Dėl vilkų antpuolių Šilalės ūkininkai kasmet netenka dešimčių jau paaugintų ir net gerokai įmitusių gy­vulių, o savivaldybė pritrūksta lėšų kompensacijoms už plėšrūnų padarytą žalą. Valdininkams atrodo, kad ūkininkai specialiai nenaudoja padėtį pakeisti galinčių prevencinių priemonių, tuo tarpu medžiotojai bei nuo vilkų kenčiantys kaimo žmonės įsitikinę, jog pilkių priviso gerokai per daug. Prieš pat naujuosius europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į dis­kusiją „Sau­gi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)­įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas pu­ses - ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokal­bis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita.

Sunaikino didžiulę fermą

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, iki ganiavos pabaigos 2016 m. vilkai ša­lyje papjovė 1380 naminių gyvūnų: galvijų, ožkų, o Akmenėje ir Šakiuose - net arklių. Di­džiau­sių nuostolių patyrė Že­mai­tijos ūkininkai.

Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais And­rejus Gaidamavičius įsitikinęs, jog vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių. Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausiai Lietuvoje lai­koma gy­vulių, ir nuostoliai yra didžiausi. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip būtų galima patobulinti žalos kompensavi­mo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olend­­ra suskaičiavo, jog mūsų ra­­jo­ne per pastaruosius tre­jus me­tus ūki­ninkai neteko vienos didelės fermos - 155 galvijų ir 55 avių. Vilkų daromi nuostoliai buvo dideli: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2014 m. - 35 tūkst. Lt, 2015 m. - 16 tūkst. eurų, o 2016-aisiais rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir 2015-aisiais, 2016 m. Šilalės savivaldybei pritrūko Ap­linkos apsaugos specialiosios programos lėšų - ūkininkams ji liko skolinga  6,5 tūkst. Eur.

„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai yra maži, vidutiniškai tik 13 hektarų. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5-6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4-5 kilometrus - neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų yra per daug. vien Tenenių miškuose medžiotojai jų suskaičiavo 11, o juk netrūksta ir kituose. Dėl to prasidėjo chaosas“, - mano A. Olendra.

Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik plėšrūnui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiajam ūkininkui.

„Nuo ankstyvo pavasario ra­­šėme Aplinkos ministeri­jai, Agen­tūrai: išsiuntėme 7, jie mums - 6 raštus. Galų gale rugsėjo 19-ąją gavome raš­tą, jog galime sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėme medžioto­jus, mąs­tėme, ką ir kaip daryti, tačiau nei 2015 m., nei 2016-aisiais nesumedžiota nė vieno. Turime būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“, - tvirtino A. Olendra.

Voljerai - ne avims, o vilkams

Jam pritarė ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, kad vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pasta­tų - vien vilkų pėdsakai.

„Kiek jų yra, jeigu jau eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą bei tai, kokius gyvulius pjauna, matyti, kad traukia didžiulėmis šeimomis. Įsigijome dujinę patranką, bet jie bemat prie jos priprato. Užtvėrėme stacionarias tvoras su lentomis, tačiau ir iš tokių aptvarų vilkai sugeba gyvulius išvaryti. Elekt­rinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, - sakė ūkininkas, kuriam plėšrūnai papjovė besiveršiuojančią karvę.

Pasak A. Merkelio, Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams.

„Jeigu verčiate mus auginti vilkus, tai patys tverkite voljerus ir juos saugokite“, - sakė jis.

Kompensacijos - akių dūmimas

B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 procentų atvejų dėl įvairių priežasčių į ofi­cialią statistiką nepatenka. A. Mer­­­kelis pripažino, jog vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženk­lintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, kad tai vilkų darbas.

„Aš ir pats ne kartą esu numojęs ranka į kompensacijas. Jeigu telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar pačiam tenka sumokėti už utilizavimą, tai šitoks žalos atlyginimas yra tik pasityčiojimas“, - neslėpė pasipiktinimo žygaitiškis.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio sky­riaus darbuotojai patiksli­no, jog didžioji dauguma stam­biųjų ūkininkų kom­pen­­sa­cijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.

„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti, o ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu privalote išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėt­ros fondas - gal ūkininkams ir atrodo, jog yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, tačiau varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija yra vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, - tvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Kra­suckis.

Prevencijai lėšų neskiria

Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai numatytas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms prie­monėms įsigyti.

Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad 2015 m. savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur ir 90 proc. šių lėšų skyrė įsigytoms prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Tuo tarpu dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.

„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, jog savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų - ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras - mokėti negali, o ir nėra tokios turtingos, kad įstengtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė 2016 m. visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė - 18 tūkst. Eur, Pagėgiai - vos 10 tūkst. Eur.

„Grįžę į Vilnių, turėsime padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, - žadėjo R. Krasuckis.

Medžioklė problemų neišspręs?

Savo požiūrį į vilkus bei dėl jų kylančius ūkinin­kų rūpes­čius išdėstė ir aplinkosaugi­ninkai. Europos Sąjungos do­ku­­mentuo­se nurodyta, kad Lie­tuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsau­gos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, leidžiamas 20 proc. medžioklės limitas. Kai jis išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį 2016 m. rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, jei užfiksuojama 10 ir daugiau žalos atvejų.

2015-aisiais buvo išduoti 8 lei­dimai paimti iš gamtos 28 prob­leminius vilkus, 2016 m. savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 plėšrūnų. Ir vie­nais, ir kitais metais sumedžiota po 3, visi - Anykščių rajone. 

„Artėjame prie skaičių, kiek vilkų buvo, nelimituojant medžioklės. Aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, - sakė Aplinkos mi­nisterijos atstovas.

Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė prob­lemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, jog reikia visiškai išnaikinti vilkus. Tačiau Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti juos iš jų teritori­jos - klaidingas sprendimas, nes miškui jie yra labai reikalingi. Anot A. Gaidamavičiaus, net 70 proc. nušautų plėšrūnų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos ir sergančių gyvūnų. Vilkai dėl ligų gyvena 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tiktai dvi jauniklių vadas.

Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat ma­no, kad dėl vilkų agresijos esą kalti iš miškų juos išvarę žmonės.

„Pilni miškai bokštelių - nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške, ir problema išnyktų savaime“, - mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.

Tinklinės tvoros - per brangu

Aplinkosaugininkai pripažįsta, jog vilkai ūkininkams sukelia daug problemų.

„Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Por­tugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o štai Len­kijoje tris kartus didesnis vilkų skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, - sakė A. Gaidamavičius.

Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais - vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyk­lą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten pa­likti nebegalima. A. Lau­­rinavičius rekomendavo ūkininkams aptverti ganyk­las 1,2 metro aukščio tinklinėmis tvoromis, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias būtų galima nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose - naudoti specialių veislių aviganius šunis.

Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, jog daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar pasinaudos patarimu.

Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo bei ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams nenumatytos aplinkybės neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Nors kone kiekviena šeima turi po automobilį, tačiau daliai žmonių vienintelė prieinama transporto priemonė vis dar yra autobusas. Todėl svarbu žinoti, koks yra jo važiavimo grafikas. Deja, į „Šilalės artojo“ redakciją atėjęs upyniškis teigė jau kuris laikas stotelėje nematąs vie­šojo transporto tvarkaraščio, tad belieka tiktai spė­lioti, kokiomis valandomis laukti autobuso.

„Liko tik stotelės ženk­las. Aš žinau, kada važiuoja autobusas į Šilalę – dažnai prireikia, tad įsidėmėjau. Tačiau ką reikėtų dary­ti, jei prisieitų pasiekti kitą vietovę? Be to, juk ne visi ir atsimena tvarka­raš­­tį. Tai ką da­ryti jiems? Ne­aišku, kas už tai yra atsakingas, bet gal ir seniūnė galėtų tokius dalykus pastebėti bei tuo pasirūpinti, jei nie­kas kitas ne­užsiima“, – svarstė upyniš­kis (vardas ir pavar­dė redakcijai ži­nomi – red. past.).

Atsakydama į šį klausimą, Šilalės autobusų parko eksploatacijos inžinierė tvirtino, jog nauja lentelė su autobusų tvarkaraščiu jau ga­mi­nama.

„Žinau, kad ten nėra tvarkaraščio, jį nuolat kas nors sugadina. Būtent Upynoje tai įvyksta itin dažnai. Turbūt jaunimas elgiasi chuliganiškai. Neretai taip nutinka ir Laukuvoje. Nukenčia net au­tobusų stotelės ženklai. Mums tai kainuoja nemažus pi­ni­gus, nes kaskart iš metalo turime daryti naują lentelę. O metalas yra plonas, trenkus kumščiu, jis sulinksta. Taupydami net dailininkės paslaugų atsisakėme ir autobusų grafiko valandas rašome patys“, – aiškino pavardės sakyti nepanorusi Šilalės autobusų parko atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atliekų išvežimo tema, matyt, tol bus ne­iš­semiama, kol UAB „Ecoservice“ vadovai nesiims ra­dikalių priemonių savo darbui ge­rinti. Į „Šilalės artojo“ redakciją besikreipiantys gyventojai piktinasi ypatingai aplaidžiu atliekų surinkėjų darbu. Jie klausia: galbūt vežikai piktnaudžiauja vadovų neprincipingumu?

„Jau pavargome skambinti į atliekų išvežimo įmonę - naudos jokios. Štai lapkritį vietoje trijų kartų šiukšles išgabeno tik vieną sykį - antrą mėnesio dieną. Turėjo vežti ir 16 bei 30 dienomis, tačiau šiukšliavežės nesulaukėme. Kai paskambinę pasakėme, jog skųsimės laikraščiui, atvažiavo jau kitą dieną. Bet dabar ir vėl tas pats: gruodis eina į pabaigą, 14-ą dieną turėjo atliekas vežti, tačiau mūsų konteineriai tebestovi pakelėse - šiukšliavežės nematyti. Pagal grafiką dar turėtų rinkti gruodžio 28-ąją.

Kodėl UAB „Ecoservice“ nesilaiko atliekų išvežimo grafiko? Suprastume, kad siaustų pūgos, būtų neišvažiuojami keliai. O dabar? Tąsome pirmyn - atgal pilnus konteinerius, ir niekas nė gero žodžio neduoda. Paskambini, dėl akių pasako, atseit išsiaiškinsime, pranešime. Tačiau nė balso. Mokame atliekų tvarkymo mokestį, o paslaugų negauname. Tai kam tada ir tas grafikas?“ - pasipiktinę į „Šilalės artoją“ kreipėsi grupė Pajėrubynio ir Kiaukų kaimų gyventojų.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas, kaip ne pirmą kartą, ramiai atsakė, kad minėtomis dienomis atliekas išvežti buvo neįmanoma dėl neva slidžių, neišvažiuojamų kelių. Žmonės, jo teigimu, šiukšles galėtų kaupti maišuose - kai tik keliai bus geresni, bendrovė jas išgabensianti. Anot S. Vyšniausko, gyventojai be reikalo karščiuojasi... Jo teigimu, vežikai simuliuoti negali, nes nuo surinktų atliekų kiekio esą priklauso jų uždarbis.

Tik kažin, ar ne pernelyg padalinio vadovas pasitiki savo pavaldiniais: nepraėjus nė valandai po „Šilalės artojo“ pokalbio su UAB „Ecoservice“, žmonės pranešė, jog šiukšliavežė į kaimą jau atlėkė...

Eugenija BUDRIENĖ

Aišku, kad nėra! Dabar, kai įvesta naujoji tvarka, tai sakome visai atsakingai, o jeigu reikia, galime prisiekti, padėję ranką ant naujojo plano Lietuvai. Jeigu jo gerbiami konservatoriai dar neišmetė į sąvartyną... Tikriausiai ne. Bet gal nustatyta tvarka kaip tik yra naujojo plano dalis? Labai gražu ir simboliška, kad pritarė jai visas naujasis Seimas. Jei kas dar negirdėjote, tai primename, jog jis visai neseniai priėmė Civilinio kodekso pataisas, galinčias varžyti žodžio laisvę bei atverti galimybę bet kuriam politikui ar valstybės tarnautojui tapti neliečiamu – jeigu įstatymas įsigalios, jie bet kuriame juos kritikuojančiame straipsnelyje galės įžvelgti ne kritiką, o labai įsižeisti. Ir dėl to kreiptis į teismą. O šias pataisas Seimui pateikė konservatorius Stasys Šedbaras.

Anksčiau buvo kaip? Anks­čiau tarp prastuomenės ir aukštuomenės nebuvo gražių „polytinių santykių“, pagarba pasibaigdavo tuoj po rinki­mų. Prasčiokams ne visa­da patiko, kad su ja kažkas santykiauja iš aukšto. Jie tuoj paleisdavo gerklę. Girdi, vėl smaugia, mauna kelnes! Kas? Nagi seimūnai - vagys, valstybės tarnautojai - valdžiažmogiai...

Dar baisiau sėdėti Seime pasidarė po to, kai nebeliko kalėjimo už politiko įžeidimą. Nes dar anksčiau, vos nusispjovęs į tą pusę, galėjai gauti kelis metus ir deramai atšalti, o paskutiniu metu kritikuoti, savo atstovus buvo galima, kiek nori, ir nieko už tai nebus.

Dabar straipsnis yra. Ne tame kodekse, kuris baudžia, bet tame, kuris paskaičiuoja pinigus. Todėl kol neišsprūdo piktesnis žodis ant gerbiamo Seimo, mūsų mero, direktoriaus, vicemero ar kito valdžiažmogio, laiku prikąskime liežuvį bei pataupykime pinigus. Mat netrukus politikai savo padu galės priminti ir žiniasklaidą, o įsižeidę už jiems nepatinkančią ir ne tokiu tonu pateiktą kritiką turės teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą. Nes priimta tokia pataisa. Vienbalsiai!

Gal ir gerai - pagaliau įsivyraus tvarka ir teisingumas, nusistovės harmonija, aukštuomenės bei prastuomenės santykiai nebekels tokio pasidygėjimo. Juk tie, kurie kritikuoja valdžią, mato jos ydas bei kvailus sprendimus, neturės pinigų kiekvienam savo žodžiui apginti. Pasibaigs ir spaudos puldinėjimai, žurnaliūgų rašliavose atsiras atsargesnis tonas, bus daugiau pagarbos visai valdžiai.

O kas sugalvojo tokią galingą pataisą?  Taigi gerbiamas sei­mūnas S. Šedbaras, kai vie­nas įsismarkavęs žmogelis iš Vie­vio praėjusią kadenci­ją pavadino jį, atleisk mums Vieš­patie, šunsnukiu. Aišku, seimūnas labai įsižeidė ir net patyrė moralinę žalą, todėl kreipėsi į policiją. Bet tada nebuvo tokio straipsnio, pagal kurį tą vyrą iš Vievio būtų galima nubausti, tai tas paliko lakstyti laisvas, kaltinimai jam buvo panaikinti. Bet va nuo šiol, jeigu kas nors sugalvos gerbiamą Šedbarą pavadinti šunsnukiu, pirma reikėtų susiskaičiuoti santaupas. Gali būti, kad neužteks pinigų civiliniam ieškiniui.

Tas pataisas sugalvojo S. Šed­baras - įtaisė visas nauja­sis Seimas, labai vieningai balsavęs. Tačiau kai spauda sukilo, kai kurie seimūnai ėmė „plautis rankas“. Girdi, jie nesupratę, jie nežinoję, jog straipsnis dėl jų pačių įžeidimo. Balsavę mechaniškai, kaip paprastai, visai nieko negalvodami. Juk ne pirkimas koks nors, ne paskyrimas. Jeigu nukentės kažkas, tai juk ne „Maksima“, ne bankas koks nors... Tai S. Šed­baras juos išdūrė!

O gal iš tiesų gerbiamas Šed­baras, yra, kaip čia pasa­kius... Palaukite minutėlę. Už­mečiau akį į santaupas. Ne, gerbiamas Šedbaras tikrai ne šunsnukis, aš jį tikrai gerbiu, o kritikai dabar neturiu atliekamų.

P.S. Čia aprašyta Civilinio ko­dekso pataisa turėtų įsi­galioti nuo sausio 1-osios. Jei Prezidentė nespės vetuoti. Dar yra laiko pakeikti valdžią, kol tai nieko nekainuoja.

Alius ŠAKINIS

Sugedus automobiliui, prisieina kreiptis į autoser­vi­sus. Šiuos dažniausiai susirandame pagal draugų bei pažįstamų rekomendacijas. Tačiau kartais ir tai neapsau­go nuo nesėkmių. I. J. (redakcijai pavardė žinoma) į „Ši­la­lės artojo“ redakciją užsuko, norėdama išsiaiškinti, ką daryti, jei už automobilio remontą pini­gai paimti, tačiau remontas, moters teigimu, galimai neatliktas.

„Kaimynas rekomendavo au­toservisą Pajūryje, ten ir nuvariau savo visurei­gį. Meistrai keitė turbiną, oro srauto matuoklį. Visa tai vyko birželio mėnesį. Už turbiną tuomet sumokėjau apie 400 eurų. Po to sugedo greičių dėžė ir užsiblokavo ratai. Vėl skambinau tiems patiems meistrams. Šie atvažiavo apžiūrėti automobilio. Siūliau vežti jį tralu į dirbtuves, tačiau jie nusprendė važiuoti patys. Galiausiai greičių dėžę teko keisti. Bet tuo metu neturėjau pinigų, todėl mašina iki pat šiol stovėjo kieme. Už greičių dėžę suplojau net 500 Eur. Tai - didžiuliai pinigai. Galų gale autoelekt­rikas, apžiūrėjęs automobilį, pasakė, jog turbina esą visai nėra pakeista. Tai ką tada meistrai vasarą darė su mano mašina ir už ką aš sumokėjau? Tegu grąžina pinigus, jei neįdėjo nė vienos naujos detalės“, - piktinosi I. J.

Paskambinus moters nuro­dytu telefono numeriu, atsiliepė meistru prisistatęs vy­ras, tačiau vardo bei pavar­dės atskleisti nepanoro. Paaiškino, jog nenori pakenkti savo veik­lai.

„Mes neatsisakėme jai padėti. Buvome nuvykę pas klientę į namus, įrodėme, kad detalės buvo pakeistos. Turbina įdėta ne nauja, bet restauruota, nes nauja kainuoja tiek pat, kiek jos visa mašina – apie 1000 Eur. Dabar moteris reikalauja iš manęs pinigų, grasina, jog skųsis laikraščiui, jei jų negrąžinsiu. Atvežiau jai turbinos garantinį lapą. Taip pat siūliau sutvarkyti automobilį, jeigu tikrai turbina neveikia kaip reikiant. Aš už savo darbą atsakau, man svarbu geri atsiliepimai. Jau 12 metų dirbu pagal verslo liudijimą ir tokių nusi­skundimų iki šiol neturėjau“, – aiškino automobilių meistras.

Valstybinės vartotojų teisių tarnybos Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis „Šilalės artoją“ infor­mavo, kad automobilių remontą bei jų techninį aptarnavimą reglamentuoja nuo gegužės 1 d. įsigaliojusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko patvirtintos taisyklės.

„Pagal šias taisykles, techninį aptarnavimą bei remontą atliekantys asmenys, prieš įformindami paslaugų užsakymo paraišką, privalo suteikti transporto priemonės valdytojui būtiną informaciją apie paslaugų sąlygas, terminus, kainą, garantines sąlygas, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos automobilio savininko apsi­sprendimui gauti paslaugą.

Šiuo konkrečiu atveju dėl visų pretenzijų moteris turi kreiptis į paslaugos teikėją raštu, pasilikdama sau antrą egzemp­liorių, su viza „Gauta“ ir parašu bei data. Paslaugos teikėjas vartotojai privalo atsakyti per 14 dienų. Jei tokiu būdu automobilio savininkė su paslaugos teikėju nesusitartų, ji gali kreiptis į mūsų tarnybą“, - tvirtino R. Knyzelis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos ūkininkų sąjunga po dviejų metų švęs šimtmečio jubiliejų. Pirmasis jos pirmininkas buvo iš mūsų krašto kilęs Aleksandras Stul­ginskis. Aktyvią švietimo ir bendradarbiavimo veiklą sąjunga vykdė iki 1940-ųjų. Ir tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., ji vėl atgijo. Sąjunga pagrindiniais tikslais laiko ginti bei atstovauti savo nariams įvairiose institucijose, siekia aktyviai dalyvauti, formuojant žemės ūkio politiką, keistis patirtimi. Ūkininkų sąjungos nariai dalyvauja ne tik respublikiniuose renginiuose, reiškia savo nuomonę valstybinėse institucijose, bet bendradarbiauja ir su užsienio šalių organizacijomis.

Šilalės rajono ūkininkų sąjunga atkurta 1993 m. Pirmasis jos pirmininkas buvo Vincas Rupšlaukis, pastaruoju metu jai vadovauja Algirdas Taroza. Skyriui priklauso apie pusantro šimto narių. Jų valdo­mos žemės plotas - nuo 10 iki kelių šimtų hektarų, o veikla yra pati įvai­riariausia: gyvulininkystė, augalininkystė, mišrūs ūkiai.

Penktadienio pavakarę didžiulis būrys rajono ūkininkų rinkosi į neseniai duris lankytojams atvėrusią ūkininkų Birutės ir Romualdo Trijonių poilsiavietę „Mėlynoji banga“ Bagdonų kaime. Čia vyko šių metų darbymečio pabaigtuvių šventė. Bičiuliai atėjo pasidžiaugti vieni kitų pasiekimais, pasidalinti patirtimi bei darbo rezultatais, aptarti, kokie buvo nueinantys 2016-ieji. Kaip kal­bėjo ne vienas ūkininkas, metai žadėję būti dosnūs derliumi. Deja, nuimti jį sutrukdė įnoringa gamta.

R. Žemaitaitis, J. Talmantas

Nei rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, nei svečiai - rajono vadovai, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis - ilgų kalbų nesakė: visiems žinoma tiesa - ūkininkai mažiau kalba, daugiau dirba.

L. Audinys, A. Raeoza, V. Audinienė

Pagerbti geriau­sieji 2016 m. ūki­ninkai Romualda ir Vaidotas Kiniuliai, Eugenija Misevičienė (renginyje nedalyvavo), Vilma ir Liudvikas Audiniai.

R. ir A. Rimkai, J. Talmantas

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas už aktyvią visuomeninę veiklą, modernų ekologinį ūkininkavimą padėkos raštą bei specialų prizą įteikė Almai ir Rimantui Rimkams. Pa­dėkos žodžiai buvo skirti ir geriausiam šių metų artojui Ramūnui Jurgučiui, kuriam skirtą prizą atsiėmė mama. Susirinkusiuosius pasveikino ir ūkininkas Remigijus Kelneris iš Pagėgių.

Šventės dalyviams gerą nuo­taiką kūrė dainininkė Oksana Auškalnytė, grupė „El fu­ego“, vietiniai ir samdyti griežikai.

Ištikimiausiems, ne vienerius metus produkciją perkantiems ūkininkams įvairios firmos įteikė padėkos raštus bei dovanas, kvietė ir toliau bendradarbiauti.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paprastai, baigiantis metams, apžvelgiami nuveikti darbai, džiaugiamasi pasiekimais, sveikinama ir apdovanojama. Tokią tradiciją puoselėja ir Šilalės verslininkų sąjunga, praėjusį penktadienį drauge su rajono savivaldybe surengusi konferenciją „2014-2020 m. investicijos Šilalės rajone“. Jos metu apdovanotos geriausios 2016 m. Šilalės rajono verslo įmonės.

Į Jomantuose, Bi­­rutės ir Kęs­tu­­čio Tarvydų kai­­mo tu­rizmo so­dyboje, vykusį Šilalės vers­lininkų susi­bū­rimą atvyko ne tik vietos valdžios atstovai, po­litikai, bet ir SEB banko prezidento patarėjas, vyriausiasis eko­nomistas, finan­sų analitikas Gi­ta­nas Nausėda. Kal­bėdamas apie šalies ekonomiką, jis pabrėžė, jog vienas didžiausių iššūkių Lie­tuvai – tiesioginių užsie­nio investicijų pri­traukimas. Pa­sak jo, tenka pripažinti, kad jos stoja, šiais metais užsienio investicijų srautas į mūsų šalį yra neigiamas, o labiausiai pralaimime Lenkijai. Didžiausią įtaką tam daro mokestinė Lietuvos politika. Ir jeigu ji, pasak analitiko, nesikeis, dauguma verslininkų ir toliau rinksis kitas šalis.
Šilalės verslininkams G. Nau­sėda siūlė investuoti ne tik į technologijas, bet ir į darbuotojus, kurie yra pagrindinis įmonės turtas.

„Šiemet atlyginimai augo maždaug 7 proc., tačiau darbo našumas jų nepaveja. Todėl  būtina investuoti į technologijas, didinančias gamybos efektyvumą, bei į žmones, kurie dirba jums. Nes dabar toks laikas, kai geras specialistas bet kada gali išeiti ten, kur jam bus palankesnės sąlygos“, - sakė finansų analitikas.

Pasak G. Nausėdos, darbo jėgos kainą diktuoja darbo rinka, todėl verslininkai gali mėginti perkelti didėjančias sąnaudas į savo prekių kainą. Dėl to jau kitais metais gali kilti kai kurių paslaugų kainos.

Konferencijoje apie 2014-2020 m. investicijas Šilalės ra­­jo­ne kalbėjo meras Jonas Gu­­­dauskas, rajono verslo vys­ty­mo problemas bei pers­pek­tyvas apžvelgė Šilalės vers­li­ninkų sąjungos pirminin­kas Sin­garas Vytartas. Jis, beje, išreiškė viltį, jog Šilalės versli­ninkų sąjunga, kuriai šiuo metu priklauso 31 narys, pasi­pildys naujais verslo atstovais.

Geriausia šių metų mūsų rajono įmone išrinkta Ju­zefos Ge­čie­nės įmonė, kurią verslininkų sąjungos vadovas apibūdino kaip „1000 smulk­menų įmone“. Ji taip pat pristatyta ir Tau­ragės apskrities verslininkų asociacijos apdovanojimams, kurie vyks ateinančių metų sausį.

Valstybi­nės mokesčių inspekcijos Tauragės skyrius apdovanojimą įteikė UAB „Para-1“ - už sumokėtą didžiausią gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią vienam darbuotojui. Ši­lalės darbo birža už jaunimo integraciją į darbo rinką apdovanojo UAB „El­varadas“, o rajono savivaldybės prizas atiteko UAB „Kvėdarsta“. Ši įmonė į biudžetą šiemet sumokėjo daugiausiai gyventojų pajamų mokesčio - 106 tūkst. eurų. Solidžiausią socialinio draudimo įmokų sumą į „Sodros“ biudžetą šiais metais pervedė UAB „Eurobiuras“, už tai pelnęs šios institucijos padėką.

Po apdovanojimų pavaka­ro­ti likusius verslininkus links­mino kaimo turiz­mo sodybos savininko K. Tar­vy­­do suburta kapela.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Sodros“ Šilalės skyriaus vadovė Inga Šaulienė apdovanoja „Eurobiuro“ direktorių Donatą Šimkų

Savivaldybės apdovanojimas įteikiamas UAB „Kvėdarsta“ vadovui

Draugystės gatvėje gyvenantis vyriškis kreipėsi į „Ši­lalės artoją“, nuogąstaudamas, kad jo žaliosios atliekos liks žiemoti konteineryje. Anot skaitytojo, paskutinę šiemet žaliųjų atliekų surinkimo dieną – lapkričio 25-ąją – šiukšlių niekas taip ir neišvežė.

Pirmadienio rytą į redakci­ją paskambinęs skaitytojas in­formavo, jog atliekų surinkėjai neatlieka savo darbo – praėjusį penktadienį turėję būti išgabenti konteineriai tebestovi. O pagal grafiką žaliųjų atliekų surinkimas, numatytas lapkričio 25-ąją, šiemet jau buvo pasku­ti­nis.

„Pernai taip pat neišvežė rūšiuotų žaliųjų atliekų. Konteineriuose viskas prišalo, o galiausiai dėl to įtrūko plastikinis korpusas. Toks konteineris niekam ne­betinka.

Lygiai tokia pat situacija pasikartojo ir šiemet. Pilnutėliai konteineriai tebestovi visoje Draugystės gatvėje. Kodėl tokia netvarka? Kur gyventojams tas atliekas dėti ir kodėl turime mokėti už neatliktus darbus?“ – piktinosi šilališkis.

Draugystės gatvėje Šilalėje pirmadienį kone ties kiekvienu namu stovėjo konteineris. Kadangi naktį paspaudė šaltukas, kai kurių dangčiai buvo prišalę, sunkiai atsidarė. Sutiktas šios gatvės gyventojas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) paaiškino, jog ne dangčio prišalimo labiausiai visi baiminasi.

„Esant minusinei temperatūrai, viduje sušąla atliekos, tada jų neįmanoma išpilti. Pernai jos taip ir liko konteineryje per visą žiemą. Teko kastuvu kapoti žoles, kad būtų galima iškratyti. Nepalikome per žie­mą. Vėliau seniūnija su­tvarkė“, – guodėsi žmogus.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padaliniui vadovaujantis Sau­lius Vyšniauskas patikino, jog atliekos bus surinktos dar šią savaitę. O dėl uždelsimo esą kaltas sugedęs automobilis.

„Būtinai išvešime. Penk­ta­dienį nebaigėme darbų, nes sugedo automobilis ir nespėjome surinkti. Li­ko kaip tik tas kvartalas už upelio. Yra dar dvi mašinos, tačiau jos renka buitines atliekas, kurių su žaliosiomis maišyti negalima.

Gyventojai turėtų konteinerius palikti prie gatvės. Žaliąsias atliekas išvežti pla­nuojame šį trečiadienį – iki to laiko tikimės suremontuoti mašiną“, – aiškino S. Vyš­niauskas.

Atliekų surinkimo bendrovės Šilalės padalinio vadovas vylėsi, jog žolė konteineriuose iki trečiadienio neprišals.

Tiesa, dėl praėjusiais metais paliktų konteinerių sau kaltės jis neprisiėmė: neva gyventojai per vėlai išstūmė konteinerius prie gatvės, todėl žaliosios atliekos ir liko neišgabentos. Tačiau žmonės su tokiu paaiškinimu nesutinka ir teigia, kad atliekas gabenančios įmonės vadovas paprasčiausiai išsisukinėja.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo rugsėjo vidurio UAB „Šilalės butų ūkis” vairą perėmė naujas vadovas. Šilutiškis Aleksas KVEDERIS, turintis didelę patirtį pastatų priežiūros rinkoje, teigiamų permainų žada ir ši­lališkiams. Apie jas ir kalbamės su UAB „Šilalės butų ūkis“ direktoriumi.

- Žmonės dažnai baiminasi permainų, tačiau Jūs sakote, kad jos yra neišvengiamos?

- Pirmiausia noriu nuraminti visus gyventojus, kurių daugiabučius prižiūri mūsų įmonė: taip, pokyčių bus, bet visi jie vienaip ar kitaip lems geresnes būsto priežiūros paslaugas. Gyvenimas nestovi vietoje, todėl daugiabučių namų administravimo srityje Šilalėje matau daug neišnaudotų galimybių. Sukaupęs nemenką žinių bei patirties bagažą, noriu juo dalintis su šilališkiais. Įvertinęs dabartinę padėtį, supratau, jog, mokėdami mokesčius už daugiabučių priežiūrą, žmonės iki šiol gaudavo ne visai kokybiškas paslaugas. Todėl mano tiks­las – kad kiekvienas būsto šeimininkas būtų patenkintas, o daugiabučiai Šilalėje būtų prižiūrimi, laikantis aukščiausių standartų.

- Kokių naujovių gali tikėtis Jūsų vadovaujamos įmonės klientai?

- Bendrovėje jau pradėjome diegti Pastatų priežiūros standartą, kuris užtikrina visapusę pastato priežiūrą: nepriekaištingą inžinerinės įrangos funkcio­navimą, efektyvų energetinių resursų naudojimą, operatyvų reagavimą į skubius pranešimus 24 valandas per parą ir mažesnes būsto priežiūros sąnaudas.

- Vadinasi, daugiabučių gyventojai gali būti ramūs, žino­dami, kad jų turtas yra pa­tikimo prižiūrėtojo rankose?

- Tikrai taip. Išskirtiniu įmo­nės veiklos bruožu taps operatyvumas, todėl gyventojai galės naudotis specializuotu, 24 val. per parą veikiančiu Klientų aptarnavimo centru. Mes užtikriname, jog į visus klausimus, prašymus, pastabas bei pasiūlymus bus reaguota laiku – Klientų aptarnavimo centras pranešimus registruoja ir juos perduoda vykdymui bet kuriuo paros metu, be poilsio ir švenčių dienų. Savo ruožtu pastatų priežiūros standartą atitinkanti Avarinė tar­nyba garantuos operatyvų rea­gavimą į skubius pranešimus visą parą.

- Žmonės dažnai skundžiasi, kad namo administratorius neįsiklauso į jų poreikius, sunku susisiekti su darbuotojais, kurie turi rūpintis tvarka daugiabučiuose. Kaip spręsite šią problemą?

- Būtent todėl kiekvienas daugiabutis nuo šiol turės asmeninį vadybininką, kuris spręs visus su namu susijusius klausimus, įsigilins į gyventojų individualius poreikius, jų pageidavimus bei pastabas. O asmeniškas bend­ravimas sudaro galimybę suteikti maksimalų dėmesį klientams. Noriu, jog šilališkiai visada žinotų, su kuo gali tiesiogiai kalbėtis, tvarkant jiems rūpimus būsto priežiūros reikalus. Ir, žinoma, viliuosi, kad nuoširdus bendravimas taps mūsų vizitine kortele.

- Šilalėje, kaip ir beveik visoje Lietuvoje, stringa senų daugiabučių renovacija. Nepaisant to, žmonės vis tiek nori gyventi šilčiau, o už šildymą mokėti mažiau. Ar UAB „Šilalės butų ūkis“ rūpinsis daugiabučių namų energetiniu efektyvumu?

- Tai išties opi problema. Bet aš manau, jog, buksuojant valstybės renovacijos programai, yra ir kitų būdų, kurie gali padėti gyventojams taupyti šilumą. Siūlysime jiems prisijungti prie taip vadinamos „5 žingsnių šilumos taupymo programos“. Diegsime ekspertų sukurtus bei praktiškai išbandytus energetinio efektyvumo sprendimus, kurie leidžia taupiai vartoti šilumą daugiabutyje. Pateiksime tokius sprendimus, kurie yra praktiški ir finansiškai apsimoka. Juk nebūtina iš karto renovuoti visą daugiabutį, kad jo gyventojai pajustų naudą. Energetinio efektyvumo darbus galima atlikti etapais, pavyzdžiui, pirmiausia sutvarkyti kiaurą stogą, apšiltinti galines sienas, pakeisti senus šilumos punktus, sumontuoti naujus langus bend­ro naudojimo patalpose. Viską teisingai atlikus, įmano­ma pasiekti tikrai puikių rezultatų. Juolab, kad tokia praktika sėkmingai pasitvirtino ir kituose miestuose.

- Šiuolaikinių technologijų amžiuje, kai beveik kiekviename namų ūkyje yra internetas, įmonės stengiasi savo klientams pasiūlyti kuo daugiau virtualių paslaugų. Ar Šilalės butų ūkis irgi žengs koja kojon su naujausiomis technologijomis?

- Žinoma! Jau dabar testuojame programas, kurios leis gyventojams daugelį su būsto priežiūra susijusių klausimų spręsti, nekeliant kojos iš namų. Netrukus informacija apie atliktus darbus bus pateikiama interneto savitarnos portale, kur bus galima apmokėti sąskaitas už suteiktas paslaugas, tiesiogiai bend­rauti su asmeniniu vadybininku, sekti bei kontroliuoti teikiamas paslaugas ir pan.

- Išvardijote nemažai pokyčių, tačiau gyventojams, ko gero, aktualiausias klausimas yra paslaugų kainos. Ar, žadėdami tiek daug naujovių, nedidinsite tarifų?

- Galiu visus nuraminti: jokių pasikeitimų šioje srityje neplanuojame, todėl žmonėms nėra ko baimintis. Paslaugas gerinsime, atlikę veik­los optimizavimo procesus, tad tikrai nežadame gerovės sąnaudų perkelti ant daugiabučiuose būstus turinčių savininkų pečių.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.