Kraštietis Giedrius Montrimas Naujųjų metų naktį Švei­carijos kalnų kurorte kilusį gaisrą, per kurį žuvo 40 žmonių, prikausčiusį viso pasaulio dėmesį, stebėjo pro­fe­sionalo žvilgsniu. Prieš devynerius metus įgijęs sku­­biosios medicinos gydytojo specialybę, jis gelbėja gy­vybes Santaros klinikose ir Respublikinėje Vilniaus uni­versiteto ligoninėje, kur nuolat susiduria su žaibiškų sprendimų reikalaujančiomis situacijomis. Tokio masto nelaimių kaip Šveicarijos Alpėse kilęs gaisras Lietuva nėra patyrusi, tačiau G. Montrimui teko budėti įsimintiną parą, kai Vilnių sukaustęs plikledis kimšte užkimšo Laz­dy­nų ligoninės priėmimo skyrių. Kartą per mėnesį gydytojo chalatą jis velkasi ir Šilalės ligoninėje.

„Iš idėjos”, – sako profesionalių aukštumų Vilniuje sie­kiantis šilališkis.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 4

Nežinau, ar visi „Šilalės artojo“ skaitytojai tiki mano perteikiama tarpukario JAV lietuvių leidinių informacija. Sakau tai todėl, kad ne vienas faktas, tuo metu atrodęs tikroviškai, šiandien neretai kelia šypseną. Taip jau yra gyvenime – kuo labiau tolstame nuo praeities, tuo dau­giau galimų variantų, tuo mažiau liudytojų. Tačiau nediskutuosime, nevertinsime, galėjo taip būti ar ne, o tiesiog žvelgsime į tolimų laikų istoriją, į tai, kaip ją matė ir aprašė mūsų protėviai. Net jeigu tai bus ir juokinga...

xxx

Štai pavyzdys, nukeliantis mus į Kaltinėnus prieš 130 metų. Gaila, negaliu išsaugoti rašinio kalbos ir stiliaus – skaitytojai paprasčiausiai kai ko net nesuprastų. Kaip rašo „Vienybė lietuvninkų“, 1893-iųjų naktį vienas ūkininkas, nuėjęs į miestelį, paprašė užeigos šeimininko kvortos degtinės. Išgėrė vyriškis ir griuvo negyvas. Smuklininkas, bijodamas atsakomybės, kyštelėjo po keletą rublių kitiems buvusiems girtuoklėliams, kad jie, niekam nematant, išneštų numirėlį laukan. Šie, paėmę lavoną, nunešė prie mūrinės šventoriaus tvoros ir pasodino – esą žmogus meldžiasi. Prašvitus ubagai išvydo kažkokį jų draugą, taip anksti atėjus melstis. Bet, supratę, jog tai sustingęs lavonas, pranešė policijai. Uriadnikas (policijos žemesnysis pareigūnas, puskarininkis), nors viską žinojo, buvo smuklininko papirktas, todėl liepė kūną užkasti... Kaip tuomet pažymėjo „Vienybė lietuvninkų“, šio atsitikimo priežastimi tenykščiai žmonės įvardijo nunuodijimą (nutručijimą). Mat netrukus kitas žmogus toje pačioje užeigoje prigėręs degtinės, namo berėpliodamas į šulinį įžengė, kur galą gavo. Žinutės autorius teigia, jog girtuoklystė Šilalės krašte baisiai paplitusi. Nors nuolat išgirsti apie baisias jos pasekmes, žmonės, neturėdami kitokio užsiėmimo, vien degtinėje ieško pasilinksminimo...         

Kiek kitokie pranešimai iš Šilalės atkeliavo į užjūrį 1904 m. balandžio ir liepos mėnesiais (tekstai beveik nekoreguoti – A. J.).

„Pas mus žiema nuo Kalėdų buvo gera, sniego buvo giliai ant 3 pėdų. Žmonės, kurie turėjo pirkę medžių, galėjo juos lengvai susivežti. Bet dabar žiema baigias ir su rogėmis kelio kaip ir nėr. Žmonės iš pirmesnių metų neužaugimo labai suvargę ir suskurdę. Pašarai labai brangūs: šieno vežimas, sveriantis 2 birkavu, mokasi 9-10 rublių ir to nelabai galima gaut. Uždarbių niekur nėra, išimant skaldymą miestuose malkų, kuom, žinoma, vargdieniai vos užsidirba dienos pramitimą. Ūkininkai dar šeip teip verčiasi, bet, pažvelgus į gyvenimą bežemių, kumečių, tai neišpasakytai skauda širdį. Vargšai beveik niekad duonos neturi, minta putra ir bulvėmis, duonos nusipirkti neįstengia. Tenka man vienur matyti, kaip moteriškė su 4 kūdikiais, pasipylusi gorčių bulvių priekakalyje, kepa ir sako, jog tai esąs visas jos turtas. Klausiu: „Kur gi gausi maisto rytdienai“? Atsakė: ,,Eisiu per kaimus, maž gausiu verpti“...  Reikia žinot, kad gera verpėja uždirba ant dienos 5 kapeikas. Taigi puikus prasimaitinimas! Duonos svaras kaštuoja 4 kapeikas, rugių pūras (24 gorčiai) –

3–4 rubliai. Tai toks mitimas varguolių! Arkliai geri apie mus kaštuoja nuo 100–300 rublių. Bernų algos – nuo 30–100 ant metų. Žemės kas nori pirkti, gali gaut nuo 25–50 dešimtinę (margą). Apšvieta pas mus stovi labai žemai, jokios knygelės, nė laikraščio. Tik vienur mačiau ant sienos išlipdytą perėjusių metų ,,Vienybę lietuvninkų” ir pas vieną kunigą vieną numerį ,,Saulės”. Žmoneliai labai prasti ir nuo kunigų nužeminti. Per pamokslus kunigai bara žmones už švarius pasirėdymus, o ypač už juodas drapanas. Moterims po mirtina nuodėme uždrausta nešioti drabužiai pakeltais pečiais. Burtai ir kitoki visoki prietarai labai plačiai tarpe žmonių viešpatauja. Oras Lietuvos smagus, grynas. Žmonės visi gražūs, buini, raudoni, linksmi. Neturi tik laisvės, kurios, matyti, greit ir nesulauksime mūs mieloje ir brangioje tėvynėje, Lietuvoje. Šiuomi laiku pas mus labai didelis subruzdimas: valdžios tarnai atiminėja šaudykles ir neduoda ant jų „bilieto”. Užginta yra žmonėms susirinkti į pulkelius ir šnekėtis, o ypač apie karę ir kitus naujus dalykus. Tuom valdžia ir parodo, kaip ji yra įbauginta. Nė nuolankūs giedojimai už carą „Te Deum laudamus”, nė nužeminti prašymai atidavimo mums užgrobtų tiesų neprivers maskolišką valdžią pripažinti mūsų tautystę, bet mūsų energiški jos paieškojimai. Juo daugiau carizmas matys sau pasipriešinimo, juo labiau jis sius, šėls, o tas viskas veda jį prie savo paties pražuvimo. Kas jau yra ragavęs liuosybės, t. y. buvęs užrubežyj, tas kad ir pargrįžta Lietuvon, ilgai nepagyvena: kaip nors susitaiso pinigėlių ir sprunka Amerikon ar kur kitur. Jei kas iš lietuvių norėtų gauti sau sveikas ir geras lietuvaites už moteris, gal parvažiuoti ir pasirinkti, nes yra grakščių ir dailių tautos duk­relių. Bet vyrų yra visiškai mažai“, – rašoma 1904 m. balandžio 20-osios užjūrio laik­raštyje iš Šilalės atsiųstame laiš­ke apie tuometę padėtį. 

O štai „Vienybei lietuvninkų“ Eismonto vardu prisistatančio autoriaus atsiųstas laiškas iš Šilalės tų pačių metų liepos 20-ąją: „Orai pas mus iki šiol buvo labai šalti teip, kad dar niekados tuo laiku nebuvo: jau 10 birželio, o dar daugelis ūkininkų neatsėjo visų javų. Augalai ant laukų išrodo visai blogai, ypačiai rugiai. Apie Raseinius tačiau laukai labai puikiai išrodo ir yra viltis, kad gražiai užderės. Šįmet javai teipgi nepigūs: geriausių rugių pūras (24 gorčiai) – 4 rubliai, miežių – 3,50, kviečių – 4, bulvių – 1,20. Darbininkų algos daug mažesnės negu pernai. Už dieną paprastam padieniui moka nuo 60 iki 80 kapeikų. Amatininkai kai kurie uždirba ir daugiau, bet tiems mažai yra darbo. Dabar pas mus Šilalėj pradėjo griaut maldinyčią (bažnyčią), taigi išgirdę žmonės ėmė plaukti iš kitur, tikėdamos gausią darbo, tuom tarpu dar ir vietiniai negali prisimušti, jeigu ir gauna, tai su labai maža mokestimi, nes čia vos temoka 60 kapeikų už dieną su savo maistu. O maistas brangus: kiaulienos svaras siekia nuo 25 iki 35 kapeikų.

Žmonės, išgirdę, kad jau tapo atiduota lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, labai prasidžiugo, kad dabar bus galima liuosai skaityti knygas ir laikraščius. Pas mus lietuviška dvasia dar tebegyvuoja, tik bėda, kad nėra kam ją pajudinti, pažadinti labiaus. Lietuviai jau suprato svarbą vertelgystos, nes štai ir mūsų Šilalėje, nors nedidelis miestelis, jau įsikūrė trys lietuviškos krautuvės, kur pardavinėja visokias smulk­menas. Vargas dar yra su žmonėmis, kurie nešelpia tautiečių, eidami viską pirkti pas žydus, visur lietuvius apjuokiančius. Tauragės miestely jau įsikūrė kooperatyviška lietuvių sankrova (magazinas), kur pradėjus lietuviams darbuotis, sujudo žydai visaip tam užmanymui kenkti, net siuntė visokius prašymus, skundus vyriausybėn, tačiau lietuviai ant savo pastatė – ėjo naktimis, tvėrė draugystę ir nors daug vargo padėjo, šiandien jau krautuvė gražiai baltuoja, pastatyta ant klebono žemės, ir jau pardavinėja kai kuriuos daiktus daug pigiau. Juokai ima žiūrint į mūsų apkerpėjusius alksnynus – bajorus, kurie, nors patys sulig ausų paskendę skolose, žmogų darbininką lietuvį laiko už šunį ir riečia riebius sprandus aukštyn lyginai nutukę arkliai. Paskutiniu laiku, matydami lietuvius ir pinigiškai, ir protiškai už juos aukščiau kylant, pradėjo nežmoniškai ant „klopų” (chalopų – A. J.) siusti, ypač dabar, kada lietuviai atgavo spaudą, mat baisu darosi sutrūnėjusiams mamontams, kada tie ilgai mindžioti „klopai” pradės „poczitati gazety, panic dobrodziju” ir prispirs plikbajorius neštis kur kitur su savo šlėktybe arba bent su ja lysti į žemes it kurmius“. 

xxx

Šiandien, kai Lietuvoje vis šiltėja klimatas, kai sniegas tampa vos ne deficitu, o vaikai jau nežino, kas yra pusnys ir neišvažiuojami keliai (tiesa, šioji žiema tapo išimtimi), tolimų laikų aprašymai įrodo, jog taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, 1910 m. gegužės 1-ąją Laukuvą nusiaubė smarkus lietus su ledais. Pasak liudytojų, ledai buvę karvelio kiaulinio didumo. Dar ir kitą dieną galima buvo juos grėbliu stumdyti. Vien langų miestelyje išdaužyta už 30 rublių, be to, gerokai suplakti javai ir vasarojus, kai kur rugiai tiesiog kirste nukirsti. Trijų Degučių kaimo ūkininkų rugiai taip nuniokoti, kad žmonės liko be duonelės...

Beje, tokios stichinės nelaimės šiame krašte nebuvo retos. 1937 m. birželio 21 d. Laukuvos apylinkėje pradėjo pūsti smarkus vėjas ir pasirodė du dideli, vienas prieš kitą einą debesys. Po pusvalandžio pakilo toks viesulas, kokio net seniausi žmonės negalėję atsiminti. Jis nepaprastu greičiu viską pakeliui naikinęs, griovęs namus, daržines, tvartus, malūnus, rovęs ir laužęs storiausius medžius, vartęs tvoras ir telefonų stulpus. Viesulas, kaip vietiniai žmonės pasakojo, prasidėjęs nuo Kaltinėnų ir, vis stiprėdamas, ėjęs Laukuvos ir Tverų kryptimi. Viename kaime ūkininkas buvęs pasistatęs penkias visai geras ir tvirtas trobas ir su meist­rais statęs klėtį. Užėjęs viesulas visas trobas visiškai sugriovęs. Tveruose daug kam stogus bei silpnesnius pastatus perstatęs į kitas vietas arba visai sugriovęs. Ypatingai nukentėję Laukuvos kapinės, kuriose augo labai aukšti ir stori šimtamečiai medžiai, atrodę lyg didžiausių patrankų subombarduoti, beveik visi išlaužyti arba su šaknimis išrauti, krisdami nugriovę daug brangių kryžių ir paminklų. 

Smarki audra su nepaprastai dideliu ūžesiu 1937-ųjų liepos 16-osios popietę kilo Tūbinėse.  Nors siautė tik po­rą minučių, spėjo savo galy­bę parodyti: sugriovė apie 30 trobesių, kai kur tvartuose užmušė gyvulius, labai daug medžių miškuose ir soduose išvertė. Bažnyčios miške išlaužė apie šimtas eglių.

1931 m. gegužės 23 d. Šilalėje užėjęs toks didelis lietus, kad pilte pylė. Per pusant­ros valandos apylinkė tvanksojo vandeny. Kvėdarnoje nunešęs du vieškelio tiltus, išgriovęs Balsių ir Šilalės malūnų pylimus su tiltais, apsėmęs javus, juos visai dumblu apnešęs. 

1935 m. sausio 23-iosios nak­­tį vėtra sugriovusi Šilalės dvaro tvartą, užmušusi du arklius ir sužalojusi daug gyvulių. 

1924 m. gegužę Kaltinėnuose, kaip „Vienybės“ laikraštis rašė, esant giliai sniego, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva.

„Mūsų sodžiaus apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“, – rašoma tuometėje užjūrio spaudoje. 

1925 m. gruodį „Vienybė“ pranešė, kad Kvėdarnoje visą savaitę stiprokai šalo, purvynus ir pelkes aptraukė ledinė pluta, o gruodžio 1-ąją gerasis dangaus šeimininkas nepašykštėjo tą kietą ledo plutą apdengti storu sniego sluoksniu. Žmonės džiaugiasi, kad išpalaidavo juos iš klampaus purvyno ir kad pataisė gerą rogių kelią, ko jie seniai laukė.

Tai vis – gamtos išdaigos, prieš kurias žmogus dažniausiai yra bejėgis. Tačiau yra ir kitokių nelaimių, kurias sukelia jis pats ir kyla jos dėl aplaidumo ar paprasčiausios kvailystės. Bet apie tai – kitame „Šilalės artojo“ numeryje.

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Skaitytojas tegul nenustemba, kad vėl ir vėl paliečiame iki šiol nepaprastai jautrią Sausio 13-osios temą. Laikas išblukina kai kuriuos prisiminimus, ištrina detales, ta­čiau mano, tuomet 40-mečio kartai, tos dienos ir naktys giliai įsi­spaudusios į sąmonę. Jos tapo tar­si matas visiems šiandienos įvy­kiams bei reiškiniams. 

Prieš 35-erius metus, kaip ir šiandien, turime masinio žmonių pakilimo simbolį – laužus. Degė tada, dega ir dabar. Ir toje pačioje vietoje – prie Parlamento. Ugnis apskritai yra tiek pagoniškoji, tiek krikščioniškoji dievybė, ilgai žiūrint į liepsną, ji tarsi užburia. Nuo senų senovės laužus degindavo perspėdami apie priešą, šalia utilitarinio panaudojimo jie reikšdavo apsivalymą, seno atsisakymą, apsisaugojimą nuo piktųjų dvasių, galų gale – kovą už laisvę ir triumfą.  

Ne vienam, kuris anuo metu stovėjo prie laužų, gindamas vienintelį Lietuvos forpostą – Aukščiausiąją tarybą (ne Parlamentą, o Lietuvą), liepsna kėlė vienybės, susitelkimo, bendro pasipriešinimo okupantui jausmą. Jeigu pats ir nebudėdavai šaltyje (1991-ųjų sausio pradžia buvo labai panaši į šiųmetę, atšiauri), tai vis tiek magėdavo užsukti į aikštę, pašnekėti su žmonėmis, nunešti jiems sumuštinių ar kokio nors šilto maisto. 

Be natūralaus nerimo atsirado pasididžiavimo jausmas: lietuvis nenuleidžia galvos, vaizdžiai sakant, neneria į krūmus, kaip prieš 50 metų. Jis negink­luotas, bet ryžtas ginti savo laisvę ir yra svarbiausias tautos ginklas. 

Laužai dega ir šiandien. Tiesa, laužavietės modernesnės, jas apsupę žmo­nės daugiausiai šildosi aplinkinėse kavinėse, tačiau mitinguotojų dvasia panaši: „Ne – naujai kultūros ir žiniasklaidos okupacijai“ „Taip – žodžio laisvei“. 

Šį kartą daugiatūkstantinėje minioje prie Seimo beveik vien jauni žmonės. Jeigu vis dejuodavome, jog dabar jaunimas apolitiškas, tai štai jo neregėtas aktyvumas! Gali juos vadinti valkatomis, apmokėtais konservatorių agentais, bet tai – bręstantis tautos žiedas. Išsilavinęs, suvokiantis protestų esmę, išaugęs nepriklausomybės ir laisvės aplinkoje, matęs pasaulio.

Bet kodėl apskritai dabar deginami laužai? Juk priešas dar toli...

Kai tą sausio naktį išvakarėse atskridę iš Pskovo omonininkai su „Jedinstvos“ ir kariškių iš Šiaurės miestelio pagalba užgrobė LRT rūmus Konarskio gatvėje, tik menka dalis jos darbuotojų bei žurnalistų pasuko su kolaborantais. Galėčiau išvardyti pavardėmis... Kitą rytą po naktinės egzekucijos susirinkome prie Aukščiausiosios tarybos rūmų, LRT vadovai iškart paskelbė darbo režimą okupacijos sąlygomis. Nei televizija, nei radijas nenutilo. 222 dienas dirbome išsisklaidę, kol Maskvoje pralaimėjęs pučas privertė LRT okupantus nešti kudašių.

Tada mus įkvėpė liepsnojantys laužai, laisvės dainos pritariant gitaroms, parlamentarų drąsa. 

Tada politikai meldėsi, kad tik žiniasklaida nenutiltų, nepasuktų su valstybės priešais, kad pasaulis žinotų, kas dedasi liepsnojančioje Lietuvoje. 

Bet kas toliau? Nesiplėsiu primindamas apie 17 metų savo darbo LRT patirtį. Toks buvau ne vienas. 1992 m. rudenį LDDP laimėjus rinkimus, prasidėjo ir LRT žurnalistų valymas. Kai kam, matyt, nepatiko mano su kolege iš „Panoramos“ kalbinti pašnekovai, reportažai iš kelionės į Grozną ar nepatogūs klausimai kairiosios partijos lyderiui. Mūsų spaudos konferencija Aukščiausioje taryboje partinių laik­raščių buvo nutylėta. Štai tuomet, manau, ir atėjo laisvo žodžio krizė...

Tam tikra prasme į šį žodį kėsinamasi ir šiandien. Kitomis priemonėmis, prisidengiant teisinėmis normomis, audito išvadomis, asmeniniais priekaištais. Koaliciniams politikams staiga puolė talkinti šiuolaikiniai žiniasklaidos „kolaborantai“, anksčiau išdidžiai tvirtinę, jog kiekvieno žurnalisto priedermė – būti opozicija valdžiai. Kaip ir visuomenė, žurnalistų bendruomenė suskilo. Krizė iš tik-

rųjų apglėbė ne tik LRT, bet visą žiniasklaidos lauką – nuo akademinių sluoksnių iki eilinio reporterio. Žodžio laisvė įgavo lemiamą demokratijos prasmę. 

Štai todėl vėl dega laužai ir, jeigu reikės, jie toliau liepsnos. Tūkstančiai protestuotojų – nuo, kaip prisimename, galingus traktorius suvariusių ūkininkų, švietimo darbuotojų, pareigūnų, kultūros darbuotojų, galų gale plunksnos brolių – perspėja: laisvo žodžio suvaržymai ypač pavojingi šiandien, kai už Lietuvos sienų bruzda agresyvus kaimynas, nešantis tragišką liepsną Ukrainai ir visai Europai.

Vakar, kaip ir kasmet, stovėjau prie laužų, degančių prie Kryžių kalnelio ir obelisko Konarskio gatvėje. Paskui nusileidau į Nepriklausomybės aikštę. Iki šiol jaučiu kaitrios liepsnos tvilkomą veidą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Nors mažėjant rajone gyventojų, mažėja ir rankų darbo gaminių bei individualių paslaugų paklausa, verslo liudijimus įsigyjančių gyventojų skaičius vis dar išlieka stabi­lus – tą patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos Šilalės savivaldybei pateikti skaičiai. Pernai smulkieji verslininkai rajono savivaldybės biudžetą papildė 17,7 tūkst. eurų.

Gruodžio mėnesį Šilalės savivaldybės taryba patvirtino fiksuoto dydžio pajamų mokestį su verslo liudijimu vykdomoms veikloms. Jis bus taikomas ne tik 2026 m., bet ir vėlesniais laikotarpiais, kol taryba nepriims kito fiksuoto pajamų mokesčio dydį reguliuojančio sprendimo. Išanalizavusi 2025-ųjų ir ankstesniais metais taikytus fiksuoto pajamų mokesčio dydžius bei palyginusi juos su aplinkinėmis Šilutės, Tauragės, Raseinių, Rietavo ir Klaipėdos rajono savivaldybėmis, mero Tado Bartkaus sudaryta darbo grupė pasiūlė didžiąją dalį nepopuliarių ir daug pajamų nenešančių veiklų apmokestinti vos vienu euru per metus. Tokį simbolinį gyventojų pajamų mokestį mokės audėjos, dviračių nuoma, medalių gamyba, langų valymu, neįgaliųjų priežiūra ir panašiomis veiklomis užsiimantys gyventojai. 

Kita grupė veiklų, leidžiančių užsidirbti daugiau papildomų pajamų, apmokestinta 120 Eur per metus fiksuotu pajamų mokesčiu. Tiek mokės vertėjai, konditeriai, muzikantai, užsiimantieji renginių filmavimu, spaudžiantys sultis, malantys grūdus, prižiūrintys kapavietes ir kitą panašią veiklą vykdantys gyventojai. 

Nuo šių metų kirpėjos ir kosmetologės, dirbančios su verslo liudijimu, jį galės įsigyti už 130 Eur, o statybinių dailidžių bei stalių veiklą vykdantys meistrai – už 150 Eur. Didžiausias, 160 Eur, fiksuotas metinis gyventojų pajamų mokestis nustatytas gaminantiems baldus, atliekantiems specialius statybos darbus, nuomojantiems butus bei užsiimantiems kvalifikacijos tobulinimo ir papildomo mokymo veikla.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2024 m. su verslo liudijimais mūsų rajone dirbo 599 asmenys, jie sumokėjo 17,7 tūkst. Eur gyventojų pajamų mokesčio. Tai didžiausia suma per pastaruosius penkerius metus. Pavyzdžiui, 2020-aisiais už 372 verslo liudijimus savivaldybė surinko tik 11,8 tūkst. Eur, 2021-aisiais verslo liudijimus buvo įsigiję 586 rajono gyventojai, į biudžetą jie sumokėjo 16,5 tūkst. Eur. Tačiau 2022–2023 m. verslo liudijimų buvo įsigyta gerokai mažiau: 2022 m. savivaldybė surinko 15,3 tūkst. Eur, o 2023 m. – 16,4 tūkst. Eur. Socia­liai jautrių grupių gyventojai – neįgalieji, pensininkai, bedarbiai ar nepilnamečiai, norintys papildomai užsidirbti, savivaldybės tarybos sprendimu iš dalies ar visiškai atleidžiami nuo fiksuoto pajamų mokesčio. Dėl lengvatų rajono biudžetas kasmet negauna maždaug pusant­ro tūkstančio Eur gyventojų pajamų mokesčio. 

Pernai į Šilalės savivaldybės biu­džetą daugiausiai, net 4137 Eur, gyventojų pajamų mokesčio sumokėjo gyvenamosios paskirties patalpų nuomotojai. Šia veikla verstis leidžiančius verslo liudijimus įsigijo 36 asmenys.

Kirpėjos, kosmetologės, soliariumų savininkės 2025 m. įsigijo 84 verslo liudijimus, už juos sumokėjo 3868 Eur. Prekiaujantys turguose ir turgeliuose ne maisto prekėmis įsigijo 83 liudijimus, už juos sumokėjo 2818 Eur, maisto prekėmis prekiaujantys smulkieji verslininkai per metus įsigijo 51 verslo liudijimą, iš viso biudžetą papildydami 1039 Eur. 

Valstybinės mokesčių inspek­cijos duomenys, jog pernai tebuvo išduota 120 verslo liudijimų, leidžiančių verstis specia­liaisiais statybos darbais, o už juos per metus sumokėta tik 2706 Eur, rajono savivaldybės tarybos nariams sukėlė abejonių. Politikai svarstė, kad greičiausiai verslo liudijimai įsigyjami dienai ar dviem, todėl norėjo žinoti, kiek asmenų tokiu verslu vertėsi. Deja, atsakymo negavo – sprendimo projektą rengę specialistai tikino, jog Valstybinė mokesčių inspekcija tokios informacijos nepateikė. 

Šilalės savivaldybė per metus surenka apie 25 mln. Eur gyventojų pajamų mokesčio, todėl smulkiųjų verslininkų indėlis į rajono biudžetą – pats mažiausias. Pernai Finansų ministerija Šilalės savivaldybei buvo nustačiusi tikslą už verslo liudijimus surinkti 40 tūkst. Eur. Tačiau neįvykdyta nė pusė nustatyto plano.

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės „Lūšis“ 2025-uosius palydėjo pakilia nuotaika – buvo įsitaisę pirmoje turnyrinės lentelės vietoje. Deja, nauji metai kol kas atnešė karčius pralaimėjimus. Tačiau komanda tikisi atsitiesti jau artimiausiame susitikime ateinantį šeštadienį.

Pirmosios šių metų RKL varžybos A divizione sužaistos Šilalėje, kur „Lūšis“ priėmė Kauno „Žalgiris-3“ ekipą. Deja, rungtynės pralaimėtos apmaudžiu 3 taškų skirtumu – 71:74 svečių naudai.

Jose šilališkių ekipoje labiausiai išsiskyrė Gvidas Kačiušis (18 taškų ir 11 atkovotų kamuolių) bei Dovydas Beržinis (16 taškų).

Prieš šį susitikimą komandas skyrė didžiulis atotrūkis – „Lūšis“ buvo turnyrinės lentelės viršuje, „Žalgiris-3“ joje užėmė gerokai žemesnę vietą, tad kauniečiams ši pergalė buvo labai reikšminga dėl išlikimo A divizione. 

Po pralaimėjimo namuose šeštadienį „Lūšies“ laukė susitikimas Klaipėdoje su LCC Tarp­tautinio universiteto ekipa. Tačiau ir šios rungtynės šilališkiams nesusiklostė: nuo pat pradžių „Lūšis“ nerodė sau įprasto veržlumo, o tai atsispindėjo rezultatuose – pralaimėti visi keturi kėliniai, o galutinis šių varžybų rezultatas buvo 71:98. Rezultatyviausi „Lūšies“ žaidėjai šįkart buvo

D. Beržinis (15 taškų), G. Kačiušis (10 taškų, 7 atkovoti kamuoliai) ir Valdas Vasylius (5 dvitaškiai metimai iš septynių).

Šie rezultatai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kuriuos „Lūšies“ komanda aikštelėje demonstravo vos prieš tris savaites. Gruodžio 20 d. šilališkiai buvo išplėšę šeštą pergalę iš eilės ir atsidūrę turnyrinės lentelės viršuje, o šiuo metu nukrito į šeštą poziciją. 

Iki kovo pabaigos „Lūšies“ dar laukia 14 susitikimų. 

„Tikimės, kad juodąjį periodą jau įveikėme. Prastam susižaidimui turime keletą faktorių: kol kas dėl patirtos traumos susitiki­me su „Taurage“ negali žaisti komandos kapitonas Justas Košys, be to, 3 savaičių pertrauka – gana didelė ir nenaudinga krepšininkams, kuriems būtina aikštelėje vienas kitą jausti ir žaisti kaip vienas kumštis. Bet tikimės, jog komanda susiims ir jau šeštadienį galėsime atsitiesti“, – kviečia palaikyti savo krepšinio komandą jos vadovas Ernestas Aušra.

Šeštadienį (sausio 17 d.) namų arenoje Šilalės „Lūšis“ priims šiuo metu 10 turnyrinės lentelės pozicijoje žaidžiančią „Kupiškio“ ekipą. 

„Susitikime su „Kupiškio“ komanda į aikštelę grįžta komandos kapitonas J. Košys. Paprastai jis uždega komandos draugus ir visi ima žaisti visiškai kitaip, be to, Justas šiuo metu yra geriausias „Lūšies“ žaidėjas“, – sako E. Aušra.

Pasak komandos vadovo, „Lūšis“ vis dar dairosi naujo nario – naujokas turi būti surastas per pusantro mėnesio. Taip pat vis dar tebevyksta derybos dėl šilališkio Nedo Vyd­manto gauti dvigubą licenciją ir vienu metu žaisti dviejose lygose. 

Žydrūnė MILAŠĖ

„Lūšies“ nuotr.

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, plūstelėjo didžiulis pabėgėlių srautas. Tarp jų buvo ir Rivno srities Sarnų miestelio, esančio regione prie Baltarusijos ir Lenkijos sienų sankirtos, gyventoja Valentyna Zembitzka su dvylikamete dukra Polina. Vyras Oleksandras į Vilnių ieškoti darbų buvo atvykęs šiek tiek anksčiau. Pradžia buvo sunki, kaip ir visų emigrantų. Tačiau šiandien pabėgėlių šeima jau neblogai įsitvirtino svečioje šalyje, nors vis dar ilgisi gimtojo Polesės krašto...

Česlovas IŠKAUSKAS

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Jau 35-erius metus atmintin su­­grįžta Sausio 13-osios aidai. Na­kties, kai sprendėsi Lie­tu­vos vals­tybės likimas, kai tūks­tančiai ne­pri­klausomybės idėja pati­kė­ju­­­sių žmonių rinkosi prie Aukš­čiau­sio­sios tarybos, Televi­zijos bokš­to, kitų svarbių valsty­bės iš­li­kimui vie­tų ir buvo pasiryžę vardan lais­vės stoti akistaton su mir­timi. Tuo įtemptu metu Vil­niuje bu­­dėjo ir ši­la­liškiai, o Aukš­čiau­sią­ją ta­rybą sau­gojo būrys karių sa­va­no­rių iš viso rajono.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo ir pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Šilalės muzikinis mėgėjų teatras yra toks vienintelis Lietuvoje, pernai kolektyvas tapo Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos nariu, o 2025-ųjų pabaigoje šilališkiai pristatė naują miuziklą – „Cirko princesė“ tapo šeštuoju Šilalėje sukurtu spektakliu, kuris, kaip ir prieš tai buvę, traukia minias žiūrovų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Minint 35-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, sausio 13-ąją vi­so­je šalyje organizuojami atmi­ni­­mo renginiai bei tradicinės ak­cijos: ryte languose įžiebtos At­min­ties žvakutės, vakare degs Lais­vės lau­žai. Ši sukaktis skatina dar kartą įvertinti laisvės prasmę – tai ne tik istorinis pasiekimas, bet ir įkve­pian­ti bei nuolatinio puo­se­lė­ji­mo rei­kalaujanti vertybė.

Šilalėje šiandien, sausio 13-ąją, nuo 17.30 iki 21 val., prie kultūros centro bus eksponuojama instaliacija „Neužgesusi šviesa“, 18 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios, po kurių 19.30 val. vėl bus kviečiama susiburti prie Šilalės kultūros centro – čia skambės laisvės gynėjų garbei skirti pasisakymai, dainos ir bus uždegtas atminimo laužas.

Klaipėda tuo pačiu metu mini ir kitą kraštui svarbią datą – sausio 15-ąją pažymimos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės. Šia proga sausio 14 d., 18.30 val., salėje „Jūra“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras pristatys koncertą „Istorijos dvasia“. 

Tuo tarpu Šilalės muzikinis teatras sausio 18 d., 16 val., dar kartą pakvies į I. Kalmano operetę „Cirko princesė“ (Mis­teris X) – jausmingą, intriguojančią istoriją apie paslapčių saugojimą, meilę ir kaukes, po kuriomis slepiasi tikrieji jausmai. 

Sausio 20 d. šilališkiai kviečiami į dar vieną muzikinį spektaklį – tądien Šilalėje įvyks unikali muzikinio teatro „Bella Vita“ (Kaunas) spektaklio „Stipresnė už meilę” premjera, kurioje skambės elegantiška F. Leharo, J. Schtrauss, P. Abrahamo operečių ir dramatiškai jausminga A.L. Webber bei R. Rodgers muzika, o niekur negirdėtą spektaklio herojų Sofijos ir Armando meilės istoriją pasakos solistai Gražina Skinderytė-Kurnickienė, Vytautas Kurnickas ir Violeta Skierienė.

Šis spektaklis – gyva teatro ir muzi­kos sintezė, tarsi romantinis kinas scenoje, laikas, kuris sustoja: visa tai sukurta vieninteliam vakarui Šilalėje, į kurį žiūrovai kviečiami nuo 18 val. (bilietai – www.ticketmarket.lt.).

Praėjusią savaitę įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Šiemet ja įvertintas poetas Marius Burokas už poezijos rinktinę „Seismografas“ (leidykla „Lapas“). Autoriaus teigimu, eilėraščiai proza buvo kuriami siekiant nauja kalba užčiuopti šiandienos pasaulio nerimą. M. Burokas – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas.

Naujus metus poezijos knyga „Aukštoje žolėje“ (leidykla „Tyto Alba“) pradeda ir rašytoja Violeta Palčinskaitė – kny­ga skaitytojams pristatyta praėjusią savaitę, rinktinėje pateikiama apie 100 eilėraščių suaugusiesiems, sukurtų skirtingais laikotarpiais. Nors pastarąjį dešimt­metį autorė labiau orientavosi į vaikų literatūrą bei atsiminimų knygas, šis rinkinys žymi grįžimą prie kūrybos suaugusiesiems, kurią rašytoja vertina dėl laisvės ir galimybės kalbėti atviriau. V. Palčinskaitė – poetė, dramaturgė, vertėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

Kotryna PETRAITYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje šį sezoną išvysime ypatingą istoriją – vasario 13, 14 d. įvyks Rūtos Bunikytės režisuotos monooperos „Prima donna“ premjera. Tai ne tradicinė opera ar koncertas, veikiau – muzikinė sielos istorija, kurioje vienos moters balsu prabyla daugelio personažų aistros, džiaugsmai ir praradimai.

Pagrindinę emocinę ir muzikinę šios istorijos ašį įkūnys solistė Rita Petrauskaitė, kurios balsas taps tiltu tarp realybės ir scenos pasaulio. O apie kūrinio idėją, jo filosofinį sluoksnį ir kūrėjo dialogą su žiūrovais pasakoja režisierė Rūta Bunikytė.

Kaip gimė mintis statyti monooperą „Prima donna“? Kokių galimybių atveria toks žanras?

„Prima donna“ atitinka monooperos kriterijus: ją atliks viena solistė – sopranas – su instrumentiniu kameriniu pritarimu, siužetas koncentruojasi į vieną žmogų, jo dramą. Tekstų ir scenarijaus autorė esu aš, tačiau muzikinė partitūra sudaryta iš įvairių kompozitorių žinomų operų arijų. Todėl aš linkusi šį spektaklį veikiau vadinti muzikine istorija. Idėją brandinau labai seniai. Ji tarsi laukė savo solisto. Lankydamasi koncertuose žvelgdavau į dainininkus: atlikėjai paprastai demonstruoja balso virtuoziškumą. Jis perteikia artisto vidinį pasaulį, tačiau viskas tarsi užrakinta po tradiciniu koncertiniu atlikimo šydu. Norėdavosi, kad solistas drįstų išlipti iš puošnaus rūbo, išeiti iš sustingusios atlikėjo pozos ir papasakotų muzikinę istoriją pirmu asmeniu, kaip asmenybė. Taip gimė idėja sukurti individualizuotą muzikinę istoriją. Tai – ne koncertas, ne opera, ne monologas, ne drama, bet viskas viename. Plėtodama šią idėją, uždaviau sau klausimą: ką vienas solistas galėtų pasakyti žiūrovui ir kodėl? Geriausia yra kalbėti apie tai, ką jaučiame, kas glaudžiai siejasi su mūsų patirtimi.

Apie ką ši monoopera – kokias temas ir emocijas norite perteikti žiūrovams?

„Prima donna“ itališkai reiškia „pirmoji dama“, operoje tai – pagrindinė solistė. Spektaklis pasakoja teatro solistės, kuri ilgą laiką buvo pagrindinių vaidmenų atlikėja, dramą. Jos kūne tūno ryškiausi operų personažai, nuo naivios Lauretos iki tragiškos Margaritos, nuo koketiškos Miuzetės iki savęs atsižadančios Undinės. Visi personažai pasidaliję atlikėjos kūną ir sąmonę. Jie gyvena ir sprendžia problemas ne tik teatro scenoje, jie dominuoja ir realiame gyvenime. Virtę primadonos kaulų čiulpais, jie siekia išlikti tikrame kūne. Kartais ji jaučiasi apsėsta svetimų gyvenimų, o kartais pamesta. Išdraskyta personažų emocijų, pradeda gyventi kreivų veidrodžių pasaulyje. Įsisupusi į teatro gyvenimą, solistė tampa tik laidininku ir klausia savęs: „Ar aš – tik tobula klausa kitų gyvenimams? Kas tas žmogus, žvelgiantis į mane veidrodyje?“

Sėdėdama savo užuovėjoje, savotiškoje klausykloje – grimo kambaryje, ji atlieka išpažintį sau ir prieš save, ieškodama savojo „aš“. Dar kartą susitapatindama su savo ryškiausiais personažais, ji rankioja daleles savęs ir bando jas surūšiuoti, sutvarkyti, sudėlioti. Scenos žmogaus gyvenimas visada tiesiogiai susijęs su jo atliekamu personažu scenoje. Norėdamas perteikti kito žmogaus būtį, esi priverstas perleisti jo patirtį per savo patirtį, jo mąstymą per savo mąstymą. Kartais tų gyvenimų būna tiek daug, o gal jie daug stipresni už tave, tad pradeda kelti sąmyšį tavo sąmonėje. Tada tu priverstas ieškoti savo laiko, savo veido, savo balso šeimininko.

Monooperą atliks solistė Rita Petrauskaitė. Kodėl jai pasiūlėte kurti šią monodramą?

Rita Petrauskaitė yra vienas unikaliausių balsų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jos soprano emocinis diapazonas driekiasi nuo švelniausios lakštingalos iki stiklą rėžiančio skausmo. Svarbu ir tai, kad ji yra didelę sceninį patirtį turinti solistė. Ritos sceninis kelias nuo antraplanių vaidmenų karjeros pradžioje ją atvedė iki pagrindinių partijų, ji savo kūryboje žygiavo nuo komedijos iki tragedijos, nuo dainos iki teksto. Ši dainininkė scenai ji paaukojo didelę savo gyvenimo dalį. Jos erudicija, atsidavimas darbui ir eksperimentui yra tai, ko reikalauja šis žanras. Manau, kad Rita Petrauskaitė ir monoopera „Prima donna“ tiesiog sulaukė vienas kito.

Su kokiais iššūkiais susiduriate statydama monooperą?

Šiuo metu sprendžiu dramaturginius klausimus. Dirbdama su dramos spektakliais, dažnai rūpindavausi dramaturgija, tačiau muzikinio teatro specifika neleido stipriai manipuliuoti jau esamu tekstu. Tad šiuo metu tenka daryti tai, ką dariau gana senai. Operuoti egzistencinių klausimų filosofija ir ieškoti psichologinio pateisinimo žodžio ir veiksmo bendrystei scenoje. Lakoniškai ir tiksliai žodine forma išreikšti klausimų ir galimų atsakymų labirintą sąmonei. Scenarijus netrukus bus baigtas ir pradėsime scenines repeticijas.

Kaip manote, kokias patirtis publika išsineš pamačiusi spektaklį „Prima donna“? Ko tikitės žiūrovams?

Į šį klausimą visada atsakau vienodai. Mano tikslas – dialogas. Negali programuoti spektaklio sėkmei ar nesėkmei. Noriu kurti pokalbį tarp sceninio veiksmo ir žiūrovo pojūčių. Jei jis įvyks, tikslas bus pasiektas. O koks jis bus, ką žiūrovai išvys, pajaus ar nepajaus, nuspėti ar programuoti negaliu. „Prima donna“ – tai atviras, kūrėjo vidų apnuoginantis monologas, keliant klausimą „kas aš?“, kurį sau gali užduoti kiekvienas žmogus.

Žaneta SKERSYTĖ

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.