Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija kartu su Italijos, Portugalijos ir Lenkijos mokyklomis dalyvauja ,,Erasmus+‘‘ projekte ,,Pas­sport to the fu­ture‘‘. Gimnazistai Agnė Aurilaitė, Augustė Januškaitė, Beata Kren­ciū­tė, Eitvydas Budreckas, Evelina Gečaitė, Julija Zobėlaitė, Rokas Auryla, Viltė Ky­bar­taitė, lydimi projekto koordinatorės Giedrės Juškienės ir mo­ky­tojos Auš­ros Danisevičienės, vyko į susitikimą Italijoje.

Vizitas prasidėjo apsilankymu Palaz­zolo Acreide mieste­lio mokykloje, kur mokiniai mo­kosi tam tikros profesijos, o kartu įgyja ir vidurinį išsilavinimą. Visų šalių atstovai pristatė pranešimus apie matema­tiką kasdienybėje, statistikoje ir mene. Taip pat mokėmės rašyti CV, diskutavome apie verslo kūrimą.

Kitą dieną aplankėme žymųjį Etnos ugnikalnį, kuris buvo išsiveržęs 2021 m. Visą dieną grožėjomės kalno vaizdais, o vakare vykome į Taorminos miestelį, kuriame ir pavakarieniavome.

Nuotraukų konkurse „Maths in the lens of a camera“ puikiai pasirodė V. Ky­bartaitė, užėmusi pirmąją vietą. Po to tęsėsi pristatymai matematikos ir istorijos tematika, susipažinome su kitų šalių tradiciniais patiekalais. Pa­sibaigus veik­loms, aplankėme Palazzolo miestelio graikų teatrą ir archeologijos muziejų. Agrigento mieste apžiūrėjome išskirtinės architektūros graikų kolonas, UNESCO pasaulio paveldo objektą Si­ra­kūzų senamiestį.

Baigiantis susitikimui, visiems dalyviams buvo įteikti sertifikatai, surengtos smagios išlydėtuvės.

Julija ZOBĖLAITĖ,

Evelina GEČAITĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivės

AUTORIŲ nuotr.

Mūsų tauta sensta greičiau nei auga gimstamumo rodikliai. Neiš­ven­giamai artinasi metas, kai pagyvenusiesiems teks skirti dar daugiau dė­mesio ir investicijų. Žadeikių seniūnas sako apie tai galvojantis jau šian­dien.

Pasak seniūno Fausto Meiže­nio, šiuo metu seniūnijoje gyvena apie 700 žmonių, iš kurių 126 vaikai iki 18 metų, vidu­ti­nio amžiaus gyventojų (iki 45 m.) yra apie 230, vyresnių nei 45-erių – per 340. Todėl, anot F. Meiženio, pats laikas pradėti diskutuoti apie galimybę įrengti senelių globos namus.

„Galvojame apie visų amžiaus grupių užimtumą, bet turime nepamiršti ir ūkiškumo. Šiuo metu buvusioje mokykloje, kur įsikūrusi seniūnija, biblioteka, veikia koplyčia, yra sporto ir kultūros renginiams skirta salė, išnaudojame tik pirmąjį pastato aukštą. Kadangi esame pelno nesiekianti įstaiga, kitokios veik­los prisigalvoti negalime, neleidžia įstatymai. Tad belieka viena išeitis – įvairūs projektai. Gal, tarkime, ant­rame aukšte būtų galima apgyvendinti senjorus“, – svarsto seniūnas.

Pasak jo, tuo tikslu ieškoma patirties ir kituose rajonuose, domimasi, kaip kitur išnaudojamos panašios patalpos. O idėja įkurti senelių namus irgi negimė be pagrindo – būtent buvusios mokyklos ant­rojo aukšto klasėse, siaučiant COVID-19 pandemijai, planuota įrengti specialų gydymui skirtą skyrių. 

„Pas mus ruoš­tasi įkurdinti apie 40 sergančiųjų. To neprireikė, bet nupirktas inventorius liko. Tad turime ir lo­vų, ir čiužinių“, – sa­ko F. Mei­že­nis.

Tiesa, kol kas čia įrengtos tik bendros komunikacijos, bet po­kyčiai įmanomi. Tuo labiau, kad statinys šaltuoju sezonu yra šildomas.

„Žiūriu į tai praktiškai – nors už šildymą sumokame daugiau, bet išsaugome patalpas. Žinoma, norint efektyvesnio rezultato, pastato antrąjį aukštą reikia įveiklinti. Jeigu čia pavyktų apgyvendinti senjorus, jiems būtų visokeriopai patogu“, – neabejoja seniūnas.

Svarbu, anot jo, jog yra tikintiesiems skirta erdvė: pernai gruodį koplyčia įrengta naujose patalpose, iš naujo pašventinta. Dabar vietiniai džiaugiasi ne tik naujomis maldos patalpomis pirmajame aukšte (nereikia senoliams kopti laiptais į antrąjį), bet ir kur kas patogesniais suolais.

„Koplyčioje yra stacijos, kurias kažkada dovanojo kunigas Romualdas Vė­lavičius, o patogius, paminkštintus suolus, kur gali susėsti apie 30 žmonių, dovanojo Gargždų klebonas kun. Jonas Pau­lauskas“, – tikina F. Meiženis.

Žadeikių seniūno manymu, sektinu pavyzdžiu žadeikiškiams galėtų tapti Viekšnalių (Telšių r.) buvusioje mokyk­loje atidaryti globos namai, kurių steigėjas yra Maltos ordinas. Ten gyvena 24 iš įvairių Žemaitijos rajonų atvykę senjorai. 

„Viekšnalių globos namų įkūrėjai pasakojo, kad teko įveikti nemažai kliūčių, kol tikslas buvo įgyvendintas. Su­prantame, jog niekas greitai nesidaro, ypač tokie projektai, bet turėti tikslą ir jo siekti yra naudinga“, – optimistiškai nusiteikęs seniūnas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

„Negaliu neprisiminti savo piemenavimo dienų pamario pievose. Be jų mano gyvenimo paveikslas būtų ne­spalvingas“, – sako J. Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24)

Praeities ganyklų vaizdiniai 

Perkopęs 80 metų ribą, ret­sykiais leidžiu sau, progai pasitaikius, papasako­ti jaunimui apie kai kuriuos savo gyvenimo epizodus, perteikti pragyvento laik­mečio neišblėstančius vaizdinius, ku­rie man sugrįžta nostalgijos tapytais paveikslais. Ži­nau, kad jaunimas nenoriai klauso senjorų postringavimų, tačiau tikiu, jog mano prisiminimai vis tik nugula jų sąmonėje ir užpildo gyvenimo suvokimo spragą šiltais jausmais tėvų praeičiai. Kai imu pasakoti apie vaikystės dienas, pokario kariškus žaidimus, „parduotas“ vasaras pamario lankose, anūkų akyse įžvelgiu žingeidumo kibirkštėlių. Vadinasi, ne veltui aušinu burną. 

Savo pasakojimus paįvai­rinu geranoriška morale, pa­­vyzdžiui: paauglys, pabėgiojęs paskui karvių uodegas, geriau gaudosi gyvenimo peripetijose, labiau suvokia moralines, etines vertybes bei jų svarbą, ugdant tvirtos šeimos nuostatas ir meilę gimtajam kraštui. Gerai suprantu šiandieninį jaunimą, jau nuo mažens puikiai įvaldžiusį išmaniąsias technologijas ir apie jokį karvių ganymą nenorintį net girdėti. O ir karvių ganyti nebereikia...

Sakoma, kad nugyventas laikas labiau vertinamas, kai praeinama takais, kuriais ėjo tėvai bei protėviai, kai išsamiau susipažįstama su jų praeitimi. 

Negrįžtamai nuėjo ir piemenavimo laikai, tačiau prisiminti reikia. Šis amatas kadaise buvo labai reikalingas ir užėmė deramą vietą kaimo bendruomenėje. Pavarčius rašytinius šaltinius ar pakalbinus dar gyvus tų laikų liudininkus, sužinai, jog piemenys atsirado kartu su gyvulininkyste, jog piemenavimo paprastai imdavosi nepasiturintys valstiečiai ir jų vaikai. Juos prižiūrėdavo kerdžius – piemenų vyresnysis. Paskaičiuota, kad Lietuvoje tarpukariu piemenaudavo per 30 tūkst. vaikų ar paauglių.

Visais amžiais laikas koreguoja žmonių gyvenseną. Jis iš esmės pakeitė ir šios kartos gyvenimo būdą. Dabar ūkininkų bandas gano elektriniai ar taip vadinami išmanieji piemenys. 

Ir vis tik, galvoju, neprošal būtų jaunimui pajusti sunkesnio būvio skonį, anot rašytojo Juozo Baltušio, sužinoti, su kuo valgoma druska.

Anuomet paaugliams gyvulių ganymas, įvairūs darbai ūkyje buvo įprastas dalykas. Darbas nuo mažens padėdavo suprasti gyvenimo skonį, patirti alkano, pavargusio, lietaus ar šalčio išvarginto žmogaus dalią. Daugelis mūsų kartos žmonių per savo amžių nemažai suvalgė vargo druskos, ir ne vien piemenaujant ar žingsniuojant paskui plūgą. Tūkstančiai žmonių šaltį ir alkį kentė Sibiro platybėse, partizanų žeminėse, kiti, nors gyveno tėvynėje, nuolatos jautė baimę dėl savo likimo ir gimtojo krašto ateities. 

Karo bei pokario gyvenimo vaizdiniai neblėsta iš mūsų kartos žmonių atminties. Praeities blogio virusas yra taip giliai ir taip skausmingai įsirėžęs į daugelio žmonių sąmonę, jog, matyt, ir likusieji iš gyvenimo išeisime juo užsikrėtę. Tačiau prisiminti patiems ir pri­minti ateinančiai kartai apie praeityje parduotas vasaras ar gyvenimo druską verta...

Nuūžus Antrojo pasaulinio karo aud­rai, Nemuno užliejamose pievose tarp Šilutės ir Rusnės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens piemenys, tarp jų – ir šių eilučių autorius, kerdžiaus padėjėjo teisėmis, ganė didžiules bandas karvių. 

Kai pavasarį Nemunas bei jo intakai susigrąžindavo potvynio vandenis į savo vagas, aplinkinių miestų, miestelių ir kaimų gyventojai imdavo ruoštis pavasario darbams, pratinti galvijus ganiavai. Vos tik sužaliuodavo kokia kalvelė ar žemės plotelis pasidengdavo žaluma, galvijai jau ir ten. Skabo pirmąją žolę ir pratinasi prie artėjančios didžiosios ganiavos.

Kartais, būdavo, žiema užsitęsia, potvynių vanduo vis nepalieka ganyklų, o šieno gyvuliams belikę vienas kitas kuokštas, greitai nebebus ką jiems duoti. Prasidėdavo laukimas dienos, kuomet galvijus galės išleisti į lauką paskabyti šviežios žolės. Ta laimingoji valanda ir galvijams, ir jų šeimininkams išaušdavo gyvulių globėjo šv. Jurgio dieną. 

Atėjus visuotinai ganiavos dienai, mies­telėnai sugindavo savo galvijus į vieną didelę bandą už miestelio, kur kas­dien nuo ankstyvo ryto laukdavo ker­džius su savo piemenų komanda. Ker­džius ir mes, jo pagalbininkai, paskui šimtinę bandą, pliauškindami dvimetrinio ilgio botagais, patraukdavome akmenuotu keliu Rusnės link. Čia kiek tik akys užmatė driekėsi ganiavos plotai, nusidažę vaiskia žaluma.

Pasakiški vaizdai mane užburdavo, užkopus ant aukštesnės kalvelės ar įsikorus į medžio viršūnę, atsiverdavo pamario pievų platybės, įs­pūdingi, žvilgsniu neaprėpiami ganyklų vaizdiniai su šimtais žalmargių ir juod­margių, kurios šlemštė žolę, paskanintą įvairiais vaistiniais augalais.

Pamario užliejamose pievose daug sodrios žolės, įvairių augalų, gojų, pavienių medžių ir krūmų, išsibarsčiusių palei melioracijos griovius ar susitelkusių žemesnėse bei drėgnesnėse vietose per visą bekraštę platumą, kuriai pilnatvės vaizdą teikia gyvulių bandos, baltaskarės melžėjos, piemenys ir šienpjoviai, nuo ryto iki vakaro mosuojantys savo plieniniais dalgiais, moterys – grėbliais. 

Vidurdienį, kai saulė pakildavo virš galvų, ar vakare, kai ji jau atsidurdavo ties horizontu, į ganyklą sugužėdavo melžėjos: vienos pėsčios, kitos – dviračiais, bet visos – su kibirais ar bidonėliais. Moterys savo globotinėms atnešdavo ir šiokių tokių lauktuvių – tai nuo pietų stalo likusią duonos kriaukšlę, tai kokį buroką. Retsykiais jos ir piemenis pamalonindavo kokiais nors skanėstais. 

Negalėdavau atsistebėti karvių ir mel­žėjų abipuse draugyste. Vos tik raguotoji pamatydavo savo šeimininkę, akimirksniu pasileisdavo į susitikimą, likusios ją lydėdavo pavydžiais žvilgsniais ir nepertraukiamais bliovesiais. Šie garsai, pasklidę neaprėpiamoje ganyklų erdvėje, įsikomponuodavo į harmoningą gamtos melodiją, kuri nuvilnydavo pamario toliais. 

Sunku pasakyti, kas tokį karvių bliovimą iššaukdavo: gal didelė meilė savo šeimininkėms, o gal žinia, kad jos atėjo ne tuščiomis, ar tai, jog, atidavus pieną, tuščiu tešmeniu namo paržingsniuoti bus lengviau. Kas gali suprasti tokio mielo gyvulio elgesį...

Saulei leidžiantis ir melžėjoms atlikus savo darbą, kerdžius botago pliaukštelėjimu ir savadarbe birbyne duodavo ženklą piemenims išsibarsčiusius galvijus varyti į bandą ir ruoštis kelionei namo. Nedelsdami karves sugename į būrį ir visi užimame vietas pagal nusistovėjusią hierarchiją: bandos priekyje atsistoja kerdžius, apsiginklavęs ilgu botagu, birbyne, pakabinta per petį, ir vokišku trofėjiniu durklu, prisegtu prie šono. Šalia kerdžiaus atsiduria dar viena kita melžėja su pieno kibiru ar bidonėliu rankose, bandos gale įsitaiso kerdžiaus dešinioji ranka, nemažą patirtį sukaupęs piemuo bei likusieji kerdžiaus pagalbininkai. Taip galvijų vora, skatinama botagų pliaukštelėjimais ir piemenų šūkčiojimais skubintis, patraukia miesto link, po savęs palikdama šilto pieno, susimaišiusio su karvės mėšlu, kvapą... 

Vaikystėje, ganydamas karves, turėjau gerą laiką pažinti gamtą, gyvūnus, vabzdžius, paukščius, stebėti liūdna­akių galvijų bei melžėjų tarpusavio elgesį, naminio gyvulio begalinį prieraišumą prie savo šeimininko, pasitikėjimą juo, ir atvirkščiai – šeimininko rūpestį bei meilę savo globotiniams. 

Nors karvių ganymas paauglystėje buvo trumpalaikis užsiėmimas, bet da­vė nemažai gyvenimiškos patirties: sužinojau vargo druskos bei durpyno vandens skonį, pamilau gyvūniją, gamtą ir išmokau joje deramai elgtis. Vėliau to paties mokiau ir savo atžalas. O tai yra nepaprastai reikšminga šiuolaikinio urbanizuoto žmogaus gyvenime. 

Prisipažinsiu, vaikystėje buvo sunku per dieną bėgioti paskui karves, todėl nekantriai laukdavau rudens ir per visą vasarą ilgėjausi mokyklos, mokytojų bei draugų.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Lietuvos kultūros pasaulis toliau ieško būdų prisidėti prie pagalbos su Rusija kariaujančiai Ukrainai. Pra­ėjusią savaitę pasirodė įvai­rių nuomonių sulaukęs Lietuvos me­no kūrėjų organizacijos pra­ne­ši­mas, raginantis kultūros ir meno bend­ruomenę, Prezi­den­tą, Seimo Pir­mi­ninkę, Prem­jerę, kul­tū­ros ministrą ir šalies žinias­klaidą „už­daryti dangų“ rusiš­kai kultūrai.

„Ukraina prašo uždaryti dangų rusų lėktuvams, o mes prašome Lietuvoje „už­daryti dangų“ rusiškai kultūrai bei menui iki bus visiškai atstatytas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Uk­rainos žemių vientisumas, išvestas paskutinis agresoriaus kareivis ir gink­luotė bei tarptautinio Tribunolo nustatyta, o agresoriaus prisiimta atsakomybė: nuo kada, kaip ir kiek Rusija bei jos žmonės mokės reparacijas Ukrainai; ka­da realiai įsigalios ir bus pradėtos vykdyti bausmės šio genocido organizato­riams bei vykdytojams. Ir tik įvykus šiems veiksmams, svarstyti uždaryto dan­gaus rusiškai kultūrai ir menui atvėrimą“, – teigiama pareiškime.

Kol kas aiškaus atsakymo į jį nėra, tačiau menininkai bei kultūros veikėjai ir toliau reiškia paramą įvairiais naujais darbais. Praėjusią savaitę vienas tokių ryš­kesnių projektų – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) iniciatyva surinkti lėšų, kurios būtų skirtos kolegoms Ukrainoje, siekiantiems išsaugoti pavojuje atsidūrusias muziejaus meno verty­bes. Norint jas tinkamai paslėpti, reikalingos pakavimo medžiagos, aplankai, dė­žės ir gesintuvai. Ypatingą ekskursijų bei renginių ciklą LNDM rengia balandžio 12–14 d.: ekskursijos nemokamos, o dalyvaujančių prašoma paaukoti gelbėjant Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus vertybes ir paramą pervesti į Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą. Daugiau – tinklalapyje lndm.lt.

Europos kultūros sostinė Kaunas kviečia keliauti maršrutu „Šilainiai – Japonija (ir atgal)“. Renginiai vyks kiemuose, vit­rinose ir kino salėse. Vienas laukiamiausių meno įvykių – pirmą kartą pristatoma performansų meistrės, vienos garsiausių pasaulyje menininkių Marinos Ab­ramovič paroda „Būties atmintis“. Eks­pozicija jau veikia ir tęsis iki liepos pabaigos. Su Kultūros sostinės renginių programa galima susipažinti internetiniu adresu kaunas2022.eu.

Dar viena priežastis pasisvečiuoti laikinojoje sostinėje – Kauno fotografijos galerijoje veikianti fotografo Romualdo Rakausko paroda R.R., kurioje pristatomi autoriniai atspaudai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo. Kaip rašoma parodos pranešime, „svarbiausia R. Rakausko fotografijų serija „Žydėji­mas“ – tai vis pasikartojantys žmogaus gyvenimo ciklų ir žydinčios gamtos sugretinimai, gyvenimo, mirties, meilės ir pasitikėjimo vaizdiniai, kurie tarpusavyje rezonuodami sustiprina fotografijų emocinį poveikį ir išgrynina simbolinę jų prasmę“. Paroda veiks iki gegužės 8 d.

MO muziejus įgyvendina projektą „Ke­liaujantis muziejus: Pažink save per me­ną“ ir pradeda kelionę po Lietuvą. Visus metus po šalį keliaus ne tik MO paroda, bet ir edukacijos vaikams, mokymai kultūros ir švietimo sektoriaus darbuotojams bei Šeimų šeštadieniai. Su­sipažinti su muziejaus programa galima internetiniu adresu mo.lt.

Užutrakio dvaro sodyboje eksponuojami tarptautinio meno vyksmo „Nuo steam punk iki sodrios tapybos“ menininkų darbai. Paroda veiks iki liepos 30 d.

Balandžio 14 d. Klaipėdoje, kino teat­re „Arlekinas“, vyks šiuolaikinio šokio performanso „Sapnų žmonės“ premjera. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Balandžio 9 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antonín Dvořák „Undinė“

3 v. opera lietuvių k.

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 10 d., sekmadienis, 17 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Dan Goggin „Šounuolynas“

2 v. miuziklas lietuvių k.

Dirigentas Vladimiras Konstantinovas

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 13 d., trečiadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys:

Eduardo Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Balandžio 13 d., trečiadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“

2 v. šokio spektaklis

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 20 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“

2 v. miuziklas lietuvių k.

Dirigentas Stasys Domarkas

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Balandžio 29 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

„Dėmesio – baletas! 2022“

Choreografinių miniatiūrų vakaras

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 8 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Teatro salė

Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“

Muzikinė pasaka vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 12 d., ketvirtadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Edukacinis renginys

Jacques‘o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Įėjimas nemokamas. Būtina išankstinė registracija

Gegužės 13 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“

2 v. operetė lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 14 d., šeštadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“

2 v. operetė lietuvių k.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis

Bilietų kainos: 10, 14, 18 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 15 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“

Šokio spektaklis vaikams

Bilieto kaina 7 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 27 d., penktadienis, 18.30 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Gaetano Donizetti „Pulko duktė“

2 v. komiška opera prancūzų k.

Dirigentas Martynas Staškus

Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos

Gegužės 29 d., sekmadienis, 12 val.

Žvejų rūmų Didžioji salė

Antanas Kučinskas „Žvaigždžių opera“

2 v. opera vaikams

Dirigentas Giedrius Vaznys

Bilietų kainos: 5, 7 € l Taikomos nuolaidos

Biudžetinė įstaiga, K. Donelaičio g. 4, LT-92144 Klaipėda, Lietuva

Tel. (8 46) 39 74 00. El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190755028

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas

www.klaipedosmuzikinis.lt

Bilietus platina Tiketa.lt.

Danų kapitalo įmonė „LTP Texdan“, šilališkių dažniausiai vadinama labiau įprastu „Šat­rijos“ vardu, persikėlė į naujas patalpas Mažrimų kaime (buvusi „Natan­gos“ įmonė) ir tikisi ne tik verslo plėtros, bet ir savojo vardo populiarumo bei įsitvirtinimo. Investicijoms į patalpų atnaujinimą ir darbo vietų modernizavimą skirta per milijoną eurų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Išardžius tiltą per Jūros upę, Pajūrio apylinkių gyventojai pajuto, ką reiškia ke­li­ninkų rūpestis valstybei priklausančiu keliu. Sunkiojo transporto niokojamas ke­lias Teneniai–Pajūralis niekada nebuvo geras, tačiau, padidėjus transporto eismui, per kovą jis prarado visą žvyro dangą ir tapo praktiškai neišvažiuojamas. Bet „Kelių priežiūros“ darbininkai žvyrą į sunkiojo transporto išmuštas duo­bes pradėjo pilti tik tuomet, kai prapliupo pavasario lietūs.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir gyventojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Kaltinėnų kultūros namuose vy­ko rajono folklorinių šo­kių šventė-varžytuvės „Šok, že­mai­ti, šon­ke“. Tai konkurso „Patrep­synė 2022” at­rankinis turas. Šventė skirta Že­mai­­čių kalbos metams pa­minėti.

Varžytuvėse šoko net 43 poros iš Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos (mokyt. Alma Rumšienė), Kvėdarnos  Ka­zimiero Jauniaus (mokyt. Gražina Pa­meditienė ir Angelė Grikšienė), Pajūrio Stanislovo Biržiškio (mokyt. Dana Dai­nauskienė), Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio (mokyt. Ilona Raudonienė), Laukuvos Norberto Vėliaus (va­dovė Olga Jogminienė) gimnazijų, Laukuvos kul­tūros namų vaikų folkloro ansamb­lio „Dūzginėlis“ (vad. O. Jogminienė), Ši­­la­lės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Et­no­kultūros studijos“ (vad. I. Rau­do­nie­nė) bei Šilalės kultūros cent­ro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių „Smuo­­kiu­ka“ ir „Gers smuoks“ (vad. I. Rau­do­nienė). Šokėjai var­žėsi trijose kategorijose – pradedančiųjų, pažengusiųjų bei patyrusiųjų. Jiems grojo tradicinė kapela „Kar­šuva“ (vad. Vaclovas Rudys). 

Pradedančiųjų kategorijoje teisę da­ly­vauti respub­li­kiniame konkurse „Pa­trep­sy­­nė 2022“ iškovojo Aus­tė­ja Stan­­kutė ir No­jus Ja­šinskas, Au­gus­tė Maslauskytė ir Vi­lius Pet­rošius bei Ru­gilė Sardhara ir Re­naldas Rač­kaus­kas iš Kvėdarnos Kazi­mie­ro Jauniaus gim­nazijos.

Pažengusiųjų kategorijoje keliala­piai įteikti Au­gus­tei Jo­rūdaitei ir Rokui Au­rylai iš „Et­no­kul­­tūros studijos“ bei Kot­­ry­nai Jog­mi­nai­tei ir Gustui Kėblai („Dūz­gi­nė­lis“). Tre­­ti liko bei paguodos prizu apdovanoti Au­gus­tė Mažulytė ir Justas Ašmonas iš folk­loro ansamblio „Gers smuoks“.

Patyrusiųjų kategorijoje į varžytuves vyks Emilija Gir­čy­tė ir Oskaras Mikalauskas, Dovilė Ta­ma­­šaus­­kai­tė ir Arminas Zdanavičius („Gers smuoks“). Tre­čiąją vietą užėmė bei paguodos pri­zu apdovanoti Evelina Ju­deikytė ir Do­vy­das Navardauskas („Gers smuoks“).

Nugalėtojai, jų vadovai bei dalyviai apdovanoti Šilalės kultūros centro prizais. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Grožį mylintis žmogus jį kuria visur: savo aplinkoje, kiekviename namų kampelyje, juo paremtas gyvenimo būdas bei pomėgiai. Taip galima apibūdinti Ingridą Rudžionienę, gyvenančią Palokystyje, kaip sako pati, nuostabiame gamtos kampelyje, kurio grožio, erdvės, tyrų neiškeistų nė į puikiausias pasaulio vietas. Tačiau šįkart ne apie aplinkos patrauklumą, bet apie vidinio grožio realizavimą – Ing­rida savo malonumui kuria pa­puošalus iš akmenukų, gintaro, stiklo, karoliukų. Jos dirbinių paroda eks­ponuojama Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejuje.

Ingrida su vyru Palokystyje gyvena dar kokie šešeri metai. Iki tol 17 me­tų praleista Pajūralyje, kur atsikėlė iš Klai­pėdos, panorę pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Pati Ingrida gimimo panevėžietė, bet su mama iš Panevėžio ankstyvoje paauglystėje persikėlė į Klaipėdą. Tad gyvenimas kažkiek pamėtė ir pavėtė, kol galiausiai nukreipė ten, kur, pasak moters, nė neįsivaizdavo, kad žmonės gyvena...

„Kai mus vežė parodyti sodybos, pirmiausia pamačiau apgriuvusią trobą. Bet manęs tai neišgąsdino. Tačiau pasirodė, jog ne ta. O kai išvydau dabartinę sodybą, sprendimas buvo vienas: noriu! Juo labiau, kad iki autostrados tik pora kilometrų“, – pasakoja Ingrida.

Moteris su vyru yra baldininkai, kaip sako Ingrida, siuva baldus. Dar ji yra dirbusi buvusiame „Trynyčių“ fab­rike, šiam užsidarius, „Siemens“ įmonė­je gamindavo „Renault“ automobilių lai­dus. Taigi ir darbo sferoje įvairių posūkių netrūko.

Dabar, galutinai nusėdusi ąžuolų apsuptyje, Ingrida teigia esanti dieviška­me kampelyje, kurį norisi puoselė­ti, gra­žinti. Kitaip sakant, padėti atsi­skleis­­ti natūraliam gamtos grožiui. De­ja, moteris apgailestauja, jog mes, žmonės, dar nemylime ir negerbiame nei savęs, nei gamtos: braidžiodama po aplinkinius miškus, ji sako matanti, kiek daug priversta atliekų, ir negali suprasti, kodėl žmonės šitaip daro. Ir kol nepasikeis mū­sų visų mąstysena, anot Ingridos, tol pasaulyje siaus ligos, vyks kruvini ka­rai...

Nors Rudžioniai kasdien važinėja pir­myn atgal 100 km į/iš darbo Pėžai­čiuose (Klaipėdos r.), tačiau dar turi laiko prižiūrėti savotišką ūkį – augina triušių. Pulkelis ne toks ir mažas – 30 švelniakailių padarėlių. Tiesa, dabar, anot moters, kai vyras išvyksta uždarbiauti į Olandiją, gyvūnėlių kiek sumažino.

„Niekada nelaikėme didžiųjų, nes per brangu. Auginame paprastus, esame turėję kailinių. Tad triušių kailiukų pas mane pilnos spintos. Pasisiuvau ir kailinius – labai sudėtingas darbas. Bet vilkėti jų nemėgstu... Taip ir kabo. O norint auginti triušius, darbo yra užtektinai, taip sakant, rankos nuolat turi būti prikištos.

Pasirodo, visur reikia rankų, net me­dį pasodinus. Maniau, įkiši ir augs, bet ne. O šiemet esu nutarusi mesti visus darbus į šoną ir užsiimti gėlynais. So­dy­­boje daug medžių, pavėsis, tad ne bet kas auga – tuo per šešerius metus įsitikinau, kai sodinau viską be atrankos. Dabar vyras iš Olandijos privežė melsvių – tai tokios daugiametės gėlės, kurios ir pavėsyje auga. Nei daug, nei mažai – 12 rūšių... Dar flioksų. Beje, jų kaip palikimą radau sodyboje. Taigi žydės ir skleis kvapą. Sodyboje gera: tylu, ramu, paukščiai čiulba“, – šviesios emocijos užplūsta Ingridą, kalbant apie savo namų erdvę.

Na, ramybę gal kiek sudrumsčia šunelių amsėjimas, vištų kudakavimas, ku­riuos buvę miestiečiai taip pat pri­ėmė į savo draugiją. Ir dar – bitės.

„Nemaniau, kad bitės gelia taip skaudžiai. Na, bet svarbiausia, kad nesame alergiš­ki“, – juokiasi Ingrida iš savo atradimų kaime.

Ir Ingridos, ir jos vyro iš pirmų santuokų vaikai jau suaugę, savarankiški, tad jiedviem belieka gyventi dėl savęs ir savo malonumui. Jiedu taip ir daro: puoselėja tai, kas sukurta, užsiima širdžiai mielais dalykais. Anot Ingridos, vyro pomėgis – žvejyba, taip pat jis yra „pasinešęs“ ant įvairiausių įrankių. 

O Ingridai didžiausia atgaiva – papuošalų gamyba. Nors, sako, yra išbandžiusi ir mezgimą, ir siuvinėjimą: nepatinka pirktinis megztinis – nusimezga pati, neranda mielos rankinės – sėda prie siuvamosios mašinos. Taip yra ir su papuošalais.

„Nepaveldėjau potraukio rankdarbiams nei iš mamos, nei iš ko kito. Tie­siog visada buvau krapštukė – sesė ma­ne taip ir vadina. Apie papuošalų vėrimą perskaičiau internete gal prieš penkerius metus. Pasirodė įdomu, išnagrinėjau techniką, pabandžiau ir užkabino. Juo labiau, kad pačiai patinka blizgučiai, spalvingi dalykai. Visada mėgstu puoštis: tarkime, su ta pačia suknele, pakeitusi papuošalus, moteris kaskart gali atrodyti vis kitaip. O be papuošalo jaučiuosi nesmagiai, tarsi būčiau nuoga. Be jo stilius būna neišbaigtas“, – sako Ingrida.

Anot moters, ji niekada nemėgusi piešti ir nemoka, tad ir jokių papuošalų eskizų nepiešianti.

„Paprasčiausiai imu akmenėlius, karoliukus, dėlioju, stumdau vieną prie kito, ir galvoje gimsta vaizdinys. Aišku, internete yra visokiausių pavyzdžių, bet kopijuoti nemėgstu. Beje, ir ant­ro identiško papuošalo nepadaryčiau. To­dėl jei iš karto nesuveri abiejų auskarų, kitą dieną antro nebeatkartosi, nes nebeatsimeni eiliškumo“, – pasakoja Ing­rida.

Veria ji savo papuošalus ant valo ir ant tvirto šilkinio siūlo, kuriuos naudodavo kailiams siūti. Naudoja specialią plonytę adatą, nes kai kurie karoliukai yra miniatiūriniai, o skylutės vos 1–1,5 mm. Tai jeigu adata per stora, karoliukas pokšt ir skyla.

„Esu daug sugadinusi, kol pramokau. Nors patirtis ateina greitai. Reikia ir didelės kantrybės. Kartais suklysti, bet ardyti taip nesinori, galvoji – ai, praeis. Tačiau nepraeina. Brokas tuoj metasi į akis, ir toks papuošalas – ne papuošalas. Taigi suklydai, reikia iškart taisyti. Tai išmoko kantrumo“, – įsitikinusi moteris.

Jei nebūtų netyčia užsukęs Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis ir nepamatęs jos kuriamų grožybių, turbūt, sako Ingrida, ir parodos nebūtų. Tai jis paragino, supažindino su muziejininkėmis. Nors, anot moters, ir vyras ją ne kartą įkalbinėjo rengti parodą, bet Ingridai vis atrodė, kad ji neturi ko parodyti.

O iš tiesų pamatyti tikrai yra ką. Ing­rida neatskleidė, ar būtų galima papuošalų įsigyti: žiūrint, kas kaip vertina ir įvertina vienetinį rankų darbą.

Ingrida sako, jog dovanoti papuošalą yra gana sudėtinga, na, nebent artimiausiems žmonėms, kai žinai, kad tik­rai tiks ir patiks. Tad jos gamintas sages (bet tik sages) mielai segi sesuo, dar Ingrida padaro papuošalų draugėms, bendradarbėms, kai jos konkrečiai ko nors paprašo.

„Kadangi gyvenu tarp ąžuolų, panorau pasidaryti „giliuką“. Pačią gilę suvėriau, bet suvarstyti ąžuolo lapo ne­išeina. Labai jau jis „garbanotas“. Turiu pasidariusi daug ruošinių, kuriuos dar reikia užbaigti. Tačiau viskam turi ateiti įkvėpimas, viskam savas laikas. O aš kantri“, – sako I. Rudžionienė.

Papuošalų paroda Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 30 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.