Vyriausybė pristatė kitų metų biu­džeto projektą. Tai yra vienas svar­biausių dokumentų – jam neprilygs­ta nei Vyriausybės programa, nei politikų įsipareigojimai ar pažadai. Ir nors aišku, jog nė viena Vyriausybė negali atliepti visų lūkesčių, kuriuos išsako piliečiai, vis tik vilties, jog poreikiai bus patenkinti bent mi­ni­maliai turi visi. Tuo labiau, jog biu­­džeto projektas neišvengiamai pri­verčia sudėlioti spręstinas problemas pagal svarbą, taip pat primena skaudžią tiesą, kad labai paprasta dalinti dosnius pažadus, tačiau kai tenka nurodyti, iš kur bus imamos lėšos jiems įgyvendinti, viskas tampa gerokai sudėtingiau. 

Šūkis „gerovė bus jau rytoj“ tikrai yra patrauklus, tik tas „rytojus“ yra tarsi horizonto liniją – kai atrodo, jog prie jos artiniesi, ji vis tolsta. Išsamiau apie tai, ką mums visiems žada ateinančių metų biudžetas, dar būtinai padiskutuosime, kai įvairių sričių ekspertai giliau išanalizuos pateiktus skaičius. O šiandienos komentaro temą paskatino Lietuvos sprendimas sumokėti 3,16 mln. eurų solidarumo įnašą ir nepriimti jai priskirtų maždaug 158 į Europos Sąjungą patekusių migrantų. 

Iš kur atsirado tokia prievolė? Apsispręsti, kaip elgtis, mus įpareigoja artimiausiu metu įsigaliosiantis Europos Sąjungos Migracijos ir prieglobsčio paktas, patvirtintas 2024 m. gegužę. Juo numatoma kasmet perskirstyti bent 30 tūkst. migrantų tarp valstybių narių. Šalys, atsisakančios priimti prieglobsčio prašytojus, turi sumokėti 20 tūkst. Eur už neapdorotą prašymą arba imtis kitų solidarumo priemonių, pavyzdžiui, teikti personalą, įrangą ar logistinę pagalbą. Tačiau pakte numatyta galimybė šalyse, patiriančiose ypatingą migracijos spaudimą, suteikti dalinę arba visišką atleidimo nuo solidarumo įsipareigojimų galimybę. 

Kiekvienas Europos regionas turi savo aktualijas ir skaudžias problemas. Mes gyvename netoli karo veiksmų, kurie gali persimesti ir į mūsų teritoriją, taip pat turime Rytų kaimynę, kuri privertė per visą pasienį pasistatyti spygliuotą tvorą. Šalia Viduržemio jūros esančioms Europos valstybėms, deja, tokia siena nepadė­tų – jos susiduria su dideliu srautu nelegalių migrantų iš Azijos ir Afrikos, kurie šias šalis pasiekia vandeniu. Tad solidaru­mas su šiomis valstybėmis yra dalies srauto perkėlimas ir integravimas arba finansinis indėlis tiems, kurie apsi­ima tai padaryti.

Kodėl Lietuvos Vyriausybė pasirinko įmoką? Svarbiausias argumentas yra tai, jog per gana trumpą laikotarpį Lietuvoje labai išaugo migrantų skaičius. Šiandien oficialiai jų turime daugiau nei 200 tūkstančių. Nėra abejonių, kad dar keliasdešimt tūkstančių išvengė apskaitos ir yra čia nelegaliai. 

Aišku, tarp jų yra ir aukštos kvalifikacijos profe­sionalų, kuriuos galima vadinti paspirtimi, o ne našta. Taip pat turime daug pabėgėlių iš Ukrainos, politinio režimo oponentų iš Rusijos ar Baltarusijos. Didesnė dalis šios kategorijos atstovų yra politiniai, o ne ekonominiai migrantai ir patys stengiasi susirasti, kaip gali būti naudingi visiškai naujoje aplinkoje. Tačiau reikia kalbėti ir apie kategoriją žmonių iš Afrikos ar Azijos, kurie į mūsų šalį pateko net neįsivaizduodami, kas yra Lietuva. Juos galima suprasti – žmonės stengiasi pakliūti ten, kur geriausios ekonominės sąlygos. 

Yra ir dar viena kategorija imigrantų – tai žmonės, dažnai iš tų valstybių, kur pragyvenimo lygis yra itin menkas, todėl jie sutinka Lietuvoje pigiai atlikti bet kokius nekvalifikuotus darbus. Deja, jų skaičius nuolat auga, nes tuo suinteresuota nemaža dalis Lietuvos darbdavių.

Galime džiaugtis, jog mūsų šalyje migrantai dar netapo nevaldoma problema. Yra skundų, jog Vilniuje gerokai padaugėjo rusų kalbos, tapo įprasta matyti ne lietuvių kilmės kurjerius, vairuotojus, aptarnavimo sferos atstovus ar darbininkus įvairiuose objektuose. Tačiau neturime didžiulių, uždarų ir pagal savo taisyk­les gyvenančių konglomeratų, kuriuos vietos žmonės priima kaip pavojų. Kita vertus, kaip tik dabar palanki situacija nuosekliai ir ryžtingai veikti, mokantis iš kitų Europos valstybių klaidų. Itin svarbu intensyviai rūpintis migrantų integracija ir nebijoti griežtai atsijoti tuos, kurie nenori pagarbiai elgtis mūsų valstybėje.

Štai čia ir susiduriame su dalies darbdavių, kurie aktyviai užsiima lobizmu, interesais. Nežinia, kiek pagrįsti kai kurių iš jų argumentai, kad emig­rantai dirba tik tuos darbus, kurių nenori atlikti vietiniai. Tačiau visiškai nepriimtina, kai priešinamasi elementariam reikalavimui, kad kiekvienas Lietuvoje dirbantis žmogus privalo gerbti vietos įstatymus ir mokytis lietuvių kalbos. Juk tai svarbu ne vien jų integracijai, bet ir demonstruojama pagarba Lietuvai bei jos piliečiams, nes mes turime teisę savo šalyje susikalbėti su mums paslaugas teikiančiais darbuotojais. Niekas neneigia, jog mūsų kalba yra sudėtinga, reikia laiko jai išmokti, tačiau kalbame apie elementarias žinias ir svarbiausia – apie pastangas bei norą jos mokytis.

Politiniai ar karo pabėgėliai buvo įsitikinę, kad tik trumpam rado Lietuvoje prieglobstį ir netrukus galės grįžti į tėvynę. Tačiau dabar jau akivaizdu, jog taip nenutiko, todėl jie irgi privalo, jei nori likti mūsų šalyje, stengtis integruotis ir ieškoti, kuo galėtų būti naudingi pagalbą suteikusiai valstybei. Taip pat atsakomybė tenka ir darbdaviams, kurie ištisais srautais perkelia čia pagalbinius darbuotojus iš užsienio – jie turi rimtai pasirūpinti, kad šie pradėtų suprasti lietuviškai.

Šį komentarą paskatino ne tik mūsų valstybės institucijų sprendimas mokėti kelių milijonų įnašą į solidarumo fondą, bet ir tai, jog į darbuotojus iš trečiųjų šalių besidairantys darbdaviai dažnai galvoja tik apie savo ekonominę naudą, bet ne apie socialinius savo veiksmų padarinius. Būtent darbdavių iniciatyva pasiekta, kad būtų atidėtas reikalavimas visiems darbuotojams pačiu elementariausiu lygmeniu mokėti lietuviškai. Be to, bandoma užsitikrinti, jog daugumai darbuotojų tokio lygmens esą pakaktų. Žinoma, taip lengviau vis atnaujinti darbuotojų srautą, nereikia integracijai skirti papildomų investicijų. Tačiau kur valstybės interesai? Tuo labiau, jog būtent toks lobizmas jau ne vieną Vakarų valstybę nuvedė į situaciją, kai vietiniai žmonės pasijuto svetimi savo krašte. O ir mūsų Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais jau ne kartą yra pabrėžęs, kad migracija „tampa net tik socialiniu ar ekonominiu klausimu, bet kuo toliau, tuo labiau – ir nacionalinio saugumo klausimu“. Todėl neabejotina, jog užsieniečių integracijos problemą būtina spręsti, kol dar galima santykinai nesunkiai kontroliuoti problemą. Tiesą sakant, to reikia ir patiems migrantams, norint, jog jie išvengtų naujosios „vergovės“, kai visiškai priklauso nuo darbdavio įnorių, o dauguma nė nežino savo teisių. Taip pat išvengtume tokios būklės, kai visi užsieniečiai paverčiami „atpirkimo ožiais“, kaltinant juos dėl mūsų socialinių problemų, nors iš tiesų dėl jų dažniausiai yra kalti ne atvykėliai, o savanaudžiai politikai.

Andrius NAVICKAS

Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyba spalio 17-ąją užregistravo naują Lietuvos rekordą – didžiausio skersmens tortą, pagamintą būtent Šilalėje. Į šį saldų iššūkį susibūrė 46 kepėjos – konditerės iš 24 Lietuvos miestų – Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Raseinių, Šilutės ir kt.
Kiekviena dalyvė atsivežė po 2 kilogramus savo gaminto torto, o visus juos sujungus ir gimė įspūdingas kūrinys – 154 centimetrų skersmens gardumynas, svėręs daugiau nei 100 kilogramų. Torto puošybai prireikė apie 25 kilogramų šviežių uogų, kurios suteikė desertui spalvų, kvapo ir tikros šventės nuotaiką.

Pasak renginio organizatorės, šilališkės Doros Jurgutės, šias moteris vienija ne kokia nors organizacija ar asociacija, o bendras pomėgis ir draugystė.
„Socialiniame tinkle esame susibūrusios į kepėjų - konditerių grupę „Mokomės puošti savo skanėstus“, kuri gyvuoja jau apie 12 metų ir vienija daugiau kaip šimtą narių iš visos Lietuvos, taip pat iš Anglijos, Airijos, Norvegijos, Švedijos – iš visur, kur lietuvės kepa tortus savo klientams. Dalijamės idėjomis, receptais, patarimais. Kalbamės paprastai tik apie konditeriją, bet per tiek metų labai susidraugavome, todėl nusprendėme vieną dieną skirti laisviems pokalbiams – apie viską. Kad galėtume ir pasidžiaugti, ir pasiguosti. Esame tarsi didelė šeima“, – šypsosi D. Jurgutė.

Pastaruosius šešerius metus kepėjų susitikimai vyksta kasmet, ir kiekvieną kartą moterys sugalvoja vis naują kūrybinę atrakciją.
Pirmasis renginys buvo surengtas Raseinių rajone, vėliau – prie Šiaulių, tada Šilutėje, Panevėžyje, Marijampolėje. Pernai Suvalkijos sostinėje pereinamasis renginio raktas buvo įteiktas šilališkei Dorai, kuriai šiemet ir teko garbė bei atsakomybė priimti bendraminčių būrį savo mieste.

„Pasitarėme su klaipėdiete Regina Glinskiene dėl renginio temos ir nusprendėme kepti didžiausią tortą. Vėliau kilo idėja šį sumanymą paversti rekordu – atlikome visus formalumus ir jį oficialiai užregistravome Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyboje. Tai – didžiausio skersmens Lietuvoje pagamintas tortas“, – pasakojo D. Jurgutė, šilališkiams (ir ne tik) puikiai žinomos „Doros saldumynų studijos“ įkūrėja.

Anot jos, dėl torto dydžio ir formos jo pasverti galimybės nebuvo, tačiau, įvertinus kiekvienos kepėjos atvežtus gaminius, kremo bei uogų kiekį, bendras svoris siekė daugiau nei 100 kilogramų.
„Suklijuoti tortą užtrukome maždaug valandą, o pjaustėme jį apie dvi valandas. Jis buvo sudėliotas net iš 46 skirtingų tortų – daugiausia „medučių“, „napoleonų“, maskarponės ir šokoladinių. Aptepimui sunaudojome apie 5 kilogramus sviestinio kremo ir maždaug 25 kilogramus šviežių uogų – aviečių, šilauogių ir gervuogių,“ – vardijo D. Jurgutė.

Pasak jos, po renginio skanėsto gabalėliai buvo padalinti visoms kepėjoms, atvykusioms iš įvairiausių šalies kampelių.
„Kiekviena iš mūsų į namus parsivežė ne tik lauktuvių, bet ir dalelę šios šventės atmosferos – juoko, bendrystės ir saldaus pasididžiavimo jausmo,“ – pridūrė ji.

Dora puikiai prisimena savo pirmąjį tortą – jį kepė dar 1999 m., dukrytės pirmajam gimtadieniui.
„Norėjau būtinai pati iškepti tortą savo vaikui. Svečiai liko sužavėti, ir nuo tada pradėjau kepti visoms šeimos šventėms, o vėliau – ir seserų šventėms. Pyragus kepu nuo vaikystės, tai yra absoliučiai mano pašaukimas“, – juokiasi moteris.

Kai Dora nusprendė palikti samdomą darbą, šeima bei artimiausi draugai ją nuoširdžiai palaikė ir drąsino.
„Esu be galo jiems dėkinga. Prisimenu, kai nedrąsiai užsiminiau vyrui, kad svajoju apie savo mažytę kepyklėlę, jis iškart pasakė, jog įrengs patalpas savo rankomis. Labai bijojau naujos pradžios, bet jis vis skatino ir sakė: „Pabandyk, tau pavyks“. Pinigų reikėjo daug, bet aš jų neturėjau. Tuomet paklausiau sesers, ar paskolintų.

„Žinoma, paskolinsim. Tik daryk, net neabejok,“ – sakė ji.

Bet tikrai nebuvo lengva. Dirbdavau be išeiginių, kartais ir naktimis, tačiau niekada nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad palikau samdomą darbą ir pasiryžau pradėti savo veiklą,“ – dabar šypsosi Dora.

Šiandien šilališkė džiaugiasi, kad jos saldumynų studija – tai ne tik darbas, bet ir nuo vaikystės puoselėta svajonė, kurią išdrįso paversti realybe. Dora tiki, jog kiekvienas žmogus turi savąjį pašaukimą, tik reikia juo patikėti ir nepabijoti išeiti iš komforto zonos.
„Kai dirbi iš širdies, viskas pavyksta. Kartais ne iš karto, bet vis tiek visada pavyksta,“ –  įsitikinusi D. Jurgutė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Luko ČERKAUSKO nuotr.

Praėjusį savaitgalį tarp Žadeikių ir Kvėdarnos įrengtoje motokroso enduro trasoje vyko sezono užbaigimo šventė. Jos iniciatorius – šioje trasoje sportinius įgūdžius išsiugdęs Dakaro dalyvis, stipriausias ne tik Lietuvoje, bet ir visų Baltijos šalių enduro čempionas Nerimantas Jucius. Uždaryti aktyvaus motociklų sporto sezono pas mus atskubėjo dalyviai iš visų Lietuvos pakraščių, o kai kurie – ir iš Švedijos.

Paskelbęs apie planuojamas sezono uždarymo varžybas Kvėdarnos motokroso trasoje, N. Jucius sako, jog rezultatas maloniai nustebino: sulaukta daugiau dalyvių nei planuota, o žiūrovai rinkosi gausiau nei į čempionato rungtynes.

„Tai buvo nemokamas, bet anaiptol neprastas renginys. Labai smagu, kad mūsų pastangas palaikė ir gamta – buvo idealios oro sąlygos“, – jau pasibaigus renginiui kalbėjo varžybų sumanytojas.

Tokį renginį žinomas šalies lenktynininkas organizavo antrus metus. Pernai į jį atvyko 25 dalyviai, kuriems Kvėdarnos trasa, regis, paliko gerą įspūdį, todėl jie su nekantrumu laukė šių metų važiavimo. Tačiau, anot Nerimanto, kad sportininkai norėtų važiuoti į mūsų kraštą, teko gerokai paplušėti.

„Čia yra buvęs karjeras, tad dauba pati savaime buvo gera trasa, o lygumose kelius padarėme patys, nors prieš kurį laiką toje vietoje plytėjo sąvartynas. Vietovė yra drėgna, molinga, tad įrengti trasas vienam būtų buvę neįmanoma. Esu dėkingas visiems, kurie prisidėjo: dvi dienas prieš varžybas teritorijoje dirbo ūkininko Artūro Damb­rausko ir įmonės „Hidrema“ savininko Manto Beržinio technika“, – sakė kiek­vieną šios vietovės centimetrą pats išbandęs sportininkas. 

Šįkart į Nerimanto organizuotas varžybas užsiregistravo 45 dalyviai, kurie varžėsi keturiose klasėse: vaikų, mėgėjų, pradedančiųjų ir profesionalų. Visiems jiems organizatoriai paruošė rėmėjų dovanų – nuo pasiekimą liudijančių statulėlių („Eurobiuras“) iki praktinių prizų (šalmų, tepalų, grandinių ir kt.). Vieną tokių į namus Švedijoje išsivežė ir 11-metė Gerda, su tėvais atvykusi į Lietuvą specialiai dėl šių varžybų.

„Ji yra Nerimanto mokinė, treniruojasi su juo dar tik metus, bet daugumoje varžybų jau pelno prizines vietas, dažnai – pirmąsias. Švedijoje, kur gyvename, kaimynai neatsistebi, iš kur toks gabus vaikas atsirado“, – akcentuodamas, jog pirmieji svarūs dukros rezultatai pasirodė jau po pusmečio treniruočių, pasakojo lenktynininkės tėtis Remigijus Šliožys. 

Vyras juokavo, jog augina dvi dukras ir abi jos – vyriškomis vis dar vadinamų sporto šakų entuziastės: vyresnioji žaidžia futbolą, jaunėlė nuo mažens linkusi prie technikos, prieš porą metų Kalėdų senelio užsiprašė sportinio motociklo. Tėvai duk­ros noro iš pradžių nepriėmė rimtai – ji jau važinėjo vaikišku keturračiu, manė, tuo viskas ir pasibaigs. Bet kai pastebėjo, jog Gerda laisvalaikiu ištisai stebi motokroso varžybas, apsisprendė dar labiau paskatinti.

„Nerimantą suradome per draugus. Be to, per kiekvienas šventes grįžtame į sodybą Varniuose, joje bent mėnesį praleidžiame kiekvieną vasarą. Tad nusprendėme, kad Gerda atostogas Lietuvoje galės leisti treniruodamasi, o dabar matome, jog jos jau duoda vaisių“, – džiaugėsi jaunosios motokrosininkės tėtis.

Pasak N. Juciaus, jis šiuo metu ne tik sportuoja, bet pradėjo didesnį dėmesį skirti ir jaunosios kartos ugdymui. Tam ir Kvėdarnos motokroso enduro trasoje vyksta renginiai, ateityje jų tikimasi organizuoti dar daugiau.

„Čia grįžtu labai dažnai, ypač vasaromis, nes tai mano „gimtoji“ trasa, kurioje užaugau. Gal jaučiu daugiau sentimentų, bet manau, kad ji yra ideali motokrosui –

turime ir lygumų, ir kalvų, netgi kalnų, yra ir drėgnų ruožų, ir smėlynų. Šioje trasoje yra išbandomi patys įvairiausi motociklininkų gebėjimai, todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad rungtyniauti norinčiųjų gretos plečiasi. Dar smagiau, kad auga ir jaunoji karta – kartu su patyrusiais sportininkais šįkart rungtyniavo vos 5 metų vaikas – jį, beje, taip pat treniruoju aš“, – akcentavo motokroso populiarinimą gimtajame krašte N. Jucius.

Jis pats šiose varžybose taip pat buvo dalyvis, nors tikino, jog tai tebuvo treniruotė. Be abejo, profesionalų klasėje lygių Nerimantui nebuvo, o štai antroje vietoje įrašytas taip pat mūsų kraštiečio Šarūno Matučio vardas, trečia vieta teko Saimonui Vespenderiui iš Klaipėdos motociklininkų klubo „Kirai“, kuriam priklauso ir abu šilališkiai.

Sekmadienį varžybos vyko maždaug 5 kilometrų ilgio trasoje suaugusiesiems ir 2 km vaikams – kuo daugiau ratų per valandą motociklininkas įveikė, tuo geresnis buvo rezultatas. Suaugusiųjų laukė įdomus startas: ties starto linija buvo išrikiuoti tik motociklai, o vairuotojai, lyg kokie vikingai, laukė startinio šūvio už keliasdešimties met­rų – jį išgirdę šoko ant savo metalinių žirgų ir leidosi į išbandymus. Anaiptol ne visiems pavyko sudalyvauti varžybose taip, kaip tikėjosi, o ne vienam taip ir nepavyko užbaigti valandos iššūkio. 

Buvo varžybose ir tokių dalyvių, kurie ant motociklo tebuvo praleidę vos kelias valandas. Vienas jų – 12-metis tauragiškis, kuris tam ryžosi vos ket­virtą kartą gyvenime. Bet paauglio drąsa atsipirko – jis iškovojo ketvirtą vietą ir tai gali tapti puikiu stimulu tobulinti įgūdžius. Nerimantas jam dovanojo vardinius savo marškinėlius. 

Bendrai vaikų klasėje pirmąją vietą išplėšė 12 numeriu startavusi G. Šliožytė, antras liko Martynas Tolis, trečias – Herkus Pociūnas, ketvirtas – Ąžuolas Katauskas, penktas – Jokūbas Jazbutis.

Tarp pradedančiųjų geriausią rezul­tatą pasiekė Mindaugas Venckus, Ugnius Baranauskas ir Laimis Sinkevičius.

Mėgėjų klasėje (važiuojantys ilgiau nei dvejus metus) nepralenkiamas bu­vo Vytautas Vasiliauskas, antras – Gied­rius Baškys, trečias – Nerimanto brolis Edgaras. Pasibaigus lenktynėms broliai svarstė, jog Edgarui pakišo koją nesėk­mė – jis trasoje griuvo, prarado brangaus laiko, nors pirmoji vieta savo klasėje ir atrodė ranka pasiekiama. 

Akivaizdu, jog motokroso mėgėjai, nepaisant jų amžiaus ir lyties, į Kvėdarnos trasą dar tikrai sugrįš. Žinoma, jeigu ir ateityje atsiras, kas tuos renginius inicijuos ir bus norinčiųjų prisidėti. Deja, Šilalės savivaldybės tarp jų šį rudenį nebuvo...

Pasak Nerimanto, šį rudenį tai įgyvendinti pavyko tik rėmėjų ir pačių sportininkų sumokėto startinio mokesčio dėka.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalis – krūties vėžio žinomumo mėnuo. Tai metas, kai visame pasaulyje primenama, kad krūties vėžys – ne nuosprendis, jei liga nustatoma laiku. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų specialistai pabrėžia, kad profilaktinė patikra gali išgelbėti gyvybę, o reguliarus tikrinimasis yra svarbiausias žingsnis, užkertant kelią ligos progresavimui.

Statistika skelbia, jog Lietuvoje krūties vėžys išlieka dažniausia onkologinė moterų liga: kiekvienais metais nustatoma apie 1700 naujų atvejų, o pernai šalyje gyveno daugiau kaip 21 tūkst. moterų, turinčių šią diagnozę. Vis dar per daug nustatoma vėlyvos stadijos atvejų, todėl liga kasmet nusineša šimtus gyvybių. Vien praėjusiais metais dėl krūties vėžio netekome daugiau nei 500 moterų.

Statistika negailestinga – nustatyta, jog viena iš 10 moterų Lietuvoje serga/susirgs krūties vėžiu. Tačiau jei liga aptinkama ankstyvoje stadijoje, ji išgydoma. Tad atsakomybę už savo sveikatą turi prisiimti ir pačios moterys – nuo 45 iki 74 metų jos gali kas dvejus metus atlikti prevencines mamogramas, o šis tyrimas gali išgelbėti gyvybę.

„Krūties vėžys dažnai būna klastingas, nes ne visada pasireiškia aiškiais simptomais. Dažnai moterims, pastebėjusioms pakitimus, jau būna pažengusi ligos stadija, kai gydymas tampa sudėtingesnis ir reikalauja kompleksinės terapijos. Tuo tarpu ankstyvosiose stadijose nustatytą ligą galima sėkmingai išgydyti, dažnai net be chemoterapijos, atliekant tik operaciją“, – pabrėžia Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro 1-o radiologijos skyriaus vedėja doc. dr. Raminta Lukšaitė-Lukštė

Lietuvoje nuo 2025 m. sausio 1 d. krūties vėžio prevencinė programa praplėsta – nemokamai tikrintis kviečiamos moterys nuo 45 iki 74 m., o ne nuo 50-ies, kaip iki šiol. Kartą per dvejus metus atliekama mamografija leidžia aptikti pakitimus dar tada, kai moteris nejaučia jokių simptomų.

„Tai labai svarbus pokytis, nes būtent 45–50 m. amžiaus grupėje pastebime augančią riziką. Ankstyvas nustatymas reiškia didesnę tikimybę pasveikti – net iki 95 proc. atvejų, kai liga diagnozuojama pirmajame etape. Vaisingo amžiaus moterims rekomenduojama krūtis apčiuopti kas mėnesį paskutinę mėnesinių dieną. Moterims, kurios neturi rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio tikimybę, tarptautinė Europos krūtų radiologų asociacija rekomenduoja atlikti krūtų ultragarsinį tyrimą kartą per metus/du nuo 40 m., o nuo 50 m. mamografijos tyrimą“, – primena Santaros klinikų gydytoja radiologė Indrė Lekienė.

Ji tikina, jog ultragarsinis krūtų tyrimas trunka apie 15-20 minučių ir nėra skausmingas. Tyrimo metu radus pakitimus, gydytojas dažnu atveju paskiria papildomą ištyrimą: biopsiją, jeigu įtariama, kad pakitimai gali būti piktybiniai, arba trumpalaikę kontrolę, jeigu nėra įtarimų, jog pakitimai gali būti piktybiniai. Pavyzdžiui, pirmą kartą aptikus nepiktybinį darinį krūtyje fibroadenomą, paskiriamas kontrolinis ultragarsinis tyrimas kas 6-9 mėn. iki 2 metų.

„Jeigu esate 45 m. ar vyresnė (iki 74 m.), kas dvejus metus jums priklauso nemokamas mamografijos tyrimas, dėl kurio galite kreiptis į savo šeimos gydytoją ar prevencinių programų koordinacinį centrą, kuris nukreips į sveikatos įstaigą, atliekančią prevencinės programos tyrimus. Jaunesnėms moterims, jeigu nėra jokių rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio išsivystymo tikimybę, prevenciniai krūtų tyrimai ligonių kasų nėra apmokami“, – aiškina I. Lekienė.

Medikės apgailestauja, jog dažnai moterys bijo dalyvauti prevencinėje programoje, kad neišgirstų onkologinę ligos diagnozės. Dalis jų baiminasi ir paties mamografijos tyrimo, nes šis gali sukelti skausmą.

„Šiais laikais tyrimai atliekami naujausia aparatūra, kuri naudoja mažiausią įmanomą kompresiją. Tikrai pasitaiko moterų, kurios ateina su didele skausmo baime, tačiau pačios nustemba, kaip sklandžiai gali praeiti tyrimas“, – nepasiduoti baimei ragina dr. R. Lukšaitė-Lukštė.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) Paslaugų kompensavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė sako, jog nuo šių metų pradžios išplėtus tikslinę amžiaus grupę, prie programos prisidėjo apie 150 tūkst. naujų dalyvių. Dabar nemokamai pasitikrinti pagal šią prevencinę programą kas dvejus metus gali apie 615 tūkst. mūsų šalies gyventojų.

„Nors programos finansavimui skirtos lėšos kasmet auga, daug moterų vis dar neskuba tikrintis – pernai mamografiją atliko kas trečia tikslinės grupės moteris. Vienos atidėlioja vizitus arba mano, kad tyrimai nėra būtini, kol nejaučia simptomų, trečios bijo rezultatų. Tačiau reguliariai pasitikrinti turi tapti kiekvienos moters įpročiu“, – pabrėžia J. Grigarienė.

Pasak ligonių kasos specialistės, daugeliu atvejų prevencinių patikrų metu nustatoma nepavojingų pakitimų. Pernai dėl krūties vėžio pasitikrino daugiau kaip 131 tūkst. moterų. Daugiau nei 60 tūkst. moterų mamogramų rezultatai buvo geri, maždaug 63 tūkst. moterų buvo nustatyta gerybinių pakitimų, beveik 5 tūkst. atvejų prireikė papildomo ištyrimo, siekiant patvirtinti arba atmesti diagnozę, o daugiau nei 200 moterų buvo diagnozuotas krūties vėžys.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Kaip iš oro pagaminti turtą? Tai gali pademonstruoti Šilalės savi­val­dybės vadovai, kurie suge­bė­jo įregistruoti ir savival­dybės nuo­sa­vybėn perimti kelią, kurio nėra. Po­pieriuose tai tvirtas, 100 proc. baig­tas kelias, kuriuo gali važinėti au­to­mobiliai, o iš tiesų ten – pieva ir pušynas.

Apie tai, kad Šilalės savivaldybė įsivėlė į naują teisinį ginčą – Re­gionų administracinio teismo Šiau­lių rūmuose turės įrodyti, kad maž­daug 599 metrų privažiavimas prie Jūros upės yra kelias, o ne per ilgą laiką susiformavusios kokios nors vėžės per mišką, „Šilalės artojas“ rašė rugsėjo pabaigoje („Būti ar nebūti keliui iki upės: situaciją narp­lioja teismas“, 2025 m. rugsėjo 23 d., Nr. 72). Šią temą gvildeno ir „Lietuvos rytas“ bei portalas Lrytas.lt, o po publikacijų tyrimą atlikusi Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) konstatavo, kad kadastro bylą pa­rengusi matininkė Didkiemio kaime esantį 150 metrų keliuką pailgino 4 kartus, Šilalės savivaldybė šią melagingą informaciją pateikė Re­gistrų centrui, kuris patikliai įrašė visus duomenis į Nekilnojamo turto registrą. Taip Lietuvos žemėlapyje atsirado dar vienas valdiškas stebuklas – kelias, kurio nėra.

Arvydas LEKAVIČIUS

Daivos BARTKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Birželio pabaigoje Šilalės savivaldybės taryba nu­spren­dė remontuoti Žemaitės, Dariaus ir Girėno bei Ko­vo 11-osios gatvių kiemus: užlyginti duobes, nutiesti naujus ta­kus bei šaligatvius, pakeisti apšvietimo tinklus, įrengti lietaus surinkimo sistemą. Užmojai svei­kintini, gyventojai tuo džiaugiasi, nes kiemai išties apleisti. Tačiau, prasi­dė­jus darbams, šilališkiai ne juokais sunerimo – praėjusią sa­­vaitę po remontuojamą kvar­talą pasivaikščioję val­di­nin­kai ir politikai konstatavo, kad, įgy­vendinant projektą, bus nupjauta daugiau nei 60 me­džių.

Žydrūnės MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Žmogus gyvas viltimi. Ne veltui sakoma, kad viltis miršta pas­ku­­ti­­nė. Taip kaskart su didžiule vil­ti­mi laukiame eilinės atsainiai mes­te­lėtos Donaldo Trumpo fra­zės ar prezidentų susitikimo ir daž­niau­siai tuo nusiviliame. Gal tos mū­sų viltys visada pernelyg „už­aukš­tintos“? Gal apskritai nu­moti rankas į pa­saulinio elito žars­to­mus pažadus, lakias idėjas, kan­džias frazes, kurios tėra tik tuščia savi­meilę glos­tanti retorika?

Tokie klausimai užplūdo po penkta­dienio Volodymyro Zelenskio ir D. Trum­po susitikimo Baltuosiuose rūmuose. Galbūt viltys būtų buvusios dar didesnės, jeigu ne išvakarėse Putino iniciatyva surengtas pustrečios valandos trukęs pokalbis telefonu su JAV prezidentu... Nuskambėjo net toks internautų pasiūlymas: V. Zelenskiui nėra ko skristi į Vašingtoną, jis turi apgręžti lėktuvą virš Atlanto ir grįžti namo. Tačiau neskubėkime.

Kadangi vėl esame maitinami nerealiais lūkesčiais laukiant Budapešto susitikimo, atkreipkime dėmesį į jį supančias įdomias detales, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Rusijos karu prieš Ukrainą, trūkčiojančiu taikos siekimu ir slidžia Putino padėtimi.

Tos smulkmenos neatrodo smulkmenomis. Štai tunelio per Beringo sąsiaurį idėja. Baimė ir euforija, kad greitai JAV ir Rusijos santykiai pasieks katarsio lygį (karas Ukrainoje čia lyg ir neįskaitomas), paskatino Putino patarėją Kirilą Dmitrijevą per Twitterį kreiptis į Eloną Muską ir D. Trumpą su fantastine idėja: per Beringo sąsiaurį statyti Taikos tiltą, kuriuo vyks didžiulė prekyba, o didžiąją jos dalį sudarys Rusijos retųjų iškasenų eksportas. Tunelis (sąsiaurio ilgis 96 km, plotis 86–198 km, gylis 36–60 m, vidutinis gylis 39 met­rai) būtų statomas pagal E. Musko turi­mas technologijas, sukūrus kompaniją 

„Bering Company“, už maždaug 8 mlrd. JAV dolerių. 

Tame pasiūlyme galima rasti dar Nikitos Chruščiovo ir tuometinio JAV valstybės sekretoriaus Davido Deano Rusko 1961 m. ranka pieštą tunelio schemą, pavadintą „Pax aeter­na“ – Amžina Taika. Manoma, kad ją Putinas ketina pateikti D. Trumpui per susitikimą Budapešte. Apie tokias viliones V. Zelenskis Baltuosiuose rūmuose atsakė sausai: „Aš nesu sužavėtas šia idėja“.

Įdomu, kad prieš pat šį susitikimą Putino numylėtinė JAV Kongrese, respublikonė iš Floridos Anna Paulina Luna pasigyrė iš Rusijos pasiuntinybės gavusi 350 puslapių KGB slaptų dokumentų apie Johno Kennedy‘io nužudymą 1963 m. lapkričio 22 d. Lyg tyčia tuo metu pasirodė S. Naryškino redaguota knyga „Kennedy‘io nužudymas ir SSRS–JAV santykiai“. Joje įrodoma, esą prezidento žudikas Lee Harvey Oswaldas pagyveno Sovietų sąjungoje, turėjo „Kubos draugų“ instrukcijas ir pagal jas įvykdė savo nusikaltimą... Tarsi ir nieko naujo, bet Maskva nori parodyti tiesianti draugišką ranką Amerikos tyrėjams, nors visi tie faktai yra seniai žinomi. 

Tiesa, tame dokumentų rinkinyje yra ir N. Chruščiovo braižu išmarginta tunelio po Beringo sąsiauriu schema. Šiame projekte iš tiesų nieko naujo: jau keli šimtmečiai gyvuoja fantastinė idėja sausumos keliu sujungti Euraziją, Šiaurės ir Pietų Amerikas bei Afriką. 2010 m. pasaulinėje parodoje Šanchajuje projektas gavo Didįjį prizą. Buvo manoma, kad  visos infrastruktūros statyba truktų 10–12 metų ir kainuotų 60–70 mlrd. JAV dolerių, o vien tik tunelio – 15–25 mlrd. 

Šią idėją Maskva primena būtent šiuo metu, kai Putinui žūtbūt reikia gerinti santykius su Vašingtonu. Apžvalgininkai tvirtina, kad tunelio projektu D. Trumpas ir Putinas nori atstumti į šalį Kiniją, kuri vis labiau veržiasi į JAV interesų lauką ir užkariauja ekonomines erdves Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. 

Dabar apie dar vieną „smulkmeną“. Nerimsta svarstymai, kokiu keliu Putinas keliautų į Budapeštą. Problema ta, jog Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) Hagoje yra išdavęs Putino suėmimo orderį, o Vengrija apsupta šalių, virš kurių Putino lėktuvas Il-96 skristi negali. Tuomet skrydis aplinkui – per Turkiją ir Serbiją – pailgėtų nuo 1500 iki 5000 km, t.y. trim valandomis. Vengrija tik kitų metų balandį formaliai pasitrauks iš TBT, tad ji dar privalo vykdyti teismo orderį. Pranešama, kad kai kuriose „pavojingose“ atkarpose Putino lėktuvą lydės turkų ir serbų naikintuvai. O ir pačioje Vengrijos sostinėje jam nebus saugu: mes žinome apie ukrainiečių žvalgybos sugebėjimus...

Kaip jau ne kartą esu rašęs, mėgstu „razinas“. Susitikime Baltuosiuose rūmuose pro stebėtojų akis nepraslydo Rusijos vėliavos spalvas primenančios Pentagono vadovo Pete 

Hegsetho kaklaraiščio spalvos – balta, mėlyna, raudona. Nors jos tokios pat ir JAV vėliavoje, bet jų išdėstymas sukėlė įtarimų, kad taip Vašingtonas siunčia draugystės ženklą Maskvai...

Smulkmenos, bet nemalonios...

Česlovas IŠKAUSKAS

Prekybos centruose apsiperkantys gyventojai dažniausiai pasitiki pardavėju, todėl retas kuris žvilgteli į galiojimo laiką: manoma, kad jei didelė apyvarta, produktui nėra jokio šanso pasenti. Tačiau, pasirodo, toks įsitikinimas yra klaidingas, o tikrinti būtina net tada, jei ir pasitiki.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80