Gegužės 24-ąją Laukuvoje pradėję kelionę per Lietuvą trim žemaitukų kinkiniais, lauku­viš­kis Vaidotas Digaitis, var­sėdiškis Marius Kleiš­mantas ir kaltinėniškis Remigijus Žiau­be­ris visą savaitę dardėjo į Niūronis (Anykščių savivaldybė), kur pirmąjį birželio šeštadienį tra­diciškai surengta „Bėk bėk, žirgeli!“ šventė.

Gaivina važiavimo į turgų tradicijas

Tai jau dešimtoji, šiemet net 300 kilometrų per Lietuvą nusitęsusi kelionė arklių kinkiniais, kurių dabar beveik niekur nesutiksi. Prieš išvykdami iš Šilalės visi trys žirgų auginimo entuziastai perkaustė ankstesnėse kelionėse jau gerokai nukentėjusius savo medinius tekinius. V. Digaičio vežimaitis – lengvas, vadinamas „turginiu“, R. Žiauberio vežimas pagamintas Kražiuose, o M. Kleiš­manto – Varniuose ir vadinamas „kurliansku“, nes tokiais važinėdavo žmonės Kuršių žemėse. Juos traukė puošniais pakinktais padabinti žemaitukai, o vežimai pilni prekių – kaip kadaise į muges dardėdavo mūsų protėviai, taip dabar vyrai į šventinę mugę gabeno parduoti medaus, krepšių, originalių pakinktų ir kitokių arkliams kinkyti bei kaustyti reikalingų priemonių. Beje, jų visada yra šių žemaičių vežimuose – juk arkliui pametus pasagą, pasak V. Digaičio, kalvio, kaip kokios automobilių techninės pagalbos, neišsikviesi. Todėl viską reikia mokėti patiems.

Devynių dienų kelionė, sutapusi su vasaros pradžios karščiais, ir važnyčiotojams, ir žirgams tapo nemenku iššūkiu. Į savo „turginį“ vežimaitį pakinkęs eržilą Perkūną su vaikinga kumele Alėja, kompanijon pasikvietęs kalytę Gerutę, Vaidotas pasuko Bytlaukio link, kur prie jo prisijungė Remigijaus kinkinys. Dviem vežimais vyrai pasiekė Varsėdžius, kur jų laukė Marius su savo šunimi Mįsliumi.  

Idėją važiuoti žemaitukų trau­kiamais vežimais V. Digaitis nusižiūrėjo Norvegijoje, kur su dviem į roges pakinkytais žemaitukais dalyvavo žiemos šventėje. Jau kitą pavasarį laukuviškis užsimojo ir Lietuvoje atgaivinti senąsias važiavimo į turgų tradicijas – išsiruošė į Kaziuko mugę Vilniuje, dalyvavo eisenoje ir netgi prekiavo pačioje Rotušės aikštėje. Dabar Vaidotas pripažįsta, jog tai buvo pavojinga ir žirgams pernelyg sunki kelionė.

Laukuviškis sako apsidžiaugęs sulaukęs Arklio muziejaus kvietimo, bet į Anykščius kasmet vyksta vis kitais keliais – kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir sužinotų apie senojo tipo žemaitukus, o gal net užsikrėstų idėja juos auginti. 

Panemuniais, pagal Nevėžį ir Šventąją

Bemaž per parą nuo Varsėdžių pasiekė Molupį, kur pas pažįstamą buvo sutarta vieta nakvynei. Po sunkios visos dienos kelionės, per kurią teko įveikti net bekelę, vėlų sekmadienio vakarą  šilališkius svetingai sutiko Vertimų kaimo (Jurbarko r.) bend­ruomenės žmonės. Žemaitukams atsigaivinus Mituvos upės lankose, pirmadienį vežimaičiai suko Jurbarko link, dardėjo tiltu per Nemuną ir panemunės vieškeliu važiavo iki Kriūkų, antradienio rytą keliautojai Vilkijoje keltu persikėlė per Nemuną ir tęsė žygį palei Nevėžį bei Šventąją. Užteko ir ekstremalios kelionės – žemaitukų traukiami vežimai turėjo įveikti Nevėžio upės brastą. 

Pirmomis dienomis V. Digaičio vadovaujami kinkiniai nuvažiuodavo po 25 km, o žirgams įpratus prie kelionės rit­mo – net po pusšimtį per dieną. Vietą nakvynei ne visada pavykdavo rasti, tačiau, pasak Vaidoto, visi neblogai išmiegodavo ir „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“, po atviru dangumi.

„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Štai už Batakių radome nuardytus geležinkelio bėgius, pasibaigė kelias – toliau pievos, durpynas, ėjome žvalgyti, kad kur nors neįklimptume. Mažiau nei 2 km važiavome 2 valandas, pabėgo Gerutė, nebuvo kada jos ieškoti, teko palikti. Laimė, šuo grįžo ten, kur buvome nakvoję – rytą prašėme bendruomenės žmonių padėti surasti automobilį jai parsivežti“, – susitikime su Vertimų kaimo bendruomene pasakojo keliautojai. 

Žemaitukai – mūsų istorijos atspindys

Žemaitukų auginimo entuziastus vienija sambūris „Mediniai tekiniai“, kurio vienintelis tikslas – priminti lietuviams protėvių gyvenimo kasdienybę ir arklio reikšmę senojoje lietuvių visuomenėje. V. Digaitis tikina, jog arkliai jį traukė nuo vaikystės, kai vis taikydavosi užšokti ant tėvui, dirbusiam veterinarijos gydytoju, kolūkio duotos „transporto priemonės“. Kai įsigijo pirmąjį savo žirgą ir nujojo pasirodyti tėvui, pro langą žiūrėjęs senas žmogus apsiverkė. 

„Sako, tau arklys reikalingas pramogai, o man buvo darbo priemonė – per darganas, sušalęs, pavargęs jodavau iš vienos fermos į kitą, kartu kentėdavo ir gyvulys“, – prisiminė tėvo žodžius V. Digaitis, kurio pirmajam žirgui dabar jau gili senatvė. 

Bet V. Digaičio ūkyje dabar jau yra daugiau nei 20 žirgų, iš kiekvienos kelionės žemaitukų auginimo entuziastas „parsiveža“ po kumeliuką – ir šiemet vežimą traukianti kumelė Alėja laukiasi jauniklio. 

Varsėdiškis Marius žemaitukais „užsikrėtė“ prieš 13 metų, o dabar jau turi 6 žirgus – žemaitukai jam patrauklūs tuo, kad yra labiau nei kurie nors kiti matomi visuomenėje. Remigijui pirma mintis, kad reikia žirgo, kilo vos persikėlus gyventi į Kaltinėnus. Pirmas keturias keliones jis važnyčiojo svetimus arklius, šiemet jau penktą kartą vyksta savuoju žemaituku.

„Lietuviai su žemaitukais nugalėjo kryžiuočius, dėl to šios veislės žirgams negalima leisti išnykti”, – įsitikinęs jis.

Šiemet tradicinė kultūros ir žirgo šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ surengta jau 46-ąjį kartą, savaitgalį į Niūronis buvo sugužėję tradicinių žirgų bei senųjų amatų mylėtojai, netrūko įvairių sunkiųjų arklių pasirodymų, vyko žemaitukų kovos bei daugybė kitų veik­lų, kurių pagrindinis tikslas – puoselėti Lietuvos arklininkystės istoriją ir etninę kultūrą.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Atrodo, kad praėjusią sa­vaitę nebuvo regiono, kuria­me nebūtų skambėjusi mu­zika, rengtos parodos ar kiti įdomūs kultūriniai renginiai. Akivaizdu – Lietuva šią vasarą šurmuliuos, o tam pui­kią pradžią jau davė Tau­ragė, Kaunas, Šiauliai, Pane­vėžys.

Ketvirtadienį prasidėjusi Tau­ragės miesto šventė priviliojo į renginius ir šilališkių – vieni klausėsi džiazo, o jaunieji Šilalės muzikantai netgi įsiliejo į „Džiazo jūrą”, kiti dalyvavo pa­rodose, akcijose bei pan.

Šią savaitę Tauragėje birželio 5–6 d. vyks nemokamos kūrybinės dirbtuvės – performansas „Žalias džiazas“. Kartu su lektoriumi Gintautu Gascevičiumi dalyviai vyks į metalo supirkimo centrus ir ieškos tinkamos medžiagos muzikos instrumentui. Surinkus antrines žaliavas, prasidės eksperimentas: bus gaminami skirtingi muzikos inst­rumentai ir jais grojama šalia Tauragės kultūros centro. 

Kelionę po Lietuvą pradėjo vasaros festivalis „Sidabrinės ger­vės naktys“. Kino seansai po at­viru dangumi šiais metais sveikinsis iš 11 miestų: Birštono, Plungės, Vilkijos, Ežerėlio, Jonavos, Klaipėdos, Šakių, Jurbar­ko ir kt. Festivalio metu žiūrovams planuojama padovanoti beveik pus­šimtį nemokamų lietuviškų filmų peržiūrų. Tarp jų – geriausiu studento darbu tapti pretenduojantis filmas „-15“, metų geriausiam animaciniam filmui nominuota juosta „Ta, kuri žino“, trumpametražio filmo kategorijoje besivaržanti juosta „Tušinukas“. 

Kaune, Pažaislio vienuolyne, prasidėjo XXIX Pažaislio muzikos festivalis, jį atidarė pirmą kartą Baltijos šalyse koncertavusi pasaulinio garso dainininkė dama Sarah Connolly. Per tris vasaros mėnesius planuojama surengti 28 koncertus, keturi iš jų vyks Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme. Šiųmetėje programoje – retai Lietuvoje skambančių operų premjeros, lietuvių autorių kūrinių gausa, dvi naujos istorinės erdvės, lietuviškų šaknų turinčios pasaulinės džiazo žvaigždės Nicole Zuraitis pasirodymas bei Nacio-nalinės kultūros ir meno premijos laureato Edgaro Montvido rečitalis. 

Panevėžyje atidarytas tapytojo, grafiko, rašytojo, knygų iliust­ratoriaus, performansų auto-

riaus Stasio Eidrigevičiaus me­nų centras „Stasys Museum“, kuriame lankytojai gali išvysti pirmąją muziejaus parodą, pristatančią S. Eidrigevičiaus kūrybą „ICON-O-STASYS“. 

S. Eidrigevičius yra surengęs daugiau kaip 100 tarptautinių parodų ir pelnęs daugiau kaip 40 tarptautinių apdovanojimų. Menininko kūrinių yra kolekcijose visame pasaulyje, tarp jų – Britų muziejuje Londone, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Ginzos grafikos galerijoje Tokijuje ir kt. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkės šeima mieste gavo sklypą ir pasistatė namą, bet, anot jos, po kelių dešimtmečių sklypo ribos buvusios iš naujo perbraižytos. Mo­teris tikina buvusi apgauta, nes parašu patvirtino jai nepalankius geodezinius matavimus, todėl dabar teiraujasi, ar nėra galimybių už savo teises pakovoti ir atstatyti teisybę.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Mano patyrimas apie Ameriką ir Donaldą Trumpą labai menkas: Či­kagoje plaukiant upe iš tolo kran­tinėje švietė jo valdo­mas tarptauti­nis viešbutis „Trump“ ir Či­ka­gos bokš­tas, o iš Mi­či­ga­no gatvės užėjus į šio komplekso vestibiulį nustebino nebent didžiulės erdvės, bet ne ištaigingumas ar prabanga. Sako, pats D. Trumpas su svita čia turi du aukštus, nors pagrindinė jo buveinė yra Niujorke, o užsakomi numeriai nėra ypatingai labai brangūs – apie 600–700 dolerių nakčiai...

Šią savo neseną kelionę prisiminiau dabar, kai buvusiam Amerikos prezidentui tapo riesta: gegužės 30-ąją dvylikos Niujorko prisiekusiųjų komisija D. Trumpą pripažino kaltu pagal 34 epizodus – nuo verslo ataskaitų klastojimo iki santykių su 35-erių porno žvaigžde Stormy Daniels (tikrasis vardas – Stephanie Gregory Clifford) 2006 m., nors iki tol jis su trim žmonomis jau turėjo 5 vaikus. Kad ji tylėtų, per advokatą buvo užmokėta 130 tūkst. dolerių. Atrodytų, tai nutiko seniai, kai 45-asis JAV prezidentas dar buvo žinomas verslininkas ir NBC televizijos rea­lybės šou „Mokinys“ vedėjas. Temidės svarstyklės pakrypo ne jo naudai, kai oficialūs kaltinimai dėl nusikalstamų veikų jam buvo iškelti po to, kuomet specia­li komisija ištyrė jo inspiruotą Kapitolijaus  šturmą 2021-ųjų sausio 6 d. Jo metu žuvo penki žmonės.

Kitaip sakant, šis respublikonas – neeilinė asmenybė. Daugelį amerikiečių žavi jo šūkis „Padarykime Ameriką vėl didžią“, tačiau dar daugiau būsimų rinkėjų šių metų Prezidento rinkimuose gali piktintis jo nenuspėjamu elgesiu, iššaukiančiais, su žmogiškomis vertybėmis dažnai nesiderinančiais pasisakymais, radikaliais pareiškimais, na ir, žinoma, išvaizda bei kūno kalba. Bet, kaip sakė vienas politologas, nereikia užmiršti, jog tai – Amerika, ir jai netinka europietiškos demok­ratijos standartai, lyderio samprata bei gyvenimo būdas.

Kuo gi šiuo požiūriu skiriasi Europa nuo Amerikos? Štai tokio tyrimo dar neteko skaityti...

Drįstu teigti, kad nuo Lietuvos – niekuo. Antai vadinamojoje „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje su grupe politikų nuteistas ir puspenktų metų laisvės atėmimo bausmę Kauno kalėjime šiuo metu atliekantis parlamentaras Vytautas Gapšys sako, jog, nors ir negali balsuoti dėl įstatymų pakeitimų, įkalinimo įstaigoje jis „dirba Seimo nario darbą“, per padėjėjus teikdamas teisės aktų pataisas. Politikas savo pozicijos nekeičia – iki spalio neatsisakys parlamentaro mandato ir sieks, jog kalėjimo administ­racija leistų jam fiziškai dalyvauti Seimo posėdžiuose. Jis netgi jau yra įregist­ravęs įstatymų projektų ir pasiūlymų ir nori, kad tokia jo veikla būtų pripažinta darbine ir dar už tai gautų atlyginimą... 

Beje, per Prezidento rinkimus jis pasirodė ir TV ekranuose, tačiau ar dalyvaus naujojo Seimo rinkimuose rudenį, dar neaišku.

Įdomu, kad panaši praktika, kai nuteistieji gali dalyvauti politikoje, gyvuoja ir JAV. Antai liepos 11 d., 10 val. Niujorko laiku, D. Trumpo ypač nemėgiamas teisėjas kolumbietis Juanas Merchanas paskelbs verdiktą pagal prisiekusiųjų sprendimą, o po keturių dienų, liepos 15-ąją, įvyks Respublikonų partijos suvažiavimas, kuris turi paskelbti kandidato į JAV prezidentus pavardę. (Kaip tik tuo metu Vašingtone vyks NATO aukščiausio lygio susitikimas). Jeigu teisėjas pareikalaus realios bausmės (D. Trumpui gresia nuo 4 iki 136 metų nelaisvės), ar nuteistasis galės dalyvauti Prezidento rinkimuose? 

Žinoma, byla gali baigtis skiriant baudą, bandomąjį laikotarpį arba politiką pasiunčiant į namų areštą, tačiau klausimas lieka tas pats: ar jis galės dalyvauti politinėse varžytinėse su demokratų kandidatu Joe Bidenu? Atsakymas – taip. JAV įstatymai nedraudžia nuteistajam už nedidelius nusikaltimus (taip mano Ame­rikos ekspertai) dalyvauti rinkimų kampanijoje ir būtų renkamam. Tik Konstitucijos 14-osios pataisos 3-iasis straipsnis numato, jog asmenys, susiję su „riaušėmis ar kitais neramumais“, nukreiptais prieš Konstituciją, negali užimti federalinių pareigų. Bet teismo sprendime tokios nuostatos nėra. 

Dar belieka priminti, kad JAV Aukščiausiasis Teismas kovą panaikino Kolorado valstijos teismo sprendimą neleisti D. Trumpui dalyvauti šių metų Amerikos prezidento rinkimuose.

Tuo tarpu pats D. Trumpas sparčiai renka lėšas ir po nuosprendžio paskelbimo tikisi dalyvauti rinkimų debatuose su J. Bidenu. 

Pasak politologo Kęstučio Girniaus, D. Trumpo komanda nuosprendį ketina skųsti apeliaciniam teismui, o kaltinimus trijose nagrinėjamose bylose paversti pagrindiniu savo kampanijos akcentu, pateikiant D. Trumpą kaip nekaltą auką, nubaustą už tai, jog gina paprastą žmogų ir pagrindines Amerikos vertybes. Politologas mano, kad jis turi šansų užimti 47-ojo JAV prezidento postą, nes vyresnis ir paliegęs jo konkurentas populiarumu atsilieka. Tad demokratų suvažiavime rugpjūtį gali būti patvirtinta nebent Michellės Obamos kandidatūra, kuri taip pat nėra stipri varžovė. 

Įdomi ir kartu juokinga ta Amerikos tvarka. Ir nors galbūt V. Gapšio ir D. Trumpo pavyzdžiai nedera vienas šalia kito, bet taikliai apibūdina iškreiptą ir eiliniam žmogui nesuprantamą mūsų valstybių teisinę sistemą... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Trečiadienį prasidėsianti pagrindinė brandos egzaminų sesija svarbi 257-iems šilališkiams, baigiantiems rajono ugdymo įstaigas. Tačiau gimnazijų vadovai sako, jog ne visi abiturientai  juos laikys, ne visi šiemet švęs ir išleistuves.

„Mūsų gimnazijoje egzaminus leista laikyti visiems abiturientams“, – aidinti Paskutinio skambučio garsams sakė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zoja Masteikienė.

Šią gimnaziją baigia 93 abiturientai (pernai – 105), besimokantys keturiose klasėse. Pasak gimnazijos direktoriaus Stasio Norbuto, Paskutinio skambučio šventė mokykloje – ne paskutinė, tikrasis atsisveikinimas su ja numatytas liepos 19-ąją, kai bus įteikti brandos atestatai ir atšoktos išleistuvės.

Šiųmetė brandos egzaminų sesija prasideda birželio 5 d. privalomu lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, o baigsis birželio 21 d. valstybiniu geografijos egzaminu. Visus valstybinius brandos egzaminus rajono abiturientai laikys Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, chemijos egzaminą – Tauragėje. Mokyklinis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas vyks Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje.

Pakartotinė brandos egzaminų sesija prasidės birželio 26-ąją, o baigsis liepos 12-ąją.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tėvu tapau prieš beveik 30 metų. Gerai pamenu tą nuostabą, kai ant rankų paėmiau naują Viešpaties šedevrą. Buvo sunku patikėti, kad man, tokiam netobulam, yra patikimas rūpestis trapia ir apie savo teisę būti savimi bandančia pirmuoju gyvenimo klyksmu pasakyti būtybe...

Pamenu, ypatingai trikdė ir aiškus supratimas, jog naujagimė, dėl kurios galiu išdidžiai vadintis Tėčiu, nėra tuščias popieriaus lapas, kuriame galiu surašyti savo mintis, bet veikiau unikali melodija, tiksliau – kol kas atskiros natos, o mano pareiga bei atsakomybė padėti, kad jos jungtųsi į harmoningą melodiją. Labai stengiausi. Esu laimingas, kad niekada nesigėdijau prisipažinti dukrai, kad ją myliu, drąsinau ieškoti savo kelio ir ji visada žino, jog bet kada gali į mane kreiptis ir tai bus tikras pokalbis: be maivymosi, grimo, bandymo apsimesti tuo, kuo nesu.

Prireikė daug laiko, kol vis labiau pradėjau matyti ir suprasti savo klaidas, kad toli gražu nebuvau tobulas tėvas. Kartojau toksiškas reakcijų schemas ir modelius, pernelyg dažnai nesugebėjau liudyti drąsą gyventi, nes „dėl šventos ramybės“ paprasčiau nusileisti, o kartodamas dukrai, kad ji Kūrėjo svajonė, pamiršau, kad ir aš nesu Jo brokas. Labai ilgai gyvenau tarsi vėluočiau ir būčiau visiems skolingas, nebuvau tas Tėtis, šalia kurio nebaisios jokios gyvenimo vėtros, kuris išmoko pasitikėti savimi – ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu.

Priklausau tai kartai, kurios tėvai yra įsitikinę, kad geriau nei patys vaikai žino, ko šiems reikia, nuoširdžiai nesupranta, ko gali trūkti vaikams, kurie turi stogą virš galvos, duonos ant stalo ir yra kas išgrūda juos į mokyklą... Mūsų tėvai jaučiasi atlikę pareigą, nes mes baigėme mokslus ir netapome banditais, o visos emocinės traumos, kompleksai – tai ne artimesnio ryšio trūkumo žaizdos, bet esą išlepimas dėl to, kad augome „šiltnamio sąlygomis“.

Būti tėvais mes su žmona mokėmės skaitydami Spoko knygą. Tai buvo bene vienintelė knyga tuo metu, turėjusi tapti vaiko auginimo gidu. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, jog turėjome drąsos ir vidinės išminties kažkurią dieną ją atidėti į šalį. Dabar, jei būtų mano valia, šią knygą įtraukčiau į draudžiamų tėvams knygų sąrašą, nes autoriaus tikslas – patogus, bet ne laimingas ir vis labiau išsiskleidžiantis vaikas.

Kūrėjas mums su žmona nepatikėjo daugiau gyvybių. Gal suprato, jog nėra taip paprasta pasirūpinti ir mūsų vienturte. Kita vertus, gyvenime nebuvo nė mažiausios akimirkos – nei tada, kai kūdikystėje dukrelė kentėjo nuo pilvo skausmų ar dantų dygimo, nei tada, kai paauglystėje skaudžiai kovojo už savo ribas ar tiesiai žėrė į akis teisėtas nuoskaudas dėl to, kad ta meilė, kuria didžiavausi, neretai ne palaikė ir augino, bet skaudino, nei dabar, kai vis mane pamoko, jog rūpestingiau turiu elgtis su visu tuo, kas kažkada turėtų tapti jos palikimu.

Ar galiu sakyti, kad per beveik tris dešimtmečius tikrai supratau, ką reiškia būti tėvu, išmokau būti geriausia jo versija? Tikrai ne. Bet svarbiausia, kad neprarandu noro mokytis ir vis bandau sutelkti drąsa priimti savo klaidas, ydas, apsileidimus.

Didžiausia tėvystės dovana? Dažnai girdžiu postringavimų, jog būtent moteriai yra ypatingai svarbu motinystė. Galbūt. Nors dvelkia socialine schema. Tačiau man pačiam tėvystė yra ypatingai svarbi tapatybės dalis. Tikėtina, kad tai vertingiausia, kas skleidžiasi manyje.

Kodėl visa tai surašiau? Nes noriu padrąsinti visus netobulus tėčius – jūsų vaikams nereikia tobulumo, tik tikrumo ir meilės. Nebijokite keistis ir mokytis tėvystės, nesvarbu, kiek jums metų, kiek vaikų turite. Gyvenimas yra kelionė – tai taip pat yra svarbi žinia, kurią mes, tėvai, privalome perteikti savo vaikams.

Kreipiuosi ir į vaikus: mylėkite ir priimkite savo tėčius. Priimti nereiškia visada sutikti, leisti kištis ar pakęsti žeidžiantį elgesį, bet paprasčiausiai nepavarkite suteikti tėvams šansą keistis. Nešiokitės juos širdyje ir bent retsykiais nepamirškite pasakyti, kad juos mylite. Tai svarbu išgirsti kiekvienam, net ir  tiems stereotipiniams „kietuoliams“, kurie viduje iš tiesų dažnai yra nusigandusiais berniūkščiais...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

„Mano 36-erių metų sūnus Aleksandras dirbo toje pamainoje, tarp sužeistųjų jo nėra. Su žmona ką tik grįžom iš kito miesto, žmona neturėjo drąsos ateiti ir žiūrėti į pelenus... Aleksandras buvo vienintelis mūsų vaikas, širdis plyšta iš skausmo. Manęs neima į frontą dėl amžiaus, o taip norėčiau juos visus iki vieno, visus. Jie – išgamos, ne vieta tokiems žemėje”, – emocijų neslėpė Aleksandras Diačenka, kurį sutikau prie statybinių medžiagų parduotuvės „Epicentras“ kitą dieną po to, kai dvi priešo raketos joje sukėlė pražūtingą gaisrą.

„Epicentrą“, didžiausią staty­bi­nių medžiagų bei įrankių prekybos tinklą Ukrainoje, turintį 73 parduotuves, galima paly­gin­ti su Lietuvoje populiariu „Se­nukų“ tinklu. Keturios jo par­duotuvės buvo sunaikintos ka­ro pradžioje, tačiau žmonių jo­se nežuvo, nes buvo uždarytos. 

Pastaroji tragedija asmeniškai ir mane labai sukrėtė – fotografuojant degantį pastatą, policininkai sušuko, jog skrenda dar viena raketa ir turim per keliolika sekundžių pasislėpti. Rusai specialiai pradėjo pakartotinai leisti raketas, kad nužudytų į pagalbą atskubėjusius gelbėtojus bei medikus, ir tai jau nutiko ne kartą.

Išgirdę pranešimą apie raketą, šalia buvę žurnalistai, gelbė­tojai, medikai bei policininkai pasileido slėptis už gretimų pa­statų. Po pusvalandžio toks pranešimas pasikartojo, vėl visi rekordiniu greičiu persigandę puo­lėm bėgti. 

Abi raketos nukrito į kitus taikinius: viena į centrinį parką, kur tuo metu irgi buvo daug žmonių, tačiau, laimei, nesprogo, antroji sprogo ir paliko 3 metrų gylio duobę bei sužeidė 25 praeivius miesto cent­re, visiškai šalia gyvenamųjų namų, kurių pirmame aukšte veikė pašto skyrius, kirpyklos, kavinės, parduotuvės, stomatologijos klinika.

Išgyvenau šoką, nes susprogdintoje „Epicentro“ parduotuvėje ne kartą lankiausi, o centre sprogimas įvyko vos už 200 met­rų nuo namo, kuriame gyvenu. Ne kartą lankiausi ir tame pašto skyriuje, ir kavinėse, todėl išgirdęs policininkų pokalbį, kad ketvirta raketa sprogo centre esančioje Mokslo gatvėje, suklu­sau, nes ten ir aš esu apsistojęs.

Važiuojant mašina kylančių dūmų centre nesimatė, bet vaizdas įvykio vietoje buvo šiurpus: gatvėje žiojėjo didžiulė duobė, o iš šalia esančio penkiaaukščio rūko dūmai, name neliko nė vieno lango, jie išdužo ir gretimuose namuose abiejose gat­vės pusėse.

Jei bomba būtų pataikiusi į namą, jo griuvėsiai būtų palaidoję nemažai žmonių. Laimei, buvo šeštadienio vakaras, pirmame aukšte esančiame pašte buvo vos keli žmonės, kirpykla ir siuvykla nebedirbo. 

Kitoje gatvės pusėje esanti stomatologinė klinika irgi nebeveikė, o greta veikiančios kavinės lankytojus nuo sužeidimų apsaugojo dideli medžiai. Sunkiausiai sužeistas trylikametis berniukas, kuriam skeveld­ra pataikė į kaklą, o medikai jo būk­lę vertina kaip kritišką. Dar 23 žmonės patyrė lengvesnius sužeidimus.

Norėjau pakalbinti mediko tvarstomą moterį, bet tuo metu dar kartą pasigirdo įspėjimas bėgti nuo atskrendančios raketos, ir akimirksniu gatvė ištuštėjo. Raketa šį kartą pro Charkivą praskriejo ir sprogo Lipcuose, ten, kur nerimsta mūšiai.

Kiek tiksliai žmonių tragedijos metu buvo 13 tūkst. kvadratinių metrų „Epicentre“ ir kiek jų tiksliai žuvo, kol kas nežinoma. Ugnį pavyko užgesinti po 16 valandų, gelbėtojai kol kas ištyrė ir išvalė trečdalį patalpų. Pirmadienio rytą, po pusantros paros paieškų, buvo rasti 16 žuvusiųjų palaikai, dar 11 asmenų yra laikomi dingę be žinios. Spėjama, jog galėjo būti pirkėjų, kurių artimieji dar nepasigedo ir neieško. 

Tačiau iš tų 16 tik trijų asmenybes buvo įmanoma nustatyti pagal išorinius požymius. Visi kiti sudegė taip, jog tapatybės nustatymui reika DNR tyrimų, todėl iš susirinkusių giminaičių mėginiai buvo imami specialiai pastatytoje palapinėje...

Visos nuolaužos bei pelenai yra vežami į mašinų stovėjimo aikštelę, kur ekskavatoriai ir traktoriai metalines konstrukcijų dalis stumdo į vieną krūvą, likusius pelenus darbuotojai perkasa kastuvais, ieškodami pačių mažiausių žmogaus kūno liekanų. Pagal jas tikimasi nustatyti žuvusių ir visiškai sudegusių tapatybę.

Ekspertai nustatė, kad „Epicentre“ žmones pražudė nuotoliniu būdu valdomos raketos, kurios į taikinį pataiko ne didesne kaip 10 metrų paklaida – tai įrodo, jog civiliai žudomi tikslingai. Tragedija įvyko truputį po 16 val., tolokai nuo cent­ro. Porą šimtų metrų tolėliau nuo supermarketo yra sankryža, kurioje pasukus kairėn, eina kelias į už 15 kilometrų esančią Lipcų gyvenvietę, kurią okupantai siekia užimti ir kur vyksta aršūs mūšiai. Teko nugirsti, kaip du žurnalistai ukrainiečiai svarstė, kad gal iš supermarketo buvo vežamos statybinės medžiagos Lipcų įtvirtinimams. Bet kam jį sprogdinti dieną, kai jis pilnas pirkėjų? 

Ukrainos oro erdvės žvalgyba nuolat informuoja, kai į orą pakyla raketų nešėjai, Charkive iš karto pasigirsta pavojaus sirenos. Iki už 500 km esančio Kyjivo ar už 1000 km esančio Lvivo raketos skrenda 5–10 min., tuo tarpu Charkive jos neretai sprogsta po keliolikos ar keliasdešimt sekundžių, nė nespėjus suskambėti pavojaus sirenoms...

Charkive pirmadienį buvo ge­dulo diena, tautinės vėliavos plaz­dėjo pusiau nuleistos ir per­rištos juodais kaspinais... Ta­čiau nuo pat ankstyvo ryto mies­te ir vėl aidėjo oro pavojaus pranešimai – niekas negarantuoja, kad gėles visą savaitę į tragedijos vietą nešantys miestiečiai nežus nuo naujų okupanto atakų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šie metai išskirtiniai rinkimų gausa. Lietuvoje pavasaris ir va­saros pradžia paženklinti kova dėl Prezidento posto bei rin­kimais į Europos Parlamentą, o rudenį mūsų laukia dar vie­nas svarbus kovos dėl valdžios etapas – gyventojai spręs dėl naujo Seimo, o atitinkamai – ir dėl Vyriausybės su­dė­ties. 

Rusijos pastangos

Netrūksta svarbių rinkimų ir pasaulyje. Ko gero, reikšmingiausi iš jų – kova dėl JAV Prezidento kėdės. Jau žinoma, jog buvęs Prezidentas bei respub­likonų kandidatas Donaldas Trum­pas sieks revanšo prieš dabartinį šalies vadovą Joe Bi­deną. Sutariama, kad šie rinkimai gali reikšmingai pakeisti JAV poziciją globaliuose reikaluose, jei buvusiam Prezidentui pavyktų sugrįžti į Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose. 

Reikėtų akcentuoti, jog informacinė aplinka, legalios ir nelegalios rinkimų technologijos, o kartais ir paprasčiausia dezinformacija šiandien tampa reikšmingu priešrinkiminės kovos elementu. Čia, viena vertus, pasireiškia jau seniai žinomi iššūkiai, kita vertus, atsiranda ir tam tikrų, pirmiausia technologinių, naujovių. 

Rusija išlieka dezinformacijos bei propagandos lydere Europoje. Ir čia ne šiaip žodžiai – gegužės viduryje buvo oficia­liai paskelbti gana įdomūs duo­menys, kai Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) pranešė, jog nuo 2015 m. užfiksavo daugiau nei 17 tūkst. atvejų, kuomet Europos Sąjungoje buvo bandoma skleisti Kremliaus propagandą bei dezinformaciją. Pažymima, kad pagal informacinių veiksmų intensyvumą Rusija gerokai lenkia ant­roje vietoje pagal šį rodiklį liekančią Kiniją. 

Kremliaus naratyvus platinantys tinklai ypatingai suakty­vėjo po 2022 m. vasario 24 d., t.y. tuo momentu, kai Maskva pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą. Šį aspektą būtų sunku pavadinti netikėtu, nes akivaizdu, jog Rusijos karas prieš kaimyninę šalį neapsiriboja vien tiesioginiais karo veiksmais. Aktyvi kova vyksta ir informacinėje erdvėje, siekiant psichologiškai paveikti ne vien besiginančios Ukrainos visuomenę, bet ir gyventojus tų šalių, kurios teikia karinę pagalbą Kyjivui. 

Informacija, kurią paskelbė EIVT, leidžia kalbėti ir apie pag­rindines Rusijos informacinio puolimo kryptis. Pažymima, jog esminės informacinės atakos yra susijusios būtent su propagandos ir dezinformacijos sklaida apie Ukrainą. Vėlgi – nereikia pamiršti, kad Mask­va pradėjo įgyvendinti agresiją prieš šią valstybę hibridinėmis priemonėmis dar 2014 m. EIVT duomenimis, daugiau nei pusė iš minėtų 17 tūkst. informacinių išpuolių, užfiksuotų per pastaruosius devynerius metus, buvo nukreiptos būtent prieš Ukrainą, skleidžiant propagandinio pobūdžio naratyvus apie šios šalies vadovybę, padėtį joje, vidaus bei išorės politiką. 

Antras pagal dydį teminis Kremliaus propagandos blokas, užfiksuotas EIVT, buvo skir­tas Rusijos „reklamavimui“, t.y. jos lyderių – ypač Vladimiro Putino – šlovinimui, bandymui parodyti, jog Maskvos politika yra sėkminga ir teisinga. 

Tuo tarpu trečias tokio pobū­džio teminis blokas buvo nu­kreiptas prieš ES valstybes. Krem­lius siekė vaizduoti ES kaip žlungantį bloką, kuris žiemą iš viso „užšals be rusiškų dujų“.

Svarbu paminėti, kad Kremliaus propagandos tinklų suaktyvėjimas, kuriuos sudaro dezinformacijos priemonės, bandančios apsimesti žiniasklaida (kartais net imituojančios žinomas Vakarų žiniasklaidos priemones), įvairios trolių ir botų fermos, pastebimas ir rinkimų į Europos Parlamentą kontekste. EIVT ekspertai pažymi, jog Kremliaus propaganda siekia manipuliuoti jautriais klausimais, pavyzdžiui, migracija, klimato kaita, LGBT bend­ruomenės teisės bei pan. Pažy­mima, kad blogiausia net ne tai, jog Kremlius skleidžia tokio pobūdžio propagandą, bet tai, kad kai kurios (dažniausiai – populistinės) politinės jėgos Eu­ropoje irgi pradeda išnaudoti šiuos naratyvus, paversdamos juos oficialios politinės priešrinkiminės retorikos dalimi. 

Ką leidžia technologijos?

Informacinės įtakos ir manipuliavimai, ypač paremti naujausiomis technologijomis, iš tikrųjų gali paveikti politinį lauką bei paverčia kova dėl rinkėjų simpatijų ir savotišku psichologiniu karu. Manoma, kad šią tendenciją demonstruoja naujausi rinkimai didžiausioje (pagal gyventojų skaičių) pasaulio demokratijoje – Indijoje. Rinkimai į šios šalies žemuosius rūmus prasidėjo balandžio 19 d. Jie vyksta septyniais etapais, kurių paskutinis – birželio 1 d. Pažymima, jog priešrinkiminė kampanija Indijoje yra gana arši. Politiniai konkurentai nevengia plačiai naudotis dirbtinio intelekto (DI) pagalba, kuriant įvairius pranešimus bei adaptuojant juos skirtingiems rinkėjams. Aptikta ir giluminės apgaulės technologijos (angl. deep fake) naudojimo atvejų. Pirmi jų buvo pastebėti Indijoje dar prieš kelis metus, kai, pavyzdžiui, internete buvo pasirodę vaizdo įrašai, sugeneruoti DI, viename iš kurių politikas Manodžemas Tivari kreipėsi į savo rinkėjus anglų kalba, o kitame – vienu iš regioninių dialektų. Nors pats politikas ir jo bendražygiai anuomet siekė akcentuoti, kad jie panaudojo DI ir giluminės apgaulės technologiją ne siekdami apšmeižti konkurentus, bet norėdami pasiekti didesnes potencialių rinkėjų auditorijas, Indijoje kilo diskusija dėl tokio elgesio etiškumo.

Sutariama, jog DI technologijos panaudojimas gali stipriai paveikti visuomenės įsivaizdavimą apie realybę bei išnaudoti rinkėjų emocijas. Šiuo atveju gana įdomus yra Indijos specialiųjų efektų ir reklamos kūrėjo Devendro Singho Džaduno liudijimas laikraščiui „The Washington Post“. Jis žurnalistams papasakojo, kad nuo rinkimų kampanijos pradžios sulaukė užklausų iš kelių šimtų politikų, norėjusių pasamdyti jį agitacijos kūrimui. Pasak D. S. Džaduno, daugiau nei pusė su juo susisiekusių politikų prašė sukurti etiškai abejotiną produkciją. Tarp tokių užsakymų pavyzdžių buvo prašymas sufabrikuoti telefoninio pokalbio įrašą, kuriame konkuruojantis politikas neva prisipažįsta ėmęs kyšius, užsaky­mas įmontuoti konkurentų veidus į pornografinius įrašus ir kt. D. S. Džadunas akcentavo, jog visada atsisakydavo tokio darbo, bet nėra abejonių, kad tarp DI bei kompiuterinės grafikos specialistų galėjo atsirasti ir ne tokių sąžiningų kūrėjų. 

Dabartinėje priešrinkiminė­je kampanijoje Indijoje iš tik­rųjų pastebima ir nemažai nešvarių žaidimų. Pavyzdžiui, yra žinių apie giluminės apgaulės principu sukurtus vaizdo įrašus, kur žinomos vietinės kino žvaigždės agituoja už vieną ar kitą politiką (ar kritikuoja jį). Patiems aktoriams tokie įrašai tampa netikėtumu, nes atvaizdas būna panaudojamas be jų žinios. Pavyzdžiui, taip dėl netikro vaizdo įrašo teko teisintis Bolivudo žvaigždei Aamirui Chanui.

Suklaidinta visuomenė

Ypatingas dėmesys priešrinkiminei informacinei aplinkai demonstruojamas ir JAV. Galima priminti, kad jau 2016 m. Rusija siekė paveikti ameri­kie­tiškų rinkimų rezultatus. Anuo­met socialinėje medijoje ypač aktyviai veikė su Kremliumi siejami internetiniai troliai. Pažymima, jog jie ne tik palaikė kokį nors vieną kandidatą, bet labiau siekė suklaidinti rinkėjus (pavyzdžiui, skelbė tik­rovę neatitinkančią informaci­ją apie rinkimų proceso proce­dūras) bei kiršino visuomenę, siekiant diskredituoti pačią demokratinę rinkimų sistemą.

Nors oficialiai teigiama, jog 2016 m. Rusijos bandymai kištis į JAV Prezidento rinkimus neturėjo lemiamos įtakos jų rezultatams, pažymima, kad dalis Amerikos visuomenės vis tik pasiduoda informacinėms įtakoms. Pavyzdžiui, kaip rodo apklausos, apie trečdalis JAV gyventojų tiki, kad J. Bidenas iš tikrųjų nelaimėjo rinkimų ir 2020 m. „pavogė pergalę iš Trumpo“. Be to, apie ketvirtadalis JAV gyventojų mano, jog riaušes, kurios 2021 m. sausio 6 d. sukėlė D. Trumpo šalininkai, iš tikrųjų inscenizavo Federalinis tyrimų biuras. 

Toks JAV gyventojų polinkis tikėti įvairiais sąmokslais bei sąmokslo teorijomis išties kelia nemažai nerimo. Galima numanyti, jog trečios šalys – pirmiausia Rusija, o gal ir Kinija – sieks ir šiemet išnaudoti minėtas tendencijas bei toliau skaldyti JAV visuomenę ir skatinti jos nepasitikėjimą demokratiniais procesais artėjančių šalies vadovo rinkimų kontekste. Tokiu būdu politinėse kovose prie lokalių rinkiminių technologijų savotiškai jungiasi ir globalūs dezinformacijos bei propagandos iššūkiai.  

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas