„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“. Pristatome antros dalies, pavadintos „Pamario metai“, fragmentus. Autorius kviečia kartu su juo nukeliauti į jo vai­kystės ir jaunystės metus.

Žodis apie „atgyvenas“

Vienoje televizijos laidoje bu­vo išsakyta mintis, kad mes, vy­resnioji karta, esame „atgyvena“ ir dabartinio jaunimo nebegalime nei suprasti, nei ei­ti koja kojon su gyvenimu. Su­prask, su „atgyvenomis“ reikėtų pasielgti taip, kaip toje pasakoje: rogutėmis į mišką ir palikti vilkų puotai...

Belieka apgailestauti dėl tokio samprotavimo, guodžia tik mintis, kad daugelis nepritaria tokiems išvedžiojimams. At­likti tyrimai rodo, jog net 90 proc. apklaustųjų tarp vyresniosios kartos pamatinių vertybių išskiria tokias kaip patirtis, atsakomybė, darbštumas, padorumas, šeima ir meilė Tėvynei. Jas lietuvių tauta paveldėjo iš savo protėvių, jos slypi giliuose tautos moraliniuose kloduose ar, kitaip tariant, turi stiprų genetinį užtaisą. Dėl to lietuviai pasaulyje vertinami kaip darbštūs, pareigingi, padorūs ir savo kraštą mylintys žmonės. 

Tačiau šiandien globalizaci­ja mums neša vis stiprėjantį galvos skausmą dėl moralinių priesakų ir tautiškos savasties išsaugojimo. Man regis, šį skaus­mą, neatidėliojant rytdienai, privalome gydyti tiek valstybiniu, tiek visuomeniniu lygiu, bet didžiausią naštą turi prisiimti šeima. Padėti augančiai kartai susiorientuoti sudėtinguose gy­­venimo procesuose, pasitelkus amžių išgrynintas tautos tradicijas bei moralines vertybes, privalome visi. Ilgametė patirtis sako, kad gerų moralinių vaisių gali duoti tik tie medžiai, kurie au­ga brandžiame, nuolat prižiūrimame medyne: turime kartu su jaunimu tiesti Lie­tuvos ateities kelią, aplenkiant mums svetimas ideo­logijas, tarp jų – ir gen­de­rizmą. 

Tenka girdėti ir kitokią nuomonę, atseit dabar – kitas laik­metis, pasaulis globalizuojasi, se­nosios vertybės grimzta praei­tin, užleisdamos vietą naujoms. 

Sutikčiau dėl laikmečio, tačiau pamatines vertybes, kaip tautos išlikimo sąlygą, privalome saugoti, nuolat jomis rūpintis ir perduoti iš kartos į kartą.

Prisimintina, kad jaunosios kartos ugdymo procese svarbu ne tiek tėvų, pedagogų ar valdininkų pamokslavimai, kiek mū­sų pačių asmeninis gyvenimo būdas ir aplinka. Ne veltui sakoma, jog obuolys nuo obels netoli tenurieda.

Spaudai ruošiamos biografinės apysakos „Gyvenimo pynė“ antroje dalyje, remdamasis sa­vo „žėrinčios jaunystės“ gyve­ni­mo faktais, subjektyviais pastebėjimais, įspūdžiais, patirtais pokariu, siekiu parodyti jaunuolio kaip asmenybės brandą, iškeldamas į pirmą planą šeimos, gamtinės aplinkos bei visuomenės politinės raidos svarbą.

Kelionė į Okslindžius

Baigiantis Antrajam pasau­liniam karui, mūsų šeima persikėlė gyventi į ištuštėjusį pa­mario kraštą. Tėvai į dvikinkį vežimą sukrovė nedidelę sa­vo mantą, sutupdė būrį vaikų, ir mes visi, žal­margės, pririštos prie vežimo galo, ly­dimi, iš Rad­vie­čio kaimo per Žemaičių Nau­­miestį patraukėme į sovietinės val­džios nurodytą Šilutės rajo­no Okslindžių kaimą, pri­siglau­dusį prie Juknaičių gyvenvietės, kurią sovietmečiu išgarsino sumanus ūkio vadovas Zig­mantas Dok­šas. Man, penkiamečiui vaikui, ta ke­lionė bu­vo be galo ilga, apgaub­ta bai­mės ir paslapties skraiste. 

Vėlyvo rudens diena jau vakarėjo, ir mūsų su kaupu prikrautas dvikinkis vežimas, trau­kiamas dviejų gerai įmitusių arklių, palengva slinko pažliugusiais Že­maitijos keliais, besiraitančiais per gūdžias girias. 

Karaliaučiaus pusėje dar girdėjosi patrankų kanonados, ­­­lydimos ilgais prožektorių šviesų stulpais tamsiame dangaus skliaute. Apmūturiuoti su­­­si­gū­žę sė­dėjome vežime ir su vaikišku smalsumu stebėjome juos, be­sikryžiuojančius toli, kaip mums tuomet atrodė, pa­­čia­me pasaulio krašte. Tie įs­pū­din­gi šviesos stulpai tamsioje nakties padangėje ne tik žavėjo, bet ir žadino baimę bei nerimą. 

Iš tėvų ir kaimo gyventojų pa­sakojimų žinojome, jog kažkur dar vyksta karas, žūsta žmonės, siaučia plėšikavimai. Su­­augusiųjų paskleisti įvairūs būti ar nebūti gandai pasiekdavo ir mūsų, vaikų, ausis. Ne kartą girdėjome šnekant, jog kaimuose naktimis siautėja plė­šikai, žmonėms, keliaujan­tiems miškingomis vietovėmis, kelią pastoja iš armijos de­zer­tyra­vę kareiviai, kurie atima ne tik vertingesnius daiktus, bet ir drabužius, o jei kuris nors bando pasipriešinti, tai ir gyvybę praranda. 

Mūsų kelionėje į Okslindžius arklius vadeliojantis tėvas, Pir­mojo pasaulinio karo dalyvis, gaubė mus ramybe – vežime už jo sėdėjome kaip už mūro. 

Šiandien, prisiminęs tėvą, gal­voju, kad vyriškumą ir tvirtą charakterį jis paveldėjo ne tik iš protėvių, bet, matyt, didžia dalimi šias savybes išsiugdė tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje metu ir nelaisvėje Europos lageriuose. Akistata su mirtimi žiauriose durtuvų kautynėse, karo belaisvio dalia jį užgrūdino ir išmokė branginti gyvybę bei vertinti žmones pagal jų moralines, dalykines savybes: drąsą, ryžtingumą ir padorumą. 

Po ilgos, bauginančios, bet įspūdingos kelionės paryčiais mūsų vežimas laimingai įriedėjo į Okslindžių kaimą, pavaldų Juknaičių valsčiaus administracijai. Kaimas pasitiko ištuštėjęs. Artėjant raudonajai armijai, beveik visi okslindiškiai, kaip ir daugybė Klaipėdos kraš­to gyventojų, kartu su Ver­machto kariuomene traukė­si Vakarų link. Ne visiems šišioniškiams pasisekė išvengti iš Rytų artėjančios karo audros. Daugelis jų, nespėjusių pabėgti nuo bombų sprogimo ir kulkosvaidžių krušos, atgulė pa­kelėse, laukuose, miškuose bei krūmynuose. 

Okslindžiuose pajutome ką tik pra­ūžusio karo audrą ir išvydome jos pėdsakus. Kai kurios sodybos buvo gerokai aplamdytos, kiemuose be priežiūros šlaistėsi alkani šunys, katės, tai vienur, tai kitur kapstėsi naminių paukščių pulkeliai. Prie tvartų ir kluonų likę tvarkingai išrikiuoti ūkiniai padargai: šienagrėbės, plū­gai, akėčios, javapjovės, kuliamosios ir kitas inventorius. Jau­tėsi sumanių bei darbščių šei­mininkų ranka. 

Tvarkingos medinės ar raudono mūro sodybos, išsibarsčiusios Okslindžių kaime bei Juk­naičių valsčiaus ap­y­lin­kėse iki pat Šilutės miesto, šišioniškių dar vadinamo Šilo­kar­čema, puošė kraštovaizdį ir liudijo apie pavyzdingą čia gyvenusių žmonių ūkininkavimą. Su meile bei sumanumu puoselėtas sodybas šišioniškiai paliko bijodami Stalino kareivių keršto už Hitlerio sumanytą ir žmonėms primestą pasibaisėtiną avantiūrą.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Permaininga žiema, pandemijos suvaržymai, bauginančios pasaulio naujienos kasdienybę gali paversti tamsia, skausmingai lėta ir vienoda. Tad verta prisiminti mokslininkų įro­dytą tiesą – kūrybinė ir meninė veikla, kultūriniai užsiėmimai stiprina psichologinę bei emocinę būseną, kuri padeda lengviau atlaikyti stre­są ar kitas neigiamas emocijas ke­lian­čias situacijas bei mintis. O jei lauke – nesiliaujanti šlapdriba, ir nu­sprendžiate likti namuose, į pagalbą skuba kultūrininkai su naujais virtualiais projektais.

Štai Teatro informacijos centras praėjusią savaitę pristatė naują projektą „Teatras yra ir pastatas“. Organizatoriai teatro mylėtojus kviečia pasinerti į virtua­lias multimedijines ekskursijas po Vil­niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Pa­ne­vėžio teatrus. Galima panirti į pastato erdves ir istoriją per originalius tekstus, istorinius archyvus ir brėžinius, šiuo­lai­kines fotografijas, specialiai projektui pieštą grafinį dizainą bei videoįrašus. De­vynis virtualius pasivaikščiojimus po teatrus papildo trys autoriniai tekstai. Virtualiai pakeliauti po šalies teatrus galima specialiame projekto puslapyje teatraspastatas.lithuaniantheatre.com lietuvių ir anglų kalbomis.

Prasmingai laiką praleisti jau galima kino teatruose. Naujas tarptautinis pro­jektas „Keliauk su filmais“ nuo vasario 10 d. žiūrovus kvies pažinti skirtingų Eu­ropos šalių kiną edukacinių-pramo­ginių seansų metu. Kino renginiuose – jaudinančios istorijos ir galimybė pagilinti žinias apie aktualias problemas. Programa sukurta, siekiant supažindinti su kulti­niais filmais ir suteikti galimybę išvysti juos kino ekrane. Projektas apjungs tris Eu­ro­pos miestus – Kauną ir jo kino cent­rą „Romuva“, Vilnių ir miesto kino teatrą „Pasaka“ bei Rygą su jos kino teat­ru „Splendid palace“. Renginiai vyks iki balandžio pabaigos, pirmasis, skirtas Prancūzijai ir filmui „Amelija iš Monmartro“, – vasario 10 d. Daugiau informacijos – kino teatrų tinklalapiuose.

Planuojantys aplankyti Klai­pėdą turėtų nepraleisti Prano Dim­šaičio galerijoje atidarytų dviejų naujų parodų: čia pradėta ekspo­nuoti Tomo Daukšos paroda „Laimės švie­selės“, raginanti susimąstyti apie ekolo­giją bei kraštutinumus. Kūrinyje meni­ninkas jun­gia natūralius, gamtinius ele­mentus su masinės gamybos, plastikiniais, neirstančiais daiktais. Antroji galerijos paroda – britų meninin­kų fotografinis tyrimas iš Visagino bei Ig­nalinos. Fotografai lankėsi šiuose mies­tuose ir atominėje elekt­rinėje, fiksa­vo, kaip atrodo gyvenimas juose po jos uždarymo. Parodos Prano Dim­šaičio galerijoje veiks iki gegužės.

Daugiau veiklos namuose atsiranda

rašantiems. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pradedančiuosius rašytojus kviečia išbandyti kūrybines jėgas ir išleisti savo pirmąją knygą. Lietuvos rašy­tojų komisija anonimiškai išrinks po vie­ną geriausią prozos bei poezijos knygą, o debiutantų laimėtojų kūrinius išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la „Pir­mosios knygos“ leidinių serijoje. Konkurse gali dalyvauti asmenys, dar neišleidę savo autorinių knygų jokiu formatu. Savo kūrybą reikėtų pateikti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. iki kovo 13 d. Daugiau informacijos – rsleidykla.lt. 

Kultūros ministerija skelbia sulauku­si net 120 pasiūlymų, ką apdovanoti Profesionaliojo scenos meno premijomis už 2021 m. kūrybą. Iš šio sąrašo komisija išrinks nominantus pagal atskiras kategorijas. Profesionaliojo scenos meno laureatai bus apdovanoti kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Kaune, „Auksiniais scenos kryžiais“.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Pandemijai įsilingavus iki 12 tūkst. naujų susirgimų koronavirusu per parą, Šilalės rajonas pagal sergamumą apskrityje atsidūrė trečioje vietoje. Šis rodiklis dides­nis tik Jurbarko rajone. Nepaisant to, rajono gyventojai savaitgaliais tyrimams regist­ruotis negali, nes mobilusis punktas nedirba. Jam vadovaujanti Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės pavaduo­toja slaugai Ginta Majauskienė neslepia – apkrova yra be­protiška, o medikų trūksta.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Praėjusiame rajono savivaldybės tarybos posėdyje priimtas sprendimas buvusį Kvėdarnos lėktuvų pakilimo taką įrašyti į savivaldybės balansą gali baigtis tokiu pat skandalu, koks iki šiol nerimsta Pajūryje. Paaiškėjo, kad apie valdžios ketinimus kurti čia saulės jėgainių parką vietos gyventojai nieko nėra girdėję, nors politikų sprendimai netrukus gali pakeisti jų gyvenimo sąlygas. Belieka viltis, jog šįkart nenutiks taip, kaip Pajūryje, kai žmonės apie numatomus pokyčius dėl tilto statybos nebuvo laiku informuoti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Vasario 5-ąją nuo seno lietuvių minima Duonos diena. Tądien ją kepdavo, bū­davo atliekamos apeigos. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui (metus po trupinėlį į ugnį, manyta, kad liepsna nurims ir nesunaikins namų). Šventintos duo­nelės pakišdavo po trobos rąstais palubėje ar įkasdavo į namo pamatus. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiū­davo duonos trupinių, kad kulka ap­lenktų. Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių tradicija sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – romėnų kankinė, pasiryžusi tarnauti Kristui, buvo žiauriai kan­kinama ir galiausiai sudeginta. Ji laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.

Duonos raugo kvapą savo tėvų namuose turbūt prisimena ne vienas vyresniosios ir viduriniosios kartos žmogus. Kokioje pagarbioje vietoje būdavo laikomas duonkubilis, pridengtas balta drobe, nes jame bręsdavo raugas kitai duonos kepimo iškilmei. Kaip atidžiai, atsakingai, be skubos ir tik su geru nusiteikimu močiutės min­kydavo tešlą, kol ji išglostyta atšokdavo nuo rankų. Tuomet suformuotas kepalėlis, pažymėtas kryžiaus ženklu ir peržegnotas, ližės pagalba atguldavo į iškūrentą duonkepį. Šis negalėjo būti nei per kaitrus, nei per vėsus, todėl šeimininkėms reikėdavo akylai žiūrėti, kad pečius neperdegtų.

Duonos kepimo tradicija sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų lietuvių tradicijų, buvo primiršta, savo receptus, išeidamos Anapilin, išsinešė jų kepėjos...

Tačiau tradicijos atgyja, duonos kepimo – taip pat. Tiesa, pati duonelė „prisitaiko“ prie naujo skonio mėgėjų, mitybos įpročių formavimosi mados. Tad nenuostabu, kad duonos receptų dabar yra pačių įvairiausių.

Traksėdiškė Salomėja Aurylienė sako menanti savo mamą Juzefą, kepančią duoną, nors jos jau nebėra bene dvidešimt metų. 

„Duona būdavo ruginė, su aje­rais. Kvepėdavo visi namai. Aiš­ku, mes, vaikai, tuomet buvome dar visai paiki – negi rūpėjo, jog kažkada patiems gali to prireikti. O laikas praeina, ir nebepaklausi...“ – sako Salomėja.

Moteris tikina pabandžiusi duo­nos kepimą augindama jau savo vaikus. Galbūt galėjusi imtis kito pomėgio – megzti (tai moteris daro dabar), siuvinėti, bet, matyt, vaizdas iš vaikystės, paauglystės, kai matė mamą, palinkusią prie duonkubilio, kitus pomėgius nurungė.

„Nors darbų niekuomet netrūko, bet užėjo noras tai išbandyti. Patiko. O juo labiau –kai daraisi brandus ir visokių lakstymų sumažėja, reikia kažkuo užsiimti, ne vien tiesioginiu darbu ir buitimi. Taip ir įnikau“, – pasakoja Salomėja.

Duoną kepa jau gal dešimt metų, per tą laiką daugybė ke­palėlių atgulė ant šeimos, drau­gų, pažįstamų stalo, ją ragauja bendruomenės organizuojamų renginių dalyviai. Be to, Salomėja sa­ko esanti pareigos žmogus, tad jeigu kam pažada duonos iškepti, niekada neapgaus.

„Pirmąjį raugą pasidaryti nesudėtinga. Reikia trupučio baltų ir ruginių miltų, įpilti virinto atvėsinto vandens, išmaišyti ir 3–4 paras laikyti šiltesnėje vietoje, kad parūgtų. Vėliau iš jau paruoštos tešlos pasilieki apie stiklinę raugo ir gali laikyti savaitę šaldytuve kitam kepimui. Ilgiau nepatartina, tad reikia vėl kepti duonelę“, – tokius, atrodo, nesudėtingus veiksmus vardija moteris.

Ir atskleidžia savo receptą: 1 kg miltų, 2 stiklinės sėlenų, 2 stiklinės dribsnių, pusė stik­linės cukraus, valgomasis šaukštas druskos. Tuomet sudėti raugą ir įvairiausių priedų pagal skonį: džiovintų vaisių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, kmynų. Gerai išminkyta tešla dedama į formas (skardeles) ir per naktį pakildinama, laikant šiltai. Kai tešla pakilusi, skardelės su duona šaunamos į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros, ir kepama 1 val. 20 min. nedarinėjant orkaitės durelių. Iškepusią duoną galima valgyti ir šiltą, ir atvėsintą – žiūrint, kas kokią mėgsta.

Beje, Salomėja įspėja, jog, norint pasilikti raugo kitam kartui, tešla imama dar nesudėjus priedų.

Nors moteris sako, kad savos duo­nelės turi beveik visada, kartais perka ir iš parduotuvės – jos teigimu, norint prisikąsti prie mėsos, duona, tarkime, su ananasais gali patikti ne visiems. Tad ir jos šeimynykščiai pasiilgsta tos „paprastos“.

Salomėja dirba bib­liotekininke Traksėdžio biblio­tekoje ir kultūros namuose, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai nestinga darbo ir namuose bei sodyboje. Ji didžiuojasi nagingu sutuoktiniu Jonu, kuris pats savo rankomis sukonstravo du traktoriukus su padargais – jais atlieka visus būtinus darbus sodyboje.

„Tai dabar jų kiek mažiau, o kažkada turėjome didelį ūkį, laikėme gyvulių. Kai jaunas, plėšaisi negalvodamas apie sveikatą, o kai įgauni proto, nebėra sveikatos. Metai eina, reikia ją tausoti. Tačiau be gėlynų nega­liu“, – kaimo gyvenimo kasdienybę atskleidžia moteris.

Salomėja su Jonu užaugino dvi duk­ras ir sūnų. Ir dar savo brolio sūnų nuo ketverių metukų, kai jiedu su žmona, galima sakyti, vienas po kito išėjo Anapilin.

„Kitaip negalėjome, negi atiduosi mažylį į valdiškus namus. Dabar jis jau suaugęs, gyvena kol kas vienas. Sūnus įsikūręs Šilalėje, dukros – Klaipėdoje. Visi jau su šeimomis“, – džiaugiasi savo atžalomis mama.

„Netrukus vėl duoną kepsiu – esu pažadėjusi draugams. Būtinai ir jus pavaišinsiu. Kepu tik dėl savęs ir savam ratui, pardavimu neužsiimu. O ateity matysiu – kaip Dievulis duos“, – atsisveikindama kalbėjo Salomė­ja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera muzikos kalba publikai papasakos ne tik jaudinančią meilės dramą. Ji primins ir Danės krantinėje mylimojo belaukiančios, ir daugelio pasaulio miestų kraštovaizdį puošiančios Undinėlės istoriją.

Žinomiausia pasaulio Undinėlė – Danijoje

Undinėlė – danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakos pagrindinė veikėja. Ši 1837 m. pirmąkart pasakų rinkinyje išspausdinta pasaka tapo vienu iš literatūrinių šaltinių Jaroslavo Kvapilo eiliuotam libretui, pagal kurį Antonínas Dvořákas 1900 metais sukūrė operą „Undinė“.

Istorija apie mitologinę vandenų gyventoją įkvėpė ir Kopenhagos (Danija) skulptorių Edvardą Erikseną (1876–1959). Jo sukurta Undinėlės skulptūra tapo šio miesto simboliu. Undinėlės veido prototipu tapo skulptorių sužavėjusi balerina Ellen Price.1909 m. Kopenhagoje ji buvo populiari Karališkojo Danijos baleto pagrindinė šokėja. Deja, ji nesutiko pozuoti nuoga ir pirmieji skulptūros štrichai gimė jai pozuojant su triko. Galiausiai balerina apskritai atsisakė pozuoti. Undinės kūną menininkas nulipdė įamžindamas savo žmonos Eline – vienintelės moters, kurios nuogą kūną jis galėjo išvysti nepažeisdamas įstatymų – moteriškas linijas. Beje, sendamas menininkas tapo itin religingas, tad labai išgyveno, kad populiariausias jo kūrinys – nuoga mergina. Siekdamas bent iš dalies išpirkti įsivaizduojamą kaltę, jis dosniai aukojo religinio švietimo fondams.

Kopenhagos Undinėlės skulptūros sukūrimą finansavo miesto alaus daryklos „Carlsberg“ įkūrėjas Carlas Jacobsenas. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Undinėlės kopija buvo pastatyta savo dabartinėje vietoje, šalia pakrantės promenados. Tikrąją Undinėlę (125 cm aukščio ir 175 kg svorio) skulptoriaus palikuonys saugo niekam nežinomoje vietoje. Ir ne veltui: skulptūra ne kartą buvo apgadinta vandalų. 1964 ir 1998 m. buvo nupjauta skulptūros galva, 1984 m. – jos ranka, o 2003 m., greičiausiai ne be sprogmenų pagalbos, skulptūra buvo išvis numušta nuo uolos. Po visų šių vandališkų išpuolių, siekdami apsaugoti skulptūrą, danai ją perstatė tolėliau nuo kranto, kad ji būtų sunkiau pasiekiama. Tačiau ir tai vandalų nesustabdė. Undinėlė pastaraisiais metais vėl tapo visuomenės dėmesio siekiančių įvairių teisių gynėjų taikiniu: 2017 m. skulptūrą keliskart apliejo dažais banginių ir delfinų medžioklės Farerų salose priešininkai, o 2020 m. ant uolos pasirodė užrašai „Laisvė Honkongui“ ir „Rasistinė žuvis“.

Nepaisant šių piktavališkų atakų, visa Danija kasmet švenčia Undinėlės gimtadienius bei vadina ją savo kultūros dalimi. 2013 m. vasarą buvo audringai švenčiamas Undinėlės šimtasis jubiliejus: krantinėje, netoli uolos, ant kurios „sėdi“ Undinėlė, buvo pastatyta scena, kur pristatytas jubiliatės garbei sukurtas miuziklas, o gyvos „undinės“ vandenyje iš savo kūnų sudėliojo skaičių 100.

Lietuviškos undinėlės

2015 metais Klaipėdoje, Dangės upės krantinėje, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos iniciatyva taip pat atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulptorius Klaudijus Pūdymas). Dviejų metrų aukščio skulptūrai išlieti prireikė 140 kg bronzos, o undinėlės uodegą puošia litų monetos. „Undinėlę“ sukūręs skulptorius K. Pūdymas mėgino žaismingai interpretuoti mitą apie Jūratę ir Kastytį. Anot menininko, ši undinėlė turi magiškų galių – patrynus ant jos rankos susirangiusį žaltį, galima tikėtis norų išsipildymo.

Lietuvoje yra mažiausiai trys undinėlių skulptūros: ne tik minėtoji Danės pakrantėje, bet ir Užupio undinėlė Vilniuje bei nedidelė undinės skulptūrėlė Nidos fontanėlyje.

2002 m. skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurta bronzinė skulptūra „Užupio undinėlė“, dar kitaip vadinama Užupio mergele, sėdi Vilnelės upės krantinėje įrengtoje nišoje, priešais Užupio kavinės terasą.

Nidos centre šalia Meno mokyklos įrengtame skverelyje 1962 m. buvo pastatyta dekoratyvinė bronzinė skulptūra „Poilsis“ (autorius Juozas Ruzgas). Tai paplūdimyje besiilsinčią moterį vaizduojanti figūrinė skulptūra. Svajingas moters žvilgsnis nukreiptas į šalia įrengtą baseiną su fontanu. Metams bėgant skulptūrą vietiniai gyventojai praminė „Undinėle“, kai kuriems ji žinoma ir kaip „Svajoklė“.

Undinės pasaulyje ir Baltijos jūros pakrantėse

Nors undinė – mistinė būtybė, gerbėjų jai netrūksta. Antai danas Philipas Jepsenas net sukūrė undinėms skirtą tinklalapį mermaidsofearth.com, kuriame pateikiama informacija apie daugybę undinių skulptūrų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Tinklalapis skelbia, kad pasaulyje yra daugiau kaip 160 undinių statulų. Iš jų vien Europoje – 82. Šalyse aplink Baltijos jūrą nurodyta 15 undinėlių skulptūrų, tačiau informacija gali būti netiksli, nes įvairių iniciatyvų dėka undinių statulų nuolat daugėja. P. Jepsenas yra išleidęs 200 puslapių knygą „Pasaulio undinės“, skirtą undinių statuloms ir skulptūroms.

Tarp daugiausiai undinių turinčių sostinių Baltijos jūros pakrantėse neabejotinai pirmauja Kopenhaga. Čia rastume ne vien visame pasaulyje žinomą undinėlę, bet ir mažesnę jos kopiją Tivoli parke bei dar mažiausiai dvi kitokias undinėles. Undinėmis gali pasigirti ir Lenkijos sostinė Varšuva. Legenda byloja, kad Varšuvoje įsikūrė Kopenhagos undinėlės sesuo. Ji neva norėjusi pakeliauti po Europą ir netyčia įplaukusi į Vyslą. Varšuvos priemiestyje išgirdęs jos gražų balsą, vienas pirklys supratęs, kad iš to galima uždirbti, sugavo ir įkalino undinę. Varšuvos gyventojai ją išlaisvinę. Ši pažadėjusi ginti miestą nuo negandų. Tad čia įkurdintos trys undinių skulptūros: dvi su kardais ir skydais ir viena pučianti kriauklę, virtusią ragu. Undinė vaizduojama Varšuvos taip pat mažesnių Lenkijos miestų – Ustkos, Bialobžegų – herbuose. Nemažai undinių (ar meliuzinų, sirenų) sutinkama ir Vokietijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos ir kitų šalių miestų herbuose.

Helsinkio simboliu tapusi Havis Amanda – taip pat undinė. Centrinę miesto turgaus aikštę prie pietinio uosto puošiančią skulptūrą fontano viduryje sukūrė švedų kilmės suomių skulptorius Carlas Wilhelmas (Ville) Vallgrenas (1855–1940), pavadinęs ją „Merenneito” (Undinėlė). Art nouveau stiliaus skulptūra (194 cm) buvo sukurta Paryžiuje 1906 metais, o savo dabartinėje vietoje Esplanadi bulvaro pradžioje sumontuota 1908-aisiais. Fontano skulptūrinę grupę sudaro iš jūros žolių iškylanti nuogos merginos figūra, jai po kojomis keturios žuvys purškia vandenį, o granitinį fontano baseiną puošia keturi jūrų liūtai. Pasak skulptūros autoriaus, undinėlės figūra turėjo simbolizuoti Helsinkio miestą, iškylantį iš jūros bangų. Tačiau ją iškart viešai užsipuolė suomių moterų teisių aktyvistės, pareiškusios, kad skultūra nenatūrali ir nepadori, neturinti jokių suomių nacionalinės kultūros bruožų, moters figūra joje paversta seksualinių vyrų troškimų objektu, o keturi jūrų liūtai reprezentuoja geidulių apimtą vyrų giminę. Į tai Paryžiuje gyvenantis skulptorius šmaikščiai atsikirto per spaudą: „Tai jūrų nimfa, išnirusi iš jūros bangų. Savaime suprantama, kad tokiomis sąlygomis ji turi būti nuoga.“ Nepaisant priešingų nuomonių, undinėlė netrukus sulaukė ir simpatijų, jai prilipo įvairios pravardės: vietiniai švedai ją vadino populiarios liaudies baladės veikėjos Havis Amandos (dėl išduotos meilės jūroje nusiskandinusios merginos, tapusios undine) vardu, o suomiai – tiesiog Manta. Su Helsinkio undinėle susijusi įdomi tradicija, vadinama Mantan lakitus (Mantos blizginimas): kasmet vietinių universitetų studentų šventės Vappu išvakarėse balandžio 30 d. Manta tampa iškilmių epicentru – skambant muzikai minios akivaizdoje ji yra prausiama šepečiais ir muilu, o po maudynių ant jos galvos uždedama balta studentiška kepuraitė. Nuo pat skulptūros pastatymo gyvavusi šventė 1951 m. pripažinta oficialia miesto tradicija, o dar dešimtmečiu vėliau Havis Amanda buvo pasirinkta pagrindiniu Helsinkio turizmo simboliu. Tiesa, 2020 m. per pandemiją, vengiant masinių susibūrimų, fontanas buvo užtvertas, o Mantos blizginimo ceremonija pirmąkart vyko virtualiai.

KVMT inf.

Štai ir baigėsi pirmasis naujųjų metų mėnuo, kurio akcentu tikriausiai galėtume vadinti Lietuvai reikšmingą ir sėkmingai praėjusį „Kaunas – 

Eu­ropos kultūros sostinė“ atidarymo renginį. Prieš žengiant į metus giliau, pirmąjį mėnesį prasmingai užbaigti ir pasivaikščioti po muziejus nemokamai buvo galima visoje Lietuvoje –  verta prisiminti, kad 2022-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, Kultūros ministerijai pavaldūs nacionaliniai ir respublikiniai muziejai kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį lankytojus apžiūrėti savo nuolatines ekspozicijas kviečia nemokamai. 

Praėjusią savaitę Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblio­tekoje įteikta 36-oji literatūrinė rašytojos vardo premija – ji kasmet skiriama už meniškai brandžius literatūrinius darbus, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Premija šiemet atiteko poetei Daivai Molytei-Lukauskienei už poezijos knygą „Kaligrafijos eskizai“. Poetei ši literatūrinė premija – jau antra. Komisijos teigimu, išskirti knygą „Kaligrafijos eskizai“ paskatino su pajūriu siejamas poetinis pasaulis, poetės kuriamas peizažas, eilėse atskleidžiama Ma­žosios Lietuvos krašto istorija. 

Premijos taip pat įteiktos žurnalistei, teatrologei Jur­gai Petronytei ir muziejininkei Sondrai Sima­nai­tie­nei – kartu jos parengė knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“. 

Belieka priminti, jog šiemet, minint 125-ąsias rašytojos gimimo metines, šiuos metus Seimas paskelbė I. Si­mo­naitytės metais.

Praėjusį penktadienį nuskambėjo dar viena džiugi kokybiško kino šventė, kurioje žiūrovai, kitaip nei pernai, galėjo dalyvauti gyvai. Kino teat­re „Forum Ci­nemas Vingis“ atidarytas 17-asis prancū­zų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Praėjusiais metais dėl pandeminės situacijos vykęs virtualiai, šiemet Pran­cū­zų instituto rengiamas festivalis vėl vyksta kino teat­ruose – aukštos meninės vertės filmus kino teatruose bus galima žiūrėti iki pat vasario 13 d. Festivalio filmai rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiau­liuose, Pa­nevėžyje, Palangoje, Marijampolėje, Plun­gėje ir Ni­­do­je. Daugiau informacijos apie festivalį – www.ziemos­ekranai.lt.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) 2022-uosius skelbia baltarusių literatūros metais. Tokį sprendimą LLVS priėmė dėl kelių priežasčių. Viena jų – šiemet sukanka 500 metų, kai polockietis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilietis Pranciškus Skorina Vil­niuje išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, žymėjusią knygų spausdinimo LDK pradžią. Seimo nutarimu, šie metai paskelbti P. Skorinos metais. Kita priežastis – siekis šiuo nelengvu Baltarusijai metu palaikyti baltarusių rašytojus bei vertėjus, atkreipti mūsų skaitančios visuomenės dėmesį į kaimynų literatūrą, kurią, LLVS atstovų teigimu, per šiuos tris nepriklausomybės dešimtmečius pamiršome ir ignoravome, koncentruodamiesi daugiau į Vakarų literatūrą. Ta proga kartu su „Metų“ redakcija planuojama parengti ir išleisti baltarusių literatūrai skirtą jungtinį 8–9 žurnalo numerį, taip pat žadama paskelbti šiuolaikinės baltarusių poezijos antologiją, prie kurios sudarymo prisidėtų ryškiausi Lietuvos poetai bei vertėjai. Kada leidiniai pasieks skaitytojus, kol kas neskelbiama.

Šilalės savivaldybė šiemet ketina jau dešimtą kartą įteikti kasmetinę Dionizo Poškos premiją, kurią 2009 m. įsteigė rajono savivaldybės taryba. Premija, kaip nurodoma, yra už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais metais – joje turi atsispindėti etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos bei istorinė tautos atmintis. Pagerbimo iškilmės siejamos su Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamu tarptautiniu poezijos festivaliu „Poezijos pavasaris“. Iki šiol šis šilališkių apdovanojimas jau įteiktas poetams bei rašytojams Vladui Braziūnui, Henrikui Algiui Čigriejui, Viktorijai Daujotei (Daujotytei), Valdemarui Kukului, Stasiui Skrodeniui, Vytautui Stulpinui, Stasiui Jonauskui, Romui Sa­daus­kui, Stasiui Eidrigevičiui, Algimantui Mikutai, Gied­riui Alkauskui, Reginai Šliogerytei-Bliūdžiuvienei ir Au­ge­nijui Zabičiui. 

Kandidatus Dionizo Poškos premijai gali siūlyti menininkų sąjungos, leidyklos, kultūros centrai, bibliotekos bei patys autoriai. Paraiškos priimamos iki vasario 15 d.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Kraupi jaunos moters žmogžudystė Kvėdarnoje įvykdyta maždaug prieš pusantrų metų – 2020-ųjų rugpjūtį. Lietuvą sukrėtusios krau­pios tragedijos baudžiamoji byla po metų pasiekė Klaipėdos apygardos teismą – į teisiamųjų suolą sėdo 40-metė kvėdarniškė, pasmaugusi trejais metais jaunesnę to paties miestelio gyventoją. Vakar Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje jai pareikšti kaltinimai dėl bičiulės nužudymo, jos palaikų išniekinimo ir taip pat dėl pasikėsinimo nužudyti savo sutuoktinį.

Kaip informuoja Klaipėdos apygardos teismo vyresnioji padėjėja komunikacijai Dovilė Saulėnienė, moteris buvo kaltinama tuo, kad iš savanaudiškų paskatų apgaule iš namų išviliojo buvusią meilužio sutuoktinę, jos automobiliu nuvyko prie upės ir, užėjusi nužudytajai iš už nugaros, ją pasmaugė. Po to įkėlė kūną į automobilį, nuvežė prie upės ir nurideno lavoną į pakrantę.

„Su iš anksto tam parengta skarda išpjaustė ant nužudytosios kūno ženk­lus, primenančius nacistines svastikas. Kaltinamoji savo kaltę dėl bičiulės nužudymo ir jos palaikų išniekinimo pripažino. Moteris taip pat buvo kaltinama pasikėsinimu nužudyti savo sutuoktinį dėl savanaudiškų paskatų. Ji nusivežė jos kėslų neįtariantį vyrą į miško keliuką ir smogė akmeniu jam į viršugalvį, o kai vyras prarado sąmonę, apipylė jį nenustatytos kilmės degiu skysčiu ir uždegė, kartu padegdama ir automobilį, kuris visiškai sudegė. Ugnis pažeidė beveik penktadalį vyro kūno. Atgavęs nuovoką, nukentėjusysis, voliodamasis ant žemės, rankomis nusiplėšė degančius rūbus ir užgesino degantį savo kūną. Tačiau kaltinamoji nenurimo – dar kartą užsimojo akmeniu ant žemės gulinčiam vyrui, bet jis sugebėjo pabėgti. Dėl šio kaltinimo moteris savo kaltės nepripažino, teigė, kad neturėjo jokio tikslo ir neketino nužudyti sutuoktinio, o ugnis mašinoje esą įsižiebė nuo žiebtuvėlio, nes automobilio salone buvo dvi talpos su benzinu. Teismui ji aiškino netgi nuplėšusi nuo vyro degančius drabužius ir pati išbėgusi į kelią kviesti pagalbos“, – nurodoma pateiktame pranešime. 

Pasak Klaipėdos apygardos teismo vyresniosios padėjėjos, neviešuose teismo posėdžiuose bylą išnagrinėjęs apygardos teismas konstatavo, kad surinkti įrodymai patikimai patvirtina, jog kaltinamoji tyčia nužudė bičiulę. Kaltinamoji tvirtino, kad tai padarė ne siekdama materialinės naudos, o tik iš meilės nužudytosios sutuoktiniui, norėdama su juo kurti šeimą. Tačiau ši jos versija paneigta byloje surinktais įrodymais. 

Teismas, pasisakydamas dėl kaltinimo dėl nužudytosios palaikų išniekinimo, pažymėjo, kad kaltinamoji neabejotinai suvokė, jog, apnuogindama nužudytos moters kūną ir išpjaustydama ant jo nacistines svastikas primenančius simbolius, elgiasi amoraliai, žeminamai ir ciniškai, tyčiojasi iš palaikų.  

Bet teisėjų kolegija padarė išvadą, jog kaltinimas nužudymu kankinant ar kitaip itin žiauriai elgiantis nepasitvirtino, nes nustačius, kad nukentėjusiosios gyvybė buvo atimta vienkartiniu, tegu ir kelias minutes trukusiu poveikiu, nėra pakankamo pagrindo kaltininkės panaudotą nužudymo būdą pripažinti itin žiauriu. 

„Nužudymo bylų nagrinėjimo praktika taip pat patvirtina, jog paprastai analogiškų ar netgi santykinai žiauresnių nužudymų atvejais teismui perduodamos bylos, neinkriminuojant itin žiauraus nužudymą kvalifikuojančio požymio“, – teigiama teismo pranešime. 

Teisme kaltinamoji kategoriškai neigė norėjusi nužudyti sutuoktinį, tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, kad surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patikimai patvirtina jos kaltę, o kaltinamosios versija, neva nukentėjusysis apdegė dėl nelaimingo atsitikimo, yra visiškai paneigta. 

„Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes. Tiriant gaisro kilimo aplinkybes iš karto po įvykio, nukentėjusysis tyrėjams nurodė ne tas įvykio aplinkybes, kurias jis prisiminė ar kurių neprisiminė, o tokias, kokias jį kaltinamoji įtikino neva buvus tikrovėje ir kurios šios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigtos. Kaltinamoji neigė smogusi sutuoktiniui į galvą akmeniu, tačiau tokia žaizda galėjo būti padaryta tik vieninteliu būdu – iš nugaros nepastebimai prisėlinus prie besilenkiančio į automobilio saloną pasiimti cigarečių nukentėjusiojo.

Byloje pateikta Gaisrų tyrimo centro specialisto išvada patvirtina, kad gaisras negalėjo kilti tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė kaltinamoji, t. y. užsidegus nuo panaudoto žiebtuvėlio automobilio salone susikaupusiems benzino garams, nes, esant atidarytoms durims, jie negali susikaupti. 

Teismui nekilo abejonių, jog kaltinamoji suprato, kad gyvybės atėmimo būdas padegant yra itin skausmingas. Be to, akivaizdu, jog, būdama netoliese, ji stebėjo savo vyro kančias ir jo bandymus nusiplėšti degančius drabužius, o pavykus tai padaryti, bandė toliau smurtauti, siekdama atimti gyvybę. Tokie veiksmai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas itin žiauriai nužudyti šeimos narį dėl savanaudiškų paskatų, inscenizuojant nelaimingą atsitikimą, kad po sutuoktinio mirties visas santuokoje užgyventas turtas atitektų jai ir vaikams“, – informuoja Klaipėdos apygardos teismas.

Skirdamas bausmę už J. M. nužudy­mą ir nužudytosios palaikų išniekinimą teismas pažymėjo, kad nėra pag­rindo skirti prokuroro prašomos bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos, nes kaltės pripažinimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat nenustatytas kvalifikuojantis požymis – nužudymas itin žiauriai. Dėl to teismas konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, už padarytus nusikaltimus paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Už pasikėsinimą nužudyti sutuoktinį skirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė, nes nuteistoji savo elgesio dėl šio nusikaltimo nevertina kritiškai ir nė kiek nesigaili nusikaltusi, viso proceso metu savo kaltę neigė, melavo ir išsisukinėjo, bandydama išvengti atsakomybės. 

„Subendrinus už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, moteriai paskirta galutinė 18 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš jos nukentėjusiesiems priteistas žalos atlyginimas: nužudytosios J. M. vaikų tėvui – 9185,35 Eur turtinės žalos atlyginimas, keturiems nužudytosioms vaikams – po 30 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimo ir po 100 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės, nužudytosios motinai – 20 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimas. Žalą ji turės atlyginti ir savo sutuoktiniui – priteista 20 tūkst. Eur neturtinės žalos ir 1500 Eur – turtinės. Dar 2741,56 Eur priteista „Sodros“ Šilalės skyriui ir 2961,19 Eur – Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, taip pat priteistos proceso išlaidos“, – nurodoma teismo sprendime.

Apygardos teismo nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsiantis COVID-19 pandemijai, 2021 m. kai kurios įmonės ir fi­zi­niai asmenys susidūrė su finansinėmis problemomis, todėl, su­lau­kę skolas siekiančių susigrąžinti kreditorių, neteko galimybės laikinai disponuoti savo turtu ar netgi buvo priversti visam laikui su juo at­sisveikinti. Visgi pernai, palyginti su 2020-aisiais, turto arešto aktų įre­gistruota treč­­daliu mažiau.

VĮ „Registrų centras“ tvarko­mo Tur­to arešto aktų registro duomenimis, 2021 m. iš viso įregistruota 38,3 tūkst. naujų turto arešto aktų – 30 proc. mažiau, nei 2020 m., kai jų buvo 54,6 tūkst. Iš viso šiuo metu yra įregistruota 274 tūkst. galiojančių turto arešto aktų. Per praėjusius metus taip pat buvo išregistruota 46,7 tūkst. turto arešto aktų (2020 m. – 46 tūkst.).

Kaip įprasta, dažniausiai už skolas prašoma areštuoti nekilnojamąjį turtą: pernai buvo areštuota daugiau nei 63 tūkst. butų, pastatų, žemės sklypų ir statinių bei inžinerinių įrenginių, tarp kurių yra ir vienas tiltas. Dažnai areštuojamo turto sąrašuose galima išvysti ir kelių transporto priemonių, traktorių bei kitos žemės ūkio technikos, ginklų, piniginių lėšų, taip pat konfiskuojami vidaus vandenų bei jūrų laivai, civiliniai orlaiviai ar net geležinkelių riedmenys.

„Registrų centro“ administruojamame Turto arešto aktų registre kaupiami duomenys apie valstybės institucijų ir pareigūnų priimtus turto arešto aktus. Turto areštas gali būti taikomas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ar nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorinių reikalavimų patenkinimą, kitų įsipareigojimų įvykdymą. „Registrų centras“ pats nepriima sprendimų dėl turto arešto, taip pat nesaugo ar kitaip netvarko kitų institucijų sprendimais areštuoto turto.

Įdomiausių areštuoto turto pavyzdžių galima rasti neidentifikuoto turto skiltyje. Pavyzdžiui, iš ūkininkų turimo turto 2021 m. buvo areštuoti buliai, karvės ir te­ly­čaitės, taip pat gy­­vulių girdymo sistemos. Areš­tuo­ja­­ma ne tik smulki kompiuterinė ir bui­ti­nė technika, bet ir vė­jo jėgai­nių dalys, miš­ko smulkintuvai, solia­riu­­mai bei tonos maisto ir gamybos pra­mo­nėje naudojamo natrio nitrito. Tarp smulkesnio areštuoto turto įra­šyti ir ju­velyriniai dir­biniai, aksesu­arai, senovinės monetos ir net Lego konstruk­toriaus detalės...

Pastebėtina, jog 2021 m. Turto arešto aktų registre įregistruota 12 aktų, kuriuose arešto mastas nesiekia nė 10 eurų, o vieno turto arešto suma sudaro vos vieną Eur. Tuo tarpu didžiausias nurodytas turto arešto dydis 2021 m. siekė daugiau nei 102 mln. Eur.

Kas yra Turto arešto aktų regist­ras ir kokia jo nauda?

Jau du dešimtmečius veikiančio Turto arešto aktų re­gist­ro tikslas yra sukurti galimybę registruoti valstybės institucijų bei pareigūnų priimamus turto arešto aktus. Turto areštas gali būti taikomas, siekiant užtik­rinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ar nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorinių reikalavimų patenkinimą, kitų įsipareigojimų įvykdymą.

Šiuo metu Turto arešto aktų regist­re įregistruota beveik 274 tūkst. galiojančių turto arešto aktų. Per visą registro veiklos laikotarpį jame buvo įregistruota daugiau kaip 800 tūkst. turto arešto aktų.

Dažniausi duomenų apie areštuotą turtą teikėjai yra antstoliai – 2021 m. Turto arešto aktų registrui jie pateikė daugiau nei 81,4 tūkst. dokumentų. Duomenis taip pat teikia prokuratūra, teismai, Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas ir „Sodra“.

VĮ „Registrų centras“ jau 25 metus tvarko pagrindinius valstybės informa­cinius išteklius, t. y. valstybės registrus bei informacines sistemas. Šiuo metu prižiūrima 11 valstybinės reikšmės registrų ir apie 20 informacinių sistemų.

Mindaugas SAMKUS

VĮ „Registrų centras“ atstovas spaudai

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos katalikų baž­nyčios kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kro­niką redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veik­lą praleido lageriuose bei kalėjimuose.

Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido ži­nios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.  

Šiandien kardinolas ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto perse­kiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio bei ti­kė­jimo laisvei. 

– Šiuos metus Seimas paskelbė Lie­tuvos katalikų bažnyčios kronikos me­tais. Ką Jums reiškia toks sprendimas?

– Toks Seimo įvertinimas, metų paskelbimas Kronikos metais, yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos prisilietė, bet ir visiems Lie­tuvos žmonėms. Tai yra to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas Kronikos redakto­rius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų buvę daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Baž­ny­čia, ir Lietuva. 

– Kai leidote Katalikų bažnyčios kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, buvote ir patys perse­kiojami. Kas Jums teikė stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?

 – Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties ar trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, jog Lie­tuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima perspektyva. Tačiau stiprybės teikė tikėjimas. 

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo bei platinimo, bu­vo tikėjimo žmonės. Jie ne tik mylėjo Lie­tuvą – jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės. 

– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami, vyko arši ideo­loginė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?

– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai prie­šu numeris vienas tapo Bažnyčia. Ma­nau, kad valdžia labai teisingai numatė, jog kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol nepavyks performuoti žmogaus į „homo sovieticus“. Todėl darė viską, jog Bažnyčios įtaka būtų minimalizuo­ta. Ir tam naudojo labai konkrečias prie­mones. 

Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, jog nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo taip suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus, nors per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų. 

Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas – verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. 

Ideologinė kova bei propaganda, sa­kiusi, jog religija yra prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Šeimose, kur buvo tikėjimas, šita propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.  

Todėl buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus. 

– Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kelios šalys jau pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, kuriuo remiantis, pastebimas netgi krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, jog krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes. Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronų vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?

– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, ir, deja, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse. 

Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Panašu kaip du vandens lašai. 

Tada marksistinė ideologija tarytum buldozeris ėjo per žmonių protus, jie buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideo­logijos, negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti. 

Panašiai ir šiandien. Gali į ką nori ti­kė­­ti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra mark­sistinė ir liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiam taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Va­karų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai kažką pa­sakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai yra apgailėtinas reiškinys, bet tai – mūsų die­nų tikrovė.

Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, apie ką galima kalbėti, ko negalima. 

– Matyt, neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 m. kalbėjo apie realityvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizcijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?

– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie realityvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „Aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir „Aš“ esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos. 

O objektyvi tiesa visada remiasi į Die­vą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. Kada pašalinamas Die­vas, tuomet lieka tiktai žmogaus „Aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Be­­ne­diktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip realityvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip „Aš“ tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga visuo­me­nei.  

– Galbūt šios tendencijos grėsmingos tik Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu. Gal Vakaruose žmonės, nepatyrę religinės priespaudos, sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas?

 – Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliūliuojamas, jam įteigiama, jog pačios didžiausios vertybės yra pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, jo nenorima girdėti.

Tokia jau žmogaus prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Deja, tai skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipti jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku. 

– Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, žmonės bu­riasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūros pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl? 

– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku – ideologinė kolonizacija į mūsų šalį dar tik ateina. Norėčiau, jog ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes galime būti pradėti diskriminuoti už garsiai pasakytą tiesos žodį, apkaltinti, neva kalbame neapykantos kalba... 

Išgirdęs, jog kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Manau, kad sąjunga yra labai reikalinga ir aktuali, todėl linkiu jai stiprėti ir augti. Manau, ateityje džiaugsimės, jog laiku ją įkūrėme. 

– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis – paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?

– Matome, kaip marksistinės idėjos keliauja per pa­saulį ir ateina į Lietuvą. Mąs­tantys dvasininkai bei pasauliečiai su­pranta, kokių problemų atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek „kairuojantys“ katalikai, ar kad šioje deklaracijoje pasakyta per daug. Čia nėra per daug. 

Evangelija yra pakankamai radikali, o Šiluvos deklaracija nėra nė kiek už ją radikalesnė – joje sudėti visi taškai, kaip turime žiūrėti į gyvybę, į santuoką, į žmogaus lytiškumą. 

– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų... Kaip manote, ar galime išlikti?

– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, jog Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Taip, man atrodo, kad  ji yra sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tada buvo didelė išorinė grėsmė, bet savo dvasia mes buvome pakankamai tvirti. 

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimą, nykimą fiziškai. Bet tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Anuomet irgi atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus veikia pozityviai, tada ir Dievas padeda. Todėl ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti tikėjimą, viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga šiuo metu. 

Regina STATKUVIENĖ 

Dianos KARVELIENĖS nuotr.