Balandžio 1 d., 18.30 val., – „Mama drąsa“.

Balandžio 2 d., 18.30 val., – „Kreditoriai“.

Balandžio 6 d., 18.30 val., – „Žiurkiagalviai“ (Klaipėdos jaunimo teatras).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – premjera „Robotų pasakos“ (+12).

Balandžio 9 d., 17 val., – „Kalės vaikai“.

Balandžio 9 d., 18 val., – „Būti“ (Taško teatras).

Balandžio 10 d., 12 val., – „Arklio Dominyko meilė“ (Klou­nų teat­ro studija).

Balandžio 12 d., 10 val. ir 12 val., ­­– „Čia tu? Čia aš!” (Klai­pėdos jaunimo teatras).

Balandžio 13 d., 18.30 val., – „Remyga“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras).

Balandžio 14 d., 18.30 val., – „Elzės žemė“. 

Balandžio 15 d., 18.30 val., – „Pašaliniams draudžiama“.

Balandžio 21 d., 11 val. ir 12 val., – „Debesų gaudyklė“ (Šokio teatras „Judesio erdvė“).

Balandžio 22 d., 18.30 val., – „Euridikė“.

Balandžio 24 d., 17 val., – premjera „Kai kurios erelių rūšys“.

Tel. (8-46) 31-44-64, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., www.kdt.lt.

Klaipėdos dramos teatro inform.

Kartais tenka išgirsti nuomonių, jog pačių pasodintus ar privačioje žemėje augančius medžius galima nupjauti be jokių leidimų. Bet yra ir mąstančių kitaip, kurie žino tikrąją tvarką, tačiau bando „gerą darbą“ atlikti svetimomis rankomis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

V. Putinas jau trečią kartą vien kovo mėnesį pasirašo įsakus, kurie turėtų įveikti Rusiją apėmusią ekono­mi­kos krizę. Nereikia bū­ti ekono­mistu, kad įsi­ti­kin­tu­mei, jog ši šalis, jau dau­giau nei mė­nesį kariaujanti gro­bi­­kiš­­ką karą su Ukraina, brenda į skurdą, traukdama paskui save ir iš jos kreditų gy­vuo­jančią Baltarusiją.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies „Pamario metai“. 

„Kviečiu pabuvoti mano jaunystės pamaryje, kur Nemunu ir laukais kadaise plaukė vanduo, jame skendėjo so­dybos, žuvo nemažai gyvūnų, o ir ne vieną žmogų vandens srovė yra nusinešusi ten, iš kur niekada nebegrįžtama...“ – prisimena autorius. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Ech, tas pamarys

Ech, tas pamarys! Su didžiuliais Nemu­no užliejamų pievų plotais, su pakrančių sodybomis, kaimais, miesteliais, bažnyčiomis, karčemomis, malūnais, valčių dirbtuvėmis. Su raudonų čerpių stogais!

Pamarys – tai neaprėpiamos lankos ir Nemuno deltos platybė. Tai nepakartojamas gamtos bei žmogaus harmonijos paveikslas, tapytas šimtmečiais mūsų se­nolių, tėvų prakaitu. Tai potvynių ir atoslūgių egzotikos kraštas.

Pavasarį, išplaukus ledams bei nuslūgus potvyniui, pamario lankos ir Ne­mu­no delta atgyja nuostabiais gamtos reginiais. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žmonės žavisi gamtos stebuk­lo sukurtais ir tik šiam kraštui būdingais sodriais žolynais, įvairiausių spalvų žydinčiais laukiniais augalais, medžių bei krūmų gojeliais. Augalų čia tiek daug ir įvairių, jog bet kuris botanikas, atsidūręs šiose pievose, pasijunta tarytum augalų karalijoje. 

Vaikystėje klajodamas po panemunės lankas apie augalų pavadinimus menkai ką teišmaniau, šalia nebuvo ir žinovo, kuris apie retesnį augalą būtų galėjęs ką nors papasakoti. Tik vėliau, dirbdamas gamtosaugoje, susipažinau su šunažolių, eraičinų, vėdrynų, gegužraibių bei daugybės kitų šių pievų augalų pavadinimais. 

Bet palikime botaniką ir grįžkime prie istoriškai susiklosčiusių pamario žmonių gyvenimo būdo bei aplinkos, kurioje slypi dar daug gamtos paslapčių.

Ankstyvesniais laikais čia gyvenę prū­sai ir lietuvininkai gerai sutardavo su gamta. Jie suprato, kad potvynių vandenys žmonėms atneša ne tik žalą, ne tik pergyvenimų bei kančių, bet ir naudos, gamtos grožio pajautą. Žmonės pastebėjo, jog potvyniai dumblu patręšia laukus, nešmenimis aukština žemaslėnių plotus, formuoja unikalų pamario gamtovaizdį, po žiemos atgaivina gamtą bei padeda žvejams plėtoti žuvininkystę. Dar daugiau – pamariečiai statyboms ir kurui sumaniai panaudodavo potvynių atplukdytą medieną bei kitas buičiai vertingas medžiagas.

Anuomet pamaryje gyvenę žmonės vengdavo visur užtvenkti užliejamas teritorijas, atvirkščiai – stengėsi prisitaikyti prie esamos aplinkos: sodybvietėms, mokykloms, kapi­nėms bei kitiems objektams įrengti supildavo aukštesnes žemės kalvas, kelius grindė akmenimis ir juos tiesė taip, kad paviršius nebūtų aukščiau šalikelių bei gretimai nusidriekusių pievų, tokiu būdu stengdamiesi nepastoti kelio potvynio vandenims.

Vaikystėje akmenimis grįstų kelių už­liejamose pievose dažnai aptikdavo­me ganydami karves ar ruošdami galvijams pašarą. Tokių kelių ir šiandien priskaičiuojama dešimtys kilomet­rų. Tik dabar jie palaidoti po storu žvyro sluoksniu ir padengti asfaltu... 

Prisimenu metus, praleistus pamary, ir ypač šio krašto pavasarinius potvynius. Jie nusidriekdavo žvilgsniu neaprėpiamais plotais nuo Šilutės, Rusnės, Kuršių marių iki Baltijos jūros. Nepakartojami pamario vaizdiniai ir šiandien iškyla prieš mano akis...

Saulė su kiekviena diena palypėja vis aukštyn ir aukštyn, kaskart vis kaitresniais spinduliais prikeldama žemę iš gilaus įšalo, padėdama upėms, ežerams nusimesti ledo šarvus, kausčiusius vandenis visą speiguotą žiemą. Le­das, nebeįstengdamas pasipriešinti saulės užmačioms, skyla luitais ir, pavirtęs vandeniu, veržiasi Nemunu, Kuršių mariomis, neaprėpiamais panemunės laukais į pasimatymą su Bal­tijos jūra, nešdamas Gintarinei karalienei pavasario dovaną – pakeliui nugvelbtus įvairiausius daiktus, dumblą, prisotintą mine­ralinėmis trąšomis bei cheminėmis me­džiagomis. 

Savo eilės įsilieti į Nemuno ir Kuršių marių vandenų tėkmę laukia ir pamario miestų, miestelių bei gyvenviečių vande­nys, laikantys priemiesčius, gatves, aikštes, namus ir net gyventojus gamtos stichijos įkaitais. 

Pamariečiai potvynių laukdavo be di­delės priešpriešos ar keiksnojimų, at­virkščiai – jie kruopščiai ruošdavosi pasitikti per žiemą išsiilgto gamtos svečio, filosofiškai apmąstydami bei romantiš­kai jį aptardami. Žmonės gerai žinojo, kad į jų kiemus ar net trobesius at­ėjęs vanduo ilgai neužsibus ir anksčiau ar vėliau iškeliaus, grąžindamas žmonių gyvenimą į senąją vagą. Gilus gamtinės aplinkos suvokimas jiems sakė, jog potvynis yra neišvengiamas reiškinys, kurį privalu prisijaukinti, perprasti ir su juo susidraugauti. 

Mano vaikystės bei paauglystės metai prabėgo prie Nemuno dukros – Šyšos.  Pavasarį, kai jos vandenys išlipdavo iš savo krantų, Šilutės gyventojai, o labiausiai – mes, vaikai, ištroškę egzotikos, ištisomis valandomis stoviniuodavome upės pašonėje ir, užgniaužę kvapą, žiūrėdavome į audringą jos tėkmę. Kai po kurio laiko vandenys palikdavo miestą, priemiesčius ir atsiverdavo akmenimis grįstas kelias į Rusnę, bėgdavome prie Nemuno pažiūrėti gamtos šėlsmo, nepalyginamai audringesnio ir įspūdingesnio.  

Būdavo, stovime išplatėjusios upės pa­krantėje ir išpūtę akis žiūrime į senelį Ne­muną, kuris įsiręžęs, kartais trumpai stabtelėjęs atsipūsti, gargaliuodamas parudavusiu vandeniu toliau tempia ledų krūvas ar po „kojų“ pasimaišiusius medžius, krūmus, šieno ir šiaudų kupetas bei kitą nugvelbtą gyventojų turtą. Būdavo skaudu dėl laukinių gyvūnų, patekusių į išplatėjusio Nemuno žabangas. Varg­še­liai kiškiai, stirnos, šernai ir net stam­besni žvėrys, išsekę po žiemos, nepajėgdavo patys iš­sikapanoti iš negailestingo potvynio. Nelaimėliams į pagalbą ateidavo rūpestingi medžiotojai, pasitelkę gamtos bičiulius. Jie sėsdavo į valtis ir, pasiėmę pačių pasigamintus prietaisus, rizikuodami gyvybe, išplaukdavo lediniu vandeniu žvėrelių gelbėti. Bet kur ten juos visus išgelbėsi...

Pavasarį pažiūrėti potvynio bei ledonešio atvykdavo žmonės ir iš tolimesnių šalies kampelių. Pamario egzotiška gamta ypač viliodavo dailininkus, poetus, rašytojus, žurnalistus, fotomenininkus, ku­­rie savo įspūdžius ar emocijas įkūny­da­vo drobėse, nuotraukose, knygose. Šian­­dien džiaugiamės Antano Sutkaus, Ro­­mual­do Rakausko, Kęstučio Verbicko, Vlado Vai­-

ce­kausko, Virgilijaus Juodakio bei dau­ge­lio kitų žinomų fotografų darbais. Pa­­­­mario krašto gamtos tyrimams didelį dė­me­sį skyrė Tadas Ivanauskas, Pran­ciš­kus Ši­vic­kis, Vytautas Gudelis, Juo­­­zas Vir­bic­kas, Juozas Maniukas, Ka­zys Gai­galas bei kiti. Mokslo ir meno žmo­nių darbai apie unikalią pamario gamtą, kraštovaizdį, vietinių gyventojų buitį, žuvininkystės plėtrą bei žvejų tradicijas, užfiksuoti nuotraukose, turi didelę mokslinę, meninę, pažintinę bei istorinę vertę ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. 

Skaitydamas praeities liudininkų pasakojimus, peržiūrinėdamas jų rašytinę ir vaizdinę medžiagą apie šį kraštą, suvokiau, kad nuo neatmenamų laikų didesnė Nemuno žemupio dalis dažnai būdavo apsemiama, ypač pučiant vakarų vėjams nuo Kuršių marių. Senbuviai prisimena, jog vanduo pievas apsemdavo staiga – net per porą valandų, ir didžiulė Nemuno žemupio teritorija virsdavo mariomis. 

Nuo potvynių labai dažnai nukentėdavo ištisi kaimai. Taip atsitiko 1925 m., kai išsiliejusi Šyša apsėmė Šilutės gatves, namus ir net kai kurie butai at­sidūrė po vandeniu. Jame skendėjo Lan­ku­pių, Sa­kučių, Alkės, Vytulių, Aukš­tu­ma­lės, Klum­pių bei kt. kaimai. Ne­iš­ven­gė šios sti­chinės nelaimės ir arčiau Ne­muno esan­tys Pelkininkai, Saus­galiai, Ta­ta­miš­kiai, Medžioklės pel­kė bei Bis­mar­ko kolonija. Pradėjus eiti ledams, didelė dalis šios kolonijos gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Įsisiautėjusi vandens tėkmė kai kurias trobas apardė, o dalį jų visiškai sugriovė. 

Kaip matome, visais metų laikais pamario gyventojams potvyniai atnešdavo ne tik džiaugsmą, egzotiką, bet ir didelių rūpesčių ar net nelaimių. 

POST SCRIPTUM

Kasmet, sulaukus pavasario, norisi vėl ir vėl nukakti į pamarį, susitikti su pot­vynio vandenimis, pabūti šėlstančios gamtos glėbyje bei pasigėrėti šio unikalaus krašto egzotika.  

Šiandien, kai sugrįžtu į jaunystės metus, praleistus pamaryje, gerai suvokiu, kokį didelį harmonizuojantį vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač vaikystėje, vaidina gamta. Jaunystės metais pamaryje įgytos žinios, vėliau darbas gamtosaugoje suformavo mano tvirtą įsitikinimą, kad žmogus žemėje išliks tik būdamas harmonijoje su gamta.

Pamario potvyniai, neišpasakyto grožio žalios lankos, išdabintos įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis, tuntai vabzdžių, laukinių gyvūnų įvairovė, balt­marš­kiniai šienpjoviai ir karvių bandos lankose – tai mano vaikystės dienų paveiks­las, padėjęs giliau pažinti aplinką, pajausti žmogaus ir gamtos harmoniją, bran­dinusią mano sielą, atsakomybės bei pa­reigos jausmą gamtai. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)

Atrodo, kasdienybėje kaupiasi vis daugiau ir daugiau gyvybės – garsų bei judesio daugiau tiek gamtoje, tiek scenose. Kovui baigiantis, vie­nas po kito vyksta tradiciniai festivaliai, kurie po dvejų metų pertraukos šiemet vėl rengiami gyvai. Tiesa, bene kiekvieną renginį ženk­lina mėlyna ir geltona spalvos, reiš­kiant susirūpinimą bei paramą už laisvę kovojančiai Uk­rainai.

Praėjusį savaitgalį į kino sales dešimčiai dienų grįžo kokybiško kino festivalis „Kino pavasaris“. Kovo 24–balandžio 3 d. žiūrovai gali pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių, suskirstytus į penkias programas, kurios atveria plačius horizontus, aktualias temas ir ryškią kino kalbą, kviečia įsižiūrėti detales, nepraleisti svarbių smulkmenų. Dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą šių metų „Kino pavasaryje“ nebus rusiškų filmų.

Praėjusį savaitgalį prasidėjo ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Nau­­jasis Baltijos šokis“. Festivalis į didžiąsias scenas sugrįžta su solidžia programa, kurioje – ne tik Lietuvos bei užsienio žymių šokėjų vardai, bet ir aštrūs klausimai bei idėjos. „Naujasis Baltijos šokis“ tęsis visą pavasarį, informacija apie jį – www.newbalticdance.lt.

Praėjusią savaitę Simne (Alytaus r.) vy­ko iškilmingas Lietuvos Katalikų Baž­nyčios Kronikos (LKBK) minėjimas. Prieš 50 metų, 1972-ųjų kovo 19 d., būtent Simne buvo pradėtas leisti ilgiausiai ėjęs ir žymiausias pogrindžio leidinys. Ta proga Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mi­šios, vėliau vyko konferencija su meninės programos pristatymu. Minėjime dalyvavo bažnyčios, Lietuvos universi­tetų, muziejų atstovai. Simno bažnyčioje pristatyta ir iki šiol dar niekur neeksponuota paroda apie LKBK veiklą Lie­tuvoje bei užsienyje. Seimas 2022 m. yra paskelbęs LKBK metais.

Kaune Tarptautinę teatro dieną įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija. Pres­tižinių apdovanojimų renginį vedė žinomos aktorių poros, o jo dalyvius džiugino žymių Lietuvos dainininkų, Kauno muzikinio ir Lėlių teatrų aktorių bei atlikėjų pasirodymai. Šiemet „Auksinių scenos kryžių“ komisija lau­reatus rinko 15-oje nominacijų.

Tarptautinę teatro dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pažymėjo įsteigiant apdovanojimus geriausiai aktorei ir geriausiam aktoriui. Šio teatro įkūrėjo režisieriaus Romualdo Juk­nevičiaus (1906–1963) bei pirmosios lietuvių profesionalios režisierės Ka­­zi­mieros Kymantaitės (1909–1999) vardai nuo šiol taps Aktoriaus ir Ak­to­rės talentų simboliais. Geriausio akto­riaus apdovanojimas atiteko Vals­­ty­bi­nio Vilniaus mažojo teatro aktoriams Ilonai Kvietkutei už Sonios vaid­menį spektaklyje „Dėdė Vania“ ir Mar­­tynui Ne­dzins­kui už Astrovo vaid­­menį tame pačiame spektaklyje.

Pa­­aiš­­kėjo, kam šiemet skirtos Kauno miesto savivaldybės įsteigtos Kultūros ir meno premijos. Dailininkui Pranui Griu­šiui, fotografui Ignui Maldžiūnui, kompozitoriui Raimundui Martinkėnui, rašytojui Algimantui Mikutai ir architektei Reginai Tumpienei apdovanojimai bus įteikti už reikšmingą bei ilgametę veiklą dailės, literatūros, fotografijos bei muzikos srityse, taip pat miesto vardo garsinimą respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, solidžius pasiekimus kultūrinėje veikloje bei novatoriškų idėjų įgyvendinimą. Laureatus planuoja­ma apdovanoti liepos 6-ąją, Valstybės die­ną, per tarptautinį muzikos festivalį „Ope­retė Kauno pilyje“. Nuo 2007 m. Kau­no kultūros ir meno pre­mijos jau įteiktos 66 kūrėjams.

Kotryna PETRAITYTĖ

Kyjive dieną ir naktį kas kelias valandas girdisi oro pavojus signalai bei raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad išeiti draudžiama net kelias paras, tad prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau.

Kraupūs karo vaizdai

Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, bet labiausiai stresą kelia ataidintis bombardavimų dundesys iš Kyjivo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta gyvenvietėse, esančiose už 30–50 kilo­met­rų nuo sostinės.

Aršiausios kovos vyksta Ir­pi­nės, Bučos, Hostomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hostomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palej­čuku. Jis papasakojo, jog mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o praėjusį ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hos­tomelį įnirtingai atakavo ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kyjivą.

Ukrainiečių kariai susprogdi­no tiltą per Irpinės upę ir užtvankas, jog pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkovoję vieną kaimą, ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų „orkos“ išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Su­šau­dė ir Hostomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms ve­žiojo vaistus, maistą bei humanitarinius siuntinius. Dvasininkas sakė netikėjęs, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Nepaisydamas pavojaus, šven­tikas vis vien ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigų. Cerkvė kol kas rimtai nenu­kentėjo, tik išdužo dalis langų ir sienos yra pažeistos skeveld­rų.

„Rusija nori atkurti tarybų sąjungą. Užgrobusi Ukrainą, ma­nau, pultų ir Baltijos šalis. Jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą“, – sakė šventikas.

Taikė į karinę gamyklą

Sužinojęs, kad pusantro kilo­metro nuo hostelio yra namas, kurį apgriovė raketos spro­gi­mas, nuskubėjau tenai. Prie na­mo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti pavardės, papasakojo, jog trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos bei optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena iš jų nukrito šalia kiek toliau esančios vaistinės, ant­ra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į vieną viršutinio keturiolikto aukšto butą.

„Tai buvo mano kaimynas, 84-erių pasiligojęs pensininkas, kuris, pa­skelbus oro pavojų, atsisakė leistis į slėptuvę. Jei būčiau likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs“, – tvirtino vyras. 

Su­s­ki­lus namo sienoms, visi gyventojai apsistojo gretimos mokyklos spor­to salėje.

Krisdama raketa suskilo į dvi dalis, ir mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

„Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai iš­mušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti“, – sakė vyriškis.

Norint patekti į laiptinę, reikia visų pirma praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą. Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti plytų bei cemento nuolaužomis, taip, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto. 

Į jį įžengus, dvelkteli šaltas vėjo gūsis – galimai dėl skersvėjo išgriuvus visiems langams. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nukritęs lygintuvas, marškiniai, kurie turbūt buvo padėti ant lentos lyginimui. Virtuvėje ant grindų sukritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puskepalis duonos, šiukšlių kibiras. Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, mėtosi rūbai, knygos, patalynė. Ant sienos vis dar kabo įrėmintas diplomas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla... 

Gynėjas panoro padėkoti Lietuvai

Antra pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu buvo visai kitokia, irgi palikusi gilų įspūdį, tačiau šį kartą – teigiamą, šiltą. 36-erių TGP narys Aleksejus Pro­cho­rovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikštant po Kyjivą, beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimties.

Einant fotografuoti rusų raketos apgriauto namo, TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, bet į mane pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gy­nėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to nurodė parodyti telefoną bei fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų. 

Iš pradžių gana griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kyjive nedaug likusių žurnalistų atstovauja didelėms pasaulinėms agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.

Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos Europos Sąjungos paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės. Jis papasakojo esąs trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbęs automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikametę dukrą, o žmona Irina netrukus turi gimdyti dar vieną dukrelę. Jau pirmą karo dieną Aleksejus jas išgabeno į Lvivą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir sostinėje ėmė statyti barikadas. 

Po pokalbio vyriškis netikėtai pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant dar labiau netikėtai panoro išsakyti padėką lietuviams: „Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, bet tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, gink­lų, ginklų. Ir žinokite: mes nepasiduosime! Kausimės už kiekvieną Kyjivo centi­metrą. Kausimės iki pas­kutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo. Ir nugalėsime. Slava Ukraini!“

Diplomato žmona verda gynėjams sriubas

Kyjivo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, su kuria pokalbis tapo savotišku atsakymu, kodėl daug gausesnės agresoriaus pajėgos negali įveik­ti ukrainiečių tautos. 

73-ejų Olgai Kasyanenko būtina daryti skubų širdies kraujagyslių šuntavimą ir keisti vožtuvus. Tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę – ji ruošia karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariams.

„Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidoto vyro ir dukters“, – pasakojo moteris.

Diplomatas vyras pernai mirė po sunkios ligos, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra – po netikėtai ištikusio insulto.

„Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys. Bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina“, – nusišypsojo moteris ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Uk­­rainos pergale.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Žalesnė ateitis dar niekada nebuvo tokia svarbi. Per pastaruosius kelerius metus miestų gyventojai visame pasaulyje ėmė domėtis tvaresniu ir ekologiškesniu gyvenimo būdu. Važiavimas dviračiu įsitvirtino kaip viena ekologiškiausių transporto rūšių, padedanti keliauti atsakingiau ir teikianti naudos tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus sveikatai.

Atskiri dviračių takai nebūtini

Ne veltui Amsterdamas va­di­­namas dviratininkų rojumi. Ny­­derlandų sostinė gali di­­džiuo­tis 400 kilometrų ilgio pla­čių dviračių takų tink­lo in­frast­ruk­tūra. Mieste dvira­čių yra daugiau nei gyventojų – beveik 900 tūkstančių. Dau­giau kaip 50 proc. visų kelionių mieste vyksta šia dvirate transporto priemone, važiuojama specia­liais dviračių takais arba lėto eismo gatvėmis. Vietiniai dviračiais traukia tiek į darbą, tiek į parduotuvę. 

Vis dėlto Lietuvos dviratinin­kų bendrijos tarybos narys Edu­­ardas Kriščiūnas teigia, kad dviračiams tinka ne tik dviračių takai, bet ir ramaus eis­mo keliai. Jais kuo puikiausiai galima važiuoti bendru srautu, t. y. keliuose, kuriuose greitis yra iki 30 km per valandą ir nėra sunkiojo transporto eismo.

Pašnekovo teigimu, prieš 100 metų Nyderlanduose as­fal­tuo­ti būdavo tik dviračių takai, o automobiliai šalia dviračių takų važiuodavo žvyrkeliu. Dar ir dabar kai kurie keliai planuojami taip, kad išasfaltuojamas tik dviračių takas greta kelio, kuris pravažiuojamas kone tik traktoriais. 

„Taip daroma sąmoningai ska­tinant dviračių eismą, nes žmonės į kitą kaimelį automobiliu gali nuvažiuoti ir aplinkkeliu. Žmogus gali rinktis: ar­ba važiuoti dviračiu tiesiai 10 minučių, arba per tą patį laiką nuvažiuoti automobiliu, bet aplinkiniu keliu. Tai – darnumo principas. Skatinama, jog važiuoti dviračiu žmogui užtruktų tiek pat laiko, kiek automobiliu, arba net mažiau. Be to, dvirate transporto priemone pasiekus kelionės tikslą, nereikia mokėti už automobilio stovėjimą“, – sako E. Kriš­čiū­nas.

Dviračių infrastruktūra išvystyta

Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Giedrė Fasci tikina mies­te matanti tikrai daug dviračiais važinėjančių žmonių. 

„Dviračių ta­kų mieste labai daug, infrastruk­tūra tik­rai gerai išvystyta. Dau­giausiai ta­kų skir­ta ir dviračiams, ir pėstie­siems, jie pada­ly­ti per pusę. Dvi­ra­čių takai pa­dengti specia­­lia danga, gal tik pa­lei tvenkinį vienoje pu­sėje dviratininkams važiuoti mažiau patogu, nes išklota trinkelėmis. Tačiau kito­je – takelis lygus“, – sako specia­listė.

Šilalės rajono savivaldybės In­vesticijų ir statybos skyriaus ve­dėjas Martynas Remeikis teigia, jog savivaldybės administ­racija šiuo metu renka ir sistemina informaciją apie rajone esančius pėsčiųjų bei dviračių takus, jų techninę būklę ir atitiktį eismo saugumo reikalavimams. Atlikus surinktos informacijos analizę, bus sprendžiama dėl tolesnės pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūros plėtros. Savivaldybės administ­racija taip pat intensyviai bendradarbiauja su valstybės įmone Lietuvos automobilių kelių direkcija dėl galimybės įrengti takus prie jos valdomų valstybinės reikšmės kelių. 

„Mūsų tikslas – išvystyti vien­tisą, saugų ir gyventojams patogų takų tinklą, kuris tarnautų ne tik aktyviam laisvalaikio praleidimui, bet ir kasdieniam susisiekimui su darbovietėmis ar socialiai reikšmingais objektais“, – teigia M. Remeikis. 

2021 m. Šilalėje nutiesta 700 metrų naujų pėsčiųjų ir dvira­čių takų, 200 m naujų šaligat­vių. 2022 m. planuojama įrengti ne mažiau kaip 1,2 km pėsčiųjų ir dviračių takų. 

Informacija parengta, bend­radarbiaujant su Lietuvos Res­publikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėt­ros fondo lėšomis.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17)

Etiopijos šiaurėje esanti Lalibela yra laiko­ma Etiopijos krikščionių ortodoksų cent­ru ir svarbiausia piligrimystės vieta. Dar XIII am­žiuje buvo nuspręsta Lalibelą padaryti naująja Jeruzale kaip atsaką į musulmonų užgrobtą šven­tąjį miestą. 

Seniausios pasaulyje

Lalibela visame pasaulyje garsėja vulkaninės kilmės uolose iškaltomis monolitinėmis bažnyčiomis. Tai – kažkas iš fantastikos srities, juolab, kad bažnyčios iškaltos dar XII–XIII a., kai net šiandien jų darbo įrankiai yra labiau negu primityvūs. Vienos bažnyčios iškaltos kieto granito uolose, kitos – tufo. Vienos pasislėpusios labai giliuose tarpekliuose, kitos kabo aukštai ant uolų, į kurias užkopti be pasirengimo neįmanoma, o dar kitos ir atvirose vietose – iš viso jų yra 13.  Tačiau visos, nors ir gana atokiai viena nuo kitos išsidėsčiusios, yra tarpusavyje sujungtos siaurais koridoriais, vos pralendamais požeminiais tuneliais, klaidžiais labirintais. Visos La­li­be­los bažnyčios – skirtingos, net jų stiliai skiriasi. Jas vienija tik vientisa uola, kurioje jos yra iškaltos, priešingai nei kitur pasaulyje – žemyn į žemę. Bažnyčios iš­puoštos ornamentais, fresko­mis, raiži­niais. Viena jų – Bete Med­ha­me Alem – yra laikoma pa­čia didžiausia monolitine baž­nyčia pasaulyje.  

Dar 1978 m. 11 Lalibelos bažnyčių buvo pripažintos architektūros šedevru ir įrašy­tos į UNESCO Pasaulio pavel­do sąrašą, o kryžiaus formos Šv. Jurgio bažnyčia, iškalta iš tu­fo, laikoma aštuntuoju pasaulio stebuklu ir įtraukta į jų sąrašą. Ši bažnyčia primena graikišką šventyklą. Ma­no­ma, jog ji yra kopija garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje saugoma San­doros skrynia su Dešimt Dievo įsakymų. Kai kurių manymu, ši bažnyčia primena ir Nojaus arką.

Be abejo, šis stebuklas turi ir jo vertų legendų. Viena jų pasakoja, jog sunkiais krikščionims laikais, kai juos persekiojo musulmonai, imperatoriui Lalibelai prisisapnavo Dievas, kuris nurodė, kur ir kokias bažnyčias iškalti. O kad darbas eitų sklandžiai, į pagalbą buvo atsiųsti angelai. Ir tuo patikėti, kai visa tai matai, nėra sunku, nes tai – tikrai kažkas antgamtiško.

Atokiau už miesto, aukštai kalnuose, yra vienuolynas, kurį pasiekti nėra lengva. Bet labai įdomu.

Atitrūko nuo ištakų

Kad Lalibela buvo pastatyta kaip alternatyva musulmonų užgrobtai Jeruzalei, rodo ne tik bažnyčios, bet ir vietovardžiai, gatvės, turintys tokius pat pavadinimus kaip Pažadėtoje Že­mėje. Net Jordano upė per La­libelą teka, pro bažnyčias pravingiuojantis upeliukas taip pat vadinamas Jordanu.

Krikščionybė Etiopiją pasiekė iš Sirijos ir Palestinos maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Romos imperiją. Bet čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad XIX a. mokslininkai, atvykę į Etiopiją, buvo nustebinti vietos krikščionybės atotrūkio nuo pagrindinių jos atšakų.

Čia ir laikas skaičiuojamas kitaip – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Kadangi šalis yra prie pat pusiaujo, ten dienos ir nakties metas yra vienodo ilgumo. Saulė teka 6 val. ryto ir leidžiasi 6 val. vakaro. Tad jei etiopas sakys, jog dabar yra trečia valanda dienos, iš tikrųjų bus devinta ryto. Ir mėnesių jie turi 13. 12 mėnesių turi po 30 dienų, o kas virš jų – priklauso 13-ajam. Tryliktasis mėnuo yra labai trumputis.

Kalėdos

Mūsų kelionė buvo organizuota taip, kad galėtume dalyvauti jų Kalėdų šventėje, kuri švenčiama sausio 7-ąją, pagal senąjį kalendorių. Nors į Lalibelą vykome porą dienų anksčiau, tačiau buvome pakerėti žmonių jūromis, traukiančiomis į šį miestą. Moterys, vyrai, vaikai, visiški seniokai ir net invalidai. Visi apsigobę baltomis marškomis, varini asiliukais, avytėmis, ožkelėmis, įsitvėrę lazdų, jie lėtai žirgliavo savo šventojo miesto link. Pasijutau tarsi biblijiniuose laikuose, tarsi kas būtų laiko mašiną atsukęs ir būčiau atsidūrusi Kristaus gimimo metuose. 

Lalibela – apie 15 tūkst. gyventojų turintis miestukas, bet Ka­lėdų metą čia sugūra šimtai tūkstančių „biblijinių gyventojų“. Jie įsikuria tiesiog po atviru dangumi. Kas spėja, kas telpa, apsigyvena bažnyčiose. Tik kunigams ir vienuoliams yra keletas namukus primenančių pašiūrių. Tikintieji atkeliauja gerokai iš anksto, kad, neduokdie, nepavėluotų į svarbiausią šventę. Juk maža kas kelyje gali nutikti. 

Šventinis Kalėdų rytas prasideda su pirmais saulės spinduliais. Šimtai kunigų su mums neregėtomis, todėl keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami, kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Pasigirsta būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Žmonių – tokia galybė, jog prasibrauti atrodė neįmanoma. Žmonės net į medžius sulipę. Tačiau, pamatę mus, jie skyrėsi ir darė mums taką. Tai labai sujaudino. Vienas maldininkų man ištiesė savo rankoje turėtą degančią šv. Lalibelos žvakelę, kuri nė iš tolo nepanaši į mūsiškas žvakes, su dagtimi abiejuose galuose. ​Taigi ir mes dalyvaujame pamaldose, stovėdami gal ant 10 metrų skardžio virš bažnyčios.

Kalėdų pamaldose dalyvavo netgi tie, kurie jau nebepa­ėjo, buvo visiškai išsekę, kiti atrodė labai seni. Jie tiesiog gulėjo ant plikos žemės, susisupę į savo baltas marškas. Gidas sakė, jog kai kurie žmonės ateina čia numirti. Mat mirusieji Lalibeloje įgyja teisę čia būti palaidoti. O tai laikoma didele laime.

Knietėjo sužinoti, kodėl jie keliauja su savo gyvuliukais. Asiliukai bent nešulius neša ar pajoti ant jų gali, bet avys ir ožkos? Pasirodo, tai – maldininkų maistas. Jie į kelią išsiruošia prieš keletą savaičių ir anksčiau, reikia keliauti pėsčiomis. Tad pakeliui pasiskerdžia gyvuliuką, čia pat, pasirinkę žabų, išsikepa ir keliauja toliau. Be abejo, vietos gyventojai tomis dienomis iš kailio neriasi, kaip maldininkus pamaitinti ar dar kokią paslaugą jiems atlikti. Bet pirmiausia tie žmonės yra labai neturtingi, o ant­ra – ne tokiam mažam miestukui šitokią minią aprūpinti.

Tik basomis

Visas bažnyčias mes aplankėme dar prieššventinę dieną. Prasibrauti į jas nebuvo lengva, nes jau plūdo maldininkai. Bet vietinis gidas Teklu šiaip taip mus pravesdavo. Į bažnyčias galima įeiti tik basomis, batus būtina palikti už durų. Pamatėme kalnus batų ant skardžių ir supratome, jog išėję jų neberasime, nes žmonės, braudamiesi siauručiais pra­ėjimais, juos tiesiog nuspardo į tarpeklius. Laimei, mūsų gidas Teklu pasirūpino, kad mums nereikėtų grįžti basomis. Už keletą dolerių jis pasamdė „batininką“ – tas vaikinas prie bažnyčios durų sudėdavo mūsų batus į atskirą maišą ir laikydavo rankose, kol išeisime.

Bažnyčių vidus nė iš tolo neprimena mūsiškių. Jos yra tamsios, daug kur teko eiti apgraibomis. Grindys išklotos įvairiausiais kilimais, takais, to­dėl nuo kojų prakaito oras bu­vo sunkus. Bažnyčiose nėra ir mums įprasto altoriaus. Pati švenčiausia vieta uždengta užuolaidomis, už kurių yra Šven­tosios Sandoros skrynios kopija. Tai visų šventenybių šventenybė, kuri tik kartą per metus parodoma tikintiesiems. Pati Sandoros skrynia su Dievo įsakymais yra Aksume. Žydai sako, kad etio­pai ją iš Jeruzalės pavogė, o šie teigia, jog pats išminčius Saliamonas ją atidavęs savo sūnui, kurio buvo susilaukęs su Sabos karaliene Mi­kalda, Etiopijos valdove.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Šilalėje ramybę ir saugią užuovėją jau rado kelios dešimtys nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių. Svečių, kuriems reikia ypatingos atjau­tos, kovo pirmosiomis dienomis sulaukė ir ši­lališkė Danutė Andrulienė. Jos namuose glaudžiasi buvusi sūnaus žmona Mariana su še­šio­likmete dukra Aina bei Marianos brolio žmo­na Zoja su dviem berniukais. 

Laimingą gyvenimą nutraukė karas

Abi moterys dirbo Kyjive. M. Andrulis yra gydytoja endokrinologė, jos brolio žmona Zoja Kharaminska buvo vienos Ukrainos valstybinės įmonės informacinių technologijų specialistė. Šeimos gyveno patogiai ir gražiai, nes miestai, esantys netoli Kyjivo, nors ir neseniai įkurti, buvo europietiški.  

„Mūsų gyvenimas buvo nuostabus: vaikai ėjo į mokyklą, turėjome viską, ko reikėjo, džiaugėmės kiekviena diena ir nežinojome, kas yra rūpesčiai dėl savo bei artimųjų gyvybės. Kol vasario 24-osios 5 val. ryto man nepaskambino giminaitė ir nepasakė, jog iš visų keturių pusių į Kyjivą lekia raketos“, – pasakojo Ma­riana. 

Per Gorenkos gyvenvietę, ku­rioje gyveno jos brolio šeima, ėjo pirmoji fronto linija – Ru­sijos kariuomenė be perstojo bombardavo šalia esantį Hos­tomelio oro uostą. Būtent jame yra pats ilgiausias nusileidimo takas, jame leisdavosi didžiausias pasaulyje lėktuvas AN-225 „Mriya“. Užimti šį aerouostą buvo vienas iš strateginių Rusijos tikslų, todėl atakoje dalyvavo net 32 kariniai sraigtasparniai. Kylantys juodų dūmų stulpai buvo matyti ir iš Zojos namų balkono. 

„Buvo labai baisu, tačiau vaikai laikėsi geriau nei mes. Tik tada, kai pradėjome ruoštis eva­kuacijai, jie ėmė verkti, nes nenorėjo niekur važiuoti“, – pasakojo moterys, šešias paras gyvenusios baimėje ir nežinioje. 

Jų namuose nebuvo rūsio, todėl abi su vaikais glaudėsi viename iš kambarių. Bet kai virš galvų pradėjo kaukti viena po kitos praskrendančios raketos, suprato, jog namų sienos neapsaugos. 

Išvyko prieš pat stoties bombardavimą

Žinojo, kad reikia į Lietuvą, nes čia jų laukė Marianos uošviai. 

„Kelionė galėjo nutrūkti kiek­viename žingsnyje. Turėjome kažkaip išvykti iš kaimo ir patekti į Kyjivą. Kitas etapas – gyviems pasiekti geležinkelio stotį. O joje tvyrojo panika, niekas nežinojo, kur koks traukinys važiuos, nebuvo ir kieno paklausti. Tūkstantinėje žmonių minioje stovėjome keturias valandas. Per tą laiką tris kartus skelbė oro pavojų, bet žmonės nė nepajudėjo – bijojo, kad nuėję atgal, į stotį gali nebepatekti. Laukėme bet kokio traukinio, važiuojančio į Vakarų Uk­rainą“, – sakė Zoja. 

Anot jos, atvykus evakuaciniam traukiniui, į jį patekti nebuvo jokios galimybės: stumdydamiesi, verkdami žmonės brovėsi prie vagonų durų, o braudamiesi per minią bijojo pasimesti. Viltis, kad pasiseks išvykti, atgimė, išgirdus, jog netrukus sustos traukinys į Lvivą. Vi­sa minia pajudėjo ten link.  

„Mes stovime, žiūrime vieni į kitus ir galvojame, kad nesvarbu, kur mirti – minioje ar krintant ant galvų bombų skeveldroms. Lai­ky­damiesi už rankų, nuėjome iki traukinio, kuris atrodė  pilnutėlis, žmonės stovėjo net ant paskutinio laiptelio. Ir staiga vienas žmogus sako: eikit prie pas­kutinio vagono, jis tuščias. Vos tik traukinys išvažiavo, rusai pradėjo bombarduoti stotį. O kai po pusvalandžio išgirdome mašinistą pranešant, kad tikrai važiuojame į Lvivą, laimė buvo begalinė“, – pasakojo Mariana.  

Vilties suteikia žmonių gerumas

Atvykusios į Lvivą, moterys suprato, kas yra tikroji pagalba ir atjauta. Parašiusi socialiniame tinkle į savo bendradarbių grupę, jog išvyksta ir neturi kur apsistoti, Zoja gavo daugybę pasiūlymų apsigyventi, kiek tik reikės. Tačiau kamavo rūpestis, kaip nusigauti iki Lenkijos sienos. Jau buvo sutikusios sumokėti po 30 eurų, kai išgirdo pasiūlymą vykti tiesiai į Lietuvą. 

„Labai pasisekė, jog Lvive patekome į šią evakuacinę grupę. Kai suvalgėme paskutinį iš na­mų pasiimtą sumuštinį, bijojome, kad neturėsime ko paduoti vaikams. Bet vos įsėdus į Lietuvos atsiųstą autobusą, visko gavome“, – neatsidžiaugė žmo­nių gerumu Zoja. 

Į Lietuvą jos atvyko taip, kaip stovi – atsivežė tik vaikus ir šunelį Bruno. Nors buvo susidėjusios daiktus, bėgant nuo karo, penki lagaminai tapo nepakeliama našta. Prasidėjus bombardavimui, pasiėmė tik vieną, o kai namą supurtė sprogimas,  vos spėjo pasigriebti dokumentus, vaistų ir kelis iš anksto suteptus sumuštinius.

Mariana sakė, jog pirmas jausmas, atvykus į Lietuvą, buvo saugumas. Tris naktis visi miegojo tarsi po narkozės. Moterų širdys atsigavo, kai po kelių dienų Tauragėje, Ainos tėčio pavaišinti ledais, vaikai pirmą kartą pradėjo juoktis. 

„Mus abi labai ramina vaikai. Jie tokie optimistai, jaučiasi atsakingi vieni už kitus, kiekvieną rytą pradeda apsikabinimu. Mes esame nuoširdžiai dėkingos, kad Lietuva mus priėmė, kad Danutė mumis rūpinasi. Jaučiamės taip, lyg būtume atvykę į svečius – rodos, pabūsim ir grįšim. Tik kol kas nėra kur“, – liūdnai kalbėjo Mariana.

Neramu dėl likusių artimųjų

Marianos tėvas, Ukrainos dip­lo­matas, su šeima evakavosi per Rumuniją, o Zojos ma­ma li­ko savo namuose, neto­li Ky­ji­vo. Šią gyvenvietę užpuo­li­kai jau beveik visai nu­š­lavė nuo žemės paviršiaus, ten nebeliko ir žmonių, tad automobilio ne­vai­ruo­jančiai 62-ejų mo­teriai nėra jokios galimybės eva­kuotis. Ir nors gy­ven­vietėje nėra jokių stra­teginių ob­jektų, ji prikimšta ru­sų tankų. 

„Mama sako, jog baisu išeiti į gatvę, bijo sutikti rusų, kurie dažnai dar būna ir girti. Į tą regioną, kuriame mes gyvenome, humanitarinė pagalba praktiškai nepatenka. Nors sandėliuose yra visko, žmonės bijo rizikuoti ką nors imti. Ir tai suprantama – visi baiminasi dėl savo gyvybės, nes okupantams nėra nie­ko švento“, – sakė Zoja.

Begalinis džiaugsmas už­plūdo moterį, kai praėjusią sa­­vaitę jos mamai pagaliau pavyko pasiekti Lietuvą – evakuotis iš karo zonos jai padėjo bu­vę mokiniai.

Kyjive liko ir daug Marianos pažįstamų bei kolegų, nes kai kurie iš jų negali palikti sergančių artimųjų. Kelis kartus per dieną jie praneša vieni kitiems apie padėtį. 

„Mes nuo ryto iki vakaro verkiame. Nusiraminame, paskui vėl verkiame, kiekviena žinia apie bombardavimus drasko širdį“, – pripažino Mariana. 

Baisiausia, pasak moterų, kad užpuolikai bombarduoja gyvenamuosius namus. Antrą karo dieną dingo elektra, ten, kur gyveno, dabar jau nėra dujų.

„Jų tikslas – sukelti paniką, nes nesitikėjo, kad žmonės stos kovoti. Mūsų vyrai jau pirmą karo dieną sukūrė teritorinę apsaugą, pradėjo statyti barikadas, paskui gavo ir ginklus – to reikėjo, saugantis nuo marodierių, plėšiančių namus, vaistines, parduotuves, terorizuojan­čių žmones. Jie alkani, sušalę, dėl to pikti – subombardavo net gimdymo namus. Visi žuvę rusų kariai neturi dokumentų, tik pažymą, jog yra paskiepyti nuo koronaviruso. Jokių atpažinimo ženklų. Nenorime tikėti, kad jie nežinojo, kur yra siunčiami: juk atvažiavo ir pamatė, kad čia Ukraina, taikūs žmonės, kuriems nereikia jokio „išvadavimo“. Tai savarankiška, laisva šalis, norinti tapti lygiateise Europoje. Tie kareiviai galėjo išvykti, bet žudė, kol pateko į nelaisvę ir tik tada pradėjo atgailauti, kad į nieką nešaudė. Mums jų visiškai negaila“, – sakė Z. Kharaminska.  

Tačiau, pasak jos, Ukrainoje yra nemažai ir tokių, kurie skleidžia rusų propagandą ne­va patys ukrainiečiai žudo ir sprogdina, o bombų sumaitotų vaikų kūnų fotografijas vadina montažu... 

Nežino, kaip toliau gyventi

Abi moterys svajoja Lietuvoje susirasti darbą. Marianai gal paprasčiau, ji turi 20 metų gydytojos endokrinologės patirties, tačiau, sakė, sutiktų imtis bet kokio darbo, kad tik galėtų išmaitinti vaikus. 

„Kai pradedu galvoti, kaip toliau gyventi, mane apima panika. Tikimės, kad galėsime grįžti. Tačiau kai šitaip viskas sugriauta, nerealu, jog vaikai galės lankyti mokyklas, aš – dirbti. Jau dabar man pranešė, kad atlyginimą išmokės pasibaigus karui. Negalėsime gyventi kaip anksčiau, todėl kol kas veju tolyn mintis apie rytojų“, – prisipažino Mariana. 

Zojai skaudu, kai Ukraina vadinama rusišku kraštu. Eva­kuo­jantis iš Lvivo, kartu vyko Char­kive gyvenę žmonės. Šio mies­to praktiškai neliko – naujieji pažįstami iš ten išvyko, kai visi namai buvo sugriauti ir praktiškai nebeliko kur slėptis.

„Sako, jog ten daug rusakalbių. Ir Mariupolis neva rusiškas miestas, bet pirmą karo dieną žmonės susirinko į miesto aikštę ir pareiškė, jog tai yra Uk­raina ir jie nežada pasiduoti okupantams. Mes ne vergai, kurie privalo paklusti ir kuriems kas nori, tas gali įsakyti, kaip gyventi – įsakyti nepriklausyti NATO, nebūti Europos Sąjungoje. Mes nesame jie, o jie niekada mūsų nesupras, nes priespaudoje gyvena jau daugiau kaip 20 metų. Rusų tauta priprato kentėti, juos tai tenkina. Mes norime būti europietiška šalis ir šio tikslo neketiname atsisakyti. Tik labai gaila, kad už tai turime sumokėti krauju“, – principingai sakė Z. Kha­raminska.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvivo į Kyjivą, nusipirkti galima net prieš pat išvykimą, mat norinčiųjų važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau nei kad bėgti iš ten. Visgi buvau nustebintas, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie užėmė beveik pusę traukinio. Paklausus vagono palydovės, ši pasakė, kad joms uždrausta teikti bet kokią informaciją.

Vėliau moteris visgi prasitarė, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kyjivą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų. 

Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakaro, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet sosti­nę pasiekė pagal suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį, palyginti su lietuviškais, yra du-tris kartus pigesni. Tiesa, jie – net trijų rūšių, o už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo 15 Eur, traukinys buvo senas, šildomas anglimi kūrenamu boileriniu pečiuku. Kupė buvo tik­rai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėme pasiimtą maistą, drauge pasivaišinome ir išsišnekėjome.

Pensininkas Olegas sakė nuvežęs žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute nei bėgsiantis nuo maskolių. 25-erių Vasilijus Parchomenko irgi palydėjęs į Lvi­vą aštuntą mėnesį besilau­kiančią žmoną, o pats pasiry­žęs stoti į Teritorinės gynybos pajėgas ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V. Par­cho­menko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš 100 km nuo sostinės Baltarusijos link nutolusio kaimelio Rozvažil. Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama ir sesers šeima, tad pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į sostinę, ir apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.

Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo ba­zę, į kurią suvažiavo virš pusšimčio tankų bei kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Čer­nobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik apie 50 km, V. Par­chomenko išsigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė. Rusų kareiviai už­imtose teritorijose pastatė sa­vo blokpostus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus – ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jei kas į namus ne-­

įleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, vertė spintas, ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų smogikai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo. Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.

Pasak Vasilijaus, kai vienas vyriškis paprašė rusų blokposto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotos motinos, tas leido, bet įspėjo, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jos brolis.

Pabėgti V. Parchomenkai pavyko, kuomet jų kaimą atkovojo ukrainiečių kariai ir, savanorių padedami, visi, kas turėjo mašinas, galėjo sprukti. 100 km iki Kyjivo važiavo net penkias valandas, nes mėgino prasibrauti miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.

V. Parchomenko džiaugėsi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau pergyveno dėl kaime likusios mamos bei netoli gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai. Ji telefonu broliui sakiusi, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, dalį iš kurių pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neišleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.

Pasiekę sostinę, su pakeleiviais rytą bičiuliškai apsikabinome ir kiekvienas patraukėme sava kryptimi. Tai, kad Kyjive yra daug rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.

Vos išlipus iš traukinio, policininkai patikrino dokumentus, daiktus bei įrašus telefone ir nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyko rusų diversantų arba jų talkininkų.

Vos užsiregistravus hostelyje, į jį pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus bei telefonus. Tai, kaip vėliau paaiškėjo, vyksta kas rytą.

Pasidėjęs daiktus, patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Pa­sijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina. Nedirbo ir kavinės, įstaigos, o sukoręs 3 km, mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę. Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę, patyriau savotišką karo krikštą. Joje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas. Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, jog ant žemės padėtame foto­apa-

rato dėkle palieku bombą, tad pribėgęs pasielgė taip, kaip esu matęs tik kino filmuose: liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus bei praskleisti dėklą, o pats visą tą laiką laikė į mane nukreiptą ginklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.

Taikomo ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tik­ras karas. Ir tai užtvirtino pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis ir naktimis kartojosi kas kelias valandas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.