. Žemiau esanti iš medžio šakų suformuota kryžkelė irgi simboliška – žymi buvusių didžiųjų dvarų skaičių, o ąžuolo lapų yra tiek, kiek turime kaimų“, – 2019-aisiais patvirtintos heraldikos esmę atskleidžia Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis.

Tačiau jis neslepia – bendruomenės gyvenimas yra apmiręs.

„Faktiškai viskas apmirė, uždarius mokyklą. Nebaksnosiu pirštu, ieškodamas kaltų, bet pasakysiu taip: dirbti yra viena, o gauti algą yra kas kita. Nemanau, jog pakanka sudalyvauti dviejuose renginiuose per metus, tokia „kultūrinė“ veikla nėra veikla. Tad iš naujosios Kultūros centro atsiųstos specialistės tikimės labai daug. Juo labiau, kad Jolanta yra vietos gyventoja, ją pažįstame ir pasitikime, o iniciatyvos jai irgi netrūksta. Kita vertus, nors teskirta vos 0,375 etato, tikiu, jog šįkart mums pavyks“, – pristatydamas naująją vokalinio ansamb­lio „Žarija“ dirigentę J. Kažukauskienę, kalbėjo seniūnas.

Į šias pareigas Jolanta yra paskirta tik nuo vasario, tad darbas vos įsibėgėja. Anot J. Kažukauskienės, pirmieji susitikimai su gyventojais teikia nemažai vilties efektyviam darbui.

„Esu folkloro specialistė, bet man įdomi ir kitokia veikla, kitokia muzika. Visiems sakau, kad muzika gydo, ir tai įrodau konkrečiais pavyzdžiais. Smagu, jog dar nė nepradėjus realiai dirbti, sulaukiau žadeikiškių palaikymo, žinučių, kad žmonės nori būti vieno ar kito kolektyvo nariais. Nustebino poreikis dainuoti romansus, groti kank­lėmis ir kt. Manau, jog bendras mūsų visų darbas duos vaisių ir Žadeikiai dar sudrebins Šilalės kultūros padangę“, – įsitikinusi entuziazmo nestokojanti Šilalės kultūros centro darbuotoja.

Pirmieji susitikimai su Žadeikių gyventojais vyko prieš Užgavėnes, buvo aptariamos ne tik šios šventės tradicijos, bet ir galimybė senąsias tradicijas apjungti su šiuolaikiškumu. 

„Žmonės neretai net nebeprisimena Užgavėnių, o juk ne taip seniai šeimininkės spręsdavo dilemą, blynus kepti ar duris užsirakinti, kad persirengėliai „zbitkų“ nepridarytų. Žadeikiuose pastaruoju metu durų nebereikėjo rakinti, o ir blynų nelabai kas bekepdavo. Tai, ko gero, geriausiai ir atspindi mūsų seniūnijos kultūrinę veiklą“, – apgailestavo F. Meiženis.

„Nesvarbu, kad Žadeikiuose dirbsiu tik 15 valandų per savaitę – manau, jog atsiras entuziastų, subursime branduolį, o prie mūsų ims jungtis ir abejojantieji. Esu tuo tikra, nes dirbu tokį darbą ne vienerius metus Norkaičių amatų cent­re ir tikrai neblogai sekasi. O kai matau žadeikiškių susidomėjimą, ir pa­ti degu noru kuo greičiau pradėti bend­rą veiklą. Kaip seniūnas ir sako – svarbu turėti idėjų, tikėti žmonėmis. Kultūros darbuotojo duona nėra leng­va, čia nėra darbo „nuo – iki“. Bet man patinka matyti žmonių emocijas, patinka kurti, padėti įgyvendinti svajones. Kartais žmonės patys nežino, kiek daug gali padaryti, kokių gabumų turi. Todėl stengsiuosi, jog šitos jų savybės atsiskleistų. Noriu užrašyti senųjų žadeikiškių pasakojimus, dainas, kad po mūsų liktų istorinis šio krašto kultūros archyvas. Štai todėl esu ir savanorė, lankau senjorus, su jais bendrauju – man tai yra svarbu“, – sako J. Ka­žu­kaus­kie­nė.

Žadeikių seniūnas F. Meiženis didžiuodamasis pristatė ir naują salės įrangą kultūriniams renginiams. 

„Viskas senokai nupirkta, bet dėl pandemijos teko renginius atšaukti, nukelti. Taip viskas ir liko laukti geresnių laikų. Turime naują, išmontuojamą iki reikiamo dydžio sceną su elektra valdomomis portjeromis, visiškai naują apšvietimo bei įgarsinimo sistemas, salėje galėtume susodinti apie 150 žiūrovų, tad drąsiai galima teigti, kad tokios neturi ne tik nė viena rajono seniūnija, bet jos galėtų pavydėti ir Šilalė“, – vedžiodamas po naująsias, dar dažais kvepiančias erdves, pasakojo F. Meiženis.

Anot J. Kažukauskienės, čia galima ne tik patiems koncertuoti, bet drąsiai kviestis svečius, organizuoti rajono renginius. Žadeikius sudrebinsianti šventė planuojama gegužės 21-ąją: tądien ža­dama iškilmingai atverti dienos cent­ro senjorams „Šventai“ duris, bus mi­nimos kraštiečio kunigo Sta­nislovo Rim­kaus 110-osios gimimo ir 80-osios mirties metinės. Jau ruošiamasi ir didžiosioms pavasario šventėms – Šv. Ve­lykoms, Motinos ir Tėvo dienų minėjimams, gegužės pra­džioje Žadeikiuose tu­rėtų įvykti ir Že­maitijos zonos folkloro festivalis „Mo­linė asla“ bei daugelis kitų renginių. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.