Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Dvikova su vandenų karaliene

Į pamarį pažvejoti visais me­tų laikais renkasi žvejai, apsi­karstę įvairiais žūklės įrankiais. Čia juos vilioja vandens gy­vūnijos gausa, žu­­vų nerštas, ypač pavasariais. Anks­čiausiai, balandžio ant­roje pusėje, Ne­muno deltos už­lie­jamose pievose, kur vanduo greičiausiai įšyla, pradeda neršti lydekos.

Išplaukus ledams, Skirvytėje ir Rus­nė­je pasirodo dideli būriai didstinčių. Joms nebaigus neršti, atplaukia pūgžliai. Ge­gu­­žės pirmoje pusėje, dar labiau įšilus vandenims, Deltos at­si­ša­­­­ko­jimuose neršia starkiai bei kuo­jos, vandens tempe­ra­­tū­rai paki­lus iki 16 laipsnių – karšiai, raudės ir lynai. Rudenį ir net žiemą Nemu­no deltoje neršia nėgės ir vėgėlės, taip pat sazanai, perpelės bei kitos žuvys. 

Deltoje bei Kuršių mariose gausu ir praeivių žuvų: ungurių, lašišų, žiobrių, upinių nėgių. Ne veltui Nemuno žemupys vadinamas žvejų rojumi, kuriame pažvejoti yra kiekvieno žvejo svajonė.

Pokariu šilutiškiai žvejai laisvalaikį mėgdavo praleisti prie vandens. Sa­vait­galio dienomis, vieni motorinėmis, kiti irklinėmis valtimis Šyšos upe išplaukę į Nemuno deltą, sukdavo pažvejoti į Atmatą, Skir­vytę, Krokų lanką ar Kuršių ma­rias. Pažintinio turizmo mėgėjai bei sumaniusieji pailsėti gamtoje nusiirdavo į Rusnės salą, Mingės kaimą ar Ventės ragą. Į kurią nors kompaniją įsiprašydavome ir mes, paaugliai.

Kai norėdavome pasiausti draugų būrelyje, plauk­davome irklinėmis valtimis vie­ni, be suaugusiųjų. Šian­dien stebiuosi mūsų drąsa vieniems išplaukti į Del­tos bei Kuršių marių neaprėpiamus vandenis audros ir didelio bangavimo metu. Tokios išvykos kai kuriems baig­davosi tragiškai, bet mus, matyt, saugojo stebuklinga likimo ranka, kuri, kilus aud­rai, suteikdavo jėgų ir ištvermės pasiekti krantą. 

Sakoma: kur yra žuvies, ten netrūksta ir brakonierių. Pa­marys – ne išimtis. Turtingi žuvimi pamario vandenys žmones neteisėtai žvejybai traukė visais laikais, bet ypač ši veikla suaktyvėjo pokariu. Sunkmečiu ji padėjo žmonėms ne tik prasimaitinti, bet ir užsidirbti vieną kitą červoncą.

Pavasarį, kai prasidėdavo žu­vų nerštas, brakonieriai darbuodavosi išsijuosę. Vieni su žeberklais, kiti, dienai brėkštant nusiyrę į žuvingas vietas, pamerkdavo po keletą venterių, tink­laičių ir palikdavo nakčiai. Anksti rytą, dar rūkui nenusėdus, grįždavo prie savo žvejybos įrankių, susimesdavo į valtį gausų žuvų laimikį ir skubiai dingdavo. 

Ne visuomet tokia žūklė baigdavosi laimingai. Kartais, betraukiant pilnus žuvies venterius ar tinklus, žiūrėk, ir prisistato gamtos apsaugos inspektoriai, kurie, pasislėpę brūzgynuose, meldynuose ar švendrynuose, tykodavo brakonierių net naktimis. Šie, užklupti nusikaltimo vietoje, namo grįždavo ne tik be žuvies, žvejybos įrankių, bet dar ir piniginę baudą užsidirbę. Tačiau įžūlesni brakonieriai ir toliau tęsdavo neteisėtą žvejybą bei prekybą žuvimi. Tuomet gamtosaugininkai, pasitelkę visuomenininkus, skelbdavo jiems negailestingą „karą“. 

Pamario vandens platybėse laimėti „karą“ prieš brakonie­rius būdavo labai sunku. Ne vie­nas principingas gamtos apsaugos inspektorius net gyvybę yra praradęs. Toks įvykis plačiai nuskambėdavo ne tik pamario krašte, bet ir visoje šalyje, sukeldamas didelį visuomenės pasipiktinimą. Deja, ne visuomet tokius nusikaltimus pavykdavo ištirti.

Nuslūgus pavasario potvyniams, daug įvairiausios žuvies likdavo karnoliuose (dideli grioviai pievoms nusausinti). Kar­­tą ir aš sumaniau jame pažve­joti. Tuo­met man dar nebuvo nė dešimties ir apie žvejybą ne ką teišmaniau, bet pasisekė per „klaidą“ pagauti pirmą ir paskutinę žuvį gyvenime. Ta „klaida“ greičiausiai buvo ne mano, o žuvies. Kai ji griebė slieką, užmautą ant kabliuko, prie išsilaužto lazdyno koto pritvirtintas valas įsitempė, ir aš pajutau, jog mane kažkas traukia į vandenį. Tačiau kojomis įsirėmęs į čia pat esantį kelmą, iš lėto, bijodamas nutraukti valą, vilkau tą nematomą gyvūną į krantą. Po kelių minučių tampymosi į vandens paviršių mano džiaugsmui iškilo didelė, šviesiu pilvu, pilkšvai žals­vais šonais žuvis. Tai buvo van­denų karalienė lydeka. 

Iškilusi į paviršių, žuvis taip timptelėjo valą, kad aš vos neatsidūriau vandenyje. Lydeka keletą kartų persivertė ore ir nėrė į vandenį. Bet aš dar stipriau suspaudžiau meškerykotį ir toliau kant­riai traukiau. Nenurimo žuvis ir išvilkta į krantą. Pabūgęs, kad bešokinėdama vėl neįkristų į vandenį, vis bandžiau sugriebti ją rankomis ar prispausti koja. Galiausiai, išeikvojusi visas jėgas, lydeka nurimo.

Atslūgus žvejybos įkarščiui, man pa­si­darė gai­la lydekos, išgaravo ir „pergalės“ džiaugs­mas. Ėmiau galvoti, ar nevertėtų paleisti atgal... Bet vai­kiškas noras pasirodyti su įspūdinga žuvimi kiemo draugams ir tėvams buvo stipresnis.

Tačiau ši „dvikova“ neleido man daugiau imti į rankas meškerės. Ne tik jos, bet ir medžioklinio šautuvo, nors, dirbdamas gamtosaugos srityje, turėjau galimybę ir žvejoti, ir medžioti.  

Juozas STASINAS

Alberto ŠAKALIO nuotr.

(Bus daugiau)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36)

Per Mago nacionalinį parką išdardėjome pas nuožmiausia Etiopijos gen­timi laikomus mursius, vydami šalin girdėtas istorijas apie agresyvius ir neprognozuojamus šios genties žmones. Pro džipų langus mainėsi nacionalinio parko vaizdai, prašmėžuodavo žirafos, buivolai, stoviniavo drambliai. Žinojome, kad šiame parke saugomi ir leopardai, ir liūtai. Ta­čiau mursiai medžioja juos net automatiniais ginklais, dažniausiai „ka­laš­nikovais“. Šios genties žmonės elgiasi taip, kaip jiems patinka. Tad ir mes pažinčiai su mursiais pasisamdėme vedlius su „kalašnikovais“...

Su apsauga

Prieš kelionę mūsų vedliai mus inst­ruktavo, kaip turėtume elgtis. Sakė, jog, atvykę pas genties žmones, privalėsime susimokėti už fotografavimą, už kiek­vieną „plekštelėjimą“. Perspėjo, kad nebandytume gudrauti, nes mūsų foto­aparatų ar mobiliųjų telefonų paspaudimus kruopščiai skaičiuos. Tačiau „paraku pakvipo“ dar nepasiekus genties, vos kirtus jos teritoriją. Mes sėdėjome ant­rame džipe (iš viso vykome trimis) ir pravažiuodami matėme, jog prie teritorijos ribos stoviniuoja keletas ginkluotų vyrų. Bet jie į mus, kaip ir į pirmąjį džipą, rodos, nė dėmesio nekreipė. Tačiau netrukus vairuotojas sunerimęs pasakė, kad paskutinysis mūsų džipas atitolo ir kažkodėl stovi, nors visą kelionę mašinos važiavo darnia vorele. 

Grįžę atgal, pamatėme, jog mūsų visureigį apsupę gal dvi dešimtys etiopų ir jau bando jį su visais žmonėmis versti ant šono. Vyrai akivaizdžiai apkvaišę, keletas jų laikė į džipą atsuktus ginklus ir rėkdami kažką aiškino. Sugrįžo ir pirmasis visureigis. Mūsų vedliai pagaliau išsiaiškino, kad už įvažiavimą į teritoriją mes privalome susimokėti – kiekvienas po 10 eurų. Apie tokią rinkliavą niekur nebuvome girdėję, tačiau prieš automato vamzdį savo teisių neaiškinsi. Vėliau mūsų vedliai teisinosi negalėję numatyti, kad taip nutiks. Sakė, jog mums paprasčiausiai nepasisekė, mat „sienos sargybiniai“ buvo girti, nes pas mursius vykome jau antroje dienos pusėje. Iš ryto jie esą dar nebūna taip apspangę...

Genties gražuolės

Laimei, daugiau nesusipratimų nebe­pasitaikė. O ir mes po patirto nuotykio nuo savo vedlių nesitraukėme. Gi­das su genties vyresniuoju suderėjo, kad mes už fotografavimą sumokėsime bendrą sumą, berods, po 500 birų (vienas euras – 35 birai) ir fotografuosime kiek norėsime.

Pirmiausia į akis krito siaubingai susiluošinusios moterys, kurios mano esančios gražuolės. Šios genties moterys savo kūną puošia randais, o į apa­tinę lūpą bei ausis veria įvairiausio skersmens molines ar medines plokšteles. Jos yra margaspalvės, išpieštos įvairiais raštais, kitos netgi išpjaustytos. Taip puoštis pradedama sulaukus trylikos metų: perpjaunama apatinė lūpa ir joje įtaisoma plokštelė, nes ant­raip žaizda vėl užsitrauktų ir plokštelė nebetilptų. Taigi žaizda turi sugyti kartu su plokštele. Paskui ji palaipsniui didinama, net iki 15–18 cm skersmens. Tokios pat „procedūros“ atliekamos ir su ausimis. Kuo didesnė plokštelė ausyse ir lūpoje, tuo moteris didesnė gražuolė, tuo kaip nuotaka ji yra brangesnė. 

Dar baisiau (žinoma, mūsų akimis) atrodė moterys be plokštelių. Jų lūpos kadaravo kaip kokie draiskalai, apačioje nebebuvo net susijungusios, vos ne visas apatinis žandikaulis atviras. Vei­kiausiai dėl to, kad plokštelės dėl išplyšusių lūpų nebesilaiko, tad jomis ir nebesipuošia. Vaizdą dar labiau šiurpino išmušti priekiniai dantys. Pasirodo, ir tai yra sudedamoji moters grožio dalis. Neįmanoma suvokti, kaip jos dar sugeba pavalgyti. O kad joms sunku kalbėti, matėme. Klausėme, kiek kainuoja jų plokštelė (jas moterys pardavinėja turistams kaip suvenyrus), o mums sakė: Fifi...fifi...“ Ir suprask 15 ar 50?

Randai tinka ir moterims

Kartais sakoma, jog randai puošia vyrus. Mur­sių gentyje randai puošia moteris. Ir ne bet kokie, o labai gilūs. Moterys grublėtu skardos ar kitokiu aštriu daiktu išsiraižo savo kūnus įvairiais ornamentais, ženklais. Tas daiktas, kuriuo kūnas pjaustomas, negali būti lygių ašmenų, nes tuomet randai nebus gilūs. Paskui tas žaizdas moterys tepa kažkokiomis žolėmis, moliu. Ne todėl, jog greičiau užgytų, bet kad žaizdos ilgiau pūliuotų ir taip pagilėtų randai. Moterys su malonumu mums juos demonstravo, pozavo ir jais didžiavosi. Vei­kiausiai mes, blyškiaveidės, joms atrodėme labai negražios.

Garbė nukauti

Randus darosi ir vyrai – jais ant kūno pažymi, kiek nukovė priešų. Nukauti priešą čia yra laikoma garbe. Priešai bū­na gretimų genčių žmonės, kurie tarpusavyje vis dėl ko nors kariauja. Etiopijos valdžia į tuos konfliktus visiškai nesikiša ir leidžia viską išsispręsti patiems. Vyrams dažnai reikia pakariauti ir dėl moterų. Tam organizuojamos lazdų dvikovos. Kuris laimėjo, tam ir nuotaka atiteko. Sako, dabar nebesipliekiama iki mirties, bet dar visai neseniai pralaimėjusį reikėdavo pribaigti. 

Nuotakos čia nepigios: reikalaujama 40 ožkų ar avių ir dar... kalašnikovo automatų. Mursių gentyje tokį ginklą turi kiekvienas vyras ir dažna moteris, jų gauna iš greta esančio Sudano, kuriame niekada nesibaigia revoliucijos ir neramumai. Nors Sudano siena su Etiopija yra visiškai uždaryta, tačiau mursiai kažkaip geba pro ją prasmukti.

Guolio patirtis

Mursiai visiškai nevertina nekaltybės. Priešingai, patirties neturėjimas stip­riai muša nuotakos kainą. Todėl jaunimas dažnai keičia partnerius. Sako, vienintelė skyrybų priežastis būna moters nepatyrimas guolyje arba negebėjimas pastoti. Nors šią problemą, jei vyras negali susilaukti su savo žmona vaikų, padeda spręsti ir broliai ar net tėvas. Bet jei ir tuomet nepavyksta pastoti, tokia moteris yra paleidžiama. Mursių genties vyrai viena žmona nesitenkina. Jei tik išgali, nusiperka jų kuo daugiau ir kiekviena jų privalo gimdyti, nes tokia moters paskirtis.

Tačiau liko neaišku, kuriems galams jiems tokie tuntai vaikų: alkanų, nuogų, žaizdotų, murzinų. Čia niekas nesiprausia, nes džiaugiasi vandens tik maistui atsinešę.

Trobelės labai panašios į mūsiškas šie­no kauges. Tokios šieno kupetos ert­mėje jie gyvena. Leido ir mums į trobelę įropoti (nes angos labai mažytės). Viduje – tik keletas kailių ant žemės, kurie naudojami ir pasikloti, ir užsikloti. 

Įstrigo tai, kad moterys mus apsupo it stebukladares ir kiekviena rodė savo žaizdas: nuplėštą krūties spenelį (juk vaikšto beveik nuogos), baisiai nudegintą koją ir pan. Taip pat nešė savo šašuotus, karščiuojančius vaikus ir vylėsi iš mūsų gauti kokių nors vaistų. Davėme joms savo tepaliukų, tepėme žaizdas net arbatmedžio aliejumi. Buvo labai nejauku...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Siekiant paskatinti jaunus žmones rinktis ūkininkavimą ir kurtis kaimiškose vietovėse, jiems šiemet numatyti beveik 23 mln. Eur. Jaunasis ūkininkas galės gauti 40 tūkst. eurų verslo planui įgyvendinti.

Iš viso naujuoju 2023-2027 m. finansiniu laikotarpiu jaunųjų ūkininkų įsikūrimui planuojama skirti 75 mln. Eur. Jie taip pat bus skatinami kitomis priemonėmis, skiriant jiems didesnį paramos intensyvumą.

2014-2021 metais jiems buvo skirta apie 90 mln. Eur.

„Žemės ūkio ministerija  jauniesiems ūkininkams skiria daug dėmesio. Ir iki šiol situacija yra viena geresnių Europoje – Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano yra pastebėta, kad nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų procentinė dalis, palyginti su visais žemės ūkio veiklos vykdytojais, viršija ES vidurkį ir ši tendencija didėja“, - teigia žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Šiuo metu Lietuvoje yra 30 proc. pensinio amžiaus sulaukusių ūkininkų, o jaunesnių kaip 40 m. jaunųjų ūkininkų yra 17 proc., tad kaimo senėjimo problemai, kuri aktuali visoje Europoje, Žemės ūkio ministerija skiria daug dėmesio.

Galimybė pradėti savo verslą ir perspektyvos matymas

Žemės ūkis yra verslas, kuris turi būti skatinamas, jei norime išlaikyti jaunąją kartą kaimiškose vietovėse. Tačiau, pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininko Vytauto Buivydo, be palankių sąlygų dar svarbus ir  perspektyvos matymas.

„Banguojanti žemės ūkio politika ir neaiški perspektyva neretai stabdo jaunus žmones. Turi būti strategija dešimčiai metų ir tada jaunieji ūkininkai, matydami perspektyvą, tikrai ateis.

Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui dabar yra patrauklesnė, nes anksčiau, kad būtum tinkamas pareiškėjas, privalėdavai turėti daug žemės. Ne žemės plotas sukuria verslo planą, o pats verslo planas ir idėja sukuria potencialą ūkininkauti. Parama yra gera, yra kur tobulėti, bet vis tik tai yra galimybė ūkininkui pradėti savo veiklą“, - apie Lietuvos kaimo plėtros programos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti sako V. Buivydas.

Pasak jo, norint užsiimti gyvulininkyste ar augalininkyste reikia daug žemės, tad jaunieji ūkininkai į žemės ūkį žvelgia inovatyviau ir ieško kitokių galimybių, siekia gauti didesnę pridėtinę vertę iš vieno hektaro.

„Perspektyvas matau tose šakose, kurių Lietuvoje trūksta, būtent čia ateina jaunieji. Pavyzdžiui, sliekų augimas, naujų kultūrų bandymas, kanapių aliejaus spaudimas, arbatos, žolelės, uogos, sodai – jaunimas daro kitaip, nei Lietuvoje įprasta daugelį metų. Daugeliui ūkininkavimas nėra verslas, dažniausiai tai – gyvenimo būdas“, - teigia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.

Naujos galimybės – jau birželį ir liepą

Kad pradėti savo verslą kaime būtų lengviau, Žemės ūkio ministerija kviečia birželį ir liepą teikti paraiškas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.

Bus remiama žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir tiekimas rinkai.

Paraiškas galės teikti ūkininkas (fizinis asmuo, savo vardu, kaip valdos valdytojas įregistravęs žemės ūkio valdą ir savo vardu įregistravęs ūkininko ūkį), kuris paramos paraiškos pateikimo metu atitinka šiuos reikalavimus:

• yra ne vyresnis kaip 40 m. amžiaus (paraiškos pateikimo dieną dar nėra suėję 41 m.);
• turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijų (arba iki verslo plano įgyvendinimo pabaigos įsipareigoja jų įgyti);
• pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas.

(Užs. Nr. 99)

Nenorėdamas provokuoti vyrų, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau už pusšimčio metrų. Ne­pai­sant to, dar neišlipus iš mašinos, prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, jog esu žurnalistas ir vykstu į Lvivą bei planuo­ju nu­si­gauti iki Kyjivo, siekdamas aprašyti uk­rai­nie­čių kovą su agresoriumi, neužteko: pri­va­­lė­jau parodyti dokumentus bei žurnalisto pa­­žy­mė­jimą, kuriuos apžiūrėję, vyrai tapo drau­giš­kes­ni ir pakvietė prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti ba­ri­kadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas sėkmingas.

Kirtus Ukrainos sieną ties Pe­remyšliu ir vykstant į už šimto kilometrų esantį Lvivą, barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitinka greitkelio į Lvivą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio. Ji stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženk­las sulėtinti greitį iki 20 km. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškė, kad jokiu būdu. Tas pats vėliau nutiko prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvive, priminę, jog, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.

Sėkmingu tapo penktas bandymas greitkelyje, nes Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Tiesa, vėliau gavau leidimą fotografuoti barikadą ir kitoje vietoje, tačiau ten gynėjai nebuvo tokie šnekūs. Čolgini kaimelio vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Tą patį Lvive pareiškė ir patruliavę kariškiai, kurie leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio barikada ne­didelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei mašinų padangos. Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio maišais ir ant padangų plevėsuoja Ukrainos vėliavos. Ant vienos stiebo kabo lentelė su užrašu „Čolgini kaimo savigyna“, o mažesnėmis raidėmis parašyta: „Seniūnė Svit­lana Škarpinec“. 

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.

„Pakelėje matyti daugybė barikadų. Ar tai reiškia, kad nujaučiate, jog Kyjivas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.

„Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kyjivo, sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, kad gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – tikina savanoriai.

„Bet jei okupantai nežengs to­liau Kyjivo, kodėl jūsų regio­ne barikados stovi prie kiek­vieno kaimo?“– kamantinėju.

„Taip mes saugomės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – paaiškina gynėjai.

Vyrų teigimu, keliolika kilo­met­rų nuo jų kaimelio į vieną pusę yra nedidelis aerodromas, į kitą – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tik­rin­da­mi pravažiuojančius asmenis, jie nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio eina trys keliai, prie visų jų suręstos barikados. Kai­melio vyrai susitelkė į tris grupes po 40 žmonių ir pakaitomis budi prie priskirto posto. Lygiai taip pat visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“ bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti. 

„Jei rusai įžengtų į Vakarų Uk­rainą, juos sprogmenimis ir šūviais pasitiktų kiekvienas kai­mas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garan­ta­vo kalbiausias kaimo sa­vano­ris. Jis teigė, kad jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė mokymus. Kaimo vyrai buvo įsitikinę, jog karas netrukus baig­sis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios uk­rainiečių gynybos.

„Ten pas juos juk betvarkė, matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas tą tanką nuvarė!“ – sušuko malkas ka­pojęs gynėjas.

Šią repliką palydėjo linksmas vyrų juokas ir jie, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti istorijas apie betvarkę rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius. Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai, savanoriai peikė Vakarus ir gy­rė Lietuvos bei Lenkijos pagalbą.

„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau senai būtų parklupdyta“, – sakė savanorių lyderis. 

Tvirtindami, kad tiki Ukrai­nos kariuomenės pergale, gynėjai visgi išdavė, jog žmonas su vaikais išvežė ar planuoja išgabenti į Lenkiją.

„Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – paaiškino mal­kas kapojęs gynėjas.

Pasak vyrų, kaime gyvena apie 800 žmonių, iš kurių jau beveik 100 persikėlė į Lenkiją, pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Bet rečiau apie sugrįžimą kalba ukrainiečiai karo pabėgėliai, sutikti Lvivo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru. Čia dabar telkiasi žmonės, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis žmonės kantriai laukia ilgose eilėse sodinimo į trauki­nius, vykstančius į Lenkiją.

Už­­kalbinu nuošaliau, prie palapinės, skirtos kūdikius maiti­nan­čioms mamoms, sėdinčią senutę, iš Charkivo pasprukusią ligotą 83-ejų Nadeždą Na­viš­čevą, buvusią biologijos mokytoją. Prasidėjus bombardavimams, ji dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Ta­čiau jų kasdien mažėjo, kol jos laiptinėje penkiaaukščiame na­me Saltavkos mikrorajone li­ko vos dvi šeimos. Nebelikus kaimynų, moteris buvo priversta pati eiti pirkti kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Išstovėjus eilėje tris valandas ir ruošiantis namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų lavonus, moteris sako taip persigandusi, jog pagaliau irgi nusprendusi bėgti iš miesto. Ly­di­­ma buvusios savo mokinės pen­­sininkė tikisi nusigauti pas Pran­cūzijoje gyvenančią duk­rą. 

„Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones. Nesuvokiu ir to, kad rusai bom­barduoja rusakalbius – Char­kive juk beveik visi rusakalbiai. To Putinui niekada neatleisim“, – tvirtino buvusi pedagogė.

Kalbantis su ja, tapau kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku – moteris nesuvaldė emocijų, nes apsaugos tar­nybos atsisakė į trauki­nį įleis­ti jos sūnų. Apie tai – reportažo tęsinyje kitame laik­raš­čio numeryje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kraštiečiui K. Misiui įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. 

K. Misius gimė Paymėžio kaime (Kvė­darnos sen.), mokėsi Šventų  (pervadin­toje Žadeikių) pradinėje, o vėliau – Kvė­darnos vidurinėje mo­kyk­loje. Jis yra in­žinierius, kraš­to­ty­ri­nin­kas, istorikas, enciklopedininkas, moks­lo darbuotojas, visuomenininkas, Lie­tu­­vos istorikų, Lie­tuvos knygnešių, Ši­la­liš­kių, Žemaičių kul­­tūros draugijų ir Že­mai­čių akademijos narys. K. Misius tiria lie­tu­viškosios spau­dos draudimą, XIX a. pabaigos kul­tū­ri­nį ir eko­nominį Lietuvos gy­ve­ni­mą, mies­telių, kaimų bei dvarų is­to­riją, švie­timo raidą iki 1940 m. bei iš­ki­lių as­me­ny­bių bio­gra­fijas.

Nors yra labai užsiėmęs, tačiau gim­tojo Šilalės krašto neužmiršo. Ne­at­si­tik­tinai gausiuose ir pro­fe­sio­na­liuo­se K. Misiaus tyrimuose daug dėmesio skirta mūsų krašto etninės kultūros tyrimams, jų po­puliarinimui bei tradicijų puo­se­lė­ji­mui. 

Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­­lioteka džiaugiasi galėdama bend­ra­dar­biauti su žymiu kraštiečiu. Jis yra bibliotekos knygos „Šilalės krašto baž­ny­čios: istorija ir architektūra“ istorinių straipsnių autorius.

Biblioteka teikė rekomendaciją apdovanoti K. Misių G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Rekomendaciją parengti padėjo istori­kas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius Povilas Šverebas.

Belieka pasidžiaugti, jog K. Misiaus gy­venimo darbai buvo įvertinti. Simbo­liš­ka, kad šis apdovanojimas įteiktas K. Mi­siui minint 80-ąjį jubiliejų.

Pasveikinti nominantą, gavus medalį „Tarnaukite Lietuvai“, į Panevėžį vyko Ši­­lalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė Noreikienė, In­for­­ma­cinių iš­tek­lių ir metodikos skyriaus vedėja Ste­fa

Mi­nutaitė, Bendrųjų rei­kalų skyriaus ve­dėjas Jonas Šeputis, Ža­­dei­kių bib­lio­tekininkė Virginija Ma­tu­tienė. Kraštietį sveikino ir sa­vi­val­­dy­bės ad­mi­nist­­ra­ci­jos direktoriaus pa­va­duo­tojas Vir­­gi­ni­jus Kvederys bei mero pa­ta­rėja As­ta Ges­tautienė. 

Šis apdovanojimas buvo įsteigtas pa­gerbti G. Petkevičaitės-Bitės atminimą, taip pat skatinti mūsų tautiečių darbą valstybės labui bei atsidėkoti už idėjas, kurios brandina visuomenės pilietinį, tau­tinį bei kultūrinį sąmoningumą. Šie­met apdovanojimai įteikti vienuoliktą kartą.

Medalyje išgraviruoti G. Petkevičai­tės-Bi­tės žodžiai puikiai apibendrina jos gy­venimą ir kviečia sekti jos pavyz­džiu: „Kiek­vieno savo šalies pilie­čio svar­biau­sioji prie­dermė – tai tarnavimas sa­vo visuo­me­nei“. 

Atmino medalį įteikė Seimo pirminin­ko pavaduotojas Paulius Saudargas, Pa­nevėžio miesto meras Rytis Mykolas Rač­kauskas, kandidatų vertinimo ko­mi­sijos pirmininkas, Lietuvos Nepri­klau­somybės Akto signataras, rašytojas Sta­sys Kašauskas.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

V. MATUTIENĖS nuotr. 

Šiemet 515-ąjį gimtadienį Tauragė minėjo iškilmingai – į tris dienas trukusių renginių, edukacijų, parodų, sporto varžybų programą skambiai įsiliejo apskrities Dainų šventė, teatro diena, džiazo muzika ir žinomų atlikėjų pasirodymai. Rūmų prieigas puošiančios instaliacijos kvietė praverti Kultūros rūmų duris ir pasigrožėti čia eksponuojama originalia, keturių tauragiškių sukurta paroda „Ex Nova", aplankyti švenčiantį miestą.

Tauragės miesto gimtadienis šiemet šurmuliavo birželio 3–5 dienomis.

Apskrities Dainų šventė „Karšuvos žemės vaikai“ suvienijo Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės savivaldybių atlikėjus

Po 13 metų į mūsų kraštą sugrįžo Tauragės apskrities Dainų šventė – ilgametę istoriją turinti tautos tradicija, kurianti vienybės, artumo jausmą. Šiemet šventė pavadinta „Karšuvos žemės vaikai“. Ji subūrė kelis tūkstančius dalyvių – šiuolaikinio ir liaudies šokio šokėjus, folkloro kolektyvus, pučiamųjų instrumentų orkestrus, chorus ir vokalinius ansamblius. Tai vienas didžiausių ir ryškiausių Tauragės miesto gimtadienio renginių, kvietęs džiaugtis laisve, tėvynės grožiu, kilniais darbais ir mylimais žmonėmis.

Šiųmetė miesto šventė prasidėjo linijinių šokių programa Pilies aikštėje, po to iškilminga eisena pajudėjo į Vasaros estradą, kurioje ir vyko apskrities Dainų šventė.

Užgaudus Tauro ragui, susipynė dabartis ir praeitis. Vieningai sugiedota Tautiška giesmė, į aikštę įneštos Tauragės apskrities savivaldybių heraldinės vėliavos, susirinkusius pasveikino Tauragės regiono savivaldybių merai, Seimo nariai, LR kultūros ministras Simonas Kairys.

 „Tikiu, kad šis miestas visada kalbės apie tai, kaip čia yra gerbiama istorija, kokia aktyvi kultūros bendruomenė, kiek daug idėjų turi jaunieji kūrėjai ir menininkai. Be galo svarbu vertinti vietos kontekstą, tradicijas, vystyti dialogą tarp kartų. Dialogui vystyti kultūra yra pats geriausias raktas. Ši šventė yra labai graži preliudija į tą momentą, kai Tauragė užsidės Lietuvos kultūros sostinės karūną “, – sveikindamas susirinkusiuosius kalbėjo LR kultūros ministras Simonas Kairys.

Iškilmingai Tauragės garbės piliečio regalijos už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį ir atsakingą pedagoginį darbą ir reikšmingą kūrybinį indėlį į rajono švietimą bei kultūrą buvo įteiktos Jonui Jankauskui.

Dainų šventėje įvairių žanrų atlikėjai papildė vienas kitą – šoko apskrities senjorų ir vyresniųjų, jaunučių, jaunimo, merginų folkloro ir šiuolaikinių šokių kolektyvai, grojo bandonininkai, jungtinės kapelos, pavieniai liaudies muzikantai, dainavo jungtiniai vaikų, jaunimo chorai, folkloro ansambliai. Savo programą dovanojo Tauragės apskrities pučiamųjų instrumentų orkestrai ir jų šokėjos, Mažosios Lietuvos medžioklės ragų ansamblis „Kurtinys“. Šventėje dalyvavo daugiau kaip 2500 atlikėjų iš Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės savivaldybių. Renginį vedė Rima Bandzinaitė-Latožienė ir Gintaras Zareckas.

Nuskambėjus paskutiniams šventės akordams, Dainų šventės vėliava iškilmingai perduota Jurbarko rajono savivaldybei. Padėkota renginio organizacinės grupės vadovui Virginijui Bartušiui, šventės scenarijaus autoriui ir režisieriui Gintarui Zareckui, vyriausiajai choreografei Jolantai Telišauskienei, vyriausiems įvairių meno žanrų kolektyvų koordinatoriams: Vilijai Krūgelienei, Jolantai Kažukauskienei, Kristei Danauskienei, Arūnui Rakevičiui, Tomui Altaravičiui, Tadui Geštautui, Algimai Juščiuvienei. Gėlių puokštės įteiktos šventės dailininkei Aretai Didžionienei, koordinatorėms Rimai Bandzinaitei–Latožienei, Jovitai Voverienei, Aidai Bliundžiuvaitienei, Ingridai Jokšienei, Tauragės kultūros centro lengvosios muzikos orkestro meno vadovui Mikui Karosui ir dirigentui Tadui Zakarauskui, Tauragės miesto seniūnui Žilvinui Majui, šventės organizacinių darbų koordinatorei Vytautei Sudeikienei, apskrities dainų šventės projekto administratorei Indrei Zakarauskienei, šventės vedėjams Rimai Bandzinaitei–Latožienei ir Gintarui Zareckui, šventinio leidinio redaktorei Meilutei Parnarauskienei.

Skambant žiūrovų plojimams, vakarą vainikavo Lietuvos akrobatinių skrydžių grupės ANBO pasirodymų programa, su dangų drebinančiu motorų riaumojimu, įspūdingu šou.

Apskrities Dainų šventė – svarbus Tauragės krašto kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą. Mūsų krašto tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų instrumentų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2022 m. birželio 3 d. Tauragėje ištarė: „Mes – Karšuvos žemės vaikai“.

Pilies aikštę papuošė Tauro ragai

515 -ąjąm miesto gimtadieniui Tauragės Pilies aikštė pasipuošė Tauro ragų alėja – pačių gamintus Tauro ragus pristatė rajono įstaigos, įmonės ir organizacijos, bendruomenės, NVO, verslo atstovai.

 Įstaigas reprezentuojantys Tauro ragai padabinti gėlėmis, žaislais, sporto, muzikos atributika – visiška laisvė idėjoms, fantazijai, o sprendimai – patys originaliausi. Smagu papuošti miestą ir pasidžiaugti ne tik originaliais kūriniais, bet ir žmonių kūrybingumu, bendryste ir gimtadienio sveikinimais.

Teatro diena TEATRAS – KARŠUVOS ŽEMEI

Šimtmečius gyvuojantis mėgėjiškas teatras ir šiandien mus moko mylėti Darbą, laikytis Doros, puoselėti Tautiškumą. Ant šių kertinių akmenų stovi Karšuva - istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Tauragės apskrities jaunimo ir suaugusiųjų mėgėjų teatrai birželio 4 d. susirinko į Tauragę vaidinti emocionalias dramas ir žaismingas komedijas. Džiazo improvizacijomis, poezija ir netradicinėmis formomis skambanti Teatro diena kvietė atverti širdis sodriam, pamokančiam, aštriam Mėgėjų Teatrui...

Birželio 4-ąją Pilies kiemelyje, Kartų parke, Kultūros rūmuose dominavo teatras, skambėjo džiazo muzika. Čia, tęsiantis Tauragės apskrities Dainų šventei „Karšuvos žemės vaikai“, vyko teatro dienos TEATRAS – KARŠUVOS ŽEMEI pasirodymai.

Tauragės, Jurbarko, Šilalės savivaldybių mėgėjų teatrai, džiazo grupės, orkestrų kolektyvai pristatė spektaklius, pasakas,  literatūrines-muzikines kompozicijas.

Pilies kiemelyje šventę pradėjo istorinių šokių studija „ Saltare Festum“ – Jurbarko rajono savivaldybės Veliuonos kultūros centro istorinių šokių šokėjai atvežė gabalėlį Karšuvos pilių dvelksmo ir saujelę viduramžių šokių kultūros.

Skaudvilės skyriaus jaunimo teatras šventėje pristatė literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Vakaras toksai“ ( rež. S.Kancevyčius), Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras –pasaką visai šeimai  „Naktukas“ (rež. D. Budrytė-Samienė), jurbarkiečių teatras „Miltuvis“ pristato spektaklį  „Išssvajota sekretorė“ (rež. L.Zdanavičienė), Skaudvilės teatras „Atodanga“ – „Kas ne tiesa – nebūtinai melas“ (rež. Z.Jurevičienė), Jurbarko kultūros centro Bigbendas „Jada (vad. G.Gvozdas), Skirsnemunės skyriaus teatras „Pakeleivis“ žiūrovams dovanojo spektaklį „Dobilėlis penkialapis“  (rež. B.Šneiderienė), Jurbarko kultūros cento vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ – spektaklį „Angelas“ (rež. B.Šneiderienė).

Teatrų dieną Pilies aikštėje pristatytas ir Tauragės kultūros centro Liaudies teatro ir jaunimo džiazo orkestro literatūrinė- muzikinė kompozicija „Žodžiai kaip mėnesiai ir metai“ (rež. G.Urmonaitė, orkestro vad. A.Rakevičius).

Susirinkę Kartų parke, turėjo galimybę pamatyti net 3 komedijas: Tauragės kultūros centro Taurų sk. mėgėjų teatro komediją „Knarkia paliepus" (rež. G. Urmonaitė), Tauragės kultūros centro Kęsčių sk. grupės spektaklį „Sūnus studentas" (rež.R. Šiaudvytis) ir Jurbarko r. sav. Klausučių kultūros centro mėgėjų teatro „Klampynė" spektaklį „Pikčiurnienė" pagal I. Simonaitytės apsakymą (rež. V. Baltutienė).

Teatrų dieną vainikavo Šilalės muzikinis teatras savo trečiąjį, dar visiškai naują, miuziklą – roko operetę „Intrigų miestas“ ( rež. A.Kazlauskas) atlikęs birželio 4 d., 18 val. Tauragės kultūros rūmuose.

Ačiū visiems teatrams už dovanotą gerą nuotaiką!

Miesto šventė šurmuliavo visą savaitgalį

Nuvilnijusi Tauragės miesto šventė sulaukė tik pačių geriausių atsiliepimų. Padėkos žodžiai už renginių įvairovę, kokybę, profesionalumą, kūrybiškumą buvo girdimi tiek iš pačių tauragiškių, tiek iš svečių, užsienio delegacijų atstovų.

Džiaugsmas, šypsenos dalyvių ir žiūrovų veiduose, aktyvus dalyvavimas įvairiose veiklose dar kartą įrodė, kad Tauragė moka švęsti ir kad geriausias metas pajusti miesto pulsą yra jo gimtadienis.

AČIŪ šventės organizatoriams, koordinatoriams, rėmėjams, kolektyvams ir jų vadovams bei visiems šventės dalyviams. AČIŪ už vienybę, bendrystę ir puikų reginį.

KULTŪRA TAURAGĖJE SUBRENDO, JI YRA GILI IR ĮVAIRI

#TauragėsApskritiesDainųŠventė #Tauragei515

Tauragės kultūros centras

Visuomenės informavimo specialistė Inesa Vaigauskienė

Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti buvusio Šilalės rajono savivaldybės tarybos nario baudžiamąją bylą – šilališkis pripažintas kaltu, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tiesa, jis dar gali būti skundžiamas. Augalų apsaugos produktais prekiaujančios įmonės savininkui buvo pateikti kaltinimai dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir mokesčių vengimo, teikiant neteisingus duomenis apie pajamas, o į valstybės biudžetą nesumokėtų mokesčių suma siekia beveik 57 tūkst. eurų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Po 13 metų pertraukos tauragiškiai ryžosi atgaivinti tradiciją rengti apskrities Dainų šventes. Startas duotas per Tauragės miesto 515-ąjį gimtadienį, o tarp beveik 3000 da­lyvių šoko, dainavo ir grojo maždaug 350 šilališkių. 

Šiųmetė dainų šventė „Mes – Karšuvos žemės vaikai“ sujungė tautines dainas ir šokius, an­samblius, pučiamųjų orkest­rus, folkloro, choro ir ansamb­lių kolektyvus iš visos apskrities. Tauragės vasaros estradoje vienu metu šoko ir dainavo tiek vaikai, tiek jų tėvai, tiek seneliai. Šilalei atstovavo net 48 kolektyvų nariai, jų pa­sirodymus buvo galima stebė­ti dvi dienas – penktadienį Va­sa­ros estradoje prasidėjusi šventė persikėlė į teatrui skirtą dieną „Teatras – Karšuvos žemei“, kur pasirodė ir Šilalės muzikinis teatras. Tauragiškiai labai šiltai priėmė naująjį roko operetės „Intrigų miestas“ pasta­ty­mą ir dėkojo už nuostabų Dai­nų šventės pabaigos akcentą. 

Dainų šventė sugrįžo ir perėmė senąsias tradicijas – jos pabaigoje paskelbta savivaldybė, kuriai atiteko garbė ir atsakomybė rengti apskrities dainų šventę 2023-iaisiais. Kitąmet susitiksime Jurbarke, kurio ats­tovams ir įteikta apskrities Dai­­nų šventės vėliava.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Juozo PETKEVIČIAUS nuotr.

Lietuvos kultūros pasaulyje šur­mulio vis daugiau – prasmingai praleisti laiką kviečia ne tik di­de­li kasmetiniai festivaliai, bet ir ma­žesni vietos renginiai, kurių miestuose ir miesteliuose, prasidėjus vasarai, tikrai netrūksta. 

Mėgstantiems poilsiauti ramiau, su knyga, veiklos vasarą taip pat bus. Pra­­ėjusią savaitę prasidėjo kasmetinė knygų skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. šiame iššūkyje dalyvauti kviečiami įvairaus amžiaus skaitytojai. „Įkvėpk knygų magijos!“ – šiemet ragina „Vasaros su knyga“ organizatorės apskričių, savivaldybių viešosios bibliotekos. Dalyvauti galima užsiregistravus svetainėje www.vasarasuknyga.lt.

Per­skaičius knygas, tereiks suvesti jų pavadinimus. Organizatoriai ragina pa­prašyti ir bibliotekininkų pagalbos. Skai­­tymo iššūkyje dalyvauti kviečiami ir skaitytojai, turintys regos negalią, autizmo spektro sutrikimų, disleksiją ar panašių sunkumų, dėl kurių jie negali skaityti spausdinto teksto. Visa informacija apie taisykles, registracijos forma ir naujienos – www.vasarasuknyga.lt.

Įdomios naujienos ir kino mėgėjams – įvyko bene svarbiausi šalies filmų apdovanojimai „Sidabrinės gervės“. Juose šiemet triumfavo filmas „Piligrimai“ ir jo kūrėjas Laurynas Bareiša, geriausiu aktoriumi ir aktore paskelbti Gied­rius Kiela ir Žygimantė Elena Jakš­taitė. Net penkias nominacijas atsi­ėmė ir režisieriaus Algimanto Puipos fil­mo „Sinefilija“ komanda. „Sidabrinė ger­vė“ už viso gyvenimo nuopelnus skir­ta Ukrainoje nužudytam režisieriui, filmo „Mariupolis“ kūrėjui Mantui Kve­da­ravičiui.

Iš viso apdovanojimuose išdalinta 19 statulėlių. Juose varžėsi 31 filmas, kuriuos komisija atrinko iš 58 pretendentų.

Praėjusį penktadienį Kaune, Pa­žais­lio vienuolyne, prasidėjo populiarusis klasikinės muzikos festivalis. Pra­de­damąjį koncertą tradiciškai pristatė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras su užsienio ir Lietuvos solistais, atlikti operos „Porgis ir Besė“ fragmentai. Iki rugpjūčio 28 d.  vyksiančiame festivalyje numatyti 36 koncertai, tarp dalyvių – ne vienas žinomas vardas iš 17 šalių ir Lietuvos. Didžiausias klasikinės muzikos festivalis Lietuvoje rengiamas nuo 1996-ųjų, o koncertai vyks Kauno filharmonijoje, Raudondvario kul­tūros centre, Kristaus prisikėlimo bažnyčioje Kaune, Tado Ivanausko Obe­lynės sodyboje, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Birštono kurhauze ir kt.

Tradicinė Dainų šventė praėjusią savaitę vėl suskambo Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Joje dalyvavo 54 chorai, 26 šokių kolektyvai ir ansambliai, atlikėjai, skambėjo gražiausi visų laikų kūriniai, kuriuos atliko suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, moksleivių chorai. 

Po 13 metų atgimė ir Tauragės apskrities dainų šventė – praėjusį savaitgalį Tauragėje, slėnyje ant Jūros upės vingio, maždaug 3000 dainininkų bei šokėjų šokiu, muzika ir daina pasakojo istoriją apie Karšuvos žemės vaikus. 

Ateinantį šeštadienį prasidės net iki rudens truksiantis Šilalės vasaros muzikos festivalis, kuriam startą duos Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje koncertuosiantis valstybinis choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Šilalės krašto mišrus choras. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Tokios šventės Šilalės ligoninėje dar nėra buvę – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje prižiūrima Aniceta Balčiutė ketvirtadienį šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Ilgaamžę sveikino ne tik giminaičiai ir ją prižiūrintys medikai, bet ir rajono vadovai, ir Šilalės parapijos klebonas dekanas kun. Saulius Katkus: visi linkėjo jubiliatei sveikatos, šviesių bei ramių gyvenimo metų.

Aniceta Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje yra jau daugiau kaip trejus metus. Anksčiau atvykdavo sveikatos pastiprinti keliems mėnesiams, o vasaromis skubėdavo namo, į Gulbes, kur laukė jos sodelis, skrupulingai prižiūrimi gėlynai ir kiemo takeliai. Jaukesnės vietos už namus šimtametė sako nežinanti, bet jau seniai į duris įsodino spyną ir išvažiavo – vienai per sunku, o artimųjų nebeliko. Sūnus mirė, keturios anūkės savo gyvenimus gyvena, todėl močiutė Aniceta dienas leidžia ligoninėje. Jos šeima tapo gydytojos, slaugytojos, o mieliausiu kampeliu – ligoninės koplytėlė, kur šimtametė praleidžia daugiau laiko nei palatoje. 

Dirbant ir meldžiantis praėjo visas A. Balčiutės gyvenimas. Nebuvo jame švenčių, nebuvo dainų ir šokių, tarsi Aniceta niekada nematė nei vaikystės, nei jaunystės. Mama mirė gimdydama brolį. Vienas su trimis vaikais likęs tėvas atidavė mažylius giminaičiams ir išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigų. Grįžęs susirinko vaikus, antrąkart vedė ir susilaukė dar trijų atžalų. Gyventi reikėjo, nors tam buvo skirtas pats blogiausias laikas – griaudėjo karas, po jo sekė alkanas pokaris, darbas kolūkyje už pelų maišą. Jis užgrūdino Anicetą – nieko sunkaus jai gyvenime nebuvo. Ir, anot ilgaamžės, kai jau imdavo atrodyti, jog pasaulis griūva, nusipurtydavo skausmo naštą nuo pečių ir vėl dirbdavo. Tai, ką viena pati sugebėdavo padaryti ši stip­ri moteris, aplinkiniams keldavo nuostabą. Įžengusi į devintą dešimtį, Aniceta neteko savo namų – ugnis pasiglemžė viską, ką turėjo. Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė prisimena, kaip tuomet siū­lė A. Balčiutei įsikurti senelių namuose, bet geležinė senjora iš savo sodybos niekur nėjo. Apsistojusi vasarinėje virtuvėlėje, bendruomenei padedant, per vasarą atsistatė namelį ir toliau slėgė pačius skaniausius apylinkėje sūrius.

„Man tai yra pavyzdys, kaip reikia mokėti tvarkytis. Ne viena daug jaunesnė šeima iš jos galėtų pasimokyti darbštumo“, – sakė su gėlėmis ir dovanomis į ligoninę atskubėjusi Bilionių seniūnė. 

Sveikino Anicetą ir rajono meras Algirdas Mei­ženis, ir Šilalės ligoninės Pa­laikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gy­dytoja Reda Butvidienė, ir gydytoja Akvilina Lin­ke­vičienė, ir ligoninės socia­linė darbuotoja Rita Tve­­­rijonienė. Pusketvirtų me­tų A. Balčiu­tę prižiūrinčios medikės jai tapo pačiais artimiausiais žmonėmis. Die­vo globos ir sveikatos jubiliatei linkėjo dekanas kun. S. Katkus, parinkęs Anicetai pačią brangiausią dovaną – rožinį, kurio ji nepaleidžia iš rankų. Pajuokavęs, jog jam yra suteikta penkerių metų garantija, klebonas pažadėjo, jiems praėjus, padovanoti kitą. Dvasininkas visiems linkėjo sulaukti 100 metų: „Ir ne šiaip sau šimto, o tokio, kai esi neužmirštas, protingas ir pagal metus sveikas“. 

Šeimos narių sveikinimus močiutei perdavė sesers Marijos anūkė Loreta Martinavičienė. Ji pasakojo, jog Balčių giminėje buvo daug ilgaamžių. Gražų ilgą gyvenimą nugyveno Anicetos tėvas, prieš kelias dienas mirė 99-erių sulaukusi sesuo Marija, o jauniausia sesuo Stasė, nors jau irgi įpusėjusi devintą dešimtį, gyvena Klaipėdoje. 

Sveikinimų ir palinkėjimų buvo tiek daug, o Aniceta taip rimtai jų klausėsi, jog net užmiršo šypsotis.

„Niekada nemaniau, kad kada nors mane tiek žmonių sveikins. Nebūdavo tokių progų, tai dabar dar norėčiau pagyventi, tuo pasidžiaugti“, – prisipažino susijaudinusi šimtametė.

Jubiliatė tikino nežinanti jokio išskirtinio ilgo gyvenimo recepto, išskyrus darbą ir maldą. Tokia buvo pagrindinė jos gyvenimo taisyklė, prasmė ir esmė. Gal dėl to ir likimas buvo dosnus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.