Atsitiktinai susipažinęs su Charkivo policijos Eko­no­mi­nių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baš­­kirovu įsiprašiau, kad nu­vež­tų į pafrontėje esantį mik­ro­rajoną Saltovką. Mat šis prasitarė, kad ten turi bu­tą. Tiesa, į jį grįžta retai, daž­niau­siai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai ka­ro metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra su­sprogdinta, tad renkasi vis į ki­tas vietas, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl ne­sunaikintų.

Saltovkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių arba šeš­tadalis Lietuvos. Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nuto­lusioje 25 kilometrus nuo Ru­sijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, tie, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis iš­skuodė kuo toliau.

Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto cent­rą, vyresni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie netruko persipildyti. Po kelių bombardavimo die­nų 12–24 aukštų namai apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be ap­šil­dymo, vandens ir elektros.

Tiesa, kai kuriuose, nepaisant visų pavojų, liko po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip už­si­­spyrėlius, kurie maistą gaminasi ant lau­žo lauke, gyvena pusbadžiu, nes hu­ma­ni­tarinė pagalba pasiekia retai.

Dar blogesnėje padėtyje atsidūrė tie, kurie nesugėjo pabėgti iš namų, pa­te­kusių į susišaudymų epicentrą. Vie­no iš tokių namų rūsyje jau mė­nesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, gali pagelbėti vieni kitiems. Žmonės pasakojo, kad rūsyje šal­ta ir drėgna, miega apsimūturiavę, o sušilti eina į lauką saulutėje ar prie lau­žo. Tačiau išeiti gali tik tada, kai aprims­ta bombardavimai. Mūsų atvykimo iš­vakarėse bombardavimai, pasak vie­ti­nių, buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus. 

Tą rytą bombardavimai irgi vyko be perstojo, bet žmonės buvo tokie alka­ni, kad, nebodami skeveldrų pavojaus, nusprendė virti ant laužo sriubą. Pa­klausus kokią, atsakė, jog sumeta visus maisto likučius, kokius tik turi...

Nusileidus į rūsį ir pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena, kūnu nuėjo šiurpuliai. Be vandens, be elekt­ros, be tualeto, šildymo jie sugebėjo iš­tverti šalčius, kai naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimt. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, kitoje sunkiai kosėjo moteris, kuriai kar­tu įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.

„Mes jau ant išsekimo ribos. Jeigu jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis”, – klausė nevilties iškankinti žmonės.

Nemelavau, nepasakiau nieko guo­džiančio, nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau...

Šita išvyka į Saltovką galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną kartu su manimi mašinoje buvo ir pareigūno vaikystės draugas – G. Baškirovas vežė ten Igorį, o tuo pačiu pa­siūlė ir man nuvykti. Ar­tėjant prie mikrorajono, pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų, jie buvo tušti, nes nuo bombų sprogimų išdužo langai, suskilinėjo sienos, pradingo elektra, čia gyventi tapo labai pavojinga, beveik nebeveikė jokios parduotuvės.

Kadangi pusę valandos bombardavi­mų nebesi­gir­dėjo, G. Baškirovas nu­­sprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltovką, už kurios prasideda fronto linija. Staiga šalia keliskart driokstelėjo, ir priekyje pamatėme didelį degantį objektą, o dešinėje pastebėjome iš daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus. Įtaręs kažką negero, G. Baš­kirovas nusprendė sprukti iš čia ir staiga pasuko mašiną į miesto cent­rą. Netrukus už kokių keturiasdešimties metrų sprogo bomba, visai arti, gal už dešimties, nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo. Jeigu ji būtų pataikiusi į mašiną, visi trys būtume žuvę...

Policininkas prasitarė, jog per šį karą jau išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties. Anot jo, dabar galės švęsti du gimtadienius.  

G. Baškirovas spėjo, kad rusų kareiviai greičiausiai specialiai mus apšaudė, nes važiavome visureigiu, panašiu į oficia­lų policijos automobilį.

Atsisveikindamas pasakiau, kad Ge­nadijus tapo likimo broliu. Jis pakartojo mano žodžius, ir stipriai apsikabino­me. Nueidamas pastebėjau policinin­ko akyse ašaras. Maniškės irgi ašarojo... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Su Rusijos kariuomene kovojančius ukrainiečių ka­rius vadiname didvyriais, tačiau kad jiems fronte nieko netrūktų, dirba daugybė žmonių. Nemažai prie ukrainiečių sėkmės prisideda ir šilališkis Artūras Kvederis, jau 16 me­tų gyvenantis Kyjive. Jis padėjo šimtams žmonių evakuotis iš pavojingų rajonų, nuo pirmos karo dienos renka paramą, perka kariuomenei būtiną amuniciją ir veža ją į pirmąsias fronto linijas. Per jį ukrainiečius pasiekia ir ši­lališkių surinkta parama. 

Galėjo grįžti, bet liko kovoti už laisvę

„Atrodo, turiu lietuvišką širdį ir ukrainietišką sielą“, – viename iš socialinio tinklo įrašų prisipažino verslininkas, paprašęs draugų lietuvių padėti, kad karas baigtųsi kiek įmanoma greičiau. 

Tuomet visi manė, jog tai bus kelių dienų problema, o pasaulio galingieji neleis žūti tūkstančiams ukrainiečių, Rusijos kareiviams žudyti vaikų, sprogdinti mokyklų, grobti ir nežinia kur išvežti taikių gyventojų.

„Didžiuojuosi, kad mano sūnus Lukas bus ukrainietis, bus laisvas. Mes esame vieningi, mes laimėsime, nes tiesa yra mūsų pusėje. Jei nesustabdysime šios beprotybės Ukrainoje dabar, pasaulyje nebus saugios vietos“, – įsitikinęs lietuvis, Kyjive vadovaujantis stambios tarptautinės informacinių technologijų kompanijos „Valtech“ padaliniui.

Jame dirba per 400 darbuotojų, maždaug 300 jų teko evakuotis. Artūras su bendradarbiais užsiėmė logistika – ieškojo laisvų kelių, galimų apsistojimo vietų. Ukraina yra viena didžiausių ir tankiausiai apgy­vendintų šalių Europoje, todėl norint iš Charkivo nuvažiuo­ti į saugesnę vietą Vakarų Uk­rai­noje, žmonėms teko sukarti apie 1,5 tūkst. kilometrų. Tai trun­ka ne dieną ir ne dvi, nes de­galinėse parduodamas ribotas kiekis de­galų, įrengti patikros postai, nuo 8 val. vakaro negalima bū­ti kelyje, kadangi įvesta komendanto valanda. Ir visa tai reikia įveikti moterims bei vaikams, kurie kone mėnesį slėpėsi rūsiuose, kiekvieną minutę bijodami dėl savo bei artimųjų gyvybės. O iš tokių vietų kaip Čer­nigivas, pasak lietuvio, ištrūkti praktiškai neįmanoma, nebent įvyktų stebuk­las. Ar­tūrui padedant, tie stebuklai vyksta.

„Mūsų įmonė yra viena iš nedaugelio, galinčių dirbti nuotoliniu būdu, jei tik yra internetas. Paslaugos yra eksportuojamos, todėl galime prisidėti prie Ukrainos ekonomikos: uždirbame pinigus, nes kai žmonės jų turi, gali išlaikyti šeimas, pirkti ir aukoti ginklams, kariams“, – sakė A. Kvederis.

Tai, ką Ukrainoje pastarosio­mis savaitėmis daro jis ir jo draugai, gerai įvertino „Val­tech“ generalinis direktorius Mi­­cha­el Krogh-Schlichter, pareiškęs, jog jei jam reikia rasti kažką pozityvaus už vieningos Europos ribų, tai tą pozityvą rodo Ukrainoje dirbančių kolegų lyderystė ir drąsa.

„A. Kvederis, mūsų ukrainietis vadovas, kurį didžiuojuosi vadindamas draugu, kaip ir Zelenskis, pastarąją savaitę pasirodė kaip superherojus. Ačiū, kad rūpinatės visais. Žinau, jog Ukrainoje tai buvo komandinės pastangos, tačiau esu laimingas, kad mūsų žmonės turi tokį angelą sargą“, – socialiniame tink­le parašė Danijos įmonės, kurioje dirba Artūras, vadovas.

Paramos per daug nebūna

Vien pirmąją karo savaitę į Ukrainos kariuomenę mobilizuota virš 150 tūkst. žmonių, todėl kariams visko reikia labai daug. Ukrainai remti įsteigti keli fondai, jie surenka milijonus, tačiau didelius kiekius amunicijos nupirkti nelengva.

„Todėl labai praverčia perso­nalinės iniciatyvos: randi 10 ne­peršaunamų liemenių, kelis automobilius, nuperki ir išdalini – gal kam nors išsaugos gyvybę. To niekada nesužinosi, bet geriau daryti daugiau nei gali negu sėdėti ir dejuoti, kad sunku ir baisu, nes vyksta karas. Todėl mes kiek įmanydami padedame: iš pradžių viską pirkome savo lėšomis, paskui socialiniuose tinkluose paprašėme žmonių aukoti. Kai esi čia, matai, ko reikia, imi ir darai“, – pasakojo Artūras.

Per tris savaites jis surinko apie 20 tūkst. eurų, išleido 3 tūkst. Eur daugiau. Fronte kariaujantiems ukrainiečiams nu­pirko 5 naktinio matymo monoklius, 5 termo matymo rinkinius, visureigį, už kurį yra dėkingas pigiau jį pardavusiam savo draugui Benui, sunkvežimį, du mikroautobusus, daugiau kaip 1000 litrų dyzelino, per 100 įvai­riausių pirmo būtinumo daik­tų, draugų surinktų ir atvežtų iš Lietuvos.

„Ypatingas ačiū mano broliui Juozui, kuris padėjo viską suorganizuoti Lietuvoje, taip pat draugui Remigijui Baubliui ir dar keturiems bičiuliams, kurie per trumpą laiką visa tai atgabeno“, – dėkojo A. Kvederis.

Lietuvis neapsiriboja tautiečių auko­mis – ieško didesnės, rimtesnės pagalbos. Jo dėka Černivcų miestui įmonė „Valtech Ukraine“ nupirko „Starlink“ interneto stotelę, kad žmonės neliktų be interneto ryšio. Anksčiau keletą tokių stotelių regioniniams miestams padovanojo garsus milijardierius, įmonės „Space X“ savininkas Elonas Muskas.

Artūras prašo ir toliau aukoti, padėti, kas kiek gali. Ir tikina žinąs, jog bus sunkiau, nes žmonės pavargsta. Tačiau dabar kiekvienas centas yra svarbus. Nors nevadina savęs dideliu karo reikalų žinovu, laisvą laiką skiria fronto aprūpinimui. Pasak Artūro, kai pradedi dirbti, atsiranda ir žinių, ir sprendimų, ir padedančių žmonių. 

„Esu labai gerai susijęs Ukrainoje su skirtingais savanoriais – nuo žmonių, padedančių kariams priešakinėse li­nijose iki vietinių teritorijos gynybos vie­netų bei paprastų savanorių, prista­tančių maistą bei vandenį besislepiantiems nuo bombardavimų gyventojams. Žinau, ko jiems reikia, didžiąją dalį to galima nupirkti tik Europoje ir JAV. Todėl nusprendžiau visą savo laisvą laiką skirti pinigams surinkti, kad padėčiau užbaigti šį karą“, – tvirtina A. Kvederis. 

Sunki kova už laisvę

„Nėra per didelės kainos, kad sumokėtume už laisvę. Ukrainoje mes kariaujame. Nekalti žmonės miršta kiek­vieną dieną. Tiesiog vien dėl to, kad pasirinko sunkų laisvės, demokratijos, meilės tėvynei ir nuolatinių pokyčių kelią. Per 16 metų čia, Ukrainoje, sužinojau daug dalykų apie šalį ir žmones. Tačiau yra vienas dalykas, kurį kartoju: Ukraina bei jos žmonės buvo nuvertinami. Džiaugiuosi, jog pasaulis Ukrainą pamatė kaip stiprybės šalį, kurios žmonės daro neįmanomus dalykus“, – rašo A. Kvederis savo draugams. 

Artūras neslepia, kad jam skaudu žiūrėti, kaip Vakarų Europos valstybių vadovai skaičiuoja galimus ekonomikos nuostolius, kurie galbūt atsirastų, apribojus iš Rusijos gaunamus energetikos išteklius. Tai rodo, kad Vakarams vis dar trūksta politinės valios apsaugoti Uk­­rai­nos žmones.

„Bombos krinta ant mokyklų, ligo­ni­nių, naikinami ištisi miestai: Mariupolis, Char­ki­vas, Ky­ji­vas. Betgi rytoj bom­bos gali kristi ant Vil­niaus, Talino, Paryžiaus, Miuncheno. Jei neatlaikys Ukraina, diktatorius nesustos. Gali atsitikti, jog pagalba, kurios Ukraina taip ilgai prašo, ateis per vėlai. Nenorit uždaryti dangaus – duokit gink­lų. Nenorit kariauti patys – padėkite gink­lais Uk­rainai. Mes įrodysime, kad esame drąsiausia kariuomenė pasaulyje, nes mūsų motyvacija nugalėti yra pati stipriausia. Jei galime mėnesį atsilaikyti prieš Rusiją, galime atsilaikyti prieš bet ką“, – įsitikinęs Uk­rainoje gyvenantis šilališkis.  

Pasak Artūro, šiuolaikinė­je pasaulio istorijoje niekada nebuvo tokio stipraus tautos susitelkimo kovai už laisvę. Su Rusija kovoja ne 200–300 tūkst. ukrainiečių karių, o 40 milijonų ukrainiečių, todėl agresoriui nėra jokių galimybių užkariauti Ukrainos. Vienintelis kelias – tik visiškai sunaikinus. Tačiau, anot šilališkio, kol bus bent vienas ukrainietis gyvas, šalis atsilaikys. 

„Prašau visų spausti savo valstybių politikus teikti paramą Ukrainai, nes ji dabar kovoja už visiems svarbią laisvę. Aš būsiu čia, rinksiu pinigus iš draugų, leisiu savus, kad bent kiek padėčiau kariaujantiems. Laikas veikia Ukrainos naudai, klausimas tik vienas: ar užteks jėgų, kol rusai bus priversti bėgti neatsisukda­mi“, – „Šilalės artojui“ sakė A. Kvederis.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Paskutinę kovo savaitę šalyje vy­kusius kultūros renginius apkartino žinia apie Ukrainoje žuvusį Lie­tuvoje ir pasaulyje gerai žinomą režisierių Mantą Kvedaravičių, kuris į šalį bu­­vo išvykęs dokumentuoti vyks­tan­čio karo...

Dėl režisieriaus žūties buvo pakore­guota ir Vilniaus tarptautinio kino festi­valio „Kino pavasaris“ uždarymo renginio programa. Po itin santūrios apdovanojimų ceremonijos publika pakviesta pažiūrėti dokumentinį M. Kve­da­ravičiaus filmą „Mariupolis“, 2016 m. da­ly­vavusį Berlyno kino festivalyje.

Šių metų „Kino pavasario“ Europos ilgametražių debiutų konkurse dalyvavo 10 filmų. Geriausia Europos debiutų konkurso aktore pripažinta Marina Redžepovič iš Kroatijos, sukūrusi vaid­menį Sonjos Tarokič filme „Mokytojų kambarys“. Geriausio aktoriaus apdo­va­nojimas įteiktas Giedriui Kielai už vaid­menį Lauryno Bareišos filme „Piligrimai“. Geriausiais režisieriais pripažintas kūrybinis duetas Helena Girón ir Samuelis M. Delgado už juostą „Jie neša mirtį“, geriausiu debiutiniu filmu – serbų režisieriaus Marko Grba Singho „Tvirtovė“. Trumpame konkurse varžėsi 35 kino juostos. Nugalėtoju tapo lenkų režisierės Martos Pajek filmas „Neįmanomos figūros ir kitos istorijos. I dalis“. 

Panevėžio, Juozo Miltinio dramos teat­re vienuoliktą kartą įteikti rašytojos Gab­rielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Šiemet jie įteikti šešiolikai laureatų, tarp kurių ir mūsų kraštietis Kazys Misius – istorikas, kraštotyrininkas, moks­lo darbuotojas. 

Šeštadienį, tarptautinę Vaikų knygos dieną, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje apdovanoti geriausių praėjusių metų knygų vaikams ir paaugliams kūrėjai. Kasmet premijas gauna geriausi vaikų knygų rašytojai, iliustruotojai, vertėjai. Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaug­liams šiemet atiteko Dainiui Gintalui už knygą „Ajerų kisielius, arba varnos, var­vekliai, varanai ir varlės“. Adomo Druk­tenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams įteikta Rai­mondai Jonkutei už Jakobo We­ge­liaus knygos „Žudiko beždžionė“ ver­ti­mą iš šve­dų kalbos. Eugenijos Stra­vins­­kie­nės premija už reikšmingiausią ir me­niš­kiausią vertimą vaikams skirta Ri­tai Ba­ka­nie­nei, iš anglų kalbos išver­tu­siai Me­gan Shep­herd knygą „Slapti Erš­kėt­ro­žių kal­vos žirgai“. Išrinkta ir geriausių paveikslėlių, geriausia metų pažintinė knygos, reikšmingiausias metų debiutas. 

Uostamiestyje balandžio 2 d. prasidėjo klasikinės muzikos festivalis, kuris tęsis iki balandžio 29 d. „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ pasirodys aukščiausio meninio lygio orkestrai: Lietuvos nacionalinis simfoninis, Klaipėdos kamerinis bei stygininkų kolektyvas iš Švedijos „O/Modernt“. Vyks nemokami koncertai Šv. Pranciškaus Asyžiečio kop­lyčioje Klaipėdoje. Festivalio progra­­ma – tink­lalapyje kulturopolis.lt.

Lietuva pateikė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Rep­re­zentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui.

„Tai viena iš tautodailės rūšių. Senovės žmogus pasaulį suprato kaip susidedantį iš dangaus, žemės ir požemio – šios trys sferos ir vaizduojamos sode“, – sakė Marytė Liugienė, asociacijos „Dan­gaus sodai“ vadovė.

Šiuo metu UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše yra trys Lietuvos vertybės: kryždir­bystė, dainų ir šokių tradicija bei sutartinės dainos.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Būtų smagu panagrinėti po Lie­tuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikš­čioniškų šeimų sąjungos vadovo Val­demaro Tomaševskio sparneliu pasislėpusio ir Seimo nariui Čes­la­vui Olševskiui tarnaujančio bu­vusio parlamentaro Zbignevo Je­­dinsko sa­paliones, bet tokia ana­lizė jam suteiktų per daug garbės. Tai, kad šis skandalingas lenkų ra­di­ka­lų klap­čiukas stabdo narystę są­jun­go­je, mums turėtų būti nei šilta, nei šalta, nes šios partijos esmės ne­pa­keis. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Antrą atvykimo į Charkivą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neiti iš namų dėl bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, jog buvo sunku susikaupti ką nors veikti. Apie 15 valandą mūšiai aprimo, tad nusprendžiau eiti pirkti maisto. Vos iškišus nosį į lauką, ją užspaudė parako dūmų tvaikas – panašiai, kaip būna naujų metų naktį, kai sutartinai leidžiami fejerverkai.

Norėdamas iš savo vieš­bu­tuko patekti į miesto cent­rą, turiu pereiti pėsčiųjų tiltą per traukinio bėgius. Nu­sileidus į geležinkelio stoties peroną, staiga vėl pasigirsta trys galingi sprogimai ir virš galvų ima skraidyti šimtai persigandusių paukščių. Jiems karas turbūt irgi kelia stresą bei liūdesį, nes nuo kulkų ir raketų taip pat žūsta jų bičiuliai. Gal net ir panaši nemiga kankina, o jei taip, tai paukščiams blogiau – raminančios arbatos neišsivirs...

Retos veikiančios parduotuvės Charkive dirba iki 16 valandos, o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, jog karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvive ar Kyjive, ant prekystalių nėra jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar dviejų rūšių dešros ir sūrių bei konservų. Nerandu nei džiovintų vaisių, nei riešutų. Nerimą teks malšinti dviem šokolado plytelėmis, kurias vėliau nervingai spaudau kišenėje, visgi nusprendęs nueiti iki centro pasižvalgyti.

Tuščius gatvių vaizdus, kai vietoj praeivių regi vien stipraus vėjo gainiojamas šiukšles, mačiau keliuose italų pokariniuose kino filmuose. Bandau prisiminti, kokiuose, tačiau galva apdujusi nuo nerimo. Vis žvalgausi, kur galėčiau įlįsti pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Staiga kyla mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, tikėdamasis, kad maldos namus raketos aplenks. Bet netrukus nusiviliu, nes abi aplankytos cerkvės uždarytos, nepavyksta pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų.

Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gatvę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas „Aš myliu Charkivą”. Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime... 

Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta juoduoja išjungta, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 40 dienų. Pastoviu stotelėje keliolika minučių tikėdamasis sulaukti kokio praeivio ir jį pakalbinti. Nepavyksta. Tik pro šalį praburzgia „žiguliukas”, kokių 40 metų senumo. Tokių čia pastebėjau riedant kas dešimtą. Iki karo Charkive turbūt lakstydavo daugybė naujų, prabangių mašinų, tačiau jos visos savo šeimininkus bei jų žmonas ir vaikus dabar išgabeno į saugesnius miestus.

Kitu keliu grįždamas į viešbutį, aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno iš jų kabo lenta, jog tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai. Kai iki viešbučio lieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs, vyriškis netrukus pasisako esąs krišnaitų dvasininkas ir keliaująs į maldos namus. Vyras nustemba, kai prisistatau esantis lietuvis, mat vos prieš pus­metį jis viešėjo pas bendraminčius Vil­niuje ir Kaune.

„Kada pasibaigs šis karas ir kaip?” – klausiu jo.

„To joks žmogus nežino – gal greitai, o gal truks labai ilgai”, – išgirstu.

„O kodėl jūs ne fronte, kodėl neginate tėvynės?”– provokuoju.

„Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirties. Aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, jog geriau atlikti blogai tau skirtą darbą nei kad gerai ne tau skirtąjį. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame, o aš esu dvasinis mokytojas – jau 15 metų esu krišnaitas, nebesinaudoju pasaulietiško Oleho vardu, vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo tarnas”, – sako pakeleivis.

„Man buvo labai neramu vaikščioti po tuščią miestą. O jūs nebijote?”– kamantinėju.

„Ne, kiekvienas nugyvensime tiek, kiek skirta, aš dabar praėjau kokius 10 kilometrų ir dar tris reikia nueiti”, – ramiai aiškina krišnaitas.

Perėję tiltą, išsiskiriame, o netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Grįžau pačiu laiku, bet sutrikęs – vyliausi, jog gal krišnaitas atskleis karo priežastis ir žinos, kaip jį užbaigti.

Tačiau to nežino niekas. Nebent tas, pagal kurio užgaidą šis karas prasidėjo.

Tik kodėl neatsiranda kito galingo asmens, kuris ryžtųsi jį sutramdyti? Kodėl kasdien bombarduojami miestai ir žūva niekuo dėti civiliai, o sotūs ir turtingi Vakarai bejėgiškai skėsčioja rankomis?

Charkivo gynėjai teigia, jog agresoriaus armijai beveik baigėsi dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas, užpuolikai, žlugus sumanymui, iš sandėlių traukia senesnių modelių skraidyk­les. Jos dažnai nuklysta ir lekia savais keliais. Deja, ne taip, kaip paukščiai – nutūpdamos sprogsta ir atneša nelaimes.

Raketa paklydėlė penktą valandą ry­to pataikė į mokyklos kiemą privačių na­mų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Metalinis jos smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksnį anksčiau. Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo. Gyventojai, laimei, šįkart atsipirko milžinišku išgąsčiu, niekas nebuvo sužeistas. Jie kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, jog ataka pasikartos. Vėliau visi išsikraustė pas gimines, nes naktimis šaltis spustelėjo iki 18 laipsnių, o šildyti butų nebuvo įmanoma dėl sugadinto dujų vamzdyno bei elektros instaliacijos.

Aptikau kaimynus, vieningai remontuojančius tvorą, garažus. Istoriją pasakojantis Vladimiras džiaugėsi, kad raketa neatskrido vėliau, kai rytais kieme žaisti renkasi vaikai. Vladimiras spėja, kad nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė, iki kurios kažkodėl nenuskriejo nė mažiausia skeveldra. Gal ir taip, paklydėlės raketos nėra kaip iškvosti, o jos kompiuterinę atmintį valdo saugiai ir toli prie pulto sėdintys monst­rai. Jiems neįdomu, ką išgyveno namo gyventojai ir kokią traumą ilgiems metams patyrė jų vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23)

Kas iš mūsų negirdėjo apie le­gen­dinę pranašę Mikaldą iš Sabos karalystės, gyvenusią dar prieš Kris­tų? O apie išminčių Saliamoną, Iz­ra­elio ir Judėjos karalių? Ir apie Abi­siniją esame girdėję, nes apie ją net Biblijoje parašyta. O juk Abisi­nija – buvęs Etiopijos pavadinimas. 

Sabos karalystė

Etiopijos gidas mums aiškino, jog Sa­bos karalystė iš pradžių plytėjo dabartinio Jemeno teritorijoje. Tačiau apie VI amžių prieš Kristų ji ėmė nebeišsitekti turėtoje teritorijoje ir jos viešpatavimas persikėlė per Raudonąją jūrą, į Abisiniją, arba šiandienos Etiopiją. Abu šiuos kraštus vienijo bendra politika ir kultūra. Mokslininkai sako, kad labai tikėtina, jog Sabos karalienė valdė tiek Jemeną, tiek Abisiniją, nors gimė ji veikiausiai Jemene. Tik etiopas gidas su tuo sutikti nenorėjo – karalienė Saba gimė Etiopijoje ir taškas. Jis priminė, kad vienas iš trijų išminčių, aplankiusių gimusį Jėzų Kristų, buvo etiopas, vardu Baltazaras, o miros dovanų jis paėmęs nuo frankenčenso medžio. Tokie auga būtent Etiopijoje. 

Pas Saliamoną

Etiopų šventajame rašte apie karalių šlovę „Kebra Nagast“ pasakojama apie iš Aksumo miesto kilusią karalienę Makedą, mūsiškai – Mikaldą. Ši karalienė, išgirdusi apie Jeruzalėje esančio Izraelio ir Judėjos karaliaus Saliamono nepaprastą išmintį, nutarė jį aplankyti ir su didele palyda leidosi į sunkų kelią. Saliamono valdymo laikais Izraelio ir Judėjos karalystės labai klestėjo, šalyje buvo pradėti eksploatuoti vario rūdynai. Diplomatinėmis sąjungomis ir asmeninėmis unijomis buvo sustip­rinta karalystės tarptautinė padėtis, kad būtų nutraukta daugiaamžė egiptiečių ir žydų nesantaika. Taigi karalienei Mikaldai reikėjo visa tai pačiai pamatyti ir išgirsti.

Bet atsitiko taip, jog Mikalda ir ­Sa­­liamonas iškart vienas kitam krito į akį, tačiau karališkasis statusas neleido to parodyti. Teigiama, kad Mi­kal­da Je­ru­zalėje išbuvo pusę metų, o Sa­lia­monas visąlaik brandino mintį, kaip ją suvilioti. Vi­liojimo meną jis tikrai buvo įvaldęs, sako, turėjo apie 700 žmonų ir apie 300 sugulovių, buvęs labai išvaizdus. Ir štai atsisveikinimo vakarą Sa­lia­monas pasirūpino, jog karalienė būtų pavaišinta kuo aštresniais ir sūresniais patiekalais. Pirmąją savo užmačių dalį jis jau buvo įgyvendinęs: dar viešnagės pradžioje su karaliene Mi­kal­da susitarė, kad ši iš jo rūmų galinti imti viską, ką tik panorės, bet negalinti imti net smulk­menos jo neatsiklaususi. O jis savo ruožtu jos nemergins.

Ir štai paskutinė naktis. Aštri vakarienė ėmė Mikaldą troškinti ir ji atsigėrė vandens, buvusio prie jos lovos. Saliamonas to ir telaukė – įžengė į karalienės miegamąjį ir pareiškė, kad ji sulaužiusi jų susitarimą, todėl ir Sa­lia­mono pažadai nelįsti prie karalienės nebegalioja... Kur dėsis Mikalda: susitarimas yra susitarimas.

Kai Saliamonas atsisveikino su karaliene Mikalda, jiedu nežinojo, kad Mi­kalda tą naktį nuo Saliamono pastojo. Mikalda jau nebeslėpė savo susižavėjimo juo, jų meilės istorija yra viena seniausių pasaulyje – jai jau apie 3000 metų.

Mikalda grįžo atgal į savo karalystę, o po devynių mėnesių pasaulį išvydo sūnus Menelikas, kurio vardas reiškė išminčiaus sūnų. Užaugęs jis tapo Abisinijos imperatoriumi Me­ne­li­ku I. Paskui skaičiai prie jo vardo didėjančia tvarka keitėsi ir visi jie tęsė karalienės Mikaldos bei jos sūnaus imperatoriaus Meneliko I darbus, vėlesnės kartos tęsė giminės dinastijos valdymą.

Tėvo dovana

Menelikui sulaukus pilnametystės, motina pasakė sūnui, kas yra jo tėvas ir netgi paragino jį vykti su juo susipažinti. Šis taip ir padarė. Teigiama, jog Saliamonas labai džiaugsmingai pasitiko sūnų, kuris buvęs nepaprastai panašus į jį. Tėvas netgi siūlęs jam pasilikti, o po jo mirties perimti visus turtus ir krašto valdymą. Tačiau Menelikas, nuoširdžiai padėkojęs tėvui, nusprendė grįžti namo, pas motiną, nes ir ten jis turėjo pradėti valdyti šalį, mat Mikalda pamažėl silpo. Be to, Meneliko viešnage Jeruzalėje nebuvo patenkinti ir kunigai, kurie vaikinui tiesiog ėmė pavydėti karališko dėmesio.

Tėvas Saliamonas negalėjo išleisti sūnaus tuščiomis ir padovanojo jam Sandoros skrynią su 10-čia Dievo įsakymų. Biblijoje parašyta, kad Dievas dviejose akmeninėse plokštėse užrašė dešimt įsakymų ir perdavė juos Mozei. Kad plokštės būtų apsaugotos ir patogu jas gabenti, jos buvo sudėtos į įmantriais aukso ornamentais puoštą medinę skrynią. Ji keliavo kartu su Moze bei izraelitais šiems ieškant Pažadėtosios žemės. Kur jie benueidavo, visur laukdavo tik pergalės. Kai žydai įkūrė Jeruzalę, karalius Saliamonas pastatė „švenčiausiąją iš švenčiausiųjų“ šventyklą ir ten padėjo skrynią, kurią šiandien žinome kaip Sandoros skrynią. Štai šitokią šventenybę, sako, Saliamonas padovanojo sūnui, kurį palydėti iki Sabos pavedė visų karalystės vyresniųjų pirmagimiams sūnums.

Menelikas šią šventenybę priėmė ne tik kaip tėvo, bet ir kaip Dievo dovaną. Jis savo krašte įkūrė antrąją Jeruzalę, o skrynią įkurdino senoje šventosios Marijos iš Siono bažnyčioje. Bet vėliau dėl šalyje vykstančių neramumų skrynia buvo paslėpta. Jos buvimo vietą, sako, žino labai ištikimas sargas ir tik jis vienas gali prie jos prieiti. Tuo galime tikėti, galime netikėti, tačiau faktas yra tai, kad etiopai yra viena iš nedaugelio tautų, išpažįstančių krikščionybę Afrikoje, o valstybės Konstitucijoje teigiama, jog Etiopijos imperatorius esąs tiesioginis Saliamono palikuonis.

13-oji pranašė

Tai, apie ką kalbėjo Mikalda su karaliumi Saliamonu, esą surašyta devyniose knygose, kurių yra išlikusios tik trys. Mikalda tuo metu buvo tryliktoji iš pranašų, kurie pranešdavo apie būsimus įvykius. Ji dar VI a. pr. Kr. išpranašavo, kad Jėzus Kristus bus nukryžiuotas ir dėl to žydų karalystė išnyks visiems laikams. Ji teigė, jog žmonės pasidarys pikti, kariaus vieni su kitais, sūnus pakels ranką prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kad Dievas, užrūstintas žmonijos nedorų poelgių, baus nepritekliais, liūtimis, sausromis, pot­vyniais bei kitomis stichinėmis nelaimėmis.

Apie Mikaldos pranašystes kalbama net šiandien ir jomis tikima. Tikėti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas, bet faktas yra tai, jog Sabos karalienė Mikalda yra moteris, įamžinta didžiųjų pasaulio religijų – krikščionių Biblijos ir musulmonų Korano – istorijose. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Pavasariškas kovo 26-osios rytas į Bijotus sukvietė pėsčiųjų žygių entuziastus. Bijotų bendruomenė ir Bijotų seniūnija kartu su Pėsčiųjų žygių asociacija bei Lietuvos di­džiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotuoju pėstininkų batalionu suorganizavo 11-ąjį pėsčiųjų žygį „Kęstutėnai“.

Nuostabus jausmas matyti žmones, kurie su gera nuotaika atvyksta iš pačių tolimiausių Lietuvos vietų į mūsų nuostabų kraštą pasivaikščioti po jo apylinkes. Renginys sukvietė daugiau kaip 800 dalyvių iš visos Lietuvos, prie kurių, be jokios abejonės, prisijungė ir Bijotų bendruomenės komanda, kuri pasiryžo ir sėkmingai įveikė 25 km atstumą.

Trasos buvo pritaikytos ir tikriems šio laisvalaikio praleidimo būdo profesionalams, ir šeimoms su vaikais. Vieni rinkosi trumpiausią 10 km atkarpą, kiti užsispyrė įveikti ir 32 km, o abejojantieji savo jėgomis žygiavo 25 km.

Šiltas, tačiau labai vėjuotas oras leido pajusti smėlio skonį burnoje, prisiminti raumenų skausmą ir net išvysti ant savo kojų sutrintas pūsles.

Džiaugiamės naujais potyriais, naujomis pažintimis ir galimybe dar kartą drauge su žygeiviais iš visos Lietuvos pasigrožėti Bijotų apylinkėmis.

Laukiame visų sugrįžtant į Bijotus – Mažąją Lietuvos kultūros sostinę.

Ignas GUŽAUSKIS

Bijotų seniūnas

AUTORIAUS nuotr.

Charkivas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, čia dar kur ne kur skveruose guli užsilikęs sniegas. Nėra ko stebėtis – miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai nuo Rusijos sienos nutolę vos 30 kilometrų. 

Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelės įtakos tam, kad so­vietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės bei moks­lo centras ir net vadintas Ma­žąja Maskva, miestas ekonomiškai ėmė smukti. Galimai todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baiminda­mie­si, jog įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybinių priemonių.

Miestas nustebina tuo, kad gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 metų „žiguliukas“ – aprūdijęs, skirtingomis spalvomis nudažytas, bet riedantis. 

Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Pa­klausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, jog dauguma iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo tuščias.

Sutikti ir kalbinti gyventojai teigė, jog, siekdami nemokė­ti mokesčių, darbdaviai labai dažnai žmones įdarbina ne­­oficialiai, o prasidėjus karui to­kie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eu­rų) vienkartinės pašalpos. Mat ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.

Parduotuvės čia irgi daug skurdesnės nei Kyjive ar Lvive. Jų dirba nedaug, nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, o iš vaisių ir daržovių – vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.

Gyvenimas čia yra labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos keli kilometrai nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono. Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, jog, kadangi Charkive gyvena beveik išimtinai rusakalbiai, tai miestas nesipriešins ir juos pasitiks su gėlėmis. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo ukrainiečių gynėjų sunaikinti. Keršydami už „nesvetingumą“, rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius...

Minėtą Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus ir toliau kasdien bombar­duoja.

Kadangi rusų kariams baigėsi brangios ir tiksliai lekiančios raketos, jie dabar šaudo senesnio modelio raketomis, kurios yra netaiklios ir dažnai lekia bet kur. Todėl gyventojai iš namų išeina tik iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką tūno namuose ar slėptuvėse.

Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojai gaudžia dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o pradarius langą, kartais dvelkteli toks parako dūmų tvaikas, jog kuo greičiau norisi langą už­daryti.

Pirmą kartą didelį stresą man teko patirti jau keliaujant iš Kyjivo į Charkivą. Norėdamas šiuo metu išvykti traukiniu iš Ukrainos sostinės, esi priverstas paklusti karo suvaržymams ir išgyventi keistą susidvejinimo būseną. Praėjęs išsamų kariškių patikrinimą, patenki į centrinę geležinkelio stotį ir automatiškai tampi pabėgėliu. Sto­ty­je neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems yra dalijami maisto paketai, pasiūloma vandens, arbatos, kavos.

Mamoms su vaikais ir neįgaliesiems skiriamas įvairesnis maistas, jie įlei­džiami į kitas patalpas. 

Viduje neleidžiama nieko fotografuo­ti ar filmuoti, o sutemus draudžiama uždegti šviesas. Ir vos tik Kyjive nuskamba pavojaus sirenos, stotyje šviesos išjungiamos, kad priešui šis pastatas taptų nematomas, stebint iš žval­gybinių satelitų.

Tiesa, nedidelės lemputės žybsi prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto linijos. Tų, kurie, kaip aš, nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkivą, kurio keli miegamieji rajonai yra nuo Rusijos sienos nutolę vos 20 km, įsėda vos keliolika žmonių.

Aštuntame vagone, be manęs, važiuoja dar dvi merginos. Įsikalbame ir jos pasisako, jog, nuvežusios vaikus pas gi­­mines į Vakarų Ukrainą, nusprendė grįž­ti pas vyrus bei senyvus tėvus ir likti kartu su jais. Viena mergina ragina nebijoti, sako, kad Charkive kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procen­tas gyventojų, ir primena, jog per auto­įvykius taikos metu taip pat nemažai žmonių žūsta.

Kita mergina mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina, sakyčiau, nevykusiu juokeliu: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkive, visada yra 50 pro­centų tiki­mybės, kad namo grįši svei­kas”...

Taip „padrąsintas”, apgraibomis susirandu savo kupe. Apgraibomis todėl, jog traukinyje irgi išjungtos visos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima tik telefonu. Bet vė­liau paprašoma žibintuvėlių ir juose nejungti.

Taip patamsyje tenka klotis lovą ir eiti į tualetą plautis dantų. Nori nenori apima jausmas tarsi keliautumei traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.

Šviečiant Kyjivo priemiesčių žiburiams, kupe dar yra šiokia tokia šviesa, bet vėliau įsivyrauja aklinas juo­dumas. Mat tamsoje skendi ne tik visos pravažiuojamos gyvenvietės, bet ir traukinių sto­telės... 

Traukiniui sustojus, girdisi, kad į kaž­­kokį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą nieko nesimato. Keis­ta ir tai, jog šiaip gyvenime sunkiai užmiegu prie degančios šviesos, o dabar, net ir esant aklinai tamsai, miegas, deja, visiškai neima. Pratraukiu užuolaidos kampelį ir, lekiant traukiniui, žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – mėnulį. Šis – jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai. Pa­galvoju: gal ir mėnulis specialiai pri­temdė savo spindesį, gal ir jis yra traukinio vaiduok­lio bičiulis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.