Kai Kyjive pagalbą Ukrainai vežančios Estijos organizacijos „Freedom Convoy“ va­dovo Pe­te­rio Rikeno paklausiau, kodėl mašinas ir dronus gabena tik iki sostinės, šis atsakė, kad bijo rizikuoti savanorių gyvybėmis, nes toliau vykti yra per daug pavojinga. Panašiai sakė ir už­kalbinti Prancūzijos medikai, pareiškę, jog į pafrontės miestus, tokius kaip Charkivas, keliau­ti griežtai neleidžia jų vadovybė. 

Tačiau lietuvių Charkive, esančiame 30 kilometrų nuo Rusi­jos pasienio ir 20 kilometrų nuo fronto linijos, sutikti galima nuo­lat. Tiek medikų, tiek karių, tiek gabenančių paramą kovotojams. Čia susipažinau su 46-erių vilniečiu Mindaugu Kasperūnu, ku­ris jau 29 kartą atvežė paramą kariams. Iš viso Mindaugas per dvejus metus Ukrainoje lankėsi 46 kartus, tačiau pirmus 17 čia vyko kaip savanoris „Kautros“ vairuotojas parvežti iš Lvivo pabėgėlių. Vėliau jis įsteigė paramos fondą „Daiktai frontui”, pats autobusiuku ir gabena surinktą paramą. Pakeliui namo Mindaugas Kyjive visada susitinka su senais bičiuliais, su kuriais susidraugavo 2014 m., pažaisti futbolo. Prieš dešimtmetį vilnietis buvo atvykęs ukrainiečiams padėti kovoti barikadose per „Maidano“ revoliuciją, kai tauta sukilo prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių.

„Dalis bičiulių futbolininkų kovoja fronte, vienas ten ir žuvo“, – sakė Mindaugas.

Paklaustas, kodėl padeda Uk­rainai ir kodėl visada ten vyksta vienas, M. Kasperūnas sakė, kad taip pigiau, be to, jis esąs individualistas. O pradėti skatina paprastas dalykas: laimingai ir sočiai nuosavame name gyvendamas su mylima žmona bei vaikais jis puikiai supranta, kaip greitai viską gali prarasti. Todėl bendrą priešą geriau stabdyti Ukrainoje nei pas mus.

Mindaugas prisipažino, jog Ru­sijai „alergiją“ jaučia nuo vaikystės, kai sužinojo, kad senelis kalėjo Sibire, ten buvo ištremta ir visa ūkininkės močiutės šeima. 

„Jų mąstymas imperinis, visur, kur suvažiuoja kiek daugiau, ima elgtis tarsi būtų šeimininkai. Turim juos sustabdyti Ukrainoje, kad netektų vėl į miškus eiti, kaip pokario partizanams“, – įsitikinęs vilnietis.

M. Kasperūnas perdavė lin­kė­ji­mą nuo lietuvio kario, kurį sutiko Kramatorske. Vyras tarnauja šturmo brigadoje, tačiau pats į mū­šį neina, yra atsakingas už logistiką: brigados aprūpinimą apranga, gink­luote, maistu ir t.t. Jis tarnauja kartu su kitu lietuviu, tiesioginiu puolamųjų operacijų dalyviu. Šis prasitarė, jog kariauja jau trečius metus ir jaučiasi pavargęs, todėl planavo nutraukti kontraktą ir vykti namo. Tačiau persigalvojo, kai sužinojo, kad brigados logistu tapo tautietis, savo amato profesionalas.

„Ukrainos kariuomenė labai ne­vienalytė. Yra dalinių, pa­ruoš­­tų užsienyje pagal Vakarų standar­tus, bet yra ir sovietinės mokyk­los atstovų. Yra ir viskuo aprūpintų, ir tokių, kuriems daug ko trūksta. Kai esi pervargęs, nervina mažiausios smulkmenos. Štai, algos vėluoja po du mėnesius, daug ko laiku nepristato, todėl tenka pirktis patiems. Kai logistika pradėjo rūpintis lietuvis, situacija labai pagerėjo, todėl sutikau pasilikti kovoti toliau“, – kalbėjo šturmo brigados narys. 

Abu šie tautiečiai prašė neminėti jų vardų, nenurodyti brigados, kurioje tarnauja, nes pokalbiui su žurnalistu privalo gauti oficialų vadų sutikimą.

Vadai bei bendražygiai labai giria ir Lipcų fronte Charkivo prieigose esantį lietuvį Raimundą Urvikį. Prieš tai 17 metų atitarnavęs Lietuvos kariuomenė­je, uždarbia­vęs užsienyje, jis prieš pusantrų metų atvyko į frontą Ukrainoje.

„Nepatinka man Lipcuose. Iki tol visą laiką buvau Donecko srityje, iš pradžių prie Bachmuto, paskutiniu metu prie Časiv Jaro. Rusams ėmus veržtis į Char­­kivą, prieš mėnesį mus perkė­lė čia, kur daug kas yra kitaip“, – pripažino Raimundas.

Jis pasakojo, kad jo užduotis yra nuvežti šturmo grupės narius kuo arčiau fronto linijos, vėliau juos iš ten parvežti, kartu paimant ir sužeistus bei žuvusius. Į pačias rizikingiausias užduotis vadai visada skiria jį, nes tik lietuvis yra baigęs specia­lius mokymus, suteikiančius tei­sę vairuoti amerikietišką šar­vuotą automobilį „Humer“. 

„Superinė mašina, atlaiko šūvius ir nedidelių skraidyklių mėtomas granatas, o sprogus padangai dar galima nuvažiuoti dešimt kilometrų. Su ja išgelbėjau daugybę gyvybių, išveždamas karius iš mirtinų spąstų, nors ne kartą pats jau žegnojausi“, – sakė karys.

Prieš kelias dienas jis įsitikino, kad dėl rusų dronų gausybės labai pasikeitė situacija ir pačiame Charkive, kur kovotojams nurodyta tapti „nematomais“, t. y. nu­simesti karinę aprangą. 

„Manęs neįsileido net penki vieš­­bučiai, nes atvykau kovine mašina ir neturėjau civilių rūbų. Per­nakvoti galėjau tik labai brangiame, turinčiame požeminį garažą, kuriame ir paslėpiau automobilį. Rūkyti į lauką ir balkoną nurodė išeiti tik dėvint chalatą, o ne karinę uniformą“, – pasakojo lietuvis. 

Į viešbutį jis atvažiavo norėdamas po trijų savaičių pertraukos išsimaudyti duše, pamiegoti nežadinant sprogimams, pavalgyti karšto maisto. 

Ukrainiečiai saugosi, nes prieš kelias savaites rusų dronai susekė, kaip dviem sunkvežimiais buvo vežama ginkluotė į frontą ir, kariams sustojus Charkivo pak­raštyje trumpam poilsiui, paleido gra­­natas. Sprogimo vietoje liko di­­džiulė duobė, o nuo skeveld­rų už­­siliepsnojo ir sudegė netoli statomas supermarketas.

Prieš savaitę atvažiavęs į autoservisą, čia netikėtai sutikau dar du lietuvius: vienas ant kombinezono turėjo lipduką su pavarde „Viačeslav Litvin“ – tai reiškia, kad jo protėviai kažkada gyveno Lietuvoje, mat atvykėliams iš Lietuvos senovėje prigydavo pavardė „Litvin“ arba „Litvinenko“.

Tuo tarpu stiklų pakeitimo įmonės vadovas Sergejus Sergienko, pamatęs mano mašinos numerius, ėmė lietuviškai dainuoti. Paaiškėjo, jog vyro žmona Oksana, šiuo metu su dukromis laikinai apsistojusi Belgijoje, yra gyvenusi Šilalėje. Čia dažnai lankėsi ir Sergejus, šiek tiek pramoko kalbos ir įgijo draugų, kurie, karui prasidėjus, aukojo pinigų ir atvežė mašiną kariams. Tiek V. Litvinas, tiek S. Sergienko prašė perduoti lietuvių kariams bei savanoriams, kad jų automobilius remontuos be eilės ir pigiau. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės meno mokykla jau antrus metus surengė šventę gabiausiems savo mokiniams – „Meno perliukų“ nominacijas šiemet pelnė 14 moks­leivių, dar 46 įteiktos padėkos.

„Kasmet gausus būrys mūsų auklėtinių pelno įvertinimus­ respublikiniuose, tarptautiniuose konkursuose – tokio ly­gio renginiuose nominacijas pelnę mokiniai ne tik tampa ugdymo įstaigos perliukais, bet ir garsina Šilalės vardą“, – sakė Meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas.

Pasak jo, ypač džiugina, jog gabių vaikų daugėja, ir tai glosto mokytojų širdis. Bet nei vaikai, nei mokytojai negalėtų pelnyti įvertinimų, jeigu ne tėvų palaikymas bei skatinimas. 

Padėkomis už Šilalės meno mokyk­los vardo garsinimą respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, aktyvią koncertinę veiklą, puikius mokymosi rezultatus apdovanoti 46 moksleiviai, besimokantys mu­zikos, šokių ir dailės klasėse, o „perliukų“ būrys, palyginti su praėjusiais metais, išaugo: pasak Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rasos Ramanauskienės, pernai apdovanota 11, iš kurių net 6 nominaciją gavo ir šiais metais, o iš viso vardinės statulėlės įteiktos 14 jaunųjų menininkų, kurie 2023–2024 ­mokslo metais respublikiniuose ar tarptautiniuose konkursuose pelnė „Grand Prix“ ar pirmąsias vietas.

Nominacijas pelnė šokių studijos „Lokysta“ mergaičių grupė (mokytoja Dig­ma Kononovienė) ir jaunių grupė (mokyt. Laima Andrejauskienė), antrokas Ugnius Milašius (akordeonas, mokyt. Raminta Afraz), 7 kl. mokinys Rokas Kazlauskis (fortepijonas, mokyt. Daiva Bartušienė), Nominacijas pelnė ir Ovidijus Ansunas, fortepijono 4 kl. (mokyt. Gintaras Bartušis), Stasys Aidanas­ Šerpetauskis, klarneto 4 kl. (mokyt. Algirdas Pet-

raitis), klarneto išplėstinės klasės mokinys Julius Šerpetauskis (mokyt. A. Petraitis), dailės mokytojos Ilonos Venckienės auklėtiniai penktokės Evita Pryšmantė ir Rugilė Banytė, ketvirtokai Rapolas Murauskas, Ugnė Gražinskaitė­ ir Adrija Katauskytė. Taip pat nominacijas pelnė Austėja Noreikaitė (dailė, 1 kl., mokyt. Laimutė Rupšytė) ir Indrė Pavilionytė (dailė, 5 kl., mokyt. Sonata Dargienė).

„Labai svarbu­ tai, kad puikiai­ pasi­ro­džiusieji konkursuose­ tam­pa sektinu pa­vyzdžiu­ bendramoksliams. Taip ki­lo­ ir renginio „Meno perliukai“ idėja: gabus mokinys panašus į augantį perlą. Viskas, kas patenka į austrę (smėlio dulkelė, kruopelė), laikui bėgant, pavirsta perlu, kuris kelią džiaugsmą, pa­sigėrėjimą ir nuostabą. Taip ir meno­ mokyklos mokiniai – atsiskyrę nuo bend­raamžių, mo­kosi, dirba, rengiasi konkursams, kol galiausiai visi jį pamato visiškai kitoje šviesoje, tapusį savo srities meno perliuku“, – vaizdžiai šių nominacijų­ prasmę nupasa­kojo R. Ramanauskienė.

Dailės moky­to­ja I. Venckienė­ akcentavo, jog didžiausias pasiekimų ir aukš­tų įvertinimų vaidmuo tenka ne įgimtam talentui, o sunkiam darbui.

„Netiesa, kad meno mokyklo­je gali mokytis tik talentingi­ vaikai. Kur kas svarbiau – darbštumas, užsispyrimas. Tai įrodo ir pasiekimai tarptautiniuose konkursuose, kur profesionalai vaikų kūryboje įžvelgia kur kas daugiau nei patys jų autoriai. Mene ypač vertinamas ne tobulas darbo atlikimas, o temos pajautimas“, – sakė mokytoja.

Šiuo metu Šilalės meno mokykloje su jos skyriais Laukuvoje, Kaltinėnuose, Kvėdarnoje ir Pajūryje mokosi 586 rajono mokiniai, savo gabumus bando prisiminti ir 33 suaugusieji. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiltai ir jaukiai trečiadienį Šilalės savivaldybės viešojoje bibliotekoje sutikta Elenos Karbauskaitės-Vismantienės poezijos rinktinė „Lemties ir ilgesio keliu“. Knyga, kuri buvo tremtinės svajonė ir kurios ji, pernykštį pavasarį pašaukta Amžinybėn, nesulaukė. Užtat nė vienas, atėjęs prisiminti Bilionių Elytės, neabejojo, kad ji yra greta ir iš aukštybių laimina šį prasmingą suėjimą. 

Šilalės viešosios bibliotekos Informa­cinių išteklių ir metodikos skyriaus vedėja, literatų klubo „Versmė“ vadovė Stefa Minutaitė patikino, kad šviesaus atminimo E. Vismantienė buvo tik­ras knygų ir kultūros žmogus: ją pažinojo visi, kas prie tos šviesos bent šiek tiek prisilietė. Elytė, kaip ją vadino aplinkiniai ir bičiuliai, buvo aktyvi Bilionių bendruomenės, Žemaitijos rašytojų, Šilalės rajono literatų  klubo „Versmė“ narė, parodų, poezijos, literatūros vakarų dalyvė bei organizatorė. Ir paliko ji šį pasaulį pernai, virš Šilalės skraidant „Poezijos paukštei“, kurios taip laukė ir į kurios sutiktuvių šventę nebeturėjo jėgų nuvykti.

Tikra draugystė ją, Irkutsko krašto vaiką, į tremtį išvežtą tebesant po mamos širdimi, siejo su Šilalės tremtiniais ir politiniais kaliniais. Po E. Vismantienės mirties nuvykę aplankyti liūdinčios dukros Aušros, jie ir rado visą dėžę rank­raščių. Juose – ir daugybė eilėraščių, ir gyvenimo bei tremties istorija, ir gausybė nuotraukų, atspindinčių jos veiklą. Teresė Ūksienė, Loreta Kalnikaitė ir Antanas Rašinskas susirinko šį turtą ir pasiryžo išleisti knygą – geriausią pamink­lą likimo sesei. Pirmąją mamos knygą – eilėraščių rinktinę vaikams „Linksmasis traukinukas“ išleidusi A. Vismantaitė – Silva stebėjosi, kaip tokį poezijos, užrašų, minčių kratinį pavyko sudėti į knygą. 

„Tai yra milžiniškas darbas. Pati esu knygos žmogus, žinau, kiek tai kainuoja jėgų ir laiko“, – sakė A. Vismantaitė – Silva, dėkodama mamos bičiuliams už milžinišką darbą leidžiant knygą „Lemties ir ilgesio keliu“. 

Knygos pristatyme L. Kalnikaitė prisiminė, kad Elytė ne tik eilėraščius rašė, žemaitišką žodį per savo pasakojamas istorijas skleidė, bet ir nepaprastai gera šeimininkė buvo – bibliotekos išleistoje receptų knygoje yra ir jos patiekalų. Kiekvienai progai ji ruošdavo daugybę dovanų – megzdavo raštuotas pirštines ir kojines, o pritrūkusi veiklos, griebėsi siūti maišelius, kad kiekviena dovana turėtų savo namukus, puošdavo juos siuvinėdama ar­ba savo piešiniais. 

Labai šviesiai E. Vismantienę prisiminė ir Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė, patikinusi, jog bendruomenėje nebuvo renginio, kuriame nedalyvautų Elytė. Jei reikėjo – margino kiaušinius, kūrė kalėdines dekoracijas, jei reikėjo „meškos šūduką“ padaryti – Elytė irgi buvo pirma. Smagiai apie kaimynę žodį tarė Bilionių liaudies teat­re kartu su ja vaidinęs Zenonas Levickis, kuriam te­ko garbė scenoje net keturis ar penkis kartus vadinti ją žmona. 

„Kartais užeisiu kokiu nors reikalu pas kaimynę – sėdi už staliuko, sąsiuvinį atsivertusi. Greitai užverčia ir šnekamės. Matyt, rašė. Kožno žmogaus gyvenimas yra savotiška istorija. Vienų tos istorijos neznaimios, nereikšmingos, kitų – ryškesnės, prasmingesnės. Nesvarbu, kuo žmogus tampa, svarbu, kad jis palieka kažkokį ženklą. O ženklų yra labai daug. Elytė savo poetiškas mintis išdėstė šioje knygelėje ir suguldė į tas eiles savo bei savo artimųjų gyvenimą. Skaitydamas tą knygelę, jei nori ašarą nubraukti, rasi kur. Jei norėsi susimąstyti, irgi rasi ką paskaityti. Ir pasijuokti yra kur“, – tikino Z. Levickis, perskaitęs kelis eilėraščius. 

Poezijos stulpeliais surikiuotos mintys sklandė bibliotekoje pakaitomis su Šilalės kultūros centro moterų vokali­nio ansamblio „Aitra“ dainomis ir E. Vis­mantienės gyvenimo nuotrupų prisimi­nimais, liudijančiais, kad stiprybės žmo­gui suteikia net tokios tragedijos kaip tremtis, praradimai, nepritekliai. E. Vismantienė tai kompensavo bend­ruo­me­nine veikla, dosniai dalindama aplinkiniams savo širdies šilumą, laiką, žinias, rankdarbius. 

Jos dukra Aušra įsitikinusi, jog buvimas su visais mamai buvo terapija nuo vaikystėje tremty patirtų dvasinių traumų, bandymas išsiaiškinti savo stip­riąsias charakterio savybes, ramybės ir prasmės paieškos. 

„Mama  gimė tremtyje, grįžo į Lietuvą šešerių. Mes kalbėdavome apie tą laiką, kai ji buvo dar labai mažytė. Dažnai prisimindavo tą vietą, kur krištolinis vanduo, kriokliai, kalnai – man, vaikui, bū-

davo keista, kad ten yra kažkaip kitaip, nei pas mus. Lietuva jai, mažai ir silpnai, atrodė kaip stebuklų šalis, o grįžo į visišką skurdą. Pradėti gyvenimą iš naujo buvo sudėtinga ir sunku. Mamos gyvenimas tapo man pamoka: kai kažkas labai nemalonaus nutinka, svarstau, ar tai yra taip svarbu, jog taptų tragedija – dažniausia tai yra niekas, lyginant su  tuo, ką išgyveno mano seneliai, mano mama, kaip jie visi tą sunkią tremties dalią įveikė. Jaučiuosi stipri, matydama mamos pavyzdį būti aktyviu bendruomenės nariu. Tu gali į ją atsiremti, kartu su kitais ieškoti išeičių, ir tos problemos, kurios atrodo didelės, iš tiesų nebūna tokios baisios. Vertingas dalykas yra dalintis savo idėjomis, rūpesčiais – tai yra geras benzinas ir mano gyvenimui“, – neslėpė A. Vismantaitė – Silva.

E. Vismantienė rašyti pradėjo vėlai, sukrėsta vyro ir sūnaus praradimo. Tai paskatino ją įprasminti praeities bei dabarties laiką. Ir laimingiausia ji buvo rašančių žmonių bendruomenėje, kur buvo lengva ieškoti kūrybai savų formų. Šiandien jos dukra tikina, kad knyga, per kurią ji prisilietė prie mamos kūrybos, paskatino dar kartą permąstyti, kas jai rūpėjo ir kuo gyveno. 

„Tai ypatingas laikas, kai prarandi žmogų. Netenki, bet ir gauni kažką labai brangaus ir mielo“, – pripažino A. Vis­mantaitė – Silva.

Treti metai Šiaurės Meksikoje, 6 mln. gyventojų turinčiame Monterėjuje gyvenanti Aušra kasmet bent mėnesiui grįžta į savąjį kraštą, kad neprarastų ryšio su artimaisiais, kad neišbluktų at­mintyje žalios ir savos Lietuvos paveikslas... 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš Laukuvos ir į ją veda ne vienas kelias, tačiau skubantys vairuotojai atrado ir dar vieną „aplinkkelį“ – važiuoja Laisvės gatve. Viskas būtų gerai, bet gatvė yra labai siaura, todėl žmonės skundžiasi, jog prasilenkiant tenka sukti į kelkraščius, kurie yra labai prasti. Todėl prašo kelininkų atvežti bent kelias mašinas žvyro.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Prezidentūroje praėjusią savaitę įteikti apdovanojimai žaliausioms Lietuvos savi­val­dybėms. Deja, Šilalės ne tik nėra tarp nominantų – mūsų rajono savivaldybė, palyginti su praėjusiais metais, pagal aplinkosaugos reitingą nukrito kone į patį sąrašo galą: 2023 m. buvusi 22-oje vietoje šiemet nusirito į 50-ąją.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Šilalėje esantis daugiabutis, dar vadinamas Vingi­nin­kų bendrabučiu, stovi pačiame miesto centre, tad pirmuosiuose jo aukštuose patalpas įsigiję vers­lininkai stebisi, jog namo administratorius ėmėsi dar­­bų, nors jiems niekas nepritarė. Tuo tarpu šis at­šau­na, kad „šaršalas“ keliamas be reikalo...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Vis dažnėjančios sausros, liūtys, vasarą pasipilanti kruša ūkininkams atneša nemažų nuostolių, kuriuos jie sumažina drausdamiesi. Deja, draudimo kompanijos draudžia ne nuo visų rizikų. Tačiau dabar jau yra instrumentas ir tais atvejais – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (SP) numatyta intervencinė priemonė „Savitarpio pagalbos fondai“, skatinanti ūkininkus burtis į Žemės ūkio rizikos valdymo fondus (RVF) bei patiems, be tarpininkų, apsaugoti ūkį nuo didelių finansinių nuostolių.

Kam naudingas RVF?

RVF – savanoriška žemės ūkio subjektų tarpusavio pagalbos sistema, grindžiama narių įnašais ir skirta jų pajamų lygiui palaikyti.

„Šis finansinis instrumentas ūkininkams padeda apsisaugoti nuo galimų nuostolių, patiriamų dėl klimato kaitos, plintančių gyvūnų ir augalų ligų, kenkėjų, geopolitinių veiksnių, prekybos globalizavimosi, energetinių išteklių, trąšų, degalų brangimo, dėl ko jų pajamos tampa nestabilesnės. Patiriami dideli pajamų sumažėjimai kelia grėsmę ūkių ekonominiam gyvybingumui ir išlikimui.  Šiam ūkinin­kams naudingam įrankiui fi­nan­suoti pagal SP intervencinę­ priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“ numatyta 1,5 mln. eurų“, – gali­mybę ūkininkams pristato Že­mės ūkio ministerijos (ŽŪM) Stra­teginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Rimantė Juodenienė.

Norint pasinaudoti šia parama, reikia įkurti ir Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) akredituoti RVF. 

RVF įkūrimas

„RVF įkurti gali mažiausiai 5 asmenys, iš kurių ne mažiau kaip 60 proc. nėra tarpusavyje susiję. Taigi iš 5 asmenų tarpusavyje susiję gali būti tik 2 asmenys. Fondo steigėjai gali užsiimti viena ar įvairiomis ir gana skirtingomis žemės ūkio veik­lomis. Šie pirmieji steigėjai nebūtinai turi visą laiką būti fondo nariais. Didėjant narių skaičiui, jie gali ir pasitraukti“, – fondo steigimo reikalavimus komentuoja R. Juodenienė. 

Fondui turi būti atidaryta nuo kito turto atskirta ir atskirai tvarkoma sąskaita.

Pirmaisiais RVF veiklos metais kiekvienas narys į fondą įneša vienkartinį įnašą, kurio, NMA akreditavus fondą ir pateikus prašymą, 70 proc. kompensuojama SP lėšomis, bet kompensacijos suma – ne didesnė kaip 1 tūkst. Eur.

„Pagal SP intervencinę priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“ teikiama parama iki dviejų darbo vietų, reikalingų fondui administruoti, įrengti ir išlaikyti. Tai biuro įrangos bei baldų, kompiuterinės technikos, programinės įrangos, kanceliarinių prekių įsigijimas, darbo užmokestis. Fondo administravimo išlaidos kompensuojamos trejus metus. Pirmaisiais veiklos metais mokama iki 20 tūkst. Eur kompensacija, antraisiais –­ iki 18 tūkst. Eur, trečiaisiais – iki 16 tūkst. Eur. Kadangi kompensuojama iki 70 proc. patirtų išlaidų, norint gauti numatytas sumas, išlaidos turi būti 30 proc. didesnės. Kai įrengiama viena darbo vieta, kompensuojama suma proporcingai mažinama. SP intervencinėje priemonėje nebeliko Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pajamų stabilizavimo priemonės (žemės ūkio rizikos valdymo fondai)“ įgyvendinimo taisyklėse bu­vusio reikalavimo administ­racinėms išlaidoms skirti ne dau­giau kaip 20 proc. numatytų išmokėti  RVF nariams, fiziniams arba juridiniams asmenims lėšų“, – akcentuoja ŽŪM specialistė.

Nuostolių kompensavimas

Pasak ŽŪM atstovės, svarbiau­sias kiekvieno fondo tikslas – sukaupti kuo daugiau lėšų, pritraukiant naujų narių, nes vienas pagrindinių fondo šaltinių yra narių įnašai. Fondą gali papildyti rėmėjų, projektinės ir kitos lėšos, kurios naudojamos narių patirtiems nuostoliams dengti.

„Iki 70 proc. išlaidų, patirtų­ fondo nariui dengiant pajamų­ sumažėjimą, RVF kompensuoja­ma pagal SP intervencinę priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“. Kompensuojamos tos išmokos, kurios sumokėtos fondo nariui, patyrusiam didesnį kaip 20 proc. vidutinių metinių praėjusių trejų finansinių metų laikotarpio pajamų sumažėjimą­ arba praėjusių penkerių finansinių metų laikotarpio vidutinių trejų finansinių metų pajamų, neįskaitant per tuos penkerius finansinius metus gautų didžiausių ir mažiausių pajamų sumų. Kreipiantis paramos, būtina pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Iš fondui grąžinamos sumos išskaičiuojama pradinio įnašo kompensacija. Pavyzdžiui, fonde yra 10 narių, kuriems išmokėta 10 tūkst. Eur pradinio įnašo kompensacija, o sumažėjusių pajamų kompensacija susidaro 80 tūkst. Eur. Taigi RVF bus grąžinta 70 tūkst. Eur“, – paramos teikimą fondui pristato ŽŪM specialistė, ragindama ūkininkus ak­tyviau burtis į rizikos valdymo fondus, galinčius tapti išeitimi valdant rizikas bei siekiant stabilizuoti pajamas, jaustis ramiau dėl savo ūkio ateities.

Ričardo PASILIAUSKO nuotr. 

Šilalės savivaldybė laukia, kada pagaliau gaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto (dabar – Vilnius Tech) mokslininkų atliekamos dviejų rajone esančių tiltų ekspertizės ataskaitą. Nors ekspertizė su apkrovos bandymais atlikta jau seniai, ataskaita užsigulėjo mokslininkų stalčiuose, o greičiau sulaukti jos nepadeda net ir skaičiuojami delspinigiai.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Lietuvoje susiformavo savita valstybės švenčių „trejybė“: sausį prisimename oku­pantų agresijos aukų žygdarbį, vasarį šven­čiame savotišką Ištakų šventę – kalbant apie laisvę, mūsų kartai 1918 m. Deklaraci­ja yra kur kas tvirtesnis atspirties taškas, nei iš istorijos tolumos spindinti Mindau­go karūna, o kovo mėnesį džiaugiamės su­si­grą­žinta laisve, išsivadavimu iš ilgos okupacijos. Būtent šios trys datos ir sudaro Lais­vės „trejybę“.

Kita „trejybė“ prasideda birželį, kai minime Gedulo ir vilties dieną. Liepą švenčiame Valstybės dieną, ją siedami su hipotetine Mindaugo karūnavimo data, o rugpjūtį laukia dar viena svarbi – Baltijos kelio (Juodojo kaspino) – iškilmė, kai prisimename dviejų banditų suokalbį, kurio padarinius, deja, jaučiame ir dabartiniame Ukrainos kare. Šią „trejybę“ galima būtų vadinti Istorinių galimybių apmąstymu. Ribentropo-Molotovo paktas nutraukė mūsų valstybingumo tęstinumą, o pirmasis žiaurus pakto smūgis buvo tremtys, suardžiusios mūsų visuomenės audinį, pradėjusios griauti ją iš vidaus. 

Valstybės diena, regis, visai kitokia, tačiau Mindaugo karūnacija mums atvėrė Vakarų civilizacijos duris. Tačiau netrukus buvo nužudytas ne tik Mindaugas, bet ir krikščioniškos monarchijos tradicija. Sovietmečiu buvome raginami didžiuotis, jog esame paskutiniai pagonys Europo­je. Dabar jau galima tvirtai sakyti, kad tai reiškė keliems amžiams sustabdytą kultūros, švietimo sistemos įsitvirtinimo procesą. Teko pradėti nuo paribio statuso. Kita vertus, sudėtingi istorijos

išbandymai užgrūdino ir suteikė dar didesnį pagrindą švęsti tai, kad Lietuvos valstybė išliko ir šiandien turime savo namus. Taip pat turime ilgą laisvės kovų istoriją ir, tiesą sakant, jei sąžiningai vertintume situaciją, jau daug amžių neturėjome tokios tvirtos valstybės kaip šiandien.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip dabartinė Lietuva atrodytų, žvelgiant iš Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ar net Antano Smetonos perspektyvų. Drįs­tu teigti, jog sugebėjome įgyvendinti jų svajonę, ir šiandien Lietuva ne tik turi Vilniaus bei Klaipėdos kraštą, tačiau priklauso ir galingiausioms pasaulio sąjungoms, dalyvauja diskutuojant svarbiausiais dabarties bei pasaulio ateities klausimais. Jau susipratome, jog gė­da aimanuoti dėl kasdienių problemų, matant, kaip kenčia Ukrainos žmonės. Tačiau pažvelkime ir į mūsų praeities puslapius. Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, išvydę, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones, kad esame laisva valstybė, kurią gerbia bei pripažįsta visos padorios pasaulio šalys.

Valstybė visada yra tiek dovana, tiek išbandymas. Ji tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės. Kita vertus, mūsų pasirinkimas, ar matome tik piktžoles, ar ir gėlių žiedus, nuostabius medžius. Manęs neįtikina suirzę bei viskuo nepatenkinti piliečiai, skelbiantys, kad mūsų valstybė sunyko, kad ji neva atimta iš žmonių. Suprantu, jog pagarba laisvei reikalauja pripažinti ir tuos, kurie negali išsivaduoti iš iliuzijos, kad „nusipelnė gyventi geriau“, tačiau vis tik neretai jie primena tokį sovietmečio veikėją Lysenką, kuris „triuškino“ genetikos mokslą, nes šis esą „pražudys agronomiją ir visą žmoniją”, bei skelbė, jog, jei tik jam leistų, „parodytų tikrus stebuklus”... Bet kai jis gavo tokią galimybę, paskui ilgai teko jo „žygdarbių“ padarinius tvarkyti.

Kita vertus, visais laikais lietuviai ginčijasi ir barasi tarpusavyje. Tačiau kai iškyla tikrai didelis pavojus, sugebame susivienyti. Tikiu, kad ir toliau tęsis mūsų valstybės istorija – kiek­viena turi savo unikalią misiją. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mokysimės iš 1940-ųjų klaidų, kai anuometiniai politikai pabūgo kovoti, todėl daug kaltės jiems tenka ir už tai, jog praradome valstybę, jog į Sibirą iškeliavo mūsų visuomenės žiedas.

Dažnai susimąstau, kaip būtų susiklostęs ne tik Lietuvos, bet ir mano giminės likimas, jei mano senelis nebūtų kaip politinis kalinys žuvęs Vorkutoje, jei kitas senelis, dėdės ir tetos nebūtų išvežti įvairiomis kryptimis į Sibirą...

Nepakeisime praeities, tačiau galime iš jos pasimokyti ir šiandien, pradėdami antrąją valstybės švenčių „trejybę“, dar kartą įsipareigoti padaryti viską, kad niekada nepasikartotų tos tragedijos, kurias teko iškęsti Lietuvai.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas